Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimui siūloma įstatymu reglamentuoti Lukiškių aikštės Vilniuje statusą, numatant, kad tai yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais.
Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymo projektą ketvirtadienį įregistravo Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis ir kiti valdančiųjų frakcijos atstovai Gediminas Kirkilas, Arvydas Nekrošius, Andrius Palionis, Valius Ąžuolas, Rimantas Sinkevičius, Vytautas Kamblevičius, Aušrinė Norkienė, Agnė Širinskienė.
Pagal siūlomą projektą, Lukiškių aikštė, kaip istoriškai susiformavusi vientisa urbanistinė erdvė, turi atlikti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę bei rekreacinę) funkcijas. Projektiniai sprendimai turėtų apimti ir suderinti šias tris funkcijas.
Įstatymo projekte numatyta, kad memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turi apimti ir atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą.
Projekte numatyta, lpagal kokius principus turi būti tvarkoma Lukiškių aikštė. „ Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas turi atitikti jos memorialinį statusą, užtikrinti rimtį bei deramą pagarbą už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių kovotojų atminimui ir nužudytiesiems 1863–1864 m. sukilėliams“, – sakoma dokumento projekte.
Jame taip pat teigiama, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai bei moralei, šios aikštės naudojimas ir tvarkymas rekreacijos tikslu negali nustelbti jos memorialinės funkcijos, Lietuvos nepriklausomybės kovų bei žuvusių kovotojų, nužudytųjų 1863–1864 m. sukilėlių atminimo įamžinimo tikslų.
Įstatymo projektą siūlomą priimti atsižvelgiant į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją, prisimenant Seimo 1999 m. vasario 11 d. nutarimo „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ nuostatas. Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Įstatymo projekto autoriai pabrėžia tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir ilga Lietuvos laisvės kovų istorija.
Projekto iniciatoriai taip pat apgailestauja, kad iki šiol nėra deramai įvertintas Lukiškių aikštės memorialinis statusas, o aikštės dabartinė būklė bei tvarkymo būdas neatitinka jos istorinės ir urbanistinės reikšmės bei kelia grėsmę suniekinti Tautos istorinę atmintį.
Ketvirtadienį Seimo seniūnų sueiga iš esmės pritarė, kad parlamentas imtųsi svarstyti Lukiškių aikštės statuso problemą.
Beje, tai ne pirmoji įstatyminė iniciatyva, susijusi su Lukiškių aikšte.
2017 m. Seimui buvo pateiktas Lukiškių aikštės įstatymo projektas, kuriam Seimas yra pritaręs po pateikimo. Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Ketvirtadienį seniūnų sueigoje Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis pranešė įregistravęs protokolinį nutarimo projektą, kuriame prašo šio įstatymo projekto svarstymą iš Seimo Kultūros komiteto perduoti Švietimo ir mokslo komitetui. Parlamentaras apgailestavo, kad Kultūros komitetas iki šiol neapsvarstė šio klausimo. Jo nuomone, „Seimas negali likti nuošalyje, kad nematome, negirdime – tai sprendžia tik miesto valdžia“.
ELTA primena, kad Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis labai keistu pavadino Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimą įrengti paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje. „Vilniaus meras yra toks pat keistas, kaip ir sprendimas“, – antradienį žurnalistams Seime sakė R. Karbauskis.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda su pirmosiomis poniomis dalyvavo 1863-1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinėse laidotuvėse. Ceremonijoje taip pat dalyvavo kiti garbingi užsienio svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Latvijos.
Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje vykusių šv. Mišių metu Lietuvos prezidentas pabrėžė, kad 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Jie buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su jos pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
„Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui”, – sakė prezidentas.
Pasak šalies vadovo, Lietuva gali pagrįstai didžiuotis šalies archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį. Kruopštūs tyrimai mums atskleidė sudėtingas ir dramatiškas sukilimo dalyvių gyvenimo istorijas. Simboliška, kad nedvejojant atpažinti tragiško likimo sukilėlių vado Z. Sierakausko palaikus padėjo vestuvinis žiedas – amžinos meilės ir ištikimybės ženklas.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonių ryšys nuo 1863-1864 m. sukilimo dalyviais niekada anksčiau nebuvo toks stiprus, kaip šiomis dienomis. Jų keltos pilietinių teisių, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvių, socialinio teisingumo idėjos žymėjo ne vien lietuvių, bet ir kitų regiono tautų atsivėrimą modernybei.
„Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui”, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių pagerbimo ceremonija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šalies vadovas pabrėžė, kad bendros valstybės laikus menantys lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai – tai tautos, kurios patyrė visokių negandų ir atlaikė daugybę išbandymų, tačiau galiausiai sugebėjo atkurti valstybingumą. „Galbūt jis įgavo naujas formas, kitokias, nei įsivaizdavo 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, tačiau mūsų bendra praeitis tebėra gyva ir kalba su mumis senose kapinėse ir bažnyčiose, mūsų miestuose, laukuose ir miškuose. Ji įkvepia mus siekti glaudžių santykių, kurti naujas laisvės vizijas ir kibti į bendrus darbus”, – sakė šalies vadovas.
Šv. Mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, jose dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos vyskupai ir kariuomenių kapelionai.
Po šv. Mišių, skambant Vilniaus bažnyčių varpams, iškilminga laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias Rasų kapines. Jų aidą atkartojo išskirtinai svarbiomis progomis skambantis ir didžiausias Krokuvoje Vavelio katedros Žygimanto varpas. Senųjų Rasų kapinių koplyčios kolumbariume 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atgulė amžinojo poilsio.
2017 m. sausio 3 d. pradėjus Gedimino kalno šlaitų tvarkymo darbus, kalno aikštelėje atsitiktinai buvo rasti palaidojimai. Įsitikinus, kad tai 1863-1864 m. sukilimo dalyvių, kurie buvo nužudyti Vilniaus Lukiškių aikštėje palaikai, buvo pratęsta paieška ir atkasti 20-ies asmenų palaikai. Iki šio nepavyko surasti kunigo Stanislovo Išoros palaikų.
Po skubiai įvykdytos nuteistųjų perkėlimo iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo į kitas įkalinimo įstaigas procedūros sulaukęs itin daug nuteistųjų skundų, informacijos apie galimai pažeidžiamas perkeltų nuteistųjų teises, tyrimą atlikęs Seimo kontrolierius Augustinas Normantas pateikė rekomendacijas Kalėjimų departamentui ir sveikatos apsaugos ministrui.
Kalėjimų departamentas įpareigotas imtis priemonių, kad nuteistiesiems būtų užtikrinamos tinkamos laikymo, higienos, materialinio ir buitinio aprūpinimo sąlygos. Taip pat rekomendavo užtikrinti, kad visiems perkeltiems nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos tęsti mokymąsi bei būtų sudarytos sąlygos dirbti, garantuojant tinkamą nuteistųjų socialinę reabilitaciją.
Atskirą ir itin svarbią rekomendaciją ataskaitoje Seimo kontrolierius A. Normantas pateikė ir sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai, kuria nurodė būtinybę užtikrinti, kad ministro patvirtinta higienos norma dėl sveikatos saugos reikalavimų laisvės atėmimo vietose būtų papildyta numatytu reikalavimu užtikrinti natūralų apšvietimą pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
„Perkeliant nuteistuosius į kitas įkalinimo įstaigas, dauguma jų buvo įspėti likus mažiau nei vienai dienai iki perkėlimo procedūros. Pasitaikė atvejų, kai nuteistieji apskritai nebuvo informuoti apie perkėlimą ir pasiruošti tam turėjo tik vieną valandą. Todėl atitinkamai nuteistiesiems nebuvo sudaromos galimybės nei apskųsti tokių priimtų nutarimų, nei apie pasikeičiančią bausmės atlikimo vietą informuoti savo artimuosius“ , – rašoma Seimo kontrolieriaus A. Normanto žmogaus teisių stebėsenos ataskaitoje.
Seimo kontrolieriaus ataskaitoje pažymima, kad skirstant perkeliamus nuteistuosius į naujas įkalinimo vietas, į jų pačių ar jų artimųjų gyvenamąją vietovę nebuvo atsižvelgta. Tyrimo metu nuteistieji Seimo kontrolieriui paaiškino, kad į lūkesčius bei prašymus bausmės atlikimą tęsti pataisos įstaigose, parinktose pagal jų artimųjų gyvenamąją vietą, Kalėjimų departamentas formaliai atsakė pateikdamas nuomonę, kad jokie teisės aktai neįpareigoja skirstant nuteistuosius atsižvelgti į artimųjų galimybę lankyti juos bei atstumą iki namų ar kitus pageidavimus.
