Lietuvos pilys

Aktualijos

Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.

Š. m. gegužės 24 d. Baltijos šalių pilių ir dvarų šimtmečio projektas prasidėjo nuo Alantos dvaro Molėtų rajone. Pirmajam keliautojui buvo perduotas simbolinis „raktas“, kuris atveria visų pilių ir dvarų ne tik vartus ir duris, bet ir paslaptis. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas „raktą“ atvežė iš prieš savaitę Rygoje vykusio Baltijos projekto pristatymo žiniasklaidai ir visuomenei.

Projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti. Kelionių „žaidimas“, leisiantis pažinti Baltijos dvarus, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą, vykdomas pirmą kartą ir sulaukia didelio tiek istorinių objektų savininkų bei valdytojų, tiek keliautojų dėmesio.

Pažinimo ir kelionių projekto simbolis – raktas – užuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus (lipdukus iš aplankytų dvarų) kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas pažymėjo, kad „Baltijos šalių pilių ir dvarų kelio tiesimas sutelkia daugelį istorinių objektų šeimininkų atverti savo duris visuomenei, atliekant dvaro, kaip kultūrinio židinio funkciją. Kita vertus, keliautojas gali pamatyti vienoje vietoje Baltijos pilių ir dvarų įvairovę ir skirtumus, pasirinkti dominančius objektus.“

Interneto svetainėje www.visitbalticmanors.com pateikiama daugiau kaip 130 Lietuvos, Latvijos ir Estijos pilių ir dvarų aprašymų, nuotraukų, informacija apie lankymo laiką, paslaugas ir renginių kalendorius.

Simbolinis keliautojo raktas Alantos dvare ilgai neapsistojo – keliauja jau į kitą dvarą

Taisyklės lankytojams:

Pažinimo ir kelionių kampanijos tikslas – atverti pažinimui kuo įvairesnius dvarus ir pilis visą vasarą, todėl atvirų lankymui pilių ir dvarų skaičius kasdien keisis. Svarbu visuomet pasitikrinti, kurios pilys ir dvarai yra atviri tą dieną, kai Jūs keliausite. Informacija apie atvirus dvarus, lankymo laiką, paslaugas ir renginius pateikiama www.visitbalticmanors.com.

Lankytojai per kiekvieną vizitą kviečiami rinkti lipdukus keliautojo kortelėje, kurią galima bus gauti kiekvienoje pilyje ar dvare. Visi, surinkę daugiau nei 5 lipdukus savo šalyje ir 10 kaimyninėse, dalyvaus loterijoje prizams laimėti. Prizus dalyvaujančių pilių ir dvarų atstovai įteiks per baigiamąjį renginį.

Keliaujant po istorinius objektus galima atrasti daug įdomių aspektų, čia minime tik keletą.

Pilys ir dvarai turi įvairių sąsajų ne tik su didikais, bajorais, bet ir su karališkomis šeimomis. Daugelyje dvarų galima išgirsti įstabių istorijų apie valdovus, kurie buvo apsistoję arba juose lankėsi. Didikų ir bajorų šeimose santuokos neretai nepaisydavo šalių ribų ir tautybių, suprantama, politinis žemėlapis keitėsi einant šimtmečiams. Taigi, pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos ir Estijos dvarai yra susiję su tokiomis kilmingųjų giminėmis kaip: Uexküllu (Vigala, Ravila dvarai), Buxhoevden (Pädaste dvaras), Ungern-Sternbergu (Suuremõisa dvaras), Švedijos karaliene (Ranka dvaras), žymiu Rygos meru Georgu Armitsteadu (Jaunmoku pilis), didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais (Trakų pilis, Gedimino pilis), Goštautais (Liubavo dvaras), Radvilomis (Biržų pilis, Buivydiškių, Čiobiškio, Jašiūnų, Vasaknų dvarai), Tyzenhauzais (Rokiškio, Paliesiaus), Oginskiais (Plungės dvaras), Renė (Renavo dvaras), Tiškevičiais (Trakų Vokės dvaras) ir daugeliu kitų.

