Žuvęs civilis Bučoje. EPA – ELTA fotoV. Zelenskis. Ukrainos prezidentas
Kyjivas, balandžio 4 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis baiminasi, kad Rusijos karių vis dar kontroliuojamose srityse „gali įvykti dar baisesnių dalykų“ nei Bučoje.
„Nes toks yra į mūsų šalį įžengusios Rusijos kariuomenės būdas. Jie yra žvėrys, kurie nemoka elgtis kitaip“, – sekmadienio vakarą vaizdo kreipimesi teigė V. Zelenskis. Jis tikino norįs, kad kiekvieno rusų kario motina pamatytų nužudytųjų lavonus Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose.
„Kuo jie nusikalto? Kodėl jie buvo nužudyti? Kuo nusikalto vyras, gatve važiavęs dviračiu?“ – klausė V. Zelenskis. – Kodėl buvo kankinami paprasti civiliai, gyvenę paprastame taikiame mieste? Kodėl moterys buvo smaugiamos, o iš jų ausų lupami auskarai? Kaip jie gali prievartauti moteris ir tada nužudyti jas jų vaikų akivaizdoje? Išniekinti jų kūnus net ir po jų mirties? Kodėl jie pervažiavo jų kūnus tankais? Ką Buča padarė Rusijai?“
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Visą pasaulį apskriejo nuotraukos iš netoli Kyjivo išsidėsčiusio nedidelio Bučos miestelio, kur po Rusijos karių pasitraukimo gatvėse buvo rasti daugybės civilių lavonai. Ukraina teigia, kad dėl to kalti miestą prieš tai okupavę Rusijos kariai. Maskva atsakomybės kratosi. Nikolia Sarkozy. EPA-ELTA nuotr.
V. Zelenskis pridūrė, kad Bučoje turėtų apsilankyti buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir pažiūrėti į savo žlugusios politikos Rusijos atžvilgiu padarinius. „Kviečiu ponią A. Merkel ir poną N. Sarkozy atvykti į Bučą ir pažiūrėti, ką lėmė 14 metų vykdyta nuolaidžiavimo politika“, – teigė V. Zelenskis.
2008 metais NATO šalys svarstė priimti Ukrainą į Aljansą, tačiau dėl Rusijos tokio žingsnio atsisakė.
Turiu prisipažinti klydęs: netikėjau, kad Vladimiras Putinas pradės plataus pobūdžio karinę invaziją į Ukrainą. Iki paskutinės minutės maniau, jog, žvangindamas ginklais, Kremlius tik blefuoja: manipuliuodamas didelio karo pabūgusiais Vakarais prievartauja Ukrainą politiškai kapituliuoti.
Nutiko priešingai: nebuvo nei smulkių provokacijų, nei teroro aktų. Vasario 24-ąją po skatlingų apšaudymų iš oro rusiškoji kariauna ankstų rytą pradėjo veržtis į Ukrainą beveik iš visų pusių be jokių formalių pretekstų.
Tačiau dėl kitų aspektų, regis, būsiu teisus. Rusijos kariuomenė Ukrainoje stringa. Ukrainiečiai šauniai priešinasi. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, į kurį anksčiau žvelgdavau skeptiškai, pasirodė esąs tikras vyras.
Volodimyras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. Slaptai.lt foto
Taip pat esu maloniai nustebęs dėl Vakarų reakcijos. Po Rusijos invazijos nepraėjus nė kelioms dienoms Vakarai puolė remti Ukrainą. Remia ne tik skelbdami užtektinai rimtas ekonomines sankcijas, bet ir tiekdami Ukrainai tai, ko labiausiai jai reikia, – modernius ginklus. Net Vokietija, iš pradžių vapėjusi, jog ukrainiečiams tegali padėti siųsdama medicininę įrangą ir šalmus, šiandien siunčia siuntas, kuriose – tikri ginklai, naikinantys rusiškus tankus ir rusiškus lėktuvus.
Džiugina ir visuomenės reakcija: tiek Lietuvoje, tiek kituose Europos miestuose – gausūs protestai prie Rusijos ambasadų ir konsulatų. Į protestus susirenka ne dešimtys, o šimtai, tūkstančiai žmonių. Net Rusijos miestuose spontaniškai kyla protestai: rusai smeria karą prieš Ukrainą (tiesa, represinių struktūrų smogikai juos čia pat suima).
Džiugina ir tai, kad tiek JAV, tiek kitos NATO valstybės į Baltijos šalis suskubo siųsti kovinius pastiprinimus. Dabar Lietuvoje – dar daugiau NATO lėktuvų, tankų ir kariškių. Lietuvos vyriausybė net skuba padidinti išlaidas, skiriamas karinėms reikmėms. Vis mažiau tikėtina, kad V. Putinas, bepuldamas Ukrainą, sumanys tuo pačiu užimti dar ir Vilnių, Rygą bei Taliną.
Laimė, Vakarai atsikvošėjo. Bet ar ilgam šis prablaivėjimas? Kremliaus psichopatas jau žvangina branduoliniu ginklu. Tai dar vienas pretekstas, kuomet Vašingtonas ir Briuselis gali išsigąsti. Tikiuosi, jog taip neatsitiks – neišsigąs. Ukrainos kariai demonstruoja, kad rusų karinės armados nėra ko bijoti.
Ir vis tik įsiminė buvusio Lietuvos saugumo vadovo, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Mečio Laurinkaus prisiminimai, kaip 2008-aisiais nutiko po Rusijos invazijos į Gruziją (Sakartvelą). Vakarai pirmosiomis dienomis itin garsiai piktinosi Kremliaus karine avantiūra, bet vėliau jų pasipiktinimas išblėso.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Todėl klausimas, ar buvo įmanoma sustabdyti Kremliaus beprotį kur kas anksčiau, – išlieka aktualus. Tai, kad dabartinis Vokietijos kancleris tapo aršiu Vladimiro Putino kritiku, – sveikintina. Bet tai – tik pusė darbo. Vokietijos intelektualams, politologams, žurnalistams, politikams privalu atidžiai peržvelgti dešimtmečius trukusius buvusios kanclerės Angelos Merkel flirtus su V. Putinui. Jei ponia A.Merkel būtų rečiau bučiavusi V.Putiną, gal šiandieninės invazijos į Ukrainą nebūtų buvę? Gal gi dabar Vokietija pasmerks savo gerhardus šrioderius, atimdama iš jų Europos Sąjungos pilietybę, įšaldydama jų asmenines sąskaitas, – nešdinkitės į Rusiją, jei jau taip patinka V.Putinas? Sakote, išvijus gerhardus šrioderius iš Europos Sąjungos būtų nusižengta demokratinėms normoms?
