„Lietuvos mokslas: savas ir svetimas” – tokiu pavadinimu išleista dr. Algimato Liekio 45 – oji monografinio pobūdžio 710 psl. knyga su daugiau kaip 300 iliustracijų apie mokslo ir studijų nuo seniausių laikų iki šių dienų vietą ir vaidmenį lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje.
Tiesa, nemažai kas teigia, kad mokslas – nepolitinis, bet kam ir kuriems tikslams panaudojami jo rezultatai, tai jau politika, kaip ir politika kokius ir kokių vertybių gynėjais išugdomi mokymo ir studijų institucijose.
Tai puikiai, remiantis ir įvarių laikų archyviniais, ir literatūrinais šaltiniais įrodoma ir bene pirmajame tokio pobūdžio mūsų istoriografijoje veikale.
Ypač sunerimti daug ką turėtų priversti knygoje pateikiama analizė apie dabartinį globalizmą studijose ir moksle, apie lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą pražūtin stumiančių tokių aukštųjų mokyklų veiklos rodiklių, kaip „tarptautiškumas“ (sovietmečio „proletarinio internacionalizmo“ – surusinimo, dabar – suanglinimo ir pan. iškėlimas į aukščiausių rangą), apie šlovinimą tik dievo Dolerio ir jo sūnaus Euro ir pan.
Dėl to ypač didelis pavojus iškyla technikos studijų ir mokslo institucijoms, kad jose bus rengiami tik tarptautinių monopolijų kompiuteriams „priedai“ – abejingi savo Tautai ir Valstybei, jos kalbai ir kultūrai specialistai.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – autoriaus apžvalga apie naująją knygą, jos tematiką ir problematiką.
XXX
Dr. Algimantas Liekis
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos – tai ne tik nauji mokslo sprendimai, išradimai, atradimai, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų suvokimas savo misijos. Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas – tai tie matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai. Jie visais laikais didele dalimi lėmė, lemia ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir kitų stiprybę, žmonių gerovę ir ramybę.
Nesiklaupę prieš galingiausius
Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Ir tik gerokai vėliau pradėta tą patirtį apibendrinti, pagrįsti teorijomis, kurios davė impulsą ir technikos, technologijų mokslų raidai.
Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Kitaip, kaip drįsta teigti kai kurie mūsų istorikai, jei lietuviai būtų „sugebėję tik šluotas rišti“, kaip jie būtų daugiau kaip pora šimtų metų atlaikę galingiausios pasaulyje Romos popiežių ir imperatorių valstybės – Šventosios Romos (Šventosios vokiečių tautos) imperijos, užėmusios vos ne visą dabartinės ES teritoriją, jos elitinių teroristų, pasivadinusių šventųjų vardais ordinų – Kalavijuočių ir Kryžuočių, nuolatinius puolimus.
Lietuviai viename su Europa pažangos kelyje
Mūsų protėviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Gerą lietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Lietuviai, kaip ir tais amžiais vokiečiai, prancūzai puošė savo metalo ginklus dažniausiai raižymo, ėsdinimo ir kitais būdais. Kad lietuvių ginkluotė savo kokybe nesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių, patvirtina ir tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas Žalgirio mūšyje buvo įsakęs savo kariams užsirišti ant kairės rankos šiaudų grįžtes, kad savieji nesusimaišytų su priešais.
Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai. Jau mūsų valdovo Gedimino laikais Lietuvos kariuomenėje (nuo 1341 m.) būta iš metalo išlietų patrankų, muškietų.
Daug patrankų lietuviai turėjo ir Žalgiryje, o vėliau, 1428 m., ruošdamiesi šturmuoti rusų Novgorodą, ten buvo nusivežę net 40 arklių tempiamą bombardą „Halką“ miesto sienoms griauti.
Pralaimėjimai – dėl nuolankumo ir egoizmo
Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei – Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį – valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tuo tarpu, kai katalikybė pačioje Lenkijoje buvo paversta valstybine religija, kai švietime, moksle, bažnyčiose vis labiau buvo įtvirtinama tik lenkų kalba.
Tad ir daugelis lenkų hierarchų, kaip ir kiti valdantieji Lietuvos ir Lenkijos, Krėvos, o ypač Liublino unijas aiškino savaip, kad dar neapsikrikštijusių Lietuvos kraštų apkrikštijimas – tai pirmiausia jų sulenkinimas.
Ir lenkų kunigai bei vienuoliai, atsidūrę Lietuvoje, nebaudžiamai visur aiškino ir reikalavo, kad Lietuva gali „eiti į Europą“ tik atsisakiusi savo pagoniškos lietuvių kalbos, tik perimdama visa, kas lenkiška.
Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. buvo apsikrikštijusios, bet pripažino ne Romos popiežius ir imperatorius, o Bizantijos valdžią, skelbė, kad tik Bizantija yra tikroji Romos imperijos palikuonė.
Dėl to popiežiai ir prieš rusus, lyg jie būtų pagonys, skelbė kryžiaus karus.
Bet rusų valdovai – carai, pasimokę iš lenkų, vokiečių, prancūzų ir kitų tautų, jų imperialistinių valstybių, privertė krikščionių (Rytų) bažnyčią tarnauti tik savo, savos valstybės interesams ir jau nuo caro Ivano III (nuo XIV a.) ėmė skelbti, kad Rusijoje (iš pradžių Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje) gali būti tik viena religija – stačiatikių, viena kalba – rusų, vienas valdovas – caras.
Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą. Dėl to galima papriekaištauti ir Vytautui Didžajam, kuris, būdamas didžiausios Rytų Europoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, laukė Popiežiaus, imperatoriaus leidimo karūnuotis karaliumi, nors pastarųjų palaiminimas ir tebuvo reikalingas tik valstybių, priklausiusių Šventosios Romos imperijai, valdovams.
O Lietuva jai nepriklausė. Ir Vytautas galėjo karūnuotis, kaip kad karūnuodavosi Rusijos, Anglijos ir daugelio kitų valstybių valdovai. Bet tas per didelis tolerantiškumas, per didelis paisymas svetimųjų, ypač lenkų ir į jų rankas patekusios katalikų bažnyčios interesų ir nulėmė, kad galingosios Lietuvos valstybės kūrėja – lietuvių tauta vis labiau pirmiausia atėjūnų lenkų buvo paverčiama įname savo namuose, jų valios vykdytoja ir interesų gynėja, kol pagaliau ir pati valstybė liko tik Lenkijos valstybės provincija.
Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o svetimųjų vykdytos kovos su „katalikybės skaldytojais“ – Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Lietuviai net nebuvo priimami dirbti į žydų valdomą Universiteto spaustuvę, kad neišmoktų spausdinimo amato. Bet kadangi Universitetan buvo sukviesta dirbti ir gan žymių mokslininkų iš Vakarų, Šventosios Romos imperijos, tai nemažai buvo atlikta ir reikšmingų mokslo darbų, nemažai prisidėta prie mokslinės minties plėtotės, bendro krašto intelektualinio lygmens pakėlimo, pirmiausia prie lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo.
Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Faktiškai jam ir viltis būtų buvusi galutinai užsmaugta, jeigu būtų įsigalėjusi 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija, kurioje iš viso nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuvos“ vardai, o tik „lenkų tauta“, tik „Lenkija“. Tad ir teisus anas žemaitis, kuris ir tuos lietuvius istorikus bei politikus, kurie šlovina Liublino uniją ar Gegužės 3 – iosios vadinamąją lenkų konstitituciją, vadina paprasčiausiomis „subinlaižomis“.
LDK didikų mokyklos
Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Antai 1747 m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos įkurtoje mokykloje rengti artileristai, fortifikacijos statybos ir kiti specialistai. Panašią mokyklą – karo inžinerijos 1774 m. įsteigė Gardino didikas Tyzenhauzas. 1782 m. panaši specialioji karo inžinerijos mokykla ėmė veikti ir Vilniuje. Jai vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Tarp jos dėstytojų buvo ir architektas L. Stuoka-Gucevičius ir kai kurie kiti Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiose ir panašiose mokyklose buvo išeinami kursai ir apie įvairių ginklų gamybą, metalus, jų liejimo būdus ir kt. Tačiau, žinoma, mokyta daugiausia tik lenkų kalba, nes palaipsniui ir didikai jau buvo paniekinę savo tėvų ir protėvių – lietuvių kalbą.
Technikos – technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos – Lietuvos“ valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.). Tada išlaisvintame iš jėzuitų rankų universitete, kaip ir kitose mokymo įstaigose, imtasi pereiti ir prie „taikomojo pobūdžio“ dalykų studijų ir mokymo.
