Tad ir iš tarpukario Lietuvos į užsienio šalis buvo emigravę dešimtimis kartų mažiau, negu per tą patį laiką iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Kai žmogus teturi tik savo „dvi rankas ir galvą“, jis ir veržiasi ten, kur gali tomis rankomis ir galva daugiau užsidirbti. Tačiau mūsų ir pramoninkai, jų organizacijos elgiasi kaip lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – vietoje sprendę, kad kuo mažiau žmonių bėgtų užsienin, įtraukus juos į savo įmonių valdymą, kviečiasi darban svetimšalius.
Tarsi tik emigracijai rengia specialistus ir beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, akcentuodamos studijų ir tyrimo programose tik užsienio kapitalistų poreikius. Ir daug studentų mokosi irgi tik planuodami, kur, kokioje šalyje jie baigę mokslus galėtų daugiausiai uždirbti.
Mažytė Lietuva vis labiau tampa aukščiausio išsilavinimo specialistų tiekėja didžiųjų valstybių kapitalistų monopolijoms.
Dabartinė švietimo, studijų, mokslo sistema puikiausias pavyzdys, kaip ir neokupuota, neaneksuota valstybė gali tapti savo pačios ateities duobkase. Lietuvybės duobkasių pagalbininke yra ir visa mokymo, studijų, mokslo vertinimo sistema.
Pasaulis kuriamas, tobulinamas ne planuojamais, o konkrečiais dabais – suradus geresnius sprendimus, sukūrus naujas teorijas, tobulesnius įrenginius ar pan. Kitaip sakant, žengiant naują žingsnį nuo tos vietos, kurioje stovėta.
Beveik iki 1980 m. ne tik TSRS, bet ir daugelio kitų valstybių studijų ir mokslo institucijos savo darbuotojus vertino pagal konkrečius pedagoginio ar mokslo tiriamojo darbo rezultatus, o ne pagal tai, kokiame leidinyje jie paskelbė savo rašinėlį. Vasario 16-osios Lietuvoje mokslo laipsnius ir vardus pripažindavo fakultetų tarybos, tik reikalaujant, kad apie surastus sprendimus būtų paskelbta lietuviškuose leidiniuose, taptų žinomais Lietuvos žmonėms, praturtintų ir lietuvišką terminologiją.
Okupuotoje Lietuvoje iki 1975 m., kol TSKP CK paskelbė rusų kalbą ir kaip „mokslo kalbą“, iki tol „mokslinėmis publikacijomis“ pripažindavo straipsnius, išspausdintus „Mokslo ir technikos“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kituose Lietuvos žurnaluose, įvardinamais populiariais. Tik patys redaktoriai tuos mokslo straipsnius spausdindavo gerokai smulkesniu šriftu, nes manyta, kad jų niekas, išskyrus pačius autorius, ir neskaito.
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Tačiau nuo tada vis labiau TSRS imta piršti nuomonę, kad „mokslinė publikacija“ gali būti vadinama tiktai ta, kuri išspausdinta specialiame, nors ir neskaitomame, „moksliniame“ žurnale ir dar rusų kalba. Nors, žinoma, ir visų tų vadinamų mokslo žurnalų tiražai buvo menkučiai, o turiniai – standartiniai. Neretai užtekdavo žinoti ir keletos šimtų žodžių, kad parašius “mokslinį straipsnį” ir užsienio kalba.
1990 m. atkuriant nepriklausomą Lietuvą, ir po to, daug lietuvių mokslininkų svajojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba pagaliau vėl bus ir mokslo kalba ir lietuviški mokslo straipsniai ir lietuviškai parašytos monografijos bus vertinamos tik pagal savo idėjų ir rezultatų reikšmingumą Lietuvos ir visuomenės pažangai.
Tačiau tai lyg palankiai vyko iki 2003 – 2005 m. , iki atsivėrus Lietuvai į ES durims. Ypač nuo tada Lietuvos mokslo, studijų valdininkai dar iš okupacijos metų įpratę būti klusniais Kremliaus vykdytojais, dabar savo nuolankumą ėmė demonstruoti Briuseliui, griebėsi įgyvendinti ir minėtąjį “tarptautiškumą”, aiškindami kaip ir sovietmety, kad lietuviški rašinai taip ir liks nežinomi pasauliui, kad “vieningoje” Europoje patriotiška tik angliškai ar vokiškai kalbėti ir tomis kalbomis skelbti ir mokslo darbus. Ir mokslo, ir studijų valdininkai iš viso “moksliniais” ėmė pripažinti daugiausia tik anglų kalba parašytus ir “tarptautiniuose leidiniuose” išspausdintus straipsnius. Girdi, tik tai parodą tų straipsnių autorių tyrimų “tarptautinį” lygmenį, jų atitikimą “tarptautinians standartams”.
Bet mokslas – tai kūryba, tai naujas iki tol dar nežengtas žingsnis pažinime. Vadinasi, reikalavimu siekti „tarptautinio“ lygmens, „tarptautinių standartų“ lyg ir užkertamas kelias siekti tikro mokslo. Mokslas yra ar ne, ar tik plagiatas, kitų „standartinių“ sprendimų pakartojimas. Įdomu, kaip reaguotų rašytojai, dailininkai, skulptoriai, jeigu iš jų imtų reikalauti kurti „standartus atitinkančius“ kūrinius, jei jų kūriniai būtų vertinami pagal autorių „standartinius“ straipsnius, paskelbtus spaudoje.
Bet daugelis mūsų, nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo valdininkų iš veltėdžiavimo ir sugalvojo kaip ir sovietmetyje socialistinio lenktyniavimo organizatoriai, studijose ir moksle spartuoliams nustatyti, įvesti “tarptautškumo”ir vieną svarbiausių jame – straipsnių skaičiaus tarptautinių “duomenų bazių” leidiniuose rodiklį. Įdomu, kas būtų, jeigu, sakysime, žemdirbius vertintume ne pagal išaugintas bulves, morkas, primelžtą pieną, o pagal išspausdintus apie tuos ir kitus produktus bukletų ar nuotraukų kiekį ir spalvingumą.
Bet mūsų Lietuvoje apie studijų, mokslo rezultatus sprendžiama tik pagal paskelbtų pirmiausia angliškai straipsnių skaičių valdininkų nurodytuose leidiniuose. Rimti mokslininkai – kūrėjai tokią vertinimo sistemą ir laiko pražūtinga ir pačiam mokslui, tikriems jo kūrėjams. Tas pats pasakytina ir apie reikalavimus spausdinti valdininkų nurodytose tariamai „prestižinėse tarptautinėse leidyklose”.
Gal ir būtų galima su tuo sutikti, jei kalbėtume apie „prestižinę“ mokslo instituciją. Bet kalbėti apie leidyklą, kuri atlieka tik techninį rašinių parengimą spaudai darbą, gali tik neišmanėliai. Nėra pasaulyje leidyklos, kuri nesutiktų išleisti bet kokios knygos ar kito leidinio, jeigu tik už tai gerai sumokama.
Lietuvoje mokslo valdininkai aukščiausiai vertina straipsnius, skelbiamus Niujorke esamos Dovydo Thompsono “uabo” leidinių “duomenų bazėje”, bet kad tos kaip ir kitų panašių firmų verteivos įtrauktų į savo sąrašus, reikia sumokėti nemažus pinigus. Bet, kaip sakoma, mokslas nepigus dalykas. Tačiau kaip ir to Dovydo Thompsono firma smarkiai susirūpino, kai 2015 m., palyginant su ankstesniais metais, jos gaunamas pelnas sumažėjo nuo 4- 5 iki 2,5 mlrd. dolerių. Tada vėl buvo sustiprinta propaganda – “siekti didesnio mokslingumo”, skelbiant mokslo darbus jos “duomenų bazėse”.
Tik nepateikė nė vieno argumento, kiek iš to naudos mokslui, autoriams ar pramoninkams, visuomenei, jau nekalbant apie Lietuvos valstybę.
Kita vertus, Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija, reikalaudama iš tyrėjų – autorių skelbti savo rašinius tik jos nurodytuose leidiniuose, kad atliekami tyrimai būtų pripažįstami „moksliniais”, šiurkščiai pažeidžia tiek autorių, tiek žmogaus ir piliečio, laisvosios rinkos įstatymus, iškreipia mokslo esmę, tarsi jo rezultatų svarba priklausytų tik nuo leidinio, kuriame paskelbti.
Bet kas suteikė teisę nurodytom ir kitokioms užsienio biznierių firmoms vertinti, kokie kitų valstybių leidiniai ar straipsniai yra „moksliniai“, kokie ne? Nepasisekė rasti tarptautinių institucijų aktų, pagal kuriuos jos galėtų prisiimti mokslo dievų funkcijas.
Minėtos ir panašios firmos dažniausiai buvo suorganizuotos JAV ir kai kurių kitų valstybių žvalgybos institucijų dar „šaltojo karo” metais, kad sektų ir kauptų duomenis apie „socialistinio lagerio” studijų ir mokslo institucijas, jų atliekamus tyrimus ir pasiektus mokslo rezultatus. Tų duomenų kaupimas tada nepigiai atsieidavo JAV ir kitų valstybių biudžetams. Dabar patys laisvų valstybių, kaip ir Lietuvos, atstovai, teikia jiems visų kadaise buvusių ir slapčiausių tyrimų duomenis ir dar užmoka, kad įsirašytų į savo „duomenų bazes“, nors kitiems už teisę susipažinti tenka vėl pakloti nemažus pinigus.
Lietuvoje tik keletas institucijų turi prieigą prie tų „duomenų bazių“. Be to, kadangi visa ten rašoma tik anglų kalba, tad ir ne kiekvienas gali gerai suprasti dažniausiai labai sudėtingai – „moksliškai“ parašytų tekstų.
Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje kas būtų pasinaudoję tomis „duomenų bazėmis“ spręsdamas vieną ar kitą problemą. Daugeliu atvejų panaudoja tik kaip nuorodą “mokslų spartuoliai” – rašytojai, kurkdami straipsnius į tas “bazes”. Bet kol ir rimtų tyrėjų straipsnis paskelbiamas, neretai jau būna praėję treji ar daugiau metų. Tad dažniausiai iš tų „duomenų bazių“ „naudos“ galėtų turėti bent mokslo istorikai, bibliotekininkai, na, žinoma, ir mokslo valdininkai, kurie ir mokslą nori vertinti tik jiems suprantamais “daugiau” ar “mažiau” akivaizdžiais skaičiais.
Lietuvos valdžia prievartaudama dėstytojus ir mokslininkus skelbti straipsnius nurodytose tarptautinėse „duomenų bazėse“, praktiškai skurdina autorius ir mokslo institucijas, žudo lietuvių kalbą, smaugia tautiškumą. Pagal tokių straipsnių skaičių lenktyniauti su JAV, Anglijos, Vokietijos studijų ar mokslo institucijomis – nerimta, nes beveik neįmanoma rasti nei JAV, nei Anglijos ar Vokietijos aukštosios mokyklos, kurių leidiniai nebūtų įrašyti į minėtų firmų kontroliuojamas „duomenų bazes“.
Be to, ten “tarptautiškumą” garantuoja jau ir tai, kad rašoma ir skelbiama tik anglų ar vokiečių kalba. Bet nežinoma, kad kokioje nors ir ES šalyje, siekant geresnių “tarptautiškumo”rodiklių, būtų bent kokį dalyką imta dėstyti lietuvių kalba. Beje, tarp pirmųjų iš Baltijos šalių, suvokusių viso to žaidimo esmę, buvo estų mokslininkai, iš pat pradžių nepagailėję pinigų, kad jų pačių leidiniai būtų įtraukti į tas „tarptautinių duomenų” bazes. Tad neretai jie ir atsiduria tarp pirmaujančiųjų pagal straipsnių skaičius tose „duomenų bazėse“.
