Lietuvos senjorai

Politinės intrigos

Norėčiau pradėti nuo statistikos, rastos žiniasklaidoje.

Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę apklausą, įvardijo, kad kaimuose girtauja daugiau nei 8 proc. žmonių, o apie du trečdalius girtaujančiųjų galėtų pasveikti. Tai reiškia, kad daugiau nei 100 tūkst. gyventojų po gydymo vėl galėtų sugrįžti į darbo rinką.

Konservatoriai skriaudė pensininkus, o valstiečiai bando suremti ietis su alkoholikais. Kas bus nugalėtojas, nustatys laikas. Daugelis šalių nuo neatmenamų laikų bando išspręsti perteklinio svaiginimosi alkoholiu problemą. Gal „valstiečiai“ mano, kad kovodami su alkoholio reklama jie nušaus mažiausiai du zuikius? Pirma, sumažės alkoholio vartojimas. Antra, sumažės korupcija, nes negalima bus nešiotis alkoholio taros, kurioje galėtų būti sudėti pinigai. Kiek kasmet žūva keliuose ir kiek miršta nuo alkoholio, – nėra tiksliai apskaičiuota. Tačiau aišku viena – bendros šių blogybių atsiradimo tendencijas. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirma, kokios priežastys įtakoja šių reiškinių atsiradimą? Antra, ilgametė tarptautinė praktika rodo, jog vien draudimais ir bausmėmis žalingų įpročių nepašalinsi. Trečia, kyla pavojus, jog gali atsirasti šalutiniai reiškiniai, nepalankūs nei valstybei, nei jos piliečiams.

Pavyzdžiui, mažinant žūstančiųjų keliuose žmonių skaičių bei gamtos taršą, niekas nesiūlo uždrausti transporto priemonių naudojimą ar jų reklamą.

Visi puikiai žino, kad įvairios šalys šią problemą mažina savaip ir įvairiais metodais. Manau, mes dar nepajėgūs pakeisti visuotinio ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnio. Suprantama ir toleruotina valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyva Lietuvoje mažinti alkoholizmą.

Tačau visuose priimtuose sprendimuose pasigendu prognozių, kokios bus šio įstatymo pasekmės trumpuoju bei ilguoju periodais. Diskusijos Seime, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo įstatymo pakeitimo  projektą, pademonstravo politikų bei visuomenės nuomonių skirtumus.

Prohibicijos istorijos vingiai:

Taupydamas skaitytojų laiką, pacituosiu „wikipedia“ informaciją:       

„Žinomiausias tokio tipo įstatymas priimtas JAV 1919 m. ir veikęs iki 1933 m., bet tokie įstatymai buvo taikomi ir kitose valstybėse.

1914 m. PirmHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas”oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas”jHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas”oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas” pasauliniHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas”oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas” karo pradžioje sausasis įstatymas buvo įvestas Rusijoje, o kitose kariaujančiose šalyse (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje) buvo įvesti tik daliniai apribojimai. Rusijoje stiprūs alkoholiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik restoranuose, o mažmeninė vodkos prekyba buvo visiškai uždrausta.

Kaip atsakas atsirado daug įstatymo apėjimo būdų. Norint įeiti į įstaigą, kurioje pardavinėjo degtinę, reikėjo, kad kliento išvaizda atitiktų „reikalavimus“. Už nedidelį mokestį buvo galima gauti baltą apykaklę „nuomai“, kuri leisdavo netrukdomai įeiti. Atsirado praktika pardavinėti gėrimus arbatinukuose kaip arbatą ar grafinuose kaip girą. Labai greitai prekeiviai pradėjo prekiauti spiritu per vaistines. Buvo nurodyta spiritą pardavinėti tik pagal receptus, bet ir tai buvo lengvai apeinama. Aktyviai pasireiškė ir parfumerijos gamintojai. Pasirodė daug specialių odekolono rūšių, kurie buvo skirti daugiausia „vidiniam vartojimui“. Tuo pat metu pradėjo plisti narkotikai. Sausasis įstatymas ir degtinės monopolija Rusijoje išsilaikė iki 1925 m.

1985 m. gegužės 16 d. Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, pavadintu „Pusiau sausu įstatymu“. Tada pavyko kažkiek sumažinti girtuokliavimą ir mirtingumą, bet padidėjo praktiškai TSRS laikais neegzistavusi narkomanija, nelegalios naminukės gamyba. Pirmieji alkoholio vartojimo draudimai buvo priimti Šiaurės Amerikos valstijose nuo XIX a. vidurio. Nuo 1846 iki 1855 m. sausasis įstatymas buvo įvestas 13 valstijų, bet paskui jį atšaukdavo ir paskelbdavo antikonstituciniu.

