Terorizuojami esame kasdien, nors pistoleto niekas į smilkinį neremia


Print

(Manome, kad šiuos atsakymus į “Metų” anketos klausimus naudinga būtų perskaityti ne tik literatūrinio žurnalo skaitytojams. Antraštė mūsų. Slaptai.lt)

XXX

XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antigobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

O kuris gi žmonijos gyvavimo tarpsnis galėtų pasigirti ilgalaike taika ar stabilumu? XX amžius prasidėjo Rusijos revoliucija, pragaištinga daugybei tautų, ir į politinę piramidę iškėlė Staliną… XIX amžių draskė Napoleono karai, XVIII a. – Šiaurės, XVII a. – Trisdešimties metų karas…

Imantas Zieduonis knygoje “Kuržemytė” taikliai pasakė apie teutoniškąjį Kuršą: per 234-erius kunigaikštystės gyvavimo metus 110 metų (t.y. kas antri metai) žmones kamavo nederlius ir badas, 81-erius (t.y. kas treji metai) – karas, o kas penkiolika – epidemijos.

Marą, cholerą ir šiltinę lyg ir įveikėme. O ką gi dar?

Žmonija turbūt geriausiai sugeba kariauti ir kelti revoliucijas. Homo sapiens bodisi daugybės nekaltų dalykų, tik ne smurto, neapykantos, keršto, kraujo – nuo Kaino ir Abelio laikų. Kodėl? Sunku pasakyti… Karas sugriauna ekonomiką, bet kažkodėl jis ekonomiškai naudingas! Karas sunaikina genofondą, nušluoja nuo žemės paviršiaus ne vien tik nespėjusius subręsti da vinčius, galilėjus ir enšteinus, bet ir ištisas tautas – ir niekam dėl to širdies neskauda!  Nebent vienam kitam sacharovui ar kovaliovui… O ir lietuvių kam? Nijolei Sadūnaitei?

Teroras – nors gyvuliškas, bet, matyt, labai saldus pasitenkinimas. Mėgautis kitų kančia? O ar ne tokio pasimėgavimo mūsų vaikus ir vaikaičius moko šiuolaikinės medijos, ypač televizija bei internetas, veikiausiai ugdydamas būsimųjų teroristų kartą?!

Ne per daugiausia, tiesą sakant, tų vaikų ir vaikaičių Lietuvoje jau ir liko. Išsilakstė kas kur. Ir gerai. Nes ką jiems čia beveikti – darbo nėra, duona kainuoja kaip mėsa, o gera mėsa – kaip dviratis “prie Smetonos”! 

Vilniuje, Kaune dar galima išvysti mokinukų ir studentų. O mažuose miesteliuose – pusė namų tušti, visai ne taip, kaip Vakarų Europoje ar Šiaurės šalyse, kur mažiausioj gyvenvietėj jaunų ir senų knibžda.

Merdėjanti žemė. Tušti kaip iškirmijusio riešuto kevalas namai užkaltomis langinėmis. Tuojau po Nepriklausomybės senukus mūsų kaimuose visokie treninginiai pjovė, dabar valstybė pjauna – pasiligojusio nė “greitukė” ligoninėn nebeveža. Greičiau senas numirs – valstybei tik nauda, nebereikės pensijos mokėti.

Terorizuojami esame kasdien, nors pistoleto niekas į smilkinį ir neremia. Jau fiziškai pykina, kai įsijungi televizorių, net kai laida visai ne “teroristinė” – reklamą dar galima būtų iškęsti, bet anonsai, trunkantys po 10 minučių, varo į neviltį.

Toks įspūdis, kad visa Lietuva – debilai arba kamuojami Alzheimerio ligos. Anonsuojama iki vėmulio, iki gilaus protesto: išjungti, niekados nežiūrėti, išmesti televizorių pro langą! Sovietmečiu buvo toks anekdotas… Sutikęs apšepusį, susiglamžiusį bičiulį draugas klausia: “Kodėl neapsigerbi?” Tas sako: “Įsijungiu radiją – TSKP suvažiavimas, įsijungiu barzdaskutę – TSKP suvažiavimas, lygintuvą jau net įsijungti bijau…” Dabar labai panašiai gyvename, tik ne TSKP suvažiavimas iš visų kampų lenda, o milijonai prekių ir paslaugų, kurių niekam nereikia.

