Ekonomikos ekspertas Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Reaguodamas į viešojoje erdvėje matomas 2023 metų ekonomines prognozes ekonomistas Aleksandras Izgorodinas teigia, kad artėjantys metai susidarys iš dviejų ekonominių etapų.
Pirmojo pusmečio metu, pasak jo, Europos Sąjungos (ES) ekonominis atsigavimas turės pozityvų efektą Lietuvos ekonomikai, bet po to ekonominė padėtis prastės.
„Aš manau, kad šie metai Lietuvos ekonomikai bus tam tikra prasme, kaip amerikietiški kalneliai. Ta prasme, kad mes turėsime gerokai geresnį negu visi tikisi pirmąjį šių metų pusmetį. Bet tuo pačiu metu antrą pusmetį turėsime pastebimai prastesnį ekonomikos rezultatą“, – „Žinių radijui“ teigė A. Izgordinas.
Ekonomistas tvirtino, kad šiuo metu Vokietijoje matomas tiek pramonės, tiek prekybos atsigavimas rodo kryptį kuria galimai eis likusi ES. Toks ekonomikos augimas, anot jo, persiduos ir Lietuvai.
„Pirmas pusmetis bus labai geras Lietuvos ekonomikai todėl, kad išankstiniai indikatoriai jau dabar rodo, kad Vokietijos pramonė jau dabar bando spausti atsigavimo mygtuką. Vokietijos pramonės nuotaikos ir prognozės dėl verslo perspektyvų artėjančiam pusmečiui per vakar dieną pakilo į aštuonių mėnesių aukštumas. Vokietijos mažmeninės prekybos įmonių prekybos prognozės pakilo į vienuolikos mėnesių aukštumas“, – tikino jis.
Visgi, anot A. Izgordino, tiek ES, tiek JAV centriniai bankų šių metų metu nustos kelti bazines palūkanas, kurios naudojamos kaip būdas stabdyti infliacijai. Pasak specialisto, bent jau JAV atžvilgiu, tokio sustabdymo rezultatas yra po trijų ar keturių mėnesių įvykstanti ekonomikos krizė. Kalnai, kalnai, kalnai
„Bet tai neišsilaikys, nes kovo mėnesį JAV centrinis bankas nustos kelti bazines palūkanas. Europos centrinis bankas, tikėtina, nustos bazines palūkanas kelti tik šių metų pabaigoje. JAV ekonomika, jeigu žiūrėsime į istoriją, tai JAV ekonomika patiria krizę ne tada, kai centrinis bankas kelia palūkanas, o praėjus trims ar keturiems mėnesiams po to, kai centrinis bankas nustoja mažinti palūkanas“, – aiškino jis.
Artėjančios vasaros metu JAV įvyksianti krizė, tvirtino ekonomistas, užtikrins prastėjančią ES ir Lietuvos ekonomiką.
„Tai labai tikėtina, kad krizė Amerikoje prasidės ne dabar, o prasidės kažkada vasaros viduryje. Atitinkamai Amerikos ekonomikos kritimas ir vartojimo kritimas nutemps paskui save Europos pramonę, per kur paveiks ir Lietuvos pramonę“, – teigė A. Izgordinas.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
Lietuva per 30 metų pasiekė labai daug. Laisvė, sąjunga su pažangiausiomis pasaulio šalimis, narystė saugumo organizacijose, politinis stabilumas (ketvirta Vyriausybė, kuri valdo visą kadenciją!), energetinė nepriklausomybė, bet šalis vis dar ekonomiškai atsilieka nuo Vakarų Europos.
Ekonomika veikia vienu varikliu
Lietuva pasirinko būdą auginti savo ekonomiką per orientaciją į eksportą. Tai sėkmingas ir išbandytas kelias. Pavyzdžiu laikoma Airija. Buvusi ekonomiškai gan silpna valstybė, prisikvietė investuotojų, sukūrė įspūdingą informacinių technologijų pramonę, jos sukurtos prekės ir paslaugos pardavinėjamos visame pasaulyje ir dabar gali džiaugtis aukštu pragyvenimo lygiu. Airijos ekonomikos struktūroje priklausomybė nuo eksporto iki ekonominio šuolio 1982 m. sudarė 38 proc., o ekonominio bumo metu 2000 m. net 77 proc. (countryeconomy.com). Tokią aukštą priklausomybę nuo eksporto ekonomistai vadina „skydžiu vienu varikliu“. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo patraukli strategija, bet toks išbalansavimas kelia dideles rizikas. Kuo tai gali baigtis, rodo Venesuelos pavyzdys, kai sugriuvusi kertinė naftos pramonė kartu nusitempė šalį prie ekonominio ir socialinio kracho. Airija pastaruosius metus sėkmingai diversifikavo savo ekonomiką ir įjungė „antrą variklį“ – vietos vartojimą. Eksporto reikšmė vėl sumažėjo iki sveikų 38 proc.
Lietuva, kaip anksčiau Airija, irgi „skrenda vienu varikliu“. Daugėja pramonės ir paslaugų investuotojų, kurių tikslas yra eksportas. Tai aiškiai teigiamai veikia ekonomiką. Auga atlyginimai, mažėja nedarbas, mažėja emigracija, o daugėja atvykstančių žmonių skaičius. Sėkminga investuotojų pritraukimo politika, kurią pavydžiai seka kitos valstybės, leido Lietuvai iš Centrinės ir Rytų Europos atsilikėlės pakilti prie pirmaujančių regione. Visgi to kaina yra didelė šalies priklausomybė nuo eksporto, net 62 proc. (triskart daugiau nei 1992 m. (kituose tyrimuose galimi nedideli skirtumai), todėl kitas svarbus valstybės uždavinys yra auginti vietos rinką ir įjungti „antrą variklį“.
Ar toli nuo Vokietijos?
Kad galima turėti ir didelį eksportą, ir stiprią vietos rinką, rodo ne tik Airija, bet ir Vokietija. Tai šalis, kuri daugelį metų yra pavyzdys Lietuvai ir mūsų emigrantams.
Ne paslaptis, kad Vokietija pastaruoju metu išgyvena ne pačius geriausius ekonominius laikus. Ekspertai pastebi susikaupusius didelius iššūkius. Energetinė priklausomybė nuo Rusijos, „dyzelgeito“ skandalo vis dar jaučiamos pasekmės, informacinių ir žaliųjų technologijų atsilikimas, dideli mokesčiai, biurokratizmas, socialinės problemos, nulemtos chaotiškos imigracijos. Tai atsiliepia vokiečių atlyginimams ir socialinėms išmokoms, kurie auga santykinai lėtai. 2014–2021 m. atlyginimai faktiškai neaugo, o tai kuria tolimesnes problemas. Vokietijai tampa vis sunkiau prikviesti talentus, kurie JAV ar arabų šalyse už tą patį darbą gali uždirbti daug daugiau.
Pinigai. Slaptai.lt foto
Lietuvoje, priešingai, pastaruoju metu atlyginimai auga ypač sparčiai. Lietuviai artėja prie vokiečių. 2000 m. vidutinis lietuvio atlyginimas buvo net 10 kartų mažesnis nei vokiečio. Atrodė tikra svajonių šalis, bet Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, euro įvedimas, investicijos, paskatino Lietuvos ekonominį proveržį, kuris persiduoda ir atlyginimams už darbą. 2012 m. vidutinis lietuvio ir vokiečio atlyginimo skirtumas sutirpo iki 5 kartų, o 2021 m. skirtumas pasiekė rekordiškai menką atsilikimą, nebesiekia nė 3 kartų ir toliau mažėja. Kai kuriose srityse jau net pasiektas paritetas. Vilniečiai, kurie uždirba daugiausiai Lietuvoje, savo pajamomis nebenusileidžia Rytų Vokietijai, kuri yra silpniausias regionas.
Mūsų šalies iššūkis yra tolesnis gyventojų pajamų augimas, kuriant stiprią vietos rinką. Šešėlio mažinimas, tolygesnis gerovės paskirstymas, bet svarbiausia ekonomikos pertvarkymas, orientuojantis į aukštos pridėtinės vertės sektorius. Tik pirmaujančios „high tech“ įmonės, kuriančios sudėtingus, mokslui imlius produktus, gali didelėmis sumomis papildyti biudžetą ir mokėti aukštesnius atlyginimus darbuotojams, didesnius nei Vakarų Europoje. Vieną žvaigždę jau turime. Biotechnologijų įmonė „Thermo Fisher Scientific Baltics” tapo antra didžiausia mokesčių mokėtoja valstybėje, o darbuotojų skaičius nesiekia nė dviejų tūkstančių. Dar 10, o gal kiek daugiau tokių sėkmės istorijų, sukurtų tikrą ekonominį stebuklą.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Mažai kas atkreipė dėmesį į įdomią statistinę informaciją. Finansų ministerija paskelbė, kad šių metų sausio ir vasario mėnesiais į valstybės biudžetą įplaukė daugiau pajamų nei pernai tą patį laikotarpį. O juk pernai iki kovo ekonomika buvo laisva, jokio karantino nebuvo, kai šiemet pusė šalies uždaryta.
Ekonomika keičiasi
Ypač geras mokesčių surinkimas nustebino ir pačius valstybės tarnautojus. Dėl visuotinio karantininio verslų ribojimo planuojant biudžetą buvo ruošiamasi pajamų smukimui. Gruodžio mėnesio prognozė ir šių metų pradžios realybė neatitiko net 11 proc., o tai beveik 200 mln. eurų.
Analizuojant pagal sektorius labai gerai matosi, kurie yra labiausiai nukentėję – aviacija, turizmas, apgyvendinimo paslaugos, ekskursijos, maitinimo sektorius, renginiai. Tačiau kiti verslai demonstruoja stebėtiną augimą.
Aiškiai matosi, kad įmonės ir gyventojai dalį prekybos sėkmingai perkėlė į elektroninę erdvę. Pirkėjai niekur nedingo, tik pasikeitė įpročiai. Nekilnojamojo turto sektorius apskritai fiksuoja rekordinius pardavimus, nepaisant stabiliai augančių kainų.
Nors labai išaugo registruotas nedarbas, tačiau įmonės, kurios nenukentėjo nuo karantino, skundžiasi, kad negali rasti darbuotojų ir toliau kelia algas.
Gerus rezultatus rodė tradiciniai verslai – žemės ūkio ir maisto pramonė bei medienos sektorius. Aprangos gamintojai pernai pelną augino net 80 proc. Lietuviškų prekių eksportas ūgtelėjo 7 proc. Bet didžiausia intriga yra aukštųjų technologijų proveržis, siejamas su viena įmone.