Beje, beveik neskatinama mokslininkų rašyti monografijų. Tik apie straipsnius kalbama ir beveik visose mokslą ir studijas vertinimo instrukcijose. O vertinama ne tiek pagal išspręstas ar sprendžiamas problemas, ne pag kas naujo atrasta, pasiekta, o tik pagal straipsnių skaičių. Pagal jį pripažįstami ir beveik visi nauji mokslo ir pedagoginiai vardai. Tad gal ir teisūs tie, kuris sako, kad dar tokio mokslo ir studijų ir jų rezultatų numenkinimo, tokio mokslo subiurokratinimo nėra buvę istorijoje, kaip šiandieninėje Lietuvoje – svarbiausia ne mokslo rezultatai, o atspausdintų straipsnelių skaičius užsienio biznierių “duomenų bazėse”.
Tą patį galima pasakyti ir apie studijų ir mokslo institucijų kitą vertinimą „tarptautiniu mastu“ – citavimo indeksą. Pagal mokslo valdininkų nuostatas geresnis tas mokslininkas, kuris daugiau kartų cituojamas „tarptautinių duomenų bazių“ leidiniuose. O tai tas pat, kaip ir su pačiais straipsniais. Jei reikalaujama – būna. Neatsitiktinai, vartant įvairių šalių „duomenų bazių“ leidinius, galima aptikti vis tų pačių autorių ir vis apie tą patį rašomų, tik skirtingais pavadinimais, straipsnių, kurių autoriai neretai ir patys save ar draugus cituoja.
Kita vertus, pats citavimo dažnis nerodo cituojamojo straipsnio ar kito leidinio minties naujumo, originalumo, nes cituojami dažniausiai tie, kurių idėjos nepasitvirtino, bet tuo iškeliant savo darbų reikšmę; cituojama ir pataikaujant – ypač diktatūros šalyse. TSRS okupacijos metais net akušerijos mokslininkai savo straipsniuose neišsiversdavo be vadinamųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar valdžios vadų citatų.
Tikriems, naujiems mokslo kelių tiesėjams dažniausiai iš viso nereikia citatų. Tikras mokslas, kaip sakyta, tai naujas žingsnis pažinime. Apskritai mokslo ir jo institucijų vertinimas pagal skelbtus straipsnius „duomenų bazėse“, citavimą – tai tas pats, kaip vertinti ne tikrąjį mokslą, o tik straipsnių autorių sugebėjimus vaidinti mokslinikų vaidmenį.
„Tarptautiškumas“, kaip ir vertinimas pagal straipsnius tarptautinėse “duomenų bazėse”, “citavimo indeksus” iš esmės neatspindi nei studijų, nei atliekamų mokslo darbų svarbos ir kokybės ir yra tik politikų – globalistų ir mokslo biurokratų išmislas.
Tas pat pasakytina ir apie svetimšalių mokslo ir studijų institucijų steigimą Lietuvoje. Jeigu kurioje šalyje veikia iš tikro ypatingai veiksminga studijų ar mokslo tiriamojo darbo sistema, kodėl neįkūrus jos filialo Lietuvoje, bet lietuviško. Įkurtojo, kaip Balstogės universiteto filialo veikla, labiau atspindi buvusių okupantų užmačias, tampa kliūtimi Lietuvos lenkų integracijai, o kartu trukdo ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui.
Ir iš viso „tarptautiškumo“ skatinimas tik mažiausiose Europos valstybių aukštosiose mokyklose ir moksle pražūtingas tų valstybių tautų savimonei. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių broliai prūsai sugermanėjo, kaip ir LDK ir lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais didelė dalis lietuvių sulenkėjo, kai švietime, studijose, moksle, bažnyčiose imta vartoti atėjūnų lenkų, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, – vokiečių kalbas.
Liūdniausia, kad beveik 500 m. mūsų mokslo ir studijų istorijoje, tik tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940m.) ir Nepriklausomybės atkūrimo metais (1988 – 2004 m.) lietuvių studijų ir mokslo elitas, jų institucijose buvo rūpinamąsi lietuvybės, tautiškumo ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimu. Tad neatsitiktinai, matyt, ir šiandieną kai kas juokais ar net rimtai sako, kad teisus buvo bolševikų vadas Leninas rašęs, kad inteligentija tik trumpai pajėgia būti revoliucinga, o po to vėl palaipsniui pasiduoda valdžios valiai, net užmiršdama neseniai skelbtus savo šūkius.
Ir tai suprantama, nes daugelis inteligentų – tai kūrėjai, naujų kelių ieškotojai ir ta kūryba, ieškojimas neretam atrodo svarbiau, kaip rūpinimasis valdžia, rinkimais, politika ir jos įgyvendinimu. Tad ir neatsitiktinai ir po Kovo 11 – osios pergalės, ir kūrybingieji lietuviai inteligentai sparčiai ėmė trauktis iš valdžios, užleisdami vietas tik “politikams”.
Tačiau jei tarpukario nepriklausomai Lietuvai tai neturėjo ženklesnės reikšmės – Lietuva bent formaliai nepriklausė jokioms sąjungoms ir valdžia vykdė tik lietuvišką, tautinę politiką (tame tarpe ir švietime, studijose, moksle), tai dabar, bijodama, kad kas nepapriekaištautų dėl tautiškumo ar pan., neretai nežinantys istorijos, neturintys patriotiškumo valdžion prasibrovę karjeristai, rūpindamiesi tik savo ar savo klano tik šiandienos interesais, gali priimti ir pražūtingiausius lietuvių Tautos nepriklausomai Lietuvos valstybei nutarimus, keliaklupščiauti visokiems “kitokiems” vietoje juos ėmus auklėti ar gydyti.
Ir priima, kaip organizuojant naują “socialistinį lenktyniavimą” – dėl didesnio “tarptautiškumo”, studijų ir mokslo užsienio kalbomis, “įsijungimo” į “vieningą erdvę” ir pan. Tačiau ES – tai lygiapartnerių valstybių sąjunga. Ir lietuvių kalba turi būti visur taip pat vertinama, kaip ir anglų, vokiečių, prancūzų ar kitų (kaip ją vartos kiti, jei patys, savo valstybėje, savose studijų ir mokslo institucijose lietuvių kalbą ignoruoja). Tad ir vykstantis Lietuvos, jos mokslo ir studijų “suanglinimas” – tai tik Lietuvos valdžios, elito sunkios ligos – impotencijos, abejingumo lietuvių Tautai ir jos sukurtai nepriklausomai valstybei simptomas.
Istorija patvirtina, kad okupantai lengviausiai pergalę pasiekia ištrindami tautinę savimonę ir valstybinio savarankiškumo svarbos suvokimą. Bet liūdniausia, kad šiandieną mūsų, lietuvių Tauta jau pati eina savžudybėn, pasitikėdama savo išaugintais globalistiniais valdininkais, apžlibintais Dolerio ir jo sūnaus Euro visagalybės blizgesio. Tačiau visos buvusios sąjungos iširdavo, pranykdavo, o su jomis ir nemažai tautų bei jų valstybių amžiams išnyko, kurios nesirūpino pasinaudoti tos sąjungos “pliusais” – sustiprinti savo kalbai, kultūrai, pamatus savarankiškam valstybingumui.
Ir mūsų, lietuvių Tauta išnyks, jei taip ir toliau taip emigruos, ieškodama kur geriau gyventi, jei taip aklai stengsis įsilieti į “vieningos Europos” tautų šeimą – suanglės ar sugermanės, jei ir toliau taip sparčiai praras savo tautinę savimonę, norą kovoti ir dirbti dėl savo, lietuviškos žemės, norą būti istorijos kūrėja, jei toliau taip sparčiai perims stebėtojos, nuolankios vykdytojos vaidmenį. Ir jos, kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas niekada nebeprikels.
Maža paguoda ėriukui, jeigu jis sužino, kad jį suės ne meška, bet liūtas ar sudraskys erelis.
Ir nepriklausomybės metais nemažai kas mėgina sublizgėti ir palėpėse surastų savo protėvių iš baudžiavos laikų titulais, užmiršdami, kad vertės turi ne titulai ir vardai (įgytais irfeodalizmo laikais, kai net vyskupų vietos būdavo perkamos, kaip ir bajorų – XIX a. pradžioje apie trečdalis “lietuviškų gubernijų“ bajorų buvo tą titulą nusipirkę pralobę žydai), o konkretūs darbai, nuveikti savo Tautos, Valstybės naudai. Archyvuose yra garsaus okupacijų metų ekonomisto disertacijos.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmąją jų ekonomikos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1957 m. – apie tais laikais veikusių MTS (Mašinų traktorių stočių) ekonominį efektyvumą. Bet vos gavus diplomą, TSKP CK nutarimu tos MTS visur buvo panaikintos kaip trukdančios kolūkiams ir tarybiniams ūkiams efektyviau panaudoti žemės ūkio techniką ir organizuoti darbus. Bet po penketo metų tas pats mokslininkas Maskvoje apgynė daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją apie tai, koks didžiulis ekonominis ir kultūrinis efektas pasiektas Lietuvoje, panaikinus MTS ir jų techniką perdavus ūkiams. Jo disertacija ir jos pagrindu paskelbti straipsniai cituoti įvairiausių valdininkų pranešimuose, o pats autorius jau nuolat sodintas prezidiumuose greta partinių bonzų.
Panašių atvejų būta daugybė, kai pelnydavo laipsnius ir vardus “operatyviai” pagrindus paskutinių TSKP CK nutarimų “istorinį” reikšmingumą. Būta tokių atvejų ir jau atkuriant Kovo 11- osios nepriklausomą Lietuvą. Dar tebesant TSRS valdžiai, bet jau prasidėjusio Atgimimo metais vienas sumanus tyrėjas parengė daktarinę disertaciją apie TSKP rūpestį plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tačiau nespėjęs jos dar sovietiniais laikais apginti, jau nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo pateikta, bet TSKP jau įvardijus kaip lietuvių tautos kultūros smaugėja. Ir, jei pirmajame variante, sakysime, kultūros įstaigų aprūpinimas “kadrais” buvo įvardijamas, kaip “partijos meilė ir rūpestis “lietuvių liaudimi”, tai tas pats “nepriklausomos Lietuvos” variante – kaip akivaizdus tos pačios TSKP diktatas ir tik “komunistinių kadrų” visur sodinimas.
Kita vertus, tie pavyzdžiai patvirtina, kad jei valdžia kišasi į mokslą ir nurodo, kokių rezultatų, ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose jai reikėtų, tai dažniausiai jų ir sulaukia. Ir mokslo darbuotojai linkę eiti trumpiausiu keliu, ypač jei jis gali padėti pagerinti ir savo paties, ir šeimynos gyvenimą. Kita vertus, tai patvirtina ir kitą faktą, kad, pavyzdžiui, į JAV suplūdę kolonizatoriai pavertė tą kraštą klestinčiu ir dėl to, kad panaikino visus titulus, luomus amžiais varžiusių Europą, nes pripažįstant juos, neretai iš anksto tituluotasis, kad ir menkaprotis ar žioplys, iškeliamas aukščiau talentingojo.
Dar ir šiandieninėje JAV dažniausiai į visus, būtų tai profesorius ar valytojas, kreipiamsi tik kaip į lygiapartnerį, draugą vardu. Žmogus turi būti vertinimas pagal darbus. Bet kaip buvusioje TSRS, kaip ir atsilikusiuose Azijos, Afrikos kraštuose, o iš dalies dar ir dabartinėje Lietuvoje – tik tituluotam dažniausiai pripažįstamas ir sprendžiamas žodis ir suteikiamos įvairios privilegijos, net palaidojant, nepaisant, kad ir teturėjo vienintelį pasiekimą – buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitą vardą.
Tačiau daugeliu atveju užtenka jau vieno to titulo paminėjimo, ir daugelis mano, kad jau tas tituluotasis ir yra ypač ką reikšmingo nuveikęs ar veikia. Kadangi tiems, tituluotiesiems, kaip viduramžių feodalams, dažnai suteikiama teisė priimti sprendimą, tai, kaip sakoma, ir daugelis dar neturinčių tokio vardo ar titulo, pataikauja, taikosi ir su jų atsilikimu bent tol, kol gaus ir atitinkamą mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą.
