lietuvių mitologija

Verslas

Gintariniai papuošalai. Slaptai.lt nuotr.

Simbolius mes sutinkame aplink save visą gyvenimą. Jie visada neša informaciją, pagal juos mes galime sužinoti praeities istoriją, tradicijas ir papročius.

Simboliai skirti išmanantiems suteikia daug informacijos. Simboliai yra visur ir yra skirti apšviestiesiems. Žmogiškasis smalsumas visada žmones vertė domėti  simboliais, jie perkeldavo ten savo baimes, perkeldavo pasaulio mistinius ar nesuprantamus reiškinius.  Ir ne visada atsargumo principu, dažniausiai pasiremdami liaudies išmintimi, teigiančia, kad atsarga gėdos nedaro.

Iš simbolių ir amuletų nešiojimo papročių galime sužinoti kokiu tikslu juos nešiojo, nuo ko turėjo apsaugoti, kokią jų paskirtis ir nuo ko mus saugo. Galime geriau pažinti žmones, galime nuspėti erą, kurią jie gyveno.    

Saulės simbolis – yra bene populiariausias visose srityse simbolis Lietuvoje ir pasaulyje. Šis simbolis matomas  tiek tautinių tradicinių amuletų gamyboje, tiek juvelyrikoje, senųjų papuošalų, įvairių ženklų gamyboje. Gamyba šių gaminių siekia tūkstančius metų. Saulės vaidmuo  pabrėžiamas tradiciniuose tautiniuose renginių ritualuose. Daugumoje šalių saulė ir menulis simbolizuoja du šviesulius, o apsijungus šiuos du simbolius ateina nušvitimas. Šie simboliai visumoje yra šviesos ir žinių simboliai.

Simbolis Mėnulis – jaunikaičiu, ponaičiu, laimės nešėju. Vaizduojamas kaip ragų ar pasagos pavidalo ženklas. Senovėje aisčiai ir sarmatai labai gerbė Saulė ir Mėnulį. Saulė saugojo mus dieną, Mėnulis saugojo nuo visokiausių pavojų naktyje, Žvaigždės saugojo Mėnulį.

Mitai apie simbolius: dabar dauguma rašydami ima jėzuitų primetama versiją, kad šie simboliai susiję su velniais arba saugojo nuo jų. Tai yra visiškas melas šie simboliai buvo populiarūs 1-14 amžiuose iki krikščionybės atsiradimo, kurį dauguma mūsų protėvių simbolių sunaikino. Mėnulis saugojo nuo ugnies, vandens, ligų, nelaimių, suteikė sveikatos, gerovės.

Žaltys – priskiriamas prie antgamtinių būtybių: saugojo namus, namų židinį, gerovės, sveikatos ir vaisingumo mirusių protėvių dievybė. Jis šimtus metų laikomas gerąja namų dvasia ir globėju. Sunku paaiškinti žmogaus pagarbą kas lėmė tokį elgesį ar žibanti žalčio išvaizda, ar baimę keliantis žvilgsnis, ar tai kad jis išsineria iš savo odos. Dažnai simbolis žalčiai siejamas Žemės ir Saulės simboliais. Tai – žemės derlingumo, saulės simbolis.

Žalčiai vieni seniausių mūsų protėvių: aisčių ir sarmatų simboliai. Mitologinėse legendose žalčio funkcija –teikti gerovę namams, kuriuose gyvena. Buvo laikomas kaip pilnavertis namų gyventojas maitinamas, girdomas, saugomas….

Kirvio simbolis –akmens amžiaus populiarus simboliai. Kirvis simbolizuoja dangaus-dievybės jėgą. Gintariniai kirvio pavidalo amuletai buvo paplitę tarp baltų. Šiuos simbolius nešiodavo ištisus amžius kaip stiprybės simbolį….

Lietuvių mitologija kirvį priskiria dangaus dievui Perkūnui. Kirvio ženklas naudojamas architektūroje: geležinėse stogastulpių ir kryžių viršūnėse, kryželio galai užbaigiami kirvuku arba mediniai kirvukai kartais puošia trobos kraigai.

Rekomenduoju visiems susipažinti su tautinę simbolika paremta senovės tradicijomis ir archeologiniais radiniais. Tokius gaminius:  papuošalai, juvelyriniai dirbiniai, lietos baldų ir interjerų apdailos detalės, medaliai ir kitus tautinio paveldo artefaktus gamina ir rekonstruoja Neįgaliųjų socialinė įmonė UAB „Ūlos juvelyrų studija”.

Parengė Nerijus Bakasėnas

Nuotraukos iš Neįgaliųjų socialinės įmonės UAB „Ūlos juvelyrų studija” kolekcijos.

Fotoreportažai

Gyvename laikais, kai lietuvių etninei kultūrai, kalbai, šeimai vėl iškilo didelis pavojus. Atgimimo pradžioje, kai tik griuvo geležinė uždanga, puolėme ieškoti savo šaknų, leidome ir skaitėme jas maitinančias knygas.

Mano bibliotekoje jos vienoje lentynoje. Kai kurias pačiam teko leisti. Ant rašomojo stalo pasidėjau kelias: „Valstiečių verslai“, „Valstiečių lininkystė ir transportas“, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“, „Lietuvių šventės: tradicijos, papropčiai, apeigos“, Balio Buračo „Pasakojimai ir padavimai“, „Lietuvos kaimo papročiai“, Jono Balio „Vaikystė ir vedybos. Lietuvių liaudies tradicijos“, sudarytojas Norbertas Vėlius – „Lietuvių mitologija“ (tritomis), „Lietuvių šeima ir papročiai“ ir kt.