Pilys ir dvarai – įvairių architektūrinių stilių pavyzdžiai nuo viduramžių griuvėsių ar atstatytų pilių iki baroko perlų ar unikalių neoklasikinių, neogotikinių objektų. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko epochos architektūros pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Daugiau informacijos apie Lietuvos dalyvius: 

Projekte dalyvauja įspūdingos Lietuvos pilys (Biržų, Gedimino, Trakų, Panemunės pilis) seniausių laikų liūdininkės. Išsiskiria Lietuvoje išlikę baroko architektūros epochos pavyzdžiai – Aristavėlės, Kelmės, Kurtuvėnų, Liubavo dvarų pastatai.

Dvarai išlieka kultūros židiniai: Jašiūnų, Žeimių, Alantos dvaruose įsikūrę meno centrai, Zyplių dvare nuolatinės kultūrinės veiklos labai įvairios, dažnai susijusios su tradicijomis, amatais.

Neatsiejama kultūrinio gyvenimo dvaruose dalis – muzika. Muzikines tradicijas dvarai tęsia ir dabar. Babtyno-Žemaitkiemio dvare kasmet organizuojami Pažaislio muzikos festivalio koncertai, Bistrampolio dvaras rengia savo kasmetinius festivalius, Paliesiaus dvaro salėse jau tradiciškai renkamasi pasiklausyti pasaulinio garso muzikos atlikėjų koncertų, koncertai rengiami ir Dautarų dvare.

Dvarą, kaip ekonominį vietovės centrą ir variklį, pajusite apsilankę Saldutiškio, Aštriosios Kirsnos, Vasaknų dvaruose. Saldutiškio dvare auginamos avys, tvenkiniuose atsispindi akmeniniai ūkiniai pastatai. Iš aštuoniolikos buvusių Aštriosios Kirsnos dvarvietės pastatų keturi jau atstatyti ir naudojami. Vasaknose restauruotas bravoras tai pat tęsia tradiciją.

Simbolinis raktas iškeliauja

Projektas išskirtinis tuo, kad keliautojai kviečiami ne tik į jau puikiai restauruotus ir sėkmingai veiklas vykdančius dvarus, bet ir į tuos, kurie dar tik bus restauruojami, tokie kaip Čiobiškio dvaras. Kartais dvarai tapdavo įdomių įvykių liudininkais. Pavyzdžiui, 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. O Akmenos kepurinį XIX a. vidurio vėjo malūną 1901 m. autobiografiniame apsakyme aprašė Jonas Biliūnas. M. Oginskio Plungės dvare įsteigtoje orkestro mokykloje 1889–1893 m. mokėsi būsimas žymus lietuvių dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911).

Dideli nuopelnai turėtų būti priskiriami savininkams, kurie tęsdami tradicijas dvaruose vykdo kultūrinę veiklą, teikia paslaugas, ūkininkauja. Daugelis aktyvių dvarų, esančių kaimiškose vietovėse, skatina kultūrinį ir ekonominį regionų atgimimą, keičia raidą ir įkvepia vietinę bendruomenę aktyviai veiklai. Kai kurie, tokie kaip Liubavo dvaras netoli Vilniaus, yra tapę autentiško kultūros paveldo išsaugojimo pavyzdžiais, netgi apdovanotais aukščiausiu ES kultūros paveldo prizu ir „Europa Nostra“ apdovanojimu.

Jakiškių dvaras, prižiūrimas entuziastų dvaro savininkų, žavi išpuoselėtomis detalėmis. Lankant Kurtuvėnų dvarą galima planuoti ir pajodinėjimą žirgais. Trakų Vokės dvaro rūmus supa upės vingis ir 1890 m. garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto ir botaniko Eduardo Fransua Andre (Édouard François André) suformuotas parkas. Dvare buvo filmuotos vaidybinės kino juostos „Ana Karenina“, „Karas ir taika“ ir kt. 

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp projekte dalyvaujančių Lietuvos dvarų yra dvi mokyklos (Buivydiškių, Alantos) ir net dešimt muziejų. Paberžės dvare įsteigtas 1863–1864 m. sukilimo muziejus – vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose veikia nuolatinė reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra: interjeru, baldais, paveikslais ir kt. Viena iš gausių ir įdomių Rokiškio dvaro muziejaus kolekcijų yra vertingas grafų drabužių rinkinys. Legendomis apipinto dvarininko Jozefo Godlevskio Aukštosios Fredos dvare įkurtas botanikos sodas ir tarpukario Lietuvą menanti oranžerija kuria ypatingą aurą.

Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija. 

2018.05.26; 08:02

Aktualijos

Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.

