JK karalienė Elžbieta II. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinės Karalystės (JK) karalienė Elžbieta II paskatino savo šalies žmones, nepatikliai žiūrinčius į skiepus nuo COVID-19, „galvoti apie kitus žmones, o ne save“ ir pasiskiepyti.
94 metų amžiaus monarchė ir jos sutuoktinis princas Philipas pirmąja vakcinos nuo koronaviruso infekcijos doze paskiepyti sausio pradžioje.
Šiuo metu 99 metų princas Philipas gydomas ligoninėje dėl infekcijos, bet ji nėra susijusi su koronavirusu. Karalienės vyriausiasis sūnus ir sosto įpėdinis princas Charlesas, kuris pernai persirgo COVID-19 liga, taip pat jau pasiskiepijo pirmąja vakcinos doze.
„Viskas vyko labai greitai, ir aš gavau daug laiškų iš žmonių, kurie buvo labai nustebę, kaip paprasta gauti vakciną. Ir visai neskaudėjo“, – taip savo patirtį apibūdino karalienė.
„Gavus vakciną, yra jausmas, kad esi apsaugotas, kas, manau, yra labai svarbu“, – teigė Elžbieta II.
Karalienė, be to, šią ligą pavadino „maru“, tačiau pasidžiaugė neįtikėtinai greitu vakcinacijos programos vykdymo greičiu šalyje.
JK pirmąja vakcinos doze paskiepyta jau daugiau kaip 18 mln. žmonių.
Jau kelis kartus paskutinių įvykių kontekste akis užkliuvo už mūsų viešojoje erdvėje teikiamos nuorodos į Albero Kamiu (Albert Camus) romaną Maras, nors taip ir nepavyko iki galo perprasti to, kodėl kolegos dabar laikosi beveik šventu tapusio įsipareigojimo, jog esant net mažiausiai progai reikia paminėti šį kūrinį. Ar tokiam sugretinimui pakankamą pagrindą teikia užstojusios užkrečiamos ligos negandos, žmonių gyvybes šienaujanti pandemijos situacija, nežiūrint to, kad COVID-19 protrūkis kol kas negalėtų būti prilygintas marui, galėjusiam sunaikinti net didžiąją dalį populiacijos? O gal autorius naujai įdomus tampa jau vien dėl to, kad savo garsiajame romane taupiai, bet labai reljefiškai sugebėjo perteikti karantino atmosferą?
Žinia, romane Maras piešiamos maro scenos gali būti suprantamos labiau išplėtotame kontekste kaip žmoniją kartas nuo karto ištinkančių negandų parabolė, didelę apibendrinančią galią turintys vaizdiniai. Dar ir šiandien yra sutinkamas fašizmo kaip rudojo maro įvertinimas, o literatūros apžvalgininkai išties yra linkę nurodyti būtent į romano pasirodymo metu dar gyvu įspūdžiu tebesančius prabėgusio pasaulinio karo žiaurumus ir fašizmo užkrato pavojų kaip prasminį šių užrašų foną, tačiau man atrodo, kad tokia sociologinio pobūdžio konkretizacija yra pernelyg tiesmukiškas pritempimas prie iš anksto pasigamintų schemų. Kad ir kaip ten būtų, šis romanas yra sugestyvus ne tik galimais simboliniais užšifravimais, bet ir pagilinto realizmo potėpiais.
Jau pačioje pradžioje pravartu pastebėti, kad A.Kamiu-rašytojas nebuvo tik A.Kamiu-filosofo idėjų iliustratorius, apipavidalintojas meniniais vaizdiniais.
H.G. Gadameris, kitas XXa. filosofas, tvirtina, kad filosofija yra tai, kas atsiranda iš kalbos trūkumo. Manding A.Kamiu tą trūkumą, siekiant aprašyti materijos atsparumą proto žvilgsniui, jos nepersmelkiamumą, nesitenkindamas tik filosofijos naujakalbės ir naujai atrastų metodų teikiamomis priemonėmis, suprato dar radikaliau nei H.G Gadameris, hermeneutinės filosofijos vėliavnešys.
Apie ką šis romanas? Trumpai tariant, apie mylimųjų išsiskyrimus ir pareigos neatstojamumą.