Visados, radusi pašto dėžutėje gausybę lankstinukų, imuosi už galvos: kiek medžių išguldyta dėl žmogaus godumo – baisu!

Baisiau, žinoma, kai gatvėje, parduotuvėje, metro ar teatre sproginėja bombos. Bet ar visada dėl to kalti teroristai? Kiek yra sufabrikuotų teroro aktų, kurie įvykdomi tik todėl, kad kažkas turi didelių liliputiniškų pretenzijų diktuoti šio pasaulio tvarką? Ar ne provokacija – Šamilio Basajevo reidas į Dagestaną? Ar ne provokacija – teroro aktai Maskvoje ir Volgodonske? O kaip pavadinti Rusijos kariuomenės siautėjimą Gruzijoje, kuris baigėsi valstybės dalies okupacija?

Bet labiausiai man klaiku, kai intervencijos vykdomos prisidengus demokratijos vardu. O juk ir taip būna. Ir ne kartą. Aš manau, kad demokratijos “importas”, kuriam prielaidas sukūrė būtent globalizacija, dažnai tėra pirkliškas cinizmas. Gal tai ir žadina antiglobalistinį ekstremizmą? Beje, globalizacijos iki galo dar “nesuėstos” šalys daug patrauklesnės, romantiškesnės…

Nūdienos istorikais, juolab politologais, jau kuris laikas visai nebepasitikiu. Ne todėl, kad meluoja susiriesdami. Labiau gal todėl, kad šiandiena – per arti akių, esame į ją įsikniaubę, o toks žmogus mato siaurai, todėl tendencingai.

Daugelio dalykų šiame pasaulyje, deja, nesuprantu. Sakykime, kas yra oro taršos kvotos, kurias panorėjus galima parduoti? Ar tokios kvotos ir tokie sandoriai gerina ar blogina ekologinę situaciją?

Kai girdžiu dusliai vaitojančias grindis po kojomis ir slogų sengirės eglių atsidūsėjimą anapus Nemuno, suprantu gyvenanti anaiptol ne saugiame – jau gal net nebe Dievo? – pasaulyje. Sprogdina, žinoma, ne mane (kur Veliuona, o kur Kaliningrado sritis!), tik žemę naujos atominės elektrinės pamatams, bet jausmas labai bjaurus – tarytum koks didžiulis pūlinys tvinksėtų visai šalia. Ir kas man uždraus galvoti, kad šita elektrinė – anaiptol ne energijos deficitui mažinti statoma, o tik politiniais tikslais, nes Rusijoje viskas daroma politiniais tikslais…

Kur išeitis? Nežinau…

Vaikystėje tėvai mus su broliu gėdydavo: kas melagis, tas ir vagis! Gal iš tiesų viskas pasikeistų, jei atsigręžtume į TIESĄ? Reikėtų paisyti tiesos. Nebemeluoti – nei sau, nei kitiems. Menas dažnai pasako tiesą. Bet kas paiso menininkų?

Žiūrėdama režisierės Phyllidos Lloyd filmą “Geležinė ledi” suklusau, išgirdusi Margaret Thatcher frazę, ištartą aktorės Meryl Streep lūpomis. Buvusi premjerė prisipažino, kad ir Europos “demokratija” kūrė globalinio terorizmo formulę. Valdyti pasaulį buvo ir bus vienintelis imperinių žmonių siekis.

Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

Lietuva – labai keista valstybė. Čia viskas “kažkaip ne taip”, net ir žiemos saulė danguje. Pakeliu akis nuo kompiuterio: laikrodžiai rodo vidurdienį, o saulei nusispjauti, kad buvusi mūsų Europos reikalų ministrė Laima Andrikienė nusprendė Lietuvą (dar tik deryboms prasidėjus) skubiai “sueuropinti”. Saulė vis tiek į zenitą pakyla tik pirmą valandą dienos, ir – ką tu jai?

Ne mane vieną Lietuvos laikas, ankstyvą popietę jau smigdantis į juodą naktį, erzina. Ne mano vienos biologinis laikrodis šaukte šaukia: negerai! Svarbu, kad gerai tiems, kurie laiką “valdo”. Menkutis melas? Bet ne toks jau ir menkas, kai pagalvoji.