Tad iš tikrųjų doktoranto, atliekančio tyrimus iš siauros pasirinktos temos, žodis gali būti nepalyginti svaresnis už akademiko, pelniusio tą vardą prieš keletą dešimtmečių ir niekada netyrusio tokios ar panašios problemos. Tas pats ir su “profesoriais” ar “akademikais” Seime ar Vyriausybėje. Keliaklupsčiavimą prieš titulus ir laipsnius pagimdė despotinės santvarkos, nes tai galėjo padėti jų nomenklatūrai išlikti ir parazituoti darbščiųjų ir kūrybingųjų sąskaita, o kartu ir kontruoliuoti, kad iš jų lovio mistų tik paklusnieji, nuolankieji, kurie neretai buvo ir yra geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir dirbti, kad visada būtum sotus pats ir tavo šeimyna. Tad neatsitiktinai ir šiandieną daug kam pelnyti mokslo laipsnius ir vardus yra darbo ir gyvenimo prasmė ir esmė ir jie neretai patį mokslą paverčia konjunktūriniu žaidimu, o neretai ir patys jo dalyviai tampa paprasčiausiais karjeristais, linkę padlaižiauti visiems kas titulais ar pareigomis aukščiau.
Lietuviškos Lietuvos miražas
Atgimimo metais daug mokslininkų, dėstytojų, studentų buvo pasiryžę panaikinti sovietmečio mokslo ir studijų sistemų, demokratinių teisių varžymą, atsisakyti disertacijų ir mokslo darbų rašymo rusų kalba ir kt. Beveik visos aukštųjų mokyklų bendruomemės organizavo rinkimus į įvairių padalinių tarybas. Visa tai sukrėtė daugelį vadovų, nors ir talentingus mokslininkus, bet įpratusius būti tik LKP CK, ministerijos valios vykdytojais. Sovietmečiu kartą papuolęs į nomenklatūrininkus, jeigu nenusikalsdavo partinei valdžiai, dažnai vadovaudavo vos ne iki mirties, neretai susikurdamas ir „nepakeičiamojo“ aureolę.
1990 m. kovo 10 d. savo darbą pradėjo ir naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri kitą dieną, kovo 11-ąją 22 val. 45 min., paskelbė, kad „atstatoma 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra vėl nepriklausoma valstybė“.
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.
1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą dėl Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto pertvarkymo į Vilniaus technikos ir Kauno technologijos universitetus. Naujieji universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo įstaigos nuo 1991 m. vasario 12 d. vadovavosi pirmuoju nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo įstatymu. Jame ypač buvo pabrėžiama nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo institucijų autonomija, suteikiant jose visą aukščiausią valdžią bendruomenėms.
Bet vėlesniuose mokslo ir studijų įsatymuose, ypač Lietuvai atsiveriant durims į ES, studijų ir mokslo institucijų bendruomenių vaidmuo vis labiau menkintas. Ir jau 2000 m. LR Seimo patvirtintuose universitetų statutuose pabrėžta, kad universitetuose “šeimininkai” yra ne jų bendruomenės, o Lietuvos Respublikos Seimas. Nuo tada ir žiniasklaidoje nustota diskutuoti dėl valstybės institucijų teisės kištis į universitetų veiklą.
Ir kituose teisiniuose aktuose jau buvo tiesiai šviesiai nurodyta, kad universitetų veiklos valstybinį valdymą vykdo tik Vyriausybės įgaliota ministerija, o patys universitetai turi teisę tik teikti Vyriausybei pasiūymus, prašymus ar pan. Taigi iš universitetų dar viduramžiais skelbtos autonomijos, savarankiškumo neliko nieko. Toks sprendimas reiškė mokslo ir studijų pajungimą besikeičiančios politinės daugumos valiai – Seimui ir Vyriausybei ir prieštaravo mokslo objektyvumo nuostatoms. Universitetų bendruomenėms palikta veiklos laisvės tiek, kiek nuspręs steigėjas – LR Seimas ir „Vyriausybės įgaliota ministerija“.
Buvo sumažintos ir universitetų tarybos, bet jei iki tol dar jas rinkdavo visi darbuotojai, tai nuo 2000 m. jau tik trečdalį skiria patys universitetai (senatai), o kitus tarybų narius skiria ministerija, iš jų dar trečdalį su rektoriaus pritarimu. Tad iš tikro tariamos universitų savivaldos klausimus sprendė tik ministerija. Vertinant universitetus „demokratijos“ matu, pagal visų darbuotojų įtraukimą ir į studijų ir mokslo institucijų valdymą, nuo 2000 m. lyg sugrįžta prie TSRS okupacinių metų, kai viską nuspręsdavo valdžia – LKP CK ir ministrai, o nepriklausomoje Kovo 11- osios Lietuvoje – valdančiosios partijos ar jų koalicijos vadai.
Universitetų bendruomenėms palikta teisė vykdyti „ponų“ valią. Tai didelis žingsnis atgal lyginant ir su Vasario 16 – osios Lietuva, su tuometinio VDU ir kitų aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų turėtomis teisėmis. Pagal tarpukario VDU statutą į universiteto tarybą įeidavo visi profesoriai, docentai, o taip pat visi kiti darbuotojai su patariamuoju balsu. Tad, sakysime, 1932 m. VDU taryboje sprendžiamąjį balsą turėjo 111 darbuotojų. Ir niekam neateidavo į galvą, kad tarybos narius kaip ir jų sprendimus turėtų „patvirtinti“ ministerijos klerkai ar net Prezidentas, nors šiandieną kai kurie istorikai ir skelbia, kad nebuvę demokratijos.
Tuomet ir aukštosiose mokyklose bei mokslo įstaigose būta nuostatos, kad visi bet kokias pareigas einantys daruotojai privalo turėti teisę dalyvauti ir tos įstaigos, kurioje dirba, valdyme.
Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai vis labiau tirpo ir studijų bei mokslo institucijų bendruomenių demokratinės teisės, mokslo darbuotojai tapo lyg visiškai beteisiais, neginami profsąjungų, o amžinai dirbantys tik pagal “laikino darbo” sutartį, kuriai pasibaigus (kadencija iki 5 metų) atleidžiami be jokių išeitinių pašalpų, o ar galės toliau dirbti, gavę iš norinčiojo daugybę popierių, nusprendžia mokslo ar studijų institucijos vadai. Žinoma, jiems tai labai patogu, kad atsikračius ne tik negabiais ar tinginiais, bet ir nepaklusniais ar galimais konkurentais.
Teisė – vykdyti
“Eiliniai” mokslo ir studijų bendruomenės nariai beveik neteko teisės rinkti Lietuvos mokslo tarybos. Pirmuose 1991 m. liepos 19 d. tuometinės LR Aukščiausiosios Tarybos patvirtintuosetos tarybos nuostatuose buvo nurodyta, kad „Lietuvos mokslo taryba – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija (…)“.
Buvo numatyta, kad iš 36 Tarybos narių 24 renka patys Lietuvos mokslininkai tiesioginiais rinkimais, o kitus (12) iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir tokių rinkimų būta bene trejetą kartų, kol …vietoje jų įteisintas skyrimas. Švietimo ir mokslo ministrui buvo suteikta teisė skirti net LMT pirmininkus. Nors vėlesniuose mokslo ir studijų įstatymuose ir toliau čiulbėta, kad universitetai turi “LR Konstitucijos garantuojamą autonomiją”, bet pagal tuos pačius teisinius aktus “aukščiausias organas” – taryba privalo tik “… vykdyti universitetų steigėjų funkcijas”, kitaip sakant, vykdyti valdžios nurodymus.
Negana to, nuo 2011 m. ir universitetus pavertus „viešosiomis įstaigomis“, visais klausimais juose sprendžiamas žodis ėmė priklausyti tiems, kas ir daugiau skiria lėšų. O kadangi po įstojimo į ES daugiausia lėšų galima tikėtis iš užsienio fondų ir firmų, tapo ir “politiškai kenksminga” aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dokumentuose, kaip ir gyvenime, minėti tokias sąvokas, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“, dėl kurių dorieji lietuviai amžiais liejo kraują, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose. Vykdyti tik piniguočių užduotis kaip ir universitetų “aukščiausiojo valdymo organo” – tarybų nariai turi įsipareigodami pasirašyti, kad “sąžiningai atliks Mokslo ir studijų įstatyme numatytas funkcijas.” Kitaip sakant, privalo pasižadėti būti tik klusnūs steigėjų sarginiais šuneliais.
Beje, tas svetimų valstybių kapitalistų fondų skyrimas finansinių paramų tik jų pasirinktoms Lietuvos aukštosiosms ar mokslo įstaigoms, ar už jų nurodytų problemų sprendimą, nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija, yra grubus lietuvių Tautos kaip suvereno ir jos nepriklausomo valstybingumo pažeidimas. Kas geriau už pačios Lietuvos suvereną ir jo išsirinktąją valdžią gali žinoti kiek ir kokius specialistus rengti ar kokius tyrimus vykdyti. Tačiau daugelis studijų ir mokslo valdininkų, kaip ir mūsų aukščiausioje valdžioje įsitvirtinę svetimųjų užpakalių laižytojų dirigentai, sutiktų ir Gedimino pilį perkelti į Briuselį, jeigu tik kas už ją daugiau eurų ar dolerių pasiūlytų.
Kalbėta, bet negirdėta
Apie daugelio studijas ir mokslą reglamentuojančių juridinių aktų svetimumą nepriklausomai Lietuvai ir jos kūrėjai – lietuvių tautai kalbėta 2010 m. gegužės 5 d. LR Seime organizuotoje Mokslotyros instituto konferencijoje – diskusijoje, kurioje dalyvavo ir daug Seimo narių, studijų ir mokslo, švietimo institucijų atstovų, mokslininkų. Dalyviai priėmė nutarimą, kuriame reikalavo, kad Seimas ir Vyriausybė pakeistų galiojančius teisinius aktus ir grąžintų mokslo ir studijų institucijų bendruomenėms sprendžiamojo balso teisę, taip pat, kad mokslo rezultatai būtų vertinami ne pagal straipsnių skaičių pirmiausia užsienio leidiniuose, o pagal pačių tų rezultatų naujumą, reikšmingumą Lietuvos, ES ir pasaulio mokslo pažangai. Buvo pasmerkta ta begalybė visokiausių mokslą ir švietimą kontroliuojančių įstaigų pristeigimas, kuriuose dirbančių “valstybės tarnautojų” skaičius daugiau kaip 4 kartus viršija TSRS okupacijų metais švietimą ir mokslą valdančiose įstaigose dirbusiųjų skaičių.
Nutarime taip pat akcentuota, kad mokslo ir studijų sistema turi ne tik rengti gerus specialistus, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus, asmenybes, kad mokslo organizavimo ir valdymo sistema, ją reglamentuojantys teisės aktai turi pirmiausia skatinti mokslininkus spręsti aktualiausias lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai problemas ir kad mokslininkų bendruomenės turi būti svarbiausios sprendžiant mokslo politikos klausimus, analizuojant mokslo problemas ir problemas, susijusias su lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos stiprinimu ir visuomenės gerovės kėlimu.
Mokslo pažanga yra sparčiausia tik esant demokratinei jo organizavimo ir valdymo sistemai, dar, žinoma, skiriant pakankamai lėšų. Dėl jų trūkumo daugelis mokslo, studijų institucijų, neturinčios minėtų vertybinių įsipareigojimų – darbo lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos labui, sutiktų, kaip sakoma, “eiti obuoliauti ir su pačiu velniu”, jei tik gautų pakankamai pinigų. Tad ir daugelis universitetų, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų ir tesirūpina tik savo “firmos”, o ne tautos ar visos Lietuvos reikalais.
Kita vertus, ir pačiuose įstojimo į ES teisiniuose aktuose irgi ignoruotos ir ignoruojamos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos suvereno – lietuvių tautos teisės. Nors Respublikos Konstitucijoje ir nurodyta, kad visa valdžia priklauso Tautai, o Seimas, Prezidentas, Vyriausybė tik vykdo jos valią, tačiau visa tai lyg paneigia po įstojimo į ES priimtuose Lietuvos Konstitucijos papildymuose ”Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, ten nurodyta, kad ES nutarimai ir įstatymai “turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus” (2004 07 13. Nr.IX – 234).
