Urėdijų reforma pusę metų kaitinusi politines aistras Seimo salėje pasiekė apogėjų ir atomazgą – valstiečių ir žaliųjų sąjungos su konservatoriais ir dar keliais įvairių interesų grupių parlamentarų balsais buvo priimtas urėdijų reformos projektas.
Valstiečių ir žaliųjų politinis darinys pademonstravo, kad yra pajėgus realizuoti savo sumanymus, nepaisant nesugebėjimo parengti ir pristatyti jų pagrindimo, o šios reformos nauda ir žala pasiliko antrame plane, užgožta politinio pokerio partijos intrigos grožio ir atgrasumo.
Kas grožėjosi, o kas bodėjosi „reformacijos“ urėdijose rezultatu? Suprantama, kad daugiausia besidžiaugiančių savimi buvo valstiečių ir žaliųjų frakcijoje, netgi santūrokas parlamentaras Povilas Urbšys socialiniuose tinkluose pasidalino džiugiu šūksniu – „mes galime!“.
Žiūrėdami į save veidrodyje galėjo pasidžiaugti: „koks aš gražus“ – Aplinkos ministras Kęstutis Navickas; „koks aš gudrus“, – premjeras, o anūkas, jei pats ir nesidžiaugė, tai sulaukė senolio pagyrimo: „daryk kaip aš tau sakau, viskas ir toliau bus gerai“.
Kitokie jausmai tvyrojo socialdemokratų stovykloje – pažiūrėjęs į veidrodį Gintautas Paluckas galėjo konstatuoti, kad: „gražus, tai gražus, bet niekas tuo nebetiki“, Seimo liberalų lyderiui galėjo kilti apsisprendimo abejonių: „gražus ar negražus dabar esu?“, o lenkų šeimynos frakcija, matyt, į veidrodį ir nežiūrėjo: „dievai žino už ką tie lietuviai balsavo, bet premjeras žadėjo, tad dabar svarbu, kad ištęsėtų“.
Nuo gamtos prie politikos
Ironizuoti galima ir bus ironizuojama, nes sprendimų dėl urėdijų likimo priėmimas Seime į įprastus parlamentinio darbo rėmus netilpo ir labiau priminė pokerio lošėjų partiją. Tačiau į klausimus, kas įvyko, kas laimėjo, kam naudinga ir kokios grėsmės atsiranda – atsakyti reikėtų. Ką žiūrėdami į sąžinės veidrodį matė po priimto sprendimo politikai – tik kontekstas ironijai, nes ne apie estetiką ir ne apie gamtos sukurtą grožį reformuojant urėdijas buvo galvojama ir ne dėl to intrigos virė.
Apie Seime vykusias politines batalijas bei jų rezultatus parašė bemaž visos žiniasklaidos priemonės, tačiau įvyko reikšmingas pokytis – jei anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama reformos turiniui, motyvams ir grėsmėms, tai po balsavimo Seime dėmesys persikėlė į politines sprendimo pasekmes – išliks ar neišliks koalicija.
Reformos esmė – naikinama Generalinė miškų urėdija ir atveriama galimybė miškų valdymą perimti vienai ar kelioms institucijoms (urėdijoms), Vyriausybei perduodama teisė priimti sprendimus dėl tolimesnio miškų valdymo modelio bei su tuo susijusių veiksmų įgyvendinimo. Kaip BNS naujienų agentūrai teigė Aplinkos ministras K. Navickas, urėdijos iki 2019 m. bus sujungtos į vieną juridinį asmenį, o dabartinės urėdijos išliks nebent kaip filialai.
Naudingiau stambiosioms pramonės įmonėms
Kadangi reformą, net anksčiau nei ji tapo žinoma visuomenei, nuosekliai palaikė stambiausi medienos žaliavos naudotojai, daugiausia gaminantys ir tiekiantys medžio drožlių plokštes Švedijos kompanijai IKEA, tikėtina, kad šampano taurės pirmiausia šios interesų grupės kabinetuose ir buvo pakeltos. Tačiau ar galima kartu su jais bei valstiečiais, žaliaisiais ir konservatoriais pasidžiaugti drauge? Kad vieni ar kiti valdžios priimti sprendimai naudingi kažkuriai interesų grupei, sudaro galimybes verslininkams užsidirbti daugiau pelno, savaime nėra nei gėris, nei blogis.
