Skelbiame kalbininkės, dr. Sofijos Jūratės Laučiūtės laišką – atsakymą Andriui Kubiliui. Kaip Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos narė ji sureagavo į visiems partijos nariams siųstą A. Kubiliaus laišką, kuriame demagogiškai teisinamas jo paties ir kitų TS-LKD frakcijos narių palaikymas antikonstituciniam, tomaševskininkų reikalavimus tenkinančiam Vardų ir Pavardžių rašymo įstatymo projektui.

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

A.Kubiliaus laiške klaidinančiai teigiama, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pritarė siūlymui vardus ir pavardes nevalstybine kalba rašyti pagrindiniame paso puslapyje. Dėl to neva šis siūlymas neprieštarauja Konstitucijai. Tokio pritarimo kalbos komisija niekada nėra davusi. Priešingai, ji niekaip neišplėtė dar prieš kelis metus numatytų išimčių – Lietuvos pilietybę gavusiems užsieniečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.

A. Kubiliaus siūlymas tokią teisę suteikti visiems to norintiems Lietuvos piliečiams (pagal įstatymo formuluotę, visiems, kurie patys arba kurių tėvai turėjo kitos šalies pilietybę) išlieka prieštaraujantis Konstitucijai.

Tai, jog A. Kubilius tokiomis atviro melo priemonėmis imasi klaidinti savo partijos narius, liudija valstybinę kalbą ir Konstituciją išdavusios partijos viršūnės susirūpinimą dėl jau dešimtyse partijos skyrių pareikšto nepritarimo tokiai Sąjūdžio ir pačios TS-LKD idealus išduodančios pozicijos. Šiame kontekste natūrali ir suprantama yra ir principinė partijos narės S. J. Laučiūtės reakcija. 

XXX

Sofija Jūratė Laučiūtė

Gerbiamieji, nesutikau ir nesutiksiu su siūlomu lietuviško raidyno darkymu ir Konstitucijos prievartavimu.

Esu kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesoriaus Vinco Urbučio, parašusio knygą „Lietuvių kalbos išdavystė”, mokinė, ne kartą viešai pasisakiusi prieš šį projektą. Daug kitų kalbininkų spaudoje ir internete kritikavo šį projektą ir iš lingvistinės, ir iš geopolitinės pusės: profesorė Aldona Paulauskienė, Arnoldas Piročkinas, Regina Pranciška Liubertaitė, Aldonas Pupkis, Pranas Kniūkšta, V. Labutis, grupė vyriausių mokslo darbuotojų iš Lietuvių kalbos instituto ir kiti. Tai žmonės, kurie klojo šiandieninės lituanistikos pamatus, iš jų darbų išaugo ne viena karta lituanistų. O kas yra skaitęs sutuoktinių Irenos ir Antano Smetonos darbus? Jie daugiausia žinomi tik iš užimamų administracinių postų, ir pasikliauti jų nuomone – mažų mažiausiai nesolidu. 

Jūratė Laučiūtė. Propatria.lt nuotr.

Jums nė motais tie daugiau kaip šešiasdešimt tūkstančių parašų, reikalaujančių atmesti Jūsų stumiamą projektą. Tarp jų – ne tik eiliniai patriotai, bet ir  tautos šviesuliai.

O kai lietuvių kalbą, jos rašybą, jos konstitucines teises ėmėsi ginti net ne lietuvių tautybės žmonės – kalbininkas Sergėjus Temčinas ar visiems žinomas Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas – mums, lietuviams, turėtų būti gėda, kad tarp mūsų klesti tautos ir kalbos išdavikai.

Gerbiamas Andriau, dėl Jūsų nemeilės lietuvių kalbai ir visur demonstruotos bei demonstruojamos anglomanijos man yra guodęsis Jūsų tėvas, šviesaus atminimo mokslininkas, eruditas Vytautas Kubilius. 

Privalau priminti vieną Alytuje prieš dvylika ar trylika metų vykusį „Į Laisvę fondo” rengtą seminarą-konferenciją, kur vieną posėdį moderavo Jūsų tėvelis, o kitą – aš. Būtent Jūsų tėvelio prašymu aš nuo scenos kreipiausi į jus, salėje sėdėjusius politikus, klausdama, ar tikrai prieš kelis mėnesius Kaune vykusiame partinių viršūnėlių pasitarime buvo iškelta idėja (Jūsų tėvo tvirtinimu, tai buvo Jūsų idėja) įvesti Lietuvoje antrą valstybinę kalbą – anglų kalbą. Jūs visi tylėjote, raudoni ir pikti, ir tik mielasis A. Vidžiūnas iš vietos kelis kartus džiugiai pakartojo: „Bet juk neįvedėme! Juk neįvedėme…”.

Aš kelis kartus buvau bepaviešinanti spaudoje šį Jūsų antikonstitucinį, antilietuvišką ketinimą, bet tylėjau – ir iš pagarbos Jūsų tėvo atminimui, ir iš partinio solidarumo. Bet dabar susidarė tokia padėtis, kai „Platonas man draugas, bet tiesa brangesnė”. Todėl tylėti nebegaliu. Jei Jums mielesni lituanistinio išsilavinimo stokojantys ir Konstituciją prievartaujantys socialdemokratai bei liberalai – Jūsų valia. Bet bent jau neprievartaukite bendrapartiečių, tų kurie išaugo iš Sąjūdžio dvasios, kurie  tikėjo kuriantys tautinę Lietuvos valstybę.

