Gintaras Visockas
Jei manęs paklaustumėte, ar ministras Gabrielius Landsbergis privalo atsistatydinti dėl dabartinės sumaišties užsienio politikoje, – sulauktumėte teigiamo atsakymo. Lietuvos užsienio reikalų ministerija grubiai nusižengė padorumo principams jau vien dėl to, kad vienašališkai sulaužė 1991-aisiais metais su Kinija pasirašytą sutartį, esą oficialusis Vilnius su Taivanu bendraus tik sulaukęs Pekino palaiminimo. Taip, bėgant metams tarptautiniai susitarimai keičiami, tačiau tik ne tokiu būdu, kokį pasirinko ponas G.Landsbergis, – slapta, neinformavęs antrosios pusės.
Antroji priežastis, kodėl dabartinis Lietuvos diplomatijos šefas vertas rimtų priekaištų, – jis nepajėgia numatyti visų pasekmių. Primityviai paskaičiavo, jog Lietuvos ir Kinijos prekyba nėra įspūdinga, tada nusprendė pamokyti per milijardą gyventojų turinčią šalį. O kad komunistinis Pekinas spaus Europos Sąjungą, jog ši liautųsi prekiavusi su „išsišokėle Lietuva“, ir Vakarų verslininkai išgirs Kinijos prašymus, – nepagalvojo. Klysti – žmoniška. Mes visi klystame. Tačiau už klaidas reikia atsakyti.
Situacija, į kurią patekome, – sudėtinga. Dar trupučiukas, ir tarptautinėje arenoje, man regis, atrodysime kaip didžiausi nevykėliai. Lietuvos prezidentas tvirtina, jog Taivano atstovybės atidarymo aplinkybės su juo nederintos, Lietuvos URM dievagojasi, kad su prezidentu Gitanu Nausėda viską derino, opozicijoje esantis Ramūnas Karbauskis garsiai šaukia, jog, sugrįžę valdžion, jie būtinai peržiūrėsią santykius su Taibėjimi ir Pekinu. Suprask, Taivano atstovybės Lietuvoje nebeliks.
Žiūrėk, dar imsime kivirčytis net su Taivaniu. Taibėjus šiandien jau turi moralinę teisę iš nuostabos gūžčioti pečiais – nespėjo prilipti prie sienos Taivano atstovybės užrašas Vilniuje, o Lietuvoje jau kalbama, jog „atstovybės atidarymas Taivano vardu buvo amžiaus klaida“. ES verslininkai mus taip pat įtrauks į „padidinto pavojingumo šalių registrą“, nes Lietuva su visais pykstasi, riejasi, visus moko, kaip šie privalo gyventi. Net Amerika, kuri mus kol kas visomis keturiomis remia ir kurios parama mums gyvybiškai reikalinga, vieną kartą nuo mūsų nusisuks. Nusisuks todėl, kad Lietuva – labai maža, o problemų kelia tiek, tarsi būtų viena iš svarbiausių figūrų Europos šachmatų lentoje.
Šitaip priekaištaudamas Lietuvos užsienio politikos formuotojams jokiu būdu nepamirštu kiniškų nuodėmių. Engdama uigūrus ir tibetiečius Kinija elgiasi kiauliškai. Dėl uigūrų ir tibetiečių persekiojimo oficialusis Pekinas nusipelno griežčiausių priekaištų. Bet ar Lietuva pajėgi stot į dvikovą su kiniškuoju Drakonu net turėdama Vakaruose sąjungininkių?
Belieka prisipažinti: kuo toliau, tuo labiau nebesuprantu Lietuvos laikysenos tarptautinėje arenoje. Nebeatskiriu, kur mūsų žioplumo ir kur mūsų sąmoningos klaidos? Kaip dabar formuosime, pavyzdžiui, savo požiūrį dėl neramumų Kazachstane? Vėl dėmesį sukoncentruosime tik į žmogaus teises, korupciją, benzino kainas, ar vis tik analizuosime ir geopolitinius faktorius – kur link dreifuoja ši didelė, įtakinga, daug gamtinių iškelių turinti šalis? Jei po visų „spalvotųjų revoliucijų“ Kazachstanas atsidurs Vladimiro Putino glėbyje, – kokia tikroji permainų vertė? Štai kiek jėgų įdėjo Michailas Saakašvilis, reformuodamas Gruziją (Sakartvelą), bet jo mylima šalis vėl, vaizdžiai tariant, pavergta Kremliaus, neteko teritorijų, o pats reformatorius – kalinamas netoli Tbilisio. Dar nežinia, ar gyvas išeis iš kalėjimo, mat jo asmeniškai nekenčia ponas V.Putinas.
