Gintarė Skaistė. ELTA / Josvydas Elinskas
Finansų ministrė Gintarė Skaistė nepritaria viešojoje erdvėje girdimai verslo kritikai dėl neįsiklausytų pasiūlymų teikiant mokesčių reformą. Ji tvirtina, kad taip kalbantys ekspertai yra ne kas kita, kaip lobistai, o į pasiūlymus, kurie buvo konstruktyvūs – buvo atsižvelgta.
„Viešajame diskurse pastaruoju metu dažnai girdžiu žmones vadinamus ekspertais, kurie mano nuomone yra ne kas kita, kaip lobistai. Jie kalba dėl savo asmeninių interesų. Ir man lobistai nediktuos mokesčių darbotvarkės. Manau tie pasiūlymai, kurie buvo konstruktyvus, kurie buvo prisidedantys prie Vyriausybės tikslų – skatinti investicijas, ekonomikos augimą, prisidėti prie pajamų nelygybės mažinimo, į tuos pasiūlymus stengėmės atsižvelgti“, – trečiadienį Vyriausybėje žurnalistams teigė G. Skaistė.
„Visgi viešojoje erdvėje formuojamas naratyvas, kad mokesčių paketas yra verslui nepalankus. Mano nuomone, (toks naratyvas – ELTA) yra formuojamas sąmoningai“, – pažymėjo ji.
Politikė aiškino, kad verslui yra teikiamos papildomos lengvatos ir tai prisidės prie aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo, tačiau kai kurie žmones gaunantys santykinai aukštesnes pajamas, neturėtų turėti dabar esamų išskirtinių aplinkybių.
„Verslui yra teikiamos papildomos lengvatos, pratęsiamos investicinio projekto lengvatos, tikimės, kad tai prisidės prie aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo, prie ekonomikos transformacijos, bet kai kalbame apie pajamų apmokestinimą, čia jau nebe verslo pajamos, t.y. žmonių pajamos“, – sakė ministrė.
„Manau, kad tie žmonės, kurie gauna santykinai aukštesnes pajamas, turbūt tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurias turėdavo iki šiol, galbūt jų neturėtų turėti“, – akcentavo ji.
ELTA primena, kad trečiadienį Vyriausybės posėdyje buvo pritarta mokesčių reformai. Kitą savaitę ją ketinama pateikti Seimui.
Mokesčių sistemos peržiūros pakete siūlomi Gyventojų pajamų mokesčio (GPM), Pelno mokesčio (PMĮ) ir Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymų pakeitimai. Piniginė su eurais. Slaptai.lt foto
GPM įstatymo projektu siūloma peržiūrėti pajamų mokesčio tarifus, perskirstant mokesčio naštą tarp su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų ir kitų rūšių aukštesnių pajamų, taip pat keisti individualios veiklos apmokestinimo sąlygas ir peržiūrėti mokesčių lengvatas numatant dovanų iš artimųjų asmenų ribojimus.
Taip pat siekiama atsisakyti GPM lengvatų ilgalaikėms gyvybės draudimo ir pensijų fondų įmokoms bei supaprastinti pajamoms iš investavimo taikomą apmokestinimo režimą įvedant naują priemonę – investicinę sąskaitą. Galiausiai GPM įstatymo pakeitimais numatoma supaprastinti pajamų mokesčio deklaravimo ir mokesčio permokos grąžinimo tvarką, numatant automatinį deklaracijos pateikimą.
Patikslintame GPM įstatymo projekte nuo 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) iki 180 VDU padidinta bendrų metinių gyventojo pajamų riba, kurią viršijus taikomas didesnis papildomas 7 proc. pajamų mokesčio tarifas.
Tuo metu PMĮ projektu siūloma suteikti visam verslui teisę taikyti momentinį tam tikro ilgalaikio turto nusidėvėjimą ir pratęsti papildomiems 5 metams pelno mokesčio lengvatas investiciniam projektui bei filmų gamybai.
Taip pat, PMĮ įstatymo projekte, siekiant užtikrinti tolygesnį mokestinės naštos pasiskirstymą, keičiama pelno mokesčio tarifo taikymo įmonėms, kurių mokestinio laikotarpio pajamos viršija 300 tūkst. eurų, tačiau neviršija 500 tūkst. eurų, tvarka, siūlant pelno mokesčio tarifą apskaičiuoti pagal nustatytą formulę, dėl ko efektyvusis pelno mokesčio tarifas tokių įmonių pelnui nuosekliai ir proporcingai apyvartai didėtų nuo 5 iki 15 proc.
PVM įstatymo projektu siūloma padidinti registravimosi PVM mokėtojais ribą nuo 45 tūkst. iki 55 tūkst. eurų ir išplėsti socialinių paslaugų neapmokestinimo PVM apimtį.
Kartu teikiamas ir nekilnojamo turto mokesčio (NTM) įstatymo projektas, kuriuo siūloma nustatyti minimalų nekilnojamojo turto mokesčio 0,5 proc. tarifą vėjo elektrinėms, o visam fizinių asmenų nekilnojamam turtui, naudojamam pajamoms iš žemės ūkio veiklos uždirbti, taikyti lengvatinį mokesčio tarifą.
Patikslintame NTM įstatymo projekte padidinta fizinio asmens pagrindinio gyvenamojo būsto neapmokestinimo riba nuo 1 iki 1,5 nekilnojamojo turto verčių medianos, t. y. siūloma neapmokestinti pagrindinio gyvenamojo būsto mokestinės vertės dalies, neviršijančios 1,5 savivaldybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, nekilnojamojo turto verčių medianos.
Finansų ministrė Gintarė Skaistė. FM nuotr.
Priėmus NTM pakeitimus, vidutinis mokestis už gyvenamąjį būstą gyventojui siektų 16 eurų per metus, surinktos pajamos būtų skiriamos savivaldybėms. Tvirtinama, kad du trečdaliai žmonių mokesčio nemokės.
Galiausiai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) mokesčių reformoje siūlo plėsti nedarbo socialinio draudimo sistemos aprėptį, įtraukiant papildomas savarankiškai dirbančių asmenų grupes į nedarbo socialinio draudimo sistemą ir trumpinant minimalaus nedarbo socialinio draudimo stažą nuo 12 mėn. per pastaruosius 30 mėn. iki 9 mėn. per pastaruosius 30 mėnesių.
Taip pat, siekiant, kad padidėtų mažiausias nedarbo socialinio draudimo išmokas gaunančių bedarbių galimybės patenkinti būtiniausius asmeninius vartojimo poreikius, SADM siūlo nustatyti minimalią nedarbo socialinio draudimo išmoką, atitinkančią 5 bazinės socialinės išmokos (BSI) dydžius – šiais metais tai būtų 245 eurai.
Hunter Biden – viešojoje facebooko erdvėje
Vašingtonas, birželio 20 d. (AFP-ELTA). JAV prezidento Joe Bideno sūnus Hunteris sutiko pripažinti savo kaltę pagal du punktus nesumokėjus federalinio pajamų mokesčio ir prisipažino neteisėtai turėjęs ginklą, antradienį pranešė prokurorai.
H. Bidenas, kurio verslo reikalus jau daug metų puola respublikonų įstatymų leidėjai, prisipažino turėjęs šaunamąjį ginklą, nors vartojo narkotikus. Susitarimą dėl kaltės pripažinimo, sudarytą tarp 53 metų H. Bideno ir JAV prokuratūros jo gimtojoje Delavero valstijoje, dar turės patvirtinti federalinis teisėjas. Tikėtina, kad prezidento sūnui nebus skirta jokia laisvės atėmimo bausmė.
Prezidentas J. Bidenas ir jo žmona Jill paskelbė trumpą pareiškimą. „Prezidentas ir pirmoji ponia myli savo sūnų ir palaiko jo pastangas atkurti savo gyvenimą, – sakė Baltųjų rūmų atstovas spaudai Ianas Samsas. – Daugiau komentarų neturėsime“.
JAV prokuroras Davidas Weissas sakė, kad H. Bidenas sutiko pripažinti savo kaltę dėl „dviejų kaltinimų sąmoningu federalinio pajamų mokesčio nemokėjimu“. Kaip teigiama kaltinimuose, H. Bidenas laiku nepateikė mokesčių deklaracijų apie 2017 ir 2018 metais gautas daugiau kaip 1,5 mln. dolerių pajamas. Tais metais jis turėjo sumokėti po daugiau kaip 100 000 dolerių mokesčių nuo šių pajamų. Už kiekvieną kaltinimą gresia iki 12 mėnesių kalėjimo ir bauda iki 100 000 JAV dolerių, t. y. dvigubai didesnė nei ta, kurią jis galėjo gauti pažeisdamas įstatymą.
D. Weissas sakė, kad H. Bidenui taip pat pateiktas vienas kaltinimas dėl „šaunamojo ginklo laikymo kaip asmeniui, kuris neteisėtai vartoja ar turi priklausomybę nuo kontroliuojamos (narkotinės – red.) medžiagos“. H. Bidenas yra prisipažinęs, kad praeityje kovojo su priklausomybe nuo narkotikų. Jis nebus persekiojamas dėl ginklo laikymo, bet dalyvaus vadinamojoje „ikiteisminio nukreipimo programoje“, kuri dažnai apima konsultavimą arba reabilitaciją.
Buvęs prezidentas respublikonas Donaldas Trumpas, kuriam gresia kaltinimai nusikalstama veika dėl netinkamo valstybės paslapčių tvarkymo, H. Bideno ir prokurorų susitarimą pavadino „paprasčiausia bauda už eismo taisyklių pažeidimą“. „Mūsų sistema yra sugedusi!“ – D. Trumpas teigė įraše savo platformoje „Truth Social“.
Premjerė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Premjerė Ingrida Šimonytė tvirtina girdinti daug kritikos mokesčių reformai, tačiau, jos manymu, tai yra natūralu ir diskusija nebuvo lengva. Tačiau, Vyriausybės vadovė pažymi, kad kompromisai susidėlios, o Seime jie gali atsirasti ir „visiškai netikėtai“.
„Diskusija nebus lengva, vis tiek, manau, kompromisai formuosis, bet pirmiausia dabar yra normali, skaidri procedūra, projektai yra paskelbti derinti, ateis pastabos, jos bus prieštaringos, kažkur tas kompromisas susidėlios, toliau Seime, kompromisai paprastai atsiranda visiškai ir netikėtai“, – ketvirtadienį TV3 televizijai teigė I. Šimonytė.
„Kai girdžiu Investuotojų forumo vadovą, kad ši mokesčių reforma sukels ekonominę katastrofą, tai pradedu galvoti, kad viskas skamba labai įdomiai, nes jo nariai, geri darbdaviai, mokantys gerus atlyginimus, turėtų būti labai suinteresuoti šia reforma, nes jiems pinga kaštai mokėti didelį atlyginimą“, – stebėjosi politikė.
Kalbėdama apie mokesčių reformos tikslus, I. Šimonytė išskyrė pelno mokesčio įstatymų pakeitimus ir kitus palengvinimus verslui bei pratęsiamas lengvatas investiciniams projektams.
„Sakyčiau, kad tikslai yra keli, nes yra keičiami keli įstatymai, tarkime pelno mokesčio įstatymai arba įstatymai, kurie reguliuoja verslą, pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kur yra daug palengvinimų ar supaprastinimų, kurie sumažintų verslui procedūrų skaičių, amortizaciją palengvintų, PVM registracijos ribą pakeltų, nuo „mažiukų“ nuimtų kuo daugiau galvos skausmo, o didesnėms įmonėms išspręstų kai kurias kitas problemas“, – aiškino premjerė. Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
„Yra pratęsiamos lengvatos investiciniams projektams, kino gamybai, kurios labai pasiteisinimo ir manome, kad tai reikia tęsti“, – pažymėjo ji.
Vyriausybės vadovė taip pat aiškino, kad Nekilnojamo turto (NT) mokesčio tema yra viena sudėtingiausių ir ja diskutuojama jau daug metų. Pasak jos, šiuo klausimu kyla nesutarimas, nes „žmonės suplaka NT ir gerbūvio mokesčius“.
„Filosofijos susiplaka, nes žmonės suplaka NT ir gerbūvio mokesčius, kada yra vertinama žmogaus turimų aktyvų vertė, kur galėtum pridėti ir jachtas, ir akcijas bei tada žiūrėti ar žmogus yra labai turtingas, ar ne. Jeigu žiūri į NT mokestį, kaip tradicinį, municipalinį mokestį, tai ten logika labai paprasta – jeigu yra daiktas, tai prie to daikto reikia infrastruktūros, ją įprastai kuria savivaldybė. Sukurdama infrastruktūrą ji kelia daikto vertę ir tokiu būdu municipalinis mokestis ir sukasi, didžiausius sprendimus ten priima savivaldybės“, – tikino I. Šimonytė.
„Aišku, kad visada tas bazės plėtimas atrodo labai skausmingas, bet, manau, juolab, kad tai kas yra siūloma yra labai nuosaiku ir savivaldybės galės tuos dalykus reguliuoti papildomai pagal savo dalykus, ir gal net savivaldybėse atsiras tam tikra vietos politika iš NT mokesčio, kas, manau, yra gerai, tai diskusija čia bus viena“, – akcentavo ji.
Galiausiai premjerė paminėjo ir kitą daug kritikos sulaukusį siūlymą, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) pakeitimus. Ji akcentavo, kad dabar žmonių pajamos labai dažnai apmokestinamos priklausomai nuo to, kokiu būdu yra gaunamos ir problematika įvardijama daugybę metų, tačiau atėjus konkretiems pasiūlymams, žmonės ima prieštarauti pasiūlymams.
„Tu dabar moki mažiau mokesčių, negu moka palyginamas pajamas uždirbantis žmogus, tarkim dirbantis pagal darbo sutartį. Tai vis dar turi būti šioks toks skirtumas ir jis išlieka, už tai, kad pats susikuri darbo vietą, bet tas atotrūkis, kuris dabar yra gana ženklus, mažėtų ir mažėtų palaipsniui per keletą metų“, – sakė Vyriausybės vadovė.
ELTA primena, kad Vyriausybės pristatytoje mokesčių reformoje numatoma peržiūrėti pajamų mokesčio tarifus perskirstant mokesčio naštą tarp su darbo santykiais susijusių pajamų ir kitų rūšių aukštesnių pajamų, keisti individualios veiklos apmokestinimo sąlygas, peržiūrėti mokesčių lengvatas, keisti individualios veiklos įsigijus verslo liudijimą apmokestinimo tvarką. Mokesčiai
Taip pat siūloma peržiūrėti smulkiojo verslo apmokestinimo kriterijus, suteikti visam verslui teisę taikyti momentinį tam tikro ilgalaikio turto nusidėvėjimą, pratęsti papildomiems 5 metams pelno mokesčio lengvatas investiciniams projektams ir filmų gamybai. Taip pat norima nustatyti teisingesnį pelno mokesčio apskaičiavimą.
Siūloma sukurti investicinės sąskaitos priemonę, smulkiojo verslininko sąskaitą, numatyti automatinį pajamų mokesčio deklaracijos pateikimą, padidinti registravimosi pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais ribą nuo 45 tūkst. iki 55 tūkst. eurų.
Vyriausybė taip pat siekia savarankiškai dirbantiems asmenims užtikrinti didesnes socialines garantijas, plėsti nedarbo socialinio draudimo sistemos aprėptį, nustatyti minimalią nedarbo socialinio draudimo išmoką, pakeisti maksimalų nedarbo socialinio draudimo išmokų dydį. Jau anksčiau pristatyti pasiūlymai dėl žaliųjų akcizų ir nekilnojamojo turto mokesčio.
D. Trumpas pavadino J. Bideną „valstybės priešu“. EPA-ELTA nuotr.
Niujorkas, rugsėjo 21 d. (AFP-ELTA). Donaldas Trumpas ir jo šeimos nariai daugelį metų melavo skolintojams ir draudikams, įvairiai didindami ir mažindami savo turto vertę milijardais, kad galėtų išvengti mokesčių, teigiama trečiadienį Niujorko valstijos generalinės prokurorės pateiktame ieškinyje.
Vyriausioji valstijos prokurorė Letitia James teigė, kad padedamas savo vaikų ir kitų Trumpo organizacijos darbuotojų buvęs JAV prezidentas teikė apgaulingas ataskaitas apie savo turto vertę, „kad gautų ir padengtų paskolas, gautų draudimo išmokas ir mokėtų mažesnius mokesčius“.
„Trumpai tariant, jis melavo, kad gautų didžiulę finansinę naudą“, – sakė prokurorė.
Šis tyrimas yra vienas iš daugelio baudžiamųjų, civilinių ir Kongreso atliekamų tyrimų D. Trumpo atžvilgiu. Jis 2024 metais ketina dar kartą dalyvauti prezidento rinkimuose.
D. Trumpo atstovė žiniasklaidai pasmerkė civilinį ieškinį kaip politinį demokratų veiksmą, nukreiptą prieš respublikoną verslininką.
„Pasaka apie dvi teisingumo sistemas – taip, ten nusikaltėliai paleidžiami į laisvę, o demokratai persekioja tik savo politinius oponentus!“ – rašė Liz Harrington D. Trumpo internetinėje platformoje „Truth Social“. Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
L. James biuras reikalauja, kad buvęs prezidentas sumokėtų mažiausiai 250 mln. dolerių baudų, o jo šeimai būtų uždrausta užsiimti verslu valstijoje.