Š. m. gegužės 17 d. Latvijos 100-mečio informacijos centre Nacionalinėje Latvijos bibliotekoje įvyko bendra visų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Pristatytas projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiams ir Europos kultūros paveldo metams.

Net 131 istorinė pilis ir dvaras trijose Baltijos šalyse atvers duris lankytojams šių metų vasarą. Trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo organizuodamos tarptautinį projektą, padėsiantį vizualizuoti šių šalių dvarų tinklo tankumą, pabrėžti dvarų, kaip kultūrinės, ekonominės ir regioninės raidos variklių, svarbą praeityje ir dabar. Lankytojai laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.

Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija.

Švęsdamos Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečius, trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos sujungė savo jėgas, taip parodydamos simbolinę Baltijos kelio tąsą.

Baltijos šalių praeitis, taip pat ir dabartis, pilna iššūkius keliančių palikimo ir tarpkultūrinių dialogų prieštaravimų. Viena iš įdomių temų yra dvarų likimas XX amžiuje. Buvę politinės galios, architektūrinės ir kultūrinės didybės nešėjai, – žinomų pasaulio tyrinėtojų, menininkų, rašytojų, mokslininkų ir pan. gimimo ir gyvenimo vietos, – dvarai įgavo naujas funkcijas, o kai kurie buvo apleisti ir nyko (jau nuo 3-iojo dešimtmečio, o dramatiškai – sovietų okupacijos laikotarpiu). Dvarų palikimas labai iš lėto atgimė 9-ajame dešimtmetyje – pirmieji tyrimai ir išsaugojimo darbai 1991 metais nutiesė kelią Baltijos šalių kultūros paveldo aktualizavimui Europos kontekste.

Nuo tada valstybės, savivaldybės, paveldo institucijos, o labiausiai šimtai privačių savininkų ir entuziastų paskyrė savo laiką, išteklius ir jėgas buvusiai dvarų didybei išsaugoti ir atgaivinti. Šiandienos iššūkis yra atkurti dvarų, kaip kaimiškų vietovių ekonominės ir kultūrinės raidos variklių šiuolaikinėje visuomenėje, poziciją.

Nuotraukų koliažas, pasakojantis apie Baltijos šalių pilis ir dvarus

XXI amžiaus pradžioje dvarų savininkai ir valdytojai susibūrė į nacionalines asociacijas, siekdami dalintis žiniomis, patirtimi ir remti vienas kitą. Šiemet pirmą kartą trijų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo, kad sukurtų bendrą kelionių „žaidimą“, leisiantį pažinti dvarų tinklo tankumą, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą.

2018-aisiais lankytojams duris atvers daugybė dvarų. Keliautojai kviečiami į dvarus, jau gerai žinomus dėl savo kruopščios restauracijos, dėl įdomių muziejų, puikių paslaugų ar aukšto lygio kultūrinių veiklų. Tačiau verta pažinti ir daugybę kitų – mažų ar didelių, geresnės ar prastesnės būklės dvarų. Visi ir kiekvienas iš jų yra praėjusių laikų liudytojas ir daro įtaką kultūrinei ir ekonominei vietovės raidai.

Pažinimo ir kelionių projekto simbolis yra raktas kaip užuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.

Šis projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti, taip pat ir daugybei asmenų bei institucijų, kurie dirba turėdami svarbią misiją – išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas spaudos konferencijoje Rygoje pasakė: „Džiaugiamės, kartu su Latvija ir Estija, švęsdami savo tūkstantmetės Lietuvos valstybingumo atstatymo šimtmetį ir tiesdami Baltijos pilių ir dvarų kelią. Kiekviena pilis ar dvaras pasakoja atskirą legendą, o kraštovaizdžio ir architektūrinis paveldas teikia nepakartojamą galimybę grįžti šimtmečius atgal ir pajusti praeities auros dvelksmą“ ir pakvietė keliautojus  patirti nepakartojamų įspūdžių Baltijos šalių lobyne – pilyse ir dvaruose.

Lankytojai pilyse ir dvaruose laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.

Gegužės 24 d. 12.00 val. Alantos dvare – kelionių po Lietuvos dvarus pradžios renginys. Simbolinio rakto perdavimas pirmam lankytojui, atversime dvarų duris ir pakviesime domėtis ir keliauti po dvarus visuomenę. 

Gegužės 24–25 d. – atvirų durų dienos 26-iuose Latvijos dvaruose.

