Originaliai aktualizuotas Maironis


Print

Mai­ro­nis šiais ju­bi­lie­ji­niais me­tais buvo „gai­vi­na­mas“, pri­ke­lia­mas, ak­tu­a­li­zuo­ja­mas vi­so­kiau­siais bū­dais – sti­li­zuo­tais por­tre­tais, pi­lie­ti­niais ei­lė­raš­čiais mies­tų trans­por­to sto­te­lių vit­ri­no­se, kon­cer­tais, pa­ro­do­mis, spek­tak­liais.

Su­lau­kė­me ori­gi­na­lios kny­gos „Še­šė­lis JMM“, ku­rią pa­ra­šė po­etė, pro­zi­nin­kė Al­do­na Ru­sec­kai­tė, nuo 1976 me­tų dir­ban­ti Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je ir jau daug me­tų čia ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas. Tai­gi au­to­rės ta­len­to am­plua la­bai tin­ka­mas to­kio mas­to at­sa­kin­gai už­duo­čiai. Ji – ra­šy­to­ja, mu­zie­ji­nin­kė, ar­chy­va­rė.

Daug me­tų dirb­da­ma Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je, A. Ru­sec­kai­tė, ga­li­ma sa­ky­ti, smelk­te per­si­smel­kė šių rū­mų is­to­ri­ne au­ten­ti­ka, jos Šei­mi­nin­ko – Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus, pro­fe­so­riaus, pre­la­to, o vi­sų pir­miau­sia di­džio lie­tu­vių tau­tos dai­niaus Mai­ro­nio – dva­sia. Kny­ga liu­di­ja nuo­dug­nų Mai­ro­nio pa­li­ki­mo – ir dva­si­nio kul­tū­ri­nio, ir ma­te­ria­li­nio – pa­ži­ni­mą, gi­lų jo biog­ra­fi­jos bei kū­ry­bos iš­stu­di­ja­vi­mą.

1995–1997 me­tais „Va­gos“ lei­dyk­la iš­lei­do darbš­tuo­lio, ne­men­kų ar­chy­va­ro su­ge­bė­ji­mų tu­rėjusio ra­šy­to­jo Vik­to­ro Alek­nos pa­me­čiui, pa­mė­ne­siui ir pa­die­niui (o kai ku­rių die­nų nu­ro­dy­tos net va­lan­dos) su­da­ry­tą „ana­to­miš­ką“ Sa­lo­mė­jos Nė­ries gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos met­raš­tį. V. Alek­na 1996 me­tais pa­ra­šė ir be­let­ri­zuo­tą apy­brai­žą apie Sa­lo­mė­ją Nė­rį „Sa­lo­mė­ja“.

Ši ana­lo­gi­ja ne­ju­čio­mis at­ėjo į gal­vą, skai­tant Al­do­nos Ru­sec­kai­tės „Še­šė­lį JMM“. Abi kny­gos do­ku­men­tiš­kai tiks­lios, abie­jų mū­sų kla­si­kų in­ter­pre­tuo­ja­mais biog­ra­fi­jų fak­tais ga­li­ma vi­siš­kai pa­si­ti­kė­ti.

Tik­tai A. Ru­sec­kai­tės kny­gos do­ku­men­ti­ka bei au­ten­ti­ka pa­kel­ta į žy­miai aukš­tes­nį me­ni­nį ly­gį, – ją drą­siai va­di­nu biog­ra­fi­niu ro­ma­nu apie Mai­ro­nį. Ši kny­ga har­mo­nin­gai pri­glun­da prie įžy­mio­sios, dar so­viet­me­čiu su­kur­tos, li­te­ra­tū­ro­lo­gės, pro­fe­so­rės Van­dos Za­bors­kai­tės moks­li­nės mo­nog­ra­fi­jos „Mai­ro­nis“ (1968, 1997) tei­gia­mu, op­ti­mis­ti­niu po­žiū­riu į Mai­ro­nio dva­si­nį pa­vel­dą, sa­vo ben­drą­ja nuo­sta­ta, kad jis dar il­gai bus rei­ka­lin­gas lie­tu­vių tau­tos gy­vy­bei, „ne­iš­nyks, kaip dū­mas, ne­blaš­ko­mas vė­jo“.