Man regis, šių ir daugelio kitų panašaus turinio knygų, kaip ir lietuvių kalbos, jaunajai kartai jau beveik nebereikia. Tačiau viliuosi, kad, jeigu nenorime kunkuliuojančiame pasaulio tautų vandenyne nuskęsti be pėdsako, prie jų dar sugrįšime. Ypač dabar, kai vėl iškilo pavojus netekti laisvės, kai pradedame suprasti, kad net laisvi būdami galime išnykti.

Kai Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė gegužės 15 d. važiuoti į Skriaudžius, kur ilsisi viena iškiliausių tradicinės kultūros tyrinėtojų ir aktyviausia jos propaguotoja bei populiarintoja, habilituota daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikė, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Angelė Vyšniauskaitė, iškart sutikau.

Buvome pažįstami. Daug bendravome, kai „Mintyje“ leidome jos, taip pat Petro Kalniaus, Rasos Paukštytės knygą „Lietuvių šeima ir papročiai“.

„Šeima – tautos buveinė. Nykstant šeimai, nyksta tauta. Pasaulyje yra vos per vieną milijoną lietuvių šeimų. Kiekvienais metais jų skaičius ir dydis mažėja, nepaliaujamai blunka tautinis savitumas. Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų“.

Šie žodžiai stambiomis raidėmis užrašyti minėtos knygos viršelyje, šalia man labai brangios senelių (iš tėvo pusės) šeimos nuotraukos. Knyga išleista 1995 metais, bet argi jos aktualumas, čia pacituotos mintys bent kiek paseno?! Atvirkščiai, šeimai, tautiniam savitumui šiandien iškilę daug didesni pavojai nei prieš du dešimtmečius.

Ryškų pėdsaką mokslinėje veikloje profesorė Angelė Vyšniauskaitė paliko jos redaguotoje knygoje „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) paskelbti straipsniai apie lietuvių šeimos kalendorines šventes. Ypatingo dėmesio yra sulaukusi jos 1967 m. išleista knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“. Šioje knygoje moksliškai išanalizuotos mūsų kaimuose švęstos krikštynos bei vestuvės. Ir šiandien vestuvininkai dažnai naudojasi jos pateikta medžiaga.

Didelę reikšmę lietuvių etninei kultūrai turi ir jos kitos knygos: „Mūsų metai ir šventės“ (1993), „Lietuviai IX-XIX amžių viduryje ir istoriniuose šaltiniuose“ (1994), „Lietuvio namai“ (1999). Kartu su kitais autoriais išleido knygą „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“.

Daug dėmesio profesorė skyrė linininkystės tyrimų temai. Šia tema ji 1993 m. apsigynė Vytauto Didžiojo universitete habilituotos daktarės disertaciją. Per savo gyvenimą yra paskelbusi apie 760 mokslinių straipsnių. Be jau minėtos knygos, ji yra ir kitų leidinių bendraautorė, lankstinuke „Angelė Vyšniauskaitė“  rašo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas.

Kodėl Lietuvai pagražinti draugija važiuoja į Skriaudžius, kur 1919 m. gegužės 15 d. gimė ir 2006 m. palaidota mokslininkė Angelė Vyšniauskaitė?

Būdama neeilinių organizacinių gabumų, profesorė daugelį metų yra aktyviai dalyvavusi ir visuomeninėje veikloje. Ypač pažymėtini jos nuopelnai Lietuvai pagražinti draugijos veikloje. Ji kartu su kitais entuziastais buvo šios draugijos atkūrimo iniciatyvinėje grupėje. 1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus Arkikatedroje susirinkę žymūs Lietuvos žmonės – Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, profesorė Angelė Vyšniauskaitė, aktorius Tomas Vaisieta, fotomenininkas Vytautas Ylevičius, aplinkosaugininkas Juozas Stasinas ir kiti nutarė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją.

Steigiamoji konferencija įvyko dabartinės prezidentūros rūmuose 1995 m. birželio 23 d. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Juozas Dingelis, jo pavaduotoja – prof. A.Vyšniauskaitė (vėliau draugijos suvažiavime išrinkta ir garbės nare), draugijos garbės pirmininku tapo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Profesorė Etninės kultūros draugijoje atstovavo LPD visuomenės etninės kultūros, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo klausimais, – tame pačiame lankstinuke rašo Albinas Vaičiūnas.

Gegužės 15-ąją – prof. Angelės Vyšniauskaitės gimimo dieną – apie jos gyvenimą ir nuveiktus darbus buvo kalbama prie kapo ir Skriaudžių miestelio salėje. Daug įdomaus papasakojo LPD pirmininkas Juozas Dingelis, akademikas Romualdas Grigas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Dainavo Skriaudžių etnografinis ansamblis ir LPD folkloro ansamblis „Giedra“. Kristijono Donelaičio poeziją skaitė aktoriai Alvyda Sipienė ir Tomas Vaisieta. Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.

Šviesaus atminimo etnologės, tautos dvasios lobių tyrinėtojos prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimas Skriaudžiuose buvo gražus ir prasmingas. Tik gaila, kad nei salėje, nei bažnyčioje, nei prie kapo nematėme jaunų žmonių, moksleivių. Todėl ir sakau, kad lietuvių tautai šiandien reikėtų rimtai susirūpinti savo kalba, geriau saugoti tautinį savitumą, šimtmečius šeimoje gyvavusius papročius ir tradicijas. Ir perduoti jaunajai kartai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimo Skriaudžiuose akimirkos.

2014.05.17; 10:33