Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.
Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…
Šiame videoreportaže – rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Antrojoje dalyje išgirsite poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimus. Jie pavadinta – „Odė gražuolei Latavai. Pasakoja rašytoja Milda Telksnytė – Račkaitienė” (27 min.).
Vieną vakarą kažkas pabeldė į mano tėvų virtuvės langą, Tėtis išėjo į priebutį atidaryti durų. Stovėjo jaunas vyriškis, vilkintis Lietuvos karininko uniforma.
– Aš esu Antanas Kraujelis, partizanas. Norėjau prašyti, kad leistumėte man keletą parų pagyventi jūsų namo salkoje.
– Prašom eikite į vidų.
Mama neperšviečiama marška uždengė virtuvės langą ir pakvietė svečią sėstis už stalo.
– Valgysim vakarienę, – pasakė mama. Vakarais mes valgom pienišką sriubą, ir šiam vakarui išviriau lakštinių. Bet gal jūs esate išalkęs, galiu pakepti kiaušinienės?
– Ne, ne, užteks pieniškos sriubos.
Mama pripylė lėkštes sriubos, padėjo svečiui ir tėčiui.
– Bijau, kad salkoje jums gali būti šalta. Tai nekūrenamas kambarėlis. Nunešiu karštą arbatinuką, kad bent kiek apšiltų.
– Nesušalsiu. Aš visaip pripratęs.
– Einu, paklosiu lovą, pakeisiu patalinę. Ten miegodavo mūsų dukra, – ir mama pasiėmusi žibintą užlipo kopėčiomis ant aukšto. Sutvarkiusi kambarėlį palydėjo svečią į salką.
– Šilta kaldra, nesušalsit. Labos nakties!
Ryte duonkepėj krosnyje mama kepė blynus, čirškino dažinį, virė arbatą. Nešė pusryčius ant aukšto. Dėl svečio stengėsi išvirti skanius pietus. Barščius virė su kumpiu, vietoj salotų papjaustė raugintą agurką. Vakarienei nešė svečiui karštas bulves su rūgusiu pienu ir sviestu.
Partizanas dėkodavo. Indus sudėdavo į paliktą pintinę ir pastatydavo prie kopėčių angos. Mama paimdavo, išmazgodavo ir padėdavo kitai dienai. Vakarais pabaigę darbus, apšėrę gyvulius tėvai melsdavosi, kad partizano niekas nepamatytų, kad kagėbistai neužkluptų. Už partizano globojimą grėsė kalėjimas, tremtis, tardymas. Jie karštai meldėsi, pasitikėjo Dievu. Ir likdavo ramūs. Taip laimingai praėjo keletas parų. Vieną vakarą Antanas Kraujelis padėkojo už prieglobstį ir pasakė, kad jau išeisiąs. Mama įdėjo jam lašinių, naminę dešrą ir abu su tėčiu išlydėjo, linkėdami Motinos Marijos globos, Dievo palaimos.
Partizanu Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tada jie dar nežinojo, kad tame pačiame Papiškių kaime, netoli Antaduobio dvarvietės, kur kadaise buvo pradinė mokykla, Antano Kraujelio svainis, partizano žmonos sesers vyras Antanas Pinkevičius, statydamas namą po krosnimi iškasė bunkerį, kurio enkavedistai daug metų nežinojo, paskui, kai atsirado įtarimas, darė kratas, ieškojo, bet nesurado. Kai Antanas Kraujelis gyveno pas mano tėvus, matyt, tai buvo metai, kai svainis užbaigė bunkerį. Nežinau, kiek metų partizanas slapstėsi tame bunkeryje. Žinau, kad jis turėjo prieškario laikais leistus „Kario“ žurnalo komplektus, skaitydamas sėmėsi iš jų stiprybės, ištvermės.
Jo žmona Janina Snukiškytė, kilusi iš to paties kaimo, pasakojo, kad išvakarėse prieš 1965 metų kovo 17-tąją Antanas norėjęs palikti bunkerį, išeiti kažkur, bet nebespėjęs. Kovo 17-ąją Pinkevičių sodybą apsupo enkavedistai, stribai, kareiviai durtuvais išbadė šieno, šiaudų šalines klojime, troboje viską išvartė, visus kampus išieškojo, paskui ėmė plėšti grindis ir aptiko bunkerio sienelę. Partizanas metė granatą, nusigandę kagėbistai išbėgo iš trobos, granata nesprogo. Kraujelis iššoko iš bunkerio ir kopėčiomis užlipo į palėpę. Saugumiečiai per žmoną siuntė jam lapelį, kad pasiduotų, „kaltė bus dovanota“. Antanas tik nusišypsojo, žinojo, kaip žvėriškai kankinami gyvi suimti partizanai.
– Nepasiduosiu! Neraudok, Jane. Nueik pas Petronienę, pasiimk sūnelį, laimingai gyvenkit, jūs sulauksit laisvos Lietuvos. Sudiev, Janyte, sudiev visiems. Mirštu už Lietuvos laisvę! – Užsitaisė automatą ir nusišovė.
2019 metais birželio 13 dieną Vilniaus Našlaičių kapinėse buvo atrasti paskutinio Lietuvos partizano palaikai. Partizanas iškilmingai buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.
Susišaudymo metu buvo sunkiai sužeistas namo šeimininkas Antanas Pinkevičius. Toje sumaištyje niekas laiku nesuteikė pagalbos, Pinkevičius ligoninėje mirė. Po kurio laiko mirė ir jo žmona Ona Pinkevičienė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę uteniškiai jų sodyboje nutarė įkurti muziejų paskutinio Lietuvos partizano atminimui. Mano tėviškę garsins prisiminimai apie partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną.
Po Antano Kraujelio žūties žmona Janina buvo suimta, nuteista, uždaryta į kalėjimą, sūnelis atiduotas į prieglaudą. Iškentėjusi bausmę, išėjusi iš kalėjimo Janina atsiėmė sūnų, davė jam savo pavardę. Apie Antaną Kraujelį parašytų ir išleistų knygų Janina neskaito. Prisiminimai jai drasko širdį, vėl viską iš naujo išgyvena, ašaros užspaudžia krūtinę.