Aukštųjų technologijų revoliucija
Užklupus COVID-19 pandemijai, Vilniaus bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“ pradėjo gaminti koronaviruso nustatymo testams skirtus reagentus, o vėliau – ir reagentus naujo tipo mRNR vakcinai. Bendrovė tiekia komponentus vakcinos gamybai kompanijoms „Pfizer“ ir „BioNTech“. Šių metų pradžioje vaistų pramonės sektoriaus eksportas augo net 2,2 karto.
Euro pinigai
Lietuvos bendrovė „Thermo Fisher“, turinti vos 1,5 tūkst. darbuotojų tapo antra didžiausia mokesčių mokėtoja po amžinosios lyderės „Orlen Lietuva“. Įmonė užtikrintai auga kiekvienais metais. Daugėja darbuotojų, gamina daugiau ir brangesnių produktų. Dar neprasidėjus pandemijai 2019 metais įmonė gavo beveik 250 mln. eurų pelno, o tai yra gerokai daugiau nei Klaipėdos miesto biudžetas. Prognozuojama, kad praeitais metai pelnas galėjo siekti net 500 mln. eurų. O tai jau sunkiai telpantys skaičiai mažoje Lietuvos ekonomikoje. Ir tai ne pabaiga. Šiemet bendrovė per rekordiškai trumpą laiką – 4 mėnesius, pastatė ir atidarė naują fabriką. Jau priimami nauji darbuotojai, o gamyba auga spėriai.
Vienos įmonės plėtra yra tikra sėkmės istorija Lietuvos ekonomikoje. Tai aiški kryptis, kur Lietuva turi teikti pirmenybę ir orientuoti savo ūkio skatinimą. Ne tik biotechnologijų, bet ir kitos aukštųjų technologijų kompanijos iš lazerių, optikos ir elektronikos sektoriaus pritaria, kad 2020 m. buvo geriausi istorijoje, už kuriuos dar geresni žada būti 2021 m.
Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorius Jokūbas Markevičius sako, kad solidaus naujo bankų rinkos dalyvio atėjimas būtų laukiamas.
„Lietuvos bankų sektoriaus koncentracija yra viena didžiausių Europoje ir pastaruosius keletą metų tik didėjo, todėl solidaus naujo rinkos dalyvio atėjimas būtų ypač laukiamas. Pernelyg didelė bankų koncentracija gali turėti neigiamų pasekmių tiek konkurencinei aplinkai, tiek ir finansiniam stabilumui, nes šalies finansų sistema tampa labiau priklausoma nuo pavienių stambiausių rinkos dalyvių veiklos“, – Eltai teigė J. Markevičius.
Anot jo, Lietuvos ekonomikos augimas išlieka spartus, privataus sektoriaus skolos lygis žemas, o bankų pelningumas aukštas, ir tai rodo potencialą rinkoje veikti didesniam bankų skaičiui.
„Naujo reikšmingo rinkos dalyvio atėjimas padidintų konkurenciją bankų sektoriuje, mažintų koncentraciją ir būtų naudingas vartotojams. Lietuvos bankas nuolat pasisako už didesnę konkurenciją, todėl visos pastangos pritraukti užsienio investuotojus yra sveikintinos. Kartu su kitomis valstybės institucijomis siekiame kurti finansinėms inovacijoms palankią aplinką, įdirbis jau yra ir esame žinomi kaip finansinių technologijų šalis. Tą rodo sparčiai augantis elektroninių pinigų įstaigų skaičius, aktyvią veiklą jau pradėjo ar intensyviai jai ruošiasi penkios finansų įstaigos, gavusios specializuoto banko licencijas“, – sakė J. Markevičius.
Prezidento Gitano Nausėdos Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovas Simonas Krėpšta Eltai teigė, kad Pasaulio ekonomikos forume Davose lenkiškas bankas „Pekao“ pristatė planus apsvarstyti galimybę plėstis į Lietuvą.
Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.
Lietuvos augimas neįspūdingas
Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.
Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.
Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų
Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.
Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.
Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.
Ruduo ir vėl atkeliavo į Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio mėnesį trečdalis (34 proc.) apklaustų šalies gyventojų atsakė, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje iš esmės krypsta į gerąją pusę, o du trečdaliai (65 proc.) apklaustųjų nurodė, kad reikalai šalyje blogėja. 1 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugsėjo 25-spalio 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, per pastaruosius du mėnesius gyventojų vertinimai šiuo klausimu nepakito, o lyginant su gyventojų atsakymais prieš metus (2016 m. spalį), kiek padaugėjo manančių, kad reikalai šalyje blogėja (3 procentiniais punktais).
Kad šalyje reikalai krypsta į gerąją pusę, dažniau nurodė jaunimas iki 30 metų (54 proc.), didmiesčių gyventojai (42 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (46 proc.) bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį – daugiau kaip 900 eurų (39 proc.), besimokantis jaunimas (58 proc.), vadovai (45 proc.) bei specialistai ir tarnautojai (40 proc.), dirbantys valstybiniame sektoriuje (41 proc.) bei dešiniųjų pažiūrų žmonės (46 proc.).
Dažniau už kitus dabartine padėtimi šalyje yra nepatenkinti vyresni nei 50 metų žmonės (72 proc. mano, kad reikalai iš esmės krypsta į blogąją pusę), gyvenantys kaimo vietovėje (75 proc.), respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu (80 proc.) bei su mažiausiomis šeimos pajamomis – iki 550 eurų per mėnesį (77 proc.), bedarbiai, namų šeimininkės (72 proc.) ir pensininkai (74 proc.), rusų ir lenkų tautybių gyventojai (76 proc.), kairiųjų pažiūrų žmonės (69 proc.).
Kad reikalai Lietuvoje pastaruoju metu daugiau krypsta į gerąją pusę nei į blogąją, nurodė tik dviejų partijų rėmėjai: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (53 proc. iš jų nurodė, kad reikalai gerėja, ir 39 proc. – blogėja) bei Liberalų sąjūdžio (49 proc. nurodė, kad reikalai gerėja, ir 48 proc., kad blogėja).
Didžiausi pesimistai yra Darbo partijos (87 proc. nurodė, kad reikalai blogėja, ir 13 proc. mano, kad krypsta į gerąją pusę) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (83 proc. – kad reikalai blogėja ir 14 proc. – kad krypsta į gerąją pusę) rinkėjai.
Padėtis Lietuvoje dviem trečdaliams gyventojų atrodo blogėjanti, rodo birželio apklausa. Tokios pozicijos laikosi 64 proc. respondentų, o 35 proc. apklaustųjų teigė, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje iš esmės krypsta į gerąją pusę, 1 proc. respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio 13-26 dienomis atliktos apklausos duomenimis, per pastarąjį mėnesį 3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, manančių, kad pastaruoju metu reikalai Lietuvoje krypsta į blogąją pusę. Lyginant su tyrimu prieš metus (2016 m. birželį), gyventojų nuomonė šiuo klausimu nepasikeitė.
Nuomonę, kad šalyje reikalai krypsta į gerąją pusę, dažniau nurodė moterys, jaunimas iki 30 metų, didmiesčių gyventojai, respondentai su aukštuoju išsilavinimu bei su didžiausiomis šeimos pajamomis per mėnesį (daugiau kaip 900 eurų), studentai ir moksleiviai bei specialistai ir tarnautojai.
Daugiau už kitus dabartine padėtimi šalyje yra nepatenkinti vyrai, vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantieji kaimo vietovėje, respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu bei su mažiausiomis šeimos pajamomis (iki 550 eurų per mėnesį), darbininkai, ūkininkai, pensininkai bei bedarbiai, lenkų tautybės respondentai.
Pozicijos, kad reikalai Lietuvoje pastaruoju metu krypsta į gerąją pusę, dažniau laikėsi dviejų partijų rėmėjai: valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (62 proc. iš jų nurodė, kad reikalai gerėja) bei opozicinio Liberalų sąjūdžio (43 proc.). Didžiausi pesimistai, kaip ir prieš mėnesį, yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ (77 proc. mano, kad reikalai šalyje blogėja) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (74 proc.) rinkėjai.
Valstiečių ir žaliųjų arba, kaip jie save įvardino, profesionalų vyriausybė įsibėgėjo ir panašu, kad ramiai sau plauks per reformų ledynus ne 100, o 1000 dienų.
Titaniko žūtis. Ar Lietuva nėra panaši į skęstantį Titaniką?
Atrodo, kad tai jau suvokė Respublikos prezidentė 100-adienio vyriausybės pasiekimus savo metiniame pranešime Seime pavadindama chaotiškų reformų manijos laiku, nors naujos krypties ir neparodė, vyriausybės nekompetenciją pradeda suvokti elektoratas – smunka valdančiųjų reitingai sociologinėse apklausose, suvokia tai ir netgi vienas kitas profesionalas dabartinėje vyriausybėje.
Kur plaukiame ir kada skęsime?
Klausimas, kur plaukia ir kada nuskęs Valstiečių ir žaliųjų reformų ledlaužis, kuriuo plaukti, nepaisant pradinių nesėkmių, valdantiesiems palinkėjo Respublikos vadovė, ne retorinis. Kol kas reformų kryptis nežinoma, o šių chaotiškų reformų laiką padauginus iš 10, maždaug ir turėtume datą, o jei paaiškės „Litaniko“ maršrutas, – tai ir vietą, kur įvyks katastrofa. Kad tokia grėsmė reali – požymių yra. Respublikos vadovė dabartinėms valdančiųjų reformoms priskiria kompetencijos (proto) stoką, tačiau nepaisant šio trūkumo, siūlo reformuoti dar ryžtingiau. Daugiau reformų, daugiau ir beprotybės, tad kažkur abi grafiko kreivės turėtų susitikti, o tada ir išnirs ledkalnis, kurio ten neturėjo būti, nieks jo nelaukė, nestebėjo ir šiam susidūrimui nesiruošė. 1000 dienų ramybės, be pagrįstos ir nepagrįstos kritikos, reikalavimų, pasiūlymų ir pageidavimų, bent jau leistų „Litanikui“ po 1000 dienų nuskęsti gražiai, grojant orkestrui, džentelmenams pasiaukojančiai gelbstint savo damas.
Tiems, kurie patikėjo, kad valstybės laivas valdomas tikrų profesionalų ir palaikomas rekordinio keleivių skaičiaus yra absoliučiai saugus, derėtų leisti ramiai snausti prabangiose kajutėse, o didžiausiems entuziastams netrukdyti knaisiotis po pačius ledlaužio vidurius žemiau vaterlinijos, kad po susidūrimo su ledkalniu nuskęstų visa ši istorija drauge su jos kūrėjais į mitologines senojo lietuvių tikėjimo anapusinio pasaulio gelmes.
