Streikas – dalykas rimtas
Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų palaiko mokytojų planus streikuoti, beveik penktadalis nuomonės šiuo klausimu neturi, rodo naujienų agentūros BNS užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atlikta visuomenės nuomonės apklausa.
Apklausos duomenimis, mokytojų planus streikuoti palaiko beveik 60 proc. visuomenės. Labiausiai mokytojų planus streikuoti palaiko moksleiviai, studentai (67,7 proc.), 40–49 metų amžiaus Lietuvos gyventojai (67,4 proc.), nepalaiko – vyresni nei 60-ies (23,9 proc.).
Kaip skelbia BNS, nuomonės šiuo klausimu labiausiai neturėjo respondentai iki 29-erių (24 proc.) ir vyresni nei 70-ies (27,3 proc.) atsakiusieji.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ reprezentatyvią visuomenės apklausą atliko rugsėjo 14–23 dienomis, su respondentais bendraujant gyvai ir telefonu. Jos metu apklausti 1003 šalies gyventojai 25 miestuose ir virš 40 kaimų. Maksimali apklausos paklaida siekia 3,1 proc.
Atsiprašau. EPA – ELTA foto
Pedagogus savo pasisakymais papiktinęs konservatorius, finansų ministrės Gintarės Skaistės sutuoktinis Audrius Skaistys atsiprašė švietimo bendruomenės.
„Nuoširdžiai atsiprašau visų profesionalių, patriotiškų ir darbščių mokytojų, kuriuos mano komentarai galėjo įžeisti. Diskusijai įkaitus – pasikarščiavau. Suprantu, kad turėjau atsakingiau reikšti mintis. Akivaizdu, kad pedagogų bendruomenė šiomis dienomis ypatingai jautri, o man empatijos kaip tik ir pritrūko. Apgailestauju dėl to“, – penktadienį savo „Facebook“ paskyroje rašė A. Skaistys.
Vis tik kiek anksčiau penktadienį Vilniaus taryboje dirbantis konservatorius Eltai teigė neskubantis keisti savo pozicijos. Jis tikino, kad „komuniagomis“ ir „broileriais“ mokytojų nevadino. Anot konservatoriaus, įžeidžius epitetus jis paskyrė ne pedagogų bendruomenei, bet konkretiems asmenims.
„Aš visus raginu su teksto suvokimu padirbėti. Nes kai kurie prisiima epitetus, kurie jiems nebuvo taikomi. Tai viena klausimo dalis. O kita klausimo dalis – epitetai buvo taikomi konkrečiai vienai mokytojai ir konkrečiai streiko organizatoriams. Kitiems mokytojams ir visai bendruomenei tai nebuvo taikoma“, – Eltai situaciją aiškino konservatorių atsiprašyti jau paragintas politikas.
„Tai čia apie streiko organizatorius parašiau, ne mokytojai jie“, – pridūrė Vilniaus miesto tarybai priklausantis A. Skaistys.
Konservatorių Širvintų skyriaus pirmininkas Virginijus Sarpauskas ketvirtadienį socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė sarkastišką įrašą apie tai, kad Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) lyderis Andrius Navickas yra „Vilijus Blinkevičius“, nes „Vilija jo sesuo“. Į diskusiją įsitraukęs A. Skaistys teigė, kad A. Navickas stos „į blinkės partiją“ ir pridūrė: „Komuniagos, o ne mokytojai.“
Tuo metu, reaguodamas į bendrapartietės, parlamentaro Lauryno Kasčiūno padėjėjos Jolantos Bizaitės komentarą, politikas ragino pedagogę neverkšlenti, o mokytojus vadino „broileriniais“.
Šie pareiškimai gerokai papiktino švietimo bendruomenę. A. Navickas mano, kad A. Skaistės sutuoktinis tokiais pasisakymais parodė tikrąjį konservatorių veidą. Be to, profsąjungos vadovo teigimu, jo priskyrimas socialdemokratų partijai yra A. Skaisčio bandymas „gelbėti skęstantį konservatorių laivą“.
Partijos vadovybė ragina A. Skaistį atsiprašyti.
ELTA primena, kad nesutarus dėl spartesnio mokytojų atlyginimų kėlimo, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) nusprendė rugsėjo 15 d. skelbti įspėjamąjį, o nuo rugsėjo 29 d. – tikrąjį streiką.
A. Navicko vadovaujamoji švietimo darbuotojų profsąjunga pareikalavo dar šiais metais pakelti mokytojų atlyginimus 20 procentų. Taip pat prašo, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. atlyginimai didėtų dar 30 proc. Tokiu atveju, bendras atlyginimų augimas siektų 56 procentus.
LŠDPS taip pat yra išsakiusi poreikį mažinti mokinių skaičių naujai sudaromose klasėse, siūlo numatyti ir kokybiškesnę darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais tvarką.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentui Gitanui Nausėdai mokytojų siekis streikuoti abejonių nekelia. Kaip tvirtina šalies vadovas, Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė didinti atlyginimus pedagogams yra įsipareigojusi.