Albertas Kamiu
A.Kamiu su savo absurdo teorija ir Sizifo mito interpretacija yra tapęs egzistencijos filosofijos, dažnai vadinamos tiesiog egzistencializmu, emblematikos dalimi. Tačiau romanas Maras, pasirodęs 1947 m., iškrinta iš visų egzistencializmo kontekstų kaip netipiškas šiai mintijimo pakraipai kūrinys. Jeigu iš viso A.Kamiu kūrybinio palikimo žinotume tik jo romaną Maras, prie egzistencializmo (sąlyginai suprantamo vis tik kaip tam tikra doktrina) šio autoriaus nesugebėtume pritemti net su didžiausio traktoriaus pagalba. Jeigu egzistencializmą vis dėlto ryžtamės suprasti išties kaip tam tikrą doktriną, Marą konceptualiu kūriniu darančios, vedančiosios romano idėjos yra griežtai antiegzistencialistinio pobūdžio.
Paminėkime bent dvi tokias idėjas, radikaliai prasilenkiančias su egzistencijos filosofijos kuriamais orientyrais, t. y. 1) A. Kamiu moralę susieja ne su individualiu-situaciniu išgyvenimu, kaip būtų galima laukti iš ištikimo kanonui egzistencialisto, o su protu ir pažinimu, 2) moralės pagrindu čia yra nurodoma pareiga arba net pareigos abstrakcija, tam tikras pareigos automatizmas, nors, nesunku įsivaizduoti, kad pareigos metafizika egzistencijos filosofijai tūrėtų sukelti ne kažką mažiau, o tikro šoko alergiją. Maras apskritai yra moralistinio pobūdžio kūrinys, taigi esmiškai svetimos egzistencializmui mintijimo stichijos pavyzdys.
Štai čia yra gera proga pastebėti, kad didžiausi prasiveržimai moralės teorijoje moralės fenomeno specifikos atpažinimo linkme yra sietini su labiausiai tampriu moralės ir proto suglaudinimu arba net persidengimu, kai moralinė refleksija didesniu ar mažesniu laipsniu yra nusakoma kaip proto funkcija. Sekant šia linija, moralė yra ne širdies dosnumo, o proto reikalas. Kas be ko, tokio prasiveržimo moralės specifikos atpažinimo linkme paradigminės figūros yra Sokratas ir Immanuelis Kantas. Sunku tuo patikėti, bet Maro autorius neabejotinai yra šios Sokrato-Kanto linijos pasekėjas.
Kaip ir Sokratas, tapatinęs dorovę su pažinimu, A.Kamiu tvirtina, kad blogis atsiranda iš nežinojimo, o pažįstantis žmogus jau neva automatiškai yra pastūmėjamas į gėrio pusę.
Albertas Kamiu. Maras
Dėl pažinimo ir dorovės tapatinimo Sokratui priekaištavo dar Antikos filosofas Aristotelis, pastebėdamas, kad Sokrato etika neva yra pernelyg intelektinė, o štai garsusis moderniųjų laikų filosofas Georgas Hegelis sako, kad Sokrato etikai trūksta širdies momento (galima mirti iš juoko, kad taip tvirtina būtent garsiausias visų laikų panlogistas, kurio loginių staklių dundėjime išaustame pasaulio aiškinime iš žmogaus konstitucijos nelieka jokio gyvo organo, tik – loginės kategorijos). Žinia, Sokrato pasvarstymai išveda į bendražmogiškos moralės plotmę, paneigdami anksčiau gyvavusį dorybės supratimą, kad skirtingoms žmonių grupėms turėtų būti keliami skirtingi reikalavimai. Sokratas skelbia, kad dorovė yra nedali. Kita vertus, kaip suprasti du, vienas kitam tarsi ir prieštaraujančius Sokrato filosofijos teiginius, 1) dorovės ir žinojimas yra tas pat, 2) dorumo išmokyti neįmanomą, žr. mano pastabas čia https://kaunozinios.lt/lietuva/apie-sazininguma_98091.html/
I. Kantas pirmasis išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų, apibrėždamas moralę per laisvės galimybės idėją („moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis“). Moralė čia yra atpažįstama kaip giliausias laisvės vykdymas, nors, kita vertus, I. Kanto etika nė iš tolo neprisileidžia savivalės principo užkrato.