Bėda tik ta, kad katastrofos stebėtojai nebūsime tik tokiu atveju, jei „Litaniko“ išvykoje nedalyvausime laiku susikrovę lagaminus ir išsinešdinę į senąjį žemyną. O jei pasiliksime, turime prisiminti, kad skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. 1000 dienų dabartinei vyriausybei reikia, geriau gal ir nebus, bet tikrai nebus blogiau. Humanistiniu požiūriu, kiekvienam žmogui, net jei jis būtų vyriausybės vadovas ar Seimo narys, reikia suteikti galimybę suvokti, kad vadovauja ne policijos komisariatui, ne avis gano ir ne žaliai dažo reprezentacinių pievučių žolynus už Europos sąjungos Sanglaudos fondo aplinkai skiriamus pinigėlius.
Budistinis ritualas: reformos, reformos…
Kad valdančiųjų suvokimo procesą stimuliuotume, turime kalbėti: prezidentė sakyti kalbas, ekspertai teikti išvadas, analitikai – įžvalgas, žurnalistai – „loti“ ir t.t. Tačiau, net ir šiuo atveju, tik kalbant, o ne darant, derėtų susitarti dėl terminologijos. Sąvokų ir jų reikšmių skirsnis yra kiekvieno įstatymo pradžioje, turi jis būti ir viešųjų asmenų oro ir kinkų drebinimo retorikoje apibrėžtas ir vienodai suprantamas. Kitaip subyrėsime nesusikalbėjimo chaose kaip senovės babiloniečiai ir apie 2,83 mln. Lietuvos piliečių, taip ir nesulaukusių tikrojo pranašo, liks tik prisiminimai bei archainės kalbos bereikšmių žodžių rinkiniai, kalbininkų saugomi pasaulinio voratinklio skaitmeninių duomenų bazės užkaboriuose. Valdžios galvos eteryje monotoniškai dudenančios mantrą – „Om mani padme hum“, būtų nieko blogo, ji nieko nereiškia, bet tokia ir yra jos prasmė kelyje į nušvitimą. Tačiau šiuo metu esminė Lietuvos Respublikos Gyvenimo įstatymo sąvoka, nuo kurios reikėtų pradėti, yra mantra „Reformos“. Tik ši mantra turi ir reikšmę, ir daugiau nei vieną visiškai skirtingas reikšmės interpretacijas.
Kiek vyksta, ir kiek būtų gana?
Piliečiui iš šalies, Lietuva turėtų pasirodyti labai dinamiškai besikeičianti šalis, nes joje nuolat kas nors reformuojama. Kinų baisiausias palinkėjimas žmogui – gyventi permainų laikotarpiu – tampa savaimine vertybe ir pagrindiniu mūsų valstybę ir jos piliečių būklę charakterizuojančiu rodikliu. Kiek jų vyksta šiuo metu, kur jos veda, kam reikalingos ir kodėl po jų turėtumėme gyventi gerai?
Gyvemimas Lietuvoje tikrai labai brangus. Slaptai.lt nuotr.
Visą savaitę (vieną iš daugelio Lietuvoje, niekuo ypatingai neišsiskiriančią nuo buvusių prieš tai ir tos, kuri prasidės rytoj), vyko apie 20 reformų. Daugiausia kalbama apie švietimo reformą, bet svarbios ir kitos – jau svarstoma finansų ministro Viliaus Šapokas pristatyta mokesčių reforma; Aplinkos ministras Kęstutis Navickas reformuoja urėdijas; tebevyksta diskusijos dėl alkoholio prieinamumą mažinančių reformų inicijuotų Sveikatos ministerijos, o su alkoholio pramone susijęs verslas ar iš jo reklamavimo gyvenantys popso kūrėjai skaičiuoja praradimus; nuo liepos 1 d. įsigalioja darbo kodekso pakeitimai, reformuojantys darbdavių ir darbuotojų santykius; teismų reforma, anot prezidentės, užbaigta, bet dabar prasideda šios reformos pasekmių etapas, optimizuojama veikla, atleidžiami pertekliniai darbuotojai; panaikinus PVM lengvatą bemaž 2/3 Lietuvos piliečių turės kažkaip reformuoti savo veiklą, taupyti, o 250 tūkst. piliečių, kurių pajamos ypač menkos, planuoti savo laiką pašalpų gavimo procedūroms, kurios nėra nei paprastos, nei greit atliekamos; visos šalies piliečiai vis dar jaučia euro įvedimo – pinigų reformos pasekmes, o jei pažvelgtume į regionus, lokalias reformas, tarkim, Valkininkų vaikų sanatorijos likvidavimą optimizuojant sveikatos paslaugų tinklą ir „reformuojant“ Valkininkų kaimelio šviesesnių perspektyvų viltis, – reformų skaičių galėtume drąsiai dauginti iš 10.
Prie visų reformų dar būtinai reikėtų pridėti valstybės valdymo aparato reformavimą, tradiciškai vykstantį pasikeitus valdžioms, nes šis procesas dar ir dabar nėra pasibaigęs, naikinamas vienas kitas departamentas ar skyrius ir kuriamas naujas, kitaip pavadintas ir t.t. Taigi, pagrįsti, kad gyvename reformų laikotarpiu, argumentų daugiau nei pakankamai.
Reformos – reikšmingos. O jei kelti klausimą, kodėl į Lietuvą kaip neskubėjo, taip neskuba ir niekada neskubės investicijos, atsakymas būtų labai paprastas – investuoti ir kurti verslą šalyje, prisitaikyti ir prie esamos, ir prie nenuspėjamomis kryptimis besikeičiančios situacijos rizikinga ir sudėtinga, o kalbant verslui suprantama vertybine terminologija – nepelninga. Neapsimoka, jei pasaulyje yra panašaus išsivystymo šalių, kur viskas daugiau mažiau stabilu, geriau ar blogiau, bet prisitaikymo kaštai prie situacijos būna vienkartiniai, o ne nuolatinė išlaidų eilutė biudžete.
Kodėl Lietuvoje daromos reformos?
Atmetus Atgimimo laikotarpį, kai bemaž visus sovietinius įstatymus reikėjo keisti į nacionalinius, ir stojimo į Europos Sąjungą laikotarpį, kai nacionalinius įstatymus reikėjo keisti į europinius, kitų reformų tikslai ir priežastys dažniausiai buvo ir yra dvi: finansinių krizių laikotarpiu ženkliai sumažėjus pinigų, tenka mažinti išlaidas, atleisti darbuotojus ir visi šie taupymai bei mažinimai pavadinami reformomis. Kita reformų priežastis ir tikslas – politinio lojalumo stimuliavimas. Pasikeitus polinei valdžiai į valstybines įmones, valdymo institucijas, pradedant ministerijomis, baigiant joms pavaldžiomis biudžetinėmis įstaigomis, naudingų, rinkimus laimėjusiai politinei jėgai nusipelniusių ar tiesiog „reikalingų žmonių“ įdarbinimas, o dėlto reikalingas ir ten dirbančių žmonių atleidimas, taip pat pavadintas reformavimo terminu.
Visą šį procesą, pavadintą reformomis, įtikinamiau galima pristatyti visuomenei bei paprasčiau atleisti darbuotojus, nereikia vertinti jų kompetencijos, sugebėjimų, darbo efektyvumo, pakanka tiesiog reformuoti padalinį ir tuo remiantis visiems darbuotojams įteikti atleidimo lapelius. Su didesniais ar mažesniais šalutiniais veiksniais, šios dvi reformų priežastys, drauge ar atskirtai, bet visada turinčios labai aiškius tikslus egzistavo ir egzistuoja bemaž visose vykdytose ir vykdomose reformose.
Politinio lojalumo stimuliavimas
Pavyzdžių apstu, tarkim, dar Aplinkos ministerijai vadovaujant Valentinui Mazuroniui buvo panaikintas Gamtos apsaugos departamentas. Turint galvoj, kad pati Aplinkos ministerija kūrėsi ant Gamtos apsaugos ministerijos kamieno lipdant kitas veiklų šakas (prijungtos Miškų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos), kad gamtai ministerijoje nebeliko net departamento statuso, atrodė, kaip lengva beprotybė. Tačiau beprotybė įvyko, vandens faunos apsauga užsiimantis skyrius tapo Gamtos apsaugos skyriumi, kuris ilgainiui darbuotojų skaičiumi pranoko buvusį departamentą. Dabartinėje Aplinkos ministerijos sandaroje atsirado Gamtos apsaugos ir miškų departamentas, tarsi gamtos tebūtų tik miškuose, o laukuose būtų tik agrokultūra, miestuose – tik urbanistika, o vandenys visai pamiršti, kadangi neaiškios substancijos užpildytose lygiose plynėse ypatingų turtų nesimato.
Matyt, reformatorių nuomone, prasmės iš tų vandenų būtų, nebent juos perdavus Susisiekimo ministerijai, kuri užuot ploninus žemės transporto kelių dangas, galėtų užsiimti vandens transporto kelių gilinimu. Vanduo ir smėlis Aplinkos ministerijoje išlieka, tačiau tokią reformos vertę ir paskirtį, atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, suvokti paprasčiausiai neįmanoma. O jei šį argumentą – naujas pavadinimas, naujos pareigos, naujas žmogus – laikyti pagrindiniu reformos tikslu ir jau toliau ieškoti kokios nors prasmės – reforma pradeda dėliotis į nuoseklią priežasčių – pasekmių grandinę. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kiekvienas ilgiau (išmokęs prisitaikyti prie reformų) valdymo struktūrose išdirbęs valdininkas, galėtų papasakoti, kiek kartų jis buvo „politiškai reformuotas“.
Taupymas – pinigų įsisavinimas
Ko gero labiau nei politinio lojalumo stimuliavimo sąlygotos reformos, lėmusios tik periodišką postų persidalijimą bei nuolatinę įtampą dėl darbų laikinumo eiliniams biudžetinių įstaigų tarnautojams, reformavimo sąvokos reikšmę pakeitė, o tiksliau ją diskreditavo, „taupymo reformos“.
Geriausiai ją atskleidžia 1998 m. Rusijos krizės metu Andriaus Kubiliaus vyriausybės vykdytas taupymo vajus, kai 20 proc. buvo mažinamos biudžeto išlaidos. Šių reformų pasekmės ritasi iki šių dienų ne dėl finansinių pokyčių, bet dėl to, kad tuo metu susiformavo reformavimo kriterijai, reikšmės, principai, kryptys, lėmę ir vėliau vykdytų reformų tendencijas. Tąsyk, jėgos ir drąsos užteko, intelektualinio potencialo galbūt irgi buvo, bet vykdant „reformą“ apsiribota pradinėse mokyklos klasėse įgytomis žiniomis.
