Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį Seimo plenariniame posėdyje bus paminėtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-osios metinės.
Minėjime kalbės krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Seimas 2018 m. priimta deklaracija pripažino partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas nuo Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų buvo ieškota iki pat 2018 m., kai jie buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais jis buvo iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse. Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Kaip informuoja Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuras, Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV, Niu Britene. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į tėvynę. 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Partizanas nuo 1945 m. 1946 m. išrinktas Merkio rinktinės vadu. 1947 m. tapo Dainavos apygardos vadu. Nuo 1948 m. – Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas. 1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, 1949 m. rudens pradžioje paskirtas Gynybos pajėgų vadu. 1950 m. gegužės 30 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis, o lapkričio 23 d. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės kovos kryžiais. 1956 m. spalio 12 d. Kaune buvo suimtas, kankinamas. Sušaudytas Vilniuje 1957 m. lapkričio 29 d.
1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties), 1998 m. kovo 6 d. suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1999 m. vasario 1 d. – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
Paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis kreipėsi į Seimo Laisvės premijos komisiją, siūlydamas šią premiją 2018 metais minint valstybės atkūrimo šimtmetį, po mirties skirti partizanų vadams, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos nariams.
Štai jų pavardės: Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui ir Tarybos nariams Aleksandrui Grybinui-Faustui, Vytautui Gužui-Kardui, Juozui Šibailai-Merainiui, Broniui Liesiui-Nakčiai, Leonardui Grigoniui-Užpaliui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir Petrui Bartkui-Žadgailai.
„1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Tačiau tarp šių dviejų svarbių datų yra dar viena, be kurios Vasario 16-osios Lietuvos tradicija būtų nutrūkusi, o Kovo 11-osios Lietuva apskritai sunkiai įmanoma – tai 1949 m. vasario 16-oji, kai Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskelbė savo deklaraciją. Deklaracija, kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais, sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Tai mūsų istorijos svarbus etapas, kuris suteikė antrą kvėpavimą laisvės kovoms ir pabrėžė valstybingumo tradicijos svarbą partizaninėje kovoje“, – sako G. Landsbergis.
Jo teigimu, už drąsą, laisvės siekį ir pasiaukojimą turime dėkoti partizanų vadams. „Sunkiai randu kitus asmenis, kurie būtų labiau nusipelnę gauti Laisvės premiją valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Tokios premijos skyrimas šių dienų keistų diskusijų fone išreikštų aiškią Seimo valią, įprasmintų partizanų vadų atminimą ir primintų 1949 m. Deklaracijos svarbą šiandienos Lietuvai“, – teigė G. Landsbergis.