Kai Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija “naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje” patvirtino šalies įvaizdžio koncepciją ir prasidėjo pasipūtėliškas skalambijimas, kad “Lietuva – drąsi šalis”, netvėriau juokais, nes pykti jau nebėra jėgų. Nors gal ir iš tikrųjų juokinga…

Kone ketvirtis milijono lietuvių gyvena iš įvairiausių pašalpų ir kompensacijų, kurias jau net ir išvardyti sunku. Ketvirtis milijono darbingo amžiaus žmonių sėdi be darbo. Infliacija auga… Bankai – užsieniečių rankose…

Drąsu tokiai “didelei” valstybei? Drąsu! O kur dar beveik pusė milijono emigrantų – jaunų, gabių, protingų, kurie – būdami Lietuvoje, jei tik turėtų darbo ir uždirbtų bent minimalų atlyginimą, – sumokėtų į valstybės iždą milijonus litų mokesčių?

Bet paklausykime, kokios gražios šnekos iš tribūnų!  Pas mus ir senatvė ori, ir neįgaliesiems – visos galimybės, ir Europos Sąjungos investicijų – kaip iš gausybės rago! O jau kaip smulkusis verslas skatinamas – nėra ką bepridurti! Nebent tai, kad smulkiausias iš verslininkų turi žinoti per 400 įstatymų, o kontroliuoti jį ir bausti turi teisę dešimtys institucijų… O kokį nors menkiausią savivaldos valdininkėlį institucijos gina įnirtingai, pasišventusiai. Jis gali būti korumpuotas demagogas, paskutinis girtuoklis, važinėti girtas tarnybiniu automobiliu, daryti pravaikštas, nusitaukšti viešai į visiškas lankas – šilta kėdžiukė vis viena bus prilipusi jam prie užpakalio kaip kramtomoji guma!

Politiniai rezervai? Gal ir akla esu, bet tokių kažkaip nematau. Dešinieji? Kairieji? Centras? O kuo gi ypatingai skiriasi jų programos?! Suprantu, kad rinkėjai programų neskaito. Kaip ir mūsų išrinktieji į Seimą neskaito Konstitucijos. Matyt, todėl jiems ir negėda prisiekti ant Konstitucijos ranką padėjus – nelabai težino, kas ten iš tikrųjų parašyta. O jeigu žinotų, neskleisų garsiai tokios nesąmonės, kad mūsų šalyje bažnyčia atskirta nuo valstybės.

O yra apie tai šaukiančių! Vos Lietuvos hierarchai pabando nepatenkinti krustelėti, kai kurie “radikalai” tuojau kaip burtažodį kartoja tezę, ištrauktą visai ne iš Lietuvos Respublikos, o iš SSRS Konstitucijos. Ir kaip jiems išaiškinti, kad mūsų Konstitucijos III skirsnio 43 straipsnio teiginys Lietuvoje nėra valstybinės religijos gerokai skiriasi nuo atmintin įstrigusio ateistinio šūkio?

Apie tai, kad to paties skirsnio tas pats straipsnis prasideda sakiniu – Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religijas… – verčiau patylėsiu. Tegul Konstitucinis Teismas darbuojasi, ko man čia aušinti burną.

Svajoti, kad politikai ar valdžia būtų Dievo žmonės, žinoma, naivu. Tačiau kartais norėtųsi bent jau elementaraus padorumo. Deja! Dievą mūsų politikai ir valdžia prisimena tik tada, kai paranku.

Kodėl didelė dalis rinkėjų visai nespjovė į buvusį LKP CK pirmąjį sekretorių A.M.Brazauską? Todėl, kad Algirdas Mykolas “atidavė” Vilniui, o ir visai Lietuvai, Katedrą. Viešai priminęs, kad atiduoti galima tik tai, kas yra tavo nuosavybė, akimirksniu būsi pavadintas labai įžūliu, neetišku ar netgi valstybės priešu…

O kodėl 2009-ieji mūsų valstybei tapo Lietuvos vardo paminėjimo Annales Ouedlinburgenses tūkstantmečiu, o tikintiesiems – Evangelijos žinia tūkstantmetei Lietuvai? Nejaugi vien todėl, kad krikščionys ir vėl pasijustų “atskirti”, kad nereikėtų ta proga daug investuoti į religijos objektus? Juk už pinigus, kurie buvo išdrabstyti kairėn ir dešinėn, fejerverkais iššaudyti į padanges ir išmokėti ambicingų superinių projektų vykdytojams, buvo galima visose Lietuvos bažnytėlėse įrengti šildymą…