Pagarbiai – Jūratė Sofija Laučiūtė

***

Audriaus Kubiliaus laiškas TS-LKD nariams

Mieli bendražygiai, 

Matydamas, kad kai kuriuose partijos skyriuose yra diskutuojama dėl Seime registruotų įstatymų projektų, susijusių su vardų ir pavardžių rašymu asmens dokumentuose, ir neretai tai yra daroma neįsigilinus į konstitucines ir teisines aplinkybes, noriu Jus glaustai informuoti apie partijos programines pozicijas šiuo klausimu bei, svarbiausia, konstitucines ir teisines šio klausimo puses. 

Šį pavasarį remdamiesi mūsų partijos rinkimų programos nuostatomis parengėme Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektą. Po juo pasirašė net 70 Seimo narių: nuo Gabrieliaus Landsbergio, Rasos Juknevičienės, Žygimanto Pavilionio (net 19 iš 31 mūsų frakcijos narių) iki Sauliaus Skvernelio ir Viktoro Pranckiečio. 

Seime buvo pradėtas svarstyti šis Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektas. Įstatymo projekto tikslas – įgyvendinti Konstitucinio Teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimus, kad tais atvejais, kai lietuvės išteka už užsieniečių ir paima jų pavardes, kuriose yra „w, x, q“, arba kai užsienietis su tokia pavarde tampa Lietuvos piliečiu, jų ir jų vaikų originalios pavardės turi būti rašomos lietuviško paso pirmame puslapyje su visomis „w, x, q“. Tai iš esmės padėtų spręsti tik Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių, kurių pavardėse yra tokios raidės, ir jų vaikų pavardžių rašymo problemas. 

Tačiau kaip jau tampa įprasta mūsų Seime, toks racionalus ir teisiškai pagrįstas siekis sukėlė nepasitenkinimo bangą, kurios aršiausiais priešininkais yra būrys valstiečių-žaliųjų ir kai kurie mūsų partijos Seimo nariai. Jie skleidžia netiesą, jog mūsų, net 70 Seimo narių, įregistruotas įstatymo projektas su tokiais siūlymais yra nekonstitucinis ir primygtinai siūlo Seimui priiminėti savo pateiktą įstatymo projektą, kuriame visas tokias pavardes siūlo rašyti tik antrajame, neoficialiame paso puslapyje. 

Bet esminė tiesa yra visiškai kitokia: agitacija prieš pavardžių su „w, x, q“ rašymą pirmajame paso puslapyje – yra agitacija prieš Konstituciją. Tai yra esmė ir ją turi suprasti visi „w, x, q“ rezistentai tiek valdžioje, tiek ir mūsų partijoje: Konstitucinis Teismas dar 2014 metais išaiškino (http://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta37/content), kad Seimas pavardžių rašymo klausimais turi vykdyti VLKK rekomendacijas, o VLKK dar tais pačiais 2014 metais (tai pakartojo ir 2017 metais) nustatė 2 išimtis, kada pirmajame paso puslapyje yra privaloma rašyti pavardes su „w, x, q“: 

„a) užsieniečių, įgijusių Lietuvos Respublikos pilietybę, vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose jų pageidavimu įrašomi lotyniško raidyno rašmenimis pagal dokumento šaltinį – kitos valstybės išduotą asmens dokumentą (remiantis tarptautine praktika diakritiniai ženklai dėl techninių galimybių gali būti neperteikiami);

b) su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško raidyno rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.“ (http://www.vlkk.lt/naujienos/ivykiu-kronika/kalbos-komisija-seimui-pateike-isvada-del-dvieju-istatymu-projektu) 

VLKK iškėlė abejonių ar tinkamai yra įstatymo projekte suformuluotas mūsų pasiūlytas principas, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos ne tik „į prieki“, bet ir „atgal“, tačiau tai yra grynai juridinės technikos klausimas, kurį nesunku bus suderinti įstatymo projektą nuodugniai nagrinėjant Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete. 

VLKK savo išvadose taip pat aiškiai pasakė, kad šios dvi išimtys turi būti taikomos, rašant pavardes pirmajame paso puslapyje, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje, kaip kad siūlo kai kurie mūsų partijos kolegos jų įregistruotame įstatymo projekte: 

„Atsižvelgdama į visuomenės poreikius, VLKK pasiūlė taikyti nurodytas išimtis ir asmens vardą bei pavardę lotyniško raidyno rašmenimis rašyti tose paso ir asmens tapatybės kortelės vietose, kuriose teikiami asmens tapatybę identifikuojantys duomenys, o ne paso kitų įrašų skyriuje ar kitoje asmens tapatybės kortelės pusėje. Primintas Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“ – jame nurodyta, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.“ (VLKK išvada 2017.05.23) 

Seimo Teisės departamentas, išnagrinėjęs abu įstatymo projektus, labai aiškiai pabrėžė, kad įstatymo projektai privalo atitikti VLKK rekomendacijas (Teisės departamento išvada: „Tokios nuostatos neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodytų oficialių išvadų (į kurias įstatymų leidėjas, anot Konstitucinio Teismo, negali neatsižvelgti)…“) ir, kad siūlymas pavardes su „w, x, q“ rašyti antrajame paso puslapyje tokių rekomendacijų neatitinka. Remiantis šiais argumentais sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina nepaisyti Konstitucinio teismo suformuotos doktrinos. Iki šiol buvome partija, kuri besąlygiškai gerbė valstybės pamatinį dokumentą – Konstituciją, o taip pat ir Konstitucinio teismo pateikiamus išaiškinimus. 