Tokį patį klausimą knieti pateikti ir Prancūzijos intelektualams. Ar galų gale supratote, kokią kvailą, primityvią, idiotišką politiką kurpė jūsų emanueliai macronai, nuolaidžiaudami V.Putinui? Kodėl būtina patirti milžinišką katastrofą, kad suprastumėte – savo pokalbiais, savo maniera pataikauti jūs skatinote V.Putiną elgtis agresyviai.
Kodėl V. Putinas per susitikimą Kremliuje pasodino E. Macroną kelių metrų atstumu nuo savęs. EPA-ELTA nuotr.
O su Vašingtono ir Londono politikais – ypatinga šneka. Kai „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į Krymą, JAV ir Didžioji Britanija privalėjo į Ukrainą nedelsiant permesti savo karinius dalininius. Daug dalinių. Toks drastiškas amerikiečių ir britų žingsnis būtų pademonstravęs, jog šios dvi įtakingos pasaulio valstybės laikosi Budapešto memorandume užfiksuotų įsipareigojimų saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Bet tuomet Vašingtone ir Londone sėdėję politikai šitaip nepasielgė, ir tuo pačiu paskatino V.Putiną elgtis dar bjauriau, dar įžūliau.
Net paskutinėmis dienomis, kai iki rusiškos invazijos buvo belikusios kelios ar keliolika valandų, dabartinis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas), man regis, elgėsi neatsakingai. Jis neturėjo teisės garsiai sakyti, jog amerikiečių kariai tikrai negins Ukrainos, nes Ukraina, tik pamanyk, nėra NATO narė. JAV prezidentas turėjo kalbėti taip, jog V.Putinui nebūtų aišku, kaip iš tikrųjų pasielgs amerikiečiai. Kaip vertinti tokį Baltųjų rūmų vadovo akibrokštą – kaip V.Putino tramdymą ar kaip V.Putino skatinimą pulti?
Džo Baidenas
O kaip derėtų apibūdinti Amerikos, Jungtinės Karalystės, kitų Vakarų šalių ambasadų evakuavimą iš Kijevo? Ar taip nebuvo skatinamas V.Putinas pulti Ukrainą? Ar V.Putinas būtų ryžęsis bombarduoti Kijevą, veržtis į Kijevą, jei visi Vakarų diplomatai būtų drąsiai pasilikę savo ambasadose Ukrainos sostinėje? Vakarų šalių diplomatai – bailiai? Jie drąsūs tik prašmatniuose restoranuose, tik prabangiuose penkių žvaigždučių viešbučiuose?
Man patinka, kai Vakarai reikalauja, jog V.Putinas būtų teisiamas tarptautiniuose teismuose už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Tai padaryti privalu. Tačiau visąlaik pirmiausia analizuokime savas, o ne svetimas klaidas. Taigi: ko nepadarė Vakarų pasaulis trokšdamas išvengti didelio karo Ukrainoje? Kokios asmeninės Vakarų lyderių klaidos? Pavyzdžiui, lygindami Rusijos ir Šiaurės Korėjos vadovų nusikaltimus turime akivaizdžius dvigubus standartus: svetimų teritorijų nepuolantis, tik saviškius žudantis Šiaurės Korėjos išsigimėlis sulaukė beveik viso pasaulio izoliacijos, o su ukrainiečius, moldavus, gruzinus, čečėnus dešimtmečiais žudančiu Kremliaus diktatoriumi dar prieš keletą dienų veržte veržėsi pasišnekėti JAV, JK, Vokietijos, Prancūzijos politikai.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Žodžiu, Vakarai labai bijojo didelio karo, visomis išgalėmis stengėsi jo išvengti, tačiau karas į Ukrainą atėjo.
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org
A. Merkel savo įpėdiniui O. Scholzui palinkėjo „laimingos rankos“. EPA-ELTA nuotr.
Berlynas, gruodžio 8 d. (AFP-ELTA). Kadenciją baigusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo įpėdiniui Olafui Scholzui palinkėjo „laimingos rankos“ vadovaujant šaliai. Būti Vokietijos kancleriu yra „vienas gražiausių uždavinių“, sakė A. Merkel, trečiadienio popietę kanceliarijoje oficialiai perduodama pareigas. O. Scholzas per ceremoniją padėkojo A. Merkel už „pasitikėjimo kupiną“ bendradarbiavimą per praėjusius 16 metų.
„Iš savo patirties žinau, koks jaudinantis momentas yra būti išrinktai į šį postą“, – kalbėjo A. Merkel. „Jūs tikriausiai nutuokiate, koks tai įdomus, pasitenkinimą keliantis uždavinys, kartu ir daug pastangų reikalaujantis uždavinys. Tačiau jei jo imiesi su džiaugsmu, tai galbūt yra ir vienas gražiausių uždavinių – būti atsakingam už savo šalį“, – tęsė A. Merkel.
O. Scholzas savo ruožtu gyrė A. Merkel politinius nuopelnus. „Jūs pasiekėte didelių dalykų“, – pabrėžė jis, prisimindamas ir kartu įveiktas krizes, įskaitant 2008/2009 metų finansų krizę ir pabėgėlių krizę 2015-aisiais. Tai buvo „pasitikėjimu pagrįstas darbas, kuris rodo, kad esame stipri, veiksminga demokratija, kurioje tarp atsakingų demokratų vyrauja sutarimas“.
Mateuszas Morawieckis. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, lapkričio 18 d. (AFP-ELTA). Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis ketvirtadienį įspėjo tiesiogiai nesikalbėti su Baltarusija apie precedento neturinčią migrantų krizę Lenkijos pasienyje, nes tai legitimizuoja šalies režimą.
M. Morawieckis pateikė savo komentarus, kai prieš tai Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka telefonu pasikalbėjo su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir tai buvo pirmasis jo pokalbis su kurios nors Vakarų šalies lyderiu nuo praėjusių metų, kai jis susidorojo su masiniais antivyriausybiniais protestais. A. Merkel taip pat pasikalbėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Turime suprasti, kad bet kokie tiesioginiai pokalbiai su (Baltarusijos prezidentu Aliaksandru) Lukašenka jam yra naudingi, nes jie legitimizuoja jo režimą“, – žurnalistams sakė M. Morawieckis. Lenkijos premjeras pridūrė, kad taip pat telefonu kalbėjosi su A. Merkel ir pokalbio metu aptarė Europos Sąjungos (ES) atsaką į migrantų krizę Lenkijos pasienyje.
„Visų pirma aš pabrėžiau kanclerei, kad bet kokie Lenkijai ir visai šiai situacijai aktualūs susitarimai neturėtų būtų priimti be mūsų žinios, – teigė M. Morawieckis. – Nieko apie mus be mūsų. Tai yra aišku ir kanclerė priėmė tokią poziciją.“
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vakarų šalys kaltina A. Lukašenką dirbtinai sukėlus migrantų krizę, taip siekiant kerštauti už jo režimui paskelbtas sankcijas. Ginčijamas Baltarusijos prezidentas ir jo pagrindinis sąjungininkas V. Putinas atmeta šiuos kaltinimus ir savo ruožtu žeria kritiką ES, nes ši nepriima migrantų.