Beje, buvusiai ES narei Anglijai niekas net neišdrįso pasiūlyti priimti bent panašaus įstatymo, kad ES teisiniai aktai būtų viršesni už Anglijos. Bet Lietuvos suvereno valia – niekis. Už ją nusprendžia kiti. Suprantamiau būtų, kad ir tie renkami iš Lietuvos 11 europarlamentarų būtų kaip Lietuvos Seimo valios perdavėjai ir, jei ES narės – valstybės, didelės ar mažos, turėtų po lygiai sprendžiamų balsų, tuomet gal ir būtų galima kalbėti apie demokratinę ir ES valdymo sistemą. Tad neatsitiktinai nemažai kas sako, kad TSRS okupuota Lietuva Maskvoje turėjo svaresnį balsą, negu nepriklausoma Lietuva Briuselyje: tuomet be TSRS Aukščiausios tarybos dar buvo ir Tautybių taryba, kurioje „sąjungininkėms respublikoms“, didelėms ar mažoms, atstovavo po vienodą deputatų skaičių.
Lietuvos mokslininkai neturi ištirpti „vieningoje ES erdvėje“ (kaip TSRS okupacijos metais – „vieningoje TSRS“, „vieningoje tarybinėje liaudyje“), o privalo būti atsakingi ir iniciatyvūs lietuvių tautos ugdytojai ir stiprintojai.
Lietuva, būdama aukšto mokslingumo ir kultūros šalis, prisidės ne tik prie ES, bet ir prie viso pasaulio pažangos. Perėjimas nuo valstybinių prie „seiminių“ (VšĮ) universitetų – tai žingsnis atgal sprendžiant studijų bei mokslo veiksmingumo didinimo klausimus. Universitetai turi dirbti žvelgdami į amžinybę pro savo Tautos ir nepriklausomybės prizmę, o seimai, vyriausybės, juos valdančios partijos – įvairių politinių, dažnai trumpalaikių, žaidimų rezultatas. Tad ir „viešosios įstaigos“ savo esme labiau tinka tik batų ar liemenukų siuvimo įmonėms, bet ne universitetams, kurių steigėjai ir globėjai tegalėtų būti tik lietuvių Tauta ir jos sukurtoji nepriklausoma Lietuvosvalstybė.
Tad tik kaip pasityčiojimą iš Tautos – nepriklausomos Lietuvos šeimininkės galima laikyti žiniasklaidoje skelbimus apie kažkokių svetimšalių, nemokančių nei lietuvių kalbos, nei prisiekusių ištikimybe Lietuvai dalyvavimą rektorių rinkimo konkursuose. Tik savimi besirūpinanti valdžia gali leisti, kad Tautos ir Valstybės ateities kūrimo centrams – universitetams leisti vadovauti atėjūnams. Tas pasakytina ir apie pasidavimą svetimšalių diktatui, kokias studijų ar mokslo institucijas steigti ar ką tirti.
Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo visi universitetai buvo užsimoję rengti ne tik gerus specialistus, bet ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos patriotus. Tačiau tai sunkiai įmanoma pavertus universitetus į “įmones”, kuriose svarbiausiu veiklos tikslu tampa pinigai. Nepaisnt tų baisybių, kurias daugeliui teko patirti TSRS okupacijos metais, bet tada tik iš valstybės biudžeto buvo finansuomos visos švietimo, sveikatos, kultūros, studijų ir mokslo institucijos ir niekam neateidavo į galvą svarstyti apie ekonominį jų veiklos efektyvumą, apie “lovų užimtumą ligoninėse” ar pan.
Taip, daugelis tų įstaigų buvo aprūpinama nepakankamai, bet tada ir nuošaliausio kaimo vaikams nereikėjo kasdieną trenktis kelias dešimtis kilmetrų iki mokyklos ar susirgusiam – į rajono ar srities centrą: vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo mokykla, poliklinika ar “sveikatos punktas”, biblioteka, kultūros namai ir kt.
Tačiau atkuriant Nepriklausomybę buvo skubama atsisakyti nuo visko, kas buvo „tarybiška“, neretai, kaip sakoma, išliejant vandenį kartu su kūdikiu, užmirštant, kad ir dėl Nepriklausomybės buvo kovota, kad Lietuvoje neviešpatautų atėjūnai, kad būtų galima laisviau ir geriau gyventi, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų lietuviški ir pirmiausia tarnautų lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai.
Be valstybinių aukštųjų mokyklų, Lietuvoje veikia nemažai ir nevalstybinių, kurių steigėjais – atskiri kapitalistai ar jų firmos dažniausiai iš užsienio valstybių (ne visada ir nurodomi tikrieji finansuotojai). Beveik visų tų nevalstybinių universitetų teisiniuose aktuose nėra net užuominų, kad jie rengia specialistus nepriklausomai Lietuvai, kad ugdo nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus. Beveik visuose juose mokoma lenkų, anglų kalbomis, nors tuo pažeidžiamas ir konstitucinis reikalavimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje studijų, mokslo kalba – valstybinė lietuvių kalba, kad mokslo ir studijų misija – prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos stiprinimo.
Tačiau tie nevalstybiniai universitetai “uabai”, tai – daugiausia tik biznio įmonėlės, kuriose pelnomasi vietoje “sasiskų” gamybos iš standartizuotų “priedų kompiuteriams” – specialistų išleidimo. Tos įmonėlės daugiausia užsienio valstybių kapitalo išlaikomos – tai priminimas, kad tokia valstybė kaip dabartinė Lietuva gali būti be jokio didesnio triukšmo nupirkta su visa žeme, statiniais, studijomis lyg feodalizmo laikais, kada prekiauta dvarais net su visais juose dirbusiais baudžiauninkais.
Kadangi TSRS ir jos „bloko“ aukštosios mokyklos ir jose besimokantys studentai sudarė daugiau negu pusę visos Vakarų Europos studentijos, tai, ryškėjant TSRS ir jos “bloko” griūčiai, buvusių „tarybinių respublikų“ nepriklausomo valstybingumo atkūrimui Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ideologai, mokslininkai ėmė rengti projektus, kaip reikėtų pertvarkyti ištrūkusių laisvėn iš „vieningos TSRS erdvės” buvusių „tarybinių respublikų” studijų ir mokslo institucijas ir įjungti jas į “vieningos ES” – vakarietišką sistemą.
Lietuvos studijų ir mokslo “suanglinimas”
1989 m. birželio 19 d. į seniausią Europoje Bolonijos universitetą (įkurtą 1088 m.) sukviesti Europos šalių švietimo ir mokslo ministrai, atsakingi už studijas ir mokslą (tarp jų dar tarybinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos), pasirašė konvenciją, kurioje iš esmės siekta įjungti visas nacionalines aukštojo mokslo sistemas į „bendrą Europos aukštojo mokslo sistemą”. Vėliau prie Bolonijos deklaracijos prisijungė naujų valstybių ir jų skaičius siekia 45.
Buvo pasirašyta daug kitų dokumentų – dėl diplomų lygiateisiškumo, įgytos kvalifikacijos, mokslo laipsnių ir vertinimo kriterijų vienodumo ir kita. Nepaisant daugelio tų nutarimų pažangumo, savo esme beveik visi jie vertė aukštąsias mokyklas ir mokslo institucijas kurti ir “vieningą” valdymo sistemą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. Briuselyje komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, skyriuje „Rezultatų siekti tvaresniu valdymu“ nurodoma, kad „vieningai erdvei Europoje“ 2020 m. bus reikalingas tvirtas valdymo pagrindas.
Nors visi minėti ir neminėti “vieningo mokslo, studijų” sistemos kūrimo dokumetai buvo ir tebėra rekomendacinio pobūdžio, bet Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija ėmėsi juos uoliai įgyvendinti, pirmiausia “suanglinant” mokslą ir studijas, nes tada įvairūs kapitalistų fondai lengviau sutikdavo ir sutinka skirti lėšų planuojamiems tyrimams ar naujoms studijoms.
“Aktyviai dalyvauti kuriant vieningą Europos mokslinių tyrimų erdvę…“ – imta nurodinėti beveik ir visuose Lietuvos Vyriausybės nutarimuose. Tam tikslui, greitesniam “įsijungimui” įkurta visokiausių studijų ir mokslo vertinimo, stebėsenos, analizės centrų, biurų, departamentų, tarybų. Juose, kai kuriais duomenimis, “valstybės tarnautojais” yra daugiau penketas šimtų panelių ir bernelių, kurių nemaža dalis neparašę net menkiausio mokslinio straipsnelio ar dėstę kokį nors kursą, bet užtat gavo teisę mokyti, nurodinėti ir vertinti tuos, kurie po keleta dešimtmečių dėstę, pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų.
Kadangi Lietuvos valdžia tiems centrams, biurams ir kitiems studijų ir mokslo valdinimkams suteikė teisę kviestis ir “ekspertus iš užsienio”, tai jie ir kviečiasi dažniausiai vis tuos pačius, neretai net ir mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų neturinčius, tad neretai Lietuvos universitetų trečiakursio kursiniai darbai yra aukštesnio mokslinio lygmens už tų “ekspertų”, nors jiems iš valstybės biudžeto ir sumokami tūkstančiai eurų.
Apskritai dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug studijas ir mokslą stebinčių, vertinančių, kontroliuojančių „valstybės tarnautojų“, kaip šiandieninėje Lietuvoje. Ir daugelio jų balsas tegu ir nemokšiškas, bet neretai nusveria, egzistuos toliau ar ne viena ar kita studijų ir mokslo institucija, bus dėstomi vieni ar kiti dalykai, o svarbiausia, kam ir kiek atiteks lėšų iš įvairių ES ar kitų tarptautinių fondų, pagaliau, kiek išmani bus pasirinkta „tarptautinė“ ekspertų komisija įvertinti, kas padaryta ir daroma ir, žinoma, kokią vietą viena ar kita institucija užims ir “reitingų lentelėse”.
Atradimų praradimas
1990 m. nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva pagal santykinį darbuotojų mokslo tyrimo institucijose skaičių viršijo ES vidurkį, o 2015 m. jau atsiliko ir sudarė apie 0,84 proc., nors kasmet daugėjo baigusiųjų aukštąsias mokyklas ir besimokančių doktorantūroje bei apgynusiųjų disertacijas. Lėmė, matyt, emigracija: kaip niekada dar istorijoje tiek daug jaunų mokytų lietuvių paliko Lietuvą ir išvyko tikėdamiesi svetur geresnio gyvenimo. Lietuva vis labiau tampa turtingųjų, didžiųjų valstybių rėmėja, nemokamai teikdama joms aukščiausios kvalifikacijos specialistų.
Kita vertus, nemažai tyrėjų veržiasi dirbti Vakarų Europos universitetuose ir kitose tyrimo įstaigose ne tik dėl geresnio atlygio, bet ir geresnių tyrimams sąlygų. Jas pagerinti tikėtasi pagal ES projektus pradėjus ir Lietuvoje steigti studijas, mokslą, gamybą apjungiančius susivienijimus – slėnius, integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus.
Tiesa, panašių bandymų būta ir TSRS okupacijos metais. Apie 1980 m. Lietuvoje, kad „įgyvendinus TSKP CK nutarimus“, buvo pradėti steigti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, įmonių susivienijimai. Tačiau ženklesnių darbų jie nenuveikė ir pirmiausiadėl to, kad turėjo veikti pačių susivienijimą sudarančių įstaigų lėšomis. Kita vertus, mokslininkai, dėstytojai, gamybininkai norėjo patys spęsti, kam ką perduoti, diegti ar kaip studijas tvarkyti. Tad tie susivienijimai tapo lyg ir nereikalingais antstatais, ribojančiais ir tyrėjų, ir gamintojų savarankiškumą. Tad ir po triukšmingų tų susivienijimų įkūrimo, po keletos metų jie iširo ir niekas apie juos nebeprisimindavo.
