Mitologinis Vilnius ( V )


Print

Taigi „energetiškai pakrauti“ akmenys su dubenimis ir kitais ženklais tarsi paliudijo, kad čia, kur dabar stovi Šv. Jurgio bažnyčia ir kur tęsiasi V. Kudirkos aikštė, kažkada būta šventvietės. Ir visiškai tikėtina, jog kažkur netoliese buvo kraunami ritualiniai laužai ir deginami „visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai“, o vėliau gal net ir paprasti miestiečiai.

Malkos šventajai ugniai buvo imamos iš šventos giraitės, kuri nuo čia tęsėsi iki pat Žvėryno. Senovėje čia išties buvusi giria, tikriausiai tokia pat kaip Vingio parke ar Karoliniškių draustinio kalvose. Matyt, iškeliaujančiųjų su dūmais į Dausas čia radęsi daug, tad veikiai iš šventosios giraitės (lotyniškai lucus) beliko tik laukas.

Jau M.Strijkovskis savo istorijoje aiškino, jog lietuviai šią vietą vadiną Laukos. Dideliu ir plačiu lauku vakarų link iki pat Žvėryno Lukiškės išliks iki pat XIX a. vidurio ir net vėliau. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į jau minėtą nuotrauką, darytą nuo dabartinio Pamėnkalnio. Joje tegalima išvysti Neries pakrantėje Ap. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, o didžiojoje lygumoje tik vieną kitą lūšnelę. Iš esmės tai patvirtina ir 1874 m. Juozapo Čechavičiaus nuotrauka.

Atkreiptinas dėmesys į kryžius pirmajame plane, liudijančius, kad dar ir tais laikais bent Pamėnkalnyje ir jo šlaituose buvo laidojami žmonės. Taigi galima daryti prielaidą, kad plotai, besitęsiantys į vakarus Žvėryno link turėtų būti susiję su žmonių laidojimu. Senovės baltų tradicija liudija, kad laidoti reikia į vakarus nuo gyvenvietės ir už vandenų. Todėl miestiečiai ir laidodavę už Vilnios į vakarus nuo gyvenvietės, pvz., Pamėnkalnio šlaituose.

Pirmiausia žvelgiant į vakarus nuo dabartinio Gedimino kalno laidojamieji atsidurdavę už Vilnios vandenų, o paskui, miesto erdvei prasiplėtus, dar toliau, t.y. už Neries Žvėryne. Taigi negalima tvirtai paneigti, kad gal ir ten būdavo išberiami mirusiųjų pelenėliai, kaip senieji lietuvių papročiai reikalautų. O gal čia kažkur būdavo supilami ir pilkapiai, kurie vėliau sunaikinti besiplečiant miestui?

Nors vargu ar šiose vietose, ypač vėlesniais laikais, galėję būti pilkapių. Ir štai kodėl. Archeologas Mindaugas Bertašius (kn.: „Vidurio Lietuva VIII–XII a.“, VDU, 2002, p.85) apie mirusiųjų deginimą to meto Lietuvoje rašo: „po mirties visiškai naikinama mirusiojo individualybė socialiniu požiūriu ir neapibrėžiama kapo vieta. Tai gan savotiškas reiškinys pagoniškame pasaulyje, kur buvo įprasta afišuoti mirusiojo padėtį visuomenėje“.

Tokį paprotį archeologas nustatė Vidurio Lietuvai, kasinėdamas Marvelės kapinyną, tačiau žinoma pirmųjų valstybinių darinių slinktis į rytus, taigi būsimo Vilniaus link, irgi būdingas mūsų kraštui reiškinys. Net valdymo centrai kėlėsi vis labiau į rytus: iš Kernavės į Trakus, iš Trakų į Vilnių…

Galbūt to meto Šventaragio slėnyje prieš deginant mirusįjį jo garbei buvo rengiamos ir žirgų lenktynės, apie kurias pasakoja Wulfstanas, apsilankęs pas aisčius IX a. pabaigoje. Beje, tai labai tikėtina, kadangi žirgų lenktynes per laidotuves rengė daug tautų, ne tik aisčiai, bet ir skandinavai, Kaukazo tautos, senovės graikai ar romėnai. Juk žirgas tampa mirusiojo kario palydovu į pomirtinį pasaulį (M. Bertašius, p.176).

Todėl gal neatsitiktinai ir Vytautas prie Neries kilpos ties dabartiniu Geležinio Vilko tiltu įkurdina totorius, o gal tik pripažįsta ir tik patvirtina jų nuo seno turėtas teises į šią vietą, nes totoriai nuo anksčiau čia buvo įsikūrę. Šis kampas vadintas Totorių Lukiškėmis, čia stovėjusi mečetė ir, be abejo, kažkur čia buvo galima „išsinuomoti žirgelį“ arba… palikti savus žirgus pas gerai išmanančius savo darbą totorius, kol atvykęs iš toli bajoras dalyvauja šermenų puotoje.

O ką rodo virgulės? Jos liudija, kad stipri energetinė juosta nuo V. Kudirkos aikštės sklinda į vakarus Žvėryno link ir kerta Nerį ties Liubarto gatve. Mėginimai užčiuopti energetinius srautus, sklindančius nuo V. Kudirkos aikštės ir nuo Šv. Jurgio bažnyčios virgulininkus tiesiog suglumino, nes iš čia buvo aptiktos net dešimt (!) krypčių, kuriomis siunčiami kažkokie signalai ar užmezgami kažkokie energetiniai ryšiai.