Tada rektorius M. Počobutas ir beveik visi universiteto profesoriai buvo pasirašę aktą ir dėl mokslų akademijos įkūrimo, kurios darbuotojai „turėtų globoti tik tuos mokslus, kurie šaliai galėtų būti reikalingiausi ir naudingiausi, – rašė jie. – Trumpai tariant […] (Mokslų akademijos – A. L.) tikslas būtų šviesti, skiepyti ir plėsti tautoje tiksliuosius mokslus, skirtus ne tik protui šviesti, bet ir tarnaujančius nuolatinei praktikai […]. Tokie mokslai yra geometrijos, mechanikos, geografijos, žemės ūkio, ekonomikos mokslai arba panašūs jiems – manufaktūra, istorija, gamtos mokslai […]“. Tačiau, prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimui, Lietuvos įjungimas į Rusijos sudėtį sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.
Po minėtų pertvarkymų Vilniaus universitete imta dėstyti ir aukštoji matematika, architektūra. Ją universitete dėstė Paryžiuje ir Romoje studijavęs architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 – 1798). Jis parengė universitetui ir architektūros studijų programą, pagal kurią būsimieji specialistai turėjo išmokti ne tik suprojektuoti gražius pastatus, bet ir pasigaminti statybai reikalingus mechanizmus – keltuvus, poliakales ir kt. Be to, būsimieji architektai – statybininkai būdavo supažindinami su medžiagų atsparumo, statybinės statikos, statybinių medžiagų, statybinių konstrukcijų, geotechnikos, statybų technologijos, organizavimo, ekonomikos ir panašiais kursais, vėliau tapusiais savarankiškais.
Naujų lietuvybės smaugėjų naguose
Po pralaimėto 1830 n. sukilimo Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius – po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą. Tokių mokyklėlių steigimas, išlaikymas, lietuviškų knygelių leidimas bei platinimas buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltimu.
Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams – jie bruko lietuviams lenkiškas net maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Tas pats pasakytina apie gausias Lietuvoje žydų bendruomenes. Jose, beje, mokytasi lenkiškai, rusiškai, vokiškai, tik ne lietuviškai.
Beje, kaip sakyta, nepalankiai lietuviams plėtotas švietimas ir mokslas dar ir prieš patenkant (XVIII a. pabaigoje) Rusijos imperijon, esant vienoje valstybėje su lenkais (nuo Liublino unijos), mokslas ir studijos, švietimas buvo atiduotas į atėjūnų lenkų, kunigų rankas, o ir Vilniaus universitetas paskirtas „švietimo kuratoriumi“ rūpinosi tik lenkišku mokymu. Taip dar prieš patekimą į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva jau nebebuvo nė vienoje srityje lietuviška.
Lietuvą pražudė jos elito per didelis tolerantiškumas atėjūnų kalbai ir kultūrai, o labiausiai įsigalėjęs šiandienos terminu liberalizmas, kai egoistiniai siekiai, turtai tapo sverbesniais už Tautos ir jos valstybės savarankiškumą, kultūros klestėjimą. Bet į tą nuosmukį eita palaipsniui. Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti net bajorų titulus (tad ir XIX a. vidury per 30 proc. bajorų „lietuviškose gubernijose“ buvo bent „pusiau“ žydiški).
„Aušra“ lietuviams
Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir „lenkų“, bet turinti seniausią Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja – atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę. Tarp pirmųjų to skelbėju buvo ir 1883 m. dr. Jono Basanavičiaus ir bendražygių Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ laikraštis ir slaptai knygnešių platintas po Lietuvą. Beje, jame yra žinučių ir apie lietuvius paprastus valstiečius, stebinančius apylinkių žmones savo sukonstruotomis mašinomis.
Tais sunkiaisiais XIX a. dešimtmečiais – lenkinimo, rusinimo ir dar ekonominio engimo metais tarp lietuvių buvo gyvos ir modernios technikos kūrimo idėjos. Tarp tokių ir skraidymo aparatų, sunkesnių už orą, kūrimas.
Toks pavyzdys galėtų būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys“. Iš brėžinių atrodo, kad tai turėjo būti gana gremėzdiškas įrenginys, kuris pagal savo aerodinamines savybes vargu ar būtų galėjęs pakilti į orą ir skristi, bet tuo laiku ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse buvo mėginama sukurti sunkesnius už orą skraidymo aparatus, varomus garo varikliu.
Vėl lietuviškai prabylant
Lietuvių tautos pabudimas iš lenkiškosios komos, kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą 1904 m. gegužės 7 d. atšaukti lietuvių spaudos draudimą.
Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas – „Lietuvių tauta“. Tarp svarbiausiųjų draugijos veiklos sričių buvo lietuviškų vadovėlių rengimas, kai kurių mokslo tiriamųjų darbų ir lietuviškos švietimo ir mokslo sistemos kūrimo projektai.
(Bus daugiau)
2016.06.28; 05:59