Neganda tokie sprendimai tampa, jei vienos grupės interesai pažeidžia kitų grupių, svarbesnius, didesnę reikšmę visuomenės gerovei turinčius, interesus. Atrodo, kad priimant sprendimą dėl urėdijų, didiesiems Lietuvos miškų pramonės atstovams palankia kryptimi nueita toliau nei iš pradžių ketinta. Taip manyti leidžia jau paskutiniame įstatymo pakeitimų svarstymo etape, priešpaskutinę Seimo pavasario sesijos dieną, trijų Seimo narių, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Ramūno Karbauskio ir Kęstučio Mažeikos, pateiktas ir Seimo priimtas pasiūlymas įteisinti medienos pardavimo ilgalaikes (3–10 metų), pusmetines ir trumpalaikes (3 mėn.) sutartis. Ankstesniame įstatyme bei Vyriausybės parengtame ir svarstytame įstatymo pakeitimo projekte tokių medienos pardavimo sutartinių terminų ribojimo nebuvo, tad apie tai ir nebuvo diskutuojama.
Kad nebebus galimybių sudaryti medienos pirkimo sutarčių metams ar dviem, o tik ne trumpesniam nei 3–10 m. laikotarpiui – naudingiau stambiajam, o ne smulkiajam ir vidutiniam verslui, kurio privalumas tėra lankstumas. Kovojant dėl išlikimo rinkoje smulkiesiems žymiai dažniau tenka pasikliauti tik 1–3, o ne 3–10 metų jų gaminamos produkcijos poreikiu, atitinkamai, tokiam laikui jiems svarbu turėti ir žaliavos įsigijimo garantijas.
Ilgalaikėmis sutartimis daugiausia disponuoja tik didieji rinkos žaidėjai, tiekiantys medienos žaliavas ar pusgaminius, medienos plokštes, tarptautinėms baldų gamybos kompanijoms. Nors ši grėsmė tik išvestinė, pagrįsta smulkaus ir stambaus verslo veikimo rinkoje praktika, tačiau priimant įstatymo pakeitimus – apie tai net ir nebuvo diskutuoja, nebuvo ir kada diskutuoti, kaip ir nebuvo atlikta jokios analizės, kokiam laikotarpiui medienos pirkimo sutartys su urėdijomis buvo dažniausiai sudaromos iki šiol.
Ar medienos rinka bus monopolizuota?
Pakito Aplinkos ministro požiūris į medienos eksportą. Jei anksčiau jis kalbėjo apie tai, kad medienos žaliavos išvežimas iš Lietuvos gali būti ribojamas (apribojimus taiko kaimynai latviai ir lenkai), tai dabar apribojimų, iš dalies apsaugančių miškus nuo intensyvaus resursų pereikvojimo, K. Navickas nebemato reikalo taikyti, – rašoma 15min.lt portale publikuojamame Mindaugo Samkaus straipsnyje.
Norom nenorom, bet ministro nuomonių pokyčiai (jeigu jie iš tiesų buvo) siejasi su K. Navicko giminaičio, Latvijos įmonių grupių, „Latvijas Finieris“, antrinės bendrovės Lietuvoje „Likmerė“ vadovo, įmonės interesu – turėti daugiau galimybių medieną eksportuoti be apribojimų. Iš esmės pagrindinė reali ir visuomenės socialinei sanklodai skausmingiausia grėsmė, kurią sukuria miškų įstatymo pakeitimai – žalia šviesa medienos rinkoje pelningiau veikti monopoliniam pirkėjui ir sudarytos prielaidos lengviau išstumti iš rinkos mažesniuosius, regioninius medienos žaliavos naudotojus.