Taip pat sunku suprasti partijos kolegas, kurie ragina neįgyvendinti mūsų partijos programos, kurią prieš Seimo rinkimus patvirtino TS-LKD Taryba ir kurios Tautinių bendrijų politikos skyriuje aiškiai rašoma: 

„5. Raidyno „problemų̨“ konstitucinis sprendimas

Ilgai kurstyta pavardžių̨ raidyno problema turi būti sprendžiama pagal Konstitucinio Teismo ir Valstybinės Kalbos komisijos išaiškinimą̨. Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad tokiais klausimais Kalbos komisijos išaiškinimai yra ypatingos svarbos. Kalbos komisija yra pareiškusi, kad vardus ir pavardes su „w“ lietuviškuose dokumentuose galima rašyti tada, kai asmuo santuokos keliu įgyja pavardę su „w“ arba kai jis tampa Lietuvos piliečiu prieš tai turėdamas pavardę su „w“.“ 

Taigi atrodytų, kad jeigu esame įsipareigoję gerbti Konstituciją, jos pagrindines nuostatas ir mūsų partijos programą, tai šiuo klausimu mums viskas turėtų būti aišku. Tačiau atrodo, kad tiems, kurie kovoja prieš Konstitucinio teismo ir VLKK nutarimus, asmeninė politinė darbotvarkė ir populistiniai politiniai dividendai yra svarbiau nei Konstitucinio teismo suformuluota pavardžių rašymo doktrina ir VLKK išvados dėl dviejų išimčių taikymo pirmajame paso puslapyje. Todėl prarandamas bet koks racionalumas ir žengiama dar toliau: nepavykstant gauti tinkamų VLKK ir Konstitucinio teismo išaiškinimų imamasi kraštutinių priemonių ir dabar bus prievartaujama naujoji, dar tik formuojama VLKK, už kurios sudarymą ir vadovybės paskyrimą yra atsakingas Seimo Švietimo ir mokslo komitetas, kuriam vadovauja radikalusis valstietis-žaliasis Eugenijus Jovaiša. Kaip suprantame iš žiniasklaidos pranešimų, pažiūris į „w, x, q“ komitete yra tapęs svarbiausiu naujų VLKK narių ir komisijos vadovybės atrankos principu. Kalbininko patirtis, akademiniai pasiekimai lituanistikos srityje yra nebesvarbu, svarbu tik viena – ar atitinka E. Jovaišos ir kitų šioje temoje politinius dividendus siekiančių susikrauti politikų požiūrį į „w, x, q“. Grįžtame į senus, „gerus“ laikus, kai sovietinė valdžia mokslui diktuodavo, kokio rezultato reikia, o ne mokslas patardavo valdžiai, kaip reikia spręsti vieną ar kitą problemą. 

Galiausiai, nors šis klausimas tiesiogiai ir nesprendžia klausimų, kuriuos kelia Lietuvos lenkai ir Lenkija, o pirmiausiai sprendžia Lietuvos moterų, ištekėjusių už užsieniečių bei jų vaikų pavardžių problemas, tačiau padarius šį nedidelį žingsnį mes ištiesime ranką mūsų tautinėms bendrijoms. 

Suprasdami, kad Putino agresija prieš Lietuvą yra reali grėsmė, mes turime padaryti viską, kad propagandai labiausiai pažeidžiamos Lietuvos tautinės mažumos jaustųsi mūsų valstybės dalimi. Jei neištiesime jiems rankos – jie nesijaus Lietuvos dalimi ir prokremliško Tomaševskio įtakos Vilniaus regione sumažinti nepavyks. Jeigu spręsime tautinių bendrijų problemas – rezultatą pasieksime. Jei leisime Lietuvos santykius ir toliau veikti istorinėms, dirbtinai sukurtoms trijų raidžių problemoms – gailėsimės, jei tokie menkniekiai kliudys susitarti tada, kai ateis laikas bendriems gynybos veiksmams. 

Šiais vardų ir pavardžių rašymo klausimais, mūsų piliečių teisių klausimais, santykių su Lietuvos lenkais ir Lenkija galime diskutuoti plačiai, išsamiai ir atsakingai, tačiau negalime vieni kitų agituoti pažeisti Konstituciją, agituoti priiminėti įstatymus, kurie pažeistų Konstituciją, arba nepriiminėti įstatymų, kurių priėmimo reikalauja Konstitucinio teismo suformuluota doktrina. Galų gale raginu gerbti ir mūsų partijos programą. 

TS-LKD Politikos komiteto pirmininkas – Andrius Kubilius.

2017.06.09; 15:00

Asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas.

Lietuvos Respublikos Seimas svarsto kelis skirtingas nuostatas siūlančius įstatymų projektus dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose. Viešumoje dėl šių projektų pateikiama įvairiausių nuomonių, tačiau ne visi kalbiniai ir teisiniai argumenti iki galo apsvarstyti.

Balandžio 25 d. lietuvių kalbos instituto bibliotekoje įvyko vieša diskusija apie asmenvardžių rašybą.

Buvo keliami klausimai:

1.Asmenvardžių rašymo taisyklės: kalbos, teisės ar politikos objektas?

2.Nelietuviškos raidės Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose: griautų ar papildytų kalbos sistemą?

3.Pavardės forma – asmens ar valstybės reikalas?

Diskusijoje dalyvavo kalbininkai Ona Aleknavičienė, Vytautas Ambrazas, Kazimieras Garšva, Laima Kalėdienė, Pranas Kniūkšta, Jonas Klimavičius, Vitas Labutis, Rita Miliūnaitė, Sigitas Narbutas, Arnoldas Piročkinas, Aldonas Pupkis, Sergejus Temčinas, teisininkė, buvusi Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė ir kt., tautinių mažumų atstovai.