Taip pat siūloma uždrausti D. Trumpui kartu su vaikais Donaldu Trumpu jaunesniuoju, Ericu Trumpu ir Ivanka Trump penkerius metus įsigyti nekilnojamojo turto valstijoje.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Artėjant rudeniui, viešojoje erdvėje grįžo aktyvios diskusijos dėl to, koks turėtų būti minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) Lietuvoje nuo 2023 m. Susidariusi nelengva ekonominė situacija, aukšta infliacija, verčia ekonomistus, politikus, darbuotojų atstovus pergalvoti, ar birželio mėnesį vykusiame Trišalės tarybos posėdyje Lietuvos banko (LB) pasiūlytas MMA didinimas nuo 730 iki 867,67 euro, yra tinkamas.
Prezidentūra, profesinių sąjungų atstovai siūlo likti bent prie LB pasiūlyto dydžio, tuo tarpu Vyriausybės narė, ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė, ekonomistai bei verslo atstovai išskiria, kad toks MMA didinimas gali būti keliantis pernelyg daug rizikų šalies finansiniam stabilumui.
Ekonomistas N. Mačiulis mano, kad MMA pakėlus 15–19 proc. kiltų rizika, jog padidės nedarbo lygis ir sumažės darbo vietų skaičius
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis mano, kad dėl minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) kėlimo klausimo išlieka didelis neapibrėžtumas, kuomet skiriasi verslo ir darbuotojų lūkesčiai. Pasak jo, drastiškai pakėlus MMA, kiltų rizika, kad išaugs nedarbo lygis.
Jis tvirtino, kad didelis MMA kėlimas būtų meškos paslauga atsižvelgiant į ekonominę situaciją šalyje ir pasaulyje.
Prezidentūra MMA ir neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) siūlo didinti ir laikytis LB pasiūlymo
Tuo tarpu prezidento patarėja Irena Segalovičienė siūlo didinti gyventojų, visų pirma uždirbančių mažiausiai, pajamas, auginant neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), vaiko pinigus.
Be to, anot patarėjos, reikia toliau laikytis numatytų planų didinti minimalią mėnesinę algą (MMA), perskaičiuoti socialines išmokas, o visoms priemonėms finansuoti valstybė dar turi daug laisvės skolintis.
Pasak Gitano Nausėdos vyriausiosios patarėjos ekonomikos ir socialinės politikos klausimais teigia, kad su tuo, jog „infliacija ryja pajamų augimą“, susiduria jau ne tik turintys mažiausias pajamas, bet ir dalis vidurinės klasės šeimų. Patarėja mano, kad reikėtų siekti NPD priartinti prie MMA, kuri siekia 773 eurus.
Taip pat ji akcentavo, kad derėtų laikytis tikslo nuo 2023 m. MMA didinti 19 proc. (iki 867,67 euro), ką birželį siūlė Lietuvos bankas.
A. Armonaitė pasiūlė kitokį MMA ir NPD dydį, G. Skaistė idėją sukritikavo
Vyriausybės narių pozicija dėl MMA ir NPD dydžių taip pat nesutampa. Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė šią savaitę tvirtino, kad MMA „ant popieriaus“ galėtų kilti iki 800 eurų, o tuo tarpu neapmokestinamų pajamų dydis (NPD) iki 740 eurų.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė tvirtino, kad yra suprantama, jog žmonių pajamos turi didėti, tačiau ji siūlo neapsiriboti diskusijomis tik apie minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimą.
Ministrė tvirtino, kad Lietuvos banko skaičiavimai ir siūlymas didinti MMA iki 867,67 euro yra ambicingas ir suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad žmonėms reikės susimokėti išaugusias sąskaitas už elektrą ir laukia sudėtingesnis šildymo sezonas. Tačiau, ji teigė nenorinti, kad diskusija dėl žmonių pajamų suktųsi tik apie minimalią algą, kai Lietuvoje jau yra sustiprėjusi vidurinė klasė, kuri dirba nuo ryto iki vakaro ir kuriai taip pat yra nelengva.
Tačiau, tokį siūlymą sukritikavo Finansų ministrė Gintarė Skaistė, tikinusi, jog toks pasiūlymas nėra finansiškai subalansuotas ir, pasak jos, tiek MMA, tiek NPD turėtų didėti panašiu tempu.
Verslo konfederacija A. Armonaitės siūlymą vadina racionaliu, LPSK tikina, kad LB pasiūlytas MMA dydis yra minimali riba
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė taip pat įvertino A. Armonaitės MMA siūlymą. Pasak jos, vien esantis nesutarimas tarp ekonomikos ir inovacijų bei finansų ministrės nuomonių yra nesolidus, o MMA dydis, kurį vasaros pradžioje įvardijo Lietuvos bankas, turėtų minimali riba ir apie mažesnį dydį negali būti kalbos.
Tuo tarpu Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis aiškina, kad A. Armonaitės pasiūlymas būtų racionalus, atsižvelgiant į šiuo metu esančią situaciją. Pasak jo, MMA neabejotinai turi kilti, tačiau reikėtų iš naujo persvarstyti MMA dydį, nes Lietuvos banko pasiūlytas MMA, Lietuvos verslo konfederacijos vertinimu, šokiravo visus.
LVK vadovas taip pat sako, kad Vyriausybė turėtų pasidalinti naštą ir kalbėti apie spartesnį NPD didinimą. Pasak jo, trišalėje taryboje buvo sutarta su profesinėmis sąjungomis, kad siekis yra, jog MMA ir NPD dydis sutaptų ir tai garantuotų didesnes pajamas mažiausiai uždirbantiems.
Vis tik LPSK vadovė pabrėžė, kad svarbiausia yra, jog darbuotojams mokestinė našta mažėtų, ypatingai mažiausiai uždirbantiems, tačiau labai tikimasi drąsių ir ryžtingų iš Vyriausybės, apmokestinant kapitalą.
Rudenį turėtų būti priimtas galutinis sprendimas dėl MMA dydžio nuo 2023 m., bet kol kas bendro sutarimo viešojoje erdvėje nematoma.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva. LLRI (Kotrynos Tamkutės) nuotr.
Už indėlį ginant laisvės ir atsakomybės idėjas tarptautinio tinklo „Atlas Network“ įsteigtu prestižiniu sero Antonio Fisherio prizu įvertinta Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva tvirtina, kad jos puoselėjami principai leidžia užtikrinti, jog valdžios kišimasis į ekonomiką netaptų savaime pateisinamu tikslu.
Nors paskirstyto pelno mokesčio idėją Institutas suformavo dar 1995 m., šį modelį jau spėjo pritaikyti Estija, Latvija ir iš dalies Lenkija, tačiau Lietuvoje ši iniciatyva vis dar nesusilaukė pakankamo politinio palaikymo. Dabar LLRI vadovė sako, kad itin aukštos infliacijos kontekste ieškoma būdų pritaikyti tarpinį šio modelio variantą – paskirstyto pelno mokesčio idėją keisti momentinio nusidėvėjimo idėja.
Ir nors pasiūlymai dėl pelno mokesčio modelio tobulinimo kol kas stringa, Finansų ministerija pavasarį pradėjo diskusijas dėl visuotinio nekilnojamo turto (NT) mokesčio įvedimo. Vis tik, E. Leontjeva išreiškė apmaudą, kad tokiais pasiūlymais paprasčiausiai yra „skaldoma visuomenė“.
„Matome, kad visada kiekvienas mokestis įvedamas su ta pačia paradigma: pradžioje apmokestinsime tik pačius turtingiausius. Rėžiai, kurie nustatomi, eiliniam piliečiui atrodo nesvarbūs, o paskui einama link visuotinumo, rėžiai yra nuleidžiami, tarifai didinami. Tai mes dabar matome su nekilnojamo turto mokesčiu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA teigė E. Leontjeva.
Tuo metu kalbėdama apie pačios infliacijos priežastis, ekonomistė atkreipė dėmesį, kad Europos centrinio banko (ECB) politika lėmė, jog nuo 2019 m. pradžios iki praėjusių metų pabaigos pinigų masė Lietuvoje išaugo maždaug 50 proc.
„Per pusę išaugo pinigų masė. Žinoma, kad tai leido kainoms augti lengvai ir visuotinai. Nes šiaip, jeigu auga kažkurių išteklių kainos, kažkokių kitų turi mažėti. Jeigu žmonės daugiau pinigų neturi, tai natūralu, kad atsisako kažkokių kitų savo vartojimo prekių ir kainų augimas būna skaudus, bet nevisuotinis“, – aiškino ji.
„O mes matėme tokį sklandų visuotinį augimą. Pinigų politika čia suvaidino neabejotiną vaidmenį. To negalima nuneigti“, – pabrėžė LLRI vadovė.
Interviu Eltai E. Leontjeva taip pat pateikė savo vertinimą, ar šalies įmonėms suteiktos galimybės lengviau įdarbinti užsieniečius, gali atsverti visą susidariusį darbuotojų trūkumą. Taip pat ji įvertino, ar vis dažniau įvardijama recesijos rizika tikrai yra neišvengiama.
– Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuo pat Nepriklausomybės pradžios pasiūlė daug iniciatyvų, pirmiausiai susijusių su mokesčių sistemos tobulinimu. Pastaraisiais metais minimos ir Laisvės nuo mokesčių bei Pagarbos mokesčių mokėtojui dienos, kurios atsirado instituto iniciatyva. Tačiau tuo pačiu metu laisvosios rinkos idėjų šalininkai neretai mėgsta garsią frazę, kad mokesčiai yra vagystė. Tai jeigu mokesčiai iš tiesų yra vagystė, tai kaip vagystė gali būti pagarbi?
– Turbūt reikėtų skirti du diskursus. „Mokesčiai, kaip vagystė“ – žinomos Frederico Bastiato, Murray Rothbardo ištaros, tokioje labai teorinėje paradigmoje. Tai neturėtų būti politinių debatų objektas. Mes tuos diskursus žinome, gilinamės į juos, bet šiandien gyvename toje realybėje, kai mokesčiai yra. Todėl, būdami pragmatiški, mes siekiame, kad mokesčiai būtų kuo aiškesni, paprastesni ir mažesni. Tikime, kad maži mokesčiai gali lemti didesnį biudžeto pajamų surinkimą. Tokių radikalių diskursų, kurie labai tinka teoriniam seminarui, viešoje diskusijoje nenaudojame.
– Tai sakote, kad iš teorinės pusės galima samprotauti apie tokius teiginius, bet kol gyvename, kai vis tiek yra mokesčiai, tai geriau, kad tie mokesčiai būtų efektyvūs?
– Taip, nors netgi tai, ką aš pati pasakiau, galima kvestionuoti. Nes kai kurie teoretikai sako, kad mokesčiai turėtų labiau skaudėti žmonėms ir būti labiau atpažįstami. Jeigu žmogus pats moka mokestį, pavyzdžiui gyventojų pajamų mokestį (GPM), metų gale turi paskaičiuoti jį ir sumokėti, tai jis daug labiau pažintų savo mokesčių naštą ir jam labiau rūpėtų mokesčio dydis bei skaičiavimo taisyklės. Dabar sistema tokia, kad mokesčiai tarsi yra patogesni, darbdavys „prie šaltinio“ nuskaičiuoja mokestį, bet žmogus to net nežino ir jam kartais atrodo, kad darbdavys dalį jo pajamų gal su valstybe kažkaip pasidalina. Teorinėje diskusijoje yra skirtingi požiūriai, ar mokesčiai turi būti kaip žaizda, ar visgi reikia eiti tokiu pragmatiniu keliu, kad mokesčiai kuo mažiau skaudėtų, kuo mažiau būtų pastebimi, kad žmonėms sukeltų kuo mažiau praktinių rūpesčių. Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Mūsų politinis diskursas, deja, yra toli nuo tokių diskusijų. Mes džiaugiamės, kad bent jau mūsų paskirstyto pelno mokesčio idėją dabar, ypač aukštos infliacijos fone, galbūt pavyks pakeisti momentinio nusidėvėjimo idėja, kadangi įmonėms infliacija taip pat sukelia vieną labai nematomą problemą, kuri atsilieps ekonomikai ir visų žmonių gerovei po kelių metų. Būtent tai, kad ilgalaikis įmonių turtas, kuris yra atkuriamas per nusidėvėjimo nuskaičiavimus iš pelno mokesčio, yra neadekvačiai atstatomas. Tarkime, turtui, kuris kainavo 100 tūkst. eurų, šiandien įsigyti reikia jau 250 tūkst. eurų. O nusidėvėjimo normatyvai nepakeičiami ir neindeksuojami. Mes matome čia tokią tiksinčią bombą, į kurią būtinai reikia reaguoti. Dėl to galvojame, kad momentinis nusidėvėjimas, kai iš karto gali visą įsigytą ilgalaikį turtą nuskaičiuoti nuo mokesčių, tai būtų kažkiek panašu į paskirstyto pelno mokesčio modelį, bet galbūt valdžiai labiau priimtina idėja.
Apie tai jau buvo kalbėta ir mokesčių lengvatų peržiūros grupėje. Buvo užuominų, kad tai būtų labiau priimtina Finansų ministerijai ir Vyriausybei, bet tuo pačiu apsaugotų įmones nuo situacijos, kai po krizės nebeturime potencialo, gamybinių pajėgumų. Kai reikės padidinti gamybos apimtis, paaiškės, kad investicijos, deja, iš Lietuvos išplaukia. Laukiamos investicijos čia irgi neatėjo. Turimo ilgalaikio turto bazė nudėvėta ir neatkurta. Tai gali žymiai prailginti krizę.
– Kaip suprantu, diskusija dėl paties paskirstyto pelno mokesčio idėjos nusikelia į rudens sesiją, ką ir iš politikų jau tenka girdėti. Buvo laukiama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skaičiavimų, jų tarsi ir buvo sulaukta, bet yra gan aiškus Finansų ministerijos pasipriešinimas. Tai dabar ieškoma kažkokio tarpinio varianto, kuris galbūt būtų kompromisinis? Bet ar to tarpinio varianto užteks, atsižvelgiant į kontekstą, kad daugeliui ekonomistų, kalbant apie recesiją, investicijų pritraukimas tikriausiai apskritai bus vienas esminių šalies politikos klausimų?
– Tikrai tai bus esminis klausimas, galvojant apie krizės trukmę ir išėjimą iš jos. Išorinių investicijų škvalo į Lietuvą šiomis geopolitinėmis sąlygomis negalime tikėtis. Todėl sąlygos, kuriomis veikiančios įmonės gali reinvestuoti tai, kas uždirbama ir palaikyti savo potencialą, bus esminės. Todėl mes ir grįžome prie tos momentinio nusidėvėjimo idėjos, kaip tokios, kuri tikrai nėra pakankamai radikali ir todėl priimtina Vyriausybei. Infliacija padaro ją dar labiau savalaike. Tikiuosi, kad rudenį bent jau tai gali būti priimta. Bet šalia būtinai Vyriausybei primename, kad reikia spręsti ir investicinio projekto, ir mokslinių tyrimų, ir eksperimentinės plėtros (MTEP) lengvatos klausimus, kurių taikymą labai riboja nenuoseklūs kriterijai, sąlygos, teisinės kolizijos. Svarbu, kad įmonės norėtų investuoti, kad turėtų iš ko investuoti ir būtų pakankamai patrauklu tai daryti. Ekonomikos nelaukia lengvi laikai, todėl raktas į ateitį yra kuo geresnės sąlygos investicijoms. Būtent, privačioms, kiekvienos įmonės daromoms investicijoms.
– Iš kitos pusės matome, kad tokios idėjos, kaip paskirstyto pelno mokesčio modelis tarsi ir įstringa diskusijose, bet lygiagrečiai atgimsta ir idėjos apie visuotinį nekilnojamo turto mokestį, dėl kurio tikriausiai irgi bus kalbama rudens sesijoje. Apskritai, žvelgiant į tendencijas, kad naujų mokesčių idėjos užgimsta lengviau, negu kad idėjos tobulinti dabartinę mokesčių sistema, jums kelia susirūpinimą?
– Taip, nes ir Finansų ministerija, kuri akcentuoja, kad jų pagrindinis tikslas padidinti biudžeto pajamas, vis dėl to turėtų, ir tikiu, kad jaus tą ryšį tarp skaidrios, žmonėms ir kapitalui priimtinos mokesčių sistemos ir potencialiai augančių biudžeto pajamų. Jų tikslas neužkerta kelio ieškoti tų pačių principų, apie kuriuos kalbame ir mes, nes tie principai ilgainiui padidintų biudžeto pajamas ir užtikrintų ekonomikos tvarumą.