„Nuteistuosius perkėlus į toli nuo namų esančias įkalinimo įstaigas, artimiesiems, norintiems atvykti į pasimatymus, kyla itin daug nepatogumų. Padidėję atvykimo kaštai bei laiko sąnaudos lemia tai, kad nuteistuosius artimieji lanko rečiau, todėl natūraliai kyla kliūčių palaikyti ryšius su artimaisiais. Silpnos sveikatos ar specialių poreikių turintiems artimiesiems pasimatymai su nuteistaisiais tapo itin sudėtingi ar net nebeįmanomi, nes ilgesni atstumai šiems asmenims yra sunkiai įveikiami“, – pažymi Seimo kontrolierius ataskaitoje.
Seimo kontrolieriaus ataskaitoje pastebima, kad perkeltus nuteistuosius priėmusios įkalinimo įstaigos nebuvo pasirengusios užtikrinti nuteistiesiems galimybes tęsti jau pradėtą mokymąsi arba sudaryti sąlygas dirbti, o kai kurios įkalinimo įstaigos Seimo kontrolieriui paaiškino, kad jos neturi galimybės taikyti perkeltiems nuteistiesiems užimtumo programas dėl skirtingų jų laikymo režimų.
Paaiškėjusios aplinkybės Seimo kontrolierių skatino priimti išvadą, kad perkelti nuteistieji praranda teisę atlikti bausmę tokiomis sąlygomis, kurios būtų orientuotos į nusikaltimą padariusio asmens perauklėjimą.
„Konkrečiu atveju, keturi į Alytaus pataisos namus perkelti nuteistieji prieš perkėlimą mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje. Tačiau tyrimo metu administracija mums nurodė, kad informacijos apie šių nuteistųjų mokslą iki jų perkėlimo į įstaigą lyg šiol neturėjo, todėl atitinkamai po perkėlimo šiems nuteistiesiems nebuvo sudarytos galimybės tęsti mokymąsi, o dvyliktoje klasėje mokęsi nuteistieji negalėjo dalyvauti lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos laikymo egzamine“ , – pažymima ataskaitoje.
Ataskaitoje Seimo kontrolierius taip pat pažymėjo, kad nuteistiesiems dažnai nebuvo užtikrinamas net tinkamas minimalus aprūpinimas baldais, nes lankantis įkalinimo įstaigose pasitaikė atvejų, kai ne visiems į kamerą patalpintiems asmenims užteko sėdimų vietų.
Seimo kontrolierius ataskaitoje taip pat atkreipė dėmesį, kad nuteistieji savo asmeninius drabužius yra priversti skalbti kibiruose šaltu vandeniu ir džiovinti tose pačiose kamerose.
Dėl itin blausaus apšvietimo kamerų tipo patalpose Seimo kontrolierius A. Normantas kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl natūralaus apšvietimo kontrolės. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad pataisos įstaigų kamerose natūralios šviesos lygis nesiekia net mažiausios nustatytos analoginės natūralios apšvietos ribos.
Taigi „energetiškai pakrauti“ akmenys su dubenimis ir kitais ženklais tarsi paliudijo, kad čia, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia ir kur tęsiasi V. Kudirkos aikštė, kažkada būta šventvietės. Ir visiškai tikėtina, jog kažkur netoliese buvo kraunami ritualiniai laužai ir deginami „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai“, o vėliau gal net ir paprasti miestiečiai.
Malkos šventajai ugniai buvo imamos iš šventos giraitės, kuri nuo čia tęsėsi iki pat Žvėryno. Senovėje čia išties buvusi giria, tikriausiai tokia pat kaip Vingio parke ar Karoliniškių draustinio kalvose. Matyt, iškeliaujančiųjų su dūmais į Dausas čia radęsi daug, tad veikiai iš šventosios giraitės (lotyniškai lucus) beliko tik laukas.