Informacijos šaltinis – www.visitbalticmanors.com

2018.05.18; 14:31

Aktualijos

Valdovų titulatūros devalvacija bekaralmečiu

Stiprėjant nuožmiai pretendentų į Lietuvos didžiojo karaliaus sostą tarpusavio kovai, palaipsniui prasideda savavališkas titulų naudojimas, dažnai neatitinkantis realios padėties bei galios nei pagal paveldėjimo teisės hierarchiją, nei pagal realų Lietuvos karalystės sostinės Vilnius valdymą.

Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių (princų) tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.

LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisinė šio paskutiniojo  bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad pradžioje tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs. Kęstutis turėjo didžiojo karaliaus brolio teises ir savo paties paveldėtas teises į nemažą dalį etninės Lietuvos paveldo, tekusio jam nuo tėvo Gedimino.

Tolimesni įvykiai Lietuvoje visiems žinomi iš mokyklinių vadovėlių: Kęstutis kilniadvasiškai patikėjo neva priešmirtiniais Algirdo žodžiais apie Jogailos paskyrimą Didžiuoju karaliumi ir parėmė vyriausiąjį Didžiosios karalienės Julijonos sūnų.

Mums iš pat pradžių svarbu atkreipti dėmesį į Algirdo našlės Julijonos titulus, sutinkamus tuometiniose rašytiniose šaltiniuose. Jų, be abejo, nėra daug, kadangi našlė tėra buvusio Lietuvos Didžiojo karaliaus žmona, tačiau visi jie tuo labiau įdomūs ir svarbūs.

Vieni paskutiniųjų, dar Algirdui gyvam esant, liudijimai apie dinastijos titulus yra susiję su 1377 m. pradžios Vokiečių ordino karo žygiu iš Prūsijos į Lietuvą, kur jungtinė kariuomenė (apie 12 000 ) pasiekė Trakus ir Vilnių. Tame kontekste ordino Didysis magistras Vilniaus pilis gynusį Algirdą tituluoja „Didžiuoju karaliumi ir visos karalystės viešpačiu“ (Magnus rex Algard tocius Regni dominus), pridurdamas, kad kartu su juo apgulime buvo „jo žmona karalienė ir jo vaikai“ (cum uxore sua regina et liberis suis“).

Trakų pilį gynusį Kęstutį magistras vadina „Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu“ (Principale principis Miliciae Litwinorum Kanstottthi).

Logiška būtų manyti, kad Jogailai atiteko ne tik sostas, bet ir tėvo titulas „Didysis Lietuvos karalius“.

Tačiau mums žinomoje, vienoje iš pirmųjų Jogailos ir Kęstučio kartu pasirašytoje 1379 m. sutartyje su Vokiečių ordino magistru Kniprode pats Jogaila prisistato vokiškai „aukščiausioju Lietuvos hercogu“ (Wir, Jagel, obirster herczoge der Littouwin), o Kęstutis Trakų hercogu (herczoge zcu Tracken). Kiek čia atsitiktinumo ir priklausomumo nuo vokiečio raštininko, sunku pasakyti.

Kita vertus, galime kelti hipotezę, kad 1379 m. jau buvo aišku, jog anaiptol ne visi broliai sutiko pripažinti Jogailą teisėtu Algirdo įpėdiniu Vilniaus soste (Andrius Algirdaitis jau 1377 m. ėmė maištauti ir burti koaliciją prieš Jogailą). O juk Didžiojo Lietuvos karaliaus statusas tikriausiai reikalavo visuotinio Algirdo įpėdinių pritarimo, gal ir pritarimo plačiajame Lietuvos seime, kurio buvimą gina pirmosios Lietuvos istorijos autorius Strijkovskis, o paskui jį ir lotyniškai rašęs Albertas Vijūkas-Koalavičius, S.Daukantas, T.Narbutas ir kt. istorikai[1] .

Galima skeptiškai žiūrėti į pirmųjų Lietuvos istorikų teiginius apie Lietuvos seimų ar suėjimų veiklą ar buvimą, tačiau naivu būtų manyti, jog Lietuva anuomet buvo išimtis pasaulio tautų istorijoje ir jai nežinomi buvo nei karinės aristokratijos, nei sritinių valdovų suėjimai sprendžiant aukščiausio dinasto išrinkimą ir pripažinimą. Kaip matysime (IX knygos dalyje) turime ir tiesioginų karaliaus įteisinimo liudijimų istoriniuose šaltiniuose.