XIX a. spiritinių gėrimų priešininkai pradėjo įgauti politinę jėgą ir siekė atitinkamų ribojimų. 1905 m. sausasis įstatymas veikė Kanzase, Meine, Nebraskoje ir ŠiaurėsHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Šiaurės_Dakota” HYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Šiaurės_Dakota”Dakotoje, 1912 m. jau apėmė devynias valstijas, 1916 m. – 26 valstijas. JAV įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą, vadovybė stengėsi gelbėti grūdų atsargas, ir prohibicijos šalininkai pasiekė draudimą gaminti spiritinius gėrimus. 1917 m. JAV Kongresas priėmė ir nukreipė patvirtinti valstijoms projektą dėl Konstitucijos Aštuonioliktosios pataisos  apie „sausojo įstatymo“ įvedimą. 1917 m. rugsėjo mėnesį valstybėje buvo sustabdyta viskio gamyba, 1919 m. gegužės mėn. nustota virti alų. 1919 m. priimtas Volstedo įstatymas, reglamentuojantis priverstinį Aštuonioliktosios pataisos priėmimą (nors jį ir vetavo JAV prezidentas V. Vilsonas).

1919 m. liepos 1 d. JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba, 1920 m. sausio 16 d. įsigaliojus Aštuonioliktajai pataisai. Antialkoholinės priemonės buvo labai nepopuliarios, be to, jos iš esmės pablogino nacionalinę ekonomiką ir padidino organizuotą nusikalstamumą, kūrėsi naujos priešiškos kriminalinės grupuotės ir mafijos šeimos. Gangsterių grupės (butlegeriai) pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta, nelegalus alkoholis liejosi abejotinos reputacijos užeigose, korumpuota teisėsauga buvo bejėgė. Spaudžiant visuomenei, 1933 m. gruodžio mėnesį buvo priimta Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa, panaikinusi visuotinį „sausąjį įstatymą“. Atskirose valstijose apribojimai buvo palikti. Oklahomos, Kanzaso ir Misisipės valstijos liko sausosiomis valstijomis iki 1948 m. Misisipės valstija panaikino apribojimus paskutinė (1966 m.). Iki šiol atskirose JAV teritorijose egzistuoja sausosios apygardos.

XX a. pirmoje pusėje sausasis įstatymas įvestas kai kuriose šalyse:

 Ar galima gyventi be alkoholio mūsų laikais? Galima. Yra šalys, kuriose negeriama. 44 pasaulio šalys gyvena sauso įstatymo sąlygomis. Tai musulmoniškos ir Artimųjų Rytų šalys. Gyvena jie gerai. Pavyzdžiui, važiuojant į Iraną, deklaracijoje yra klausimas: Ar vežatės alkoholio ir kitų narkotikų? Alkoholis ten prilygintas narkotikams. Egipte veikia sausasis įstatymas. Už alkoholio vartojimą – 60 smūgių lazda. Tačiau kurortuose, kur norima pritraukti užsieniečius, – sausas įstatymas neveikia“. Citatos pabaiga.

Švedijos alkoholio politika

Švedijoje valstybinis alkoholio monopolis egzistuoja jau daugiau kaip 200 metų.

Šiuo metu veikianti sistema ir valstybinis mažmeninės prekybos tinklas „Systembolaget“ Švedijoje buvo įkurtas prieš 60 metų. Šiuo metu Švedijoje tėra 410 tinklo parduotuvių, taip pat veikia dar per 550 partnerių parduotuvių ar punktų, kur galima įsigyti ar atsiimti iš „Systembolaget“ įsigyto alkoholio. Švedijai įstojus į Europos Sąjungą 1995 metais, buvo priimtas įstatymas, atšaukiantis alkoholio gamybos, importo ir eksporto monopolį, tačiau pardavimo monopolis išliko.

Alkoholio monopolio sistemos atmainos taip pat veikia Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje, tačiau visur jos pradėtos kurti itin seniai, kone prieš šimtmetį. Šiose valstybėse įvairūs alkoholio gamybos ir prekybos ribojimai turi gilias šaknis, todėl gali būti sunkiai rodomi kaip pavyzdys Lietuvai, kuriai staigiai reikėtų pereiti nuo alkoholio rinkos ekonomikos iki monopolio.

