Medžiai, kuriuos planuojama kirsti J.Basanavičiaus-Mindaugo gatvių sankirtoje. ELTA / Žygimantas Gedvila
Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas pripažįsta, kad teisinių priemonių sostinės Basanavičiaus gatvėje planuojamiems kirsti medžiams išsaugoti nėra. Todėl, anot mero, savivaldybė sieks medžius pripažinti kultūros paveldo objektu – dėl to į Kultūros paveldo departamentą, pasak V. Benkunsko, jau kreipėsi Kultūros ministras.
„Akivaizdu, kad teisinė apsauga šiuo atveju prasilenkia su realia padėtimi. Net nebūdami teisiškai saugomi, skvero medžiai esmingai formuoja vietovės aplinką ir yra neatskiriama urbanistinės visumos dalis“, – pirmadienį apie Naujamiestyje dėl statybų planuojamus pašalinti 9 medžius teigė V. Benkunskas.
Anot V. Benkunsko, teisiškai šioje situacijoje užkirsti kelio medžių naikinimui savivaldybei nepavyko todėl, kad želdiniai, augantys ant pastatų stogų, pamatų ar kitų jų dalių, inžinerinių statinių, pagal nacionalinius teisės aktus nėra laikomi saugotinais. „Tokie želdiniai gali būti šalinami be jokių atskirų leidimų. Gali būti bet kada sunaikinami. Taip ir yra J. Basanavičiaus gatvėje esančių medžių atveju“, – sako V. Benkunskas.
Todėl, teismui leidus naikinti aplink Romeno Gari paminklą esančius medžius, savivaldybė, anot V. Benkunsko, ieško kitų būdų medžiams išsaugoti. Anot mero, pirmadienį miestas kreipėsi į Kultūros ministeriją su prašymu šiuos medžius įtraukti į kultūros paveldo objektą. Valdas Benkunskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Jeigu šie medžiai nėra saugotini, kaip gyvosios gamtos dalis, jie gali tapti saugotinais, kaip kultūros paveldo objektas. Medžių kompleksas sukuria aiškią urbanistinę vertę ypatingoje miesto vietoje, todėl gali būti įtraukiamas į kultūros paveldo saugotinų objektų sąrašą“, – asmeninėje Facebook paskyroje teigė Vilniaus meras. „Tai nėra greitas procesas, bet, ko gero, vienintelis realus norint sukurti teisinę apsaugą. Tokį pavedimą Kultūros paveldo departamentui šiandien suformavo Kultūros ministras Simonas Kairys“, – pažymėjo V. Benkunskas.
Vis dėlto, V. Benkunskas teigia matantis ir kitą būdą medžiams išsaugoti. Tai, anot jo, verslininkų sąmoningumas. „Atsižvelgus į savivaldybės urbanistų argumentus dėl medžių vertės teritorijos įvaizdžiui, gatvės mikroklimatui, socialinės naudos, taip pat į viešąją nuomonę ir net reputacines rizikas projekto užsakovams ir vystytojams, pats pastato savininkas atsitraukia nuo pirminės idėjos ir atsisako medžius iškirsti“, – teigia V. Benkunskas.
„Su verslininkais buvo ne kartą kalbėta, įtikinėta ir dar šiandien kontaktuota dėl galimybės išsaugoti medžius, tačiau panašu, jog kol kas jokie argumentai nepadeda. Tikiuosi, padės viešas spaudimas“, – sako Vilniaus meras.
ELTA primena, kad savaitgalį viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad Vilniuje, Naujamiestyje, planuojama pašalinti aplink prancūzų rašytojo Romeno Gary paminklą esančius 9 medžius.
Viešojoje erdvėje kilo pasipiktinimas planuojamu 9 medžių iškirtimu, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė teigia neturinti teisinių galių apsaugoti medžius.
Savivaldybės atstovų teigimu, miestas nesutiko su įmonės prašymu kirsti medžius, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino bendrovės teisę dar kartą kreiptis dėl medžių šalinimo.
Kirvis. Slaptai.lt foto
Medžių kirtimą planuojanti atlikti bendrovė „Dobilo daigas“ trečiadienį organizuoja susitikimą su gyventojais.
Vilniaus miesto savivaldybė įpareigojo įmonę „Dobilo daigas“ organizuoti susitikimą su gyventojais ir parengti bei suderinti su savivaldybe naujų želdinių sodinimo projektą.