Pateikiame Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. įvykusios diskusijos dėl vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pranešimą spaudai su Vytauto Visocko diskusijos dalyvių nuotraukomis.

XXX

Daugelyje šiuo metu vykstančių diskusijų, spaudos konferencijų, radijo ir televizijos pokalbių apie vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose skirtingos nuomonės grindžiamos įvairiais argumentais, tarp jų ir kalbiniais. Lietuvių kalbos institute 2014 m. balandžio 25 d. surengtos diskusijos tikslas ir buvo išgryninti kalbinius argumentus, remiantis instituto mokslininkų tyrimais ir parengtais darbais („Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“, „Pavardžių žodynu“, pradėtu skelbti internete „Bendrinės lietuvių kalbos žodynu“ ir daugeliu kitų), taip pat įvertinti kai kuriuos viešumoje neadekvačiai pateikiamus faktus.

Pagrindinis diskusijos klausimas – ar Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose asmenvardžiai gali būti rašomi nelietuviškomis lotyniško pagrindo raidėmis? Išdiskutuotos mintys renginio dalyvių siūlymu bus išdėstytos rašte Lietuvos Respublikos Seimui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, o toliau pateikiame kelis svarbesnius šios diskusijos momentus.

1. Ar asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai?

Kitaip, nei kartais teigiama, asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai: jie yra sudedamoji kalbos sistemos dalis, nes vartosenoje paklūsta bendrosioms lietuvių kalbos taisyklėms – kaip ir visi daiktavardžiai, jie gramatiškai derinami su kitais žodžiais sakinyje. Kartu asmenvardžiai yra teisės ir (geo)politikos objektas, todėl kelis dešimtmečius svarstomos nelietuviškų asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose problemos sprendimo būdų turi kartu su politikais ieškoti kalbos ir teisės specialistai, vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo nutarime įtvirtinta nuostata, kad būtina paisyti konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei kalbai, lietuvių kalbos savitumui.

2. Ar „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ esanti pastaba apie nelietuviškų raidžių vartojimą aprėpia asmenvardžių rašybą dokumentuose?

Lietuvių kalbos vartosenoje (pvz., žiniasklaidoje, mokslo veikaluose) funkcionuoja ir nelietuviškų rašmenų. Tačiau jie nepriklauso lietuvių kalbos rašybos sistemai ir išeina už lietuviškos abėcėlės ribų. Apie tai ir kalbama „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ pastaboje po lietuviškos abėcėlės lentele: „Nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos raidės: Q q, W w dviguboji, X x, kiek rečiau – Ä ä, Ö ö, Ü ü, <…> ir kt.“. Tokie žodžiai (asmenvardžiai) nėra lietuvių kalbos faktai ir gali būti laikomi kitų kalbų citatomis lietuvių kalboje, todėl gali išlaikyti kitų kalbų rašybos ypatumus.

Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės yra lietuvių (valstybinės) kalbos faktai, jie rašomi asmens dokumentuose, patvirtinančiuose asmens ir valstybės teisinį ryšį (pilietybę), todėl minėta gramatikos pastaba jiems netaikytina.

3. Ar leidimas vartoti nelietuviškus lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenis Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose reikštų lietuviškos abėcėlės pakeitimą?

Nelietuviškos raidės užrašant vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas, nes asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai. Jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę nėra. Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių arba jų junginių, visuomenei kiltų sunkumų: pvz., Vrublevskis ir Wróblewski, Želaznikas ar Żelaźnik. Net jeigu būtų pritaikyta vadinamoji pasaulinė praktika „nepaisyti ženklų virš liniuotės“, t. y. visų diakritinių ženklų virš raidžių ar po jomis, vis tiek kiltų neaiškumų, nes būtų keblu nuosekliai taikyti lietuvių kalbos rašybos principą rašyti taip, kaip girdime.

4. Ar nelietuviški lotyniško pagrindo abėcėlės rašmenys, bent jau q, w ir x, jokiais atvejais negalėtų būti rašomi Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose?

Jie galėtų būti rašomi išimties tvarka, jeigu asmuo yra turėjęs teisinių ryšių su kita valstybe (yra buvęs kitos valstybės pilietis). Tebegalioja 1991 m. sausio 31 d. priimto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 3 punktas: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.“

5. Kaip vertinti siūlymus asmens dokumentuose kitakalbius asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis papildomu (neoficialiu) įrašu?

Daugumos diskusijos dalyvių nuomone, jei asmuo pageidauja, asmens dokumente kitakalbius asmenvardžius greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba galima būtų pateikti papildomu įrašu nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis. Tačiau tokie pageidavimai turi turėti teisinį pagrindą, apibrėžiamą teisės aktais. Tai ne kalbininkų, o teisininkų ir politikų kompetencija. Konstitucinis Teismas 2009 m. išaiškino, kad asmens dokumento kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima rašyti kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, tačiau tas įrašas neturi būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.

Diskusijos išvada: kalbinių argumentų, kodėl reikėtų keisti galiojančias nuostatas dėl asmenvardžių rašybos Lietuvos Respublikos asmens dokumentuose, nėra. Besikeičiančio gyvenimo diktuojamų išimčių (pavyzdžiui, su kitų valstybių piliečiais santuoką sudariusiems asmenims ir tokių šeimų vaikams) gali būti daroma, tačiau jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos. Jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Lietuvių kalbos institutas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.04.29; 10:36

Gerai prisimenu rugsėjo 27-osios dienos vakarą prieš 25-erius metus. Tada dirbau „Minties” leidykloje. Diktorius Juozas Šalkauskas į kabinetą atnešė kvietimą, kuriame buvo prašoma atsilankyti  į pirmąją lietuvių kalbos šventę „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?” Primygtinai paprašė dalyvauti. Šiek tiek nustebau dėl to primygtinumo. Ką tai galėtų reikšti?