Nekilnojamojo turto mokestis šiomis aplinkybėmis tikrai atrodo, kaip tam tikras nesusipratimas, nes jo pajamos, kaip beskaičiuotume, nebus lemiamos mūsų biudžetui. Kalbos apie savivaldos stiprinimą yra gražus pretekstas, bet mes žinome, kad savivaldų finansinis nepriklausomumas būtų pasiektas, jeigu būtų mažiau perskirstoma. Nes dabar, kaip žinome, GPM, kuris yra pagrindinis savivaldos pajamų šaltinis, kiekvienais metais yra perskirstomas pagal ne kažkokius stabilius kriterijus, bet pagal ad hoc poreikius. Turtingos savivaldybės atiduoda dalį to mokesčio neturtingoms. Toms neturtingoms dar primokama. Tai savivaldos finansinis nepriklausomumas prasideda nuo perskirstymo mažinimo arba bent jau nuo tam tikrų nuoseklių kriterijų įvedimo. Jeigu aš žinosiu, kad man kitais metais irgi paliks tik 80 proc. surinkto GPM, aš vis tiek stengsiuosi ugdyti tą bazę. Bet jeigu aš žinau, kad šiemet buvo 80 proc., o kitais metais gali būti tik 75 proc….
– Nepriklausomai nuo pastangų?
– Taip, todėl tų pastangų mes ir nesulaukiame. Diskutuojant apie NT mokestį beveik visi, net jo palaikytojai pripažino, kad šiandien savivaldybės taip pat turi teisę naudoti skirtingus mokesčių rėžius, bet vis tiek naudoja praktiškai žemiausią rėžį. Todėl suteikus galimybę tarsi naudoti didesnius ar mažesnius mokesčius, programuojama, kad visi turbūt naudos žemiausią mokestį. O tai reiškia, kad tiesioginio suinteresuotumo kaip ir nėra, arba nugali kažkokie kiti argumentai. Sakyčiau, kad savivaldos stiprinimo mums reikia, bet šį kartą tai ne visai vykusi priedanga. Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O pats NT mokestis, kaip minėjau, pajamų sukurs mažai. Sąmyšio visuomenėje yra daug. Nekilnojamo turto rinkai ir taip ateina nelengvi laikai, nes paklausa yra didelė, pasiūla labai sumažėjusi dėl biurokratinių procedūrų. Jeigu mes norime, kad kainos neaugtų taip staigiai, pirma, reikia tvarkyti pinigų politiką. Antra, žiūrėti, kokios mūsų valstybės jėgose esančios priemonės leistų pasiūlą padidinti, pagreitinti ir atpiginti derinimo procedūras.
O visuotinis mokestis, apmaudu, kad juo skaldoma visuomenė. Matome, kad visada kiekvienas mokestis įvedamas su ta pačia paradigma: pradžioje apmokestinsime tik pačius turtingiausius. Rėžiai, kurie nustatomi, eiliniam piliečiui atrodo nesvarbūs, o paskui einama link visuotinumo, rėžiai yra nuleidžiami, tarifai didinami. Tai mes dabar matome su nekilnojamo turto mokesčiu.
– Bet galbūt yra suprantamas biudžeto pajamų surinkimo didinimo poreikis? Nes pateikiant ir pirmuosius 2 mlrd. eurų vertės antiinfliacinius siūlymus, opozicija neretai kritikavo, kad trūksta tvarių pajamų šaltinių, tuo pat metu didinant biudžeto išlaidas. Ar šiame kontekste apskritai reikalingos valstybės išlaidas didinančios antiinfliacinės priemonės, o tada galbūt pateisinamas ir pajamų šaltinių ieškojimo poreikis?
– Na, čia klausimas valandos diskusijai… Nes antiinfliacinių priemonių yra prasmingų ir pateisinamų, bet yra ir tokių, kuriomis didinamas karštų pinigų kiekis, o tai greičiausiai gali tik paskatinti infliaciją.
Jeigu nėra optimizuojamos valstybės išlaidos, tai visada galima pagrįsti, kad mokesčių reikia daugiau, reikia didesnio tarifo, naujo mokesčio. Deja, nuo pandemijos pradžios mes valstybės pusėje nematėme pastangos optimizuoti išlaidas. Ši vyriausybė tokius tikslus kėlė, ir tai įkvepia, bet realios pažangos kol kas, deja, nedaug. Todėl sakyčiau, kad prieš kalbant apie naujus mokesčius, vis tiek pirmiau turėtų būti padaryti namų darbai. Pasakyta, kad čia mobilizavome, čia optimizavome, sumažinome, sujungėme. Ir jeigu po viso to mums vis tiek trūksta, tada jau galima žiūrėti į biudžeto pajamų pusę. Taigi, pirmiausiai turi būti tvarkoma išlaidų pusė, kaip yra daroma kiekvienoje šeimoje ir kiekvienoje įmonėje.
– Tuomet kalbant apie disbalansą tarp pajamų ir išlaidų. Opozicija, kuri iš pradžių kritikavo dėl tvarių pajamų šaltinių trūkumo, po to netgi boikotavo Seimo posėdžius, nes išlaidos nėra didinamos. Šiame kontekste matome, kad valstybės išlaidas, netgi skolą, politikams paauginti yra lengviau, negu padidinti pajamas ir tą skolą sumažinti. Skolos išlaidos ir administravimo kaštai dėl obligacijų pajamingumų didėjimo tik auga. Tai kiek, jūsų nuomone, kovos su infliacija tikslas gali pateisinti augančią valstybės skolą?
– Neramina ne tik Lietuvos požiūris ir tendencijos, bet ir visos euro zonos, kur tikrai matome, kad norima ir toliau nesilaikyti Mastrichto kriterijų, kurių pagrindinis tikslas ir buvo apriboti valstybės skolinimąsi iki priimtinų, pakeliamų ribų. O dabar tos ribos daugelyje šalių viršytos ir nenorima grįžti prie tų, kažkiek sveikesnių skolinimosi apimčių. Jeigu skolinimasis viršija galimybes, tai žinoma, kad tai vienaip ar kitaip kerta per pinigų tvarumą. Kadangi Lietuva yra bendroje eurovaltyje, mums yra sudėtingos dilemos, ar čia reikia tvarkytis geriau negu kitiems, žinant, kad bus remiama Graikija ir kitos Pietų šalys. Ar reikia skubėti ir išlaidauti. Suprantu, kad ir Lietuvos Vyriausybei turbūt tokios dilemos nėra svetimos. Pagalvojama, kodėl mūsų sąskaita reikia taupyti.
Pagaliau, net kai palūkanos auga, vis tiek politikai nemoka palūkanų iš savo privačių pajamų. Tai gula į tą patį biudžetą, tai yra ta pati našta, kuri pereina kitoms kartoms. Palūkanos neužspaudžia taip, kaip užspaudžia jauną šeimą, kai jai pabrangsta būsto kreditas. Matome, kad bendra Europos tendencija nėra į finansinę ir pinigų sveikatą.
– Viena, monetarinės politikos ranka, centriniai bankai didina palūkanų normas, keldami skolinimosi kaštus, tarsi skatindami mažinti valstybių išlaidas, tuo tarpu tų pačių Mastrichto kriterijų yra atsisakoma. Lietuvos biudžeto deficitas kitais metais turbūt irgi ženkliai nesumažės, kitos valstybės elgiasi panašiai. Tai ar čia nėra prieštaravimo, kad centriniai bankai ragina pristabdyti, o valstybės fiskalinės politikos ranka toliau kaitina infliaciją?
– Teisingas pastebėjimas. Bet ir centriniai bankai nėra visiškai nuoseklūs, nes jie turi du pagrindinius įrankius, kaip riboti pinigų masės augimą. Palūkanos yra tik vienas iš tų įrankių. Kitas įrankis yra tiesiogiai mažinti masę. Ką mes pastebėjome Europos centrinio banko pareiškimuose, kad atviros rinkos operacijų būdu pinigų masė nebus didinama, bet nebuvo pasakyta, jog ji bus mažinama. Buvo akcentuojama, kad vertybiniai popieriai, kurių terminas sueis ir kurie Europos centrinio banko bus išperkami, jų lėšos nebus „nusodinamos“, bet reinvestuojamos. Reinvestuojamos būtent į tas sudėtingas šalis. Buvo išskirtinai paminėta Graikija, bet pasakyta „ir kitoms, kurioms labiausiai reikės“.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia matau tam tikrą nenuoseklumą, kuris lemia didelį perskirstymą. Nes palūkanos pirmiausiai trenks privačiam sektoriui ir namų ūkiams. Aišku, palūkanas anksčiau ar vėliau bet kuriuo atveju reikėjo išvesti į teigiamą zoną. Bet nesiimama kitos galingos priemonės, siekiant pinigų masės susitraukimo – mažinti atviros rinkos operacijas ir valdžių finansavimą. Nes tai tikrai atsilieptų per kainų augimo galimybes.
Tokia pinigų politika lemia perskirstymą. Matome, kad pirmiausia lėšos eis į problematiškas ekonomikas, joms palaikyti. Valstybių finansavimas euro zonos mastu išliks bent tame pačiame lygmenyje, koks yra pasiektas. Jis nebus mažinamas. Vadinasi, pinigai pirmiausiai maitins būtent valdžios sektorių, o per palūkanų kėlimą pirmiausiai nukentės privatus sektorius. Tokio perskirstymo pavojus būtina apmąstyti.
Be to, karo situacija apskritai mažina bendrą ekonomikos efektyvumą. Visų, kurie yra paliesti tiekimo grandinių sutrūkinėjimo, naujų partnerių ir pakaitalų paieškų – ekonomine prasme tai reiškia, kad mažėja efektyvumas, gerovė. Prie tos mažėjančios gerovės mes matome, kad lėšos valstybės sektoriui nebus mažinamos. Suprantama, kad tai lemia perskirstymą.
– Visame šios rekordinės infliacijos kontekste, nepaisant to, kad galima vertinti, jog centriniai bankai prieštarauja patys sau, pasigirsta ir kalbų, kiek centriniai bankai apskritai turi įtakos valdant infliaciją. Yra geopolitinės įtakos, išoriniai veiksniai, kurių centriniai bankai negali paveikti. Tai kiek jie pajėgūs paveikti infliaciją, nes sakoma, kad tai kainų augimo nepaveiks, bet sukels recesiją. Tai ar centriniai bankai gali savo politika sukelti krizę, ar infliacija tam tikra prasme yra krizės pasekmė?
– Vis dėl to centrinių bankų politika sukuria cikliškumą. Mes nuo pandemijos pradžios matėme neadekvačią plėtros tendenciją, kai pinigų masė išaugo žymiai labiau, negu buvo pagrįsta ją didinti. Nuo 2019 m. pradžios, dar iki karo pradžios Lietuvoje pinigų masės augimo pikas buvo virš 50 proc. Per pusę išaugo pinigų masė. Žinoma, kad tai leido kainoms augti lengvai ir visuotinai. Nes šiaip, jeigu auga kažkurių išteklių kainos, kažkokių kitų turi mažėti. Jeigu žmonės daugiau pinigų neturi, tai natūralu, kad atsisako kažkokių kitų savo vartojimo prekių ir kainų augimas būna skaudus, bet nevisuotinis. O mes matėme tokį sklandų visuotinį augimą. Jis nurodo, kad buvo pinigų politikos ištakos. To negalima nuneigti.
Bet suprantu, kad centriniai bankai dabar yra tam tikroje aklavietėje, nes imtis kažkokių veiksmų reikia. Atsimename, kad pinigai nuo pandemijos pradžios buvo ne šiaip sau dauginami, bet būtent su tikslu stimuliuoti paklausą. Dabar norima paklausą mažinti, bet reikia suprasti, kad tas ciklas buvo inspiruotas centrinio banko. Skaudu, kad tai gali ne tiek sumažinti paklausą, nes žmonės vis tiek skuba pabėgti nuo infliuojančių pinigų, kiek gali dar labiau suduoti smūgį pasiūlai. Atotrūkis gali dar labiau padidėti. Viešbučių ir restoranų asociacija surengė protesto akciją „Paskutinė verslo vakarienė”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje patvirtinta 21 proc. vidutinė metinė infliacija. Tai yra beprecedentis dalykas. Klausimas, ar prie tokios aukštos infliacijos pavyks kažkaip sumažinti paklausą. Jeigu pinigų politika labiausiai trenks per pasiūlą, nematysime nei to, ko norėjo centrinis bankas, nei to, ko nori žmonės. Ypač šioje geopolitinėje situacijoje, kai ir taip mes matome, kad su investicijomis labai įtempta situacija. To dar nerodo statistika, bet mes jau jaučiame, kad tai yra pakeliui.
– Kaip suprantu, sutinkate su prognozėmis, kad recesija tikriausiai kažkokia forma, ar tai techninė ar tai gan rimta, ji tikriausiai bus. Štai sakote, kad būtent ta pasiūlos pusė, kuri ir yra lemiama augimo veiksnių, tikriausiai gali sulėtėti?
– Augimas jau lėtėjo visus praėjusius metus. Tuo metu, iki karo pradžios matėme vieną rimtą veiksnį, kuris lėtino augimą. Tai darbo jėgos trūkumas. Šiandien jau priimtos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, įmonėms tarsi turėtų būti lengviau papildyti savo darbuotojų ratą, bet aišku, ir logistikos grandinės dėl karo dabar dar nėra atsistačiusios, nėra lengvų pakaitalų. Yra signalų, kad tam tikruose segmentuose gali prasidėti business to business paklausos mažėjimas. Lūkesčių, kad gali būti susitraukimas, yra. Bet ar jis bus drastiškas, ar pakenčiamas, šiandien turbūt per anksti sakyti.
Todėl mūsų akcentas ir yra: darykime tai, kas leistų krizę sušvelninti, sumažinti poveikį Lietuvai. Nes vis tiek sankcijos lemia, kad Europai reikia gamybinių pajėgumų Vidurio ir Rytų Europoje. Esame maža šalis ir keletas sėkmingų investicijų, o dar svarbiau, sąlygos, kad mūsų įmonės nenustotų investuoti, jau leidžia tikėtis tam tikro stabilumo.
– Kalbant apie darbuotojų trūkumą ir Lietuvos ekonomikos perspektyvas apskritai, štai ir matematikos egzaminas tikriausiai daugelį technologijų įmonių kažkiek suneramino. Jau ilgą laiką kalbama apie IT srities specialistų trūkumą. Bus galima atsivežti daugiau užsieniečių darbuotojų, bet ar užsieniečiai gali atsverti visą Lietuvos įmonių aukštos kvalifikacijos specialistų poreikį? Ar visgi reikia inovacijų švietime?
– Tikrai negalime remtis vien tik užsieniečiais. Jie gali užpildyti kažkokias spragas. Dalis tų žmonių, tikėtina, liks čia, kurs šeimas, augins vaikus. Bet tai tikrai nėra raktinis problemos sprendimas. Labai neramina toks jaunimo ugdymas, kai mes Europos Sąjungoje matome vis daugiau diskusijų dėl universalių bazinių pajamų. Stebėjau, kad daugelyje mokyklų vyko jaunimo debatai ir būtent ši tema buvo labai skatinama. Įsivaizduokite, kas bręsta jaunuolio galvoje, kai jis nuo devintos klasės išmoksta visus argumentus, kodėl galima gyventi ir turėti pajamų nedirbant, nieko neduodant visuomenei. Suduodamas smūgis visam jo gyvybės potencialui, žmogus nebėra parengties būsenoje. Jis nesidomi, kur labiausiai bus reikalingi specialistai, kokios technologinės specialybės atsiranda ir kaip jos įgalina ugdyti save. Jeigu žmogus nuo jaunų dienų gauna signalą, kad galima gyventi nieko neduodant visuomenei, neišvengiamai jo pastanga įgyti kompetencijas ir žinias nebus tokia aktyvi.
Turbūt mes iš dalies matome viso to pasekmes. Nors yra tikrai labai šaunaus, ambicingo ir pasišventusio jaunimo, bet matome, kad kažkas yra negerai – Lietuvoje yra tiek daug įmonių, kurioms trūksta inžinierių, technologų, meistrų plačiąja prasme. Institute gilinomės į užimtumo rinkos valdymo priemones, nustebome, kad Užimtumo tarnyba, pagal įstatymą, privalo užtikrinti pusiausvyrą tarp darbo paklausos ir pasiūlos. Matome, kiek daug dedama pastangų, kad valstybė sužinotų, kokių profesijų trūksta.
Nors mes labai pajudėjome bendrame supratime, kokios biurokratijos niekam nereikia, visgi neskubama atsisakyti reikalingų profesijų sąrašų sudarymo, tvarkymo. Tai yra visiškas absurdas, žinant, kad iš to vis tiek nesiunčiami signalai švietimo sistemai ir negimsta reikalingi specialistai. Kokią sritį bepaimtum, mes girdime verslo, gamintojų ar paslaugų tiekėjų kritiką, kad nėra ruošiami reikalingi specialistai, kad yra disbalansas pačioje specialistų ruošimo struktūroje. Renkama informaciją apie trūkstamas profesijas, o veiksmo nėra. Tai kokią prasmę turi ta informacija? Pradedant odontologų padėjėjais, baigiant inžinieriais ir robotinių linijų valdymo ir priežiūros specialistais, absoliučiai visur yra spraga. Įmonės vis labiau imasi pačios kurti profesinio rengimo kursus, akademijas, kad bent kažkiek ugdytų žmones, pajėgius dirbti realius darbus.