Lenkijos valdančiosios partijos PiS nariai yra kritiški Vokietijos veiksmų siekiant rasti sprendimą migrantų krizei atžvilgiu. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda trečiadienį teigė pareiškęs savo kolegai iš Vokietijos Frankui-Walteriui Steinmeieriui, kad Lenkija turi būti įtraukta priimant sprendimus dėl krizės.
„Esame suvereni valstybė, kuri turi teisę priimti savo pačios sprendimus, ir mes neatsisakysime šios teisės, – reporteriams sakė Lenkijos prezidentas. – Lenkija nepripažins jokių be mūsų priimtų susitarimų.“
Buvusi Lenkijos premjerė ir PiS narė Beata Szydlo taip pat negailėjo kritikos A. Merkel dėl „atskirų pokalbių su Minsku ir Maskva“. „Šis elgesys primena tamsiausias istorijos akimirkas, kai Vidurio Europos šalys buvo laikomos tik politinių mainų objektais. Lenkija negali palaikyti tokio Vokietijos elgesio“, – tviteryje parašė B. Szydlo.
AFP-ELTA lapkričio 17-ąją pranešė, esą buvo surengtas Angelos Merkel ir Aliaksandro Lukašenkos pokalbis. Taigi – Baltarusijos prezidentas Lukašenka ir Vokietijos kanclerė Merkel trečiadienį telefonu susitarė, jog migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje turėtų būti aptarta Minsko ir Briuselio. Apie tai džiugiai raportavo Baltarusijos valstybinė žiniasklaida.
Ką dar žinome apie šį pokalbį? Baltarusijos lyderis ir A. Merkel sutarė, kad problema bus analizuojama „pačiu aukščiausiu lygiu“. Taip įrodinėja valstybinė naujienų agentūra BelTA, cituodama A. Lukašenkos spaudos tarnybą, bei pridurdama, esą „abiejų šalių pareigūnai nedelsiant pradės derybas.“
Tai, beje, jau antrasis šią savaitę kadenciją baigiančios Vokietijos lyderės ir tarptautinės bendruomenės nepripažįstamo Baltarusijos vadovo pokalbis.
Vokietijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Ką jis byloja, jei įvykiai klostosi būtent taip, kaip praneša žiniasklaida? Arba Vokietijos kanclerė A.Merkel visiškai prarado sveiką nuovoką, arba ji sąmoningai išduoda pagrindinius Europos Sąjungos principus. Ir vienu, ir kitu atveju turime bjaurų precedentą.
Reikia būti ypač dideliu kvailiu, kad nesuvoktum: oficialusis Minskas specialiai sukurpė nelegalių migrantų krizę prie Lenkijos ir Lietuvos sienos. A.Lukašenka siekia kelių tikslų: jis trokšta priverst Vakarus pripažinti jį teisėtu Baltarusijos vadovu, deda milžiniškas pastangas, kad būtų atšaktos ekonominės sankcijos, taip pat viliasi, kad bus pamiršti gausūs „žmogaus teisių pažeidimai“.
Kokie kiti Lukašenkos tikslai? Jis talkina Kremliui, mėginančiam atitraukti Vakarų dėmesį nuo Ukrainos (galbūt V.Putinas vėl ruošiasi pulti Ukrainą). Neatmestina ir tai, kad skubama sukurti bendrą Rusijos – Baltarusijos valstybę. Ji ypač reikalinga V.Putinui, kad vėl formaliai galėtų tapti prezidentu – vadovautų iki gyvos galvos jau ne tik Rusijai, bet ir Baltarusijai. Bet, norint sulydyti Maskvą ir Minską į vieną darinį, reikia, kad Vakarai bent tyliai pripažintų A.Lukašenką esant teisėtu šalies vadovu.
„Nord Stream 2“ vamzdis. EPA-ELTA nuotr.
Žodžiu, pabėgėlių krizė prie Lietuvos ir Lenkijos sienų sukurpta specialiai – tegul išsigandę Vakarai puola maldauti Lukašenkos ir Putino atsisakyti provokacijų, o Maskva ir Minskas tuomet turės puikią progą reikalauti nuolaidų.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Būdami protingi ir principingi Vakarai privalėjo atsisakyti nuo skambučių, vizitų, flirtų, kol Putinas ir Lukašenka neatsiprašė. Briuselis, Berlynas, Paryžius, Roma, Briuselis, Strasbūras privalo taip konstruoti tarptautinius santykius, kad būtent Lukašenka su Putinu atisklauptų ant kelių. Bet Europos Sąjunga, deja, turi Angelą Merkel, kuri, vos tik kas nutinka, tuoj išsigąsta – puola skambinti į Maskvą ir Minską.
Taigi Lukašenkos – Putino tandemas pasiekė reikšmingą pergalę – pirmoji ant kelių atsiklaupė A.Merkel. Ji pademonstravo ne tik vakarietišką silpnumą, bet ir įžeidė Varšuvą su Vilniumi. Kodėl A.Merkel, prieš skambindama ponui Lukašenkai, nesiteikė atvykti į Varšuvą ir Vilnių konsultacijoms? Jei ES būtų normali sąjunga, Vokietijos kanclerė, prieš ieškodama kontaktų su Lukašenka ir Putinu, privalėjo paklausti lenkų ir lietuvių nuomonės. Ne telefonu paklausti, o atvykdama oficialaus vizito. Bet ji taip nepasielgė. Ji derybas su A.Lukašenka pradėjo mums už nugarų. Atvirai kalbant, mus išdavė, į mus nusispjovė. Kodėl ji taip elgiasi? Gal jau seniai pasirašyti susitarimai, kad, išėjusi į pensiją, ji taps vienos iš Rusijos naftos ar dujų kompanijos garbės pirmininke, konsultante? Gal ji žygiuoja Gerhardo Šrioderio pramintu keliu?
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
O jei A. Merkel nerūpi įsitrinti į Kremliaus kontroliuojamas dujų ir naftos kompanijas, tai kas – tada? Ponia įsivaizduoja esanti Europos gelbėtoja? Deja, tokie gelbėtojai sužlugdys Europą. Jei, iškilus krizei, galima nusispjauti į principą, jog su „diktatoriais ir teroristais nesiderama“, vadinasi, galima šnekučiuotis ne tik su A. Lukašenka. Leistina derėtis su visais – su Šiaurės Korėjos, Kinijos, Sirijos, Talibano, Islamo valstybės vadovais. Taip elgtis galima visoms ES narėms. Net ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Jokių taisyklių, jokių principų. Jei tik ekonomiškai naudinga – nuolaidžiauk, pataikauk?