Tai tik trumpa prohibicijos įstatymo istorinė apžvalga. Manau, jog ir tose valstybėse, kuriose buvo įvestas šis įstatymas, taip pat buvo įtakotas kilnių tikslų. Suprantu, jog su alkoholizmu reikia kovoti, tačiau metodai ir priemonės tam tikslui pasiekti turi būti gerai apgalvoti ir paremti moksliniais tyrimų rezultatais. Kuo daugiau interesų apima priimamas įstatymas, tuo sudėtingesnis yra jo priėmimo procesas. Diskusijos Seime, priimant šį įstatymo projektą, parodė, jog Lietuvoje vis dar gajus yra „buldozerio“ principas, t. y. besąlyginis paklusnumas valdančiųjų nuomonei. Gal reikėtų panaudoti antialkoholinius plakatus ar etiketes, panašias ant cigarečių pakelių.

Manau, jog priimamas sausasis įstatymas drausti prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją dieną pasiteisino tik „per pusę“. Sutinku su kritikais, kurie mano, jog ruošiant šį įstatymą nebuvo atsižvelgtą į etnografijos ypatumus, etninius papročius ir kitą etnokultūrinį paveldą. Nebūdamas toksikologijos ekspertu, norėčiau dėstyti ne tik savo mintis, bet ir pacituoti kitų išsakytas nuomones.

Psichiatras Leonas Kačinskas, kalbėdamas apie šiuo metu valdžios propaguojamus alkoholio draudimus, pabrėžė: parengti alkoholio prieinamumo ribojimai reikalingi, bet jie nukreipti į visus žmones, o ne į tuos, kurie geria „bambalinį“ alų jau anksti ryte. Jis mano: nepasidomėjus, kodėl žmonės apskritai geria, nieko gero padaryti neįmanoma. Žmogų reikia auklėti mokykloje, šeimose.

Niekas neabejoja, kad reikia riboti prieinamumą. Tačiau ar iš kaimo parduotuvių pašalinus stiprų alų, žmonės neras, kuo jį pakeisti? Gers langų ar kitokį skystį, nuo kurio dar greičiau apsinuodys. Draudžiant alkoholį reikia iškart daryti ir kitą veiksmą – kas bus tarpininku tarp surogato ir geriančiojo? Atsakymo į tai dar nežinau“, – teigė L. Kačinskas.

Vilniaus universiteto mokslininkų 2016 m. gruodį atliktas tyrimas skelbia, kad daugiausia Lietuvoje alkoholio suvartoja mažas pajamas gaunantys ir kaimuose gyvenantys žmonės. Daugiau nei trečdalis girtaujančių yra bedarbiai ir tie, kuriems trūksta užimtumo. Tyrimai tvirtina, kad tokie žmonės dažniausiai svaiginasi stipruoju (daugiau nei 6 laipsnių) alumi ir spirituotu vynu. Universalaus gydymo metodo nuo priklausomybės alkoholiui nėra. Priklausomybė alkoholiui atsiranda palaipsniui. Alkoholizmas – tai ilgalaikių psichologinių, šeimyninių, darbo bei socialinių problemų sankaupų išdava. Todėl kovos su šią neganda procesas taip pat turi būti kompleksiškas.

Dabartiniu metu ypač rekomenduojamas kompleksinis gydymas: fizinės būklės korekcija, palaikomasis medikamentinis gydymas ir giluminių problemų sprendimas psichoterapijos, psichologinio konsultavimo pagalba. Gydymo planas parenkamas kiekvienam pacientui individualiai: alkoholio vartojimo priežastys ir trukmė, sveikatos būklė, aplinkos poveikis, gydymo patirtis, galimybės lankytis gydymo įstaigoje ir t. t.

Mano šeimos gyvenime buvo įvairių laikotarpių, ir blaivybės, ir girtuoklystės, manau, jog pastaroji tikrai prisidėjo prie dviejų mano šeimos narių netekties. Nepaisant to, lieku prie liberalesnės minties, jog vien draudimais iš šio „liūno“ neišbrisime, tik „baronas Miunhauzenas“ sugebėjo save kartu su  arkliu ištraukti iš pelkės. Manau, tai turi būti daugiametis, kompleksinis, kryptingas visuomenės auklėjimas bei socialiai valstybės remiamas procesas. Lietuvos piliečiai nėra eksperimentinės pelės, kuriomis galima daryti bandymus, aiškinantis ar priimti įstatymai yra veiksmingi ir teisingi.