Naujame apželdinimo projekte šalia pastatų numatyta pasodinti medelių bei krūmų, įrengti augalų vazonus. Šį trečiadienį verslo atstovais planuoja susitikimą su miesto bendruomene gyventojų argumentams išgirsti.
Pasirodžius pranešimams apie planus Naujamiestyje kirsti 9 medžius, prokuratūra paskelbė atliksianti situacijos patikrinimą, po kurio bus sprendžiama, ar taikyti viešojo intereso gynimo priemones.
Nupjautas ąžuolas Vilniuje. ELTA / Tomas Vinickas
Šeštadienį Vilniaus Ceikinių gatvėje nupjovus šimtametį ąžuolą gamtininkai džiaugiasi visuomenės reakcija, tačiau primena, kad kiekvienais metais tokių Lietuvoje kertamų medžių yra daugybė. Iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai tikisi, kad šis precedentas užkirs kelią panašiems įvykiams ateityje. Vis dėlto, anot jų, kol kas identiški kirtimai kitose Vilniaus vietose vyksta ir šiuo metu.
Advokatas, Lietuvos visuomenės veikėjas ir Viešojo intereso gynimo fondo vadovas Saulius Dambrauskas sako, kad turto vystytojams materialinė atsakomybė tėra papildomos išlaidos. Kai pastato sąmatinė vertė yra skaičiuojama milijonais, papildomi tūkstančiai gavus baudą pridedami prie bendro statybų sąmato, o pažeidėjams tai „iš esmės nieko nereiškia“.
„Tai neturėtų tapti įprastine praktika. Čia yra nesiskaitymas su miesto kraštovaizdžiu, su gamta, su miestu ir miestelėnais – tiesiog pasityčiojimas iš visų“, – iniciatyvai „Tvari Lietuva“ komentavo teisininkas.
Specialisto teigimu, statybų bendrovės platinama informacija apie tai, kad nukirstas medis nebuvo saugomas – yra melaginga. Iš tiesų visi medžiai, atitinkantys tam tikrus kriterijus yra priskiriami saugotiniems želdiniams, todėl negali būti kertami be specialiai tam išduotų leidimų.
„Čia buvo ypatingai grubus pažeidimas. O tai, ką jie dabar rašo, yra visuomenės apgaudinėjimas. Jie teigia, kad šis medis nebuvo saugomas. Tai netiesa. Pagal vyriausybės nutarimu nustatytus kriterijus mieste kiekvienas medis virš 12 cm valstybinėje žemėje ir virš 20 cm privačioje yra priskirtas saugotiniems. Čia ko gero bandoma visus supainioti dviem skirtingomis sąvokomis painiojant kas yra valstybės saugomi medžiai, kaip gamtos paminklai ir tiesiog saugomi medžiai.
Konkretus ąžuolas, tikėtina, nebuvo įtrauktas į gamtos saugomų paminklų sąrašą. Kalba apie medį, kuris yra saugomas dėl to, kad atitinka reikiamus kriterijus pagal savo rūšį ir kamieno storį – ąžuolas yra vertinga rūšis ir jeigu jis yra virš tam tikro nustatyto storio tai elementariai jis yra saugomas ir negali būti pašalintas be leidimo, ir net leidimas tokio medžio nukirtimui negali būti išduotas be tam tikros teisinės priežasties“, – kalbėjo S. Dambrauskas.
Kaip ELTA rašė anksčiau, komentuodamas įvykį Vilniaus meras Valdas Benkunskas teigė, kad pagal savivaldybėje galiojančią tvarką medis gali būti įvertintas 130 tūkst. eurų. Politiko manymu, turėtų būti peržiūrėtas ir Želdinių įstatymas, ir Baudžiamasis kodeksas, o bauda už tokio pobūdžio pažeidimus galėtų prasidėti nuo pusės milijono eurų.
Suaugę medžiai miestui – aukso vertės
„Labanoro vilku“ pramintas gamtininkas Andrejus Gaidamavičius Stambus pasakoja, kad senas medis teikia įvairias ekosistemos paslaugas, tokias kaip oro gryninimas, vandens filtravimas, dirvožemio kokybės gerinimas. Šalia to, medis taip pat suteikia buveinę daugybei organizmų rūšių: nuo paprastų paukščių iki labai retų vabzdžių, kurie yra prieraišūs būtent ąžuolams.