Prelatas Jonas Staškevičius anykštėnų būryje. Jono Junevičiaus nuotrauka
Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Pastaraisiais metais kone kas vasarą iš tolimosios Kanados Toronto miesto į Anykščių miesto šventę, Šv. Onos atlaidus atvyksta prelatas Jonas Staškevičius. Jis dalyvauja kiekviename Pasaulio anykštėnų bendrijos suvažiavime, yra šios bendrijos Garbės narys. Prelatas labai laukiamas gimtajame Pavarių kaime, jis įkvėpėjas ir organizatorius visos Staškevičių giminės gentainių susibūrimo, vykstančio čia didžiųjų atlaidų dienomis.
Juozapo ir Eugenijos Staškevičių šeima 1944 metų vasarą, artėjant karo frontui prie Anykščių, spėjo pasitraukti į Vakarus. Antraip jie tikriausiai būtų neišvengę sovietinių okupantų represijų ir atsidūrę Sibire. Kaip tėvams, taip ir vyriausiam jų sūneliui Jonukui, Anykščių pradinės mokyklos mokinukui, buvo liūdna palikti gimtinę, jaukius abišaliai Šventosios upės prisišliejusius, kalvų supamus Anykščius. Nedžiugino kelionė į nežinią ir dvejais metais jaunesnės už brolį sesutės Valytės. Tiktai mažajam, dar nė metų neturinčiam broliukui Romukui buvo gera, ramu be jokių rūpesčių glūdėti prie mamos krūtinės.
Aštuntus metus einančio Jonuko akims ir sielai pradėjęs vertis gimtojo krašto grožis, jau atsirandanti meilės gimtinei pajauta lydės jį visą gyvenimą. Gimtinės netektis taps ilgesiu. Dažnai, gana dažnai būnant svetur iškyla atmintyje regimi gimtojo krašto vaizdiniai. Į saulėtą erdvę savo žalias viršūnes nardinančios aukštūnės pušys, skubantis atiduoti Šventajai šaltinių vėsa dvelkiančius vandenis Variaus upokšnis, įvairiaspalvių žiedų prikupėjusiospašventupių lankos, padangėn smingantys Anykščių bažnyčios bokštai…
Muziejinės nuotraukos, pasakojančios apie Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Geležinė šaltojo karo uždanga ilgam, net keliems dešimtmečiams atskyrė tėvynę palikusius lietuvius. Pirmiausia Staškevičių šeima apsistojo Vokietijos pasienyje su Danija, Flensburgo mieste. Ten Jonukas mokėsi pradinėje mokykloje. Po trejų metų Vokietijoje bei dar kitų trejų metų Anglijoje šeima įsikūrė didžiausiame Kanados mieste Toronte, kur rado prieglobstį tūkstančiai nuo sovietų okupacijos bėgusių lietuvių. Pabėgėliai būrėsi įvairiose lietuviškose draugijose, klubuose, lietuviškas dainas dainavo choruose, leido ir skaitė lietuviškus laikraščius. Daug dėmesio buvo skiriama patriotiniam vaikų ir jaunimo auklėjimui, lietuvių tautiškumo ugdymui, mokiniai lankė lietuvių šeštadieninę mokyklą. Jau paūgėjęs Jonas Staškevičius ir jo sesutė Valentina įstojo į Algimanto Ankudavičiaus įsteigtą ir jo vadovaujamą moksleivių ateitininkų St. Šalkauskio kuopą ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Jonas, baigęs gimnaziją, studijavo filosofiją Šventojo Augustino seminarijoje Toronte. Studijuoti teologijos išvyko į Romoje esantį Gregoriano universitetą. 1962 metų liepos 22 dieną Jonas Staškevičius buvo įšventintas kunigu.
Anykščių jaunimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl buvo pasirinktas dvasininko kelias? Matyt, kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, esti pašauktas ten, kur turėtų būti. Augo katalikiškoje šeimoje, kartu su tėvais eidavo melstis į Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos bažnyčią, švęsdavo Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes. Dar būdamas gimnazistas Jonas suprato, kad tikėjimas yra gyvenimo druska, kad reikia tiesinti prie Dievo vedantį kelią. Norą tapti kunigu žadino ir gyvas pavyzdys – dėdė ir krikštatėvis Jonas Staškevičius. Pasišventimas kunigystei, meilė Dievui ir žmogui džiugino artimuosius, parapijiečius, visus jį pažinojusius. Sukrėtė tolimąjį Torontą pasiekusi žinia – nebėra šviesaus kunigo Jono Staškevičiaus, jis mirė kaip tikėjimo kankinys Sibiro gulaguose. Turbūt tai labiausiai paakino sūnėną ir krikštasūnį rinktis dvasininko kelią, stoti savo bendravardžio, bendrapavardžio dėdės vieton. Kunigu tapo ir kitas sūnėnas, jauniausias Jono brolis, gimęs jau ne Lietuvoje,Vytautas Staškevičius.
Jono Staškevičiaus kunigystės kelias prasidėjo toje pačioje Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijoje, kuri 1974 metais gavo Toronto arkivyskupijos leidimą persikelti į tais metais įsisteigusį Misisogos (Mississauga) miestą. Ta pačia proga buvo gautas leidimas parapiją ir naujai statomą bažnyčią pavadinti Lietuvos Kankinių vardu. Po netikėtos klebono kunigo Petro Ažubalio mirties Lietuvos Kankinių bažnyčios klebono pareigos atiteko kunigui Jonui Staškevičiui. Tapęs šios lietuviškos šventovės klebonu, rūpinosi jos atnaujinimu, modernizavimu. Rūpėjo jam ir Šv. Jono lietuvių kapinės, ten radosi koplyčia, paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, paties rankomis sukurta Rūpintojėlio skulptūra. Visa dabartinė apylinkė, kurioje yra lietuviškos kapinės ir Lietuvos Kankinių bažnyčia, yra pavadinta „Anapiliu“ ir tuo vardu įregistruota Kanados valdžios įstaigose.