Viena juosta, be abejo, sujungia šią vietą su netoli esančia Arkikatedra, tikriau su jos centru, su ta vieta, kur požemiuose aptikta Perkūno aukuro liekanų. Ir tai suprantama.

Perkūno šventyklos ryšiai su Šv. Jurgiu atrodo visiškai aiškūs. Juk dar graikai įvardiję vieną Dzeuso apraiškų kaip Georgios, atseit, žemdirbys. Dzeus Georgios – Griausmavaldis Artojas… O lietuviškojo Griausmavaldžio (svarbiausios ne tik kariams, bet ir žemdirbiams dievybės) metaforinis įvardijimas – Perkūnas, t.y. „periantis, mušantis, daužantis“. Šv. Jurgis arba Georgijus, arba Jorė liaudies meistrų ir vaizduojamas kaip raitelis, nuduriantis slibiną. Tai savotiškas mūsų Vyties variantas.

Ypač mįslinga energetinė juosta nuo V. Kudirkos aikštės nusitęsė į rytus. Ji kirto tašką ant vienos Kalnų parko kalvos. Šis taškas ir ši mįslinga vieta mums atrodė visiškai nieko nereiškianti, bent iki tol, kol neįsigilinome į Sigito Lasavicko tyrinėjimus ir piešinius (bet apie tai vėliau).

Būta čia juostos ir Verkių bei Jeruzalės Kalvarijų link ir dar kitomis – šiaurės, šiaurės vakarų ir kitokiomis kryptimis. Be abejo, pulsavo šios juostos ir į pietus Rasų kalvų link, ir kažkur į pietvakarius. Beje, šias juostas tam tikrais atstumais atkartodavo lygiagrečios, irgi gana galingos juostos, kurių paskirtis buvo tarsi aidu skleisti kažkokią žinią į visas puses. Visas šias galingas juostas kai kas vadindavo stovinčiomis bangomis, o mes, ir ne be pagrindo, vis dažniau pradėjome vadinti šviestakiais, nes įsitikinome, kad per šias juostas iš tikrųjų plinta kažkokia nušvitimą teikianti galia.

Žmonės, išvydę virgulininkus, puldavo klausinėti, ar nekenkia jiems buvimas tokios dešimties metrų pločio juostos ribose. Tekdavo aiškinti, kad tikrai nekenkia. Tai juk ne tos siaurutės 20–30 cm juostelės, sudarančios nedidelius rombukus ir galinčios sudirginti bei sutrikdyti mūsų kūno dalį, jeigu per gulintį lovoje žmogų pulsuos keletą metų. Tuomet dėl visiškai žmogui nesuprantamų priežasčių vieni organai staiga įgaus energetinių pranašumų ar atvirkščiai – nusilps, todėl bendra kūno ląstelių sąveika išsibalansuos. O juk, kad išvengtume tokių nemalonių dalykų, tereikėjo patraukti bent pusmetrį į šalį lovą miegamajame…

Beje, viena iš paskatų imtis šio darbo buvo troškimas atkreipti žmonių dėmesį ir į tas siaurąsias, sveikatai pavojingiausias energetines juosteles bei gardeles, nuo kurių apsisaugoti nėra sunku, jei tik atkreipiamas deramas dėmesys.

O kaip veikia plačiosios energetinės juostos, kam jos skirtos? Ir išvis kaip ir kada jos susidarė ar sudarytos? Jos dar laikomos stovinčiomis bangomis… O aš jas drįsčiau pavadinti ir informacinėmis energetinėmis juostomis arba dar tiksliau ir teisingiau – šviestakiais, nušvitimą teikiančiais ir kažkokią svarbią žinią perduodančiais šviesos takais.

Kokią žinią jos tarsi radijo stotys siunčia įvairiomis kryptimis? Kokią informaciją jos į savo centrus sutraukia ir sukaupusios vėl paskleidžia? Kaip jos atsirado? Ar tai gamtiniai reiškiniai, susidarę dėl ypatingų požeminių žemės plutos įtrūkimų ir gelmėse tekančių vandens srautų? O gal juos kitados aptikę jautrūs žmonės žyniai ir panaudoję kaip šventvietes? Ir ar tik šventvietes jie, vaidilos bei kriviai, tokiose ypatingose vietose įkurdavę? O gal tai ir tarsi kažkokios transliacijų stotys, kryptingai kažkokią žinią į mūsų pasąmoninį lygmenį skleidžiančios iki šiol?

Juk ir tautosakos žinovai, o ypač folkloro ansamblių dalyviai, jau ne kartą yra aptikę užslėptas žinias, kurios užkoduotos dainose, dažniausiai sutartinėse, kurios tik per nesusipratimą vis dar vadinamos paprastomis liaudies dainomis. Bet negi paprasti kaimo žmonės galėjo sukurti indų jogų kūrybai prilygstančias daugiabalses giesmes, kurios iš tikrųjų daro stiprius energetinius poveikius aplinkai (pvz., gali iššaukti lietų per užsitęsusią sausrą)? Mat ypatingi garsų ir ritmų deriniai sukelia aplinkoje rezonansines bangas, kurios tikrai gali paveikti nemažas oro ir gamtos erdves.

Taigi jei jau aptikome, kokios galios slypi sutartinėse, tai kodėl negalime daryti prielaidos ir apie kitus senovės žynių sukurtus dalykus, galinčius gelbėti savus gentainius ir per ateityje iškilsiančius pavojus.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas Vaclovas Mikailionis.

2013.10.04


Prisijunkite prie diskusijos