Gamtininko teigimu, stambūs, savo lają išsaugoję medžiai karštą vasaros dieną miestuose sumažina oro temperatūrą keliais laipsniais, išsaugo didesnę aplinkos drėgmę taip kurdami žmogui palankų mikroklimatą.
„Kai ateina karščiai, kur visi stengiasi statyti automobilius? Po kokiu suoliuku nori atsisėsti? Ten, kur būtų pavėsis. Kadangi pas mus sausros ir karščiai vis dažnės dėl klimato kaitos, tokie medžiai yra aukso vertės“, – iniciatyvai„Tvari Lietuva“ sakė A. Gaidamavičius.
Specialistas priduria, kad ąžuolai vertinami ne tik dėl savo teikiamų „paslaugų“ žmogui, bet ir dėl išskirtinės reikšmės Lietuvai: „Kiekvienas suaugęs ąžuolas yra didelė vertybė, nes jis gali gyventi ilgiau nei tūkstantį metų – tai yra gyvieji paminklai, kurie liudys apie mūsų požiūrį į gamtą kartoms, kurios gyvens po 100, ar net po 1000 metų.“
Nukirstas ąžuolas – tik ledkalnio viršūnė
A. Gaidamavičius pabrėžia, kad Ceikinių gatvėje nupjautas ąžuolas nėra vienintelis toks atvejis. Gamtininko teigimu, tokie kirtimai vykdomi kone kasdien rekonstruojant kelius, vykdant statybas, o norint juos išsaugoti reikalingas net Prezidento įsikišimas.
„Gerai, kad dabar kilo toks skandalas, gal ateityje tai padės išsaugoti kitus ąžuolus. Bet kelininkai nuolatos pjauna ąžuolus rekonstruodami, platindami kelius – niekas nežiūri, ar medis storas, ar plonas, pjauna visus iš eilės. Prieš porą metų mums pavyko išsaugoti vieną ąžuolą Zarasų rajone, kuriam buvo 300 metų, bet ir tai – tik su prezidentūros įsikišimu“, – kalbėjo specialistas.
Aplinkos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė sako, kad bene didžiausia problema yra tai, jog medžiai teisiškai beveik nesaugomi. Jos teigimu, inžineriniais tinklais, tokiais kaip elektros perdavimo, nuotolinio ryšio laidai, dujotiekio, nuotekų šalinimo vamzdžiai galima itin lengvai pagrįsti didžiąją dalį kirtimų.
„Visoje Lietuvoje gaji problema, kad teisiškai inžineriniai tinklai pateisina visų medžių pjovimą. Šitas ąžuolas yra daugybės dalykų simbolis: teisinės netvarkos, vystytojų nihilizmo. Iš kitos pusės, kai visuomenė taip sureagavo, tikrai matome, kad kirtimai yra skaudi tema. Tai, kas yra teisėta ir kaip yra elgiamasi, toli gražu nėra tai, kas yra teisinga ir ko visuomenė norėtų“, – pasakojo L. Paškevičiūtė.
Prieš mėnesį fiksuota panaši situacija
„Girių spiečiaus“ narys ir Lietuvos fitoterapijos sąjungos atstovas Mindaugas Potapovas iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pasakojo apie šių metų gegužės 4 d. Verkių regioniniame parke vykusį kirtimą. Apie Verkių gatvėje paukščių perėjimo metu virstančius senus medžius savivaldybei pranešė vietos gyventojai.
„Remiantis tuo, kad toje vietoje yra inžineriniai elektros tinklai, šalia kelio buvo iškirsta nemažai brandžių pušų, kai kurioms iš pažiūros gali būti ir 70 metų. Kaip dabar linksniuojamam ąžuolui, jų kirtimui taip pat būtų reikėję leidimo, jos yra saugomos, čia taip pat juk yra regioninio parko teritorija. Bet pas mus yra priimti tokie įstatymai, kad galima medžius kirsti net neklausus, o tik pranešus savivaldybei, tai yra leidimo net jokio nereikia“, – aiškino M. Potapovas.
Informavus savivaldybės atstovus paaiškėjo, kad nors kirtimai yra teisėti, Energijos skirstymo operatoriaus darbuotojai nepranešė savivaldybei apie savo planus, todėl laikinai turėjo darbus nutraukti.