2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją“, o po poros mėnesių, birželio 5 d., LR Švietimo ir mokslo ministras patvirtino ir „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros viziją ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo aprašą“. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo įkurti penki “slėniai” – „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“, „Nemuno“ ir „Jūrinis“. Tai turėjo būti lyg JAV ir kai kuriose kitose valstybėse įkurtų universitetų, aukštųjų technologijų ir verslo susivienijimų imitacijos. Nuo 2008 iki 2015 m. jiems Lietuvoje buvo išleista daugiau kaip ketvitadalis milijardo eurų, daugiausia iš ES struktūrinių fondų, bet ar patenkins jie lūkesčius, bus galima spręsti tik apie 2017–2018 m. Nors jau 2016 m. apie tuos slėnius beveik nustota kalbėti ir rašyti.
„Tarptautiškumo“ pražūtingumas
Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vertinant studijų ir mokslo institucijas, taip pat skirstant joms biudžeto ir įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau sprendimus ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas rodiklis – studijų ir mokslo „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“ir pan.
Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms, darbui ir kiek atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui iš ES fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems skaitomos anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis.
Tuo tarpu lietuviai nuvykę į užsienio valstybes, dažniausiai mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti užsieniečiai buvo mokomi lietuvių kalbos, o tik pramokę jos studijavo kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo vienu svarbiausiu „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių, lemiantis ir lėšų gavimą iš įvairių ES fondų. Tad studijų ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos „tarptautiškumo”.
Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo ir rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų.
2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė jau apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad pavyktų surusinti Lietuvą. Bet tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas, lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais. Dabar “suanglintojai” dažniausiai įvardijami Lietuvos patriotais, “rusų grėsmės” griovėjais. Beje, ir buvę mūsų broliai prūsai – mažalietuviai, prieš galutinai užtrokšdami germanų gniaužtuose, juos laikė “savais”, o “svetimšaliais” jau savo brolius lietuvius iš kitos Nemuno pusės.
Kovo 11 – osios Lietuvoje, atrodo, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas būtų rimčiau panagrinėjęs “tarptautiškumą”, kaip ir vykdyto lenkinimo, vokietinimo, rusinimo, kas lėmė ir lemia, kad lietuviai taip lengvai pasiduodavo ir pasiduoda svetimo užkratui, kaip ir šiandieną, kad net tituliaučiausi mokslininkai, lyg kaip naktį peteliškės skrendančios į liepsną – “tarptautiškumui”. Aklai vykdo “nulietuvinimo” politiką ir didelė dalis mūsų žiniasklaidos, kuri gal tik už pinigus ir sutiktų rimtai panagrinėti švietimo, studijų, mokslo politikos pražūtingumą mūsų, lietuvių Tautai, nepriklausomai Lietuvai.
Negalima pasigirti ir mūsų buvusiais politiniais kaliniaiais, tremtiniais, kurie lyg ir nesuvoktų to pavojaus, kurį kelia “suanglėjimas”, studijų, mokslo pavertimas tarptautinių monopolijų tarnais ir savo patriotizmą dažniausiai tebedemonstruoja smerkimais tik jau seniai nukaršusių buvusių sovietinių “raudonųjų”.
TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas su TSRS atitinkamomis institucijomis. Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau kadangi ES „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių pasiekta tiek, kiek sovietmečiu per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų technikos, gamtos, fizikos ir matematikos mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 nepriklausomybės metų, bet angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).
Kai neseniai vienas profesorius iš Londono sužinojo, jog Lietuvoje yra toks rodiklis kaip „tarptautiškumas“, kad verčiama mokslo darbus skelbti ne valstybine kalba ir tik nurodytuose leidiniuose, stebėjos klausdamas: tai ką, neveikia pas jus prokuratūra, jei leidžiama taip savivaliauti mokslo valdininkams, menkapročiams vadovams, neišmanėliams politikams? O gal jūsų tauta – suverenas atsisakė savo teisių? Tai negali būti nepriklausomoje, laisvoje valstybėje …
ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta stengsis plėtoti savo mokslą, ūkį, kultūrą, bus lygiu partneriu ir lygiateisiu, žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais ir visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba.
Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes kartu su tuo pamažu prarandama ir tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.
„Zimagoriškas” atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja, jei tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas tautiškumas, tuomet minioms kvailinti ar dėl savo ononizminių polinkių patenkinimo ir sukuriami tokie rodikliai, kaip „tarptautiškumas”, nepaisant, kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis.
O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“. Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė fondų finansinė parama, jei ir galėtų padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES.
Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų mokslo problemų ar jų klausimų sprendimui, gali duoti tik trumpalaikį efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių. Tada Lietuvoje nebuvo tokių įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.
Lietuvis – šeimininkas
Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus ją pardvinėti sveimšaliams, apribojus vietinių „žemgrobių“ plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvaičių šeimoms, be abejonės, sumažėtų ir emigracija, nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 –osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams išdalino didelę dalį bajorų ir dvarininkų valdytų žemių, teikė naujakuriams paramą ūkių statyboms, stengėsi ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“.
Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių tautai apsigynus nuo agresorių lenkų (nors ir praradus sostinę Vilnių ir jo kraštą), rusų bolševikų ir bermontininkų, atsirado jai galimybių pradėti spręsti valstybės ūkinio, kultūrinio gyvenimo problemas.
1921 m. gruodžio 7 d. Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti universiteto Kaune įsteigimo klausimus. Tačiau svarstymas užtruko, kadangi Steigiamajame Seime vyravo krikščionys demokratai, norėję, kad būtų kuriamas tik katalikiškas Lietuvos universitetas su vyraujančiu teologijos fakultetu. Taip pat daug diskutuota ir dėl universiteto autonomijos, jo vadovų, profesūros rinkimo ar skyrimo ir pan.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Steigiamajam Seimui vis nesutarus dėl universiteto ir jo statuso, Lietuvos Vyriausybė, jos vadovas Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1922 m. vasario 13 d. pasirašė nutarimą dėl Lietuvos universiteto Kaune atidarymo 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų pagrindu ir vadovaujantis 1918 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Valstybės Tarybos dar Vilniuje patvirtintu Vilniaus universiteto statutu. Ten buvo pabrėžta, kad kuriamas Lietuvos universitetas Kaune remiasi senuoju Vilniaus universitetu ir, kai Vilnius ir jo kraštas bus išvaduotas nuo okupantų lenkų, abu universitetai bus sujungti į vieną.
Įsteigtasis universitetas buvo pirmasis grynai lietuviškas universitetas tūkstantmetėje lietuvių tautos ir valstybės istorijoje, pirmasis, kuriame įsteigtas ir atskiras Technikos studijų ir mokslo fakultetas ir atitinkamos katedros, kuriose dirbo lietuviai, lietuvių kalba buvo studijų ir mokslo kalba.
Apie tai universiteto rektorius profesorius V. Čepinskis 1932 m. Vasario 16 d. iškilmingame Universiteto 10-mečio minėjime kalbėjo: „…nuo seniausių laikų universitetų uždavinys dvejopas: ruošti kultūros ir visuomenės gyvenimui reikalingas įvairiose to gyvenimo srityse intelektualines pajėgas ir dauginti mokslo […]. Mums visų pirma reikėjo pasirūpinti, kad tas mūsų universitetas taptų lietuviškos kultūros židiniu.“
Ir tada pasidžiaugė, kad per praėjusįjį dešimtmetį buvo parengti beveik visi pagrindinių disciplinų studijų vadovėliai lietuvių kalba, kad jau leidžiami svarbiausiais mokslo klausimais žurnalai ir kt. Beje, tuomet reikalauta, kad ir apie mokslinio darbo rezultatus pirmiausia turi būti paskelbta lietuviškoje spaudoje. Ir nesvarbu, ar tai būtų mokslinis, ar populiarus leidinys.
Svarbu, kas paskelbta, kas naujo. Mokslas pirmiausia turi tarnauti savo tautai ir savo valstybei, jos kultūros stiprinimui. Tad ir Universitetas, kaip ir kitos to meto studijų ir mokslo institucijos Lietuvoje, mokslinius žurnalus leido lietuviškai (neskaitant atskirų straipsnių ar jų anotacijų).
Vytauto Didžiojo universitetas – sulenkinto Vilniaus universiteto sugrąžintojas į lietuvišką kelią
Kai 1939 m. rudenį Lietuva atgavo sostinę Vilnių ir jo kraštą, dalis VDU padalinių, dėstytojų ir studentų perkelti į Vilniaus universitetą, kuriame lenkų okupacijos metais buvo įsigalėję lenkų šovinistai – imperialistai, nors ir tarp tų okupantų buvo neblogų mokslininkų, specialistų. Daug jų apsvaigę nuo lekiško pasipūtimo negalėjo taikstytis, kad lietuviai atgavo savo sostinę Vilnių ir dalį jo krašto, tad ir darbą kartu su lietuviais universitete laikė kaip išdavystę savajai Lenkijai.
1940 m. iš VDU į Vilniaus universitetą buvo atkelta dalis Matematikos ir gamtos fakulteto, Teisės fakultetas reorganizuotas į Teisės ir Ekonomikos fakultetus, prie Matematikos ir gamtos fakulteto įsteigti medicinos ir farmacijos skyriai. Tokiu būdu 1940 m. rudenį Vilniaus universitete jau veikė keturi fakultetai: Humanitarinių, Matematikos ir gamtos, Ekonomikos ir Teisės mokslų, kuriuose mokėsi 2300 studentų. VDU Technikos fakultetas pertvarkytas į Statybos ir Technologijos fakultetus, gerokai padidinus darbuotojų ir studentų skaičių.
Tačiau Lietuvą okupavusi TSRS ėmėsi studijas bei mokslą pajungti tik savo, bolševikų partijos interesams. Buvo uždraustos visos studentų draugijos bei organizacijos, suimta dešimtys buvusių veiklesnių nepriklausomos Lietuvos veikėjų, mokymo ir studijų mokslo institucijose įvestos privalomos rusų kalbos ir marksizmo – leninizmo paskaitos, imta pertvarkyti pagal „vieningos TSRS“ reikalavimus ir standartus mokymo, studijų ir mokslo tiriamojo darbo organizavimo sistemas. Studijas ir mokslą nukreipti „socialistinės Lietuvos“ kūrimo labui turėjo ir 1941m. pradžioje įsteigta LTSR mokslų akademija bei jos mokslo tiriamieji institutai.
Nepasiteisinusios Laisvės viltys
Prasidėjus TSRS ir Vokietijos karui daugelis lietuvių Vilniuje, Kaune ir kitose vietose sukilo, sudarė Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, kuri paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę, visur ėmė atsikurti ir buvusios iki TSRS okupacijos nepriklausomos Lietuvos įstaigos, taip pat ir mokymo bei studijų institucijos. Tačiau naujiesiems okupantams nereikėjo savarankiškos Lietuvos, jiems reikėjo tik jos teritorijos, turtų ir vergų.
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.
Tad po šešetos savaičių buvo išvaikyta Laikinoji Vyriausybė (nors ir iki tol jai beveik neleista veikti), įvestas griežtas okupacinis režimas, paskelbus vokiečių kalbą valstybine ir visus okupacinės valdžios nutarimus aukščiau vietinės ir nediskutuotinais. Buvo beveik nutrauktas ne tik aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų, bet ir švietimo įstaigų finansavimas, o 1943 m. pavasarį uždarytos ir visos aukštosios mokyklos kaip bausmė lietuvių tautai, kad lietuviai nestojo į SS ir „pagalbinės kariuomenės“ batalionus, vengė vykti darbams į Vokietiją.
Tik leista toliau egzistuoti Mokslų akademijai ir kai kuriems jos institutams, sutikusiems spręsti okupantų nurodytas jų kariuomenei ir Vokietijai aktualias problemas. Su tuo nacių Vokietijos okupaciniu engimu neisitaikstė daugelis lietuvių buvusių dėstytojų, mokslininkų, studentų ir krašte veikė daugybė jų antinacinio pasipriešinimo organizacijų, kurioms nuo 1943 m. rudens ėmė vadovauti bendru jų sutarimu išrinktas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK-as), vadovaujamas VDU Technikos fak. prof. Stepono Kairio (1879 – 1964).