Visos bėgančio laiko kunigo Jono dienos, metai skirti sielovadai, kovai su tamsos jėgomis, su nuodėme, atskiriančia žmogų nuo Dievo, nuo savęs paties, nuo gėrio ir meilės. Kas galėtų suskaičiuoti, kiek kunigo Jono Staškevičiaus aukota mišių, kiek pakrikštyta, sutuokta, palydėta į amžinybę tautiečių bei kitų katalikų. Kokią nesuskaičiuojamą daugybę kartų į savo ir kitų besimeldžiančiųjų bažnyčioje lūpas ir širdis buvo įdėtas prašymas „Gelbėk mus, Viešpatie“…
Gera sugrįžti į Anykščius. Vytauto Visocko nuotr.
Šviesios atminties dėdė kunigas Jonas, kaip kankinys miręs lageryje, laiške buvusiems parapijiečiams rašė, kad pasaulį reikia gelbėti meile. Jis atlaidžiai šypsojosi ir savo budeliams.
Meilė stipresnė net už mirtį. Tačiau be Dievo pagalbos žmogus bejėgis. Kaip ir daugelį užjūriuose atsidūrusių lietuvių kunigą Joną Staškevičių labai liūdino, širdį dilgino žinios iš okupuotos Lietuvos. Barbariškai išniekinti žuvusių partizanų kūnai, tremtys į Sibiro platybes, lageriai, tikinčiųjų persekiojimai… Tėvynė kenčia. Kaip toje dainoje: „Kraujo upeliai teka, o ašarėlių lig pažastėlių“. Atrodė, kad pavergta Lietuva dar ilgai bus okupantų junge.
Ir štai įvyko stebuklas. Dovydas įveikė Galijotą… Pasaulį nustebino Baltijos kelias, kone dviejų milijonų susikibusių už rankų, suvienytų meilės tėvynei, laisvės siekio žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino. Tankus, ginkluotus kareivius pasitinkanti tūkstantinė minia. Ji ginkluota daina ir Lietuvos vardu… Sužinojus, kad Lietuva jau laisva, nepriklausoma, džiaugsmo ašaros vilgė tėvynainių skruostus. Stebuklas, tikras Dievo duotas stebuklas!
Nenusakomą šviesų jausmą patyrė prelatas Jonas Staškevičius, po daugelio metų atvykęs aplankyti tėviškę, jau Nepriklausomą Lietuvą, susipažinti su naujos kartos nematytais gentainiais. Norėjosi apkabinti svyruoklį beržą, žydinčią liepą, glostyti gėlę, peržegnoti kiekvieną sodybą, sveikintis su kiekvienu sutiktu žmogumi. Didingai gražūs Kanados gamtovaizdžiai. Tyravandeniai ežerai, horizontą užsklendžiantys kalnai… Tačiau koks mielas ir savas lietuviškas peizažas… Tarytum sakantis: čia tavo tėvynė, čia tavo gimtinė, tavo šaknys… Kaip paukščius, taip ir žmones tėviškė šaukia sugrįžti.
Prelatas Jonas Staškevičius laiške autoriams rašė: „Turėjau dvi progas trumpai lankytis pavergtoje Lietuvoje. Pirmą kartą lankiausi 1978 m. su būriu lietuvių iš Londono parapijos ir savo broliu Vytautu. Slapta savo giminių brolis buvo nugabentas į Pavares, o mane vienas giminaitis nuvežė tiesiai pas kleboną Albertą Talačką. Su juo sutarėme, kad pernakvojęs Pavarėse, rytojaus rytą, birželio 3 dieną 8 val. Mišias aukosiu Anykščių bažnyčioje prie pagrindinio altoriaus. Tuo metu Lietuvoje Mišios dar buvo aukojamos lotynų kalba, bet klebonas žinojo, kad išeivijoje Mišias jau aukojame lietuvių kalba. Tai manęs paklausė, ar turiu aukojamų Mišių lietuviškus tekstus. Atsakiau, kad turiu. Tai jis pasiūlė man Mišias aukoti lietuvių kalba. Tą rytojaus rytą taip ir padariau. Mane stebino, kad susirinkę ryte anykštėnai taip gražiai atsakinėjo į visus Mišių kreipinius, nors tai buvo ir jiems pirmosios lietuviškos Mišios Anykščiuose. Ypatingai ir pats tada susijaudinau, kai skaitydamas visuotines maldas, kuriose į kiekvieną kreipinį atsakoma: „Meldžiam Tave, Viešpatie“, aš, visai net nepagalvojęs, paskaičiau iš savo mišioliuko kreipinį: „Lietuvai duoti laisvę teikis…“ ir visi žmonės garsiai atsiliepė: „Meldžiam Tave, Viešpatie“.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Vėliau manęs nebeįsileido Lietuvon. Tačiau 1988 m. ankstyvą pavasarį vėl atsirado galimybė. Priklausiau Kanadoje veikiančio „KestonCollege“ padalinio, kovojančio už religijos laisvę komunistiniuose kraštuose, valdybai. Tuo metu valdyba gavo leidimą atstovams vykti Maskvon pas Tarybų Sąjungos Religinių reikalų viršininką ir išreikšti savo reikalavimus. Kadangi mūsų skyriuje buvo ukrainiečiai, lietuviai, latviai ir estai, tai gavome leidimą po lankymosi Maskvoje dar aplankyti savo krašto Religinių reikalų viršininkus. Todėl mudu su profesoriumi Romu Vaštoku, kaip lietuviai Kanados atstovai, lankėmės Vilniuje ir Kaune. Tuo metu dar daug kas buvo draudžiama, tvyrojo baimė, pokalbiuose nesimatė geresnio rytojaus. Tačiau tuojau pat tą vasarą viskas tiesiog stebuklingai pasikeitė. Tada supratom: tikrai Dievas stebuklą padarė!“
Garbaus amžiaus sulaukęs prelatas Jonas Staškevičius prašo Dievo, kad dar neleistų jam pavargti, kad dar galėtų tarnauti parapijiečiams. Minėtame laiške jis rašo: „Dabartiniu metu vėl „prižiūriu“ dvi savo buvusias parapijas Londono vyskupijoje. Londono mieste Šiluvos Mergelės Marijos buvusi lietuvių parapija jau savo pastatų nebeturi ir yra prisiglaudusi vienos vietinės parapijos patalpose, o aš esu jų kapelionas. Delhi mieste Šv. Kazimiero lietuviška parapija dar turi savo pastatus ir veikia, o aš esu tos parapijos administratorius – klebonas. Norėjau atkreipti dėmesį, kad Torontas nėra viskas, nes yra ir kitos vietovės, kuriose tenka darbuotis, o pats didžiausias centras yra „Anapilis“ Misisogos mieste“.
Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai. Vytauto Visocko nuotr.
Aplankius Lietuvą, Anykščių kraštą, pabendravus su tėviškėnais, regis, palengvėja metų našta. Lankys, kol leis jėgos. Grįžta į Kanadą pažvalėjęs, dar norintis tarnauti Dievui ir žmonėms. Daug, jau daug Kanados lietuvių atgulė Šv. Jono kapinėse. Tarp jų palikuonių – vis mažiau kalbančių lietuviškai. „Ir niekuo kitu tauta neapreikš savo širdies, sielos ir dvasios taip, kaip savo kalba“, – sakė Vydūnas. Negerai, kai tie dar šnekantys lietuviškai vis įterpia svetimžodžius. Gal bent kiek padės apvalyti tą šnekamąją Kanados lietuvių kalbą prelato Jono Staškevičiaus sudarytas ir išleistas „Tinginių žodynas“, kur jis siūlo paplitusius tarptautinius žodžius pakeisti lietuviškais atitikmenimis, kurių kalbantys pritingi prisiminti, ieškoti.
Su prelatu Jonu Staškevičiumi susitikome, bendravome 2019 m. vasarą, dalyvaudami Miesto šventės renginiuose. Jis džiaugėsi gražiomis permainomis Anykščiuose. Mes, anykštėnai, jas ne visada pastebime. Padovanojo savo naujausią lietuvių ir anglų kalbomis parašytą knygą „Pasaulio pagrindai: naujoji prielaida“, kurioje kalbama, kaip susiderina tikslieji mokslai su religija. Yra apie ką pamąstyti, paskaičius šią religinę studiją. Atsisveikindami pasilinkėjome vėl susitikti, bendrauti, jei Dievas leis, ateinančią vasarą. Tada gal bandysime aiškintis, kas yra neretai minima, bet daugeliui sunkiai suvokiama amžinybė, kurioje dingsta į mirtį vedęs laikas, išnyksta atstumais matuojama erdvė.
Pasakojimo autoriai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis
Algimanto ir Vytauto apygardų vadų susitikimas. Antanas Slučka – Šarūnas – sėdi antras iš kairės. 1949 metai. LGGRTC nuotr.
Spalio dangum plaukė šėmi ir sunkūs debesys. Stiprus vakaris vėjas nešiojo siauromis Troškūnų gatvelėmis nukritusius medžių lapus. Baltamūrės bažnyčios bokšte sugaudė varpas, kviesdamas į vakarines pamaldas. Viktorija Slučkienė apsivilko jau gerokai nudėvėtu palteliu, galvą pridengė šiltesne languotine skara ir išėjo į bažnyčią.
Šiandien spalio 28 – oji, jos Antanėlio – partizanų vado Šarūno žūties diena. Melsis už sūnų. Mylėjo vienodai visus devynis savo vaikus, bet Antanėlis buvo arčiausiai širdies. Džiaugdavosi ji, mama, kai jis dar mažas patarnaudavo mišiose. Kur buvęs nebuvęs vis bėgdavo pas Troškūnų vienuolius pranciškonus. Priklausė visoms jų įsteigtoms organizacijoms – ir skautams, ir ateitininkams. Abu gimdytojai, ji ir tėvas, tikėjosi, kad jų Antanas taps kunigu, bet gyvenimas pasuko kiton pusėn. Paūgėjęs kartu su tėvu ir broliais statė namus, dailidžiavo, dirbo ir prie Andrioniškyje statomos bažnyčios.
Sulaukęs 18 metų Antanas išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, ten greitai užsitarnavo puskarininkio ir viršilos karinius laipsnius. Džiaugdavosi motinos širdis, kai pamatydavo Antanėlį parvažiavusį namo, vilkintį taip jam tinkančia kareiviška uniforma. Gražiai nuaugęs, rimtas, pasitempęs. Galima ir didžiuotis tokiu sūnumi. Paskui Antanas įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus kuriamą rinktinę, ten užsitarnavo leitenanto laipsnį.
Lietuvišką kareivišką uniformą jis vilkėjo ir partizanaudamas. Visi Antano Slučkos rinktinės partizanai buvo uniformuoti. Su Lietuvos šaulių ženklu ant rankovių. Kartą mama Antanėlio paklausė: kas, vaikeli, tau parašyta ant rankovės?
Čia, mamyt, mūsų šūkis „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“.
Tada jis pademonstravo, kaip moka pamėgdžioti miško žvėrių ir paukščių balsus. Šitas sugebėjimas jam pravertė partizanaujant.
Retai, labai retai motina pamatydavo sūnų antrosios rusų okupacijos metais. Pavojinga jam buvo užeiti į namus, nuo kurių stribai nenuleisdavo akių. Tikėjosi, kad penki partizanai sūnūs neiškęs neaplankę motinos ir tada juos bus galima sučiupti. Gal dėl šitos priežasties jos neišvežė į Sibirą.
Tą 1945 metų sausį visus troškūniečius nustebino Antano Slučkos suburtų partizanų paradas miestelyje. Po susirinkimo miške snieguotomis Troškūnų gatvėmis pražygiavo apie pora šimtų partizanų. Jie ne juokais išgąsdino stribus, tie bėgo slėptis į bažnyčios rūsius.
Motinai ir šįvakar prieš akis iškilo tasai vaizdas – darniai žygiuojanti partizanų rikiuotė. Visi jie jauni, gražūs, vilkintys Lietuvos kariuomenės apranga. Tarp jų ne tik Antanas, jų vadas, bet ir kiti jos sūnūs:
Antanas Slučka – Šarūnas. LGGRTC nuotr.