Pašnekovas taip pat dalinosi žiniomis apie kitoje Verkių regioninio parko vietoje, Santariškių gatvėje sužymėtą eilę medžių. „Girių spiečiaus“ narys dėl situacijos susisiekė su Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos atstovais, tačiau šie situacijos pakomentuoti negalėjo.
„Panašu, kad ten taip pat eina inžineriniai tinklai, dujų vamzdžiai ar aukštos įtampos laidai. Dėl šios situacijos kalbėjausi su Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija – jie buvo nustebę, kad kažkas kažką vykdė parko teritorijoje, nes jiems, kaip prižiūrėtojams, niekas nebuvo pranešta. Darbuotojai patikino, kad jokie leidimai kirtimams nebuvo išduoti, bet bendruomenei nuo to neramiau, kai patys parko darbuotojai tiksliai nežino, kodėl medžiai yra sužymėti“, – sakė M. Potapovas.
ELTA primena, kad šeštadienį Vilniaus centre, Ceikinių gatvėje, nukirstas ilgaamžis ąžuolas. V. Benkunskas tai pavadino vandalizmu ir patikino, kad NT vystytojai leidimų medžio kirtimui neturėjo. Savo ruožtu „Rinktinės NT“ šeštadienį išplatintame pranešime žiniasklaidai teigė, kad nukirsto ąžuolo šaknų plotas darė žalą lietaus nuotekų tinklui.
Nepasitenkinimą išreiškė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pavadinęs tai barbarišku išpuoliu.
Šiuo metu Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorai, gavę sostinės mero V. Benkunsko pareiškimą dėl nupjauto ąžuolo, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo.
Kovo 11-osios eitynėse. Centre – Kovo 11-osios Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Patackas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiame straipsnyje tęsiame demokratijos pėdsakų Lietuvoje paieškas. Praeitoje dalyje neradome jų mūsų partinėje sistemoje ir rinkimų organizavime, o dabar pabandysime aptarti kitą aspektą, pagal kurį dažnai ekspertai nustatinėja esamo rėžimo demokratiškumą, tai – piliečių teisė organizuoti įvairius taikius renginius: mitingus, piketus, eitynes ir t.t.
Kuo piliečiams lengviau ir paprasčiau organizuoti renginius, tuo šalis laikoma labiau pažengusi demokratiškumo raidoje ir kuo sunkiau surengti renginius dėl formalumų, leidimų derinimo, išankstinio informavimo ir panašių dalykų, tuo šalyje mažiau demokratijos.
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje draudžiami vieno ar kelių piliečių piketai be valdžios informavimo. Susirinkimų įstatymas aiškiai nurodo, kad net organizuojant nedidelius iki 15 asmenų piketus, prieš piketą privaloma apie jį informuoti savivaldybės, kurioje planuojamas piketas, administraciją.
Net ir nedidelis piketas susilaukia nemažo policijos dėmesio, dažnai atsiunčiami keli policijos ekipažai, pareigūnai filmuoja ir fotografuoja dalyvaujančius žmones, jų plakatus, primygtinai aiškinasi, kas yra pagrindinis renginio organizatorius, užsirašo jo asmens duomenis. Taigi impulsyvus, stichiškas net ir nedidelis piketukas mūsų šalyje yra neįmanomas, viskas yra privalomai reglamentuojama. Įdomiausia, kad taip prižiūrimos ne tik protesto akcijos, bet ir su nusipelniusių žmonių pagerbimo akcijos ar net šventiniais renginiais.