(Stingdantis daugelio maldos namų šaltis, kai į ledokšnius sukreša net šv. Mišių vynas, mano galva, XXI a. nerūpi niekam, net ir ganytojams. Vyskupijose, ačiūdie, šilta. O tuo, kad klebonas, aptarnaujantis, tarkime, tris parapijas, mažiausiai valandą kasdien, išskyrus pirmadienius, ir trejetą valandų kiekvieną sekmadienį stingsta į kaulą, turbūt nieko nenustebinsi? Senučių, kurios rytą vakarą skuba viešai išpažinti savo tikėjimą, nes pagal vis tą pačią mūsų Konstituciją (II skirsnis, 26 str.) turi teisę tai daryti, irgi juk niekam negaila. O kaip į tokias pamaldas žiemą prisišaukti jaunimą?)

Neseniai teko būti Kauno arkivyskupijos kurijos renginyje “Meilė kuria šeimą”. Beveik sausakimšoje “Žalgirio” arenoje, talpinančioje apie 15 tūkstančių žmonių, dalyvavo ir aukščiausi šalies vadovai su šeimomis: Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ministras pirmininkas Andrius Kubilius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis. Žinoma, jie, kaip ir pridera, – pirmoje eilėje, žinoma, juos visus pristato didieji dienraščiai.

O apie tai, kad išmintingą, įdomią, jaunatvišką ir tikrai įspūdingą homiliją renginyje bylojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonas Erastas Murauskas – “Lietuvos ryto” informacijoje nebuvo nė žodžio. Kai kitą vakarą “katalikiškos pakraipos” koncertą parodė LTV (stebuklas?!), Seimo pirmininkės žodis, nors retorikos požiūriu ne itin uždegantis, skambėjo nekupiūruotas, o kunigui E.Murauskui televizinio laiko liko vos keliems iš konteksto ištrauktiems sakiniams. Kas tai – naujoji cenzūra, kurią mūsų Konstitucija draudžia, ar užsispyręs bukumas – nieku gyvu neparodyti per televiziją protingo žmogaus vien todėl, kad jis “kulto tarnas”?

Nesu nusiteikusi prieš minimus savo šalies aukščiausius pareigūnus. Tik pykstu ir jaučiu ypatingą širdgraužą, kad ilgindama pensijinį amžių laisva ir nepriklausoma Lietuva, valdant būtant šiai koalicijai, pavogė iš manęs septynerius darbingus ir kūrybingus metus. (Kuris meno kūrėjas nesvajoja apie pensiją, kad pagaliau – nebesukdamas galvos, iš kur gauti centą! – galėtų pagaliau parašyti, nutapyti, sukurti tai, kas apmąstyta, kam kauptąsi ne tokį jau trumpą gyvenimą?) Kai sužinojau apie šį savo valstybės nuosprendį, pasijutau bjauriai nuteista, nors nieko iš nieko nevogiau, nieko nežudžiau, tik savo pačios gyvenimą. O daugiau asmeniškų priekaištų neturiu! Ir vis dėlto suprantu: rinkimai į Seimą jau prasidėjo…

Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

Padeda tik tai, kad jaučiuosi esanti Dievo vaikas. Ir tikiu, kad aplinkui – kiti Dievo vaikai, nors gal ir pamiršę šią tiesą. Žmogaus atmintis nėra tobula. Ir gerai. Tobula atmintis jautresnį žmogų paprasčiausiai išvarytų iš proto.

Žinoma, viešai prisipažindama, kad mano pasaulėžiūra krikščioniška, jau matau stipriai susiraukusias fizionomijas ir netgi rizikuoju užsitraukti nemenką kai kurių žmonių rūstį. Ką padarysi. Vertybes kiekvienas renkamės patys. Bet manęs juk neerzina tas faktas, kad garbinti protą daugeliui aplinkinių sekasi žymiai lengviau, nei adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą. Kodėl tuomet aplinkiniai turėtų šaipytis, išgirdę, kad man mieliau – atvirkščiai?

Be to, esu jau tokio amžiaus, kai pašaipos strėlė, paleista mano adresu, nebeatrodo tragedija. Dažnai pasiguodžiu: gal Herakleitas nebūtų sakęs, kad dukart į tą pačią upę neįbrisi, jei būtų žinojęs, kad Sokratas, perskaitęs jo raštus, ištars: Ką supratau – didinga; kaip ir tai, ko nesupratau.

Nuotraukoje: teksto autorė Violeta Šoblinskaitė Aleksa.

2012.04.17


Prisijunkite prie diskusijos