Kal­bant apie šią A. Ru­sec­kai­tės kny­gą tur­būt svar­biau­sias jos me­ni­nės ko­ky­bės įro­dy­mas – au­to­rės su­ge­bė­ji­mas pa­vers­ti do­ku­men­ti­nę bei bib­lio­grafinę me­džia­gą są­ly­gi­niu me­ni­niu teks­tu, ku­ria­me vie­nas pa­grin­di­nių per­so­na­žų gre­ta pa­ties Mai­ro­nio ir jo Še­šė­lio yra Pro­fe­so­rė. Jos var­das ir pa­var­dė nie­kur ne­mi­ni­ma, bet fak­tai, ci­ta­tos, da­tos (ir V. Za­bors­kai­tės lai­do­tu­vių vaiz­das) aiš­kiai liu­di­ja, kas yra tas sim­bo­li­nis Pro­fe­so­rės per­so­na­žas. Ta­čiau pa­grin­di­nio „mo­de­ra­to­riaus“ vaid­muo ati­ten­ka ne Pro­fe­so­rės, bet Še­šė­lio per­so­na­žui.

Tai – Mai­ro­nio al­ter ego, jo są­ži­nės bal­sas, in­tui­ci­jos bei pa­są­mo­nės veik­la, bū­din­ga vi­siems žmo­nėms. Sa­ky­tum, au­to­rė pa­da­li­na tik­rą­jį, is­to­ri­nį Mai­ro­nį į dvi pu­ses, su­kur­da­ma kla­si­ko Še­šė­lį, ži­nan­tį apie Šei­mi­nin­ką dau­giau, ne­gu ji­sai pats. Re­tas iš mū­sų, mir­tin­gų­jų, yra Die­vo ap­do­va­no­tas to­kio ly­gio ta­len­tu kaip Mai­ro­nis, to­dėl tai, ką by­lo­ja, jau­čia, iš­gy­ve­na, nu­ty­li, sle­pia di­de­lis kū­rė­jas (jo še­šė­lis ar­ba ant­ri­nin­kas), vi­sa­da įdo­mu su­ži­no­ti, iš­girs­ti.

Še­šė­lio funk­ci­ja pa­sa­ko­ji­me ga­na pla­ti – jis kal­bi­na, klau­si­nė­ja ir „įta­ri­nė­ja“ pa­tį Šei­mi­nin­ką (Mai­ro­nį), „se­kio­ja lyg ko­kia uo­de­ga, kas­nakt ap­lin­kui slan­kio­ja, šniukš­ti­nė­ja pa­slap­tis, tai­ko­si vi­dun, spok­so kiau­rai rū­mų sie­nas – ta­po lyg ant­ri­nin­kas ar an­ge­las sar­gas, ar bjau­rus sek­lys, bet juk pats jį pri­si­šau­kė, pats…“ To­kie są­ly­gi­niai gin­čai yra nu­spal­vi­na­mi švel­nia iro­ni­ja ir į ben­drą kny­gos kom­po­zi­ci­ją įve­da­mi ga­na lais­vai, be ypa­tin­gų mo­ty­va­ci­jų…

Tarp šių tri­jų pa­grin­di­nių per­so­na­žų vyks­tan­tys są­ly­gi­niai (tik­riau sa­kant, po­mir­ti­niai) po­kal­biai su­da­ro A. Ru­sec­kai­tės me­ni­nių etiu­dų (taip ji pa­ti api­bū­di­no kny­gos žan­rą) siu­že­tą. Ma­nau, kad to­kia etiu­dų for­ma yra drą­sus, ori­gi­na­lus au­to­rės me­ni­nis spren­di­mas.