Su liūdesiu ir nuostaba tenka prisiminti, kad kasmetines tautinio jaunimo organizuojamas Sausio 13-osios aukų pagerbimo akcijas filmuoja po keletą policijos ir kitų tarnybų kamerų. Ar daug pažengėme nuo sovietmečio, kai milicijos ir saugumo darbuotojai fotografuodavo ir surašinėdavo žmones, einančius į bažnyčią ar dedančius gėles prie patriarcho Jono Basanavičiaus kapo? Nešališkas stebėtojas tikriausiai atsakys, kad pažengėme labai daug, dabar jėgos struktūrų darbuotojai turi tokią vaizdo įrašymo aparatūrą, kad jiems galėtų pavydėti net tik tuometiniai jų kolegos iš KGB, bet ir to laikotarpio propagandistai iš sąjunginės ar respublikinės televizijų. Kaip savo nemirtingame kūrinyje rašė utopistas Džordžas Orvelas, „tave visada stebi Didžiojo Brolio akis“.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aušroje buvau dar vaikas, bet puikiai atsimenu, kaip žmonių minios stichiškai žygiuodavo Vilniaus aikštėmis ir gatvėmis į mitingus ir iš jų, dažnai net visiškai paralyžiuodamos transporto eismą, žmonės eidavo grupelėmis, nešdami vėliavas, skanduodami patriotinius šūkius ir dainuodami, jie tuomet jautėsi piliečiai, jautėsi esą savo šalies, savo miesto šeimininkais. Tie žmonės žinojo, kad vergovės ir okupacijos grandinės jau nebe ilgai ribos jų laisvę, jie tikėjo, kad kurs gerovę Tėvynėje sau ir savo vaikams bei anūkams.
Mokytojai protestuoja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jie tada būtų nustebę, jei kas nors būtų tiems optimistiškai nusiteikusiems patriotams tada pasakęs, kad gerovę jie sukurs saujelei nomenklatūros atstovų ir keliems šimtams verslininkų, tuo metu vadintų spekuliantais ir kad jų vaikai ir anūkai turės bėgti iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės į užsienį, kad galėtų išmaitinti savo šeimas.
Bet šis straipsnis ne apie tai. Tuo metu žmonės žygiuodavo gatvėmis ir dainuodavo neprašydami valdžios leidimo, jie rinkdavosi į piketus ir mitingus net ir tada, kai valdžia pranešdavo, kad renginį draudžia. Tačiau po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių situacija pasikeitė iš esmės. Dabar valdžia ir jėgos struktūros į bet kokį renginį „iš apačios“ žiūri įtariai su tam tikra išankstine „kaltumo prezumpcija“. Jei renginio neorganizuoja savivaldybė, Seimas ar Vyriausybė, tai viskas valdžiai jau iš anksto atrodo labai įtartina. Ir nesvarbu, kad tai ne protesto akcija, o didvyrių pagerbimas arba šventinė jaunimo ir šeimų eisena.
Prieš keletą metų šio straipsnio autoriui teko keletą mėnesių derinti šventišką jaunimo eiseną sostinės gatvėmis, savivaldybės biurokratai užsispyrė ir pasakė „nepraeisite“, mes pasakėme – „praeisime“. Ir ką? Pražygiavome parodydami, kad mes, piliečiai, esame Lietuvos ir šio miesto šeimininkai, o ne korumpuoti valdininkai ir bedvasiai biurokratai. Tačiau žinojome, kad valdžia sutelkė milžiniškas jėgos struktūrų pajėgas, buvo mobilizuoti du Viešosios tvarkos tarnybos pulkai, kurie yra profesionali riaušių malšinimo policija, taip pat netoli tūkstančio policijos pareigūnų. Šias pajėgas buvo iš anksto suplanuota panaudoti šventinių eitynių išvaikymui, bet, ačiū Dievui, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas, nes į eitynes susirinko daug šeimų su vaikais, pagyvenusių žmonių, kurie galėjo skaudžiai nukentėti, o tada jėgos struktūrų vadovams būtų tekę atsisveikinti su šiltomis ir patogiomis kėdėmis.
Kitą dieną po eitynių tuometinis Vilniaus meras, viešojoje erdvėje pramintas Abonentu, nudelbęs žvilgsnį teisinosi, kad piliečiai „išlaikė egzaminą“, renginys praėjo be incidentų ir kitais metais savivaldybė jo nebedraus. Juokingiausia, kad jokių incidentų šiame tradiciniame renginyje niekada ir nebuvo, o „egzamino“ neišlaikė būtent meras su savo šutve, kuris tikriausiai gyvenime nebuvo girdėjęs tokių sąvokų kaip laisvė, pilietiškumas ir demokratija.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Per kitus rinkimus šis veikėjas nebuvo išrinktas meru, o jo partija vietoj turėto didžiausio skaičiaus mandatų gavo tik keletą vietų naujojoje miesto taryboje. Noriu tikėti, kad pilietinių renginių draudimas buvo vienas iš akmenų, į kurį atsimušęs apvirto jų politinės karjeros vežimas. Šis pavyzdys yra apie keletą mėnesių planuotą ir derintą šventinį renginį, esminiai žodžiai šitame sakinyje turėtų būti „derintą“ ir „šventinį“. O jūs, mieli skaitytojai, pamėginkite dabartinėje Lietuvoje stichiškai suorganizuoti protesto renginį, atkreipkite dėmesį, kad šiame sakinyje pagrindiniai žodžiai yra „stichišką“ ir „protesto“ ir neduok Dieve, jose dalyvaus daugiau nei 15 asmenų. Galiu užtikrinti, kad policijos komisariatas Jums taps antraisiais namais, o tyrėjos veidą matysite dažniau nei sutuoktinio. Geriausiu atvejo po teismus būsite tampomi keletą metų ir būsite išteisinti, o blogiausiu – sumokėsite solidžią baudą, neteksite darbo, o gal ir pasėdėsite keletą parų areštinėje, toli gražu nekvepiančioje jokiomis europinėmis normomis .