Tada viltasi, kad pasikartos Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje susidariusi situacija: abiem kovojančioms pusėms – vokiečiams ir rusams nusilpus, Lietuva vėl galės išsikovoti nepriklausomybę. Tad ir per visą vokietokupantmetį lietuviai pogrindininkai stengėsi išsaugoti tautos jėgas lemiamai kovai dėl nepriklausomybės, išsaugoti turimą mokslo potencialą.
Galingųjų pasaulio pasidalinimas
Kadangi dar karo pradžioje JAV, Anglija ir TSRS slaptai buvo sutarusios, kad įveikus Vokietiją, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, vėl atiteks TSRS, o Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija ir kai kurios kitos bus paliktos TSRS „įtakos zonoje“, tai lietuviai, vėl veržiantis į kraštą Raudonajai armijai, Žemaitijoje dar mėgino kiek pasipriešinti jai, bet buvo sumalti sugrįžusių okupantų dalinių, o kiti išsigelbėjo tik pabėgdami drauge su buvusiais okupantais.
Į Vakarus pasitraukė daugiau kaip pusė lietuvių inteligentų, buvusių mokslininkų, dėstytojų, taip pat didelė dalis lietuvių studentų, vildamiesi, kad vis viena JAV ir Anglija neleis Lietuvoje vėl įsigalėti sovietiniams okupantams ir jie galės grįžti į savo kraštą ir dirbti jo labui.
Antroji studijų ir mokslo sovietizacija
Kartu su TSRS kariuomene Lietuvon sugrįžo ir iki karo buvusi „partinė – tarybinė“ A. Sniečkaus ir J. Paleckio valdžia, remiama galingojo KGB ir karinių dalinių „tvarkai įvesti“. Ta valdžia ėmėsi sugrąžinti ir į studijų, mokslo bei švietimo sistemas visa tai, kas buvo bandoma įgyvendinti pirmosios okupacijos metais, prieš karą. Bet maža to, kiekvienas darbuotojas, kiekvienas studentas privalėjo pristatyti iš savo gyvenamosios vietos pasirašytas partorgų, vykdomųjų komitetų pažymas, kad nebendravo su vokiečiais, kad yra patikimas „tarybinis pilietis“.
Beje, ir stojančius į aukštąsias mokyklas kandidatus pagal LKP(b) CK 1944 m. spalio 5 d. nutarimą irgi turėjo parinkti LKP(b) apskričių ir miestų, rajonų komitetai. Aukštosiose mokyklose buvo įvesti „partinio darbo organizatorių“ etatai, kuriuos tvirtino LKP(b) CK. O LKP(b) CK susitarimu su KGB ir visose aukštosiose ir mokslo įstaigose dar buvo įvesti „saugumo agentų“ etatai, kuriems už kiekvieną vertingą informaciją galėjo būti mokama iki 500 rublių priedas.
Paskirtieji agentai turėjo sudaryti sau pavaldžių „visuomeninių“ agentų tinklą, kad nebūtų nė vienos katedros, laboratorijos ar studentų grupės be KGB informatorių. Pastariesiems būdavo sudaromos visos sąlygos būti pirmūnais ar kilti tarnybos, mokslo pakopomis.
Mokslo žvaigždių „tekėjimai“
Greitai visi suprato, kad norint mokytis, užsiimti moksliniu darbu reika jau bent vaizduoti lojalumą okupacinei valdžiai ir visiems jos nutarimams. Buvusio LKP(b) CK archyvo fonduose yra daugybė „mokslo žvaigždžių“ ar net jų grupių rašytos padėkos už „šviesų gyvenimą“ ne tik LKP(b) CK ar KGB vadams, bet ir pačiam J. Stalinui. Beje, taip jau nekartą būta ir kitose šalyse, kur valdžia atitekdavo vienai partijai ar bažnyčių hierarchams.
Žinoma, visa tai pristabdydavo mokslo ir technikos raidą arba ją nukreipdavo tik didesniam visuomenės pajungimui valdančiųjų interesams. Tik mokslininkų ir inžinierių minčių ir kūrybingumo dėka ir Hitleris palyginti per tokį trumpą laiką galėjo paversti Vokietiją viena geriausiai ginkluotų valstybių ir pralieti iki tol dar niekur neregėtas kraujo jūras. Nors daugelis nacių mokslininkų irgi įsivaizadavo „nedalyvaują“ politikoje, o tik užsiimą „moksline kūryba“.
Nemažai kas ir iš TSRS okupacijos metų „mokslo ir kultūros žvaigždžių“, tirdami TSKP nurodytas sritis, rašydami ar iš tribūnų giedodami himnus vietiniams ar Kremliaus vadams, manė, kad tai duoklė, jog galėtų ir toliau užsiimti mėgstamu kūrybiniu darbu.
Tas pats buvo ir su rašytojais, dalininkais ir kitais kūrėjais. Ir daugelis jų dirbo susitaikydami ir prisitaikydami. Dėl to kaip ir mokslas bei studijos Lietuvoje plėtotos net ir tose srityse, kurios buvo „nuolatiniame partijos“ akiratyje, kaip istorijos, filosofijos, informatikos, biologijos ir kai kuriuose kituose. Nemažai iš tų darbų, nuplėšus nuo jų raudoną ideologijos skraistę, atsisakius priverstinių jų išvadų, išlieka vertingi ir šiandieną.
Tad nepaisant minėtų ir kitų okupacijos metais buvusių suvaržymų, persekiojimų ir vyravusios baimės atmosferos, ir tuometinėje okupuotoje Lietuvoje buvo susiformavusios gana ryškios fizikos, matematikos, technikos, gamtos ir kitų mokslų mokslinės mokyklos ir kryptys, pelniusios ir pasaulinį pripažinimą.
Bet svarbiausia, kad buvo išugdyta gausi lietuvių mokslinė inteligentija. Ir kad šiandien nepriklausoma Lietuva yra ne kokių nors atsilikėlių kraštas, kad savo moksliniu potencialu prilygsta labiausiai išsivysčiusių valstybių potencialui, nemažai yra nusipelnę ir tie „susitaikėliai“, kurie dirbo prisidengę reikiama ideologine skraiste, neretai gyvenę dvilypį gyvenimą: oficialųjį, paradinį – tribūninį ir tikrąjį, atidavę kas „Dievo – Dievui“, o kas „Ciecoriaus – ciecoriui“, kūrę, kad būtų nauda Lietuvai, kad būtų išsaugotos pavergtosios lietuvių tautos kūrybinės galios.
Kita vertus, fizikos, matematikos, technikos ir kai kurių kitų mokslų pasiekimai išlieka, nepriklausomai nuo beikeičiančių valdžių ir jų politikos. Tik nuo jos priklauso, kas ir kuriems tikslams panaudos vienus ar kitus mokslo rezultatus, išaukštins ar pasmerks jų pasiekėjus. Ir sovietiniams okupantams reikėjo mokslo rezultatų.
„Tarybinės lietuvių“ inteligentijos kūrimas
Po karo, 1945 m., Lietuvoje tebuvo likę apie 340 mokslo darbuotojų (įskaitant aukštųjų mokyklų dėstytojus), t.y. apie pusę iš buvusių (630) prieš karą. O 1950 m. jų būta apie 1200. Bet svarbiausia, kad apie 90 proc. jų „vietiniai“, lietuviai.
Tik marksizmo-leninizmo katedrose daugiausia dirbo atėjūnai lenkai, rusai, žydai. Veikė apie 20 mokslo tyrimo institutų, tarp jų ir Technikos, nagrinėję technikos mokslų problemas. Bet sąlygiškai dar gerokai atsilikta mokslo darbuotojais nuo TSRS vidurkio, skaičiuojant 10 000 gyventojų (TSRS – 8, RTFSR – 11, Estijoje – 11, Latvijoje – 8, o Lietuvoje – 5). Atsilikta dar ir pagal studentus (skaičiuojant 10 tūkst. gyventojų). TSRS jų teko 69, RTFSR – 77, Gruzijoje – 98, Estijoje – 80, Armėnijoje – 111, Latvijoje – 73, o Lietuvoje – 45 studentai.
Tuo metu Lietuvos gyventojai sudarė apie 1,41 proc. TSRS gyventojų, o mokslo darbuotojai – apie 0,8 proc. Trūkstant mokslo darbuotojų 1950 m. apie 50 proc. mokslo tyrimo įstaigose darbuotojų buvo antraeilininkai, kitaip sakant, dirbo keliuose etatuose įstaigose ar aukštosiose mokyklose. Palyginti dar daug mokslo darbuotojų dirbo neapsigynę disertacijų, ypač technikos mokslų srityse (apie 70 proc.).
VDU dalybos
Lietuvoje sparčiai statant vis naujų modernių įmonių, augo ir atitinkamų sričių inžinierių poreikis, o naujoms gamybos šakoms ir sritims reikėjo vis naujų mokslo tyrimų įstaigų. Pagrindinai inžinierių rengėjai buvo Kauno universiteto techniškieji fakultetai. Kadangi Universitete buvo ir Medicinos, ir Istorijos-filosofijos fakultetai, kurių veikla irgi netenkino „socializmo statybos poreikių“, 1950 m. vasarą TSRS aukštojo mokslo ministerija, kuriai priklausė ir Lietuvos aukštosios mokymo bei mokslo įstaigos, išklausė Lietuvos valdžios prašymo ir leido reorganizuoti Kauno universitetą į Kauno politechnikos ir Medicinos institutus.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne kartą buvo pertvarkomos ar kuriamos naujos ir kitos studijų ir mokslo tyrimo institucijos bei jų veiklos koordinavimo tarybos, komisijos. Bet jų ypač padaugėdavo po nuolat „istoriniais“ skelbiamų TSKP suvažiavimų, plenumų. Tik tų komisijų, tarybų nariai, vadovai dažniausiai būdvo vis tie patys mokslo ar valdžios „korifėjai“.
Dažniausiai būdavo tų komisijų, tarybų keičiami tik pavadinimai, o turinys likdavo vis tas pats – sudaryti iliuziją, kad visa „tarybinė liaudis“ tik ir kovoja dėl „socializmo pargalės“, spartesnės mokslo ir technikos pažangos.
Nuolat skelbta, kad tik mokslu remiantis ir TSRS sukurta. O kad tariamai mokslas neatskiriamas nuo TSKP, nuo sovietinės valdžios, iškilminguose valdžios posėdžiuose, plenumuose greta partinių ir sovietinių bosų būdavo pasodinama ir rektorių, akademikų, o retkarčiais ir dar koks studijų ar mokslo nomenklatūrai nepriklausančių. Dėl tariamos demokratijos įvaizdžio sukūrimo.
Lietuviška mokykla atėjūnų apsėstame Vilniuje ir jo krašte
Svarbus lietuvių mokslinės techninės inteligentijos gausinimui buvo KPI skyriaus Vilniuje įkūrimas, nes Vilniuje ir jo krašte vyravo atėjūnai – lenkai, rusai, o iki karo – žydai. Po karo Kremlius, pirmiausia J.Stalinas, matyti, vis prisiminė 1939 m. pabaigoje slaptą pasitarimą su žlugusios Lenkijos (pasidalytos Vokietijos ir TSRS) vadais, kurie prašė Stalino, kad Vilniaus ir jo krašto negrąžintų Lietuvai, o įkurtų jame Lenkijos tarybinę respubliką, kaip bazę Lenkijos valstybei atkurti.
Tad ir pokario metais okupuotos Lietuvos vadams iš Kremliaus vis būdavo nurodoma, kad Vilniuje ir jo krašte turi būti apgyvendinami tik iš Baltarusijos, Ukrainos lenkai, baltarusiai, kad nebūtų tame krašte steigiama lietuviškų mokyklų. Ir nebuvo. To lyg laikėsi ir katalikų Bažnyčia, nes jos hierarchai vengė į Rytų Lietuvos parapijas siųsti lietuvius kunigus.
Tokias prielaidas, jog Kremlius Rytų Lietuvą laikė kaip starto aikštelę sunaikinti visai „nepriklausomybės užsinorėjusiai“ Lietuvai, patvirtintų ir 1988 – 1991 m. įvykiai tame krašte: to krašto komunistai ir lenkų patriotai – šovinistai, bolševikai, vadovaujami iš Kremliaus TSKP CK sekretoriaus O.Šenino ir pasiuntinių iš Varšuvos, buvo sudarę lenkų respublikos (autonominės srities) tarybą (vyriausybę), kurios vienas pirmųjų nutarimų buvo neleisti į tą kraštą atsikelti pirmiausia lietuviams.