Vladas, Stasys, Bronius, Jonas. Žiūrėjo ji tada į juos, ir nepagalvojo, kad dvidešimt ketverių metų savo Jonelį mato paskutinį kartą. Jis žuvo pirmasis tais pačiais 1945 metais susirėmime su enkavedistais.
Apie paskutines sūnaus Antano Slučkos, pasivadinusio Šarūno slapyvardžiu, gyvenimo minutes motina sužinojo visai neseniai. Šiais, 1956 metais, grįžo iš tremties Intos lageriuose Bronė Jovaišaitė ir, kai susitiko Slučkienę, papasakojo apie Antano mirtį. Dabar motina vis galvoja ir galvoja, tiesiog regi tas paskutines sūnaus gyvenimo akimirkas, vėlei išgyvena jo žūtį.
Bažnyčioje per mišias stengėsi susikaupti maldai. Bet kai kunigas pradėjo garsiai kalbėti rožančių ir perskaitė pirmąją skausmingąją paslaptį: „Meldėsi Jėzus, krauju prakaitavo, kančią ir mirtį regėdamas savo. Karčiausią taurę rengėsi gerti – už mus numirti“, Viktorija apsipylė ašaromis. Gal šventvagiška taip manyti, bet tą patį būtų galima pasakyti ir apie jos sūnų Antaną.
Maždaug už kilometro nuo Andrioniškio, už kapinių, prie Jovaišų sodybos iškastame bunkeryje buvo įrengta Algimanto apygardos, o vėliau Šiaurės Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo būstinė. Atsirado išdavikų, kurie neatlaikė kankinimų ir pasakė, kur yra slėptuvė… Tą rudens dieną enkavedistai apsupo bunkerį, kur slėpėsi Šarūnas, jo žmona Joana ir sodybos šeimininkų Jovaišų sūnus Juozas – Lokys. Dvidešimtmetei Bronei Jovaišaitei buvo liepta lįsti į bunkerį ir pasakyti partizanams, kad jie pasiduotų, jei nori likti gyvi. Bunkerio viduje Bronė pamatė Šarūną, atsisveikinantį su jos broliu Juozu ir savo žmona Joana – Neringa. Atsisveikino jis ir su Brone. Nuo Šarūno upeliais tekėjo šaltas prakaitas, net visi jo drabužiai buvo permirkę.
Prisiminusi Jovaišų Bronės, mačiusios Antaną prieš mirtį, pasakojimą, Viktorija Slučkienė jau nebegalėjo melstis. Ją užvaldė mintys apie sūnų. Viešpatie, kaip sunku buvo ir Antanėliui atsisveikinti su gyvenimu, su ištikimais bendražygiais. Spėjo jis dar sunaikinti ir dokumentus, kad nepatektų nuožmiam priešui. Padėkojo Bronės šeimai už vargus, paramą išlaikant bunkerį.
Kai Bronė perdavė enkavedistų įsakymą pasiduoti, Šarūnas atsakė: „Aš esu davęs priesaiką ir esu pasiryžęs žūti už Tėvynę. Aš nė per žingsnį nesitrauksiu, gyvas nepasiduosiu. Nusprendė nepasiduoti ir Joana, ir tavo brolis. Atsisveikink su juo. Ir kuo greičiau palik mus”.
Taip pareiškęs Šarūnas paėmė į rankas prieštankinę granatą.
Vos spėjo Bronė išsikabaroti iš bunkerio, žemę sudrebino galingas sprogimas. Kai jo aidas nusirito pušų viršūnėmis, enkavedistai prapliupo keiktis, partizanai nepasidavė, išsprūdo iš jų nagų.
Kaip kunigaikštis Margiris ir jo pilėniškiai, nepanorę vergauti užkariautojams, taip ir partizanų vadas Šarūnas kartu su abiem bendražygiais pasirinko mirtį. Mirtį vietoj pavergėjų kankinimų, patyčių, pažeminimų, kalėjimų ir lagerių. Jie į Amžinybę išėjo laisvi, kaip laisvos Lietuvos piliečiai.
Papasakojusi apie partizanų mirtį Bronė prisipažino, kad kalėjime, lageriuose patyrusi prievartą, badą, šaltį, jėgas išsunkiantį pragarišką darbą, ji pagalvodavo, kad geriau jinai tada būtų neišlindusi iš bunkerio, žuvusi kartu su broliu, Slučkų Antanu ir Joana.
Motina atsitokėjo, liovėsi galvojusi apie sūnaus žūtį, kai pamatė, kad jau beveik visi žmonės išėjo iš bažnyčios. Išslinko į rudens vakaro tamsą ir jinai. Bet liūdnos mintys neatstojo ir einant namo. Nėra nei Antanėlio, nei marčios Joanos, nei Jovaišų Juozulio kapų. Jų palaikus enkavedistai išvežė į Kauną ir nežinia kur užkasė. Jos Antaną gal dar mena Troškūnų gatvelės, bažnyčia. Koks laimingas jis buvo, kai 1943 metais eksternu išlaikė ketvirtos gimnazijos klasės egzaminus ir įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Norėjo būti daktaru. Bet tesuspėjo užbaigti tik du kursus.
Motiną yra pasiekę pasakojimai, kad jos Antanui labai pravertusios medicinos žinios. Jis išgydęs ne vieną sužeistą partizaną, sugebėjęs išoperuoti kūne įstrigusias kulkas. Ir pats buvęs sužeistas. Pirmą kartą 1941 metais per sukilimą prieš bolševikus. Vos nežuvo patekęs į enkavedistų agento Juozo Markulio – Erelio paspęstas pinkles. Per stebuklą pavyko pabėgti. Po to paaiškėjo, koks paukštis tasai partizanu apsimetinėjęs „erelis“.
Juozas Markulis, sovietų agentas, vienas iš didžiausių lietuvių tautos niekšų – išdavikų.