Prieš porą savaičių Kaune kilo skandalas, naujasis miesto meras, kuris laikinojoje sostinėje tvarkosi kaip savo asmeninėje įmonėje, nusprendė keliose gatvėse iškirsti medžius. Į klausimą, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, atsakyti nėra lengva. Savivaldybė teisinosi, kad taisant gatves ir tiesiant naujus dviračių takus buvo pažeistos medžių šaknys ir šie buvo pasmerkti nudžiūti. Pilietiškai aktyvūs kauniečiai spėja, kad buvo nuspręsta pasipelnyti iš naujų medžių sodinukų pirkimo ir sodinimo į nupjautų medžių vietą.
Tikrosios priežastys greičiausiai niekada nepaaiškės, nors kai kurie žmonės tiesiog spėja, kad Visvaldas Matijošaitis šį sprendimą priėmė paskaičiavęs, kad maksimalios numatytos sutartyje Kasko draudimo sumos nepakaks padengti žalai, jei koks medis užkris ant jo naujojo „Ferrari“. Apie diskusiją su kauniečiais ir išsamią dendrologinę medžių būklės ekspertizę, aišku, pagalvota nebuvo. Atvykdavo darbininkų brigada, nupjaudavo medžius ir išvažiuodavo, laikas būdavo parenkamas toks, kad vietinių gyventojų nebūtų namuose ir nesusirinktų nereikalingų liudininkų ir žioplių minios.
Tačiau šiek tiek kitaip viskas susiklostė dėl kaštonų Antano Smetonos alėjoje. Pilietiškai aktyviems žmonėms pavyko sužinoti, kada tiksliai atvažiuos darbininkai kirsti medžių. Todėl jie pagal įstatymus informavę Kauno miesto savivaldybės administraciją, pradėjo piketą, siekiant sustabdyti barbarišką medžių naikinimą. Atvykę darbininkai negalėjo pjauti medžių, nes po jais sėdėjo žmonės ir taikiai protestavo.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvienoje bent kiek imituojančioje demokratinę santvarką valstybėje darbininkai būtų atsitraukę, atvyktų savivaldybės atstovai, susitartų dėl viešos diskusijos su visuomene ir prasidėtų visuomenės dialogas su savo išrinktais atstovais ir jų prižiūrimais biurokratais. Taip būtų daug kur, bet tik ne Lietuvoje. Čia buvo iškviestos gausios policijos pajėgos ir panaudojant jėgą žmonės buvo patraukti nuo medžių, išvežti į nuovadą ir ten laikomi apie šešias valandas.
Policija Lietuvoje dar sunkiai vaduojasi iš sovietinės milicijos palikimo, ir nors jau nebevažinėja „Žiguliais“, „Uazikais“ ir „Viliukais“, dažnai vadovaujasi „senu geru“ šūkiu „jėgos yra, proto nereikia“. Juk jei policijoje dirbtų išsilavinę ir pilietiški žmonės, jie nebūtų naudoję jėgos prieš taikius protestuotojus. Liūdniausia, kad po viso šio įvykio visuomenė visuomenininkų išvaikymą priėmė natūraliai, tarsi taip ir turėjo būti. Nei Vidaus reikalų ministras, nei Generalinis policijos komisaras, nei Kauno policijos komisaras neatsistatydino, jokie tarnybiniai tyrimai pradėti nebuvo, atvirkščiai, taikiems protestuotojams buvo surašyti administracinės teisės nusižengimo protokolai, rugsėjo mėnesį jų laukia teismas. Kartais kyla klausimas, ar dažnai generalinis komisaras Linas Parnavas su savo pavaldiniais vyksta į kaimyninėje Baltarusijoje vykstančius milicininkų gebėjimų treniravimo kursus?