Jau pir­ma­ja­me Pro­fe­so­rės pa­si­šne­kė­ji­me su Mai­ro­niu (veiks­mo fo­nas – moks­li­nin­kės lai­do­tu­vių ir „prie am­ži­ny­bės var­tų“ ją pa­si­tin­kan­čio po­eto ški­cai) į dė­me­sio cen­trą iš­ke­lia­mas ver­ty­bių klau­si­mas. V. Za­bors­kai­tė mi­rė žie­mą (2010 m. gruodžio 27 d.), – ir tai jau, pa­si­ro­do, Mai­ro­nis ži­nąs, to­dėl jis klau­sia: „Per di­de­lius šal­čius ir pū­gas iš­si­ruo­šei, Pro­fe­so­re, gal ži­nai, kaip ma­no so­de me­džiai? 1929 me­tais bu­vo ir­gi at­šiau­ri žie­ma, ma­no so­de daug iš­gai­šo nuo šal­čio me­džių, net sie­ren­kos. Ar be­li­ko dar kas ma­no so­de?“

Pro­fe­so­rė at­sa­ko, kad me­džiai, sie­ren­kos ir vi­sa ki­ta (ką re­cen­zen­tas įvar­di­ja kaip „me­džia­gą“) po­etui ne­tu­rė­tų rū­pė­ti, ka­dan­gi di­džiau­sias pa­li­ki­mas yra „kū­ry­ba – vie­na iš pa­grin­di­nių gai­rių lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jo­je. Po­ezi­ja – kaip orien­ty­ras, kaip pa­sto­vus at­skai­tos taš­kas. Su Mai­ro­nio var­du klos­tė­si iš­ti­sa po­eti­nės kul­tū­ros epo­cha! Epo­cha! Siū­liau, kad tau, Pre­la­te, sos­ti­nė­je Vil­niu­je iš­ki­lų pa­min­klą pa­sta­ty­tų, bet iki šiol sklan­do abe­jo­nės, mat šia­me mies­te nė­ra ta­vo žings­nių ai­do…“ Po to se­ka Mai­ro­nio at­sa­ky­mas į tai ir to­li­mes­nis jud­vie­jų dia­lo­gas, į ku­rį ne­tru­kus įsi­ter­pia ir Še­šė­lis.

Su šio per­so­na­žo pa­gal­ba kny­gos au­to­rė, man re­gis, dau­giau­sia pa­sa­ko apie Mai­ro­nį nuo sa­vęs, nes tai, ką su­ra­do, iš­ty­rė po­eto am­ži­nin­kai ir mū­sų lai­kų moks­li­nin­kai (V. Za­bors­kai­tė, Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė, Ire­na Sla­vins­kai­tė, Juo­zas Gir­dzi­jaus­kas ir ki­ti) yra už­fik­suo­ta kny­go­se, straips­niuo­se. Au­to­rė jų pa­si­sa­ky­mus bei min­tis ci­tuo­ja kur­sy­vu. Be­je, to­kio po­bū­džio kny­go­je pa­gei­dau­ti­na ne vien ano­ni­mi­nio kur­sy­vo, bet ir iš­na­šų, ko­men­ta­rų, bib­lio­grafinės ro­dyk­lės, kaip, sa­ky­ki­me, pa­si­elg­ta pui­kiai šia pras­me Ire­nos Sla­vins­kai­tės su­da­ry­to­je ir „Va­gos“ 1988 me­tai iš­leis­to­je Mai­ro­nio „Ly­ri­ko­je“.