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Lietuva dedasi esanti labai drąsi, principinga, sąžininga. Mes net Kiniją mokome, kaip jai privalu gyventi. Tad jei nebijome Pekino, bent sykį pastatykime į vietą savo sąjungininkę Vokietiją. Išsiųstoje į Berlyną griežtoje protesto notoje Lietuvos URM tegul nurodo: Vokietijos kancleriams, kokiai partijai jie bepriklausytų, privalu svarbius ginčus derinti su Vilniumi. Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui privalu išsikviesti „ant kilimo“ Vokietijos ambasadorių ir deramai paauklėti: daugiau tokių kiaulysčių nepakęsime!
Taip turėtų būti. Bet taip, puikiai suprantu, – nebus. Neišdrįsime. Nes tokios europietiškos taisyklės. Lietuva joms, deja, aklai paklūsta. Kinijai akis draskyk, kiek tik nori, o štai Vokietija – šventa karvė. Lietuva pamiršusi posakį: „Viepatie, apsaugok mane nuo blogų draugų, nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu”.
Laimė, ne visi – akli. Štai ką parašė šia tema Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edward Lucas) straipsnyje „Pasienio etika“ (BNS): „Tačiau didžiausiai nesėkmė yra geopolitinė. Vakarai lengvai galėtų spausti Baltarusijos režimą ir jo finansuotoją Kremlių. Tačiau jie renkasi šito nedaryti, nes pirkti rusiškas dujas, plauti pinigus, šykštėti lėšų gynybai ir skleisti antiamerikietiškas nuostatas yra lengviau ir populiariau. Rezultatas – kad Lenkija ir Baltijos šalys paliekamos ginti priešakinės linijos ir verčiamos priimti sunkius sprendimus, išvaduodamos nuo jų valstybes, besimėgaujančias šventeivišku neveiklumu. Tai yra gėdinga ir bailu.“
Už šį pareiškimą ponui Edvardui Lukasui – didžiausia pagarba.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Minskas, lapkričio 17 d. (AFP-ELTA). Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel trečiadienį telefonu susitarė, kad migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje turėtų būti aptarta Minsko ir Briuselio, pranešė Baltarusijos valstybinė žiniasklaida.
Baltarusijos lyderis ir A. Merkel „sutarė, kad visa problema bus iškelta iki Baltarusijos ir Europos Sąjungos lygio“, pranešė valstybinė naujienų agentūra BelTA, cituodama A. Lukašenkos spaudos tarnybą, ir pridūrė, kad „abiejų šalių pareigūnai nedelsiant pradės derybas.“
Tai buvo paskelbta po antrojo šią savaitę kadenciją baigiančios Vokietijos lyderės ir Baltarusijos diktatoriško vadovo, Briuselio kaltinamo išprovokavus migrantų krizę pasienyje su Lenkija, pokalbio.
Iškart iš Vokietijos pusės nebuvo tariamo susitarimo patvirtinimo.
Nė viena ES valstybė nepripažįsta dažnai „paskutiniu Europos diktatoriumi“ vadinamo A. Lukašenkos teisėtu Baltarusijos lyderiu po pernai įvykusių ginčijamų rinkimų ir susidorojimo su disidentais.
Anksčiau trečiadienį Lenkijos vyriausybės atstovas Piotras Muelleris apibūdino pirmąjį A. Merkel pokalbį su A. Lukašenka kaip „negerą žingsnį“. Visuomeniniam transliuotojui TVP jis sakė, kad pokalbis „tam tikra prasme yra sutikimas su jo išrinkimu“. A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Lenkijos vicepremjeras Jaroslawas Kaczynskis kritikavo dar plačiau sakydamas, kad sienos klausimo „internacionalizavimas“ yra būtinas, „bet ne taip, kad žmonės kalbėtų mums už nugaros“.
Vokietijoje žaliųjų partijos užsienio politikos atstovas Omidas Nouripouras apibūdino derybas kaip „griaunančias“.
A. Merkel atstovas spaudai trečiadienį buvo priverstas ginti skambutį. „Ji paskambino glaudžiai bendradarbiaudama su Europos Komisija ir susisiekusi su svarbiais partneriais, ypač regione“, – Berlyne sakė Steffenas Seibertas.
Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad pokalbį su Vokietijos kanclere Angela Merkel Aliaksandras Lukašenka išnaudojo siekiui legitimizuotis. Ministras mano, kad ir be tiesioginių pokalbių su Baltarusijos režimo lyderiu galima imtis daug žingsnių, siekiant išspręsti susidariusią situaciją. Vienas iš jų, jo teigimu, yra griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
„Dvišalis kontaktas, jis yra labai rizikingas, kad bus išnaudotas norint legitimizuotis. Matau tai, kaip pagrindinę riziką ir, tiesą sakant, matau ir pagrindinius ženklus to“, – žurnalistams trečiadienį teigė G. Landsbergis.
Ministras akcentuoja, kad dar yra daug žingsnių, kuriuos ir be tiesioginio kalbėjimosi su A. Lukašenka galima padaryti, norint išspręsti susidariusią situaciją. G. Landsbergio teigimu, vienas iš šių žingsnių – griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
„Aš manau, kad kol kas dar yra daug žingsnių, kuriuos mes galime padaryti, yra pirmi žingsniai žengti dėl griežto sankcijų režimo. Tų sankcijų dar net nepradėjome įgyvendinti, tiesą sakant, dar spaudimas tiek, kiek galima spausti režimą ir su juo bendradarbiaujančius, nėra pasiektas“, – sakė G. Landsbergis.
Tai man atrodo, kad, jeigu būtų siekiama kažkokių greitų žingsnių, greitų išrišimų, tai tada didesnė tikimybė, kad ta problema tiesiog kartosis ir kitais būdais save manifestuos“, – pridūrė ministras.
ELTA primena, kad A. Merkel ir A. Lukašenka pirmadienį kalbėjosi telefonu. Po pokalbio Vokietijos vyriausybė pareiškė, kad buvo aptarta sudėtinga situacija regione ir humanitarinės pagalbos galimybė. Esą sutarta tęsti kontaktą šiomis temomis.
Tai buvo pirmas A. Lukašenkos kontaktas su Vakarų šalies vyriausybe po to, kai jis pasiskelbė laimėjęs 2020 metų rugpjūtį vykusius rinkimus.
Angela Merkel. EPA – ELTA fotografija
Atėnai, spalio 29 d. (AFP-ELTA). Penktadienį Angela Merkel, su paskutiniu vizitu kaip kanclerė atvykusi į Atėnus, užbaigs dažnai sudėtingą Graikijos ir Vokietijos santykių etapą.
Susitikusi su Graikijos prezidente Katerina Sakellaropoulou, A. Merkel sakė, kad santykiuose su Atėnais „buvo pakilimų ir nuosmukių, bet jie turi tvirtus pagrindus.“
„Šiuo laikotarpiu stiprybės mums suteikė tai, kad visada jautėme, jog esame kartu“, – per vertėją sakė kanclerė.