Dar visai neseniai konservatoriai su liberalais darė eksperimentą su Lietuvos senjorais. Ar kas skaičiavo kiek šis eksperimentas „prisidėjo“ prie pirmalaikės jų kelionės anapilin? Žinodamas, jog istorija vystosi spirale, o ne ratu, tai dar turiu vilties, kad viskas bus gerai! Dar vienas, bene svarbiausias, įstatymas dėl personalinės politikų bei valstybės tarnautojų atsakomybės lieka nepriimtas, nors ir seniai svarstomas. Bet politinės valios vis nėra. Manau, nereikia spėlioti – kodėl?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.29; 05:00

Aktualijos

Šioje apžvalgoje norėčiau pasidalinti mintimis apie karių socialines teorines ir praktines garantijas.

Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, daugelis patriotiškai nusiteikusių piliečių drąsiai stojo ginti laisvės iškovojimus prie TV bokšto ir Lietuvos AT (Aukščiausiosios Tarybos) dabartinio Seimo ir kitų svarbių valstybinių objektų. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dieną ir naktį beginkliai budėjo ir savo kūnais dengė prieigas prie svarbiausių objektų. Taip formavosi šalies gynybinis branduolys, kurio pagrindu pradėjo kurtis savigynos būriai, vėliau AT nutarimu buvo įkurtas krašto apsaugos departamentas, nes krašto apsaugos  ministerijos įkurti dar neužteko drąsos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje ką tik užgimusios demokratijos piliečiai drąsiai stojo ginti ne dėl atlygio ar apdovanojimų. Bandydami atsidėkoti savanoriams už jų auką, pasinaudota tarpukario Lietuvos savanorių skatinimo metodu skiriant jiems žemės. Dar daug kas mena, kiek triukšmo ir aistrų sukėlė skiriami žemės sklypai savanoriams. Principai ir idėjos atsidėkoti pirmiesiems savanoriams buvo paremti kilniais tikslais. Tačiau ten kur tik atidaroma ši „pandoros skrynelė“, ten prasideda bėdos ir įvairios žmogiškųjų interesų bei pagundų aistros.

Žinant, jog šiuolaikinėje Lietuvoje skirtinguose regionuose labai skiriasi žemės kainos, tai sukėlė pagrįstą savanorių pasipiktinimą. Šių dienų Lietuvos kaip valstybės vystymosi aktualijos man dažniausiai asocijuojasi tarpukario Lietuvos tarptautinių santykių, ekonomikos bei socialinių problemų kontekste. Lyginant Lietuvos tarpukario ir dabartinį vystymosi, istorinius laikotarpius, peršasi nemaloni išvada. Manau, tarpukario Lietuva pasiekė daugiau, ypatingai patriotiškai ugdant visuomenę. Šiomis tarpukario subrandintomis idėjomis ligi šiol vadovaujasi ir trečioji savanorių karta.

Sovietų agresoriai per daugiau kaip 50 metų visais įmanomais būdais bandė nuslopinti laisvės ir nepriklausomybės dvasią, tačiau jokia fizinė kančia nesugebėjo palaužti tautos dvasios. Manau, jog sovietų okupacija per penketą dešimtmečių Lietuvos visuomenei padarė didesnę moralinę žalą nei carinė Rusija per 123 metus. Sovietai sugebėjo per gana trumpą laikotarpį suformuoti civilizacijos naujadarą – „homosovietikus“. Daugelis nūdienos valstybių turėtų pavydėti tokios ideologinio visuomenės „auklėjimo“ sistemos, kokia buvo kurpiama Sovietų Sąjungoje.

Kiekvienas „homosovietikus“ buvo kryptingai auklėjamas nuo gimimo iki pat mirties, t. y. visą savo gyvenimą nebuvo paliekamas be tinkamos priežiūros. Tokioje aplinkoje galima suformuoti tokį žmogų, kokio reikia. Vienintelė aplinkybė, reikalinga sėkmingam šio proceso įgyvendinimui, yra žmogaus izoliacija nuo išorinio pasaulio, kuri gali padaryti neigiamą įtaką net „pažangiausiai“ pasaulėžiūrai. Tokia „geležine uždanga“ ir buvo atitvertas šis „rojus“.