Įvairių ekspertų vertinimu – neigiamų padarinių grėsmė iškilusi nuo 5 iki 15 tūkst. šiame sektoriuje dirbančių žmonių (neskaičiuojant pačių urėdijų darbuotojų). Kadangi didieji medienos žaliavos naudotojai daugiausia parduoda vienam pirkėjui, tad apie monopolinius susitarimus net ir diskutuoti neverta, jie savaime egzistuos, nes derybose su šiuo pirkėju sąlygas mūsų verslui padiktuos tarptautinė kompanija ir mūsiškiams neliks nieko kito, kaip tik susitarti. Bet susitarti galės tik tie, kurie derybose dalyvaus, o mažosios lentpjūvės ir įmonėlės, savaime aišku, liks už durų.
Tikėtinas variantas, kad trumpuoju periodu, kol medienos pirkimo aukcionuose bandys dalyvauti ir mažieji regioninių verslų atstovai, medienos kaina netgi kils, nes didieji turės resursų pasiūlyti didesnes kainas, kol jos pasieks atsivežtinės, tarkim, iš Rusijos, žaliavos kainų ribą, kurios jau bus nepajėgūs mokėti mažesnieji. Kai mažieji medienos produktų gamintojai iš rinkos iškris, didesniesiems atsvers galimybė sumažinti kainas. Tokiu būdu ilguoju laikotarpiu biudžetas gaus mažiau pajamų, o siekdamas gauti tiek pat, miškų valdytojai bus priversti didinti pardavimų apimtis, t.y. kirsti daugiau miškų. Jei daugiau uždirbti nepavyks – bus pasitelktas užsienio investuotojas ir t.t.
Žinoma, tokios išvestinės „būtų, jeigu būtų“ schemos negali būti tikslios, tam reikėtų rimtesnių analizių, duomenų, prognozavimo priemonių ir kompetentingų specialistų ne vienos savaitės darbo, tačiau šių analizių pati vyriausybė neatliko, o į mokslininkų nuomones ir nekreipė dėmesio.
Nuo grėsmės, prie pasekmės
Kad grėsmės realios, kalba bendra verslo logika ir kaimyninių šalių patirtis, tačiau reformatoriams tokie dalykai buvo ir yra nesvarbūs. Smulkaus ir vidutinio verslo galimybių sumažėjimas ir dėl to tikėtinas tokių įmonių pasitraukimas iš rinkos bei medienos resursų išeikvojimas – reformos plane grėsmėmis net nelaikoma.
Šiandien parduodame medžius, kurie yra 80–100 metų gamtos ir žmonių (jei miškai sodinti) darbo vaisius. Kaip užtikrinsime, kad dabartiniais gamtos ir žmonių vaisiais naudosis šios šalies piliečiai XXI a. pabaigoje ir kito amžiaus pradžioje – tokių toli siekiančių planų jokia partija neturi, matyt, ir nemato prasmės jų turėti. Tačiau gamtos atveju tik tokie planai ir tėra realūs, nes medžių augimo jokios modernios ir inovatyviausios IT technologijos dar nei kiek nepagreitino.
Reformos pasekmės paspartins pajamų regionuose, tuo pačiu ir savivaldybių biudžetų, mažėjimo tendencijas, nes bus likviduoti juridiniai asmenys regionuose, taigi ir visi darbuotojai gyventojų pajamų mokesčius, kurių dalis tekdavo savivaldybėms, mokės tame regione, kuriame bus registruotas naujas juridinis asmuo – viena urėdija ar įmonė. Ši grėsmė reformų plane numatyta, tačiau realaus sprendimo, kaip jos bus išvengta, nepateikiama. Kadangi, dalis grėsmių Vyriausybė netgi nepripažįsta egzistuojančiomis, o ir toms, kurios nėra ignoruojamos, realių sprendimų, kaip grėsmių bus išvengta, neturi, ateities scenarijus nėra optimistinis, nes reiškia, kad grėsmės taps pasekmėmis.
Laimėjo arogancija
Vyriausybė, kuriai dabar perduotos visos galios pertvarkyti urėdijas, turės svertų neigiamas pasekmes iš dalies amortizuoti. Tačiau kokiu būdu tai vyks? Reformą įgyvendins Aplinkos ministerija. O Aplinkos ministro individuli darbo maniera ir tai, kad jo suburta ministerijos politikų komanda nesugebėjo nei paruošti kompetentingo reformos plano, nei bent jau tai, kas paruošta, pristatyti visuomenei, nei susikalbėti su suinteresuotomis miškininkų grupėmis (urėdais, miškininkų profsąjungomis, mokslininkais), nei matė poreikio su jomis kalbėtis – nieko gera nežada.