Vokietijos finansinis principingumas niekada nepatiko graikams, kurie ir A. Merkel, ir tuometinį jos vyriausybės finansų ministrą Wolfgangą Schaeublę pavertė savo pykčio taikiniu, kai šalį po 2008 metų krėtė finansų krizė, dėl kurios Europos Sąjunga ėmėsi griežtų taupymo priemonių.
K. Sakellaropoulou – buvusi aukšto rango teisėja, priėmusi sprendimą dėl kai kurių gelbėjimo programos lėšų sumažinimo – sakė A. Merkel, kad Graikija buvo raginama „sumokėti didelę kainą“ ir kartais pagrįstai „jautėsi vieniša“ tarp ES valstybių narių.
Tačiau vėlesnė patirtis, įskaitant Vokietijos pagalbą 2015 metais per migracijos krizę, „padėjo siekti abipusio supratimo“, sakė Graikijos prezidentė.
„Viena labiausiai nekenčiamų moterų Graikijoje“ – taip Vokietijos bulvarinis laikraštis „Bild“ apibūdino A. Merkel, kai ji 2012 metais per vizitą Atėnuose susidūrė su piktais protestuotojais.
Rugsėjo mėnesį A. Merkel pripažino, kad „sunkiausia mano kadencijos akimirka buvo ta, kai tiek daug reikalavau iš Graikijos“.
Nuo 2010 metų A. Merkel pradėjo raginti tuometinį Graikijos ministrą pirmininką socialistą George’ą Papandreou įgyvendinti griežtas taupymo priemones, kad sumažintų didėjantį valstybės deficitą.
Graikijos vyriausybė sutiko skausmingai mažinti biudžetą ir didinti mokesčius mainais į 300 mlrd. eurų tarptautinio gelbėjimo fondo lėšų.
Buvo sumažintos pensijos, minimalus mėnesinis darbo užmokestis sumažėjo iki mažiau nei 600 eurų, prasidėjo privatizavimo banga. Be to, viešajame sektoriuje ir ligoninėse sumažėjo darbuotojų, trūko vaistų ir kitų medžiagų.
2012 metais, pačiame krizės įkarštyje, A. Merkel susidūrė su protestuotojais, mosuojančiais plakatais su nacių svastikomis ir vaizduojančiais ją kaip Hitlerio karikatūrą.
2015 metų sausį premjeru išrinkus kairiųjų pažiūrų radikalą Alexį Tsiprą, įtampa tapo beveik fiziškai juntama.
Likus keliems mėnesiams iki tapdamas lyderiu, A. Tsipras įsimintinai pasakė A. Merkel „keliauti namo“.
Tuo metu Atėnams grėsė pasitraukimas iš euro zonos, tačiau galiausiai jie nusileido kreditorių spaudimui ir sutiko su naujomis taupymo priemonėmis.
Po 16 metų ji pasitraukia iš posto, tačiau A. Merkel akcijos Graikijoje tebėra menkos.
Šešiolikoje skirtingų šalių atlikta „Pew Research“ apklausa parodė, kad Graikijoje ja pasitiki tik 30 proc. žmonių, o kitur – vidutiniškai 77 proc.
Dabartinis Graikijos ministras pirmininkas Kyriakosas Mitsotakis praėjusią savaitę Briuselyje sakė, kad A. Merkel „bus pirmoji, kuri prisipažins, ir iš tiesų jau yra prisipažinusi, kad kelis kartus daug reikalavo iš graikų ir kad griežtas taupymas viršijo tai, ką Graikijos visuomenė galėjo pakelti“.
Vokietijos ekonominių tyrimų instituto (DIW) atstovo Alexanderio Kritikoso nuomone, A. Merkel atsisveikinimo vizitas į Atėnus „yra svarbus signalas, rodantis, kad pastaruosius labai sunkius Graikijos ekonomikos krizės metus galima laikyti sėkmingai užbaigtais“.
Jis sakė, kad Vokietijos vadovei pavyko užmegzti draugiškus santykius su dabartine konservatyvia Graikijos vyriausybe, o tai „reiškia, kad abiejų šalių ryšiai pagaliau vėl tapo normalūs“.
Šis vizitas „žymi persilaužimą Graikijoje, kuri pasistūmėjo į priekį brisdama iš krizės“, – sakė Graikijos vyriausybės šaltinis.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Berlynas, spalio 23 d. (dpa-ELTA). Vokietijos kanclerė Angela Merkel paragino moteris labiau įsitraukti į politiką, remdamasi laikraščiu „Sueddeutsche Zeitung“ informuoja naujienų agentūra dpa.
„Privalome siekti, kad moterimis apskritai būtų labiau pasitikima, nes, net kai yra moterų, ne jos kovoja dėl vadovaujamų pozicijų partijose. Noriu paraginti moteris labiau įsitraukti. Vien vyrų buvimas tiesiog nebeatitinka mūsų laikų realijų“, – sakė A. Merkel.
Anot kanclerės, jei politinės partijos nori atstovauti žmonėms, joms reikia labiau siekti lyčių lygybės ir turėti tam politinės valios.
Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (CDU) ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) blokas rugsėjo pabaigoje patyrė istorinį pralaimėjimą federaliniuose rinkimuose.
A. Merkel, pirmoji kanclerė moteris šalies istorijoje, rinkimuose nedalyvavo ir rengiasi pasitraukti iš politikos po 16 metų trukusio vadovavimo Vokietijai.
CDU lyderis Arminas Laschetas, kandidatas pakeisti A. Merkel rinkimuose, paskelbė, kad prieš atsistatydindamas dar prižiūrės artimiausius partijos žingsnius.
CDU surengs specialų kongresą, kuriame išrinks naują vadovybę, ir partijai tai bus nauja pradžia.
Keli vyrai buvo minimi kaip kandidatai pakeisti CDU lyderį A. Laschetą. Tarp jų – sveikatos apsaugos ministras Jensas Spahnas, buvęs CDU frakcijos parlamente pirmininkas Friedrichas Merzas ir užsienio politikos ekspertas Norbertas Roettgenas.
Angela Merkel. EPA-ELTA nuotr.
Roma, spalio 7 d. (dpa-ELTA). Ketvirtadienį popiežius Pranciškus Vatikane priėmė kadenciją baigiančią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Ji su atsisveikinimo vizitu atvyko į Romą ir taip pat susitiko su Italijos ministru pirmininku Mario Draghi.
A. Merkel ir jos vyras Joachimas Saueris ketvirtadienio rytą atvyko į Apaštališkuosius rūmus, kur dalyvavo privačioje audiencijoje pas popiežių.
Šis vizitas buvo penktasis privatus A. Merkel, protestantų pastoriaus ir teologo dukters, susitikimas Pranciškumi, kuris, kaip teigiama, yra geros nuomonės apie Vokietijos vadovę.
Prieš įeinant į rūmus, juos atvykstančius pasitiko popiežiaus namų prefektas monsinjoras Leonardo Sapienza.