– Tikriausiai palietėme ne vieną ekonominės politikos problemą, bet už jūsų pastangas analitinis centras „Atlas Network“ apdovanojo jus Sero Antony Fisher apdovanojimu. Vertinant jūsų pačios indėlį į laisvosios rinkos idėjų populiarinimą Lietuvoje, kiek mūsų šalis toli nuo tų idealų? Ar manote, kad Lietuva gali priartėti prie tų idealų, nuo kurių ir pradėjome pokalbį. Ar visgi priešingai – gali ir nutolti?
– Nors ir mėgstame pasiskųsti, bet Lietuva tikrai padarė neįtikėtiną pažangą. Visa tai, kas buvo taip greitai padaryta 1990 m. pradžioje, kai mes kartu su čekais pirmavome privatizavimo greičiu, mastu, aprėptimi, kaip greitai buvo sukurta vertybinių popierių rinkos teisinė bazė, kiek daug padėta pastangų, kad žmonės išmoktų gyventi, kaip atsakingi privatūs savininkai, verslininkai, tai tikrai yra neįtikėtinas skirtumas. Aišku, esame panašūs į Estiją ir Latviją, bet kai lygini su kitomis buvusios Sovietų Sąjungos Respublikomis, tai skirtumas yra kaip diena ir naktis.
Tai nepaisant visų skundų, proveržiai yra didžiuliai ir malonu, kad ir užsienyje esame gerbiami, kaip vienas iš nuosekliausių analitinių centrų ir populiariname Lietuvos vardą. Nuolat gauname aukštus reitingus tarp analitinių centrų, kur nebūtinai vertinami tik laisvos rinkos centrai, bet ir tokie, kurie turi daug didesnius pajėgumus, sąsajas su valdžios institucijomis. Tai priimu, kaip didelį atsakomybės ženklą, nes į mus lygiuojasi ir kiti kolegos užsienyje. Mokytojai mitinguoja. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dabar mes dažnai turime veikti ne tik Lietuvos ribose, bet ir atsiliepti į Europos Sąjungos iniciatyvas, tokias, kaip platforminio darbo reguliavimas, minimalus pelno mokestis, Skaitmeninių rinkų aktas ir visi kiti dalykai, kur Lietuvos mastu mažai ką galima pakeisti. Aišku, švietėjiška veikla visuomet išlieka mūsų prioritetas, o esant lyderiais Europoje, mes galime veikti drauge su kitais analitiniais centrais ir formuoti diskusijas su įstatymdaviais, dirbančiais Briuselyje.
Manyčiau, tai tikrai yra būtina, jeigu norime išlaikyti demokratiją nemiegančią ant savo laurų, bet budrią ir kvestionuojančią save, nuolat ieškančią proporcingų ir efektyvių sprendimų. O ne tokią, kuri gali pati save suvalgyti dėl to, kad pataikauja žmogaus silpnumui ir nori visko daugiau ir daugiau, be ribų.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Lietuvoje minima Laisvės nuo mokesčių diena – simbolinė diena metuose, kuria paminima, kada kiekvienas šalies mokesčių mokėtojas baigia finansuoti valstybę ir pradeda dirbti sau – asmeninei ar šeimos gerovei kurti. Ją skelbiantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) paskaičiavo, kad bendriesiems valstybės reikalams mokesčius mokantys lietuviai šiemet dirbo virš penkių mėnesių.
Instituto prezidentės Elenos Leontjevos teigimu, apskaičiavus Laisvės nuo mokesčių dieną matyti, kad mokesčiais surenkamų pajamų valstybei trūksta, dėl to auga valstybės skola, kuri 2021 m. pabaigoje siekė 24,5 mlrd. eurų arba 8772 eurus vienam gyventojui.
„Pastaraisiais metais surenkamų mokesčių vis labiau trūko visoms valstybės išlaidoms finansuoti, ir todėl nuolat augo skolinimasis.
Skelbiama, kad valstybės biudžeto deficitas yra 4,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau čia yra lyginama su BVP. O realus atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų yra virš 12 proc., taigi, kas dešimtas išleistas euras yra skolintas“, – pasakoja E. Leontjeva.
Naujienų agentūrai ELTA ji sutiko pristatyti šią simbolinę datą ir papasakoti, kodėl Lietuvos skolos augimo tempai kelia nerimą, nors, pagal Europos Sąjungos (ES) nuostatas, šalies skolos rodiklis dar neviršija leistinos ribos.
„Negalėdama šios dienos mokesčiais finansuoti visų valstybės poreikių, valdžia apmokestina būsimąsias kartas“, – konstatuoja ekspertė, besilaikanti pozicijos, jog Europoje vis dar galiojant atlaisvintoms fiskalinės drausmės taisyklėms, jau pripratome gyventi ne pagal savo išgales, o valstybės išlaidų peržiūra vis atidedama.
– Pirmadienį minima Laisvės nuo mokesčių diena. Kuo ji svarbi, ką reiškia kiekvienam mokesčių mokėtojui? Kaip ją skaičiuojate ir kokias išvadas apie Lietuvos biudžeto balansą, išlaidas, pajamas bei valstybės skolą padarėte šiemet?
– Laisvės nuo mokesčių diena supažindina žmogų su mokesčių mokėtojams tenkančia biudžeto išlaikymo našta. Visose srityse valdžia siekia dirbti skaidriai ir tinkamai informuoti žmones, tačiau mokesčių ir valstybės išlaidų srityje neretai apie tai pamirštame. Žinome, kad dalis žmonių iki šiol painioja mokėjimus už elektrą ir šildymą su mokesčiais.
Tad svarbu, kad jie būtų supažindinami su tikraisiais mokesčiais ir bent jau nujaustų proporcijas – tarp mokesčių ir išlaidų, įvairių valstybės išlaidų, tarp skirtingų sumokamų mokesčių. Informuotas žmogus gali geriau suformuoti nuomonę ir suprasti politikų deklaruojamus rinkiminius pažadus – ką jie žada daryti su mokesčiais, ir kaip užtikrins, kad mokesčiai bus panaudoti tikslingai.
Taigi, šiemet valstybės išlaidoms finansuoti dirbome 5 mėnesius ir 6 dienas arba 157 dienas. Kalendorius tarsi padeda žmogui geriau suprasti, kokią dalį savo sukurtos gerovės jis skiria bendriesiems valstybės reikalams. O tai yra beveik pusė mūsų pastangų, taigi verta gilintis į jų panaudojimo būdus. Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Žmonės nustemba, sužinoję, kuri valstybės finansavimo sritis kiek kainuoja. LLRI skaičiavimai rodo, kad vidutinis mokesčių mokėtojas šiais metais 34 dienas per metus skirs tam, kad finansuotų „Sodros” sistemą, 13 dienų – švietimą ir sportą, po dvi dienas dirbs aplinkai saugoti, kultūrai plėtoti ir teisingumui užtikrinti. Žemės ir maisto ūkio palaikymas kainuos mums septynias, o užsienio politika vos vieną dieną darbo. Gynybai skiriame aštuonias darbo dienas.
Čia reiktų paminėti, kad pastaraisiais metais surenkamų mokesčių vis labiau trūko visoms valstybės išlaidoms finansuoti, ir todėl nuolat augo skolinimasis. Skelbiama, kad valstybės biudžeto deficitas yra 4,9 proc. BVP. Tačiau čia yra lyginama su BVP. O realus atotrūkis tarp pajamų ir išlaidų yra virš 12 proc. Tai reiškia, kad kas dešimtas išleistas euras yra skolintas.
– Vis tik, prisiminus vieną iš dviejų ES Mastrichto kriterijų, šalies narės skola negali viršyti 60 proc. jos BVP…
– Nors mūsų skola dar nesiekia Mastrichto kriterijų ribos ir dažnai pagiriama, kaip santykinai nedidelė, pagrindinė to priežastis yra tai, kad mes, atsiskyrę nuo Sovietų Sąjungos, pradėjome, kaip sakoma, „nuo balto lapo“, nuo nulio. Neturėjome skolos. O demokratinės Vakarų šalys jau turėjo sukaupusios nemažą skolų portfelį. 1990 m. Vokietijos valstybės skola siekė 20 proc. BVP, Prancūzijos – 35 proc., Italijos – 54 proc. BVP. Kaip matome, mes vejamės Vakarus gana sparčiai.
– Tuomet kokiais tempais Lietuvos skola auga šiuo metu? Ar sparčiai, pavojingai didėja atotrūkis tarp valstybės išlaidų ir pajamų?
Jeigu 2007 m. Lietuvos skola buvo 4,6 mlrd. eurų ir sudarė apie 15,9 proc. BVP, 2015 m. ji jau pasiekė 15,8 mlrd. eurų arba virš 40 proc. BVP. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos valstybės skola pasiekė 24,5 mlrd. eurų arba 8772 eurų vienam gyventojui.
Pasirodo, kiekvienas gimęs kūdikis paveldi beveik devynis tūkstančius eurų skolos. Lietuvos skola sudaro beveik pusę (44,3 proc.) bendrojo vidaus produkto.
– Juk dabar turime kaimynystėje vykstantį karą tarp vienų didžiausių maisto, įvairių žaliavų tiekėjų, taip pat seniai nematytą energijos kainų augimą bei didžiulį ekonominį neapibrėžtumą. Galbūt yra objektyvių priežasčių, argumentų skolintis labiau, siekiant suvaldyti kylančius iššūkius? Galbūt skolinamės objektyviai?
– Istoriniai duomenys rodo, kad valstybės ima daugiau skolintis ir išlaidauti karo, pandemijos, krizės metu, tarsi norėdamos padengti sunkumus. Bėda ta, kad to daryti vėliau nenustoja.
Žinote, prisimenu, kaip mes diskutavome su vienu bičiuliu, vėliau tapusiu Lietuvos finansų ministru apie įstatymo nuostatas, leidžiančias valstybės biudžetui skolintis. Tuo metu, išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, daugeliui ekonomistų atrodė natūrali mintis, kad valstybė turi gyventi pagal išgales, t. y., kiek surinko mokesčių, tiek ir išleido. Tai buvo mūsų viltis, apie tai vyko karštos diskusijos. Mano bičiulis anuomet tikino mane, kad būtina leisti valstybei skolintis, nes gali būti poreikis „uždengti“ laikinus pinigų srautų svyravimus.
Kitaip tariant, kaip ir įmonei, valstybei gali pritrūkti likvidumo. Todėl toks trumpalaikis skolinimas turėtų būti pateisinamas. Ir ką gi matome? Įstatymu įteisinta galimybė skolintis, tačiau ribos ir sąlygos neuždėtos. Todėl skola nuolatos augo. Įpratome gyventi ne pagal išgales ir dabar tai visiems atrodo natūralu. Įdomūs požiūrio į natūralumą poslinkiai, ar ne?
Argumentų, kad reikia išleisti daugiau, žmogus turi visuomet. Valstybė dėl demokratinio valdymo ir interesų atstovavimo ypatumų turi tokių svarių argumentų dar daugiau. Žmogaus neriboti norai ir išteklių ribotumas yra esminė ekonominio mąstymo ir ekonominio žmogaus veikimo, pačios ekonomikos atsiradimo prielaida.
LLRI šiuos fenomenus tiria savo Stokos studijose. Nepakankamumas yra ontologinis ir todėl objektyvus dalykas. Atšaukti jo mes negalime. Klausimas – ką su juo darome? Išmokstame gyventi su ribomis, kurios verčia optimizuoti mūsų veiklą ir išlaidas? Ar užbraukiame ribas, naudodami tam politinę galią?
Valstybei, kaip ir žmogui, visuomet reikia visko daugiau, geriau, tobuliau. Tai objektyvu. Privačiame gyvenime mus riboja galimybės. Valstybės gyvenime tas galimybes turėtų lemti mokesčiais surenkamos lėšos. Tačiau atotrūkis tarp jų ir išlaidavimo nuolat auga. Tai tampa sistemine yda. Mastrichto kriterijų taikymą nutarta atidėti. Tačiau ar bus geras laikas, kai Europos valstybės galės grįžti prie santūraus išlaidavimo, išlaidavimo pagal išgales? Kol kas taip neatrodo.
– Be to, tikėtina, kad Europos centrinis bankas rugsėjį pakels palūkanų normas, jos nebebus neigiamos. Ar tai taip pat reikštų, kad kiekvienam mokesčių mokėtojui už valstybės skolą tenkanti našta netolimoje ateityje augs, kadangi didės ir skolos palūkanos? Kokia skolos našta kiekvieną mūsų slegia dabar?
– Palūkanos jau ir dabar nėra mažos. Turbūt nustebsite sužinojęs, kad palūkanoms sumokėti mes skiriame daugiau lėšų, negu pavyzdžiui, kultūrai. 2021 m. 246,7 mln. eurų siekiančioms palūkanoms padengti buvo išleista daugiau nei skirta kultūrai – 234 mln. eurų. Nors 2020 m. palūkanoms buvo išleista kone dvigubai daugiau. Neigiamos palūkanos padaro skolinimąsi ypač patrauklų.
Ūkiškai žiūrint, kai palūkanos žemos, tikrai verta skolintis. Klausimas tik vienas – o kam bus panaudota skola? Ar ši skola „atsipirks“, leisdama padaryti strateginį proveržį, ar tik padės padengti valstybės išlaidų neūkiškumą? Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.
Viena iš galimybių, kurią matau labai aiškiai – reformuoti ir sumažinti mokesčius, skolos pagalba uždengiant laikiną biudžeto pajamų sumažėjimą. Jau po kelių metų taip reformuoti mokesčiai generuotų didesnes ir tvarias biudžeto pajamas. Sumažintų šešėlinę ekonomiką. Tačiau bėda ta, kad mes skolintis skolinamės, tačiau sumanaus proveržio tų skolų dėka nesugebame organizuoti.
Valstybės funkcijų optimizavimą irgi vis atidedame, nes pinigų biudžete yra. Išeina, kad skola mus slegia dvejopai – tiesiogine savo našta ir tuo, kad leidžia toleruoti neefektyvų valstybės aparatą, užprogramuoja išteklių švaistymą.
– Kada kiekvienas gyventojas gali labiau pajusti Lietuvos skolos naštą? Vis vien dalį augančios skolos, kartu su palūkanomis, valstybė tikriausiai perkels į visų mūsų sąskaitas. Kokiais būdais „padėsime“ skolą grąžinti? Ar tai reikš didesnius mokesčius, mažėsiančias valstybes išlaidas, dar ką kita?
– Dabar gyvename „euforinėje“ ekonomikoje, kai dėl pinigų emisijos ir infliacijos skola nuvertėja. Todėl susidaro pagunda neriboti išlaidų, nekvestionuoti, kur mes dedame bendrąsias lėšas. Galima pasakyti taip: negalėdama šios dienos mokesčiais finansuoti visų valstybės poreikių, valdžia apmokestina būsimąsias kartas. Kol kas visi viliasi, kad skolos dėl infliacijos nuvertės. Bet pats negebėjimas subalansuoti pajamų ir išlaidų reiškia chronišką deficitą ateityje. Net ir tada, kai palūkanos ims augti, mums bus sunku pakeisti trajektoriją.
Protestuoja mokytojai. 2015 metai. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.
Tyrimai rodo, kad aukštos valstybių skolos turi neigiamą įtaką jų ekonominiam augimui – pasireikšti tai gali per mokesčių didinimą, infliaciją, žemesnį produktyvumą, mažesnes investicijų apimtis. Daugelis ES valstybių patenka tarp tų šalių, kuriuose skolos ir BVP santykis siekia nuo 75 proc. iki 100 proc. ir tai verčia sunerimti.
Ypač turint galvoje tai, kad būtent spartesnis ekonominis augimas yra vienas iš būdų mažinti skolos ir BVP santykį. Tokiu būdu valstybės patenka į uždarą ratą. Vis patrauklesniu atrodantis skolos mažinimo būdas, didinant infliaciją, yra skausmingas ir turi didelį perskirstomąjį poveikį. Dėl to nukenčia silpnesnės visuomenės grupės.
Augant skolai, šalys tampa mažiau atsparios įvairiems šokams, o jų per šį šimtmetį turėjome jau du. Jiems reikia ruoštis – vykdyti atsakingą skolinimosi politiką.
Lengvesnio kelio ieškojimas yra ateities kartų sąskaita. Etinis aspektas galvojant apie tai, kokį pasaulį norime palikti ateities kartoms – klimato kaitos klausimais pripažįstame, kad turime prisiimti atsakomybę. Tad lygiai taip pat ir valstybės skolos klausimu – mes turime atsakomybę neužkrauti nepagrįstai aukšta skola būsimų kartų vien dėl to, kad tai neleis joms priimti sprendimų dėl biudžeto pagal jų tuometinius prioritetus, nes reikės spręsti skolos ir palūkanų problemą.
– Kokių sprendimų, veiksmų reiktų, norint sušvelninti skolos augimą, neapkrauti ja savo vaikų ar anūkų? Kaip patartumėte mažinti šalies poreikį skolintis bei keisti šalies mokestinę sistemą, didinti valstybės pajamas?