Didieji medienos žaliavos naudotojai – tik viena interesų grupė, anaiptol negarantuojanti nei visos Lietuvos miškų resursų gausėjimo, nei stabdanti socialinės atskirties didėjimą regionuose. Kažką ministras nuspręs ir kažkaip padarys.
Nesinorėtų tikėti, kad jis sprendimus iki šiol paryčiui susapnuodavo ir po to įgyvendindavo. Labiau tikėtina, kad tie patys „angelai“, kurie pašnibždėjo, kaip ir kokia reforma turi būti, šnibždės ir kai reforma bus realizuojama.
Dar vienas svarbus šios reformos padarinys – visuomenės susipriešinimas. Reformos vykdymo metu dialogo su visuomene nebuvo, netgi prezidentė atkreipė dėmesį į valdančiųjų pasipūtimą ir aroganciją ir paprastų žmonių, tų pačių dirbančiųjų urėdijose, ir specialistų atžvilgiu. Todėl visuomenėje po tokios reformos tik padaugės nusivylimo, nes laimėjo ne dialogas ir susitarimas, o būtent ta pasipūtusių ir savimi patenkintų veikėjų arogancija, parodanti, kad visuomenės nuomonė jai visiškai nei svarbi, nei įdomi.
Kiek liks, dirbs, rūpinsis gamta?
Iš 4000 urėdijos darbuotojų darbo neteks nuo 400 iki 3300 dirbančiųjų. 400 asmenų skaičių įvardina patys reformos organizatoriai, o 3300 – išvestinis dydis pagal Latvijos pavyzdį, kur panaši reforma įgyvendinta. Jos pradžioje tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje darbuotojų skaičius urėdijose buvo panašus, dabar šioje sistemoje dirbančiųjų Latvijoje liko 700. Todėl, kai naudojant miško resursus įsivyraus tik gaunamos piniginės naudos santykiai, tikėtina, kad Lietuvos laukia panašūs samdomos darbo jėgos poreikio pokyčiai.
Taip pat neatsakyta, kas rūpinsis rekreacine miškų paskirtimi, bioįvairovės išsaugojimu. Tiesioginės naudos ir pinigų bioįvairovė ir galimybė žmonėms per mišką pereiti rekreacijai skirtu taku miškų valdytojams neatneša, tačiau visuomenei – tai svarbios ilgalaikės vertybės. Ar bus, kaip jau ne kartą nutiko, rastas saliamoniškas sprendimas – pasivaikščiojimus miške apmokestinti, kad už šį bendrą visuomenės turtą susimokėtų vartojai? Tačiau vargu ar tokį spendimą derės laikyti didžiausiu šios reformos nuopelnu.
Politinis spektaklis Seime
Urėdijų reformos svarstymas ir miškų įstatymo pakeitimo priėmimas bei politinio žaidimo peripetijos Seime taip pat nubrėžė tam tikras gaires ateičiai. Valstiečiai ir žalieji, vadovaujami premjero, sužaidė sėkmingą pokerio partiją Seime, tačiau, vargu ar galima teigti, kad laimėjo daugumos nuomonė ir demokratija. Panašu, kad valstiečių ir žaliųjų politiniam dariniui įstatymais reglamentuotos demokratinės procedūros nėra labai reikšmingos.
Reformą vertinusių ekspertų nuomonės išsiskyrė – viena jų grupė pateikė neigiamą išvadą. Seimo aplinkos apsaugos komitetas Vyriausybės parengtam miškų įstatymo pakeitimų projektui nepritarė, tačiau tai nesutrukdė sprendimą priimti – svarstytas alternatyvus Eugenijaus Gentvilo pateiktas projektas, kuris jau priėmimo etape, keičiant atskirus projekto punktus, tapo identišku vyriausybės pateiktajam. Tai rodo, kad valstiečiai perkando įstatymų priėmimo procedūrų vingrybes bei spragas, kuriomis naudojantis galima „prastumti“ bet ką ir iš šio žaidimo jie išėjo laimėtojais. Strategiškai pažiūrėjus – argi reikia valstiečiams miškų? Jiems reikia didesnių plotų dirbamiems laukams, tad rezultatas nuoseklus.
