Lietuva palaiko Memorialą
Maskva, gruodžio 28 d. (AFP-ELTA). Rusijos Aukščiausiasis Teismas antradienį nusprendė uždaryti „Memorial“, žymiausią šalies žmogaus teisių gynimo organizaciją, kuri rašė Stalino laikų valymų kroniką ir simbolizavo posovietinę demokratizaciją.
Teisėja Alla Nazarova nurodė uždaryti „Memorial International“, organizacijos centrinę struktūrą, dėl to, kad ji nesilaikė „užsienio agento“ taikomų reikalavimų, t. y. nežymėjo visų publikacijų etiketėmis, kaip reikalauja įstatymas.
Teisės aktuose apie „užsienio agentus“, primenančiuose Stalino laikus, organizacijos, gaunančios lėšų iš užsienio, įvardijamos kaip prieštaraujančios Rusijos interesams.
Prokurorai taip pat kaltino „Memorial International“ Sovietų Sąjungos ir jos pergalių atminimo menkinimu bei „nacių nusikaltėlių“ reabilitavimu.
Per antradienio posėdį prokuroras sakė, kad „Memorial“ „sukuria klaidingą SSRS kaip teroristinės valstybės įvaizdį ir menkina Antrojo pasaulinio karo atminimą“.
„Buvo nuspręsta uždaryti „Memorial International“ ir jos regioninius padalinius“, – „Telegram“ programėlėje pranešė organizacija.
Teismo sprendimas, kurio nebus galima apskųsti Rusijos teisme, yra didžiausias smūgis organizacijai, kurią 1989 metais įkūrė sovietų disidentai, tarp jų – ir Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas.
Organizacija yra laisva struktūra, susidedanti iš vietose registruotų organizacijų, o „Memorial International“ tvarko didelius organizacijos tinklo archyvus Maskvoje ir koordinuoja jos darbą.
„Memorial“ daug metų sudarinėjo Sovietų Sąjungoje, ypač liūdnai pagarsėjusiame kalėjimų stovyklų tinkle Gulage, įvykdytų žiaurumų sąrašus.
Sprendimas uždaryti „Memorial“ vainikuoja susidorojimą su valdžios kritikais. Žymiausias prezidento Vladimiro Putino kritikas Aleksejus Navalnas – įkalintas, jo organizacijos – paskelbtos neteisėtomis, nepriklausoma žiniasklaida ir teisių gynimo organizacijos – nutildytos.
Tačiau „Memorial International“ draudimas išsiskiria net ir dabartinėje situacijoje. Jos šalininkai teigia, kad uždarymas rodo Rusijos posovietinio demokratizacijos proceso eros, kuriai šį mėnesį sukanka 30 metų, pabaigą.
Antradienį dešimtys šalininkų susirinko prie teismo rūmų stingdant šalčiui, o keli žmonės buvo sulaikyti.
Viena jų, Marija Biriukova, sakė, kad Rusijai reikalingas „Memorial“, kad šalis nekartotų praeities klaidų.
„Mes turime žinoti savo istoriją, kad gerai suprastume, kas vyksta. „Memorial“ sako tiesą ir jokiu būdu nežemina šalies“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.
„Memorial“ teisininkai ir steigėjai neigia bet kokius rimtus pažeidimus, sakydami, kad organizacijos medžiaga buvo tinkamai pažymėta ir kad tik nereikšmingam dokumentų skaičiui galėjo trūkti etiketės.
Antradienio teismo posėdyje buvo svarstoma viena iš dviejų organizacijai iškeltų bylų. Prokurorai taip pat reikalauja, kad teismas uždarytų „Memorial“ žmogaus teisių centrą, kaltindami jį toleruojant „terorizmą ir ekstremizmą“, šalia „užsienio agentų“ įstatymų pažeidimų.
Trečiadienį įvyks teismo posėdis šiai bylai svarstyti.
Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.
Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:
„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“
Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“
Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.
Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.
Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.
Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.
Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.
Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.
Smersh
„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.
Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.
Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.
Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.
Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.
Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.
„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.
Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.
Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.
XXX
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Vadus – nubausti
1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.
Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.
Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.
Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:
NKVD budeliai
„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“
Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.
1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.
Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.
Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju, „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:
„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.
„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“
Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.
Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.
Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.
Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.
1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“
Štai keletas šio pranešimo ištraukų:
„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}
Sovietinis lageris
…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]
Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…
Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…
Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…
Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“
Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:
„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.
Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…
…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…
Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.
Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.
Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“
1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.
Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.
Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.
Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:
„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:
– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.
– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.
– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.
– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.
– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.
Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“
Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.
Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“
Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Rusijos teismas trečiadienį paskelbė nuosprendį Gulago istoriko Jurijaus Dmitrijevo prieštaringai vertinamoje seksualinio išnaudojimo byloje, teismas skyrė jam kalėti daugiau kaip trejus metus.
Istorikas J. Dmitrijevas, vadovaujantis žinomos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ skyriui Karelijoje, dešimtmečius ieškojo ir kasinėjo masines kapavietes, kuriose palaidotos sovietų režimo aukos.
„Memorial“ teigimu, baudžiamasis istoriko persekiojimas yra didėjančio susidorojimo su disidentais dalis. Kaip teigia organizacija, istoriko teismo procesas vyko už uždarų durų.
J. Dmitrijevo advokatas Viktoras Anufrijevas reporteriams sakė, kad teisėjas pripažino jo klientą kaltu dėl seksualinės prievartos prieš įdukrą ir nuteisė jį kalėti trejus metus ir šešis mėnesius griežto režimo kolonijoje.
Advokato teigimu, jis dar negavo raštiško verdikto ir teigė, kad įmanoma, jog įskaičius kardomojo kalinimo laiką, J. Dmitrijevas išeis į laisvę jau rugsėjį.
64 metų istorikui iš pradžių grėsė iki 15 metų nelaisvės. J. Dmitrijevas pirmiausiai buvo sulaikytas 2016 metais dėl kaltinimų, susijusių su vaikų pornografija, bet 2018 metais buvo išteisintas, o netrukus vėl sulaikytas dėl kaltinimų seksualine prievarta.
„Nėra abejonių, kad J. Dmitrijevas nekaltas. Tiesa apie praeitį neatitinka valstybės istorinio naratyvo“, – teigė „Memorial“.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl aršiai kritikuojamas. Šį sykį į armėnų žiniasklaidos nemalonę jis pateko dėl melo apie savo senelį. Į viešumą patekę dokumentai byloja, kad Armėnijos Ministro Pirmininko senelis Nikolajus Pašinianas tarnavo ne Raudonosios armijos daliniuose. Senelis ištikimai talkino fašistinės Vokietijos kariuomenei – Vermachtui. Taip pat paaiškėjo, kad jis žuvo 1943-aisiais. Tik, suprantama, gyvybės neteko vilkėdamas Vermachto, o ne sovietų armijos kario uniformą.
Informacinis internetinis portalas Yerevan.doday teigia, jog Armėnijos premjerui N. Pašinianui nepalankias žinias patvirtina elektroninis duomenų bankas „Memorial“, registruojantis visus duomenis apie žuvusius, mirusius nuo žaizdų ir prapuolusius be žinios sovietų karius tiek Antrojo pasaulinio karo metais, tiek pokariu. „Memorial“ (tai – Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos sukurta speciali informacinė bazė, sukaupusi per 37 milijonus dokumentų iš įvairiausių Rusijos archyvų) sako, kad vienintelis Enokovano kaime (Tavušos sritis Armėnijoje) 1943 metais žuvęs Nikolajus Pašinianas buvo … Vermachto atstovas.
Nikolajus Pašinianas
Armėnijos žiniasklaidos priešiškumą sustiprino dar ir tai, kad 75-ųjų Pergalės metinių išvakarėse premjeras viešai melavo – esą jo senelis 1943 metais krito didvyrio mirtimi gindamas Sovietų Sąjungą. Pasirodo, tikrai žuvo, tik ne tą uniformą dėvėjo.