Tuo tarpu Jogailos titulas, susvyravęs dėl brolių protestų Rusioje, dar labiau neteko legitiminio pamato po to, kai Kęstutis sužinojo apie slaptas išdavikiškas našlės Julijonos ir jos vyriausiojo sūnaus Jogailos derybas su vokiečių ordinu. Aukščiausias Jogailos statusas ir valdžia praktiškai buvo paneigta ir panaikinta, kuomet Kęstutis 1381 m lapkritį karine jėga nuvertė Jogailos valdžią, ištremdamas sąmokslininkus iš Vilniaus.

Pasak, Z.Ivinskio, „Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greitai pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą – išdavystės įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tik jį paleido, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas“[2].

Deja, ištremtas iš etninės Lietuvos į pravoslavišką Lietuvos valstybės  provinciją Jogaila kartu su motina toliau rezgė intrigas, slaptas sutartis, sąmokslus.

Įsidėmėtina, jog dar iki išdavystės išaiškinimo ir tremties Jogaila taikos paliaubų sutartyje (1380.II.27) su Livonijos magistro pasiuntiniu Rygoje yra tituluojamas tėvo Algirdo titulu „Didysis Lietuvos karalius“ (magnum regem Lethowie Iagillonem), o Kęstutis tituluojamas tiesiog „karaliumi“ (rex Keyn|stuthe), kurio žemių taikos sutartis neturėtų apimti[3].

Garsioje išdavikiškoje Dovydiškių 1380 m. sutartyje su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Jogaila tituluoja save „Aukščiausiuoju Lietuvos karaliumi“ (Wir, Jagel, obirster kung der Littouwen). Pažymėtina, kad toje pačioje Dovydiškių sutartyje Kęstutis jau niekaip netituluojamas, tik vadinamas „giminaičiu“ (unsers vettern Kinstutten), kurio žemių ir Žemaitijos pasižada praktiškai neginti užpuolus kryžiuočiams, nors pats Jogaila tarsi žygiuosiąs Kęstučiui ir žemaičiams į pagalbą.

Pašalinus Jogailą iš Lietuvos karaliaus sosto, išdavikiškos intrigos nesibaigė, jas dar labiau kurstė Vokiečių ordino diplomatai.

Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tremtyje atsidūrusiai Algirdo našlei Julijonai vokiečių ordino didysis kontūras Vilhelmas Helfenšteinas rašo laišką (1382 m.), po senovei tituluodamas ją „šlovintąga Valdove  Karaliene“, „Jos Didenybe“ (virtuosa Domina Regina Vestre magnitudinis). Intriga vėl kreipiama prieš Kęstutį, kuris laiške vadinamas, neminant vardo, tiesiog „anuo“, kuris „niršta nelyginant piktas šuo (canis rabidus), regzdamas piktadarybes ne tik priš krikščionis, bet ir prieš lietuvius, nuo kurio kasdien kuo labiau siekiame Jus apsaugoti, nes iš kitų išgirdome, jog išduoda lietuvių karalystę (ad regnum an holat Litwinorum), taigi, gali taip išduoti ir sūnų Jogailą, o gentis ir tvirtoves su visa karalyste sau prisijungti“ (sibi gentes et castra cum toto regno valet subiugare)[4].

Nesunku įsivaizduoti, kas dėjosi po to, kai Jogaila 1382 m. sudarė slaptą sąjungą su savo broliais Skirgaila bei Kaributu ir, Kęstučiui išjojus malšinti specialiai sukilusį tuometinį Severų Naugardo kniazių Kaributą, atžygiavo prie Vilniaus, kur jam be mūšio vokiečių pirkliai įteikė miesto raktus. Netrukus pasitelkęs kryžiuočių kariuomenę Jogailą užėmė ir Kęstučio tėvoniją Trakus, atiduodamas juos valdyti savo broliui Skirgailai. Tęsdamas Kęstutaičių dinastijos naikinimą, Jogaila, užėmęs Vilnių, atėmė Naugarduką iš Vytauto brolio Tautvilo (mirė 1390), kuriam teko kartu su Vytautu 1382 m. bėgti iš Lietuvos ir ieškoti paramos Vokiečių ordine.

