Ar Putinas buvo modernus?
Išliko į atmintį įsirėžusi diskusija, vykusi V. Mylolaičio-Putino 100- jų metinų jubiliejaus proga. Žinomas lietuvių literatūros kritikas V. Kubilius tada gana griežtai išreiškė nuomonę, kad poetas nebuvęs pakankamai „moderniškas“.
Jis išlikęs „klasikinių tradicijų vagoje“: laikęsis „rezervuotai ir net kritiškai lietuviškojo avangardizmo“, Jono Aisčio kūrybos atžvilgiu, kategoriškai atmetęs „Keturis vėjus“ ir „Trečiąjį frontą“. Jo viltis ir tikėjimas neleidęs „sutrupėti vidiniam pasauliui“. Patvarus esąs ir jo „visatos modelis“, jos „tvarka, nėra jos griūties. Šios pasaulio sandaros subjektas turi aiškią savo vietą ir vaidmenį, jis nėra išbrauktas ir nėra sunaikintas, atsisakąs ar praradęs savo vaidmenį istorijoje ir pasaulio tvarkoje. Tuo tarpu matome, kad XX amžiaus modernistų kūryboje įsigali absoliutus tuštumos suvokimas, kad visata lieka be savo kūrėjo ir be savo tvarkos. Galiausiai žmogus taip pat neturi savo vaidmens toje pasaulio sandaroje. Putino kūrybos samprata, kad pats menas yra chaoso nugalėjimas <…> iš tiesų kirtosi su modernizmo samprata, išlaisvinusia šitą chaosą. <…> Faktiškai lietuvių kultūra turbūt ir neperžengė modernizmo slenksčio, ji nebuvo išmontuota ir permontuota modernizmo principu.“
Continue reading „Per ekstremalumų kultą – į „kultūrą” be kriterijų”