Grįžo namo Viktorija susigraudinusi, nebenorėjo nei vakarienės. Atsigulė į lovą, bet užmigti negalėjo. Ėmė galvoti, vėl prisiminė ir kitus savo sūnus. Kiekvieno jų likimas buvo kaip skausmo kalavijas įsmigęs į motinos širdį. Kentėjo, kai po Jono žūties tais pačiais 1945 metais buvo suimtas sūnus Vladas, nuteistas dvidešimt penkeriems metams ir išvežtas kažkur į Mordovijos lagerius. Motina jį apraudojo jau kaip mirusį, bet štai šiemet po ilgos tylos atėjo Vlado laiškas, rašo, kad žada jį paleisti. Labai nudžiugino šita žinia motiną. Vladas tarsi būtų prisikėlęs iš numirusių…
Po metų, 1946 – taisiais, žuvo dvidešimt septynerių metų sūnus, užvadėlis visuose darbuose, partizanas Bronius Slučka- Lakūnas. Gerai, kad jos vyrui Pranciškui, Troškūnų bažnyčios zakristijonui, neteko patirti tų netekčių skausmo, jis mirė dar nematęs okupantų. Apraudojo motina ir savo jaunėlį sūnų devyniolikametį Liudviką, jis paliko šį pasaulį 1943 metais. Ir jis būtų tapęs partizanu. Skauda širdį ir dėl dukterų Liudos ir Elenos likimo. Už tai, kad buvo partizanų ryšininkės, jos buvo persekiojamos, kankinamos.
Nenorėdamos skaudinti motinos, jos nepasakojo, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, bet motinos širdis tai jautė. Liuda, nepakėlusi kankinimų, susirgo sunkia liga. Dar liko nesuimtas sūnus, buvęs partizanas Stasys Slučka – Bistrūnas. 1948 metais jis legalizavosi ir dingo iš savo krašto. Neaišku, kur jis dabar gyvena, bijo, kad kas jo nepažintų ir neįduotų. Ir nebe reikalo slapstosi. Jau ne kartą buvo pas Slučkienę užgriuvę stribai.
Banditų močia, sakyk, kur tavo dar vienas sūnus, banditas Stasys? – klausinėjo ir ieškojo jo pėdsakų.
Ji aiškino, kad nieko apie jį nežinanti, ir meldė Dievą, kad tik galvažudžiai nesurastų jos Stasio. Bet po devynerių metų jis bus surastas, atsidurs Permės lageryje ir sugrįš iš ten jau tada, kai motina gulės kapeliuose.
Mirė Viktorija Slučkienė 1976 – aisiais, sulaukusi gilios senatvės, eidama 91 – uosius savo gyvenimo metus, visus savo skausmo kalavijus aukodama Dievui. Penkių sūnų – Lietuvos partizanų, dukterų, partizanų ryšininkių motina sovietų valdžios buvo niekinama, užgauliojama. Ji nebesulaukė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, dėl kurios ji paaukojo savo sūnus, savo širdies skausmą.
Antanas Starkus – Montė ir apygardos vadas Antanas Slučka – Šarūnas. LGGRTC nuotr.
Neliko pamirštas Antanas Slučka – Šarūnas. 1998 – aisiais, praėjus pusšimčiui metų po mirties, jis apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, jam suteiktas partizanų pulkininko karinis laipsnis. Viktorija Slučkienė, kaip ir daugelis kitų partizanų motinų, neapdovanota nei ordinais, nei medaliais, nusinešė Anapilin tik širdin įsmigusius skausmo kalavijus.
Kažkuriame partizanų leidinyje, gal „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, leistuose Antano Slučkos – Šarūno kartu su šių laikraštėlių redaktoriumi partizanu Jurgiu Urbonu – Lakštučiu (1929 – 1948), buvusiu Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo išspausdintas štai toks Lakštučio posmas, adresuotas į laisvos Lietuvos ateitį:
Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,
Giedos himnus laisvei.
Tik saugok juose, Viešpatie,
Tai, ką krauju mes laistėm.
Tebūna šie partizanų dainiaus žodžiai mums kaip priesakas.
O KOKĮ, KOKĮ TRUPINĖLĮ TAU, GIMTINE, IR AŠ ATNEŠIU?
Jis būtų tapęs talentingu rašytoju, talentingu poetu. Tik lemtis pagailėjo laiko. Rusiškieji okupantai privertė plunksnakotį pakeisti ginklu ir partizanų gretose kovoti už Lietuvos laisvę. Jurgis Urbonas dirbo Niūronių pradinės mokyklos mokytoju, buvo baigęs Panevėžio mokytojų seminariją. Jo talentą liudija išlikęs didelio formato jaunatviškos kūrybos sąsiuvinis, kur jis, būdamas aštuoniolikametis jaunuolis, 1942 metais užrašė kelis apsakymėlius ir pluoštą eilėraščių. Biliūnišku žvilgsniu per mažos mergaitės Onutės išgyvenimus autorius piešia šeimos tragediją. Girtuoklis smurtaujantis tėvas verčia drebėti vaikus, muša jam vergaujančią vaikų motiną. Realistiški vaizdeliai perteikiami per pradinukės mergaitės vidinį pasaulį, jos sielvartą, baimę, bejėgiškumą ką nors pakeisti.
Gimtajame Stakių kaime parašytame apsakyme „Leonardas ir Liucija“ pasakojama apie vos dvidešimtosios žiemos sulaukusį jaunuolį, sergantį nepagydoma džiova. „Ir kodėl gi jam, dar nemačiusiam gyvenimo, reikia kaip seneliui sėdėti prie maldaknygės, analizuojant sąžinės sąskaitą, laukti kunigo ir … – Mirties! Mirties…“ Jis rašo atsisveikinimo laišką mylimajai Liucijai, kuri žada atvažiuoti per Kalėdas. „Per Kalėdas… Ji tegalės atvažiuoti, kai jau lengvas sniegas bus paskutines pėdas prie mano kapo apdengęs…“
„Visas gyvenimas, jėgos ir kilnūs begaliniai norai nuaidėjo su galingu varpo aidu į tolius, padanges ir į … praeitį“, – mąsto Laurynas apsakyme “Varpininkas Laurynas“, sulaukęs septyniasdešimt aštuntojo rudens. Visuose apsakymėliuose autorius žvelgia į žmogaus dvasinį pasaulį, jo kančią, savigraužą dėl nenuveiktų darbų su biliūniška atjauta, supratimu ir meile. Sunku įsivaizduoti aštuoniolikametį, devyniolikametį, kuris nesvajotų apie draugystę, meilę. Minėtame sąsiuvinyje yra rašinių, skirtų ir šiai temai. Tačiau labiausiai autorius atsiskleidžia eilėraščiuose.