Bet tai ir bū­tų be­ne vie­nin­te­lis pa­ste­bė­tas trū­ku­mas kny­go­je. Kny­gos vi­su­ma – jos tu­ri­nys, žan­ras, są­ly­gi­nė for­ma – re­cen­zen­tą džiu­gi­na. Apie Mai­ro­nį iš mi­nė­tų bei ne­mi­nė­tų au­to­rių – šal­ti­nių ži­no­jau ne­ma­žai (iš V. My­ko­lai­čio-Pu­ti­no, Vaiž­gan­to, Mi­ka­lo­jaus Vait­kaus, Ado­mo Damb­raus­ko-Jakš­to, Juo­zo Ke­liuo­čio ir ki­tų), bet A. Ru­sec­kai­tė (tik­ra­sis Mai­ro­nio Še­šė­lis) su­ra­do ne vie­ną fak­tą, de­ta­lę ar niu­an­są, pa­ryš­ki­nan­čius Mai­ro­nio ir iš­ori­nį, ir vi­di­nį por­tre­tus, prieš­ta­ra­vi­mus jo sie­lo­je tarp ku­ni­go ir po­eto sfe­rų, san­ty­kius su val­džia, tiek vie­šą­ja, tiek ir baž­ny­ti­ne, su jau­nai­siais ra­šy­to­jais.

Ne­daug tik­riau­siai skai­ty­to­jai ži­no­jo ir apie Mai­ro­nio li­gą, apie gy­dy­mą­si Kau­no pri­va­čio­je kli­ni­ko­je (pas dak­ta­rą Alek­san­drą Ha­gen­tor­ną, po to Vo­kie­ti­jo­je), apie triū­są prie Raš­tų su­da­ry­mo, apie Tes­ta­mento ra­šy­mą ir kt. Kaip įdo­mų siu­že­ti­nį mo­ty­vą au­to­rė į pa­sa­ko­ji­mą įve­da Mai­ro­nio drau­gys­tę su jo ta­len­to įkvė­pė­jo­mis – mū­zo­mis. Vie­na iš jų po­etiš­ku Be­at­ri­čės var­du šmės­te­li pa­sa­ko­ji­mo pra­džio­je, vaiz­duo­jan­čio­je jau se­ny­vo, li­go­to (tai ga­li bū­ti maž­daug 1925 me­tai) be­mie­gę, šiur­pu­lin­gą lap­kri­čio mė­ne­sio Mai­ro­nio nak­tį.

Tik čia ji dar įvar­din­ta kaip ano­ni­mi­nė kai­my­nė, su ku­ria už­si­megs ir iš­augs kil­ni, dva­sin­ga drau­gys­tė… Be­at­ri­čė – jau­na, al­truis­tiš­ka mo­te­ris – vaiz­duo­ja­ma ir po­ky­ly­je Mai­ro­nio na­muo­se, ir jo ūki­nė­je veik­lo­je; Be­at­ri­čės po­etas la­biau­siai lauks, jau gu­lė­da­mas be­veik mir­ties pa­ta­le. Ji liks iš­ti­ki­ma Mai­ro­niui, kaip as­me­ny­bei, ir ne­no­rė­da­ma pa­kenk­ti jo re­pu­ta­ci­jai, ne­pa­liks apie šią drau­gys­tę jo­kių pėd­sa­kų…

Tai api­ben­drin­tas Mai­ro­nio mū­zų pa­veiks­las, bet iš­reiš­kian­tis es­min­gą­jį po­eto as­me­ny­bės po­rei­kį – nuo­šir­du­mo, drau­giš­ku­mo, iš­ti­ki­mu­mo, kil­nu­mo, al­truiz­mo. Ši­tų ver­ty­bių Mai­ro­nio sie­lai vi­są lai­ką sti­go ir jis daž­nai jau­tė­si de­ra­mai ne­įver­tin­tas bei ne­pa­gerb­tas. A. Ru­sec­kai­tė, vaiz­džiai ta­riant, vi­są sa­vo kny­gą pa­su­ko še­šė­li­ne mū­sų di­džio­jo kū­rė­jo lin­kme, iš­ryš­kin­da­ma Mai­ro­nio gy­ve­ni­mo pa­bai­gos pe­si­miz­mą, prieš­ta­rin­gu­mą, dra­ma­tiš­ku­mą. Jau sa­vo am­žiaus sau­lė­ly­dy­je Mai­ro­nis pra­dė­jo kur­ti is­to­ri­nes dra­mas apie Kęs­tu­tį, Vy­tau­tą, ieš­ko­da­mas is­to­ri­nių pa­ra­le­lių ir su sa­vo gy­ve­ni­mu. Nei Vy­tau­tas, nei jis ne­bu­vo ka­rū­nuo­ti (Mai­ro­nis ne­ga­vo vys­ku­po mit­ros), nes abiem pa­ken­kė len­kiš­kie­ji šo­vi­nis­tai.