Sėdžiu galiorkoj kažkokios įmonės salėj Žirmūnuose tarp senų pažįstamų, mokslo draugų, o toli scenoje graži moteris, pasipuošusi balta megzta kepuraite, vadovauja susirinkimui. Daug žymių kultūros, meno  žmonių. Poetas Justinas Marcinkevičius, kalbininkas Juozas Pikčilingis…

Ir staiga girdžiu savo pavardę. Nenorėjau patikėti, nes tada „Vagoje” dirbo mano bendrapavardis. Gal jis kviečiamas, bet kad paminėjo Santaikos aštuonmetę mokyklą, kurioje tikrai šiek tiek dirbau. „Mokytojau, čia aš, Albina”, – sako ta graži jauna moteris, kai užlipu ant scenos. Ir tik tada aš kaip pro miglas prisiminiau pirmame suole sėdinčią mergaitę, skaitančią ištrauką iš V. Krėvės apsakymo „Antanuko rytas”. Susitikimas beveik po ketvirčio amžiaus!

Ir štai 2013 m. rugsėjo 27 d. mes vėl, po 25-erių metų, susitinkam. Jaukioje kavinėje „Albina”, bet jau kaip seni pažįstami. Dabar man būtų nelengva pasakyti, kiek panašių susitikimų įvyko nuo ano tolimo, viltingo rugsėjo iki šių dienų, kai jau beveik sudužo visos viltys.

Esu dėkingas savo mokinei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos…vyriausiajai kalbos tvarkytojai Albinai Šiupienienei už tai, kad ji manęs niekada nepamiršo, kai, prof. Juozo Pikčilingio žodžiais tariant, pakilom ir ėjom „į žygį už gimtąją kalbą”. Dalyvavau keliose dešimtyse įvairiausių susitikimų, susirinkimų, ir ne tik Vilniuje. Vartau 2001 m. išleistą (ir Albinos padovanotą) gausiai iliustruotą knygą „Per žodžio gyvastį ir dvasią”, kur surašyti keliolikos metų darbai darbeliai ginant lietuvių kalbą, kai „Tauta pakilo naujai būčiai” (vėl prof. J.Pikčilingio žodžiai).

„Savitas tautystės metraštis, skirtas šviesaus atminimo lietuvių kalbos stilistikos pradininkui, vienam Gimtojo žodžio bičiulių Aidijos įkūrėjų, pirmiausia yra apie Jį, prof. Juozą Pikčilingį. Apie Kalbos tėvą Joną Jablonskį, Mokytoją ir žodynininką Juozapą Balčikonį, kuriuos profesorius labai brangino ir nuolat citavo. Apie kitus – gyvus ir mirusius: kalbininkus ir poetus, rašytojus ir žurnalistus, kunigus, politikus ir prezidentus, kurie gynė ir puoselėjo lietuvių kalbą ir būdą. Apie patriotus, vilniečių sueigų dalyvius ir visus aukštaičius, dzūkus, sūduvius ir žemaičius, kurie į Nepriklausomybę ėjo gražiai pasidainuodami, įsiklausydami, pasibardami, bet IŠVIEN. Apie Aidijos bičiulius, su kuriais Profesorius drauge nerimo…” – knygos pratarmėje rašo jos sudarytoja Albina Šiupienienė.

Esu buvęs knygų leidėjas, todėl žinau, kaip sunku sudaryti ir išleisti tokią sudėtingą knygą. Bet aš nežinau, tik bandau įsivaizduoti, kaip sunku sukviesti dešimtis, kartais net šimtus žmonių į kalbos šventę, pavyzdžiui, Sintautuose, Vilniaus Neringos arba štai Albinos kavinėje, kad tas renginys būtų ne tik smagus, bet ir prasmingas. Albina Šiupienienė ir žino, ir moka. Ji man bent du kartus yra sakiusi: viskas – dabar jau paskutinis mano  renginys. Labai norėčiau, kad ji šio žodžio neištesėtų.

Reikėtų išleisti antrą knygos „Per žodžio gyvastį ir dvasią” dalį – apie laikotarpį nuo 2001-ųjų iki šių dienų, kurioje atsispindėtų, nepaisant, deja, nuolat blogėjančios lietuvių kalbos padėties, gimtosios kalbos mylėtojų veikla. Ši dalis, be abejo, būtų žymiai skaudesnė, nes tada, prieš 25-erius metus, mes negalėjome įsivaizduoti, kad laisvoje Lietuvoje mūsų gimtoji kalba bus taip sparčiai išstumiama iš viešojo gyvenimo. Minėtoje knygoje yra citata: „Atimk iš tautos viską, – sako didis rusų pedagogas ir mintytojas Konstantinas Ušinskis, – ji gali viską atgauti, bet atimk kalbą, ir tauta daugiau niekados jos nesusikurs. Net naują tėvynę gali susikurti, bet kalbos – niekuomet. Mirė kalba tautos lūpose – mirė tauta”.