Vėliau tą pačią dieną A. Merkel ketina susitikti su M. Draghi. Paskui kadenciją baigianti kanclerė turi pasakyti kalbą taikos renginyje, rengiamame šalia Koliziejaus.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
Vokietijos kanclerė Angela Merkel trečiadienį teigė, kad po vėliau šį mėnesį šalyje vyksiančių rinkimų paliks savo pareigas su švaria sąžine.
„Manau, kad atlikau savo darbą, ir bet kuris žmogus, nesupratęs to dabar, to nesupras ir per ateinančius ketverius metus“, – sakė A. Merkel per Diuseldorfo „Schauspielhaus“ teatre vykusį renginį, kuriame taip pat dalyvavo žinoma Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie.
A. Merkel taip pat atsisakė būti apibūdinta kaip „paskutinė laisvųjų Vakarų gynėja“. Anot jos, „reikėtų susilaikyti nuo bet kokių perdėjimų“, tačiau kanclerė vėliau pridūrė, kad, „laimei, esama nemažai žmonių, prisirišusių prie demokratijos, ir, be abejo, mane tai džiugina“.
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Vokietijoje rugsėjo 26 d. vyks visuotiniai rinkimai, per kuriuos A. Merkel nesieks penktosios kadencijos kanclerės poste. Ji per savo 16 metų trukmės vadovavimą išvedė šalį iš daugybės krizių.
Trečiadienį Diuseldorfe vykusiame renginyje, be kita ko, dalyvavo dvi žurnalistės Miriam Meckel ir Lea Steinacker, kurios vedė diskusiją apie „abiejų moterų dvasios panašumus“. Tiek A. Merkel, tiek Ch. N. Adichie laikomos feminizmo ikonomis.
Šiuo renginiu iš pradžių planuota atidaryti 2020 m. „Theater der Welt“ (Pasaulio teatro) festivalį, tačiau jį dėl pandemijos teko atidėti.
Ch. N. Adichie gimė 1977 m. Nigerijoje ir šiuo metu gyvena tarp Laoso ir JAV. Vienos sėkmingiausių jos knygų – „Purple Hibiscus“ (Purpurinis hibiskas), „Half of a Yellow Sun“ (Pusė geltonos saulės) ir „Americanah“. Jos kūriniai išversti į 37 kalbas ir autorė yra gavusi įvairių tarptautinių apdovanojimų.
Angela Merkel. EPA – ELTA fotografija
Radikalus islamo Talibanas, anot atstovo, džiaugtųsi Vokietijos kanclerės Angelos Merkel apsilankymu Afganistane. „Angela Merkel būtų ypač nuoširdžiai sutikta, – kanalui „Bild Live“ sakė talibų atstovas Zabihullahas Mujahidas. – Mes tikrai labai džiaugtumėmės, jei ji atvyktų“.
Z. Mujahidas kartu patvirtino prašymą Vokietijos vyriausybei toliau finansiškai remti Afganistaną. „Norime, kad Vokietija remtų mus humanitarinėje srityje ir padėtų, kiek Vokietijos vyriausybė gali“, – kalbėjo jis. Afganistanui esą reikia pagalbos ir sveikatos sistemos, švietimo bei infrastruktūros srityse. Be to, anot Z. Mujahido, vokiečių vyriausybė galėtų „padrąsinti verslininkes ir verslininkus atvykti pas mus ir investuoti į mūsų šalį“. Talibų kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
Z. Mujahidas ragino Vokietijoje esančius Afganistano pabėgėlius sugrįžti. „Mes norime, kad visi afganistaniečiai, kurie kaip pabėgėliai gyvena užsienyje, pirmiausiai – Vokietijoje, grįžtų atgal į savo šalį“, – sakė jis.
Vokietija yra pareiškusi, jog tęs pagalbą Afganistanui, jei šalyje bus laikomais žmogaus teisių. Vyriausybė šiuo metu palaiko neoficialius kontaktus su Talibanu, kad, pavyzdžiui, būtų užtikrintas Vokietijos piliečių ir vokiečių pajėgoms talkinusių afganistaniečių išvykimas.
Po Vokietijos kanclerės Angel Merkel vizito į Kremlių pas Vladimirą Putiną ir į Kijevą pas Volodymirą Zelenskį tegalime brėžti pesimistines išvadas.
Paskutinėmis savo buvimo valdžioje dienomis A.Merkel tapo aktyvia diktatoriaus V.Putino advokate. 2021-aisiais ši ponia akivaizdžiai perbėgo į kitą barikadų pusę. Ji išdavė Ukrainą, o tuo pačiu – demokratiją, padorumą, sąžiningumą, pagarbą teritorinio vientisumo taisyklėms.
Taip, A.Merkel nuo seno palaikė ryšius V.Putinu. Jai nebuvo sunku palaikyti bent formaliai draugiškų santykių su tarptautinėje arenoje chuliganiškai besielgiančiu Rusijos prezidentu, nes ji puikiai mokėjo rusų kalbą, buvo studijavusi Tolstojaus, Dostojevskio kūrybą, dirbo Demokratinėje Vokietijos Respublikoje komjaunimo organizacijose, jai net teko bendrauti su gimtąjame mieste Templine dislokuotais sovietų kareiviais; sovietmečiu ji kaip Sovietų Sąjungai draugiškos VDR komjaunuolė keliavo po Kaukazą.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Europos Sąjungoje vargu ar surasite bent kiek giliau Rusiją pažįstančių nei A.Merkel. Išbuvusi Vokietijos kanclerio pareigose beveik du dešimtmečius ji dažnai viešėdavo pas V.Putiną, su juo labai dažnai kalbėdavo telefonu. Pavyzdžiui, nuo 2012 metų iki 2020-ųjų metų A.Merkel ir V.Putinas šnekučiavosi telefonu 67 kartus ir 24 sykius buvo susitikę akis į akį. 2014-aisiais, kai buvo okupuotas Krymas, A.Merkel su kaimyninę valstybę užpuolusiu karo nusikaltėliu tarėsi 30 kartų.