Ei, jaunyste, tu gražioji,
Su juoku, džiaugsmu tyru!
Kaip plaštakė praskrajojai
Tu, jaunyste, tu gražioji…
Paviliojai, nuplasnojai
Į klaikias šalis tyrų.
Ei, jaunyste, tu gražioji,
Su juoku, džiaugsmu tyru!
(„Jaunystei“)
Jauna širdis trokšta džiaugtis, skrajoti kaip plaštakė, sugrįžtantis pavasaris užlieja ją džiaugsmo bangomis. Kaip gera tikėti:
Upeliai vėl pradės čiurlenti,
Žibučių lankos sužydės.
Kaip linksma, gera bus gyventi,
Laisva daina plauks iš širdies.
(„Tėvynės pavasario laukiant“)
Tačiau tas svajones drumsčia 1941-ųjų metų prisiminimai, kai taikūs, niekuo nenusikaltę Lietuvos gyventojai gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami į Sibirą.
Čionai motutė varstė rožančių,
Sūnui už maldą gyvybę pirko,
Kai Tėviškėlei uždėjo pančius
Ir vaikus trėmė iš gimtų pirkių.
Grakšti mergaitė alpo prie kryžiaus
Ir išgiedojo graudžią noveną,
Kai jos bernelis nebesugrįžo,
Palikęs laimę, palikęs vieną…
(„Palinkęs kryžius“)
Kokia dalia skirta jam? Ką jis gali nuveikti dėl Tėvynės, kuri brangi kaip motutė? Bręsta kovos už laisvę idėja, nes to meto jaunimas augo meilės Tėvynei dvasioje, patriotizmą suprato kaip šventą pareigą.
Kiek posmų ir odžių prirašė
Tavo dainiai, poetai visi?..
O ką duosiu, Tėvyne, Tau ašei?
Juk ir man taip brangi Tu esi!
Už Tave, o miela Tėviškėle,
Krito daugel Girėnų, Lukšių…
O kokį, kokį trupinėlį
Tau, gimtine, ir aš atnešiu?..
(„Tėviškėlei“)
Šį eilėraštį posmavo Jurgis Urbonas gimtajame Stakių kaime 1943 metų vasario šešioliktąją dieną. Mąstydamas apie auką Tėvynei, tada jis dar nenujautė, kad ir pačiam teks paaukoti jai patį brangiausią turtą – savo gyvybę.
Prasidėjo antroji sovietinė okupacija ir kruvini susidorojimai su dorais lietuviais. Okupantai paskelbė mobilizaciją į sovietinę armiją. Vyresnieji Jurgio broliai Justinas ir Antanas nenorėjo tarnauti okupantams, jie tapo partizanais, bet netrukus, 1945 metais, buvo pakirsti stribų kulkų. Jurgis skaudžiai išgyveno brolių žūtį. Jis taip pat buvo partizanas, priklausė brolio Antano Urbono – Dragūno būriui. Žuvus broliui Jurgis stojo į jo vietą, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei, o 1946 metais sukūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės, Jovaro kuopos Perkūno būrį ir jam vadovavo. Subūrė partizanų ryšininkus ir rėmėjus, rūpinosi spauda, žmonių švietimu. Kvietė užrašyti bolševikmetį atspindinčią tautosaką: partizanų dainas, anekdotus, posakius, pasakojimus apie okupacinę valdžią, pasipriešinimą jai.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Gintaras Vaičiūnas „Žuvusiųjų Anykščių krašto partizanų žinyne“, išėjusiame 2019 metais, pasakoja, kad Andrioniškio parapijoje, Plotų vienkiemyje, Juozo Kriaučiūno sodyboje įrengtame bunkeryje 1947 – 1948 metais veikė Algimanto apygardos leidinių spaustuvė, partizanų vadinta „Birštonu“. Bunkeryje slapstėsi apygardos štabo nariai Antanas Kisielius – Sakalas ir Algimanto apygardos vado adjutantas ir štabo leidinių redaktorius Jurgis Urbonas – Lakštutis. Bunkeryje buvo dvi rašomosios mašinėlės ir šapirografas. Čia buvo spausdinami apygardos štabo leidiniai, kai kurie iš jų netgi periodiniai. Jurgis Urbonas – Lakštutis redagavo Algimanto apygardos periodinį leidinį „Partizanų kova“ ir tos pačios apygardos Šarūno rinktinės štabo periodinį leidinį „Pragiedruliai“. Taip pat ruošė spaudai, redagavo neperiodinius leidinius: „Neįveiksi, sūnau šiaurės“, „Pavergtos Šventosios kloniais“, „Aukštaičių žodis“ ir Šarūno rinktinės satyrinį poezijos ir prozos žurnalą „Istrebiteljada“. Išėjo trys numeriai. Mokytojas Jurgis Urbonas – Lakštutis ir būdamas partizanas nepadėjo plunksnos.
O Lietuvoj vėl priešų gaujos
Terioja žemę ir namus.
Ir mūsų pražūčiai iš naujo
Atvėrė Sibiras nasrus.
(„Dievas mums padės“)
Drėgname bunkeryje ar valandėlei miške prisėdęs ant stuobrio rašė eilėraščius, aistringus straipsnius, kūrė būsimos nepriklausomos valstybės viziją. Lakštučiui ir kovos draugams nebuvo laiko savo eilėraščius, straipsnius išnešioti, dailinti, gludinti. Jie gimė pirmu prisėdimu degant spingsulei ar žvakei bunkeryje. Stiprino dvasią svajonės apie Lietuvos laisvę, laimingą ateitį be bolševikų ir stribų. Apie tai ir Lakštučio sukurta Šarūno rinktinės daina:
Nuo Nevėžio lig Šventosios
Suaidės gojai, šilai,
Kai dėl šalies mylimosios
Pakils vyrai milžinai!