Demokratija, žmogaus teisės, laisvoji ekonomika – itin svarbūs argumentai. Bet pats metas imt analizuot priežastis, kodėl pažangiosios reformos taip sunkiai įsitvirtina kaimyninėse šalyse. Beje, mums svarbu narplioti ne gruzinų, ne ukrainiečių, ne kinų, ne kazachų padarytas klaidas. Narpliokime, ką mes, lietuviai, neteisingai darome, kur mes pražiopsojome, nenumatėme, neįžvelgėme. Suprantu, svetimus klystkelius analizuoti kur kas maloniau, nei savuosius. Bet tokia laikysena niekur neveda – nebent į akligatvį.
Šiandien noriu papasakoti apie vieną grubią mūsų diplomatijos klaidą, kurią regėjau savo akimis. Omenyje turiu 2017 metų kovo 15 dieną, kuomet Azerbaidžano Mokslų Akademijos Centrinėje mokslų bibliotekoje buvo iškilmingai pristatyta į rusų kalbą išversta Lietuvos istoriko Algimanto Liekio (1943-2019) knyga „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į Centrinę mokslų biblioteką išklausyti lietuvių istoriko A.Liekio paskaitos susirinko daug Azerbaidžano istorikų, mokslininkų, politikų, diplomatų, istoriją studijuojančių studentų. Diskusiją filmavo pagrindinės Azerbaidžano televizijos, į salę sugužėjo daug žurnalistų iš įtakingų azerbaidžanietiškų leidinių.
O dabar atspėkite, ko tame renginyje istorikas A.Liekis pasigedo? Jis buvo nustebęs, jog į pokalbį Azerbaidžano istorijos aktualijomis neatvyko nė vienas Lietuvos ambasados Azerbaidžane darbuotojas. Aš taip pat buvau apstulbęs. Juk apie tai, kad Baku mieste viešės lietuvių istorikas, parašęs veikalą apie Azerbaidžaną, tuometiniai Lietuvos ambasados vadovai buvo informuoti gerokai iki kovo 15-osios. O ir kitų, kur kas svarbesnių renginių, kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos ambasada Azerbaidžane neturėjo. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Azerbaidžane reziduojantys Lietuvos diplomatai net nesiteikė pakviesti A.Liekio į svečius bent jau kitą dieną. Juolab neprašė, kad šis jiems padovanotų bent vieną savo veikalo egzempliorių. Tiesa, istorikas A.Liekis vis vien viešėjo Lietuvos ambasadoje Azerbaidžane ir jos atstovams padovanojo keletą savo veikalo tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis egzempliorių. Bet tai buvo daugiau jo, o ne ambasados iniciatyva. Iš kur tai žinau? Pats dalyvavau tiek diskusijose Azerbaidžano Mokslų Akademijoje, tiek gurkšnojant kavą Lietuvos atstovybėje Baku.
Tad kokia maniškė versija, kodėl Lietuvos diplomatai ignoravo renginį Azerbaidžano Mokslų Akademijoje?
Dabar, prabėgus po to įvykio penkeriems metams, daugmaž viskas – kaip ant delno. Azerbaidžane reziduojantys mūsų diplomatai nepagerbė istoriko A.Liekio tik todėl, kad norėjo … įsitikeikti Armėnijai. Būtent – nenorėjo supykdyti oficialiojo Jerevano. Mat istorikas A.Liekis savo knygoje be užuolankų tvirtino, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, nenutylėjo aplinkybių, kaip prieš kelis šimtus metų armėnai buvo masiškai perkeliami į šiandieninio Azerbaidžano teritoriją, pasakojo apie teroristines „Dašnakcutiun“, ASALA, Krunk organizacijas, žudžiusias turkų diplomatus, vijusias azerbaidžaniečius iš Jerevano ir Kalnų Karabacho regionų.
Mano supratimu, tai – tikrieji šio ignoravimo motyvai. Oficialiai Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, teigia, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, o iš tiesų slapta talkina neteisėtai Kalnų Karabachą užgrobusiai Armėnijai. Vaizdžiai tariant, pataikauja agresorei, tegul ir ne tokiai milžiniškai kaip Rusija.
Tokio pobūdžio lietuviški gudravimai – ne tik nesuprantami, bet ir smerktini. Tiesos neieškanti Lietuva – bjauri Lietuva. Jei manome, kad mūsų akibrokšto 2017-ųjų kovo 15-ąją neperprato Azerbaidžanas, – kvailai elgiamės. Jei įsivaizduojame, kad apie 2017-ųjų kovo 15-osios dviveidystę Azerbaidžanas neinformavo, sakykim, Turkijos, mūsų sąjungininkės NATO aljanse, – vadinasi, patys save apgaudinėjame.
Nebūkim naivūs – Pasaulis puikiai mato, kuomet elgiamės nenuoširdžiai, meluojame, taikome dvigubus standartus. O tai reiškia, kad matydamos mūsų nenuoseklumus kaimyninės šalys turi moralinę teisę mums atsakyti tuo pačiu – nesilaikyti duoto žodžio, išduoti, nepastebėti mūsų bėdų…
2022.01.10; 08:00