Trumpai tarus, visas tas dinastinių bei politinių interesų chaosas baigėsi, kaip visi žinome, klastingu Kęstučio ir Vytauto suėmimu, kurį surengė Jogaila su kryžiuočių kariuomenės parama. Lietuvos didžiojo karaliaus brolis Kęstutis netrukus buvo nužudytas vis toje pačioje nelemtoje lietuviams Krėvos pilyje, iš kurios Vytautui pavyko sumaniai pabėgti.

Daugelyje to laikotarpio (1380- 1382 m. ) istorinių dokumentų, rašytų ne slavų kalbomis, taigi – nenaudojant slaviškos titulų sistemos), tiek Jogaila, tiek jo motina Julijona tituluojami paveldėtais iš didžiojo karaliaus Algirdo titulais.

Antai, atsidėkodamas Vokiečių ordinui už pagalbą kovose su Kęstučiu ir vardan tolimesnės taikos Jogaila sudarė kelias vadinamąsias Dubysos sutaris, kuriomis pasižadėjo priimti katalikų tikėjimą ir atidavė vokiečiams Žemaitiją iki Dubysos upės. Išliko trys sutarčių tekstai ir visuose Jogaila tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi (grosir konig zcu Lyttauwen).

Maža to, visose 1382 m. spalio 31 d. tekstuose matome, kad Jogaila tituluoja save didžiuoju Lietuvos karaliumi iš Dievo malonės (Wir, Jagal von Gotis gnaden grosir konig zcu Lyttauwen).

Ypač reikšmingoje trečioje sutartyje, kuria atiduodamos Prūsijos ir Livonijos ordinams Žemaitijos žemės į Vakarus nuo Dubysos, nurodoma, jog visa tai vykdoma ne tik Lietuvos karaliaus iš Dievo malonės Jogailos valia, pritariant jo broliui Skirgailai, bet ir, cituoju, „mūsų mylimos motinos Julijonos, Lietuvos Didžiosios karalienės patarimu bei sutikimu (mit rathe metewissen und volbort unser liben muter Julianne, der grossen koniginnen czu Littowen).

Dubysos sutartys nebuvo kažkokia išimtis. 1383 m. balandžio 15 d. karališku raštu Jogaila leidžia Liublino miesto pirkliams prekiauti Lietuvos žemėse ir lotyniškai tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi“ (nos Jagal magnus rex Litwanie).

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, Vokiečių ordino magistras vardan savo interesų priėmė Jogailos diplomatinį žaidimą. Jeigu pradžioje, rengdamasis Dubysos sutartimis, didysis Vokiečių ordino magistras savo laiškus (1385.[IV.21], 1385.[IV.23]), adresuodavo ne kažkokiam „didžiajam karaliui Jogailai“, o visiškai pagrįstai tiktai „dux/ui“  ir „valdovui“ (Jagaloni, magno duci Litwinorum et domino Russye), tai netrukus susigriebė. Kviedamas Jogailą susitikti Dubysos saloje generalinis Teutonų ordino magistras Konradas Zolneris (Conradus Czolner de Rotinsteyn)  savo laiške (1385.[V.23]) titulavo Jogailą jau solidžiau – „Didžiuoju lietuvių karaliumi“ (Jagalone, magno rege Litwinorum).

Akivaizdu, kad visi šie titulai, išskyrus Didžiosios karalienės Julijonos atvejį, buvo jau nepakankamai legitimūs Jogailos atveju, kadangi, kaip minėjome, liko nepripažinti nemažos gyvų Gediminaičių dinastijos Algirdaičių, Jogailos brolių, neminint jau Kęstučio įvykdytų Jogailos nušalinimo nuo Lietuvos sosto veiksmų bei procedūrų, kurias, beje, turėjo oficialiai pripažinti pats Jogaila, davęs ištikimybės priesaiką Kęstučiui po arešto 1381 m. lapkritį Vilniuje.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Paprotinio lietuvių seimo nutarimą dėl Jogailos žr.: Strijikowski, Kojelavičius (p.263), Daukantas, Raštai, t.1, p.327), Narbutas , (t.5, p.235) ir kt.

[2] Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka. –  Kaunas , 1936, p. 98

[3] Čia ir toliau cituojamos sutarčių tekstų ištraukos pagal: http://www.starbel.narod.ru/razn/d095.htm

[4] T.Narbutas. „Lietuvių tautos istorijos“ V tomo priedai. II priedas, p. 517.