Pagal I. Kantą moralė nėra išvedama nei iš mokslinio tyrimo rezultatų, nei iš Dievo valios, tačiau, anot I.Kanto, pagrindinis moralės dėsnis, apibrėžiantis kiekvieno poelgio moralinį vertingumą, yra randamas, kyla iš proto ir pats yra svarbiausias proto praktinio turiningumo liudijimas. I.Kantas tvirtina, kad nėra jokio reikalo filosofams išrasti pagrindinį moralės dėsnį, esą pagrindinis moralės dėsnis, čia vadinamas kategoriniu imperatyvu, kaip toks yra įaugęs į žmogaus proto prigimtį, dar daugiau, – yra toks beprielaidinis proto faktas, kuris savo turiningumą parodo tuo, jog pats yra bet kokio moralinio pasirinkimo prielaida. Apie tai plačiau mano pastabos nurodomo straipsnelio antroje dalyje https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/235081/dialogo-ribos-ir-uzribis.
Pagal I. Kantą, pagrindinis moralės dėsnis galioja ne tik žmogui kaip protingai būtybei, bet protingai būtybei apskritai (jeigu be žmogaus būtų dar ir kitos rūšies protingos būtybės), taip pat ir Dievui kaip begalinei inteligencijai.
Kartais I. Kanto etinė doktrina yra pavadinama pareigos etika, savo ruožtu A. Kamiu vykusiai pagauna, kad pareigos meniniam įvaizdinimui labiausiai parankus yra gydytojo profesijos tipažas. Kaip nesunku įsivaizduoti, gydytojo veiklos sėkmingumo sąlygą greičiau yra pareigos naštos prisiėmimas nei sentimentalumas, perteklinis jautrumas ar širdies lobiai.
Kažkada Levas Tolstojus yra bandęs įpiršti nuomonę, kad mediko profesija yra priešiškumo žmogaus dvasingumo raiškai forpostas, savo ruožtu A. Kamiu romane Maras tvirtina, kad žmogui, netikinčiam Dievu, bet norinčiam padėti kitiems žmonėms, geriausia būtų rinktis gydytojo profesiją.
Skrybėlė. Slaptai.lt nuotr.
Taigi jau čia būtų pats laikas prisipažinti, kad iš A.Kamiu pasiskolinęs maro metaforą, Lietuvą ištikusios pandemijos savitumo nusakymui būčiau linkęs vartoti maras mare įvardijimą. Mūsų situacija yra neįtikėtinai paradoksali ta prasme, kad kovoje su koronavirusu stoja lietuviškojo tipo medicina, apkrėsta sukčiavimų ir baisaus kyšininkavimo maru. Kas išdrįs pasakyti, kad dabar čia visai be pagrindo, išsigalvodamas nebūtus dalykus, dergiu Lietuvos gydytojus, galbūt tokiu būdu net pasitarnaudamas putininei propagandai? Kitas klausimas – ar laikas dabar atsainiai moralizuoti, kai troba liepsnoja iki stogo ir reikėtų visų pirma galvoti apie tai, kaip išnešti sveiką kailį? Kaip atrodo bent man, būtent dabar, kai pamatėme didelio būrio gydytojų sugebėjimą prisiimti visą pareigos naštą, pats laikas būtų pakalbėti apie medikų gretose išplitusio moralinio maro užkratą, pabandant nunulinti situaciją ir ieškant naujo atsparos taško, nes vaizduotė purtosi nuo vaizdinio, kad tie dori žmonės anksčiau ar vėliau privalės sugrįžti į aplinką, kur papročius diktuoja padugnės.
Kažkada juoką keldavo sovietinių propagandistų užkeikimai, kad alkoholizmas yra buržuazinės santvarkos liekana, tačiau dabar ne juokais galime tvirtinti, kad masinis kyšininkavimas medicinos sferoje išties yra anų laikų palikimas su naujais laisvosios rinkos visuomenėje pacientų žiauraus finansinio prievartavimo ir įpainiojimo į finansinę baudžiavą, privačių kabinetų piktnaudžiavimo, išnaudojant valstybinių medicinos įstaigų infrastruktūrą, ir didelių ligoninių vadovų patronažo elementais. Kartais atrodo, kad čia sukasi kontingentas savo cinizmu pranokstantis net Pravieniškių pataisos namų klientūrą.