Ir tik rusų demokratams 1991 m. vasarą Maskvoje, Leningrade ir kitose vietose įveikus bolševikus – pučistus, norėjusius TSRS sugrąžinti Stalino laikų režimą, ir uždraudus TSKP, buvo priversti kapituliuoti ir lenkai autonomininkai Rytų Lietuvoje.
Tad ir pokario metais Kremliui vis neatsisakant „globoti“ Vilniaus ir jo krašto, jame steigtos ne tik atėjūnams mokyklos, bet ir į to krašto įmones, statybas siųsti iš visos TSRS specialistai, daugiausiai lenkai, žydai, rusai, aiškinant tai „broliška parama“. Tada ir „partinėje spaudoje“ ypač daug suokta apie amžinąjį Vilniaus internacionalinį pobūdį, didžiausią tolerantiškumą visoms kalboms, religijoms, apie tai, kad Vilnius nuo amžių buvęs „Šiaurės Jeruzale“.
Beje, kaip tik tuo kiekvienas save gerbiantis žydas turėtų gėdytis, kad tais metais, kai lietuvių tauta buvo ypač persekiojama ir naikinama, jie, atėjūnai žydai, buvo tapę ir lietuvių sostinės valdytojais kartu su kitais kolonizatoriais ir okupantais, lietuvybės smaugėjais. Beje, ir šiandieną daugelis svetimo raugo mėgėjų, ES davatkų irgi mėgsta tą patį kartoti, taip vis ir nesuvokusių, kad lietuviai turėtų ne didžiuotis savo būta tolerancija, o gėdytis, kad beveik visais laikais dėl pirmiausia pačio valdančiojo elito kaltės Lietuvos miestai, o pirmiausia sostinė Vilnius buvo paversta atėjūnų buveine, kad lietuvis, kaip minėta, buvo prikaustytas prie žagrės.
Padėtis kiek ėmė keistis, kai nuo 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas KPI vakarinis skyrius, vėliau filialas, sudaręs pagrindą savarankiško Vilniaus inžinerinės statybos instituto įkūrimui. KPI dėstytojai, mokslininkai ir kai kurių fakultetų studentai, kaip prieš karą jo pirmtako – VDU (sulietuvinant VU), sudarė daugumą Vilniuje kuriamos lietuviškos „inžinierių kalvės“ dėstytojų, mokslininkų, studentų. Pradžioje KPI VF fakultetai ir katedros veikė VU bei kitose laisvose patalpose.
1965 m. Vilniuje, Antakalnio gatvės gale prie kelio į Dvarčionis (vėliau pavadinta Saulėtekio alėja), buvo išskirta teritorija KPI VF ir kitų aukštųjų mokyklų miestelio statybai. Projekto autoriai buvo Miestų projektavimo instituto architektai Z. Daunoravičius, R. Dičius ir J. Jurgelionis. Tai buvo pirmasis toks projektas Lietuvos istorijoje, kai vienoje teritorijoje išdėstomi dviejų stambių aukštųjų mokyklų pastatai (Vilniaus universiteto ir KPI Vilniaus filialo – būsimo Vilniaus inžinerinio statybos instituto).
Greitai VISI tapo viena geriausių tokio profilio aukštųjų mokyklų TSRS. Kartu ir viena lietuviškiausių. Tarp VISI darbuotojų ir studentų visą laiką buvo gyva lietuvių tautos kovų dėl savo laisvės ir nepriklausomo valstybingumo atmintis.
Buvo ir didžiausio masto antiokupacinė kova
Einant metams TSRS ir Lietuvoje keitėsi ir inteligentijos kontrolės metodai: nuo represinio-banditinio pokario metais, Stalino laikais, pereita prie labiau teisiškai grindžiamų Chruščiovo, Brežnevo laikais. Kito ir lietuvių tautos pasipriešinimo formos. Nuo partizaninio karo, trukusio beveik 10 metų, pereita prie disidentinio. Visais pasipriešinimo kovos metais pasaulį ypač stebino lietuvių pogrindinės antitarybinės spaudos gausa. Lietuvos partizaninio karo metais vos ne kiekvienas didesnis partizanų junginys bunkeriuose rengė ir įvairiais būdais spausdino savo laikraščius ir žurnalus, vienkartinius poezijos, publicistikos rinkinius.
Buvusiuose KGB arvhyvuose, taip pat pas partizaninės spaudos platintojus išliko apie 60 pavadinimų periodinių partizanų leidinių. Po partizaninio karo, lietuvių tautos patriotams perėjus į disidentinę kovą su okupantais, leista irgi daug įvairių pogrindžio leidinių. 1985 m. ėjo apie 17 pogrindinių žurnalų. Daugelis ir KPI VF, VISI studentų iš tos pogrindžio spaudos žinojo, kaip Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, suvokė „sovietinio internacionalizmo“ esmę – surusinimą.
Kova dėl nepriklausomos Lietuvos
Ji ėmė įgauti organizuotą ir kryptingą pobūdį, 1988 m. birželio 3 d. grupei lietuvių inteligentų – eilinių mokslininkų, rašytojų įkūrus Lietuvos pertvarkymo sąjūdį, o kiek vėliau ir kirus į TSRS “kertinį akmenį” TSKP – ėmus nuo jos atskirti LKP, kad pavertus ją socialdemokratinio tipo, pasisakančia už nepriklausomą Lietuvą partija.
Tų metų spalyje reikalaujant lietuvių mitinguose, LTSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta paskelbti lietuvių kalbą valstybine, leisti kelti ir daugiau kaip 50 metų draustą Lietuvos Trispalvę vėliavą ir kt. “Masėms” reikalaujant Kremlius buvo priverstas pakeisti ir LKP CK valdžią, pirmuoju sekretoriumi paskiriant Sąjūdžio mitinguose dalyvausį buvusį sekretorių A.Brazauską.
Dalies LKP narių ir Sąjūdžio „susiliejimas“ sudarė sąlygas toliau vykdyti demokratinius pertvarkymus Lietuvoje, toliau stiprinti patį Sąjūdį, konkretinti jo veiklos tikslus ir metodus; sudarė sąlygas ir pačios partijos pertvarkymui. Ir tarp komunistų, kaip minėta, buvo daug Lietuvos patriotų, jos nepriklausomybės atkūrimo šalininkų (55-60 proc. Sąjūdžio, jo Tarybos narių sudarė LKP ir net LKP CK nariai, daug ir buvusių KGB agentų).
Kaip galėjo būti leista lietuviams įkurti Sąjūdį, „pertvarkyti“ savo padalinį – LKP?
TSKP, KGB visais laikais negailestingai susidorodavo, sunaikindavo visus, išdrįsusius bent kiek pakritikuoti TSKP, kaip galėjo būti leista lietuviams vėl kelti savo Trispalvę, už kurios vien slėpimą iki tol buvo baudžiama ilgų metų lagerio, buvo negailestingai baudžiama jau vien už užsiminimą, kad lietuvių kalba privalėtų būti valstybinė, kad Lietuvos įstatymai turėtų būti aukščiau už TSRS ir pan.
Tačiau stebuklo nebuvo, nes TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas ir jo komanda planavo ne tik pakelti imperijos ekonomiką, bet siekė, kad TSRS taptų (apie tai, kad Rusija ir visos Vakarų Europos valstybės turi susijungti į „vieningą“ Jungtinių Europos valstybių sąjungą, vadovaujamą bolševikų, rašė V.Leninas dar 1917 m.) savarankiškų tautų ir jų valstybių federacija, antrąja ES.
Tad rimčiau netrukdė ir Lietuvos Sąjūdžio veiklai, leido lietuviams vėl giedoti savo tautinį himną, kelti Trispalves vėliavas, vartoti lietuvių kalbą kaip valstybinę ir pan. Naujosios Sąjungos pagal M. Gorbačiovą pagrindu turėjo būti „atsinaujinusi“ TSKP su respublikinėmis KP, bendra kariuomene, bendromis sienomis, bendra valiuta ir bendrais perspektyviniais ūkio planais ir pan.
Tad ir KGB archyvuose beveik neaptinkama dokumentų apie sąjūdininkų sekimą, areštus. Tačiau to dėmesio netrūko aktyviausiems TSKP „skaldytojams“ – LKP pertvarkymo į savarankišką ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakančią partiją, ypač po to, kai daugelis ir lietuviškų rajonų partinių organizacijų narių pritarė vadinamojo „MA savarankiškos LKP“ programinių dokumentų projektams, nors TSKP CK vadai nelabai tikėjosi, kad LKP suvažiavime būtų pritarta pertvarkyti TSKP Lietuvos partinę organizaciją į savarankišką socialdemokratinio tipo partiją.
Bet jei taip įvyktų, tai išgelbėti TSKP Lietuvoje turėjo slaptai suformuota ištikimųjų stalininė TSKP iš lenkų, rusų bolševikų – “LKP ant TSKP platformos”. Jos CK pirmuoju sekretoriumi paskirtas buvęs VISI Mokslinio komunizmo katedros profesorius M. Burokevičius. Tačiau įvyko – LKP XX suvažiavime (1989 m. gruodžio 22 d.) buvo nutarta atsiskirti nuo TSKP, nepaisant ir suvažiavimo dienomis M. Gorbačiovo grasinimų per telefoną, bolševikų protestų ir jų išėjimo iš suvažiavimo.
Bet tie probolševikai tesudarė apie 5 proc. (daugiausiai lenkai ir rusai) buvusių LKP narių (iš 205 tūkstančių narių). Tai patvirtino, kad daugeliui lietuvių TSKP – LKP tebuvo tik kaip būtinybė siekiant aukštesnių mokslo laipsnių ir vardų, vadovaujančiųjų pareigų. Ir vos atsirado galimybės rinktis su kuo, dauguma buvusių partinių pasirinko lietuvių tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Tegu dalis jų ypač tituluotųjų ir neįsitraukė į aktyvesnę nepriklausomos Lietuvos atkūrimo veiklą, bet tais laikais daug lėmė, kad tituluotieji pritardavo ne tokiems tituluotiems sprendžiant ir įgyvendinant Lietuvos ėjimo nepriklausomybėn klausimus. Neretai visai neturėjo reikšmės, už ką vienas ar kitas buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitus vardus.
Beje, tai tebėra gyva ir šiandieną. Ir kai kurie buvę ar tebesami net valstybės vadai ir vadukai tebemėgsta vadintis “profesoriais”, nors tą vardą okupacijos metais ir buvo pelnę už mokslinio komunizmo dėstymą ar už rašinius “komunizmo statybos” klausimais.
„Lietuvos mokslas: savas ir svetimas” – tokiu pavadinimu išleista dr. Algimato Liekio 45 – oji monografinio pobūdžio 710 psl. knyga su daugiau kaip 300 iliustracijų apie mokslo ir studijų nuo seniausių laikų iki šių dienų vietą ir vaidmenį lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, nemažai kas teigia, kad mokslas – nepolitinis, bet kam ir kuriems tikslams panaudojami jo rezultatai, tai jau politika, kaip ir politika kokius ir kokių vertybių gynėjais išugdomi mokymo ir studijų institucijose.
Tai puikiai, remiantis ir įvarių laikų archyviniais, ir literatūrinais šaltiniais įrodoma ir bene pirmajame tokio pobūdžio mūsų istoriografijoje veikale.
Ypač sunerimti daug ką turėtų priversti knygoje pateikiama analizė apie dabartinį globalizmą studijose ir moksle, apie lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą pražūtin stumiančių tokių aukštųjų mokyklų veiklos rodiklių, kaip „tarptautiškumas“ (sovietmečio „proletarinio internacionalizmo“ – surusinimo, dabar – suanglinimo ir pan. iškėlimas į aukščiausių rangą), apie šlovinimą tik dievo Dolerio ir jo sūnaus Euro ir pan.