Tarkim, kaip buvo reformuojama (20 proc. mažinamas finansavimas) sveikatos sistema. Kai sveikatos įstaigos gavo potvarkį 20 proc. sumažinti savo išlaidas, bet negavo tokiam radikaliam perversmui profesionaliai paruošti ir įvykdyti reikalingo finansavimo (priešingai – lėšos atimtos), viskas vyko labai natūraliu būdu. Ligoninės medicininis personalas rinkosi du kelius: pasitikintys savo žiniomis, jaunesni gydytojai, perleido medicinos reikalų skaičiavimą ūkio skyriams, o patys krovėsi lagaminus, nes užsienyje šių paslaugų reikėjo, už papildomą darbą buvo mokama, o juo labiau, pinigai neatimami.
Ar mes kada nors būsime tokie laimingi – kaip šios merginos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tie, kurie lagaminų nesikrovė ir skaičiavo patys – tikslą sau suformulavo labai aiškų – surasti būdą, kaip susigrąžinti tuos atimtus 20 proc. ir sukurti sistemą, kad daugiau toks akibrokštas neištiktų. Tokiu būdu Konstitucijoje įtvirtintą „nemokomo gydymo“ normą vis labiau keitė tai šen, tai ten mokamos medicinos paslaugos, kurios po truputį, bet nuolatos didėja ir iki šios dienos. Smulkus kyšininkavimas, puikiai pažystamas medicinos sektoriuje dar nuo sovietinių laikų ir tikrai ne paslaptis daugeliui Seimo narių, pagal profesiją gydytojams, iš dalies, atsiradus tik mokamoms paslaugoms, legalizuotas, tačiau neišnyko.
Juk sovietiniais laikais jo „nebuvo“, „nebuvo“ jo ir 1998 m., „nėra“ jo ir dabar. Kadangi iš niekur kitur nei iš medicininių paslaugų vartotojų tokių sumų nuolat nepaimsi, tad šiuo paprasčiausiu keliu ir nueita – galutinis rezultatas, sudėjus naujas mokamas paslaugas ir „neoficialius“ atlygius – ligonis, medicinos paslaugų vartotojas mokėjo vis daugiau ir daugiau, jam mažiau pinigų liko kitoms, socialinėms, kultūrinėms, buitinėms, maitinimosi ir t.t. reikmėms.
Panašu, kad artėja laikas, kai konstitucijoje įtvirtintą nemokamą medicininę pagalbą tegaus tik visiškai sveikas žmogus, o jei susirgs, prasidės ir mokėjimai: už reikalingus ligai nustatyti, o ne bendruosius tyrimus, tvarsčius operacijoms, savalaikę, o ne kada „prieis eilė“ diagnostiką, vaistus ligoninėje ir t.t.
Ši reforma atskleidžia ir vieną esminių visų tolimesnių reformų bruožą – reformos papildomai nekainuoja, reiškia ir kompetencijos joms nereikia. Kaip 1998 m., kai reformų vykdytojams buvo ne tik nemokama, bet pinigai už darbą atimami ir jie skubėjo kuo greičiau juos susigrąžinti iš vartotojų, dabar jau nebedaroma, atsiranda netgi finansavimas, jei tam randama lėšų ES struktūrinių fondų eilutėse. Tačiau esmė išlieka. Reformos – laisvalaikio pramoga, hobis, kad jos būtų įvykdytos, reikia jėgos ir drąsos, o proto – kiek Dievas davė.
Vertybinių reformų langas
Ar buvo 3-oji reformų priežastis, siekis sukuri efektyviau veikiančią, valstybės piliečiams naudingą sistemą? Reikia pripažinti, kad tokių pastangų tikrai yra ir buvo, tačiau šios intencijos taip tampriai persipynę su dviem pirmosiomis, kad jas ignoruojant, reformų tikslai ir kryptys tampa nesuvokiami, tad ir belieka reformas pavadinti „chaotiškomis“.
Esminė bėda ta, kad Lietuva turėjo labai trumpą, net dviejų metų netrukusį, vertybinių reformų periodą. Realiai vertybinės reformos vyko 1990–1992 m. Tuomet drąsos ir ryžto buvo su kaupu, jėgos irgi užteko, tik proto – vargu. Vyravo, ypač ekonominėse ir socialinėse srityse, elementari beprotystė, sąmoningai ar nesąmoningai paslėpta po laisvės, tautiškumo, nepriklausomybės vertybinėmis kategorijomis. Jau ir nekalbant apie primityvų grobstymą „vertybininkams“ – reformatoriams atsidūrus prie valstybės išlaidų ir pajamų bankelio ir pirmą kartą gyvenime išvydus pinigų prikrautas seifų lentynas. Ryžtingi, drąsūs reformatoriai, jausdami tautiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo jėgą, pamatę pinigus, labai dažnai pamiršdavo, kad jie tėra tik monetarinės politikos vykdymo priemonė. Kai šią priemonę prilygindavo tik daiktų ar paslaugų vertei – tai ir kildavo pagundos tuos pinigėlius išleisti, pasiimti, palikti, paslėpti, perdėti į kitą skrynutę, ar paprasčiausiai daugiau šių vertingų popierėlių atsispausdinti – elementaru, kadangi jie popieriniai.
Tiesiog per neįtikėtinai trumpą laiką „vertybininkams“ pavyko sukelti chaosą žemės ūkyje ar, tarkim, sudaryti sąlygas pradanginti kelis šimtus po kelis ir keliasdešimt mln. dolerių kainavusius laivus – bemaž visą Lietuvos jūrinį laivyną. Iš esmės, todėl ir šio vertybinio periodo reformų pasekmės buvo tokios, kad jau po poros metų į valdžią grįžo ta pati sovietinė nomenklatūra, kuri, tik jau pragmatiškiau, vykdė sau naudingas „stabilizavimo reformas“, jei kas dar atsimena, su ilguoju stabilizatoriumi priešakyje.
Vertybėmis pagrįstų reformų langas šalies gyvenime buvo trumpas, ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, pražūtingas. Žmogaus laisvės ir nacionalinės vertybės tapo tik lakmuso popierėliais, kuriais skubiai pradedama dangstytis, jei kas nors tą laiką bando prisiminti ne iš šviesiosios pusės. O kito vertybinio periodo Lietuvos reformavimo istorijoje jau ir nebuvo. Stojimą į ES pavertėme įstatymų suderinimo rutina, o į ES įstojus ir pradėjus gauti europines lėšas, reformas susiaurinome iki savitikslės pinigų įsisavinimo funkcijos.
Svarbu ne kokybė, bet terminai
Ar ne panašiai yra ir šiuo metu? Valstiečių ir žaliųjų politiniam junginiui, kaip ir pirmiesiems reformatoriams, gerų norų, entuziazmo ir jėgos užtenka, o štai proto ir sąžinės, vargu bau. Vieni iš jų tikrai sąžinę turi, kiti turi ir proto, bet kad jis sutilptų viename, o tiksliau bent jų tų keleto politinių lyderių asmenyse, kurie priima sprendimus, kol kas nematyti, o kaip juos integruoti – niekas recepto nepasiūlė. Sprendžiant iš prezidentinio pranešimo turinio Seime, nežino receptų ir šalies vadovė.
Lietuva kartais primena šį trapų guminį plaustą – ar išplauksime? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atskirai paminėtinos šveitimo reformos peripetijos. Tik spėjo prezidentė ketvirtadienį pradėtą švietimo reformą išdėti į šuns dienas, jau pirmadienį Švietimo ir mokslo komiteto Seime vadovas Eugenijus Jovaiša, net nepadaręs korektiškumo pauzės, tėškė ant stalo „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairių“ paketą, kuriose siūlo, anot specialistų, siekti tikslų, kurie jau senai pasiekti arba kurių ir be gairių siekiama – tai netgi numato ne kažkokios gairės, bet jau dabar galiojantys įstatymai.
Taip pat E. Jovaiša siūlo įkurti Ugdymo tyrimų ir inovacijų centrą, nors šiuo metu analogiškas centras (Ugdymo plėtotės centras) visai nuosekliai ir konstruktyviai veikia. Atmetus politinio lojalumo stimuliavimo kriterijų, tokie sumanymai tampa nesuvokiami. O štai šiuo kriterijumi remiantis, pasiūlymas net labai logiškas – vietoj Ugdymo plėtotės centro direktoriaus bus Ugdymo tyrimų ir inovacijų centro direktorius, tik jau kitas, ir nuo piramidės viršūnės žemyn, dirbs tą patį ir tiek pat, tik jau šiek tiek kiti žmonės.
Nuo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko neatsiliko ir Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė jau trečiadienį surengusi spaudos konferenciją ir paaiškinusi, kas ir kada bus reformuojama. Išvada tokia, kad šveitimo reforma po prezidentės kritikos ne tik kad nepristabdyta, siekiant susivokti, iš kur tas chaosas kyla, bet tik pagreitėjo.
Panašiai procesai vystosi ir kitose valstybės valdymo srityse. O tai reiškia, kad artimiausias 1000 dienų bus tęsiamos ir vykdomos naujos reformos, kurių turinys ir kryptis nesiskirs nuo tų, kurias jau pamatėme per pirmąjį 100 vyriausybės darbo dienų. Grėsmė valdantiesiems, kad valstybės piliečiai ištvers ne daugiau nei 1000 dienų trukmės chaotiškų pokyčių periodą, reali.
30 metų reformų apkasuose
Ar 2019 m. rugsėjo 10 d., dabartinės vyriausybės darbo 1000-adienį, išties „Litanikas“ susitiks su ledkalniu, paliksime spręsti pranašams ir astrologams, tačiau pats laikas tuomet bus įdomus – ką tik bus įvykę nauji prezidento (-ės) rinkimai ir senosios vyriausybės narių darbas bus išties rimtai revizuojamas, nepaisant, ar naujuoju šalies vadovu (-e) taptų pranašas, pragmatikas ar politikas.
Artės ir dar viena sukaktis – 30 metų politinio lojalumo stimuliavimu ir taupymu – pinigų įsisavinimu motyvuotų reformų Lietuvoje jubiliejus. Laikas, kuriame gyvename, yra reformų laikas. Ir jei ieškoti analogiškų periodų Lietuvos istorijoje – tai būtų tris dešimtmečius trukęs Abiejų tautų (Lietuvos ir Lenkijos) karas su Švedija (1600 –1629 m.). Panašumų, tarkim, gyventojų skaičiaus mažėjimas, karo ir dabartinių reformų sėkmės, nesėkmės, priežastys, rezultatai ir t.t., žymiai daugiau nei 22 m. trukęs tarpukario Lietuvos laikotarpis. Protekcionizmo, pinigų grobstymo bei švaistymo 1918 – 1940 m. Lietuvoje irgi buvo, tačiau bemaž visos reformos turėjo vertybinį kriterijų, nes politikai – krašto valdytojai suvokė, kad ne reformuoja, o kuria Lietuvos valstybę.