Išties – jei Armėnijos premjeras drįsta taip akiplėšiškai slėpti tikrąją tiesą apie savo artimuosius, kokias garantijas turime, kad jis elgsis sąžiningai ir kitais atvejais? Pavyzdžiui, kalbėdamas tarptautinėse organizacijose arba pasirašydamas svarbius valstybinius dokumentus?
Armėniška žiniasklaida priduria, kad jau perpratusi, kodėl Armėnijoje šiandien gerbiami ir kai kurie kiti Adolfo Hitlerio Vokietijai talkinę armėnai. Pavyzdžiui, Gareginas Nžde.
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip vokiečiai.
Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.
Rusų istorikui Jurijui Dmitrijevui, kurio atlikti sovietinių gulagų tyrimai erzino šalies valdžią, ketvirtadienį buvo skirtas kardomasis kalinimas naujoje seksualinio smurto byloje, pranešė jo advokatas. Vos prieš tris mėnesius istorikas dėl panašių kaltinimų buvo išteisintas.
Žmogaus teisių gynėjai tvirtina, kad su J. Dmitrijevu, vadovaujančiu nepriklausomos organizacijos „Memorial“ Karelijos skyriui, siekiama susidoroti dėl jo atliktų masinių kapaviečių, kuriose palaidotos sovietų režimo aukos, tyrinėjimų.
Pasak pareigūnų, jei bus pripažintas kaltu, istorikui gali tekti kalėjime praleisti iki 20 metų.
„Jurijų Dmitrijevą nurodyta kalinti du mėnesius“, kol bus atliekamas tyrimas, naujienų agentūrai AFP telefonu iš Petrozavodsko miesto teismo sakė advokatas Viktoras Anufrijevas.
Ankstesnėje byloje 62-ejų J. Dmitrijevui buvo pateikti kaltinamai, susiję su nuogos įvaikintos jo dukros nuotraukomis. Fotografijos paimtos per neteisėtą kratą jo namuose, policijai sulaukus anoniminio raštelio.
Istorikas jam mestus kaltinimus neigė, tvirtindamas, kad tai buvo dalis sąmokslo, skirto nutildyti jį ir jo darbus. Pasak J. Dmitrijevo, nuotraukos buvo padarytos valstybinės įstaigos prašymu, siekiant stebėti mergaitės sveikatą ir jos vystymąsi.
Prieš tris mėnesius istorikas dėl šių kaltinimų buvo išteisintas.
„Tai – sufabrikuota byla, kuria siekiama išsaugoti pirmąją bylą“, – apie naująjį tyrimą sakė V. Anufrijevas.
Advokatas teigė apie šią bylą manantis „tą patį, ką manė ir apie pirmuosius kaltinimus: uniformuotų asmenų melas, fabrikacija ir pikta valia“.
Gruodžio 14 d. filmas apie tremtį Sibire „Ekskursantė“ parodytas Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje.
Ambasadorius Remigijus Motuzas, kreipdamasis į filmo peržiūrą susirinkusius lietuvių bendruomenės narius, lietuvišku kinu bei istorinės atminties įamžinimu Rusijoje besidominčius svečius, pasidalino ir savo giminių, ištemtų į Sibirą, istorija. Ambasadorius pabrėžė, kad trėmimai palietė beveik kiekvieną Lietuvos šeimą.
Į filmo pristatymą atvykęs filmo režisierius Audrius Juzėnas teigė sulaukęs teigiamų atsiliepimų apie filmą iš Rusijos žiūrovų, nes filmo tematika artima Rusijos auditorijai, jame vaidina daug garsių rusų aktorių. Filmas yra gavęs prestižinį Rusijos kino akademijos apdovanojimą NIKA. Peržiūroje dalyvavęs istorinę atmintį puoselėjančios Rusijos nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ atstovas Janas Račinskis pažymėjo, kaip svarbu kalbėti apie trėmimus, puoselėti represijų aukų atmintį, nes tik tada galima tikėtis, kad panašios tragedijos daugiau nepasikartos. Prie to prisideda ir šis filmas.