Tačiau ji, kaip nekeista, tuomet, iki 2021-ųjų, dar spaudė V.Putino valdomą Rusiją elgtis padoriai, sąžiningai. Ji nevadino Rusijos „regioninio lygio valstybe“ kaip ponas Barakas Obama, tačiau bandė tramdyti Maskvą ekonominės sankcijomis, įtikinėjo V.Putiną pakeisti savo elgesį. Prisiminkime, kaip ji piktai reagavo, kai Vokietijos žvalgyba nustatė buvus rusų programišių ataką prieš Bundestagą, kaip piktinosi, kai 2019-aisiais Berlyne buvo nužudytas Kremliui ir dabartiniam Čečėnijos valdovui Ramzanui Kadyrovui neįtikęs čečėnas, kaip gelbėjo cheminiu ginklu apnuodyto Aleksejaus Navalno gyvybę.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Be jokios abejonės, jos laikysena buvo dviprasmiška. Kritikuodama V.Putiną ji kažin kodėl netrukdė Vokietijos verslininkams tiesti Ukrainos, Lenkijos ir Baltijos šalių interesus pažeidžiančio dujotiekio „Nord Stream 2“, ji neliepė Bundestagui skirti reikiamo finansavimo karinėms reikmėms, ji įtikinėjo ES surengti aukščiausio lygio susitikimą su V.Putinu, kuris nesurengtas tik aršiai pasipriešinus Rytų Europos šalims. Ir vis tik iki 2020-2021-ųjų ponios A.Merkel nebuvo galima vadinti ištikima V.Putino sąjungininke. Dabar kažkas pasikeitė. Susitikusi su V.Putinu ši ponia taip lankstėsi, taip klusniai antrino kiekvienam V.Putino pareiškimui, kad buvo akivaizdu, kodėl ji skrenda į Kijevą. Ji skuba į Ukrainą, vaizdžiai tariant, tik tam, kad perduotų V.Zelenskiui kategoriškus Kremliaus ultimatumus: griežtai laikytis Ukrainai pražūtingų Minsko susitarimų, vadovautis Štaimajerio formule, suteikti Donbasui ir Luhanskui specialųjį statusą (įteisinti Rusijos įtaką), atsisakyti stojimo į NATO, atsisakyti planų ateityje susigrąžinti Krymą.
Gal išėjusi į pensiją A.Merkel svajoja įsidarbinti V.Putino kontroliuojamose dujų ir naftos kompanijose kaip, sakykim, buvęs Vokietijos vadovas Gerchardas Šrioderis? Tokių pavyzdžių esama ir daugiau – V.Putinui pavyko prisivilioti dar ir aukšto rango buvusius Austrijos bei Prancūzijos politikus.
Tokias uniformas devėdavo Štazi pareigūnaiŠtazi emblema
Politikos apžvalgininkas, komentatorius Andrėjus Piontkovskis neatmeta versijos, jog A.Merkela, žinoma, svarsto, kuo gi užsiimti išėjus į pensiją. Finansiniu požiūriu būtų labai naudinga plušėti patarėja ar analitike tokiose įmonėse kaip, sakykim, „Gazprom” arba „Nord Stream – 2”. Tačiau viename videointerviu A.Piontkovskis padarė prielaidą, jog buvęs KGB karininkas V.Putinas galbūt sovietinės VDR žvalgybos „Štazi“ archyvuose surado A.Merkel kompromituojančių dokumentų. Štai ponia ir išsigando, jog, jai neišdavus Ukrainos, bus viešai papasakota, kas 16 metų be perstojo vadovavo Vokietijai ir Europai.
A.Piontkovskis mano, kad tuometinė sovietinė VDR žvalgyba „Štazi“ buvo galinga slaptoji tarnyba, ji rinkusi medžiagą apie visus ir visur – kaip ir tuometinė KGB.
Merkel Angela ir Zelenskis Volodymiras. EPA – ELTA nuotr.
Ukraina mano, kad netrukus baigiamas statyti dujotiekis „Nord Stream 2“, kuriuo rusiškos dujos bus transportuojamos į Europą, yra „pavojingas geopolitinis ginklas“, sekmadienį sakė prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Ukrainos lyderis kalbėjo Kijeve surengtoje bendroje spaudos konferencijoje su Vokietijos kanclere Angela Merkel, kuri inicijavo dujotiekio, sukėlusio didelį pasipriešinimą iš Rusijos kaimynių Ukrainos, Lenkijos bei Baltijos šalių, tiesimą.
12 mlrd. dolerių vertės dujotiekis, einantis Baltijos jūros dugnu, padvigubins Rusijos gamtinių dujų tiekimą į Vokietiją, didžiausią Europos ekonomiką. Dujotiekis aplenkia Ukrainą ir atima iš Kijevo svarbius dujų tranzito mokesčius.
„Į šį projektą žiūrime išskirtinai per saugumo prizmę ir laikome jį pavojingu geopolitiniu Kremliaus ginklu“, – sakė V. Zelenskis.
Jis pridūrė, kad didžiausia rizika po jo užbaigimo „atiteks Ukrainai“, tačiau dujotiekis taip pat bus pavojingas „visai Europai“.
Dujotiekis „bus naudingas tik Rusijos Federacijai“, – sakė jis.
Savo ruožtu A. Merkel sakė, kad Berlynas sutinka su Vašingtonu, jog „dujos neturi būti naudojamos kaip geopolitinis ginklas“.
„Esminis dalykas čia tas, ar bus pratęsta tranzito per Ukrainą sutartis – ir kuo greičiau, tuo geriau“, – sakė ji, turėdama galvoje Maskvos ir Kijevo susitarimą, kurio terminas baigiasi 2024 metais.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto
Vokietijos lyderė, susitikusi su V. Zelenskiu praėjus dviem dienoms po apsilankymo Maskvoje, sakė, kad su Vladimiru Putinu aptarė sutarties pratęsimą po 2024 metų.
„Mes jaučiame ypatingą atsakomybę ir suprantame didžiulį susirūpinimą, kurį pareiškė prezidentas Zelenskis, – sakė ji. – Mes į tai žiūrime labai rimtai“.
V. Zelenskis sakė, kad jis ir A. Merkel aptarė sutarties pratęsimą, tačiau pažymėjo, jog kol kas girdėjo tik „labai bendrus dalykus“.
Dujotiekio tiesimas sukėlė įtampą tarp Vokietijos ir JAV, tačiau Vašingtonas galiausiai atšaukė sankcijas Rusijos kontroliuojamam dujotiekio statytojui.
A. Merkel sakė, kad Vokietijos ir JAV susitarime numatytos „sankcijos“, jei dujos bus „naudojamos kaip ginklas“.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Maskvoje viešinti Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasisako už tolesnį dialogą su Rusija, nepaisant „didelių nuomonių skirtumų“. „Nors šiandien nuomonių skirtumai tikrai dideli, mes kalbamės tarpusavyje, – sakė ji penktadienį susitikusi su prezidentu Vladimiru Putinu. – Ir tai turi tęstis (…).
V. Putinas pabrėžė, kad Vokietija lieka „viena svarbiausių Rusijos partnerių Europoje ir visame pasaulyje“ – be kita ko, A. Merkel pastangų per 16 jos kancleriavimo metų dėka.
Tai jau 20-asis A. Merkel vizitas Rusijoje būnant kanclere – ir veikiausiai paskutinis.
Anot A. Merkel, susitikime su V. Putinu yra „daug ką aptarti“, be dvišalių ir ekonominių santykių ir „daug pasaulio politikos klausimų“, pavyzdžiui, padėtį Afganistane, kai čia valdžią perėmė Talibanas.