Turtas sukuriamas dirbant. Patenkinti darbu yra laimingesni nei dirbantieji tik dėl pinigų. Laimės tyrimai patvirtino, kad darbas yra ne vien žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir socialinės padėties, savirealizacijos pagrindas. Retorinis klausimas: „Ar gali būti patenkintas savimi, darbu ir visuomenę dirbantis, uždirbantis, bet negalintis išlaikyti savęs ir šeimos žmogus?“
Kaip ir kur surasti laimę? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakymas – akivaizdus. Juo ir reikėtų vadovautis keičiant darbo santykius. O čia, visų pirma, dera atsisakyti seno požiūrio, kuris situacijos darbo sferoje ne tik negali pakeisti, bet ją dar ir pablogina. Nukenčia darbuotojai, įmonės praranda konkurencingumą.
Senų pažiūrų pavyzdys yra ginčai dėl minimalios algos dydžio. Atstovaujantieji dirbančiuosius tikina, kad pelnas padalijamas neteisingai, o atstovaujantieji darbdavius tvirtina, kad yra nepajėgūs didinti minimalią algą, kad tai esą sužlugdytų verslą, o tuo pačiu sumažintų darbo vietų skaičių. Šiame ginče tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne tik dirbantieji su darbdaviais.
Yra ir trečias ginčo dalyvis – valstybė, kuri visuomenės reikmėms pasiima kone pusę dirbančiojo pajamų. Mokesčiai valstybei, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos sistemoms, be abejo, yra būtini, tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių ir po to juos šelpti iš valdiškos kišenės? Tradiciniai politiniai požiūriai – už tokį pajamų perskirstymo būdą. Tačiau jei norima didinti nepriklausomų žmonių skaičių, kelti visuomenės laimės lygį – toks perskirstymas klaidingas. Todėl neapmokestinimas pajamų dydis turi būti prilygintas minimalios algos dydžiui. Tai reikštų, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančiųjų nebūtų atskaitomi mokesčiai, skirti jiems patiems šelpti. Ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie siekia išlaikyti save, savo šeimas ir tas pastangas valstybė privalo paremti.
NPD padidinimas galėtų tapti pirmu reikšmingesniu praktinės felicitarinės politikos žingsniu. O tos menkos lėšos, kurios surenkamos iš vargstančių gali būti ir turi būti padengtos apmokestinus korporacijų turtą.
Mažiau vergų – tvaresnė ekonomika
Atlyginimas, be abejo, svarbus visiems dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia pasitenkinimą darbu. Laiminga visuomenė turėtų rūpintis savo piliečių savirealizacija darbe, darbo prasmingumu ir kūrybiškumu. Tačiau šiandien apie tai beveik nekalbama. Tokį požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas.
Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie siekia nuolatinio darbo našumo kilimo. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie kasos aparato ar konvejerio) darbuotojas dažnai tėra savotiška “mechanizmo” detalė.
Tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek visuomenė suvokė darbo ir laimės sąryšį ir geba pertvarkyti darbo sferą, yra požiūris į nedarbą ir nedarbo problemų sprendimo būdai.
Nebūtų sunku pateikti duomenis apie darbingo amžiaus žmonių neturinčių darbo skaičių. Nesudėtinga pastebėti, kad jis labai aiškiai susijęs su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais. Kiek rečiau atkreipiamas dėmesys, kad rinkos ekonomikoje visiškas užimtumas net nėra siekinys. Todėl ekonominio pakilimo metais ES šalyse nedarbo lygis būna 3 – 5 proc., nuosmukio metu – apie 10 proc., o ypač nesėkmingu laikotarpiu kai kuriose šalyse gali viršyti ir 20 proc. Netekus darbo prarandamos pajamos ir negaunama pasitenkinimo pačiu darbo procesu. Tai neabejotinai paveikia gyvenimo kokybę.
Bedarbių problemų aptarimas leidžia aiškiau susieti laisvą laiką su darbu. Jis padeda suprasti ir laimės ekonomikos šalininkų siūlomą ekonominių problemų sprendimo būdą – humanizuoti darbo turinį, kurti tvarią ekonomiką, o drauge artėti prie visuotinio užimtumo.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien daugelis modernios ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuva, bando spręsti minėtas problemas atsietai viena nuo kitos. Bedarbiams skiriamos pašalpos ir nelabai sėkmingai stengiamasi paremti naujų darbo vietų steigimą (beje, pastarosios gana lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir labai jau sparčiai išnyksta nuosmukio metu).
Taigi, įprastos darbo problemų sprendimo kryptys jau ne kartą išbandytos ir iš esmės situacijos darbo sferoje nepakeitė. Todėl jas reikia spręsti naujais būdais. Perpektyviausias iš jų – darbo laiko trumpinimas, kuris galėtų būti derinamas su tenkinančių aukštesniuosius poreikius darbo vietų kūrimu.
Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik XX a. 7 – ajame dešimtmetyje. Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios, informacinės technologijos. NEF specialistai siūlo siekti naujo tikslo – perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie trumpesnės darbo savaitės.
Jiems sunku nepritarti – trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, o todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui. Trumpesnė darbo savaitė paskatintų naujų, efektyvesnių technologijų, gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitė tikrai padėtų platinti mokamą darbą tolygiau.
Rimčiausias yra finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nepilną darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perpektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. Antai, vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.
Felicitarinės politikos principus atitinka ir siūlymas netgi esmingai nekeičiant esamos darbo savaitės trukmės ją pastoviai koreguoti siejant su nedarbo lygiu. Pavyzdžiui, bedarbių skaičiui pasiekus dešimt procentų sutrumpinti darbo savaitės laiką tokiu pat dydžiu. Panašiai elgiamasi kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kai sumažėjus gamybai valstybė finansuoja dalį darbo savaitės laiko. Pavyzdžiui, keturias darbo dienas apmoka darbdavys, o vieną – valstybė. Turint omeny, kad atleidus dalį darbuotojų jiems tektų mokėti pašalpas pastarasis sprendimas akivaizdžiai patrauklesnis, nes išsaugomi darbuotojų profesiniai gebėjimai ir verslo pasirengimas sparčiai reaguoti į naujas galimybes. Tokiu keliu bando eiti Prancūzija, kurioje darbo savaitė buvo sutrumpinta nuo 40 iki 35 valandų (nors šiuo metu korporacijos bando primesti naujas taisykles ir paneigti šį modernios visuomenės iškovojimą. Deja, tai labai panašu į naujo Lietuvos darbo kodekso siūlymus).
Siekiant tolygesnio darbo paskirstymo tiktų ir iš esmės apriboti viršvalandžius, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną, kūrimą.
Valstybiniame sektoriuje, kaip ir kituose, yra gana daug darbų, kuriems atlikti nereikia aukštesnės kvalifikacijos ar ilgai tobulinamų įgūdžių. Vykdant darbo laiko pertvarką šiuos darbus galėtų atlikti žmonės, dirbantys trumpesnę darbo savaitę.
Tokių priemonių įgyvendinimas palankiai veiktų ekonomiką ir kurtų prielaidas esminiams darbo laiko ir turinio pokyčiams bei padidintų visuomenės laimės lygį. Kai šis lygis, apibūdinantis žmogaus gyvenimo kokybę, nelaikomas svarbiu, renkamasis kitas kelias – didinamas išėjimo į pensiją amžius, ilginama darbo trukmę ir pan. Taigi susiduria du pasirinkimai: prilyginti žmogų ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi kuo daugiau “suktis“, ar laikyti vertybe laiką, skiriamą sau, bendruomenei, šeimai, vaikų ugdymui. Felicitarinė politika nedviprasmiškai pasisako už antrąjį, nes turtingesnė finansais ir laisvu laiku visuomenė gali veiksmingiau spręsti šeimos, vaikų ugdymo problemas, kurti ateities sėkmės prielaidas.
Pelningiausia investicija į šeimą
Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas, laimingoje šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Šeimos vertė yra ir asmeninė, ir visuomeninė, todėl ir visuomenės investicija į šeimą yra pati pelningiausia, teigia Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman, leidžianti „taupyti“ lėšas, skiriamas policijai ir kalėjimams, palaikanti, svarbią piliečių gyvenimo kokybei, instituciją.. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, ji neduoda tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė – didelis skyrybų skaičius, gausu nesantuokinių gimimų, o bendras gimstamumas nebepakankamas gyventojų skaičiui atkurti.
Lietuva, kaip ir dauguma ES valstybių, teigia vykdanti šeimos politiką, tačiau analizuoti, kodėl jį nėra sėkminga, vengiama. Nes tai padarius tektų atsakyti bent į du klausimus: „Ar šeimų rėmimo programos tapačios skurdo mažinimo programoms? Koks šeimos modelis remiamas?“
Atsakymai į juos dažnai atskleidžia, kad realios šeimos politikos stokojama, nes ji negali būti sutapatinama su svarbiu socialiniu tikslu – skurdo mažinimu. Ji taip pat negali būti skirta visų įmanomų šeimos modelių rėmimui. Nes remiant viską, realiai neberemiama nieko. Deja, abi šios kryptys patrauklios tradicines partijas atstovaujantiems politikams. Pirmuoju atveju kalbėdami apie skurdą jie sau priskiria ir besirūpinančių šeima vaidmenį. Antruoju – jie išvengia konflikto su interesų grupėmis neigiančiomis tradicinį identitetą.
Rinkai būdingas požiūris – daugiau pinigų užtikrina didesnį paslaugų ar prekių kiekį, bet negali paaiškinti, kiek ir kaip investuoti į šeimą, nes ignoruoja faktą, kad šeima yra ne vien ekonominis dydis, nepaaiškina, kodėl žmonėms reikia būti drauge ir turėti vaikų. Atsakymas gali būti rastas, jei imsime aiškintis, ko reikia, kad tėvai ir vaikai pasijustų laimingesni. Tam trūksta ir išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, išmokų, neleidžiančių tų, nuo kurių priklauso valstybės ateitis, nustumti į skurdą, ir „šeimai draugiškesnės aplinkos.“
O būdai kurti tokią aplinką žinomi – tai geresnių galimybių derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesnių galimybių dirbti nepilną darbo dieną, lankstesnių darbo grafikų sudarymas, palankesnių sąlygų šeimos verslui bei dar geresnių sąlygų abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme kūrimas, mokestinėmis lengvatomis užtikrinamos įvairios nuolaidos šeimoms kino teatruose, prekybos centruose, transporte, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybių tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan.
Nemažiau svarbu skatinti santuokas ir palaikyti jų stabilumą. Šeimos teismų, kurie veikia ne vienoje ES šalyje, įkūrimas galėtų net kritiniais šeimų gyvenimo momentais padėti išsaugoti santuokas. Be to, šis sąlyginai paprastas, ekonomiškai ir teisiškai naudingas veiksmas sumažintų teismų apkrovimą. Tokie teismai galėtų padoriau spręsti vaikų gyvenamosios vietos, vaiko išlaikymo ir panašias bylas.
