Eidamas 93–iuosius metus lapkričio 5 d. mirė Rašytojų sąjungos narys, literatūros tyrinėtojas, kritikas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras Vitas Areška, praneša Lietuvos rašytojų sąjunga.
 
V. Areška gimė 1927 m. sausio 6 d. Zyboliuose, Rokiškio rajone. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, beveik du dešimtmečius (1952–1971 m.) jame dėstė, buvo Lietuvių ir užsienio literatūrų katedros vedėjas (1959–1963 m.), Filologijos fakulteto dekanas (1968–1971 m.).
 
Nuo 1971 m. iki 1991 m. (su pertraukomis) – Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjas, nuo 1987 m. – profesorius, habilituotas daktaras. 1971–1993 m. dėstė Vilniaus universitete. 1981–1992 m. – tęstinio leidinio „Literatūra“ atsakingasis redaktorius, vienas iš sudarytojų.
 
Pirmieji V. Areškos kritiniai straipsniai periodikoje pasirodė jau 1960 metais. Iš viso kultūrinėje spaudoje paskelbė kelis šimtus straipsnių ir recenzijų apie amžininkų kūrybą.
 
V. Areška išleido šias literatūros kritikos knygas: „Tradicija ir ieškojimai“ (1973), „Lietuvių tarybinė lyrika“ (1983); monografijas: apie Salomėją Nėrį (1974), Teofilį Tilvytį (1977), Eduardą Mieželaitį (1984); prisiminimų knygą – „Kumelė vardu Emilija“ (2007). Sudarė knygas: „Knygų amžininkas literatūroje“ (1988), „XX amžiaus lietuvių literatūra“ (1994).
 
Nuo 1971 m. V. Areška – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jis buvo ir Rašytojų sąjungos valdybos narys, Literatūros mokslo ir kritikos komisijos narys, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros, mokslo ir švietimo centro tarybos narys, leidyklų „Vaga“ ir „Šviesa“ redakcinių komisijų narys.
 
Eugenijus Matuzevičius, rekomenduodamas V. Arešką priimti į Rašytojų sąjungą, pabrėžė, kad „jis rašydavo probleminius straipsnius, recenzijas, keldavo aktualius šių dienų literatūros klausimus. Jo straipsniai visados pasižymi aktyviu požiūriu į literatūrinius reiškinius, nuoširdžiu noru šių dienų akimis matyti ir suvokti literatūrinį procesą, atskirų rašytojų individualybes“.
 
Pasak Rašytojų sąjungos, toks V. Areška išliko iki gyvenimo pabaigos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.09; 06:57

Literatūros kritikui Alfredui GUŠČIUI – 75-eri. Aktualijų portalas Slaptai.lt sveikina plunksnos meistrą Alfredą Guščių sulaukus garbingo jubiliejaus. Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas paprašė, kad literatūros kritikas Alfredas Guščius papasakotų, kas jį šiandien džiugina, neramina, skaudina, stebina, o gal – liūdina.

Literatūros kritikas atsiuntė ir interviu, ir keletą savo eilėraščių. Tiesa, jubiliejinis interviu – ne itin optimistinis.

Continue reading „Nenoriu būti tylenis”

3. Prastų šalies valdovų formulė – devintoji

Taigi priešpaskutinioji,  devintoji,  formulė teigia, jog „vienvaldžiai karaliai yra tautoms baisingi žmonės“.

Tačiau ir be jų apsieiti neįmanoma: „Jie taip gerai susitvarkė tūkstantmečių bėgyje savo reikalus Europoje, kad šiandien be vienvaldžių negali apsieiti didžiosios tautos, vadinasi, šiandien tą blogį, tegul ir pavojingą, bet reikalingą, reikia mūsų krašte rūpestingai išsaugoti“.

Klausimas – kaip išsaugoti? XVIII a. pabaigoje tradiciniai Lenkijoje naujų karalių rinkimai jau buvo visokeriopai sukompromituoti. Kai mirė 1572 m. bevaikis Zigmantas Augustas, paskutinis Jogailos palikuonis, „ pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi giminės“ (A.Šapoka).

Continue reading „I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 3”

a.ruseckaite

Mai­ro­nis šiais ju­bi­lie­ji­niais me­tais buvo „gai­vi­na­mas“, pri­ke­lia­mas, ak­tu­a­li­zuo­ja­mas vi­so­kiau­siais bū­dais – sti­li­zuo­tais por­tre­tais, pi­lie­ti­niais ei­lė­raš­čiais mies­tų trans­por­to sto­te­lių vit­ri­no­se, kon­cer­tais, pa­ro­do­mis, spek­tak­liais.

Su­lau­kė­me ori­gi­na­lios kny­gos „Še­šė­lis JMM“, ku­rią pa­ra­šė po­etė, pro­zi­nin­kė Al­do­na Ru­sec­kai­tė, nuo 1976 me­tų dir­ban­ti Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je ir jau daug me­tų čia ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas. Tai­gi au­to­rės ta­len­to am­plua la­bai tin­ka­mas to­kio mas­to at­sa­kin­gai už­duo­čiai. Ji – ra­šy­to­ja, mu­zie­ji­nin­kė, ar­chy­va­rė.

Daug me­tų dirb­da­ma Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je, A. Ru­sec­kai­tė, ga­li­ma sa­ky­ti, smelk­te per­si­smel­kė šių rū­mų is­to­ri­ne au­ten­ti­ka, jos Šei­mi­nin­ko – Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus, pro­fe­so­riaus, pre­la­to, o vi­sų pir­miau­sia di­džio lie­tu­vių tau­tos dai­niaus Mai­ro­nio – dva­sia. Kny­ga liu­di­ja nuo­dug­nų Mai­ro­nio pa­li­ki­mo – ir dva­si­nio kul­tū­ri­nio, ir ma­te­ria­li­nio – pa­ži­ni­mą, gi­lų jo biog­ra­fi­jos bei kū­ry­bos iš­stu­di­ja­vi­mą.

Continue reading „Originaliai aktualizuotas Maironis”

juskaitis

Kiek laiko ir kaip Jums sekėsi “tarnauti” anuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje? Kas ir kaip ten dirbo?

Savo nuomonės turėti negalėjai. Tik “pagal partinę liniją”. O su ta linija būdavo didžiausias vargas. Kiekvieną įtartiną straipsnelį nešk Juozui Žiugždai, Kostui Korsakui, Romui Šarmaičiui, kam kitam arba į Centro Komitetą. Nunešu Kazio Ambraso varomas Žiugždai kažkieno apie G.Lukačą. “Kas tas Lukačas?” – “Vengras, revizionistas.” – “Kad jį velniai, nuo savų gali nuplikti, o dar su vengru terliokis. Kur apie jį pasiskaityti?” Arba redaktorius Vacys Reimeris siunčia su Vytauto Svetulaičio straipsniu apie Liudą Girą pas Korsaką. “Kad man atrodo aišku, nežinau, ką Korsakui sakyti.” – “Tau visada viskas aišku, bet kitiems neaišku. Jei nežinai, papasakok jam viską apie Liudą Girą. Ką žinai.”

Continue reading „Savo nuomonės turėti negalėjai”