Nejaugi Lietuva praras savo miškus?


Print

“Lietuvos žiniose” pasirodęs Felikso Žemulio straipsnis “Medienos perdirbėjai siūlo privatizuoti valstybinius miškus” skubiai grąžino į trumpam nutolusią realybę. Tik argi jie siūlo? Ne, reikalauja. Ir ramybe dvelkiantis miškų naudotojų klano tonas perša mintį, jog politinis sprendimas jau priimtas. Taip kad jei nekils revoliucija pagal Marksą ar Leniną, su miškais galime atsisveikinti. Kaip atsisveikinome su juodųjų gandrų ir erelių lizdais (niekas nėra nubaustas ir nė vienas ikiteisminis tyrimas nėra pradėtas). Kaip atsisveikinome su ežerais ir upėmis, su didingomis brandžiomis sengirėmis.

Ir žiūrėkite – niekas nepakito. Visi toliau kažkaip gyvename, jau be tų vertybių, kurios mums atrodė natūraliai garantuotos. Valstybinių miškų grobimo entuziastai teigia, kad Lietuvai praradus savo miškus vienu ypu būtų išspręstos “visos problemos”. O blogis, kaip teigia privatininkai, susikaupęs urėdijose. Nesinori jiems registruoti savo privačių girių Nekilnojamojo turto registre, o urėdijos reikalauja. Kam tas Žemės įstatymas, kuris to reikalauja? Padirbėsime su Seimu, atšauks arba pakeis taip, kad nepažinsi. Ar apie mišką, ar apie vaikų darželį kalbama.

Dar – privatizavimo entuziastams kliūva kompiuterinė girininkijose vykdomų darbų apskaitos programa “Miško skaita”. Anot jų, kiekviena girininkija suploja 2-3 tūkst. litų jos kūrėjams (Generalinės miškų urėdijos (GMU) duomenimis – 915 lt.). Nepatinka ir sumanymas labiausiai degiuose mūsų miškuose kurti automatinę gaisrų stebėjimo sistemą. Ji nereikalinga, ir tiek.

Gal būtų pravartu priminti skaitytojams, kad Lietuvos privačių miškų savininkų asociacijos valdybos narys atvirai (kiek pašiurpinęs kitus kolegas) svarstė štai ką. Ar užtektų milijono litų papirkti valdininkus ir “prastumti” prichvatizavimą (liudininkai yra). Jokios reakcijos iš atsakingų valstybės institucijų nesulaukėme. Matyt, ir jiems skubus valstybės miškų pavertimas litais arti prie širdies.

Maža to, svarus medienos perdirbėjų argumentų yra toks. Atsisakyti privalomojo miškų atkūrimo. Mat vos ne plynai iškirsti privatūs miškai ir sunaikinta reta Lietuvos flora bei fauna nebeduoda užtenkamai pelno. Tokį siaubą išgirdęs ramus gali likti tik iš balos begeriantis asilas. Ką tai reiškia? Ogi Vladimiro Putino miškų reformą Rusijoje, apie kurią jau teko rašyti. Kai geriausi miškai buvo, smetoniškai sakant, “ištaksavoti”. Dešimčiai metų perduoti  privatininkams išsikirsti. O girinikijos išnaikintos. Be jokių taisyklių. Ne veltui taip “vertiname” rusišką ruletę. Bet pas mus, kaip matyti, kai kas ją labai vertina.

“Miškai – ne tik mediena” – tokią frazę randame straipsnyje. Esminė, tikroji mintis, dėl kurios žmonėms skauda širdį. Mintį tęsia LR Generalinio urėdo pavaduotojas Z.Truskauskas. “Miškuose sukoncentruota didžioji dalis saugomų teritorijų, čia ilsisi žmonės, miškai gražina kraštovaizdį, gerina aplinkos kokybę. Miškų urėdijos turi dirbti pelningai, tačiau pelnas nėra svarbiausias miškininko darbo rezultatas. Svarbiausia – ar daug valstybė turi miškų ir ar jie gerai prižiūrimi.” Štai puikūs žodžiai, puikios mintys. Malonu, kai jas girdi iš aukšto pareigūno lūpų.

Dar toliau eina Jurbarko urėdas p.F.Bakys. “Miškas – visos tautos turtas. Atimk iš tautos žemę bei kalbą, ir valstybės neliks. O mūsų žemę dar puošia daug miškų. Ar ketinant juos visus privatizuoti kartais nenorima nutautinti Lietuvos?”. Niekada miškininkų ir gamtosaugininkų mintys ir tikslai nebuvo taip suartėję. Kodėl? Ogi kova prieš bendrą priešą. Prieš saujelę turtingų asmenų, įtaka ir pinigais ketinančių atimti lietuvių gamtinį paveldą. Savo vienadienio pelno sąskaita.

Pasaulyje nėra valstybių, kur visi miškai būtų atiduoti privatininkų malonei. Lietuvoje, atrodo, mes nebijome būti pirmieji. Daugelyje keistokų ir sunkiai paaiškinamų gyvenimo, ekonomikos, moralės ar tautiškumo sričių.

Nors visuomenė ir netyli, bet sunkmetis daro savo. Visiems – arba beveik visiems – reikia daugiau dirbti ir mažiau matyti. Nebent tai vyksta jūsų darže. O užmojis, kuriuo kepami įstatymų projektai ar jau esančiųjų pataisos, išties “stachanoviški”. Tik bijau, kad čia ne tik pirmas blynas, o ir visi kiti bus gerokai apdegę.

Tik žvilgtelėkite į šį trumpą sąrašiuką. Valstybinių miškų privatizavimas. Lenkiame vieną pirštą. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos likvidavimas – lenkiame antrą. Naujo Saugomų teritorijų įstatymo, atrišančio rankas savivaliauti, teikimas – lenkiame trečią pirštą. Profesionalių gamtosaugininkų gujimas lauk ir neprofesionalių “politininkų” primėmimas į tarnybą – lenkiame ketvirtą. Penktą sufleruokite jūs. O jų dar daug, labai daug. Ir visi jie stebėtinai užgriuvo ant mūsų visų vienu metu. Kada lengviausia. Per sunkmetį.

Nei viešojo intereso įstatymas, nei valdininkų asmeninės atsakomybės įstatymas neužgriuvo. Ne, jie nesvartomi. Nei skubos, nei sraigės ar vėžlio greičio tvarka. Tiesiog neįtraukti į Seimo darbotvarkę. Nes dar yra ką privatizuoti. Ne gamyklą, ne fabriką, ne pakrantę, o gamtą, priklausančią tautai. Tai, kad praradus gamtinį paveldą ir jį vis dar saugančius Lietuvos patriotus bus vėlu –  šaukštai po pietų. Jūsų (mūsų) problemos.

Judėjimas “Už gamtą” – kategoriškai prieš valstybinių miškų privatizavimą ar urėdijų bei girinikijų naikinimą. Mes jau esame – visi – ant labai slidaus šlaito ar ant labai plono ledo. Kiekvieno jūsų balsas turi būti išgirstas. Kitaip ir galingos pušies ošimas, ir lakštingalos giesmė, ir Žeimenos srovę kertanti lašiša bus pasmerkti. Pasmerkti mums ir mūsų vaikams bei anūkams. Jei esate neabejingi, pasirašykite mūsų peticiją (www.peticija.lt/visos/2823). Vienas lauke ne karys. Bet mūsų daug – trys milijonai!

Vytauto Visocko nuotr.

2009.11.06


Prisijunkite prie diskusijos