Dabar mums įrodinėjama, kad tauta gali gyvuoti  ir be lietuvių kalbos, ir net ne Lietuvoje. Kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, pagalvojau: dabar tai jau mes amžini. Pasirodo – nė velnio!Maždaug taip viename renginyje Rašytojų sąjungos klube yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius – vienas iš atkakliausių lietuvių kalbos gynėjų. Laisvoje Lietuvoje lietuvių kalbą ginti gal net sunkiau nei tada, kai ją smaugė rusai, lenkai… Dar nemokam priešintis globalizmui, kai niekas mūsų tarsi ir nesmaugia.  Nepaisant to,  lietuvių kalbos vis mažiau gatvėse, mokyklose, universitetuose… Ir nieko negalime (ar nenorime?) padaryti.

———————————————-

Taigi, rugsėjo 27 d. įvyko Vilniaus tarmių sąlėkis „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje”. Ir aš ten buvau, turiu to renginio scenarijų, todėl jo ištraukas čia ir pateiksiu. Svarbiausios akimirkos – Alfredo Girdziušo nuotraukose.

Lygiai prieš dvidešimt penkerius metus rugsėjo 27-ąją – su dideliu užsidegimu talkinant šviesaus atminimo profesoriui Juozui Pikčilingiui – Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių kalbos šventė, pavadinta pagal Justiną Marcinkevičių – „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?“

It Maironis, šaukęs lietuvį mylėti brangią žemę, jos kalbą ir senovės būdą, tądien Justinas Marcinkevičius, amžinai dainavęs Lietuvą – ašarą Dievo aky – nuoširdžiai linkėjo: „Tegu meilė kalbai švente nesibaigia“, o paskui… iš aukštų tribūnų tarytumei įspėjo: „Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge.“

Beje, prieš gerą dešimtmetį gryną teisybę yra pasakiusi Poeto žmona Genovaitė: Lietuvybę išlaikys ne valdžia, ne gražūs ponai, o kita Tėvynės žmonių dalis. Taigi, kita žmonių dalis, atėjusi iš Dzūkų pirkios, Aukštaičių gryčios, Suvalkiečių stubos ar Žemaičių trobos, ir yra ta tautos šviesuomenė, šį vakarą sugrįžusi byloti –  „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje“, – kalbėjo Albina Šiupienienė.

Be galo džiugu Tarmių sąlėkyje matyti senus pažįstamus ir malonu  išvysti naujus veidus, tačiau liūdna neregėti daugelio – jau amžinąjį atilsį – mūsų žygio „Už Lietuvą per žodžio gyvastį ir dvasią“ šviesuolių.

Šiandien Antakalnyje prie Tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus kapo supleveno trispalvė ugnelė, nuvilnijo poeto Jono Šėlos „Rauda“. Ten buvo sukalbėtas poterėlis, sugiedota Maironio „Lietuva brangi“ ir kartu buvo nusilenkta visiems namolio išėjusiems poetams, kalbininkams, mokytojams, dainininkams, kunigams, fotografams ir kitiems bičiuliams.

Skauda širdis, kad, Europos užburta, mąžta Lietuva: nyksta tautystė ir menksta jos ramstis – lietuviškas žodis, dažnam šių dienų verslo vystytojui tapęs rakštimi.

Pamažu gęsta patriotinės dainos, ugdančios savigarbą, pasididžiavimą savo kalba ir tauta, – kalbėjo Albinas Vaičiūnas.

Netrukus sukaks 25-eri metai, kai lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas, kai atkurta Lietuvių kalbos draugija ir kai žurnalas „Mūsų kalba“ tapo „Gimtąja kalba“. Tada prie darbo stojo garbingas Žmogus… Tai dr. Aldonas Pupkis – Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas, ilgametis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos narys. Jam atkurtos Lietuvių kalbos draugijos 25-mečio proga Vilniaus mero Artūro Zuoko padėka.

Ilgam išliko atminty daktaro Aldono Pupkio lyriška prakalba – „Lenkiuosi Motinai“. Savo Motinai. Iš Kazlų Rūdos, kur visai neseniai – Savivaldybės tarybos sprendimu – Aldonui Juozapui Pupkiui buvo suteiktas Garbės piliečio vardas – už Kazlų Rūdos krašto garsinimą Lietuvoje bei už nuopelnus saugojant ir puoselėjant lietuvių kalbą, – sakė Albina Šiupienienė.

Gerbiamasis Pranai Kniūkšta,nuoširdžiai sveikinu Jus garbingo 80 metų jubiliejaus proga.

Visą savo gyvenimą paskyrėte kalbai – mus visus vienijančiai gijai, kurią audėte neskaičiuodamasvalandų, nesivaikydamas įvertinimų. Audėte kruopščiai, atsakingai, suvokdamas savo darbo prasmę ir reikšmę Lietuvai, jos kultūrai ir istorijai. Jos dabarčiai ir ateičiai. Esate žmogus, saugantis šią giją, nepailstantis jos kurti toliau. Jubiliejaus proga linkiu Jums stiprybės ir geros nuotaikos, kuria dalytumėtės su savo artimaisiais!

Dalia Grybauskaitė- Lietuvos Respublikos Prezidentė

Šį tekstą perskaitė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas. Jubiliatas buvo apjuostas Aldonos Mickuvienės išausta tautinių raštų juosta,  jam įteiktas medalis.