Tik nelabai tikėtina, kad veikdama buldozeriniu principu ši politinė jėga išsaugojo ar, juo labiau, padidino savo potencialų elektoratą. Sunku įsivaizduoti, kokiu būdu valstiečiai ir žalieji dabar bandys įrodyti, kad rūpinasi regionais, nes regionams dėl to, kad pas juos sumažės realiai veikiančių juridinių asmenų, tikrai nebus jokios naudos.
Valstiečių ir žaliųjų programoje urėdijų reformos iš viso nebuvo numatyta, tad nėra ir atsakymų, ką jie įgyvendins toliau, kieno interesus priimant kitus sprendimus atstovaus ir, juolab neaišku, kokia visuomenės grupė jais galės pasikliauti ateityje. Visuomenė anksčiau ar vėliau primirš jai labiau įpirštą nei aktualią Gretos Kildišienės turtų bei politinės įtakos atsiradimo ir pradingimo istoriją, tačiau, kad pamirš tai, kas palies daugumą piliečių tiesiogiai, jų pinigines, vertybes, žmogiškuosius santykius, melo statines išpiltas kur pakliuvo ir ant ko pakliuvo – greitai tokie dalykai nepasimiršta.
Žaidė – valstiečiai, laimėjo – konservatoriai
Įdomiausias urėdijų reformos priėmimo etape buvo konservatorių ėjimas – palaikymas bet kokios vienos reformos, mainais į kitą reformą. Jei į visą urėdijų reformavimo procesą pažvelgus ne per vertybinę prizmę, o kaip į politinio žaidimo pokerio partiją – tai ją laimėjo, be abejo, konservatoriai. Urėdijų atžvilgiu, išskyrus kelias išimtis, jų pozicija buvo panaši kaip ir prezidentės, t.y. pritarė bet kokiai urėdijų reformai. Klausimų dėl Lietuvos „žaliojo“ turto sunaikinimo grėsmės jiems nekilo, gamtos apsaugos atžvilgiu konservatorių partija jokios aiškesnės pozicijos niekada neturėjo, matyt, ir neketina jos formuluoti.
Kad Lietuvos turtas atiteks kitoms šalims, tarkim Skandinavijai ar papildys tarptautinių finansinių korporacijų kišenes – šiaip partijai ypatingų skrupulų taip pat nekelia. Iš esmės – tai jau tradicija. Ryškiausias pavyzdys – „Williams“ istorija, kai siekta už bet kiek parduoti kompaniją bet kam, tik ne rusams. Konservatoriams Lietuvą pelningai išparduoti nelabai sekėsi – „Mažeikių naftą“ galiausiai vis vien įsigijo Rusijos „Jukos“ kompanija, o šiuo metu valdo kiti Lietuvos draugai – lenkai.
Kai vyko diskusija dėl urėdijų, konservatoriai joje bemaž nedalyvavo, palikdami viską savieigai, galbūt ir nematė grėsmių, nes didžiųjų kapitalo korporacijų atžvilgiu jie iš esmės laikosi Europos konservatyviosioms partijoms būdingų nuostatų. Todėl laisvos rankos priimant spendimus dėl miškų ateities Seime, jiems leido sužaisti mažesnį, tačiau sau naudingą žaidimą. Reformai jie galėjo pritarti, nes nepritarimo argumentas buvo tik vienas – buvimas opozicijoj.