Neseniai keliuose Lietuvos miestuose surengtos Lietuvos kariuomenės pratybos, atrodytų, kad šiais, aiškios grėsmės iš Rusijos laikais, tai labai pozityvus ir reikalingas dalykas. Tikrai taip, bet pratybos pratyboms nelygu. Kai persirengę civiliais rūbais kariškiai imituoja protesto mitingą prie vieno miesto savivaldybės, sako kalbas su megafonu ir laiko plakatus, kuriuose reikalaujama darbo ir socialinio teisingumo, o paskui jų kolegos su uniformomis grubiai išvaiko „mitinguotojus“, darosi tikrai nejauku, nes parodoma aiškiai, kad kariuomenė pasiruošus ne tik mus ginti nuo priešiškai nusiteikusių valstybių, bet gali grubia fizine jėga nutraukti bet kokią pilietinę akciją.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai parodo visišką kariuomenės vadovybės nesigaudymą Lietuvos politinėje ir socialinėje situacijoje. Iš dalies galima pateisinti hibridinio karo scenarijaus užkardymo pratybas Šalčininkuose, Eišiškėse, Visagine ar Baltojoje Vokėje, bet tikrai ne Marijampolėje, Vilkaviškyje, Telšiuose ar Anykščiuose.
Tačiau pratybos buvo absurdiškos ir netikroviškos netgi tuose pačiuose Šalčininkuose, nes jei kariai, kurie imitavo „žaliuosius žmogeliukus“, būtų apsirengę ne su Gariūnuose pirktais treningais, o rusiško modelio kamufliažine uniforma ir kalbėtų ne švaria lietuviška kalba, o kiekvienam sovietmečiui nostalgiją jaučiančiam žmogeliui suprantama rusų kalba, pratybų rezultatai galėjo ir nustebinti.
Dabar galima tik spėlioti, kiek vietinių gyventojų būtų iškėlę prie namų raudonas SSRS arba dabartinės Rusijos valstybines vėliavas, kiek tautinių bendrijų mokyklas baigusių jaunuolių būtų pasiprašę į separatistų gretas ir kiek vietinių policininkų būtų nukreipę ginklus į savus ir perėję į „žaliųjų žmogeliukų“ pusę.
Tokios pratybos išryškintų Lietuvos valdžios silpnąsias vietas nutautėjusiuose šalies regionuose ir parodytų tikrąją situaciją. O rodyti visuomenei, kaip Lietuvos kariuomenė išvaiko taikų protestą Vilkaviškyje, yra ne hibridinio karo užkardymas, o pilietiškumo ir patriotizmo žlugdymas piliečių širdyse ir sąmonėje. Tai buvo skirta pagąsdinti nepatenkintus valdžios sprendimais žmones, kad jie nedrįstų protestuoti ir kovoti už savo teises. Tik kariuomenės taktikos ir strategijos ekspertai nesupranta, kad Lietuvos nepriklausomybės garantas ne kariuomenė, ne jos pasiruošimas ir ginkluotė, net ne mūsų šalies narystė NATO. Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės garantas yra laisva, sąmoninga, pilietiška ir patriotiška lietuvių tauta. Jei tauta norės laisvės ir bus jos verta, Lietuva bus ir klestės.
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos savanoriai atkovojo šalies nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, jaunimas, inteligentija ir ūkininkai nuplovė 1940 metų gėdą 1941 metų sukilimu ir didvyriška beveik dešimtmetį trukusia pokario laisvės kova, tauta dainomis ir krauju apgynė teisę į laisvę 1988 – 1991 metų laikotarpiu.
Ir Lietuva čia nėra išimtis, istorija žino ne vieną mažą tautą, kuri kai nuoširdžiai nori laisvės ir yra vieninga, gali nugalėti daug skaitlingesnį ir stipresnį priešą. Bet jei tauta netikės valstybe, bijos valdžios, policijos ir kariuomenės, Lietuvos valstybės nebeliks, tam neprireiks ir priešų tankų.