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko žemaičio Vydo Gedvilo perduotą atminą įteikė ir sveikinimą dviem kalbomis perskaitė buvęs Seimo narys žemaitis Gintaras Songaila:

Didžiai gerbiamas dr. Pranai Kniūkšta! Aštuoniasdešimt metų – gražaus gyvenimo sukaktis, į kurią prasmingai sudėta kalbinė Jūsų išmintis: administracinė, kanceliarinė, viešosios kalbos vartosena… – apie tai byloja knygos, vadovėliai ir žiniasklaida visokia. Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, narys, redaktorius… –Tautos sueigose visad laukiamas kaip garsus oratorius! Tad ar bereikia klausti – Ta kon tu mon saka?.. Sveikindami garbinga jubiliejaus pruoga, linkiedami geruos sveikatas  i da daug daug poikių metų, diekavuodami nuoram pasakyti:Tamsta su sava darbas – Onžouls Žemaitėjis – mūsa žemis syla!

Vydas Gedvilas- Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas

Daktarą Praną Kniukštą  telegrama dusetiškių tarme pasveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė daktarė Rasuolė Vladarskienė, Vilniaus meras Artūras Zuokas jam atsiuntė padėką už prasmingą ir gražią veiklą puoselėjant lietuvių kalbą , jį sveikino Vilniaus sąjūdžio tarybos nariai  ir jos pirmininkas žemaitis Leonas Kerosierius, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis…

Daktarui Pranui Kniūkštai visų pirma dėkoju už begalinį sielvartą ir kasdienį rūpestį dėl nulietuvinto Vilniaus.  Dėkui už tvirtą būdą iš prigimties ir žemaitiško žodžio raišką! Dėkui, kad dvidešimt metų buvote greta – niekada neišdavėt, neišjuokėt ir nuo pikta gynėte mane, – sakė Albina Šiupienienė.

Tai tik svarbiausi sveikinimai; pasveikinti ir apdovanoti buvo vos ne visi renginio dalyviai. Bene trylika gimtojo žodžio puoselėtojų namo parsinešė po Angelą. Jis įteiktas ir poeto Justino Marcinkevičiaus žmonai žemaitei Genovaitei Marcinkevičienei.

Buvo daug dainų ir tarmiškų kalbų. Dainavo profesionalas dainininkas Vytautas Babravičius. Kompozitorius Lionginas Abarius padainavo savo ir poeto Pauliaus Širvio meilės dainą, skirtą moteriai, kurią jie abu buvo įsimylėję. Kaip tikras solistas dzūkišką dainą dzūkiškai traukė Juozas Dingelis, apie žirgelį padainavo Žalgirio dieną gimęs Albinas Vaičiūnas, o savo kūrybos eilėraštį perskaitė poetė Dalia Tarailienė.

Visko nesurašysi. Prašau atleisti. Bet negaliu nepaminėti, kad gausiausiai apdovanotasis daktaras Pranas Kniūkšta vakaro pabaigoje pavirto žemaičiu Onte:

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –

Prīšakie ba vėina dontė.

Matuot patis, kuoks aš vaikis,

Tuokiū retā pasėtaikīs:

Platiū petiū, aukšta stuota,

Čioprīnelė garbanuota…

Vuonės, Barbės ė Petruonės

Kiaurā loptėis lioub diel monės.

Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,

Ne vėina atvierė šėrdi.

Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…

Sakė – eso būda kėita.

Tēp ė būtiuo omžio bėngės,

Meilės bortu gal ėšvėngės,

Jego ne ta auksaplaukė,

Kor gīvenėma sojaukė.

Anuos akis kap perkūnā

Trėnkė mona vėsa kūna:

Žondā bala, ausis kaita,

Junto – vėsa dūšė raituos…

Junto – nabier Vaškė Ontės,

Belėikt paėiškuotėis pontė,

Ožsėnertė sau ont kakla

Ėr ožbėngtė meilė akla.

„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –

Spiesi dar ožverstė kuojės.

Prabavuok sosėpažintė,

Prisėglaustė, apkabintė…“

Prabavuojau. Atsėkondau –

Ožveliejė mon par spronda.

Mažėlėkė, vuo kad diejė –

Gera posdėini goliejau.

Puo tuo bova baisi gieda,

No, bet anuos naregietė.

Aš, bruolelē, nabgaliejau

Tēp jau dėdėlē mīliejau.

Anuos amats – dontis trauktė.

Nier kuo, mėslėjo, balauktė.

Nuejau, aprėšėis žonda,

Sosėgiedės, nusėgondės…

– Pavardė?

– Aš – Vaškīs Ontė,

Atejau ėštrauktė dontė…

Gelžėis krasie pasvadėna,

Mona galva atkragėna…

I anuos akis veiziejau –

Daugiau nieka nabnuoriejau.

– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?

– Vėsor, daktarė brongiausė.

– Kurį trauksim? – viel paklausė.

– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.

No ėr traukė, no ėr ruovė,

Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.

Nuoro anon viel regietė –

Ontra donti rēks pridietė…

Grētā borna Vaškė Ontės

Par ton meilė lėks badontė.

Pjaun ba peilė, dor ba īlas,

Šėrdės kraujēs apsėpīlė.

Vaikē, mergės, ratavuokėt,

Kon darītė – sogalvuokėt.

(Kazragis Algėrds, Pjaun ba peiė, dor ba ilas…)

Alfredo Girdziušo nuotr.

2013.10.03

vytautas_visockas_mmmm

Su nerimu laukiau socialdemokratų, darbiečių – tų vaduotojų iš skurdo, mažų atlyginimų, santykių su Lenkija ir Rusija gerintojų, Kaliningrado ir Baltarusijos atominių elektrinių statytojų – atėjimo į valdžią. Su nerimu todėl, kad jie lengva ranka įteisins dvigubus gatvių ir vietovių pavadinimus Vilniaus krašte, lietuvišką raidyną papildys naujomis raidėmis, nuolaidžiaus Lietuvos lenkų mokykloms, nenorinčioms vaikų mokyti lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos.