Šis argumentas lengviausiai ir peržengtas – konservatoriai tapo „valdančiąją pozicija“ ir apsukriai laimėjo galimybę padidinti savo politinį kapitalą visuomenėje, atimdami jį iš tradicinių oponentų – socialdemokratų. Mainais už palaikymą urėdijų reformai išsireikalavę vyriausybės sutikimo mažinti mokesčius už šildymą, jie gavo galimybę pelnyti to visuomenės sluoksnio, kuris potencialiai gali tapti konservatorių rinkėju, dėmesį. Jeigu iki šiol vidurinįjį visuomenės sluoksnį, nuosekliai laikydamiesi savo socialdemokratinės doktrinos, bandė atstovauti ir interesus apginti socialdemokratai, – bent jau garsiai purkštavo sudarydami gynėjų įvaizdį, kai buvo didinamas mokestis už šildymą ir net grasino inicijuoti, kad mažesnis PVM mokestį už šildymą būtų įtvirtintas įstatymu – po sumanaus konservatorių žingsnio, dabar jau jie, o ne socialdemokratai galės pretenduoti į 700 tūkst. Lietuvos piliečių palankumą, jei tik šis politinis žaidimas – sandėris su valstiečiais – konservatoriams iki galo pasiseks.
Tiesa, S. Skverelis jau spėjo pasigirdi, kad „išdūrė“ konservatorius ir jokių konkrečių procentų, kiek bus mažinamas mokestis, į dviejų partijų sutartį neįrašė. Jei valstiečiams su konservatoriais draugauti nepatiks, ko gero, pasiūlys mažinti PVM mokestį už šildymą 3 proc., t.y. susieti jį su pačių konservatorių „nuopelnu“ piliečiams – 2008 m., motyvuojant finansų krize, nuo 18 iki 21 proc. padidintu PVM mokesčiu, o po krizės, sumažinti iki 18 proc., pamirštu.
Konservatoriams tokiu atveju tektų ginti visuomenėje nelabai palankiai prisimenamus jų valdymo padarinius ir tokiu atveju jie naujo politinio kapitalo gali ne tik nesukaupti, bet netgi išbarstyti turimą. Tačiau – tai dar tik būsimo rudens politinio sezono aktualija, kur dar daug kas gali pasikeisti. Tarkim, konservatoriai sumanys mainyti „PVM už šildymą sumažinimą“ ant kokio kito jiems patrauklesnio įstatymo, tarkim, konservatorių patriarchui prezidento statuso suteikimo ar pan., juk mainų turgelis jau atidarytas, tad įmanomas bet koks barteris.
Asmeninės ir partinės ambicijos
Valstiečių ir žaliųjų sužaista politinio pokerio partija, nors ir laimėta, bet spragų paliko. Kad urėdijų reforma sėkminga – jie dar turės įrodyti ir kol kas tų įrodymų dar nei pateikė, nei rinkti pradėjo. Rezultatas labiausiai patenkino tik dviejų politinio pokerio žaidėjų, K. Navicko ir S. Skvernelio, ambicijas, o visi kiti jų frakcijoje atliko tik aptarnaujančiojo personalo funkcijas.
Paties įstatymo priėmimo proceso metu valstiečių ir žaliųjų veikiančiųjų asmenų grupė atrodė ne kaip parlamentinė frakcija ar bet kokia kita didesnė komanda, kuri turi susitarti ir drauge kažką nuveikti, tačiau labiau priminė kortų šulerių sueigą su savais meistrais, kvailiais ir statistais. Politinių dividendų tokiu būdu priimdami sprendimus jie neužsidirbo, žaisdami žymėtomis kortomis, keisdami partnerius, pasitikėjimo irgi nepelnė, t.y., susiklosčius kitoms aplinkybėms ir jie gali būti taip pat sėkmingai išmainyti, kaip sėkmingai šio balsavimo metu išmainė socialdemokratus.
Todėl teigti, kad valstiečiai įžengė į politinių pergalių kelią – ankstoka, nes pergalės be vertybių tėra tik kortų nameliai, vieną dieną vienų šulerių, kitą dieną kitų pastatomi ir dažniausiai savaime sugriūnantys ar naujų žaidėjų, pasikeitus pamainai prie kortų staliuko, sugriaunami.