Net jeigu ir pavyktų kažkam užčiaupti koserę šių eilučių autoriui, vis tiek išliktų tas pat, o būtent tai, kad Lietuva iš savo medicinos sistemos pusės jau senokai atsiduoda įtrešusiu puvėsiu.
Paskaitos vaizdo transliacijos modulyje yra Žinutės rubrika, kur, kaip suprantu, dėstytojas turi progą palikti studentams kokį nors įasmenintą palinkėjimą ar užrašyti mintį, nebūtinai susisiejančią su paskaitos tematika. Praeitą kartą savo nuostabiesiems studentams šioje labiau sužmoginto bendravimo grafoje palikau įkėlęs Albero Kamiu (Albert Camus) ištarą, užrašytą jo maždaug tuo metu, kai brendo pirmieji garsiojo romano „Maras“ apmatai: „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.“
Taigi, tegul ir lieka ši ištara neišpakuota studentų akivaizdoje, žadinanti jiems neaiškius lūkesčius, arba, kitaip tariant, nesiruošiu tarpininkauti jaunam žmogui, pastūmėdamas į vieną ar kitą pusę, ieškant šių žodžių supratime siūlo galo, tačiau pasilikęs pats su savimi jaučiu pareigą pratęsti pokalbį su savo anima, kaip dar neradęs vienareikšmio, ramybę atnešančio, užganėdinančio atsakymo.
Iš tiesų, šis skulptūrinį pavidalą įgyjantis A.Kamiu palinkėjimas yra be galo ambivalentiškas, t. y. gali būti suprantamas iš skirtingų galų. Tarkime, jaunas žmogus čia visų pirma išgirsta raginimą neišbarstyti visokiems niekams duoto laiko, dėmesį koncentruojant į laimės paieškas. Tokį pasirinkimą sugebu suprasti ir pateisinti, nes kažkada pats toks buvau (esu įsitikinęs, kad moralinius užkeikimus turiu teisę dauginti tik prieš akis turėdamas savo paties pavyzdį, kitu atveju esu tik profesinis išsigimėlis). Galiu prisiminti ir tai, kad didžiosios laimės akimirkos vienaip ar kitaip yra susijusios su depersonalizacija, paklūstant beribių stichijų ritmikai. Žinia, buvimas atskira būtybe riboto „aš“ pavidalu visados yra skaudi, nerimastinga patirtis. Kita vertus, šiandieninė pandemijos patirtis prikišamai rodo, kad tikrąjį savo „aš“ ir savo artimą (tolimą) pradedi pažinti pagreitintu tempu tik užstojus nelaimės stichijai, prasidėjus visuotiniam kaukių praradimo metui.
Iš kito galo žiūrint, kyla klausimas – kam išvis yra reikalingas ir gali pasitarnauti netramdomos laimės proveržis, jeigu tu dar nesi pribrendęs tapti savimi? Tokiu atveju tu esi tik įrankis kitos būtybės potyrių paieškose, esi demonų maitintojas arba net – prabangiai nukrautas vaišių stalas demonams!
Man truputį gaila savo gentainių, kurie patiria saviizoliacijos nepatogumus. Jaučiuosi tarsi būčiau kažką apgavęs, neteisėtai privilegijuotas, nes man saviizoliacija ir yra pats didžiausias patogumas, nepasakius, malonumas. Kalbu apie moralinę saviizoliaciją, taigi čia, siekiant didesnio tikslumo, reikėtų kalbėti apie kokonizaciją, kaip apie kraštutinio laipsnio saviizoliaciją, nukreiptą ne tiek į fizinį, kiek į metafizinį (atsiprašau už patetiką, tačiau tikslesnio žodžio nėra) apsiribojimą. O kas gi belieka tavo ribotam „aš“, kai tavo geriausieji draugai žuvo, prasigėrė ar išprotėjo, a?.. Tokia kokonizacija nėra pati laimė, o greičiau yra patogus laimės ekvivalentas pasaulyje, kur laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas.