Kam rūpi vaikų laimė?
Laiminga vaikystė darnioje šeimoje kuria laimingos asmenybės savybių pamatus. Vėliau juos plėtoja ugdymas darželyje bei mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio galime būti ramūs dėl ateities, nes vaikus myli visi. Deja, UNICEF atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenys) yra ir patys nelaimingiausi Europoje..
Lietuvos vaikų sunkumai ryškesni nei kitose ES šalyse, bet nėra išskirtiniai. Jų analizė rodo, kad ekonominė gerovė pati savaime nesukuria laimingos vaikystės. Daugelyje modernių šalių, taip pat ir Lietuvoje, tėvai tiesiog pritrūksta laiko savo vaikams ir jie pasijunta vieniši bei nuskriausti. Patyrę mažai artumo, švelnumo ir meilės, vaikai tampa pikti ir agresyvūs, tyčiojasi iš savo bendraamžių ir skriaudžia mažesniuosius. O užaugę nesugeba kurti laimingesnio gyvenimo nei sau, nei aplinkiniams.
Įprasta vaikų sunkumus nagrinėti išimtinai kaip psichologines ar pedagogines problemas. Atitinkamai pasirenkami ir jų sprendimo būdai, o esama vaikų teisių apsaugos sistema gina nuskriaustuosius, rūpinasi tais, kuriems itin bloga. Jei sistemos tikslai pasikeistų, jei joje dirbantys specialistai, jų darbo rezultatai būtų vertinami pagal laimingų vaikų kiekį ir jo pokyčius, tektų bent jau pradėti skaičiuoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų, aiškintis, kas daroma ar nedaroma, kad jie tokie būtų. Todėl tenka konstatuoti, kad nei esamos vaikų teisių apsaugos, nei ugdymo sistemų tobulinimas iš esmės nepakeičia vaikų padėties.
Esama sistema orientuota į tradicinės ekonomikos interesus, todėl padeda perkelti ugdymą iš šeimos į visuomenines institucijas ir taip kuria prielaidas tėvams aktyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, bet nesudaro pakankamų prielaidų dalyvauti vaikų ugdyme.
Suprantama, galima teigti, kad tėvai turi teisę rinktis, ar daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikams, ar profesinei karjerai. Tačiau jų pasirinkimas žymia dalimi nulemtas iš anksto, nes rinkdamiesi vaikų ugdymą jie daugeliu atveju yra priversti rinktis ir žemesnį materialinį gyvenimo lygį. Taigi prielaidos laimingo žmogaus, kuris veikia laimės ekonomikos sąlygomis ugdymui vis dar menkos.
Esama ugdymo sistema orientuota į tradicinės ekonomikos dalyvio ugdymą. Ji gali geriau ar blogiau atlikti savo užduotį, tačiau jos tikslas, parengti sugebantį agresyviai konkuruoti daugiau gaminant asmenį, nesikeičia.
Suprantama, kad gyvenimo būdas, kuriam jaunąją kartą ruošia ši sistema, nekuria asmeninės laimės. Brandūs žmonės jaučia jos stygių ir gausiai lanko įvairius psichologinės savireguliacijos, autotreningo, jogos, meditacijos, savęs tobulinimo ir panašius kursus. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau paprastai jis tenkinimas neformaliu ugdymu. Formalus ugdymas tarsi jo „nepastebi“. Tai irgi atspindi atgyvenusį ugdymo sistemos pobūdį.
Neatsiribodama nuo tradicinės ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ugdymo sistema vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties jau yra aiškus. Tai sąlygų laimingai vaikystei sudarymas ir laimingo žmogaus savybių ugdymas.
Lietuva itin sėkmingai pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš ketvirtį amžiaus laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa.
Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė.
Kas yra laimė? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau iš Lietuvos masiškai emigruojama, tačiau apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių į sociologų klausimas atsako „metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu.“
Nepaisant to, vis dar siūloma eiti į aklavietę vedančiu keliu, siūloma nepastebėti paprasto apskaičiavimo, liudijančio rinkos ekonomikos idėjos bankrotą Lietuvoje.
Paskaičiavimas – jei ES šalių ekonomikos augs taip kaip šiandieną, norėdami per dešimt metų pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, turėtume juos didinti kasmet nemažiau kaip 20 proc. Aiškiai neįvykdomas uždavinys. Gal bent teoriškai įmanomas – nepaliaujamai juos didinti 4,5 proc. kasmet. Tada po pusės amžiaus t. y. apie 2065 metais priartėsime prie vokiškų atlyginimų. Kadangi gyvename toje pačioje ekonominėje erdvėje kaip ir vokiečiai (o be jos būtų dar blogiau), kadangi šioje erdvėje prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas vis mažiau varžomas – tenka pripažinti, kad ir mes, ir mūsų vaikai pasmerkiami vargingų giminaičių padėčiai.
Faktas, kurio niekaip nepaneigsi. Belieka jį ignoruoti (tą ir daro sumanesni politikai) arba guostis, kad okupacijos metai sugriovė verslą ir moralę. Galima dar kartą kaip užkeikimą skelbti, jog reikia mažinti verslo suvaržymus, bet jokiu būdu neprasitarti, kiek konkrečiai tokie pakeitimai padidintų Lietuvos žmonių gerovę. Galima giliamintiškai samprotauti, kad žingsnelis po žingsnelio …
Labiau įtikinamas sprendimas – Lietuva turi pasirinkti naują, pasaulyje vis labiau plintantį, požiūrį į ekonomiką ir politiką, turi pasirinkti laimės ekonomiką ir felicitarinę politiką.
Mirusios idėjos smaugia gyvenimą
Bėgikas neatbėgs pirmas, jei prie kojų jam pririšime svarsčius. Valstybė nesuklestės, jei bus valdoma pagal senas taisykles, kurios moderniame pasaulyje virsta kliuviniu žengti pirmyn.
Aiškinimų kaip kurti gerovę Lietuvoje netrūksta, bet tiktų paklausti, ar Lietuvos padėtis, jos visuomenės savijauta išskirtinė. Akivaizdu, kad ne. Šalys, kurios žlugus sovietinei sistemai drauge su Lietuva pradėjo kurti protingesnį ir laisvesnį gyvenimą, vienose srityse pasiekė daugiau, kitose mažiau, bet nepavyktų rasti tokios, kuri būtų visur sektinu pavyzdžiu.
Dar svarbesnis faktas – Vakarų Europa, JAV, kitos modernios valstybės, kuriose gyvenimo lygis aukščiausias, susiduria su panašiomis problemomis – nedarbu, skurdu, nepatenkinama sveikatos apsauga, mažėjančiu piliečių dalyvavimu rinkimuose, šeimos problemomis ir k. t. Suprantama, būdamos turtingesnės jos gali šias problemas spręsti efektyviau, bet ir jos nesugeba problemų įveikti. O tai skatina naujai įvertinti šiuolaikinės visuomenės raidos kryptį, ieškoti naujų galimybių kurti klestinčią, laimingesnę visuomenę.
Naujas pažiūras glaustai galima pristatyti paminėjus vadinamąjį Easterlin‘o paradoksą. Jo esmė – bendrajam vidaus produktui (BVP) pasiekus tam tikrą lygį, kuris leidžia valstybę priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių, tolesnis BVP augimas nedaro įtakos žmonių, laikančių save laimingais, kiekiui ir vis menkiau susijęs su gerovės kilimu. Lietuva, beje, irgi priklauso šiai šalių grupei.
Kelias iš aklavietės
Valstybės sėkmę lemia trys kapitalo rūšys – fizinis (gamybos priemonės), finansinis (pinigai) ir socialinis (žmonės, jų tarpusavio ryšiai, juos skiriančios ar jungiančios vertybės). Lietuvos valdžia vis dar vadovaujasi atgyvenusiomis nuostatomis ir labai rūpinasi naujomis statybomis. O žmonės jai rūpi labai mažai. Netgi suskaičiuoti, kiek piliečių paliko Tėvynę, kiek vaikų nelanko mokyklos, ji nesugeba. (Nors galvijų apskaita pakankamai tiksli).
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Modernios šalys irgi išgyveno panašų valdymą. Šiandien jos gręžiasi į žmogų. Nori tiksliai žinoti, kas ir kodėl yra laimingi ar nelaimingi.
Buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. Cameron‘as šalies gyventojų laimingumo matavimą pavadino „vienu iš svarbiausių politinių klausimų“ ir paskelbė, kad jį įtrauks į valstybinės statistikos rodiklius.
Buvęs Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pareiškė, kad vien tik kelti ekonominę gerovę valstybei neužtenka, kadangi laimingą gyvenimą sudaro daug daugiau aspektų, ir kreipėsi į Nobelio ekonomikos premijos laureatus – J.Stieglitz‘ą ir A.Sen‘ą, prašydamas jų rasti kuo efektyvesnį būdą išmatuoti, kokie laimingi yra Prancūzijos gyventojai.
Netgi Azijos valstybės Butano karaliaus Jigme Singye Wangchuk‘o žodžiais, „bendrasis vidaus laimingumas yra svarbiau negu bendrasis vidaus produktas“.
Panašių pavyzdžių, liudijančių, kaip laimės ekonomikos ir jai pagrindą kuriančios felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos principai plinta šių dienų pasaulyje, būtų galima pateikti žymiai daugiau. Jie patvirtina, kad bandoma pereiti nuo tradicinės ekonomikos, kurios tikslas buvo didesnė gamyba ir gausesnis vartojimas, į laimės ekonomiką, kurios tikslas yra aukštesnis visuomenės laimės lygis. Tai galėtų būti ir Lietuvos kelias. Norint juo žengti reikia nedaug: apsisprendimo ir esamos padėties įvertinimo. Reikia atsisakyti požiūrio, kad laimė nepamatuojamas, asmeninio pasirinkimo dalykas, o perimti modernų požiūrį, kad visuomenės laimės lygis bendrų pastangų rezultatas.
Laimingi žmonės visuomenės vertybė
Kaip tapti laimingu, moko visos dvasinio tobulėjimo mokyklos. Laimingesnės visuomenės sukūrimas – irgi ne vienos filosofinės įžvalgos tema. Nėra keblu tiksliai įvertinti atskiro žmogaus materialinę gerovę, sudėtingiau – jo gyvenimo kokybę, prasmę ir laimę, dar sudėtingiau taip vertinti bendruomenes ar valstybes. Todėl tik XX a. antroje pusėje pradėta matuoti skirtingų grupių, įvairių šalių piliečių laimingumo lygį ir šie matavimai iškart suteikė naujų perspektyvų ekonomikai ir politikai.