Autsaiderių pusėje
Liberalų žaidimas – ypatingo dėmesio nevertas. Jų kortos buvo prastos. E. Gentvilas po miškų įstatymo pakeitimų priėmimo bandė visiems priminti, kad tai jo pasiūlytas įstatymo pakeitimo projektas priimtas, ir tuo pačiu skųstis, kad priimtas visai ne toks, koks buvo jo pasiūlytas. Jei sutiktume su tuo, kad priimtas įstatymas naudingas stambiajam verslui, liberalai lyg ir neturėtų dėl to apgailestauti, tačiau kartais jie nori atstovauti ir smulkųjį bei vidutinį verslą, tad turėtų apsispręsti. Kitaip taps savo elektoratui juokingi ir nepatrauklūs, o Seime atliks tik atsarginių įstatymų projektų rengėjų funkciją tam atvejui, kai valdančiųjų projektai strigs ir tiks bet kokie variantai, kurie pratempti per procedūrines girnas, kažkam galbūt ir bus naudingi.
Politinio pokerio partiją pralaimėjusių socialdemokratų stovykloje turėtų įsivyrauti įtampa. Miškų įstatymo priėmimas parodė, kad didieji koalicijos partneriai jų „žmonėmis nelaiko“, o atstovaujant rinkėjų interesus – daugiau gali pasiekti partija esanti oficialioje opozicijoje, nei jie – esantys „pozicijoje“, t.y. būdami, kad ir mažesnieji, bet visgi koalicijos partneriai.
Mažo to, konservatoriai perėmė iš jų iniciatyvą rūpintis skaitlingiausio ir aktyviausio viduriniojo visuomenės sluoksnio interesais. Nesolidžiai atrodo ir jų dabartinis lyderis G. Paluckas, svaidydamasis pareiškimais, į kuriuos net jo partijos kolegos nekreipia dėmesio. Tai reiškia, kad rinkimuose į socialdemokratų partijos vadus jis „de jure“ nugalėjo, bet „de facto“ lyderiu netapo ir, panašu, kad dar nežino net būdo, kaip juo tapti.
Socialdemokratai prarado savo šalininkus, galimus rėmėjus, elektoratą – prasčiau nebūna. Nors laiko ieškoti būdų, kaip iš tokios duobės išlipti, ši partija dar turi. Taip pat turi ir patirties, kadangi politinėje arenoje yra viena iš labiausiai patyrusių žaidėjų, neblogos tokių žaidimų patirties gali pasisemti ir iš savo partnerių Europoje, kur, nepaisant visų populistinių partijų pergalių, socialdemokratija dar neišnyko.
Plikas kirtimas – popietinis vakuumas visuomenėje
Apibendrinant šios reformos politines pasekmes peršasi įdomios išvados – Lietuvoje neliko partijos, kuri nuosekliai ir sėkmingai atstovautų smulkaus ir vidutinio verslo, dirbančiųjų, didžiosios dalies vartotojų, aktyviausių šalies piliečių interesus. Valstiečiai ir žalieji atstovauja patys sau, konservatoriai su liberalais atstovauja labiau stambiajam, nei smulkiajam verslui, o visiems kitiems – tik pagal aplinkybes, socialdemokratai – norėtų atstovauti, bet nesugeba.
Nepanašu, kad artimiausiu metu iš veikiančiųjų politinio lauko dalyvių nauja jėga, atliepianti daugumos interesus, atsirastų. Kitų pretendentų (forumų, sąjūdžių ir pan.) užimti nišą daug, bet kol kas nei vieno iš jų pretenzija 5 proc. patekimo į Seimą ribos neperžengia. Formuojasi aplinkybės, palankios naujam politinio populizmo aktoriui pasirodyti ir pasiimti nepatenkintųjų rinkėjų balsus.
Paskutiniųjų sociologinių apklausų rezultatai, kuriuos paskelbė lrytas.lt, – tai ir atspindi. Valstiečių ir žaliųjų reitingai smunka, kitų partijų irgi nekyla, didėja tik procentas tų, kurie nežino už kurią partiją balsuotų, t.y. visų dabartinių politinių jėgų veikla rinkėjai yra nusivylę. Tai ir nenuostabu, nes stebint politinį procesą tenka padaryti išvadą, kad gamtos ištekliai ir daugumai žmonių gyvybiškai svarbūs interesai tampa tik statymų bankeliais ant politinio pokerio stalo.
2017-07-16