Apie tokius ketinimus ne kartą kalbėjo Algirdas Butkevičius, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Gapšys ir kt. Savo ketinimų jie dar nespėjo įgyvendinti, nes pirmiausia reikia išgelbėti Viktorą Uspaskichą ir jo parankinius nuo kalėjimo. Bet kai išgelbės, tada imsis tobulinti lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikos Konstituciją, gerins lenkų tautinės mažumos gyvenimą, tvarkys prekių ženklus, nekilnojamąjį turtą, privačią nuosavybę.

Continue reading „Apie privačią nuosavybę, nekilnojamąjį turtą ir prekės ženklus”

vytautas_visockas_1

Vyriausybėje devynios didžiosios verslą prižiūrinčios institucijos pasirašė deklaraciją “Dėl pirmųjų verslo metų”.

Jų kontrolieriai įsipareigojo verslo naujokus pirmaisiais metais ne bausti, o draugiškai konsultuoti. Siekiama, kad pradėjusio verslą žmogaus negniuždytų baudos.

Tokiam nusiteikimui negalima nepritarti. Atsiras daugiau sau duoną uždirbančių žmonių, sumažės pašalpų gavėjų. Amerikoje pabuvoję verslininkai sako, kad būtent toje šalyje labai palankiai žiūrima į pradedančiuosius verslininkus.

Continue reading „Vargšė ta mūsų kalba”

liub

Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).

Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.

Continue reading „Provokatoriai ir provokacijos”

platelis_kornelijus

Sausio 25-ąją „Literatūros ir meno“ redakcija apskrito stalo diskusijai apie lituanistikos problemas, perspektyvas ir vizijas pakvietė tris autoritetingus – ir užimamomis pareigomis, ir savo visuomenine laikysena – pašnekovus.

Tai – Lietuvių kalbos instituto direktorę dr. Jolanta Zabarskaitę, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorių dr. Mindaugą Kvietkauską ir šio instituto mokslo darbuotoją, Pilietinės visuomenės  instituto vadovą dr. Darių Kuolį. Pokalbiui vadovavo savaitraščio vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis.

Continue reading „Lietuviais būsime, kol to norėsime”

kniuksta_2

„Lietuvos ryte“ paskelbtas Loretos Vaiciekauskienės interviu (LR, 2011 01 26) svarsto aktualius ir opius kalbos dalykus ir kelia visokių minčių.

Aš, kaip žmogus, dirbęs kalbos kultūros darbus ir kaip buvęs Loretos bendradarbis, jaučiu pareigą išsakyti savo pastabas.

Abu interviu autoriai pabrėžtinai nusistatę  prieš griežtą kalbos standartizaciją ir perdėtą reguliavimą, o dėl tokio reguliavimo daugiausia kliūva Kalbos komisijai. Kalbininkams interviu pasirodė kaip išsišokimas, o dalis visuomenės puolė jį entuziastingai palaikyti. Atmetę emocijas, pamėginkime viską aptarti nuosaikiau ir nuodugniau.

Continue reading „Kalbą reikia saugoti ir puoselėti”

liub

Labai keistai atrodo nuolatinis Lietuvos žmonių šantažas dėl kitataučių pavardžių rašybos ir iš žiniasklaidos, ir iš pareigūnų pusės. Nebelieka jokio padorumo, jokios savigarbos net mirties akivaizdoje. Gal ir sveiko proto greitai neliks. Kai iš LTV ekrano viešų viešiausiai pareiškiama, kad tomis originaliomis kitataučių pavardėmis reikia atsidėkoti NATO, suima toks juokas, koks dar neėmė niekad dėl buko užsispyrimo siekiant įrodyti vienintelę priimtiną savo tiesą. Kaip sovietmečiu partijos elgesys – jokių kitų nuomonių, nes yra viena pati teisingiausia generalinė linija ir nė mur mur… Atrodytų, kad neturime Lietuvos Konstitucijos, kurioje įrašyta, kad kalba yra nacionalinė vertybė, kad galime nepaisyti Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris privalomas pirmiausia aukščiausiems šalies pareigūnams, o jie prieš ją ir jį šokinėja kurstydami aistras. GĖDA!

Continue reading „Ar kitataučių pavardžių rašyba yra strateginis Lietuvos klausimas?”

liub

Vientisas yra toks tekstas, kurį bet kuris žmogus gali skaityti viena kalba ir tai tinka bet kuriai kalbai. Šiuo atveju kalbėsime apie lietuvių kalbos tekstą ir jo vientisumą. Sąvoką „vientisas tekstas“ geriausiai suvokia tik redaktorius, kuriam tenka taisyti daug painių dalykų, dažniausiai išverstų iš kitų kalbų, bet nepritaikytų lietuvių kalbai.

Šiais laikais lietuvių kalbos tekstai yra praradę vientisumą, kai juose pradedamos taikyti kitų kalbų taisyklės: kitataučių pavardės rašomos vadinamąja originalo kalba, kuri kažkodėl imta laikyti anglų, ir jos nebelinksniuojamos, slavų tautų pavardės rašomos be galūnės vardininko linksnyje taikant slavų kalbų rašybos taisykles arba pagal anglų kalbos taisykles pavardžių galūnės rašomos su apostrofu, nesvarbu, ar tai angliškos, ar kitų įvairių tautų pavardžių galūnės.

Continue reading „Tada toks globalizuotas lietuviškas tekstas ima panašėti į neaiškų mišinį…”