– Būtina daryti tai, ką daro bet kuri šeima ir įmonė. Kai negalime pakelti tam tikrų išlaidų, optimizuojame jas, peržiūrime visą veiklą. Dabar gi, kai valstybė gali lengvai pasiskolinti, mes vis atidedame šį būtiną optimizavimą. Pasakyčiau taip – problema ne ta, kad valstybė skolinasi, o galėdama lengvai uždengti pajamų stoką, nesiima nustatyti prioritetų ir optimizuoti visų savo grandžių. Lietuvos profesinių sąjungų protesto eitynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuomet skola tampa dviguba problema – auga jos našta, o valstybės kokybė prastėja. Štai kur reali dilema. Nuolatinė skuba verčia greitai užkišti valstybės finansavimo skyles, o jei tokios galimybės nebūtų, tektų greitai ir sumaniai optimizuotis. Išmoktume tai daryti. Ir nustotume kalbėti apie valstybės institucijų KPI (pagrindinių veiklos rodiklių – ELTA), o akimirksniu juos surastume.
– Pabaigai, įdomi jūsų nuomonė apie „tvarių pajamų“ sąvoką. Opozicijos politikai neretai pabrėžia tokių pajamų stygių į valstybės biudžetą, esą vietoje to skolinamasi. Kaip jūs apibūdintumėte „tvarias“ pajamas? Kokių tokių pajamų pavyzdžių matote, kokių pasigendate ir ar tvarių pajamų šaltinių Lietuvai pakanka?
– Tvarios pajamos lengvai ir skaidriai surenkamos bet kurioje situacijoje. Kaip pavyzdį paminėsiu Ukrainą, kuri prasidėjus Rusijos agresijai, panaikino pridėtinės vertės (PVM) ir pelno mokestį, įvedė 2 proc. apyvartos mokestį. Išgyvenimo būtinybė diktuoja paprastus ir patikimus sprendimus. Pas mus tvariausias turėtų būti PVM, bet daugybė išimčių ir biurokratiniai sunkumai, administruojant, sudarko sistemos tvarumą. Pasaulio bankas nurodo, kad mes esame vieni pirmųjų Europoje pagal PVM nepriemoką.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Nors prezidentas Gitanas Nausėda siūlymą įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį vadina „svarstytinu“, tačiau kartu jis akcentuoja pasigendąs iniciatyvų dėl sisteminės mokesčių sistemos pertvarkos. Šalies vadovas atkreipia dėmesį, kad Finansų ministerijos suburta mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė savo veiklos rezultatų taip ir nepateikė, o dabar vėl yra teikiami pavieniai projektai.
„Truputį gaila, kad mes vėl traukiame atskirus įstatymus kaip zuikius iš kepurės. Tai nėra labai gerai. Žinome, kad buvo suorganizuota speciali mokesčių politikos grupė prie Finansų ministerijos, kuri dirbo tikrai pakankamai ilgai ir intensyviai. Dabar mes vėl svarstome kažkokius iš konteksto ištrauktus vienus ar kitus įstatymus vietoje to, kad pamėgintume vieną kartą sistemiškai išspręsti mūsų mokesčių politikos klausimus“, – ketvirtadienį interviu TV3 televizijai sakė G. Nausėda.
Ketvirtadienį Finansų ministerija kartu su idėja įvesti visuotinį NT mokestį pateikė siūlymus dėl savivaldybių skolinimosi galimybių didinimo. Visgi šalies vadovas išreiškė nusivylimą, kad šio klausimo svarstymą Vyriausybė, jo vertinimu, vilkino taip ilgai, nors panašus Prezidentūros siūlymas Seimui buvo pateiktas dar praėjusių metų pabaigoje.
„Šiek tiek apgailestauju, kad kai kurie sprendimai, kurie galėtų būti puikiausiai priimami pakankamai greitai ir sklandžiai, dėl kartais sunkiai suprantamų priežasčių užstringa, pavyzdžiui, dėl to, kad Vyriausybė nepateikia savo išvados. Kaip galima paaiškinti tai, kad kai kurie įstatymai laukia Vyriausybės išvados po keturis penkis mėnesius. Nejaugi tai galima paaiškinti užimtumu“, – svarstė G. Nausėda. Kiškutis. Wikipedia.org
ELTA primena, kad Finansų ministerijos parengtais įstatymų pakeitimais siūloma savivaldybėms suteikti daugiau galimybių skolintis kartu su Europos Sąjungos (ES) ir kita tarptautine finansine parama įgyvendinamiems projektams bendrai finansuoti.
Pasak Gintarės Skaistės, pasinaudojus numatomu lankstumu savivaldybėms atsiranda erdvė pajamas naudoti kitoms investicijoms, neįšaldant šių lėšų ES ir kitų tarptautinių fondų finansuojamų projektų kofinansavimui.
Ministrės teigimu, šis siūlymas savivaldybėms suteikia platesnes skolinimosi galimybes nei Prezidentūros Seimui jau pateiktas projektas.
„Prezidentūra siūlė leisti papildomą galimybę skolintis teminiams projektams įgyvendinti, tai skaitmenizacijos ir žalinimo projektams. Tuo tarpu mūsų siūlymas yra, kad visiems Europos Sąjungos arba kita tarptautine parama finansuojamiems projektams būtų galima skirti skolinimosi dalį kofinansavimui“, – aiškino G. Skaistė.
Dar gruodžio mėnesį prezidentas G. Nausėda Seimui pateikė Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinio įstatymo pataisas, kuriomis siekiama stiprinti savivaldybių finansinį savarankiškumą.
Nors projektas buvo pateiktas dar praėjusių metų pabaigoje, tačiau Vyriausybė savo išvados dėl pataisų nepateikė daugiau nei pusmetį. Susiklosčiusią situaciją anksčiau komentavęs prezidento vyriausiasis patarėjas Povilas Mačiulis balandžio pabaigoje kalbėjo, kad jam susidaro įspūdis, jog Ministrų Kabinetas šią Prezidentūros iniciatyvą „marinuoja“.
Savo ruožtu premjerė Ingrida Šimonytė paaiškino, kad Vyriausybė iki šiol nėra pateikusi išvados dėl Prezidentūros inicijuoto konstitucinio pataisų, kadangi Ministrų Kabinetas ketina teikti dar geresnį projekto variantą.
Kartu su idėja dėl savivaldybių finansinio savarankiškumo stiprinimo, G. Skaistė pristatė siūlymus dėl visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio. Ministrė pabrėžia, kad didinant savivaldybių skolinimosi galimybes, joms reikalingi ir tvarūs pajamų šaltiniai, todėl siūloma visas iš NT mokesčio surinktas lėšas pervesti į atitinkamų savivaldybių biudžetus.
Nekilnojamojo turto mokestis už pagrindinį gyvenamąjį būstą bus siejamas su deklaruota gyvenamąja vieta ir apmokestinamas progresyviais tarifais, atsižvelgiant į būsto mokestinę vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu.
Už savivaldybės nekilnojamojo turto vertės medianos neviršijančią dalį būtų mokamas 0,03 proc. tarifas, nuo vienos iki dviejų medianų – 0,06 proc., o daugiau kaip dvi medianos – 0,1 proc. Vidutinis mokesčio dydis pagal šiuo metu nustatytą turto vertę siektų 13,5 euro per metus.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Pavyzdžiui, Vilniaus Fabijoniškėse turimas 50 kv. m būstas, kurio mokestinė vertė siektų apie 55,8 tūkst. eurų, būtų apmokestintas 16,7 euro per metus, o pavyzdžiui, Kalvarijos miesto centre 50 kv. m senos statybos – 4-5 eurais per metus.
Tuo metu brangesnis turtas, pavyzdžiui, 177 tūkst. eurų vertės butas Vilniaus senamiestyje, sudarytų 110,89 euro mokestį per metus.
Ministrė pažymi, kad lėšos iš mokesčio surinkimo priklausys nuo savivaldybių pasirinktų tarifų. Tikimasi, kad savivaldybėms pritaikius minimalų tarifą už antrą ir paskesnį būstą, bendras mokesčio surinkimas siektų maždaug 25 mln. eurų, o taikant maksimalius tarifus – maždaug 100 mln. eurų.
Pasak ministrės, įstatymų projektai teikiami derinimui su visuomene, pastabų iš socialinių partnerių ir suinteresuotų visuomenės grupių laukiama iki birželio 10 dienos.
Priėmus įstatymų pakeitimus Seime, gyventojus pirmosios nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijos pasiektų 2025 metų kovo 1 dieną.
Ekonomistas Marius Dubnikovas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Finansų ministerijos suburta mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupė savo tikslo nepasiekė ir šioje kadencijoje greičiausiai taip ir nepasieks, sako Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) viceprezidentas Marius Dubnikovas. Dar praėjusių metų pradžioje pradėjusi veikti darbo grupė siekė peržiūrėti šalyje taikomas mokestines lengvatas bei galiausiai parengti siūlymus, kaip tobulinti šalies mokestinę sistemą.
Tačiau prastas grupės veiklos organizavimas, o dabar ir dėl Rusijos karo Ukrainoje pasikeitusios ekonominės nuotaikos lėmė tai, kad Seimas šioje kadencijoje idėjų dėl mokestinių pokyčių taip ir nesulauks.
„Stadija dabar jokia. Darbo grupė yra įšalusi dar nuo paskutinio posėdžio, situacija nepasikeitusi. Be to, nėra suorganizuotas paskutinis posėdis, kuriame turėjo būti aptariami galutiniai siūlymai, kurie turėtų keliauti svarstymams. Jokio posėdžio nėra numatyta ir greičiausiai jo nebus“, – Eltai kalbėjo M. Dubnikovas.
Mokesčių peržiūros grupėje dirbusio ekonomisto teigimu, įvairių suinteresuotų grupių išsakyti pasiūlymai taip ir nebuvo susistemintai pateikti viename dokumente. Nors Finansų ministerija dar šių metų pradžioje skelbė, kad analizuoja visus pasiūlymus, M. Dubnikovas sako abejojantis, kad kokios nors išsakytos idėjos svarstymus Seime galėtų pasiekti dar šiemet.
„Labai abejoju, ar šios darbo grupės pasiūlymai, kurie buvo išsakyti, kad jie apskritai šioje kadencijoje turės galimybę pasiekti svarstymo stadijas, nes turbūt ne vieta ir ne laikas. Reikia išsaugoti mokestinį stabilumą tam, kad verslas galvotų apie tai, kaip susidoroti su atsiradusiais iššūkiais, o ne apie tai, kaip prisitaikyti prie kažkokių drastiškų mokestinių pokyčių“, – aiškino jis.
Pasak verslo atstovo, dėl karo Ukrainoje pasikeitusios ekonominės sąlygos lemia ir tai, kad šiuo metu bet kokie mokestiniai pakeitimai įmonėms tiesiog sukeltų papildomų rūpesčių.
„Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, iš tiesų situacija pasikeitė ir, aš manau, kad šiandien kalbėti apie kažkokius reikšmingus mokestinius pasikeitimus turbūt ne vieta ir ne laikas, nes situacija sudėtinga“, – tikino M. Dubnikovas.
Vis dėlto tai, kad darbo grupės veikla buvo nevaisinga, verslo atstovo vertinimu, nulėmė ne tik pastarosios geopolitinės įtampos, tačiau ir prasta diskusijų dėl mokestinių pakeitimų organizacija. „Tai buvo tik pozicijų išsakymas. Nebuvo jokio tęstinumo. Normalioje diskusijoje turėtų būti suinteresuotų grupių pozicijų išsakymas, tada bandymas surasti kompromisus, geriausius variantus, pasverti, įvertinti pasekmes, jas išdiskutuoti. Aš manau, kad toje darbo grupėje buvo bandymas apžioti per didelį kąsnį per labai trumpą laiką ir tai lėmė, kad tas darbas buvo nevaisingas, nes užsibrėžtų tikslų absoliučiai nebuvo pasiekta“, – tvirtino ekonomistas.
Todėl, verslo atstovo požiūriu, šios grupės veikloje reikėtų dėti tašką ir iš naujo susiburti tada, kai sąlygos diskusijoms dėl mokestinių pakeitimų bus tinkamesnės.
„Iš esmės reikėtų iš naujo diskutuoti, visiškai kitaip organizuojant pačią darbo grupę, nes versle tokios darbo grupės yra negyvybingos, jų tokiu būdu niekas nesiima spręsti, su šimtais žmonių diskutuoti apie mokesčius. Nepavyko tas projektas“, – teigė M. Dubnikovas.
Finansų ministerija: Seimą galiausiai pasieks plataus palaikymo sulaukę pasiūlymai
Nors Finansų ministerija dar metų pradžioje skelbė, kad jau analizuoja bei sistemina mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupėje pateiktus siūlymus, dabar ministerija jau trečią mėnesį komunikuoja, kad atsižvelgiant į Rusijos karą Ukrainoje, išaugusį neapibrėžtumą regione – šis laikas nėra tinkamas kalbėti apie mokesčių modelio pokyčius.
„Pažymėtina, jog atsižvelgiant į sparčiai besikeičiančias aplinkybes Rusijai vykdant karinę agresiją prieš Ukrainą, Vyriausybė vertins, kada tikslinga teikti modelio pakeitimus Seimui ir kokie mokestiniai pakeitimai galėtų būti paketo dalis“, – rašoma Eltai atsiųstame ministerijos atsakyme. Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Vis dėlto, pasiteiravus dėl galimybių atnaujinti mokesčių peržiūros darbo grupės veiklą, ministerija dar kartą pabrėžė, kad idėjos dėl mokesčių sistemos tobulinimo bus aptariamos su visomis suinteresuotomis šalimis.
„Vyriausybei apsisprendus dėl mokesčių pakeitimų, dėl pasiūlymų bus konsultuojamasi su visuomene, verslo ir įvairių organizacijų atstovais. Seimą galiausiai pasieks tie pasiūlymai, kurie sulauks visuomenės ir politinių partijų palaikymo“, – kartoja ministerija.
ELTA primena, kad į pirmąjį posėdį darbo grupė rinkosi praėjusių metų vasario mėnesį. Paskelbusi apie grupės kūrimą, ministerija sulaukė per 200 mokestinių pasiūlymų.
Darbo grupei vadovauja finansų viceministrė Rūta Bilkštytė. Grupę sudaro 48 nariai iš kitų ministerijų, valstybinių institucijų, verslo asociacijų, profesinių sąjungų, Seimo.
Pradedant grupės veiklą ministerija skelbė turinti lūkestį, kad visi pasiūlyti mokestiniai pakeitimai galėtų įsigalioti jau nuo 2023 metų.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Mažai kas atkreipė dėmesį į įdomią statistinę informaciją. Finansų ministerija paskelbė, kad šių metų sausio ir vasario mėnesiais į valstybės biudžetą įplaukė daugiau pajamų nei pernai tą patį laikotarpį. O juk pernai iki kovo ekonomika buvo laisva, jokio karantino nebuvo, kai šiemet pusė šalies uždaryta.
Ekonomika keičiasi
Ypač geras mokesčių surinkimas nustebino ir pačius valstybės tarnautojus. Dėl visuotinio karantininio verslų ribojimo planuojant biudžetą buvo ruošiamasi pajamų smukimui. Gruodžio mėnesio prognozė ir šių metų pradžios realybė neatitiko net 11 proc., o tai beveik 200 mln. eurų.
Analizuojant pagal sektorius labai gerai matosi, kurie yra labiausiai nukentėję – aviacija, turizmas, apgyvendinimo paslaugos, ekskursijos, maitinimo sektorius, renginiai. Tačiau kiti verslai demonstruoja stebėtiną augimą.
Aiškiai matosi, kad įmonės ir gyventojai dalį prekybos sėkmingai perkėlė į elektroninę erdvę. Pirkėjai niekur nedingo, tik pasikeitė įpročiai. Nekilnojamojo turto sektorius apskritai fiksuoja rekordinius pardavimus, nepaisant stabiliai augančių kainų.
Nors labai išaugo registruotas nedarbas, tačiau įmonės, kurios nenukentėjo nuo karantino, skundžiasi, kad negali rasti darbuotojų ir toliau kelia algas.
Gerus rezultatus rodė tradiciniai verslai – žemės ūkio ir maisto pramonė bei medienos sektorius. Aprangos gamintojai pernai pelną augino net 80 proc. Lietuviškų prekių eksportas ūgtelėjo 7 proc. Bet didžiausia intriga yra aukštųjų technologijų proveržis, siejamas su viena įmone.
Aukštųjų technologijų revoliucija
Užklupus COVID-19 pandemijai, Vilniaus bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“ pradėjo gaminti koronaviruso nustatymo testams skirtus reagentus, o vėliau – ir reagentus naujo tipo mRNR vakcinai. Bendrovė tiekia komponentus vakcinos gamybai kompanijoms „Pfizer“ ir „BioNTech“. Šių metų pradžioje vaistų pramonės sektoriaus eksportas augo net 2,2 karto.
Euro pinigai
Lietuvos bendrovė „Thermo Fisher“, turinti vos 1,5 tūkst. darbuotojų tapo antra didžiausia mokesčių mokėtoja po amžinosios lyderės „Orlen Lietuva“. Įmonė užtikrintai auga kiekvienais metais. Daugėja darbuotojų, gamina daugiau ir brangesnių produktų. Dar neprasidėjus pandemijai 2019 metais įmonė gavo beveik 250 mln. eurų pelno, o tai yra gerokai daugiau nei Klaipėdos miesto biudžetas. Prognozuojama, kad praeitais metai pelnas galėjo siekti net 500 mln. eurų. O tai jau sunkiai telpantys skaičiai mažoje Lietuvos ekonomikoje. Ir tai ne pabaiga. Šiemet bendrovė per rekordiškai trumpą laiką – 4 mėnesius, pastatė ir atidarė naują fabriką. Jau priimami nauji darbuotojai, o gamyba auga spėriai.