Baltijos šalys šiai propagandai buvo atspariausios, kadangi vėliausiai buvo paverstos Sovietų Sąjungos „laimingos šeimos“ nariais. Skaudu ir  liūdna, kad  šiandien vis dar negalime drąsiai teigti esą atsikratę praeities „homosovietikus“ šešėlio. Galima viltis, kad, anot mitologijos, lietuviams kaip ir žydams, pakaks 40 -ties metų „klaidžioti“ po dykumas atsikratant „vergiškojo prado“, t.y. postsovietinio sindromo.

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad atsargos kariai buvo ir lieka patriotiškiausia visuomenės dalis. Tačiau ir ištvermingiausieji turi savo kantrybės ribas, nes jų skriaudikai yra tos pačios šalies piliečiai. Šiandien visuomenėje sklando paradoksalus sinonimas „patriotas lygu idiotui”.

Grynojo pragmatizmo aspektu šis sinonimas gal ir galėtų būti teisingas, bet trečiosios kartos savanoriams – tikrai ne. Ši karta su savo idealais jau greitai iškeliaus Anapilin. Ir, deja, – užmarštin. Norėtųsi, jog taip neįvyktų, bet mūsų atsakingi valstybės reikalų tvarkytojai beveik nieko nedaro, kad valstybės gynėjai būtų ir gerbiami, ir pajėgtų oriai gyventi. 2015 m. duomenimis, iš maždaug 3 tūkst. į atsargą išėjusių karių ir karininkų dirba tik trečdalis. Vidutinė kariškio valstybinė pensija Lietuvoje – 207,4 euro, tai sudaro maždaug 26 proc. jo tarnybos metu gauto darbo užmokesčio.

Nemaža dalis mano pažįstamų į atsargą išleistų karių, norėdami materialiai išlaikyti savo šeimą, įsidarbino tolimųjų reisų vairuotojais, nes susirasti sau patinkantį darbą sudėtinga. Manyčiau, jog Lietuvos kariuomenėje karių tarnybos laikas turėtų būti prailgintas, kad pensinio amžiaus skirtumas tarp karių ir civilių būtų kuo mažesnis.

Dar viena problema – karinių pensijų dydžio „stabilumas“. Nuo 2004 metų karinių pensijų dydis išliko „stabilus“, o nuo 2010 iki 2012 m. buvo net sumažintas. Norėdami solidarizuotis su visais Lietuvos senjorais, klausiame, kodėl kariškiams ir kitiems statutiniams pareigūnams iki šiol nėra kompensuotos nusavintos pensijos? Daug kalbama apie į atsargą išleistų kariškių integraciją darbo rinkon, tačiau praktinės šių veiksmų  naudos, matyt, dar teks palaukti.

2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-186 Lietuvos Seime priimtas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo įstatymas, numato naują pensijų skaičiavimo metodiką, tačiau jis yra naudingas tik naujai skiriamoms karių pensijoms. Tiems, kuriems jau paskirtos, perskaičiuojama nebus. Taigi, dar sykį, vyresnieji atsargos kariai lieka už „borto“. Sunku patikėti, tačiau peršasi mintis, jog mūsų šalyje apie žmogų galvojama tik kaip apie valstybės išteklių vartotoją, žodžiu, „nebūtų žmogaus, nebūtų problemos“.

Lietuvoje kariai savo profsąjungos neturi, todėl jų teisių dažniausiai niekas negina. Europos karių asociacijos „The European Organisation of Military Associations“ (EUROMIL) vadovybė ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą su pasiūlymu prisijungti prie šios organizacijos, tačiau be valstybės paramos tą padaryti yra sudėtinga, o politinės valios vis nėra. Estija ir šioje srityje mus aplenkė, jų kariuomenė turi įkurtą organizaciją, ginančią tarnaujančių bei atsargos karių interesus. Keistoka, jog „lėtapėdžiai“ estai yra Pabaltijo šalių ekonominio, socialinio progreso lyderiai. Graudu ir skaudu matyti: konservatorių ir liberalų politikai, daugelį metų buvę prie valstybės valdymo vairo, nedarė to, ką dabar siūlo daryti kitiems būdami opozicijoje.

Tai vadinama pigiu politikavimu bei norėjimu pademonstruoti, jog „domisi“ karių socialinėmis problemomis. Turiu vilties, jog naujai išrinktas Seimas ir vyriausybė pagaliau imsis kardinaliai šalinti karių socialines problemas, nes būtina išlaikyti Lietuvos kariuomenės dvasinę stiprybę bei ryžtą ginant savo ir NATO šalių piliečius nuo pavojų.

Nepamirškime, kol žmogus gyvas, tol turi ir poreikių, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų.

2017.05.22; 05:29