Baigdamas dar kartą priminsiu Aristotelio teikiamą laimė sąvokos paaiškinimą, tokiu būdu bandydamas išpirkti savo nešvarią sąžinę dėl labai subjektyvaus įsiterpimo į pokalbį apie laimę mus ištikusios nelaimės aplinkybėmis.
Aristotelis kritikavo Platono anapusinę gėrio sampratą, teigdamas, jog gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu, susiejamas ar net tapatinamas gėrį su žmogui realiame gyvenime iškylančiais tikslais (žmogus siekia to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, yra jam gėris). Tačiau čia pastebima ir tai, jog žmonių tikslai yra įvairūs, vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni. Aukštesni esą yra tie tikslai, kuriems žemesni yra priemonės (pavyzdžiui pinigai, sveikata).
Kita vertus, tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis iki begalybės, ją esą turi užbaigti aukščiausias tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra savipakankamas tikslas. Pagal Aristotelį toks aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas, kuris nėra priemonė kitam tikslui pasiekti yra laimė (eudaimojija). Esą toks aukščiausiasis tikslas drauge yra ir aukščiausiasis gėris.
Tačiau, žinoma, čia dar iškyla klausimas – kaip žmogus paprastai supranta tai, kas yra laimė. Pavyzdžiui, I. Kantas vėliau įrodinėjo, jog laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas. Pagal Aristotelį laimė yra žmogaus prigimtį atitinkanti veikla. Dar kitaip tariant, laimė – tai ne būsena, o gyvenimo būdas. Parfrazavus galėtume sakyti, jog laimę gali užtikrinti profesinė žmogaus veikla, kuri leidžia įgyvendinti prigimtį, realizuoti prigintiems potencialą. Kiekviena būtybė siekia užimti savo prigimtinę vietą, kurioje randa savo užbaigimą. Laimingas žmogus yra žmogus savo rogėse.
Prabėgusios savaitės Penktadienis buvo pirmoji diena, kai šalyje dėl koronaviruso epidemijos pavojaus nebevyko užsiėmimai bendrojo lavinimo mokyklose. Jeigu net nieko nebūtum girdėjęs, staiga prabudęs iš kelių mėnesių letargo miego, apie naująjį užkratą, vis tiek buvo galima spėti, kad šalyje prasidėjo kažkokie radikalūs pasikeitimai, vedantys nežinia kur.
Į akis visų pirma krito tai, kad aplink parduotuves mikrorajone ir parko prieigose didėja, bematant auga paauglių susiėjimai, iškrikusios jų virtinės sklaidosi šaligatviais, tarsi anie jau būtų išsiruošę į kelionę, bet nežinotų kur eiti be juos prižiūrinčių pedagogų (gr. paidagogos – vergas, vedantis šeimininko vaikus į mokyklą ir parvedantis tiesiausiu keliu atgal).
Aplink tvyrojo keistoko pagyvėjimo nuotaikos su isteriško paūmėjimo atvejais, kai vienas ar kitas pradeda šūkauti kaip indėnas, išėjęs į karo taką, kažkas iš jų springdamas kvatoja, kiti juokiasi iš užspringusio, negalėdami sustoti, tarsi visi čia būtų prisiriję linksminančiųjų dujų.
Neskubu spręsti, ar toks ūmus nuotaikos pagyvėjimas yra egzistencinis dar nelabai aiškaus pavojaus pasitikimo su jaunatviškos egzaltacijos prasiveržimais indikatorius, ar šitai yra paauglių, pirmą kartą taip akivaizdžiai atiduotų į savo pačių rankas, natūralaus fiziologinio, taigi dėsningo pagal gamtos ritmiką džiaugsmo išplitimas, įgyjantis masinį, gatves užplūdusį pavidalą?
Vaikų žaidimų aikštelė. Slaptai.lt nuotr.