Šiandieną vyraujančios ideologijos, įtakingiausios politinės partijos rūpinosi tik dalies žmogaus poreikių, paprastai žemesniųjų, patenkinimu. Jos prilygina žmogų ekonominės „mašinos“ mechanizmui, kuris turi vis daugiau gaminti, kad galėtų vis daugiau vartoti. Kodėl ribotų išteklių planetoje gamyba turėtų neribotai augti, atsakymo jos nepasiūlys. Nepasiūlys atsakymo ir į klausimą, ar galimas kitas kelias link klestėjimo, nes XIX a. atsiradusių ideologijų atstovai vadovaujasi nuostatomis, kurios neatitinka XXI a. realybės.
Jos neturi ir neieško atsakymo į klausimą: „Kodėl piliečių laimė yra svarbi?“ Atsakymas vėlgi slypi tuose pačiuose laimės tyrimuose, kurie akivaizdžiai patvirtino, kad ne daugiau uždirbantis yra laimingesnis, o laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti. Būtent laimingieji yra ekonominė vertybė. Būtent jie pasirūpina, kad visi būtų pavalgę, apsirengę ir turėtų stogą virš galvos. Be to, jie linkę teigiamai vertinti save ir aplinkinius, sukuria tvirtesnes šeimas, yra draugiškesni, tolerantiškesni ir pilietiškesni.
Laimės priešai
Visuomenės laimės siekimas, regis, neturėtų kelti didelių prieštaravimų, tačiau jis neatitinka transnacionalinių korporacijų interesų, kuriuos atstovauja tradicinių ideologijų partijos. Ši kova prieš visuomenės laimę virsta bandymais savaip formuoti jos identitetą.
Svarbus identiteto tapsmo aspektas – tai vertybių ir idealų, susijusių su laimės samprata, pasirinkimas. Galima pastebėti, kad laimės išgyvenimai yra dviejų tipų: malonumo ir pasitenkinimo. Malonumas kyla iš pojūčių ir trumpalaikių emocijų, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, asmenybės savirealizacija, prasmės išgyvenimas.
Moderni visuomenė sukūrė daug galimybių patirtį malonumą. Prasmės siekimo, priklausomybės išgyvenimo, asmenybės poreikio suvokti save kaip visumos dalį, ji neatmeta, bet ir žymesniu mastu nepalaiko. Ši situacija traktuojama kaip asmeninių laisvių įtvirtinimas. Tačiau toks traktavimas nuvertina identiteto reikšmę asmenybei, kuria egzistencinį vakumą, kuris skatina neurotinės triados – depresijos, agresijos, narkomanijos – plitimą.
Globalizuotoje visuomenėje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti prekes ir paslaugas tapatinama su asmenybės saviraiška. Toks „materializmas“ neretai išstumia asmeninį bendravimą, o stresą siūlo įveikti pirkimu. Vietoj tradicinės vertybių sistemos siūlo tarsi individualius pasirinkimus, kurie savo esmę atitinka vartojimo pasirinkimus, nors ir šioje srityje reklama pastebimai naikina individualumą.
Tradicinis identitetas reiškėsi profesiniais pasiekimais, šeimyniniu statusu, politiniu ar konfesiniu pastovumu. Šiandieną jis nuolat praranda savo vertę ir svarbą. Globalizuotoje visuomenėje asmenybė suvokia save ir prisistato daiktais, kurie jai ir kitiems turi ne tik, ir ne tiek vartojamąją, kiek simbolinę vertę.
Aptartos situacijos nagrinėjimas paprastai ribojasi jos konstatacija ir ją patvirtinančių faktų pristatymu. Svarstant laimingesnės visuomenės galimybę tiktų atsakyti į klausimą: „Ar identiteto pokyčiai yra socialinių bei ekonominių permainų atspindys, ar procesas, kuriame atsiskleidžia įtakingų grupių interesai, ar yra šį procesą palaikantys ir jam besipriešinantys?“
Asmenybės identitetas išreiškia visuomenės, kurioje jis gyvena, savitumą. Visuomenės socialinės institucijos kuria vaidmenis, poreikius ir vertybes, atitinkančias jų prigimtį. Kadangi korporacijos įgyja vis didesnę ekonominę galią, jos tampa vis labiau socialiai reikšmingos. Dar ХIX a. pradžioje jos tapo „juridiniais asmenimis“, t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms skirtingą nei jų valdytojai ir savininkai statusą, teises ir pareigas. Tai ir leidžia pažvelgti į korporacijas tarsi į „asmenybes“, nagrinėti jų psichologines ypatybes, iš kurių mums, visų pirma, svarbus gebėjimas išgyventi ir kurti bendrą laimę.
Korporacijos, nors ir sukurtos dėl bendro gėrio – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes, – šiuo metu labiau veikia savo, o ne visuomenės naudai. Jos bando maskuoti savo esmę deklaruodamos socialinę atsakomybę, tačiau akivaizdu, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia korporacijų vadovams būti socialiai atsakingiems ir aiškiai formuluoja jų uždavinį – siekti didesnio pelno. Atitinkamai korporacija, nepriklausomai nuo jos akcininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologinė „asmenybė“, turinti tik vieną tikslą – pelną. Šis tikslas lemia ir korporacinį identitetą, kuris moralę ir įstatymus vertina naudos ir išlaidų aspektu ir orientuojasi į vartojimą, individualizmą bei trumpalaikius malonumus.
Toks identitetas renkasi supaprastintus gyvenimo tikslus ir neigia aukštesniuosius poreikius. Jo atstovai geba agresyviai konkuruoti, bet nesugeba altruistiškai bendradarbiauti, todėl kuria visuomenę, sudarytą iš menkai tarpusavyje susietų individų, kurie yra lojalūs korporacijai, ignoruoja kitas socialines institucija ir godžiai vartoja.
Кorporacijos taip pat siekia pašalinti savo veiklos ribojimus, kliūtis žmonių ir gamtos eksploatacijai. Pagrindinė kliūtis joms yra ne įstatymai ir organizacijos, o vertybės, tradicijos, visuomeninio intereso samprata, t. y. tos bendruomenės, kurios teritorijoje veikia korporacija, žmonių identitetas, visų pirma, konfesinis ir nacionalinis identitetas.
Šiuolaikiniame vakarų pasaulyje konfesinis identitetas dažnai teturi antraeilį vaidmenį. Daugelyje vakarų šalių žymi visuomenės dalis, kartais ir dauguma, pareiškia esanti indiferentiška tikėjimui. Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui gali tapti nacionalinis identitetas. Pirmiausia todėl, kad daug piliečių supranta ar nujaučia prieštaravimą tarp savo ekologinių, profesinių, finansinių interesų ir korporacijų siekimo gauti neribotą pelną. Piliečiai taip pat numano, kad vietos bendruomenė, atskiros asmenybės neįstengs apriboti korporacijų veikimo. Kartais jiems padeda net ir aptarnaujantys korporacijų interesus politikai, kurie nenori atsisakyti nuo tam tikro savarankiškumo. Todėl pajungti korporacijas visuomenės tikslams pajėgi tik stipri nacionalinė valstybė.
Nacionalinis identitetas kuriamas įsisavinant vieningus elgesio stereotipus, suvokiant bendrą likimą, pripažįstant socialinių sluoksnių, leidžiančių nacijai veikti kaip visumai, svarbą bei juos saugant. Visi paminėti nacionalinio identiteto požymiai globaliam pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su nacijos ir valstybės perspektyvomis. Pagrindinės nacijos socialinės grupės gali prarasti savo statusą ir vaidmenį.
Antai, specialios investicijos gali pastebimai sumažinti žemdirbių skaičių, o kitų grupių poreikiai gal net geriau bus tenkinami importuojant maistą. Migrantai gali užimti daugelį darbo vietų mažiau prestižinėse profesijose. Paminėtais ar panašiais atvejais nacija, kaip visuma, praranda kai kuriuos savo gebėjimus. Dar ženklesnę įtaką jos identitetui turi nacionalinių dvasinių autoritetų neigimas, jų keitimas multikultūriniais autoritetais, kurie siūlo ir naujus nacijos istorinio kelio bei esamos padėties vertinimo kriterijus, nors vargu ar gali išlikti nacija vertinanti savo istorija kaimynų akimis.
Turto siekimas neturi griauti gerovės
BVP ir kitų turtą bei pajamas apibūdinančių rodiklių gretinimas su visuomenės laimės lygiu padarė reikšmingiausią postūmį laimės ekonomikos idėjų plėtrai. Tokie tyrimai parodė – turto gausėjo, pajamos augo, bet visuomenės laimės lygis ne tik nekilo, bet kai kur dargi smuktelėjo. Todėl nebeįmanoma paneigti, kad kelias į laimingesnę visuomenę – tai nauji turto ir pajamų perskirstymo, finansinių išteklių kontroliavimo principai.
Tradicinė ekonomika siekia efektyvumo. Aukštesniesiems žmogaus poreikiams joje nėra vietos. Jie nuolat „iškeliami“ už ekonominių dėsnių veikimo ribų. Šiandien jau ir tradicinės ekonomikos šalininkai kalba, kad pasaulines ekonomines krizes sukelia besaikis godumas. Tačiau nesugeba ir nesugebės paaiškinti, kodėl staiga bankininkų ir pasaulinių korporacijų savininkų godumas turėtų išnykti, kodėl rinkos ekonomikos dalyviai turėtų pradėti vadovautis atsakomybės, laisvės ar laimės vertybėmis.
Įkalbėti tigrą tapti vegetaru vargu ar pavyks. Tačiau galima jį uždaryti į narvą. Visuomenė tą patį gali padaryti su rinkos „godumu“. Juolab kad patirties jau yra. Daugelyje šalių galioja gamtą tausojantys verslo apribojimai. Tą patį būtina padaryti ir finansų sferoje. Iš dalies tau jau daroma – akcizais, verslo mokesčiais, pajamų mokesčiais bandoma surinkti lėšų visuomenės poreikiams. Bet jei tarp šių poreikių neminima laimė, surinkti pinigai vėl nukreipiami ydingu ratu – pinigų gausinimui.
Didelis turtas – tai valdžia
Iki XVIII a. visuomenei regis nekelė abejonių faktas, kad valdžia priklauso kilmingiesiems, o didžiają nacionalinio turto dalį turi teisę valdyti ir valdo nežymus jį paveldėjusių skaičius. Vėliau, moderniuose kraštuose, įsitvirtino teisių lygybės samprata, o turto nelygybė aiškinta individualių gebėjimų skirtumais. Taip apie turtą ir šiandieną kalbą rinkos ideologai ir tarsi nepastebi, kad „talentingų“ žmonių finansinė galia auga stebetinai sparčiai.