Truks vergijos kieti pančiai,
Vysim lauk bolševikus!
Praeityje vargas, kančios
Kaip sapne šiurpiam paliks.
——————————–
Nuskaidrės mergelių akys,
Mamos ašaros nudžius,
Kai gyvenimas lyg plaštakė
Laisvėj sumirgės gražus.
Antano Baranausko poemos „Kelionė Petaburkan“ posmo eilutė „Neįveiksi, sūnau šiaurės“ labai tiko partizanų leidžiamos knygelės pavadinimui. A. Baranausko ir A. Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus fotografuotame šios knygelės leidinyje įvadinio teksto autorė Rasa Bražėnaitė rašo, kad rotaprintu spausdinto ir šimtu egzempliorių tiražu 1947 metais išleisto dvidešimties puslapėlių leidinio iki mūsų dienų išliko tik dvi knygelės. Vieną „išsaugojo“ enkavedistai, leidinėlis buvo eksponuotas jų šlovės muziejuje. Dabar jis saugomas Genocido aukų muziejaus fonduose.
Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.
Kitą knygelę išslapstė Jovaro kuopos partizanų ryšininkė Birutė Biliūnaitė, gyvenanti Anykščiuose. Šiame leidinyje išspausdinta, nenurodant autoriaus pavardės, Vinco Mykolaičio – Putino poema „Vivosplango, mortuosvoco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“). Poema partizanams buvo kaip pasipriešinimo šauksmas, atitiko to meto nuotaikas, rezistencijos siekius. Rinkinėlio autoriai: Šarūnas – Antanas Slučka, Algimanto apygardos partizanų vadas, Vygūnė – Panevėžio mergaičių gimnazijos dailės ir braižybos mokytoja Vanda Pozukaitė, ji savo piešiniais apipavidalindavo visus leidinius, rašė eiles. Ir Lakštutis – Jurgis Urbonas. Kiti: Rožikė, Rafaelis, Pakalnutė, pasislėpę už slapyvardžių, jie nežinomi, bevardžiai didvyriai.
„Taip, jau tris kartus nužydėjo alyvomis pasidabinęs gegužis, tris kartus nužaliavo birželis ir jau tretįjį kartą į saulę stiepiasi jaunutis atolas – kaip šitos žemės vaikas, vaikas, kuris meilę juodajam arimui, gimtajam žodžiui ir lietuviškai širdžiai iškėlė virš savo gyvybės, ir jam priklausančios jaunystės, kuris raudonojo huno ir po jo kojomis vergiškai klūpančio lietuviško Judo liko išguitas iš namų ir pasmerktas mirčiai…“ – rašė Jurgis Urbonas – Lakštutis, apžvelgdamas tris partizanų kovos ir partizanų spaudos leidimo metus.
Spauda padėjo partizanams palaikyti ryšius su visuomene, buvo rašoma apie okupantų žiaurumą, trėmimus į Sibirą. Tremties neišvengė ir Lakštučio sesuo – partizanų ryšininkė Žuvelė – Emilija Urbonaitė–Stakienė, su šeima ištremta į Krasnojarsko kraštą. Partizanų sukurti eilėraščiai pasklido žmonėse, virto dainomis. Leidiniai kėlė viltį, tikėjimą, kad pagaliau išauš laisvė. Partizanams jie teikė pasitikėjimą savo jėgomis, pasididžiavimą ištverme, ryžtu, tikslo kilnumu.
„Lietuviškasis Prometėjau – Partizane! Tavo keliai – karžygių keliai, Tavo kova – šventa! Tu kaip mitas įaugai mūsų dainose ir legendose, Tavo vardą taria visa Lietuva, Tave išvydę krūpčioja priešai, ir Tavo žygių garsą nugirdęs stebisi pasaulis“, – tokiais žodžiais įvertino partizanų kovą taurieji tautiečiai. Lakštutis svajojo, kad taip apie partizanus kalbės ir ateities kartos, tikėjo, kad visi suvoks Laisvės kainos didybę. Jurgis Urbonas – Lakštutis ir jo bendražygiai giliai suprato savo aukos Tėvynei prasmę.
Nuo 1947-ųjų, kai jis rašė šiuos žodžius, prabėgo nemažai metų. Pagaliau partizano Jurgio viltys išsipildė. Lietuva tapo laisva. Tik ar visi tautiečiai įsisąmonino, kokia didelė Laisvės kaina? Ar visi ją brangina?
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Garbė Lietuvos partizanams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jurgis Urbonas – Lakštutis žuvo savo gimtadienį – 1948 metų vasario antrą dieną. Jam sukako dvidešimt ketveri metai. Paandrioniškio kaime, prie Duobulės miško jį apsupo priešai. Partizanas, nenorėdamas jiems pakliūti gyvas, nusišovė. Jo kūną enkavedistai išniekindami numetė Anykščių turgaus aikštėje. Tačiau skrebai naktį nebuvo budrūs. Lakštučio kūną artimieji vogčiomis paėmė ir palaidojo Inkūnų kapinėse.
Stovėjau prie jo kapo. Inkūnuose tvyrojo rudeniška tyla. Tik ošė pušys. Kažkur tolumoj sausuolį kalė genelis. Į atmintį sugrįžo jo eilėraštis „Fariziejams“, kuris buvo išspausdintas leidinyje „Neįveiksi, sūnau šiaurės“:
Ne mums vosilkos mėlynos,
Ne mums gėlės pražysta,
Kai rytas brėkšti vėlinas,
Bevogdamas jaunystę.
Ne mums saulėtos vasaros,
Ne mums vakarai rausta;
Pakeičia juoką ašaros,
O tamsios naktys – aušrą.
Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,
Dainuos vėl himnus laisvei…
Tik saugok juose, Viešpatie,
Tai, ką krauju mes laistėm!
Nepamirškim, kad už Lietuvos laisvę paaukota partizanų jaunystė, už ją pralietas karštų jaunatviškų širdžių kraujas. Kartu su gyvybe Lakštutis paaukojo ir rašytojo, poeto talentą, kuriam išsiskleisti nebuvo nei laiko, nei sąlygų.
Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui
Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.
Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.
Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”