Vienos įmonės plėtra yra tikra sėkmės istorija Lietuvos ekonomikoje. Tai aiški kryptis, kur Lietuva turi teikti pirmenybę ir orientuoti savo ūkio skatinimą. Ne tik biotechnologijų, bet ir kitos aukštųjų technologijų kompanijos iš lazerių, optikos ir elektronikos sektoriaus pritaria, kad 2020 m. buvo geriausi istorijoje, už kuriuos dar geresni žada būti 2021 m.
Latvijoje protestuoja šimtai menininkų dėl galimai kilsiančių mokesčių. EPA-ELTA nuotr.
Latvijos sostinėje Rygoje priešais parlamentą protestavo šimtai menininkų, rašytojų ir muzikantų dėl vyriausybės planų didinti mokesčius pajamoms, kurias jau ir taip smarkiai paveikė koronaviruso apribojimai.
Negana to, vyriausybė taip pat planuoja pristatyti naujų įdarbinimo sąlygų, paveiksiančių laisvai samdomus darbuotojus kūrybinėse industrijose.
„Muzikantai pandemijos metu negali koncertuoti“, – proteste reporteriams sakė dainininkas ir dainų autorius Ainaras Mielavas. Rygoje – protestuoja šimtai menininkų dėl mokesčių politikos. EPA-ELTA nuotr.
„Mes, lyginant su kitomis profesijomis, buvome paveikti smarkiausiai, tačiau vyriausybė didins mokesčius mūsų likusioms mažoms pajamoms, kurias gauname, kai mūsų dainos sugrojamos radijuje!“ – pridūrė jis.
Skulptorius Aigaras Bikšė sakė, kad menininkai po diskusijų su finansų ir kultūros ministrais sugalvojo idėją surengti „plytų protestą“. „Tai buvo pokalbis tarsi su plytų siena“, – teigė jis reporteriams ir pridūrė: „Tačiau kol kas į juos jų (plytų) nemėtysime.“
Statistika rodo, kad siūlomi pokyčiai Latvijoje paveiktų apie 39 tūkst. žmonių.
Naujausiose Tarptautinio valiutos fondo (TVF) prognozėse nurodoma, kad 1,9 mln. gyventojų turinčios Latvijos ekonomika šiemet susitrauks šešiais procentais.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš gerą trečdalį amžiaus ištrūkus iš sovietinės „tautų brolijos“ mes nelabai susimastę ėmėmės viską keisti. Dažnai tas keitimas buvo varvariškas griovimas. Kai kas stebisi, kodėl dabar žmones nesidomi Sąjudžio idėjomis. Atsakymas žiaurus, bet paprastas. Dauguma jaučiasi apgauti dalies Sąjudžio lyderių.
Pamenu, pirmiausia, kas buvo pažadėta, tai, kad gyvensime ženkliai geriau nei prie sovietų. Ir tai nebuvo melas. Tai buvo tiesa. Taip galėjo ir turėjo nutikti. Deja, įvyko, kaip toje patarlėje… norėjome kaip geriau, o gavosi kaip visada. Juk virš 1 milijonų praktiškai pabėgusių arba priverstų pabėgti iš Tėviškės ir pusė miljono gyvenančių žemiau skurdo ribos. Kas tai – laimėjimas? Ar baisi GĖDA? Suprantu, kad tie kurie gyvena kaip Rojuje, nes turi pigius tarnus, kuriems mokant trupinius galima buvo per dešitmetį susikrauti ne, ne vieną miljoną, o šimtus, o kai kas ir milijardą.
Deja, tai ne tie, kurie garsina savo išradimais Lietuvą pasaulyje, o atvirkščiai. Tačiau jų negali per daug, išskyrus tuos kurie realiai pasivogė, apkaltinti, nes taip buvo leista. Tokia buvo sukurta sistema. Sistema, dėl kurios Tautos nebuvo atsiklausta, ar ji jai pritaria. Mes beveik visi buvome už Nepriklausomybę, bet ne už savų nesąžingą ir nedorą elgesį. Ir didžiausia problema yra tame, kad ta sistema ne tik buvo, bet ji yra ir toliau plečiasi ir bei bujoja. Suprantama, žmonėms, prispaustiems kasdienių rūpesčių, sudėtinga perprasti šių problemų gilumines priežastis. Jie pakeiksnoja valdžią ir vėl leidžia tai sitemai egzistuoti. O objektyviai vertinant – parazituoti. Nes tai ne dora, kurianti, skaidri ir visiems teisinga sistema. O iškraipytų ideologinių dogmų mišrainė, kurios esmė prisidengiant lyg tai modernumu, pateisinti gobšumą, naudos siekimą bet kokia kaina ir su purvais sumaišyti tuos, kurie pabando šiai sitemai paprieštarauti. Tai iškreipta demokratija.
Mūsuose tai gyvuoja dėl to, kad žmonės, išėję iš totolitarizmo, bijosi paprieštarauti vyraujančiai viešajai nuomonei, nes bus užsipulti ir suniekinti. O jaunesni nelabai žino kitų alternatyvų nei jiems viešai įperšama. Be to, mūsų švietimo sistema ir didžiulią įtaką formuojant viešąją nuomonę turinti žiniasklaida, dėl ne visiškai suprantamų motyvų, vengia platesnių diskusijų ir neskatina nuomonių įvairovės. Per daug viešame gyvenime patyčių ir neapykantos kurstymo. Gyvename skandalų kasdienybėje. Gražaus gyvenimo siekį pakeitėme erzacu. Tikras tūktanmečiais patikrintas vertybes kaip Gėris, Atjauta, Solidarumas, Nuoširdumas, pasiaukojantis darbas – iškeitėme į aukso veršio garbinimą.
Kyla logiškas klausimas, ar tai iš vis gali pasikeiti. Manau, kad sunkiai, bet gali. Ir tai nepakeis jokie rinkimai. Tai pakeisti gali tik plataus masto geranoriška diskusija. Bet prieš ją prededant privalome susitarti ir suprasti, kad tų šalių, kurios klesti kaip Šveicarija, Norvegija, Švedija, Danija, Vokietija ir daugelis kitų esminė šio gerbūvio sąlyga buvo ir yra tai, kad jos sugeba susitarti dėl pagrindinių dalykų, vertybių ir veiksmų.
Realybė ar fantastika. Slaptai.lt nuotr.
Manau, mūsuose visiškai apleistas ir net nenagrinėjamas klausimas apie bendruomenės ir individo santykius. Apie bendrą ir asmeninį gerbūvį. Mes šiuos fundamentalius dalykus tiek sumenkiname ir suvulgariname, kad susidaro įspūdis, jog ne čia gyvenantys žmonės patys yra atsakingi už pasirinktą gyvenimo būdą, o kažkokie ateiviai. Dar kaltinama seniai išnykusi sovietinė sistema ir neegzistuojanti valstybė. Nors jos neigiama įtaka dalinai egzistuoja, bet rafinuočiau. Tai vykdoma per buvusių ir naujų slaptųjų tarnybų mums infiltruotus asmenis, bet tai atskira tema. Apie ją – kitą kartą.
Nors esame susipriešinę ir specialiai pjudomi, tikiu, kad vis tik galima susitarti dėl kelių svarbių dalykų. Pirma, tai dėl bendro gėrio ir valstybės galimybių tą gėrį puoselėti, saugoti ir didinti. Antra, dėl benruomeniškumo prioriteto prieš atgyvenusį individualizmą. Juk pasiklausius kai kurių šių mano teiginių apologetų tai reikėtų valstybę kaip tokią sunaikinti ir tada visi laimingai gyventų.
Sutinku su jais. Tik viena svarbi pastaba, ką jie nutyli. Gyvensime ne XXI amžiuje, o pirmykštėje bendruomninėje santvarkoje. Manau, tikrai 99% Lietuvos piliečių to netrokšta. Tada susitarkime, o kokia turi būti ta mūsų valstybė. Prašau nepainioti su valdžia ir jos institutais. Valstybė – tai mes. O jos reikalų tvarkymui, t.y. mūsų bendro gyvenimo reikalų tvarkymui ir sukuriamos tos valstybės institucijos. Tik problema, kad jos pamiršta, kad tuos reikalus tvarko ne sau, o mums visiems ir privalo juos tvarkyti dorai, skaidriai ir visiems naudingai.
Pirma išvada, kad reikalinga vieša diskusija apie tai, kaip efektyviau tvarkyti bendrus mūsų reikalus, kad būtų patogu, naudinga ir teisinga mums visiems. Reikalinga ne tik diskusija, bet jos pasėkoje labai rimti veiksmai, kurie leistų sutvarkyti mūsų valstybės – bendruomenės gyvenimą šiuolaikiškai moderniai ir svabiausia bent daugumai suprantamai. Nebegalime aklai kopijuoti, kas buvo kažkada sukurta kitur. Ten yra ir gerų, o taip pat ir nevykusių pavyzdžių. Sutinku, kad gerąją patirtį tikrai galime ir turėtume pasinaudoti. Tačiau ir patys turime pasirinkti būdus ir priemones, kaip išlikti šiame audrų blaškomame pasaulyje.
Problemų daug, bet manau raktinės yra mūsų požiūris į privačią ir valstybinę nusavybę. Neginčiju privačios nuosavybės, bet ir nelaikau jos kokia tai šventenybe. Manau, kad tokias pat teises naudingai tarnauti bendram gėriui turi ir valstybinė nuosavybė. Esu už mišrią ekonomiką. Pažangios Skandinavijos valstybės įrodė valstybinių įmonių naudą, kuriant bendrą gėrį. Kaip ir skaidri, dora socialinė partnersytė tarp privataus verslo ir valstybės valdymo institucijų. Pavyzdžiui, Danijoje miestų centralinio šildymo tinklas yra pelno nesiekianti sritis, o tik paslaugą gyventojams teikiančios įmonės. Matome, kaip galingiausioje pasaulio valstybėje JAV subiuško mitas apie privačios medicinos visagalybę. Tuo tarpu Kanadoje valstybinė sveikatos sitema pasirodė kur kas geriau. Yra masė pavyzdžių, kur valstybinės įmonės ir pati valstybė gali padėti išjudinti eilę ypač inovatyvių veiklos sričių, kur privatininkas, nebūdamas garantuotas greita nauda, nieko nenori daryti.
Dviratis, papuoštas gėlėmis. Slaptai.lt nuotr.
Atskiro dailogo reikalauja ne tik mokesčių sistema, bet ir pasenęs požiūris į atlygį už darbą. Juk prie šiandienos aukštųjų technologijų sukuriama nauja vertė jau yra ne tik davusio pinigus šį verslą pradėti nuosavybė. Tai – kolektyvinis intelektualinis produktas, nes be išmanių, gabių žmonių tos vertės sukurta nebūtų. Išvada – reikia nors dalinai pereiti prie naujos vertės sąžiningesnio paskirstymo. O ką jau bekalbėti, kad švietimo bei medicinos sferos darbuotojai taip pat kuria naują ir labai svarbią vertę, kurią ekonomistai dar neišmoko teisingai įvertinti.
Ir pabaigai – vienas klausimas. O koks mokestis pats neteisingiausias? Atsakymas akivaizdus – PVM. Jis sumokamas vartotojo. Ir tuos 21% vienodai moka ir tūlas miljonierius, ir pensininkas. Taip, kad iš tų valstybės duotų 200€. Praktiškai valstybei grįžo po 42€, taip, kad realiai gavome ne 200, o 158€. Taip, kad susimastyti yra apie ką. Tik, norint susitarti, mums prireiks milžiniškos kantrybės ir gabių moderatorių. O susitarti privalome, nes to reikalauja laikmetis.
Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Trumpai galima atsakyti, ne tik galima, bet ir reikia. Nors kaip tai padaryti – nuomonės išsiskirs kardinaliai. Dėl tokio masto skurdo, kada kas 5 valstybės gyventojas skursta, kalti visi. Kaltos buvusios ir esamos valdžios, kurioms neužteko ryžto drąsiai tai naikinti. Vienos į tą skurdą įstūmė sudarydamos jam subujoti šiltnaminines sąlygas, o kitos, kaip ir dabartinė, nors nemažai padarė, kad jį sumažintų, bet vis tiek nepakanakamai.
Kalti valstybės tarnautojai, kurie šiems procesams yra visiškai abejingi, o būtent jie formuoja politikų darbotvarkę. Kalčiausi visų rangų teisėsaugos pareigūnai, kurie ne tik neužtikrina elementaraus teisingumo visiems, bet per visus 30 atkurtos nepriklausomybės metus sukūrė nebaudžiamumo atmosferą vagims kyšininkmas ir net patys į ją įlindo. Be to, reikia pripažinti, kad kalti ir patys Lietuvos žmones. Kalti dėl to, kad renka ne tuos, o svarbiausia nekovoja dėl savo teisių. Juk paskutinis rimtesnis mitingas prieš Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skurdinimo politiką buvo prieš 12 metų (2009 m.). O visi kiti dešimties arba šimtuko pensininkų mitingėliai – tai, kaip sakoma liaudyje, padeda kaip mirusiam kompresas…
Valdžioje esantys ir tie, kurie turtus bėdžių sąskaita kraunansi, į tokius pasižiūro ir šaiposi. Be to, dar savoje žiniasklaidoje komentuoja, nėra čia to skurdo, nes jei neturėtų ką valgyti, tai šimtai tūkstančių į gatves išeitų. Mūsų žmonių kantrybe, nuolankumu, abejingumu ir susiskaldymu naudojasi tie, kurie jau net asmenininius biurus turi savo pinigams skaičiuoti. Ko gero, taip ir tęstūsi ši skurdo ir Gėdos epopėja. Gėdos, kad tokia kūrybinga, darbšti tauta Europos viduryje XXI amžiuje taip gėdingai nugyventa. Suprantu, kad kai kurie cinikai visus skurstančius jau į asocialius nurašė.
Mūsų visų laimė ir skurstančių ir truputį gerėliau gyvenančių vidutiniokų (kurių didžiausia dalis skolose paskendusi), kad esame ES, o iš ten mums laikas nuo laiko, kaip tam šuniukui nosimi į jo ne vietoje padarytą kakutę pabado, kad štai ponai politikai, kyšininkai ir turtuoliai, per daug pas jus skurstančių, per daug jūs žmones engiate ir sau turtus kraunatės. Deja, pabaksnoja ir vėl išvyksta, o mūsuose vietoj rimtų problemų sprendimų paieškų toliau tęsiasi jau kasdienybe tapusios lenktynės, kas ką labiau apjuodins, o pats tuo metu pasipinigaus.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Net apakau, kai pamačiau buvusios Prezidentės komandos nario Š.Narbuto moralinio nesubrendimo laipsnį. Jam ir kai kam, iš jį ginančios žiniasklaidos, visiškai normalu, kad pasaulinio masto nelaimės akyvaizdoje, jis tiesiog iš tos nelaimės pasipinigavo. Ir ne šiaip kokiu tūkstantuku, o trečdaliu milijono € (virš 1 milijono litų) įsidėjo į kišenę už kelias pažintis valdžioje. Taip turiu pagrindo teigti, kad buvo ne vienas verslininkas, kuris bandė siūlyti įvairią pagalbą, kaip nusipirkti reikiamų priemonių iš Kinijos. Deja, buvo nupirkta iš to, kuris sugebėjo įpiršti ir užsidirbti. Ir kas galėtų paneigti, kad jo sėkmę nulėmė ryšiai. Neteisiu, bet klausiu, ar tai moralu? Nes buvusi Š.Narbuto viršininkė mus ilgai (net 10 metų) mokė moralės. Deja, savo artimiausių pagalbininkų neišmokė.
Kodėl taip akcentuoju moralinį aspektą, juk skurdui mažinti reikia pinigų. Žinote, problema ne piniguose. Pinigų galima užsidirbti ir gan daug. Problema, ar norima tuo keliu eiti. Juk kai nemaža dalis skursta, tai kita dalis turtėja. Šie procesai kaip susisiekiantys indai. Tačiau Lietuvos valstybė yra prieš didelę dilemą, kurią trumpai galima formuluoti sekančiai. Ar mes vėl plaukiame pasroviui, kaip pastruosius 30 metų, laukdami, kur ši purvina nebaudžiamumo – korupcijos ir abejingumo srovė išneš. O gal vis gi pasinaudosime dvejomis teigiamomis mums atsirandačiomis galimybėmis ir pabandysime padaryti ne lozunginį, o rimtą bendrą darbą, kuris leis Lietuvai išsiveržti iš šios skurdo, atsilikimo, išsivaikščiojimo ir provinciališkumo akligatvio.