Dėl to ypač didelis pavojus iškyla technikos studijų ir mokslo institucijoms, kad jose bus rengiami tik tarptautinių monopolijų kompiuteriams „priedai“ – abejingi savo Tautai ir Valstybei, jos kalbai ir kultūrai specialistai.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – autoriaus apžvalga apie naująją knygą, jos tematiką ir problematiką.
XXX
Dr. Algimantas Liekis
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos – tai ne tik nauji mokslo sprendimai, išradimai, atradimai, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų suvokimas savo misijos. Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas – tai tie matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai. Jie visais laikais didele dalimi lėmė, lemia ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir kitų stiprybę, žmonių gerovę ir ramybę.
Nesiklaupę prieš galingiausius
Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Ir tik gerokai vėliau pradėta tą patirtį apibendrinti, pagrįsti teorijomis, kurios davė impulsą ir technikos, technologijų mokslų raidai.
Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Kitaip, kaip drįsta teigti kai kurie mūsų istorikai, jei lietuviai būtų „sugebėję tik šluotas rišti“, kaip jie būtų daugiau kaip pora šimtų metų atlaikę galingiausios pasaulyje Romos popiežių ir imperatorių valstybės – Šventosios Romos (Šventosios vokiečių tautos) imperijos, užėmusios vos ne visą dabartinės ES teritoriją, jos elitinių teroristų, pasivadinusių šventųjų vardais ordinų – Kalavijuočių ir Kryžuočių, nuolatinius puolimus.
Lietuviai viename su Europa pažangos kelyje
Mūsų protėviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Gerą lietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Lietuviai, kaip ir tais amžiais vokiečiai, prancūzai puošė savo metalo ginklus dažniausiai raižymo, ėsdinimo ir kitais būdais. Kad lietuvių ginkluotė savo kokybe nesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių, patvirtina ir tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas Žalgirio mūšyje buvo įsakęs savo kariams užsirišti ant kairės rankos šiaudų grįžtes, kad savieji nesusimaišytų su priešais.
Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai. Jau mūsų valdovo Gedimino laikais Lietuvos kariuomenėje (nuo 1341 m.) būta iš metalo išlietų patrankų, muškietų.
Daug patrankų lietuviai turėjo ir Žalgiryje, o vėliau, 1428 m., ruošdamiesi šturmuoti rusų Novgorodą, ten buvo nusivežę net 40 arklių tempiamą bombardą „Halką“ miesto sienoms griauti.
Pralaimėjimai – dėl nuolankumo ir egoizmo
Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei – Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį – valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tuo tarpu, kai katalikybė pačioje Lenkijoje buvo paversta valstybine religija, kai švietime, moksle, bažnyčiose vis labiau buvo įtvirtinama tik lenkų kalba.
Dr. Algimanto Liekio veikalas „Lietuvos mokslas: savas ir svetimas„
Tad ir daugelis lenkų hierarchų, kaip ir kiti valdantieji Lietuvos ir Lenkijos, Krėvos, o ypač Liublino unijas aiškino savaip, kad dar neapsikrikštijusių Lietuvos kraštų apkrikštijimas – tai pirmiausia jų sulenkinimas.
Ir lenkų kunigai bei vienuoliai, atsidūrę Lietuvoje, nebaudžiamai visur aiškino ir reikalavo, kad Lietuva gali „eiti į Europą“ tik atsisakiusi savo pagoniškos lietuvių kalbos, tik perimdama visa, kas lenkiška.
Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. buvo apsikrikštijusios, bet pripažino ne Romos popiežius ir imperatorius, o Bizantijos valdžią, skelbė, kad tik Bizantija yra tikroji Romos imperijos palikuonė.
Dėl to popiežiai ir prieš rusus, lyg jie būtų pagonys, skelbė kryžiaus karus.
Bet rusų valdovai – carai, pasimokę iš lenkų, vokiečių, prancūzų ir kitų tautų, jų imperialistinių valstybių, privertė krikščionių (Rytų) bažnyčią tarnauti tik savo, savos valstybės interesams ir jau nuo caro Ivano III (nuo XIV a.) ėmė skelbti, kad Rusijoje (iš pradžių Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje) gali būti tik viena religija – stačiatikių, viena kalba – rusų, vienas valdovas – caras.
Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą. Dėl to galima papriekaištauti ir Vytautui Didžajam, kuris, būdamas didžiausios Rytų Europoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, laukė Popiežiaus, imperatoriaus leidimo karūnuotis karaliumi, nors pastarųjų palaiminimas ir tebuvo reikalingas tik valstybių, priklausiusių Šventosios Romos imperijai, valdovams.
O Lietuva jai nepriklausė. Ir Vytautas galėjo karūnuotis, kaip kad karūnuodavosi Rusijos, Anglijos ir daugelio kitų valstybių valdovai. Bet tas per didelis tolerantiškumas, per didelis paisymas svetimųjų, ypač lenkų ir į jų rankas patekusios katalikų bažnyčios interesų ir nulėmė, kad galingosios Lietuvos valstybės kūrėja – lietuvių tauta vis labiau pirmiausia atėjūnų lenkų buvo paverčiama įname savo namuose, jų valios vykdytoja ir interesų gynėja, kol pagaliau ir pati valstybė liko tik Lenkijos valstybės provincija.
Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o svetimųjų vykdytos kovos su „katalikybės skaldytojais“ – Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Lietuviai net nebuvo priimami dirbti į žydų valdomą Universiteto spaustuvę, kad neišmoktų spausdinimo amato. Bet kadangi Universitetan buvo sukviesta dirbti ir gan žymių mokslininkų iš Vakarų, Šventosios Romos imperijos, tai nemažai buvo atlikta ir reikšmingų mokslo darbų, nemažai prisidėta prie mokslinės minties plėtotės, bendro krašto intelektualinio lygmens pakėlimo, pirmiausia prie lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo.
Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Faktiškai jam ir viltis būtų buvusi galutinai užsmaugta, jeigu būtų įsigalėjusi 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija, kurioje iš viso nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuvos“ vardai, o tik „lenkų tauta“, tik „Lenkija“. Tad ir teisus anas žemaitis, kuris ir tuos lietuvius istorikus bei politikus, kurie šlovina Liublino uniją ar Gegužės 3 – iosios vadinamąją lenkų konstitituciją, vadina paprasčiausiomis „subinlaižomis“.
LDK didikų mokyklos
Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Antai 1747 m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos įkurtoje mokykloje rengti artileristai, fortifikacijos statybos ir kiti specialistai. Panašią mokyklą – karo inžinerijos 1774 m. įsteigė Gardino didikas Tyzenhauzas. 1782 m. panaši specialioji karo inžinerijos mokykla ėmė veikti ir Vilniuje. Jai vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Tarp jos dėstytojų buvo ir architektas L. Stuoka-Gucevičius ir kai kurie kiti Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiose ir panašiose mokyklose buvo išeinami kursai ir apie įvairių ginklų gamybą, metalus, jų liejimo būdus ir kt. Tačiau, žinoma, mokyta daugiausia tik lenkų kalba, nes palaipsniui ir didikai jau buvo paniekinę savo tėvų ir protėvių – lietuvių kalbą.
Technikos – technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos – Lietuvos“ valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.). Tada išlaisvintame iš jėzuitų rankų universitete, kaip ir kitose mokymo įstaigose, imtasi pereiti ir prie „taikomojo pobūdžio“ dalykų studijų ir mokymo.
Tada rektorius M. Počobutas ir beveik visi universiteto profesoriai buvo pasirašę aktą ir dėl mokslų akademijos įkūrimo, kurios darbuotojai „turėtų globoti tik tuos mokslus, kurie šaliai galėtų būti reikalingiausi ir naudingiausi, – rašė jie. – Trumpai tariant […] (Mokslų akademijos – A. L.) tikslas būtų šviesti, skiepyti ir plėsti tautoje tiksliuosius mokslus, skirtus ne tik protui šviesti, bet ir tarnaujančius nuolatinei praktikai […]. Tokie mokslai yra geometrijos, mechanikos, geografijos, žemės ūkio, ekonomikos mokslai arba panašūs jiems – manufaktūra, istorija, gamtos mokslai […]“. Tačiau, prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimui, Lietuvos įjungimas į Rusijos sudėtį sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.
Po minėtų pertvarkymų Vilniaus universitete imta dėstyti ir aukštoji matematika, architektūra. Ją universitete dėstė Paryžiuje ir Romoje studijavęs architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 – 1798). Jis parengė universitetui ir architektūros studijų programą, pagal kurią būsimieji specialistai turėjo išmokti ne tik suprojektuoti gražius pastatus, bet ir pasigaminti statybai reikalingus mechanizmus – keltuvus, poliakales ir kt. Be to, būsimieji architektai – statybininkai būdavo supažindinami su medžiagų atsparumo, statybinės statikos, statybinių medžiagų, statybinių konstrukcijų, geotechnikos, statybų technologijos, organizavimo, ekonomikos ir panašiais kursais, vėliau tapusiais savarankiškais.
Naujų lietuvybės smaugėjų naguose
Po pralaimėto 1830 n. sukilimo Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius – po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą. Tokių mokyklėlių steigimas, išlaikymas, lietuviškų knygelių leidimas bei platinimas buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltimu.
Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams – jie bruko lietuviams lenkiškas net maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Tas pats pasakytina apie gausias Lietuvoje žydų bendruomenes. Jose, beje, mokytasi lenkiškai, rusiškai, vokiškai, tik ne lietuviškai.
Beje, kaip sakyta, nepalankiai lietuviams plėtotas švietimas ir mokslas dar ir prieš patenkant (XVIII a. pabaigoje) Rusijos imperijon, esant vienoje valstybėje su lenkais (nuo Liublino unijos), mokslas ir studijos, švietimas buvo atiduotas į atėjūnų lenkų, kunigų rankas, o ir Vilniaus universitetas paskirtas „švietimo kuratoriumi“ rūpinosi tik lenkišku mokymu. Taip dar prieš patekimą į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva jau nebebuvo nė vienoje srityje lietuviška.
Lietuvą pražudė jos elito per didelis tolerantiškumas atėjūnų kalbai ir kultūrai, o labiausiai įsigalėjęs šiandienos terminu liberalizmas, kai egoistiniai siekiai, turtai tapo sverbesniais už Tautos ir jos valstybės savarankiškumą, kultūros klestėjimą. Bet į tą nuosmukį eita palaipsniui. Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti net bajorų titulus (tad ir XIX a. vidury per 30 proc. bajorų „lietuviškose gubernijose“ buvo bent „pusiau“ žydiški).
„Aušra“ lietuviams
Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir „lenkų“, bet turinti seniausią Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja – atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę. Tarp pirmųjų to skelbėju buvo ir 1883 m. dr. Jono Basanavičiaus ir bendražygių Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ laikraštis ir slaptai knygnešių platintas po Lietuvą. Beje, jame yra žinučių ir apie lietuvius paprastus valstiečius, stebinančius apylinkių žmones savo sukonstruotomis mašinomis.
Tais sunkiaisiais XIX a. dešimtmečiais – lenkinimo, rusinimo ir dar ekonominio engimo metais tarp lietuvių buvo gyvos ir modernios technikos kūrimo idėjos. Tarp tokių ir skraidymo aparatų, sunkesnių už orą, kūrimas.
Toks pavyzdys galėtų būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys“. Iš brėžinių atrodo, kad tai turėjo būti gana gremėzdiškas įrenginys, kuris pagal savo aerodinamines savybes vargu ar būtų galėjęs pakilti į orą ir skristi, bet tuo laiku ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse buvo mėginama sukurti sunkesnius už orą skraidymo aparatus, varomus garo varikliu.
Vėl lietuviškai prabylant
Lietuvių tautos pabudimas iš lenkiškosios komos, kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą 1904 m. gegužės 7 d. atšaukti lietuvių spaudos draudimą.
Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas – „Lietuvių tauta“. Tarp svarbiausiųjų draugijos veiklos sričių buvo lietuviškų vadovėlių rengimas, kai kurių mokslo tiriamųjų darbų ir lietuviškos švietimo ir mokslo sistemos kūrimo projektai.