Daugelį Lietuvos, Rusijos ir kitų šalių apdovanojimų pelniusi „Ekskursantė“ – filmas, sukurtas pagal tikrą 11-metės mergaitės iš Lietuvos istoriją. Kino juosta „Ekskursantė“ gruodžio 17 d. bus uždaromas Rusijos Tomsko mieste pirmą kartą vykstantis Europos Sąjungos šalių kino festivalis.
Kaip rašo laikraštis „Kommersant“, RF Konstitucinis teismas (KT) nutarė, kad valstybės slaptieji archyvai, įslaptinti prieš 30 metų ir seniau, gali būti atverti. Taip sakoma nuosprendyje dėl istoriko „Memorial“ centro pirmininko pavaduotojo Nikitos Petrovo skundo.
Nuosprendis buvo priimtas dar 2012 metų lapkričio 22 dieną (dokumento Nr. 2226-0/2012).
Apie kokius „pavojingus dalykus“ internetiniuose tinkluose darė užuominas Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas?
Rusijos interneto naudotojai apie tai sužinos lapkričio 1-ąją: Valstybės Dūma priėmė prieštaringas pataisas interneto įstatymui, leidžiančias be teismo sprendimo blokuoti „žalingas internetines svetaines“.
Dar iki tol valdžia sugriežtino įstatymą dėl susirinkimų ir pasiūlė iš užsienio finansuojamoms nekomercinėms organizacijoms (NKO) priskirti „užsienio agentų“ statusą. O tai rusams atitinka sąvokas „šnipas“ ir „liaudies priešas“. Apie tai daug rašo užsienio žiniasklaida, pateikdama kritiškų pastabų bei palyginimų. Slaptai.lt pateikia keletą labiausiai įsiminusių publikacijų santraukų, atskleidžiančių, kur link ritasi Rusija.
Blogis gimdo blogį. Neišaiškintas ir nenubaustas nusikaltimas veda prie kito nusikaltimo ir prie kitų aukų. 1939 metų rugsėjo 17 dieną, kaip Molotovo – Ribentropo pakto pasekmė, į Lenkijos teritoriją, į kurią jau buvo įsiveržę fašistai, įžengė Raudonoji armija. Lenkai naiviai tikėjosi, kad SSSR skuba jiems į pagalbą atremiant fašistinę invaziją. Bet kada pasirodė, jog tai netiesa, Lenkijos kariuomenė SSSR pajėgoms vis viena nesipriešino. Į SSSR nelaisvę pateko dešimtys tūkstančių lenkų karininkų ir policininkų, kuriuos savo žinion tuoj pat perėmė NKVD.
Aš dėkoju už man suteiktą garbę jau antrą kartą kalbėti Lietuvos Respublikos Seime. Aš tokią garbę turėjau 1990 m. kovo 11 dieną, tačiau tai ne visos mano privilegijos Lietuvoje. Turėjau garbę visus metus būti dabartiniame jūsų pasipriešinimo muziejuje. O kodėl tai garbė man? Todėl, kad iš dalies kartu su manimi tuo pačiu metu ten buvo kalinama Nijolė Sadūnaitė. Tai buvo patys garbingiausi Lietuvos žmonės ir jie praėjo per šį kalėjimą. Tiesiai prieš mane sėdi mano draugas Balys Gajauskas ir man buvo didžiulė garbė būti kalinamam kalėjime, kuriame kalėjo ir jis. Vėliau mes buvome tame pačiame lageryje. Aš negaliu neprisiminti savo Lietuvos draugų Kadžionio ir daugelio kitų – negaliu jų visų išvardyti.