Pasaulinė ekonominė statistika liudija nuolat augant privatų kapitalą, kuris septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais viršijo nacionalines pajamas 2-3 kartus, o šiuo metu – 4–6 kartus. Тoks pokytis gali būti paaiškintas žemu ekonominio augimo lygiu moderniose šalyse ir valstybės turto privatizavimu. Akivaizdžiu privataus kapitalo dėl privatizacijos augimo pavyzdžiu yra rytų Europa. Drauge su privataus kapitalo augimu auga ir valstybių skolos.
Šiuo metu viena tūkstantoji Žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono žmonių) valdo vidutiniškai 10 milijonų eurų vertės kapitalą t. y. 20 % globalaus turto. Jeigu ši tendencija išliks po 30 metų, jie valdys 60 % globalaus turto.
Tradicinių partijų atstovai ignoruoja nurodytą turto pasiskirstymą, bet vis dar ginčijamasi, ar mokesčiai turėtų būti lygūs ar progresiniai. Ir tarsi nepastebi, kad abu pasirinkimai mažina gaunančių pajamas materialinį gyvenimo lygį. Esminės laimės ekonomikos nuostatos – modernių šalių visuomenė pakankamai turtinga, kad jos problemos būtų sprendžiamos ne mažinant, o didinant gyvenimo kokybę, – modernių šalių visuomenėse skurdas kyla iš demokratijos stokos.
Didelis turtas (pvz. 20-50 milijonų eurų) nėra priemonė didinti jį valdančio gyvenimo kokybę. Tai galios ir valdymo priemonė. Todėl diskusijos, kiek ir kaip apmokestinti atlyginimą, namą ar brangų automobilį, tėra „dūmų uždanga“, skirta nukreipti visuomenės dėmesį nuo demokratiškai nerinktos, piliečiams neatskaitingos galios. Todėl Lietuvoje atsiranda kelioliką milijardų valdantis bankas, sumokantis tik kelis tūkstančius metinių mokesčių.
Esminė felicitarinės politikos nuostata – bet kuri galia turi tarnauti piliečiams. O kad jiems tarnautų ekonominės galios, reikia įvesti progresyvų turto mokestį ir pradėti kontroliuoti tarptautines finansines operacijas. Ekonomistas Т. Piketty pateikia įtikinamus paskaičiavimus, kad pakaktų padidinti didelio turto apmokestinimą ir atsirastų galimybės bent 50% padidinti atlyginimus bei pensijas, išspręsti daugelį kitų socialinių problemų. Tam tereikia apmokestinti didesnį nei 1 milijono eurų turtą dar 1% daugiau, o didesnį nei 1 milijardas eurų turtą 10% daugiau.
Tokio sprendimo pasekmės – nesumažėtų išskirtinai turtingų žmonių materialinio gyvenimo lygis, bet sumažėtų jų galia, nes korporacijos, veikiausiai negalėtų sumokėti minėto mokesčio pinigais, todėl turėtų jį sumokėti savo akcijomis. O visuomenės dalyvavimas korporacijų valdyme didintų jų ekologinę ir socialinę atsakomybę, užtikrintų veiklos stabilumą. Ilgalaikėje perspektyvoje tokia mokesčių reforma būtų naudinga ir korporacijoms, ir visuomenei.
Valstybės atrama – vidurinioji klasė
Kaip laimė siejasi su pajamomis? Įvairiose šalyse atlikti tyrimai vienareikšmiškai patvirtino, kad asmenys, gaunantys vidutines pajamas ir priklausantys viduriniajai klasei, yra laimingiausi.
Akivaizdu, kad retas kuris iš skurstančiųjų jaučiasi laimingas. Su turtuoliais – irgi problemos: pirmiausia jų nėra daug, o antra, valdyti didelį turtą – nemenkas stresas bei rūpesčiai. Todėl kuo gausesnė bus vidurinioji klasė, tuo tvirtesnė bus valstybė, nes būtent ši klasė – ekonominio, socialinio ir politinio jos stabilumo pagrindas. Jai priklausantys turi ką ginti nuo radikalių politinių eksperimentų ir nuoširdžiai rūpinasi valstybe, nes gerai supranta bendrus interesus ir negali, kaip turtingiausieji, nusipirkti vien sau skirtos sveikatos apsaugos, saugumo ar išskirtinio vaikų švietimo.
Kone visos Lietuvos partijos savo programose užsimena apie viduriniosios klasės stiprinimą. Nors retas politikas paaiškina, kaip tą klasę stiprins ir tuo labiau nelinkęs kalbėti apie esamą padėtį, kurią apibūdinantys skaičiai tiksliai paaiškina Lietuvos bėdas.
Seimo parlamentinių tyrimų departamento atlikta analizė rodo, kad pagal pajamas viduriniąją klasę sudaro 70 proc. Vokietijos gyventojų. Švedijoje jai būtų priskirta 72 proc., Airijoje – 60 proc., o Lietuvoje – vos 11 procentų. Ką čia bepridursi?
Vis dėlto derėtų savęs paklausti: “Ką turime daryti, kad vidurinioji klasė gausėtų?“ Atsakymas paprastas – reikia kontroliuoti valstybės finansinius išteklius, apmokestinti itin didelį korporacijų turtą, mažinti mokesčius dirbantiems.
Vidurinė klasė stiprėja, kai pinigai lieka bendruomenėje
Laimės ekonomikos tyrimai suteikė naują prasmę mintims, kad pinigus reikia naudoti taupiai ir racionaliai. Jie atskleidė, kad svarbus yra ne tik uždirbamų pinigų kiekis, bet ir jų judėjimo kryptys, panaudojimo sąsajos su bendruomene, kurioje jie buvo uždirbti.
Rinkos ūkyje nuosavybės santykiai aiškūs – korporacijos priklauso į jas investavusiems, o ne jų darbuotojams ar vietovės, kurioje įsikūrusi toji korporacija, gyventojams. Todėl korporacija gali laisvai judėti, persikelti iš vieno regiono ar valstybės į kitą, bet jos veiklos padariniai lieka. Kai šias pasekmės imama nagrinėti ekologiniu požiūriu, vėl ir vėl pasitvirtina tiesa – investicijos į neekologišką gamybą bendruomenėms buvo finansiškai nuostolingos, nes ištaisyti jų padarytą žalą gamtai prireikė išskirtinai daug lėšų.
Tyrimai rodo, kad investicijos, kai gaunamos pajamos būdavo išvežamos iš bendruomenės, gali turėti neigiamą poveikį ne tik gamtai, bet ir socialiniam bei finansiniams bendruomenių kapitalams.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai nagrinėjo didelių prekybos tinklų plėtros finansinį poveikį vietos bendruomenėms. Buvo nustatyta, kad supermarketuose siūlomi iš pirmo žvilgsnio pigesni produktai iš tikrųjų gana brangiai atsieina vietinei ekonomikai, ilgainiui griauna bendruomenės gyvenimą, vietinį savitumą ir žaloja aplinką.
Bendruomenėse, kuriose yra daugiau vietinių parduotuvių, turinčių glaudesnius ryšius su kitomis vietos verslo įmonėmis, kur pirkėjo išleisti pinigai vėl grįžta į vietos ekonomiką, yra turtingesnės ir laimingesnės.
Netgi darbo vietas dideli prekybos tinklai ne sukuria, o naikina, nes uždaromos vietinės prekybos ir verslo įmonės. Be to vietoj sunaikintų naujai sukurtos darbo vietos dažnai yra prasčiau apmokamos ir orientuotos į žemesnės kvalifikacijos, mažiau kūrybišką veiklą.
Didelių prekybos tinklų ir vietinių parduotuvių poveikio bendruomenių ekonomikai palyginimas leidžia daryti platesnius apibendrinimus apie finansų įtaką gerovei. Netgi gaunančios tokias pat pajamas, vienodo pelningumo, turinčios tapatų darbuotojų skaičių įmonės gali skirtingai veikti bendruomenių, o labiau apibendrinus – ir valstybių ekonominę padėtį. Tai priklausys nuo jų gautų pinigų panaudojimo. Jeigu jie lieka bendruomenėje ar valstybėje, jie labiau prisidės prie gerovės kilimo, nei tuo atveju, jei bus išvežami.
Vietinė prekyba, gamyba ir jų aptarnavimas sukuria didesnes vertes, o šios labiau praturtina bendruomenę nei didelių korporacijų atėjimas į ją. Todėl darbo našumas ir nuo jo priklausantis įmonių pelningumas nėra tas pats kaip jų efektyvumas.
Juo labiau jis negali būti sutapatintas su indėliu į konkrečios bendruomenės gerovę. Pavyzdžiui, Lietuvoje užsienio investuotojai plėtoja kiaulininkystę. Kokia iš to nauda Lietuvai? Regis, nuostoliai persveria naudą, nes sumažėjo šioje srityje dirbančių žmonių, kenčia aplinka.
Išvada aiški – norint laimingesnės visuomenės, reikia ne žodžiais, o veiksmais pasirūpinti, kad gausėtų vidurinė klasė, kad uždirbami pinigai liktų Lietuvoje.
Kuo įdomus Neil Buckley straipsnis “Tiesa ir mitai apie Baltijos šalių taupymo modelį”, pasirodęs leidinyje “Financial Times”?
Baltijos šalys, patyrusios ekonominių sunkumų, sulaukia pagyrimų dėl taupymo priemonių, iš kurių galėtų pasimokyti kitos valstybės.
Latvija, Lietuva ir Estija taikė „vidinę“ devalvaciją, mažindamos atlyginimus ir išlaidas – tokių veiksmų, pavyzdžiui, Vokietija, siūlo imtis euro zonos šalims, nevykdančioms nustatytų reikalavimų.
Gegužės viduryje buvo pranešta, kad Europos Komisija (EK) prognozavo, jog Lietuvos ekonomika kyla vos ne sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje (ES), išskyrus Lenkiją. EK prognozuoja, kad Europos Sąjungoje šiemet sparčiausiai ekonomika kils Lenkijoje, o didžiausias smukimas laukia Graikijos. Visoms 27 ES šalims EK prognozuoja nulinį augimą šiais metais, o 2013-aisiais – 1,3 proc. EK skaičiavimai esą rodo, kad šiais metais Lietuvos ūkio augimas pasieks 2,4 proc., o kitąmet, jei Vyriausybės politika nesikeis, BVP išaugs 1 proc.
Pagal dabartinius skaičiavimus, kitais metais geriausių ekonomikos rezultatų ES pasieks trys Baltijos šalys – sparčiausiai augs Estijos, lėčiau Latvijos ir Lietuvos ūkiai. Tačiau nedarbas 2013-aisiais, nors ir lyginant su šiemet Lietuvoje sumažėsiančiu 1 procentiniu punktu, vis dar išliks didesnis nei ES vidurkis. Infliacija Lietuvoje, lyginant su dabartiniu rodikliu, ir šiemet, ir kitąmet turėtų sumažėti.