Galimybes mums atveria neseniai LR Prezidento Gitano Nausėdos parvežta iš ES Vadovų Tarybos gera žinia apie 1,8 papildomus milijardus Lietuvai. Ir ją lydintis noras, kad šie pinigai nebūtų pravalgyti, o panaudoti sukuriant kuo didesnę pridėtinę vertę. Ją sukurti mus įgalina eksponentiškai besivystančios inovacijos. Sudėjus šiuos du dėmenis belieka trečias, apie kurį rašiau anksčiau, t.y. ryžtis pasielgti ne kaip esame įpratę, išsidalinti tas didžiulias lėšas tarp ir taip turtingų, o pačiai valstybei imtis moralios iniciatyvos ir jas panaudoti praturtinant daugumą.
Manau, kad vykstantis neregėtas žmonijos mokslo ir technologijų progresas suteikia mums didžiulias galimybes per pakankamai trumpą laikotarpį tapti pasiturinčia ir teisingesnia valstybe, bent jau didesniai daliai tautiečių. Tam būtina atsisakyti neoliberalų primestų dogmų ir pereiti prie mišrios ekonomikos modelio, kur privati ir valstybinė nuosavybės yra vienodai galimos ir reikalingos, bei bendrdarbiaujančios. Taip pat Lietuvai reikia kelių stambių modernių projektų, kaip:
Tarptautinio masto projekto, sąlyginiu pavadinimu „WOLRDGIGASERVER“ – super didelė skaitmeninių technologijų duomenų saugykla.
Ideali vieta jai statyti yra šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Galimos investicijos ir investuotojai:
a) Lietuvos valstybė iš aukščiau minėtų ES skiriamų lėšų, dalis gali būti skolinta
b) Lietuvos įmonės (atrenkamos konkurso būdu, kur svarbiausias kriterijus – skaidrumas)
c) Lietuvos piliečiai. Dabartiniu metu gyventojai turi nemažai indėlių bankuose, o ten moka labai simbolines palūkanas. Šis projektas bus tikrai pelningas, nes skaitmenizacija dar net nepasiekė piko, o duomenų suagyklų labai trūksta;
d) užsienio investuotojai ir pan;
Įvairių dydžių ir paskirties gamybos (su tarptautine kooperacija) serviso ir panaudojimo metodų adaptacijos „Dronų Centro“ sukūrimas. Juos masiškai pritaikant rinkti duomenis aplinkosaugos, priešgaisrinės, elektros perdavimo linijų, kelių srautų paskirtsymo, gyventojų saugumo užtikrinimo ir kitose srityse; Tai derinant su Didžiųjų duomenų rinkimu ir apdorojimu; Čia yra dvi veiklos sritys – tai pati gamyba ir aptarnavimas, o svarbiausia programų, kūrimas, pritaikymas ir plėtra.
Aukštųjų technologijų specialistų ir naujovių klasterio – specialaus super modernaus virtualaus miestelio „Naujoji Lietuva“ sukūrimas. Dabar Lietuvoje yra nemažai įvairių sričių naujovių, bet jos yra nedidelės, fragmentiškos ir mažai žinomos. Todėl per mažai pritraukia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio investuotojų. O apjungus, nebūtinai fiziškai, skaitmeninių ir internetinių platformų pagalba, turimą savą potencialą ir taip pat vienoje vietoje sukaupiant gerąją tarptautinę patirtį su aiškiu tikslu sudaryti sąlygas susitelkti ir patraukti naujovių entuziastus – „fanus“, bei sudaryti galimybes tas naujoves realizuoti ir kuo plačiau paskleisti.
Kyla ar krenta žemyn. Slaptai.lt nuotr.
Šie ir kiti panašūs projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir ženkliai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą. Tik valstybės dalyvavimas gali užtikrinti šių projektų įgyvendinimą, nes pirmiausia reikia atlikti didžiulį organizacinį paruošiamąjį darbą. Lietuvos privatus kapitalas inertiškas ir labai lėtai investuoja į naujus projektus. Mūsuose vyrauja mažų ubagų filosfija ir individualizmas. Be to, šie projektai pareikalaus gan didelių investicijų ir ES lėšos tai leidžia padaryti. Jau dabar matosi, kad tai projektai, sukuriantys aukštą pridėtinę vertę, o valstybė gaus galimybę gauti papildomų lėšų vykdyti socialinėms programoms. Be to, patys projektai ir netiesiogiai, šalia jų, bus sukurta daug įvairios kvalifikacijos darbo vietų. O tai nauji ir gan geri atlyginimai.
Mano siūloma naujovė yra patraukli ir tuo, kad į projektus galima įtraukti kuo platesnį ratą šalies gyventojų. Turime patobulinti Akcinių bendrovių įstatymą, kuris leistų iki tam tikros vertės (pvz. 10 000 €) akciją, kaip vertybinį popierių, įsigyti labai paprastai, kaip dabar įsigyjami, taip vadinami, dovanų čekiai. Taip mes šiuos projektus paversime visos tautos remiamais ne tik pinigais, bet ir emociškai.
Siūlau ilgai nelaukus ekonomikos ir inovacijų ministrui Rimantui Sinkevičiui savo įsakymu sukurti pora kūrybinių grupių, kurios paruoštų visą reikiamą projektų realizavimo organizacinę – finansinę schemą ir reikiamus dokumentų projektus. Manau, tikslinga tai padarius priimti atatinkamą LR Seimo nutarimą ir pradėti projektų realizvimo darbus.
Teksto autorius – daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad amerikiečių teisėsauga turi teisę susipažinti su prezidento Donaldo Trumpo finansiniais dokumentais. Prezidentas esą neturi absoliutaus imuniteto.
Dabar priimtas Aukščiausiojo teismo sprendimas susijęs su keliais procesais. Niujorko prokuroras Cyrusas Vance‘as, be kita ko, reikalauja D. Trumpo mokesčių deklaracijų nuo 2011 metų. To priežastis – tyrimas dėl tariamų „pinigų už tylą“ pornografijos žvaigždei Stormy Daniels, kuri tikina prieš daug metų turėjusi artimus santykius su prezidentu. Teismo sprendimu, prokuratūra dabar turės galimybę susipažinti su dokumentais.
Be to, keli Kongreso komitetai reikalauja D. Trumpo finansinių dokumentų iš bankų „Deutschen Bank“, „Bank Capital One“ ir buhalterinės įmonės „Mazars“. Komitetai, be kita ko, tiria buvusius D. Trumpo verslo ryšius su Rusija ir nori ieškoti galimo interesų konflikto. Tačiau Kongresas, teismo sprendimu, kol kas prieigos prie dokumentų neturės.
Aukščiausiojo teismo sprendimai likus keturiems mėnesiams iki prezidento rinkimų turi potencialiai didelę politinę sprogstamąją galią.
D. Trumpas jau seniai mėgina užkirsti kelią savo finansinių ir mokestinių dokumentų paviešinimui. Dėl to kritikai spėja, kad buvęs verslininkas turi ką slėpti.
Seimo narys Gabrielius Landsbergis. Olgos Posaškovos (Seimo kanceliarija) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis teigia, kad labai svarbu suprasti, jog Seimo sprendimai, kurie atsidūrė teisėsaugos akiratyje, buvo priimti valdančiųjų balsais.
Politikas, komentuodamas neteisėtu poveikiu teisėkūros procesams įtariamų Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus ir Lietuvos bankų asociacijos prezidento Manto Zalatoriaus sulaikymo faktą, pabrėžia, kad valdantiesiems, o ne opozicijai, galėjo būti pirmiausia padaryta įtaka.
Konservatorius, spekuliacijomis vadindamas „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio pareiškimus, esą valdančiųjų oponentai gali būti įsipainioję neskaidriose schemose, pabrėžia, – jei teisėsaugos institucijos neišsiaiškins, atsakyti turės valdančiųjų vadovybė.
„Mes turime prokuratūros ir STT komentarą, kuriame grėsmingiausiai skamba pasakymas apie tai, kad galėjo būti priimti žalingi sprendimai, kurie galbūt galėjo būti padaryti su verslo įtaka. Jei mes kalbame apie sprendimus, tai Seime jie priimami tik dažniausiai veikiant Vyriausybei ir valdančiosios daugumos balsais“, – Eltai teigė G. Landsbergis.
„Jei buvo pasakyta, kad galimai galėjo dalyvauti verslo atstovai ir kad kažkokie finansai už to buvo… Tokiu atveju, pasakius A, būtinai reikės pasakyti ir B. Būtina įvardinti, kurie politikai čia dalyvavo, nes be jų dalyvavimo sprendimai priimami negali būti“, – aiškino politikas.
Konservatorių lyderio teigimu, prokuratūrai pranešus, kad V. Sutkaus ir M. Zalatoriaus sulaikymas yra susijęs su bankų apmokestinimu, galima prisiminti ir, pasak jo, keistą šio įstatymo priėmimo procesą. Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Pirmoji versija buvo registruota lenkų (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos) atstovų, vėliau ji, neaišku kodėl, buvo ganėtinai keistai atsiimta, ir naujasis variantas, rodos, buvo įregistruotas „valstiečių“ bei „socialdarbiečių“ frakcijų narių. Naujasis įstatymas yra gerokai švelnesnis ir mažiau apkraunantis bankus. Galima susidaryti įspūdį, kad bankų atstovams jis ir buvo labiau tinkamas“, – samprotavo G. Landsbergis.
Konservatorius pabrėžė, kad labai svarbu, jog teisėsaugos institucijos kuo greičiau atskleistų esamos situacijos detales ir įvertintų, ar iniciatyvos apmokestinti bankus projekto koregavimas yra skaidrus. LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Prokuratūra galėtų kuo skubiau atversti visas kortas ir paaiškinti, ar šis epizodas buvo skaidrus, ar nebuvo tarp tų dviejų įstatymų (projektų – ELTA) verslo įsikišimo bei spaudimo, kad būtų priimtas palankesnis bankams įstatymas… Jei jie to nėra pasirengę padaryti, tai tą atsakyti turi valdančiųjų vadovybė. Ar jiems nebuvo daroma įtaka priiminėjant šiuos įstatymus? Jei paaiškėtų, kad taip ir buvo, situacija primintų Eligijaus Masiulio istoriją“, – kalbėjo G. Landsbergis, ragindamas jau dabar valdančiuosius įvertinti ažiotažą keliančią istoriją.
„Valdantieji turėtų žiūrėti pirmiausia savo kieme. Jie priėmė sprendimus, opozicija šių sprendimų nepalaikė apskritai. Tikimės, kad teisėsauga atsakys ir nebus tokių spekuliacijų, kaip kad dabar kalba ponas Karbauskis. Bet jei darytume logišką išvadą – sprendimai yra priimami valdančiųjų balsais“, – apibendrino G. Landsbergis.
Teisėsaugai antradienį suėmus Lietuvos bankų asociacijos prezidentą Mantą Zalatorių ir Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų, „valstiečių” lyderis R. Karbauskis situaciją susiejo su opozicija ir pabrėžė, kad esą ji labiausiai priešinosi bankų mokesčio įvedimui.
„Aišku, kad, jei ten buvo daroma įtaka, tai ji turėjo būti daroma per opoziciją. Majauskas (konservatorių frakcijos narys Mykolas Majauskas – ELTA) atėjo su pasiūlymu per pusę sumažinti bankų mokestį“, – antradienį Seime sakė R. Karbauskis.
Tiesa, Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Žydrūnas Bartkus antradienį žurnalistams sakė, kad kol kas nėra duomenų, jog Seimo nariai būtų įtraukti į schemą.
Automobilis – prabangos ar pirmojo būtinumo prekė? Slaptai.lt nuotr.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) Klaipėdos apygardos valdyba atliko 17 kratų ikiteisminiame tyrime dėl galimai apgaulingai tvarkomos apskaitos ir pateiktų neteisingų duomenų apie pajamas. Tyrimui vadovauja Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, įtarimai pareikšti keturiems asmenims.
Tyrimo metu, kaip nurodoma FNTT pranešime, nustatyta, kad dvi Šiauliuose registruotos mažosios bendrijos nuo 2018 metų vidurio prekiavo prabangiais naudotais automobiliais iš užsienio. Iš pradžių apie metus veiklą vykdė viena mažoji bendrija, po to ją galimai fiktyviai pardavus analogiška veikla vertėsi kita mažoji bendrija. Abiejų įmonių pardavimai per dvejus metus siekė apie 13 mln. eurų.
Bendrijoms vadovavo ir faktinis direktorius buvo ne kartą už įvairias nusikalstamas veiklas teistas šiaulietis, kuris bendrijų direktoriais fiktyviai buvo įdarbinęs taip pat ne kartą teistus asmenis. Jie bendrijų veikloje nedalyvavo.
Išsiaiškinta, kad bendrijų faktinis direktorius, galbūt siekdamas padidinti automobilių vertę ir sumažinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumokėjimo į Lietuvos biudžetą prievolę ar jos išvengti, pasitelkęs vieną klaipėdietį, į sandorių grandinę įtraukė galimai fiktyvias užsienio kompanijų sąskaitas faktūras, jose nurodė melagingus duomenis apie automobilio vertę ir taikomą maržą, dėl to į biudžetą galėjo nebūti sumokėta ne mažiau kaip 2 mln. eurų PVM ir 1,5 mln. eurų pelno mokesčio.
Mažosios bendrijos nedidelę dalį automobilių pardavė Lietuvos įvairiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o didžiąją dalį automobilių realizavo Vokietijos fiziniams ir juridiniams asmenims. Automobiliai į Klaipėdos uostą buvo gabenami jūriniais konteineriais iš Didžiosios Britanijos ir JAV.
Procesinių veiksmų metu nustatyta dar viena Klaipėdos mieste registruota bendrovė, kuri taip pat nuo 2019 m. vertėsi prekyba automobiliais iš JAV, o jos automobilių pardavimai per septynis mėnesius siekė 1,7 mln. eurų. Bendrovė į apskaitą įtraukė galimai fiktyvias tų pačių užsienio kompanijų sąskaitas faktūras, kuriose taip pat nurodyti melagingi duomenys apie automobilio vertę ir taikomą maržą.
Ikiteisminio tyrimo metu vienas asmuo sulaikytas dviem paroms, įtariamiesiems paskirtos kardomosios priemonės, apribota nuosavybė į bankų sąskaitose esančias lėšas, siekiančias 280 tūkst. eurų, taip pat apribotos nuosavybės teisės į vienos įmonės akcijas, 3 automobilius, kurių vertė gali siekti apie 60 tūkst. eurų, kitą įtariamųjų nekilnojamąjį turtą.
Per kratas rasti tyrimui reikšmingi duomenys ir dokumentai, apie 95 tūkst. eurų grynųjų pinigų. Įtariamųjų ratas gali plėstis, o žala – didėti, pažymima FNTT pranešime.
Tyrimui vadovauja Klaipėdos apygardos prokuratūra. Baudžiamasis kodeksas už apgaulingų duomenų apie pajamas pateikimą, kai mokesčių suma viršija 750 MGL, nustato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Už apgaulingą apskaitos tvarkymą griežčiausia įmanoma bausmė – laisvės atėmimas iki ketverių metų.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvą ir pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija, iš paskos seka ekonominė krizė. Šiandien svarbiausia išgelbėti gyvybes, bet ligos pasitrauks ir aktualiausiu klausimu taps ekonomika. Jau nebeliko naivuolių, kad „esame geriausiai pasirengę krizei“ ir problemos baigsis sulig paskutiniu išgijusiu. Ekonomistai prognozuoja, kad ūkio smukimas atskiroms šalims sieks 5–10 ar net 20 proc.
Mes turime patirtį, kaip spręsti tokią didelę krizę ir galim gana tiksliai prognozuoti pasekmes, todėl turime jau ruošti namų darbus, ką daryti, kad sustiprintume valstybę. Praeityje išmoktos pamokos vėl turėtų būti prisimintos.
1. Investicijų pritraukimas ir inovacijomis grįstos ekonomikos skatinimas. Pasibaigus pandemijai, vartojimas bus nusilpęs, todėl tarp verslo įmonių sustiprės konkurencija. Esminė prekių ir paslaugų patrauklumo dedamoji bus kaina. Vakarų šalyse darbuotojų profsąjungos nėra lanksčios, o gyventojai nenusiteikę mažinti komforto, todėl tikėtina, kad Europos ir Amerikos vyriausybės stiprins reguliavimą, kontrolę ir reikalaus iš verslininkų daugiau įsipareigojimų.
Statybos Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Lietuva su atvira ekonomika turi ribotus svertus verslui, nes įmonės labai greit grasina išsikraustyti į Lenkiją, Estiją ar Nyderlandus, tačiau tuo pačiu esame patraukli šalis gamybos ir paslaugų įmonėms, kurios nori perkelti savo operacijų padalinius. Mažesnės sąnaudos, lanksti aplinka ir išsilavinę darbuotojai. Lietuva turi sustiprinti investicijų pritraukimą ir esamų skatinimą. Juk būtent 2010 m. Lietuvą atrado „Western Union” ir kiti paslaugų teikėjai.
2. Informatikos plėtra. Dar 2009 m. buvo parengta strategija, kad Lietuva turėtų labiau skatinti informatikos specialistų parengimą ir šio sektoriaus plėtrą. Ekspertai mano, kad pandemija bus lūžio momentas, kai el. veikla smarkiai šaus į viršų. Karantino sąlygomis įmonės išbandys nuotolinį darbą, el. prekybą, el. valdymą ir daug kitų metodų, o tada jau dalis dabar išbandytų veiklos būdų taps ne eksperimentine, bet nuolatine veikla.
Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.
Daug el. paslaugų smarkiai išsiplės, ar net atsiras visai naujų sektorių. Lietuva galėtų dar labiau valstybės tikslingomis priemonėmis stiprinti informatikos sektorių, švietimą, investicijas ir inovacijas. Jeigu būsime stiprūs šioje srityje, tai garantuos konkurencingumą ateityje ir tvarų ilgalaikį šalies augimą.
3. Talentų grąžinimas į Lietuvą. 2009 m. mūsų šalis buvo atsidūrusi nepavydėtinoje konkurencinėje kovoje. Kai Vakarų šalių ekonomika smuko po porą procentų, Lietuva griuvo -15. Daug profesionalų tada išvyko iš Lietuvos, skųsdamiesi mažais atlyginimais, darbo trūkumu ir neaiškia perspektyva. Šįkart Lietuva pasiruošusi daug geriau, turime rezervų, yra įvestas euras, galime pigiai skolintis, o svarbiausia, turim patirtį valdant krizę.
Visai tikėtina, kad Lietuva gali greičiau išlipti iš krizės ir vėl grįžti į augimą, o Vakarų Europoje šis procesas gali užtrukti. Turime galimybę pabandyti susigrąžinti talentus, kuriems Lietuva jau turėtų ką pasiūlyti. Na, kad ir iš Italijos ar Ispanijos? Talentai yra valstybės augimo garvežiai, jų sukuriama pridėtinė vertė ir lyderystė yra lemiamai svarbi statant stiprią valstybę.
Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.
4. Struktūrinės reformos. Seniai apkalbėta tiesa, kad sistemines reformas vykdyti tinkamiausias laikas yra ekonomikos nuosmukis, nes tada trūksta pinigų ir reikia kažkaip suktis.. Kai ūkis auga, tai reformos yra tiesiog atidedamos padidinant finansavimą. Tai ypač pasakytina apie švietimą ir sveikatos apsaugą. Sveikatos sistemos silpnosios vietos jau ima ryškėti, ir tai ne gydytojų kompetencija, bet biurokratizmas, prastas administravimas ir sistemiškumo stoka. Pandemija gali pakeisti požiūrį į ligoninių uždarymą, bet akivaizdu, kad gydymo dėmesio centre turi atsirasti gydytojas ir pacientas, o ne biurokratų kabinetuose sugalvoti „algoritmai“.
5. Pamatuotas valstybės lėšų valdymas. Jau šiemet, kaip tikriausiai ir kitąmet, valstybės biudžeto įplaukos smarkiai sumažės, vėl išaugs šešėlis, o poreikiai remti nukentėjusiuosius kaip tik padidės. Labai aiškiai pasimatys, keik kainuoja išlaikyti naujus baseinus mažuose miesteliuose, vandens ir kanalizacijos besaikę plėtrą ir kitą turtą, kuris buvo sukurtas ES pinigais, bet nebuvo galvojama kaip reiks visa tai išlaikyti.
Dar didesnį iššūkį patirs socialinė sistema, kai žmonės norės išnaudoti bet kokią galimybę gauti valstybės paramą. Ar tikrai per 2012–2019 m. kurta dosni socialinių paskatų sistema yra ilgalaikė ir tvari? Nesinori prisiminti 2009 m. biudžeto „karpymų“, bet mokesčių ir išmokų sistema turi būti subalansuota. Ekonominis nuosmukis yra gera proga identifikuoti silpniausius ir stipriausius sektorius ir koreguoti mokesčių sistemą, kad iniciatyva būtų išlaisvinta, neargumentuotos lengvatos uždarytos, o socialinę pagalbą gautų būtent tie, kuriems jos labiausiai reikia.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
Prezidentūroje antradienį vyks diskusija, skirta aptarti mokesčių sistemos teisingumą ir aiškumą.
Kaip pranešė Prezidentūra, diskusijoje bus siekiama aptarti svarbiausias viešųjų finansų ir mokesčių kryptis, identifikuoti tikslus, dėl kurių šalies ekspertai iš esmės sutaria, taip pat inicijuoti arba paskatinti reikiamus konkrečius trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio žingsnius.
Diskusijoje dalyvaus šalies vadovas Gitanas Nausėda, Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, finansų viceministras Darius Sadeckas, didžiausių partijų atstovai, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkė Edita Janušienė, Estijos finansų ministerijos atstovai ir kiti aukšto lygio ekspertai.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
Didysis mastytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį labdaros ar paramos dalybas… Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“
Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmones postringaus, kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs. Taip, Lietuva unikliai gražus kraštas, ir jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia ramiai gyventi. Tik tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad, čia Rojus žemėje ne daugiau 10% šios šalies gyventojų.
Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: virš 1 000 000 emigravusių ir iš likusių apie 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama, šventinėse kalbose apie tai nekalbės. Negi tepsi šventę „paprastų žmogelių” purvinais vargais. O be to, turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėž be jokios gėdos. Jei blogai gyveni – pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais.
Mane gali koneveikti kai kurie mano kolegos, su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma, šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987 m. o įteisinome 1989 m. Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis. Taip, pasisakiau ir dabar pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą.
Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome Vakarais. Deja, jie labia greitai atsiskleidė, kad jie čia matę tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome. Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir „Sajūdžio” žmonės, o dauguma buvome ir ten, ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau – tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, bet dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgesi, o nesitengia pralobti ar gyventi kitų sąskaita.
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.
Deja, gyvenime atsitiko viskas atvirkčiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti. Į jų vietą tiek versle, tiek į valstybės valdymą prasibrovė gruobuonys su gan vidutinias gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita. Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai taip suįžulėjo, kad dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūras, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.
Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamo privatizavimu, o liaudies taikliai „prichvatizavimu”, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai. Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastuktūrą bei sukeliant chaosą kaime su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labia gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sukurti masinį nedarbą. Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius.
Suprantama prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei „dekretinių pinigų” įvedimas. Realiai popirėlių, tautos taikliai pramintų „vagnorkėmis”, pagal tuomečio premjero, G.Vagnoriaus pavardę. Prie to dar nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akyvaizdi – dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšikoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime bei žmonių santaupų nuvertinime.
Masinio nedarbo pasėkoje susidarė galimybė susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimo mokėjimo bumui, kuris tęsiasi per visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvos rinkos instituto, beje, remiamo turtuolių ir „pinigų žiniasklaidos”, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka. Teisybė slypi tame, kad rinka moka daug maž realų atlyginimą tik tuo atveju jei nėra bedarbystės. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo gana didelė bedarbystė. Darbsčių, bet ne apsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 m.m. (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.
Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų dar didesnis. Žmones bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimų užšaldymas, trukęs virš dešimtmečio. Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojos buvo tautos mylimos tuometė finansų ministrė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus buvo nedidinamos senatvės pensijos. O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, per pinigų keitimus ir suktas metodikas, pensijos išvis tapo ubagiškos.
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra nuskalstamai sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, kas noramaliose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje per kelis metus.
Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu – jūs sakote ne tiesą.
Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O valdžios visos be išimties kaltos, kad tos sitemos nesutvarko bei dažnai paskubomis tam nepasiruošę įveda vieną ar kitą neapmastytą mokestinį pakeitimą, kurio nauda būna dažniausia abejotina.
Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jei pensininkas gauna 350€ pensiją, jis realiai susimoka 73,5€ PVM, taip jo reali pensija tampa tik 276,5€. O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė – šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu.
Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius, akyvaizdžiai įrodo ir skirtumo nebuvimas tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų. Praktiškai ar milijonines apyvartas turintis verslas, ar nedidelis šeimos verslas moka tuos pačius mokesčius. Tai kas padaryta dabar dėl mažųjų – vėl gi daugiau imitacija, o ne naudinga realybė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis savo ruožtu už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su „grigeo” vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis, ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga bei teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.
Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau parėjo. Tačiau norint kurti ateitį, pirmiausia privalome išsiaškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugelių atvejų apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t.y. nesumokant jiems adekvačių atlyginimų. O kur dar dalis ir gan ženkli nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu naudojantis sau ir savo verslui bendravalstybės infrastruktūra daugeliu atvejų veltui arba už nežymų mokestį.
Išvada peršasi pati savaime – Lietuvoje norint sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai. Pirmiausia sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą, šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam įvesti objektyvius mokesčius suderinant juos su atlyginimais ir pelno marža. O didžiajam verslui juos padaryti optimaliai didesnius ir ypač nekuriančiam, o perskirstančiam verslui, kaip, pvz., bankams. Antra, būtina drąstiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, lai tada valstybė didžiuosius verslus skelbia monolopininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgesi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų ne tik su darbuotojais, bet net su produkcijos tiekėjais, yra laukiniai vakarai ir tai netoleruotina.
Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia būtina apsispręsti, ar mūsų valstybė yra tik nedidelės gyventojų dalies – turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar vis tik demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vienas kito teises, tame tarpe į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinio cenzo. Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas tarp kitko ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, inicaityvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, o puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrą gėrį. Valstybės galias nukreipti į efektyvesnį 4.0 promonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui.
Nors svarbiausia ko siekiu šiuo straipsniu tai atviro dialogo išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Skubotai priimti sprendimai dėl mokesčių keitimo kitais metais gali lemti prastesnius investicijų rezultatus, sako Eltos kalbinti ekonomistai. Tačiau, jų teigimu, reikšmingų ekonominių nuosmukių ateityje nenumatoma, o atlyginimai bent jau pirmoje metų pusėje ir toliau reikšmingai augs.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Indrė Genytė-Pikčienė Eltai sakė, kad šie metai nustebino, nes teko gerinti makroekonomines prognozes, tačiau antroje metų pusėje ekonomiką pradėjo veikti eksporto sulėtėjimas.
„Vidaus paklausa ir į vidaus rinką orientuoti sektoriai iš tiesų vis dar rodo pakankamai aukštą tempą, yra dinamiški, gyvybingi. Kalbant apie tuos rizikos židinius, dalis jų jau pradėjo daryti įtaką ne tik euro zonai, bet ir Lietuvai per eksportą“, – teigė ekspertė.
Tačiau šių metų pabaiga, pasak I. Genytės-Pikčienės, įnešė neapibrėžtumo, nes ilgą laiką nebuvo žinoma, kokie mokestiniai pakeitimai įsigalios kitais metais.
„Mokestiniai chaotiški pakeitimai, kurie tai atsirasdavo, tai išnykdavo, tai pasikeisdavo, rodo, kad turime rimtą mokestinės sistemos formavimo problemą, nes tie sprendimai visiškai nekoreliuoja su mokestinės sistemos tvarumu ir toliaregiškumu. Dėl kitų metų tai įnešė neapibrėžtumo“, – tikino ekonomistė.
Jai pritarė ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jo teigimu, politinis chaosas metų pabaigoje padidino neapibrėžtumą verslui ir gyventojams.
„Ekonomine prasme metų pabaiga yra pakankamai gera. Bet, politine prasme kalbant, Vyriausybės veiksmai skiriasi kaip diena ir naktis, kas buvo prieš prezidento rinkimus ir po. Tai, be abejo, sukėlė tam tikrų klausimų ir neapibrėžtumą padidino tiek verslui, tiek gyventojams“, – Eltai sakė Ž. Mauricas.
I. Genytės-Pikčienės teigimu, kai kurie mokestiniai pakeitimai, pavyzdžiui, susiję su selektyviu kredito įstaigų apmokestinimu, prastina Lietuvos reputaciją ir verslo aplinką, kai kalbama apie kitų metų investicijas. Mokesčiai
„Jeigu matome kažkokį diskriminacinį sprendimą, susijusį su tam tikru sektoriumi, kas dabar liečia bankus, ir taikomu aukštesniu pelno mokesčiu bankų sektoriui, kiekvienas ateinantis investuotojas jaus nerimą ilgesniuoju ar vidutiniu laikotarpiu. Jeigu biudžetui pritrūks pajamų, ar nebus aukštesnis tarifas taikomas dar vienam sektoriui“, – teigė ekonomistė.
„Tokių neapgalvotų neišdiskutuotų mokesčių įvedinėjimas vienareikšmiškai prastina Lietuvos verslo aplinką ir natūralu, kad ateityje prognozuoja prastesnius ateinančių investicijų rezultatus“, – pridūrė I. Genytė-Pikčienė.
Ž. Mauricas taip pat teigė manantis, kad Lietuva nebesusidėlioja prioritetų ir nerodo ryžto tapti patraukliausia šalimi investicijoms.
„Galbūt dar per drąsu teigti, kad investicinė aplinka tapo nepatraukli investuotojams, bet Lietuva nerodo tolimesnio ryžto tapti patraukliausia valstybe investicijoms ir pradėjo stoviniuoti, blaškytis, nebesusidėlioja prioritetų. Dar prieš kelis metus investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas buvo prioritetas numeris vienas. Dabar jau pereinama į atskirties mažinimą, perskirstymo didinimą, ir investuotojams kyla klausimų, kaip bus toliau, ar tai nebus investicinės aplinkos bloginimo sąskaita“, – teigė ekonomistas.
I. Genytė-Pikčienė tikino, kad nerimą kelia ir tai, kad, matant kuklesnes makroekonomines prognozes, projektuojami pakankamai aukšti tiek pajamų, tiek išlaidų augimo tempai, nors atlyginimai viešajame sektoriuje auga greičiau nei privačiame, neįgyvendinami PVM ir akcizo mokesčių įgyvendinimo planai. Tuo metu akcizų kėlimas kitais metais, pasak ekspertės, paskatins šešėlį. Vis dėlto reikšmingo sukrėtimo ekonomikoje, pasak jos, nenumatoma.
Kalbėdama apie atlyginimų augimą kitais metais, LLRI vyriausioji ekspertė sakė, kad veiklose, kur sukuriama aukštesnė pridėtinė vertė, jie tikrai augs, tačiau regionuose besivystantiems verslams atlyginimų augimas bus labai skausmingas.
„Yra atskiros ekonominės veiklos, kaip tekstilės pramonė, medienos pramonė, maisto sektorius, kur iš tikrųjų konkurencingumui atlyginimų augimas daro pakankamai nemažą žalą ir būtent toms veikloms savo produkciją realizuoti išorės rinkose dėl brangstančių darbo kaštų darosi vis sunkiau. Periferijoje besivystantiems verslams, kurie dirba mažomis maržomis, labai skausmingas atlyginimų augimas, jie tos erdvės didinti neturi ir čia netgi gali tapti išlikimo klausimu ateinančių kelių metų perspektyvoje“, – sakė ekspertė.
Tuo metu Ž. Mauricas, paklaustas apie kitų metų ekonomines prognozes, teigė, kad, nors pirmą pusmetį dar bus jaučiama inercija, antras pusmetis bus kupinas iššūkių.
„Manau, kad kitais metais bus nemažai inercijos, ypač pirmą pusmetį, nes ir minimalus darbo užmokestis kils, ir pensijos pakankamai sparčiai kils, ir nedarbo lygis žemas. (…) Antras pusmetis gali būti ne toks geras. Be abejo, tai sutaps su rinkimais, ir manau, kad tam tikrų grėsmių bus, nes partijos dalys pažadus, kurie nebūtinai bus nukreipti į investicijų pritraukimą“, – teigė Ž. Mauricas.
Ekonomisto įsitikinimu, Lietuvos prioritetas ateinančiais metais turi likti investicijų pritraukimas ir tvarus augimas, bet, jo manymu, tai mažai tikėtina.
Valstybinė mokesčių inspekcija. Slaptai.lt nuotr.
„Lietuva turi rezervų pakankamai nemažai ir neturi labai didelių išorės bei vidaus nesubalansuotumų. Tuo požiūriu tikrai mes, drįsčiau teigti, esame aukščiau nei Latvija, Estija ir daugelis Vidurio Europos valstybių. Tačiau, kaip minėjau, didžiausią nerimą kelia tai, kad prioritetai keičiasi“, – sakė Ž. Mauricas.
ELTA primena, kad Seimas po ilgų diskusijų kartu su biudžetu nuo kitų metų nusprendė didinti pelno mokestį bankams nuo 15 iki 20 proc., išplėtė nekilnojamojo turto apmokestinimo bazę ir įvedė automobilių registracijos mokestį.
Numatoma, kad dėl Vyriausybės siūlymo kitąmet pensijos vidutiniškai didės 8,1 proc. (senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, vidutiniškai padidės apie 30 eurų). Dėl Prezidentūros siūlymo pensijos papildomai dar didės 3,5 euro.
Prognozuojama, kad 2020 metais vidutinė metinė senatvės pensija, turint būtinąjį stažą, bus 396,97 euro, t. y. 8,9 proc. didesnė nei 2019 metais.
Taip pat pritarta Seimo narių siūlymui išmokoms vaikams mokėti. Vaiko pinigai padidės iki 60 eurų, o neįgaliems ir nepasiturinčių šeimų vaikams – iki 100 eurų. Tam papildomai skiriama 40 mln. eurų, pranešė Finansų ministerija.
Minimali mėnesinė alga (MMA) „popieriuje“ padidės 52 eurais (nuo 555 iki 607 eurų), o MMA „į rankas“ – 41 euru.