Jeigu kažkas niekinančiai sakytų, kad šiame, iš natūros nupieštame vaizdelyje prasikiša atgrasaus nebrendilų elgesio kompleksai, aš be išlygų nesutikčiau su tokiu kategorišku teiginiu, atsakydamas, jog toks yra ir tikriausiai turėtų pagal idėją būti mūsų atžalynas, kuris dabar pasimatė visu gražumu, tarsi staiga būtų išguitas į gatvę iš kažkokio pogrindžio. Viso populiacijos atsinaujinimo mechanizmo su prieauglio dinamika mes anksčiau nematėme taip akivaizdžiai, kaip galėjome išvysti jau savaitgalį, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad moksleiviško amžiaus Lietuvos piliečiai anksčiau dienomis būdavo užrakinami mokyklose, vakarais savo tėvų – spaudžiami į kampą ruošti namų darbaus, o dabar jie iškart ir su akį rėžiančiu masyvumu pasimatė dar ir kitu savo rakursu, t. y. kaip palaida bala prie neparadinės parduotuvių sienos ir parkų prieigose.
Eidamas apsipirkti mačiau kaip prie parduotuvės nugarinės sienos tarsi į mitingą rinkosi paauglių kolonos, vaikinukai ir mergaitės, susimetę grupelėmis, gėrė iš butelių alų (įsigytą, regis, su benamių arba begėdžių suaugusiųjų pagalba), spygavo, keikėsi, spjaudėsi. Nemoralizuosiu dėl jaunųjų šalies piliečių nepagarbaus aplinkinių žmonių atžvilgiu elgesio, tikriausiai kažkada pats toks buvau, neatsimenu. Tačiau drauge klausiu savęs ir įgaliotų bei įpareigotų valdininkų, ekstremaliosios padėties prievaizdų – kur mes padėsime tą prasiveržusį tarsi pavasarinis ledonešis paauglių užplūdimo mikrorajono užkulisiais tvaną, kur užrakinsime, uždarysime dirbtinių užtvarų nemėgstančią ir linkusią burtis, ypač palaikyti bendravimą didžiųjų iššūkių kontekste mūsų jaunuomenę?
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nesu toks tikras kaip valdininkai, kad užsiėmimų nutraukimas bendrojo lavinimo mokyklose yra būtinoji kovos prieš koronaviruso paplitimą priemonė. Šiandien, paplūdę miesto gatvėse, atlaisvinti nuo pamokų jaunosios kartos bendrapiliečiai turės galimybę išplatinti užkratą daug sėkmingiau nei tuo atveju, kai jie būtų uždaromi mokyklų rezervatuose drauge su juos prižiūrinčiais mokytojais, – dabar kalbu net ne tiek apie tą virusą, kuris persiduoda oro-lašeliniu būdu ir nuo užkrėstų paviršių, kiek apie egzaltacijos virusą, egzistencinį maro nuotaikų padauginimą ir dekadentiškas valios konvulsijas, atsirandančias matant besivalkiojančius ir neprižiūrimus tarsi benamiai šunys miesto paslėpsniuose paauglius.
Ar gali atsitikti taip, kad mūsų valdžia imsis pačių griežčiausių priemonių ir, tarkime, pradės gaudyti į krūvą besirenkančius paauglius tinklais, kaip darė komunistinės Kinijos pareigūnai? Žinia, tokia pagunda yra, galima drąsiai spėti, kad naujos generacijos valdžiai, viską mėgstančiai drausti ir smulkmeniškai reguliuoti, iš tiesų niežti nagai. Jeigu viskas pakryptų tokia linkme, toliau, būnant nuosekliems, sektų būtinybė visą valdžią sutelkti vienintelio Verygos rankose, įteikiant jam diktatoriaus įgaliojimus ir suteikiant vyriausiojo žvejo titulą, koronaviruso išplitimo metu užmirštant, kad teisėtai sielų Žveju galėjo vadintis tik Kristus, o Žvejo žiedą teisėtai dėvi tik Popiežius, Dievo vietininkas žemėje.
(Manome, kad šiuos atsakymus į “Metų” anketos klausimus naudinga būtų perskaityti ne tik literatūrinio žurnalo skaitytojams. Antraštė mūsų. Slaptai.lt)
XXX
XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antigobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
O kuris gi žmonijos gyvavimo tarpsnis galėtų pasigirti ilgalaike taika ar stabilumu? XX amžius prasidėjo Rusijos revoliucija, pragaištinga daugybei tautų, ir į politinę piramidę iškėlė Staliną… XIX amžių draskė Napoleono karai, XVIII a. – Šiaurės, XVII a. – Trisdešimties metų karas…