Prieš konsultacijas su V. Putinu A. Merkel tiesiogiai neužsiminė apie kalinamo opozicionieriaus Aleksejaus Navalno apnuodijimą lygiai prieš metus. Ji tik pareiškė, kad kalbės ir apie „nevyriausybinių organizacijų klausimus“.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pripažino klaidas vertinant padėtį Afganistane. „Mes visi klaidingai vertinome įvykius“, – sakė ji pirmadienį žurnalistams. Pasitraukus tarptautinėms pajėgoms, Talibanas „kvapą gniaužiančiu greičiu perėmė savo kontrolėn viena provinciją po kitos“, kalbėjo A. Merkel. Situacija „liūdna, dramatiška ir siaubinga“ pirmiausiai milijonams afganų, norėjusių laisvos visuomenės.
A. Merkel misiją Afganistane pavadino daugiau ar mažiau žlugusia. Beveik 20 metų trukusi misija „nepavyko taip, kaip norėjome“, sakė ji, pridurdama, kad tai suvokti skaudu. Aljanso partneriai turi pripažinti, „kad tai nebuvos sėkmingos pastangos“. Tačiau iš klaidų reikia pasimokyti. „Turime užsibrėžti mažesnius tikslus“, – teigė ji. Afganistane – neramu. EPA – ELTA nuotr.
Dabar svarbiausia padėti „kiek įmanoma daugiau“ žmonių Afganistane. Tačiau situacija Kabule esą sudėtinga.
Prieš tai jau Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas spaudos konferencijoje pripažino, kad federalinė vyriausybė, kaip ir žvalgybos agentūros bei tarptautiniai sąjungininkai visiškai neteisingai vertino aštrėjančią padėtį Afganistane. „Tai, kokiu greičiu afganų saugumo pajėgos atsitraukė nuo Talibano, nenuspėjome nei mes, nei mūsų partneriai“, – sakė jis. Tai esą būtina oficialiai pripažinti.
Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.
Lietuvos bailumas ir neprincipingumas
Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.
Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…
Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!
Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?
Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?
Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.
Pavojingas užmaršumas
Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?
Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?
JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.
Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.
Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.
Išdavystė ar pagalba?
Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.
Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.
Begėdiškas Dž. Baideno elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?
Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai
Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).
Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai
Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai; jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.
Taigi Vakarų nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.
Kinijos faktorius
Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.
Kinijos karys. Youtube.com
Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.
Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!
Azerbaidžanietiškas pavyzdys
Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.
Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija
Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.
Kur važiuoja šie tankai
Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.
Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?
O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.
Merkel ir Bidenas išduoda Rytų Europą. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasidžiaugė pasiektu susitarimu su Jungtinėmis Valstijomis dėl Rusiją ir Vokietiją sujungsiančio dujotiekio „Nord Stream 2“, tačiau esą tebėra „skirtumų“.
A. Merkel teigė, kad susitarimas dėl „Nord Stream 2“, kuriuo grasinama sankcijomis Rusijai, jei ši naudos energetikos išteklius kaip ginklą prieš Ukrainą, yra „geras žingsnis, kuris rodo abiejų pusių norą ieškoti kompromiso“. Vis dėlto, pridūrė ji, „tebėra skirtumų“.
Pagal susitarimą, Vokietija pasižadėjo reaguoti į Rusijos veiksmus, jei Ukrainos nuogąstavimai dėl jų išsipildys.
Vokietija taip pat teigė pasinaudosianti savo svertais, kad priverstų Rusiją pratęsti dujų tranzito susitarimą su Ukraina, kuris baigsis 2024 m.
A. Merkel tvirtino, kad sankcijos Rusijai yra viena iš svarstomų galimybių, tačiau, teigė ji, „tikiuosi, kad jų neprireiks“.
„Rusijos pusė sakė nenaudosianti energetikos kaip ginklo. Patikėkime jų žodžiu“, – sakė A. Merkel.
Vokietijos kanclerė A. Merkel lankosi labiausiai nuo potvynio nukentėjusiuose šalies rajonuose
Sekmadienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė labiausiai nuo potvynio nukentėjusiuose rajonuose šalies vakaruose.
Vyriausybės vadovė vidurdienį atvyko į Šuldo komuną Arveilerio rajone (Reinlando-Pfalco federalinė žemė), kur stichija sugriovė daug gyvenamųjų namų. Vien tik šiame rajone žuvo mažiausiai 110 žmonių, nukentėjo ne mažiau kaip 670. Politikė pabendravo su gelbėtojais ir ugniagesiais, dirbančiais nelaimės vietoje. Stichija siautėjo Vokietijoje. EPA-ELTA nuotr.
Kanclerę kelionėje lydi Reinlando-Pfalco ministrė pirmininkė Malu Dreyer. A. Merkel taip pat lankėsi Ardenau mieste.
Nuo pirmadienio Vokietijos vakaruose ir pietvakariuose pliaupė liūtys, kurios sukėlė niokojamus potvynius. Iš krantų išsiliejo Reino intakai Aras ir Mozelis, taip pat nedidelės Zauerio, Priumo, Nimso ir Erfto upės. Stichija pareikalavo daugiau kaip 150 žmonių gyvybių.
Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel penktadienį teigė, kad ES turėtų sugebėti kalbėtis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu po to, kai Bendrijos valstybių narių lyderiai atmetė jos siūlymą atnaujinti viršūnių susitikimus su Rusija.
„JAV prezidentas su V. Putinu susitiko rimtoms deryboms, kurios, mano požiūriu, neatrodė kaip apdovanojimas Rusijos prezidentui. Suvereni ES, mano nuomone, turėtų taip pat sugebėti panašiame susitikime atstovauti ES interesams“, – po ES derybų Briuselyje vykusioje spaudos konferencijoje teigė ji.
Vokietija ir Prancūzija privertė ES valstybes nares, ypač Rusijos kaimynes, sunerimti, pasiūliusios atnaujinti Bendrijos derybas su V. Putinu, kurios buvo įšaldytos, Maskvai 2014 m. aneksavus Krymą.
ES valstybių narių lyderiai Briuselyje atmetė pasiūlymą, teigdami, jog toks sprendimas Rusijos agresijos akivaizdoje V. Putinui pasiųstų netinkamą žinutę.
„Manome, kad tam kol kas dar yra per anksti, dabar tai būtų tam tikras apdovanojimas Rusijos prezidentui už jo politiką – agresyvią, kaimynus provokuojančią politiką ir įvairaus pobūdžio išpuolius”, – teigė Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis.
Italijos premjeras Mario Draghis, kuris parėmė ES lyderių ir V. Putino susitikimo idėją, teigė, kad pasiūlymas buvo šiek tiek netikėtas, ir nuliūdino dėl Maskvos labiausiai susirūpinusias valstybes.
Jo teigimu, Bendrija „bent jau kol kas iš esmės atsisakė šios idėjos“. Kremlius teigė apgailestaujantis dėl ES sprendimo atmesti derybas ir tvirtino, jog V. Putinas „ir toliau yra suinteresuotas kurti veikiančius Maskvos ir Briuselio santykius”.