Tai tu­rė­da­ma min­ty­se kny­gos au­to­rė „lei­džia“ pro­fe­so­rei V. Za­bors­kai­tei po­kal­by­je su Mai­ro­niu pa­sa­ky­ti: „Ne­įsi­žeisk, Dra­ma­tur­ge, bet ge­riau­sia dra­ma – ta­vo gy­ve­ni­mas, tik su­vai­di­nai ją ga­na blan­kiai… Su­pran­tu, ko­dėl ra­šei dra­mas, juk vi­są am­žių do­mė­jai­si Lie­tu­vos is­to­ri­ja, kar­tais trokš­da­vai bū­ti Vy­tau­to ka­riu, bet daž­niau pa­čiu Ka­ra­liu­mi, per jį tiek daug pa­sa­kei apie sa­ve, tiek nuos­kau­dų iš­lie­jai“.

Į tai Mai­ro­nis jai at­sa­ko: „Ke­lio­nė to­li­muo­se am­žiuo­se su Vy­tau­tu Di­džiuo­ju ma­ne gel­bė­jo nuo kas­die­ny­bės, vie­nat­vės, vi­so­kių skau­du­lių…“

Pro­fe­so­rė: „Nu­si­ra­mink, Po­ete, pa­sė­dė­ki­me ra­miai ant vė­lių suo­le­lio, te­gul ki­ti vai­di­na že­mės spek­tak­lius.“

A. Ru­sec­kai­tės kny­go­je Mai­ro­nis pa­vaiz­duo­tas iš vi­daus: są­ly­gi­nis pa­sa­ko­ji­mo sti­lius lei­džia au­to­rei įsi­skverb­ti į vi­di­nį po­eto pa­sau­lį, dar­niai ir me­niš­kai ar­dy­ti ir jo, ir pro­f. V. Za­bors­kai­tės biog­ra­fi­jų chro­no­lo­gi­jas, ko­rek­tiš­kai įves­ti sa­vo au­to­ri­nį bal­są. Ži­no­ma, pras­min­ga ir gra­žu, kai kla­si­kus at­si­me­na­me per ju­bi­lie­ji­nes su­kak­tis, ta­čiau bū­tų dar pra­smin­giau, kai jų raš­tų to­mus ar at­ski­rus kū­ri­nius iš­si­trauk­tu­me iš len­ty­nų daž­niau, ieš­ko­da­mi at­sa­ky­mų į kas­die­ny­bė­je su­riz­gu­sius klau­si­mus.

O at­sa­ky­mų gau­tu­me, – ir ne­pras­tų, ka­dan­gi iš lai­ko (am­ži­nat­vės) per­spek­ty­vos la­biau su­vo­kia­mi mū­sų kas­die­nis triū­sas, tau­tos bei vals­ty­bės tiks­lai, jų pras­mė. Ti­kė­ki­me, kad ir ši A. Ru­sec­kai­tės kny­ga pa­dės ak­tu­a­li­zuo­ti Mai­ro­nį šian­dien…

Nuotraukoje: poetė, prozininkė, ori­gi­na­lios kny­gos „Še­šė­lis JMM“ autorė Aldona Ruseckaitė.

Laikraštis “XXI amžius”

2013.01.05


Prisijunkite prie diskusijos