„Prezidentui nekelia abejonių mokytojų teisė streikuoti ir reikalauti geresnių darbo sąlygų. Vyriausybė yra įsipareigojusi didinti pedagogų atlyginimus, kaip tai numatyta parlamentinių partijų susitarime dėl švietimo“, – teigiama prezidento patarėjo Antano Manstavičiaus Eltai perduotame komentare.
Visgi, šalies vadovas pripažįsta, kad atsižvelgti į valstybės biudžeto galimybes – būtina. „Tačiau tai darant būtina tiksliai įvertinti šių metų valstybės biudžeto galimybes ir į jas atsižvelgti“, – priduriama komentare.
Galiausiai, G. Nausėda ragina Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją (ŠMSM) bei streikuoti planuojančius pedagogus surasti kompromisą.
„Visuomenės labui prezidentas kviečia abi puses ieškoti kompromiso, kad įtampos švietimo sistemoje būtų sumažintos, o ne tik mokytojams, bet ir moksleiviams svarbūs klausimai būtų sprendžiami derybų keliu“, – pabrėžiama prezidento patarėjo A. Manstavičiaus perduotame komentare.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) trečiadienį pranešė, jog oficialiai traukiasi iš kolektyvinių derybų su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM). Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Profesinė sąjunga antradienį, po susitikimo su ministru G. Jakštu ir viceministru Ramūnu Skaudžiumi nusprendė, kad rugsėjo 15 d. skelbia įspėjamąjį, o rugsėjo 29 d. – tikrąjį streiką. Streiką rugsėjį organizuojanti švietimo darbuotojų profesinė sąjunga penktadienį kreipėsi į Lietuvos parlamentines politines partijas, kviesdama susitikti ir ieškoti būdų, kaip siekti kokybiškų pokyčių švietimo sistemoje ir imtis veiksmų.
LŠDPS yra išsakiusi poreikį mažinti mokinių skaičių naujai sudarytose klasėse nuo 2024 rugsėjo 1 d. Taip pat profsąjunga siūlo numatyti kokybiškesnę darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais ir apmokėjimo tvarką, mokytojo etatu laikyti darbo normą, kai nustatoma iki 18 savaitinių kontaktinių valandų.
LŠDPS reikalauja ir numatyti nuoseklų darbuotojų darbo užmokesčio didinimą. Kiti į derybas įtraukti reikalavimai apima kanceliarinių, transporto ir sveikatos draudimo išlaidų kompensavimą, darbo krūvio, kvalifikacijos kėlimo, atostogų ir kitus klausimus.
Klausimai veja klausimus
Darbe dirbančiuosius labiausiai motyvuoja papildomos atostogų dienos. Tą nurodė net 40 proc. darbuotojų, rodo bendrovės „SEB Life and Pension Baltic SE“ Lietuvos filialo užsakymu atlikta apklausa.
„Akivaizdu, kad papildomos atostogų dienos yra viena iš labiausiai darbuotojus motyvuojančių priemonių, kuri suteikia galimybę daugiau laiko praleisti su artimaisiais, užsiimti mėgstama veikla, daugiau keliauti ar poilsiauti. Įdomu tai, kad šiemet apklausos duomenys parodė, jog didėja įmokų į pensijų fondus populiarumas.
Matome, kad tokios darbdavių iniciatyvos prisideda prie visuomenės finansinio raštingumo sklaidos, vyrų ir moterų pajamų bei būsimos pensijos atotrūkio mažinimo“, – teigė bendrovės Verslo klientų departamento vyresnysis projektų vadovas Konstantinas Vaškevičius.
Apklausoje dalyvavę darbuotojai taip pat įvardijo ir kitas motyvacines priemones. Ne ką mažiau už papildomą atostogų dieną svarbi ir galimybė dirbti iš namų (29 proc.). Tiesa, ją kur kas dažniau rinkosi moterys (35 proc.) negu vyrai (21 proc.), 18–39 metų respondentai (39 proc.) ir auginantys vieną–tris nepilnamečius vaikus (33 proc.).
Kas ketvirtas darbuotojas (23 proc.), dalyvavęs apklausoje, nurodė, kad norėtų būti skatinamas papildomomis darbdavio įmokomis į fondą, kuriame papildomai gali kaupti pensijai. Ši papildoma vertė labiausiai domina 40–59 metų darbuotojus (27 proc.), didmiesčių gyventojus (25 proc.) ir auginančius tris nepilnamečius vaikus (36 proc.).
Kone pusė (41 proc.) darbuotojų nurodė, kad juos taip pat domina mokymosi programos, galimybė kelti kvalifikaciją ir tobulinti savo įgūdžius. Mokytis ir įgyti naujų žinių labiau pasiryžusios moterys (46 proc.) negu vyrai (35 proc.). Galimybių tobulėti darbo vietoje daugiausiai tikisi 18–29 metų (52 proc.) ir 30–39 metų (49 proc.) žmonės.
„Geresnį emocinį klimatą įmonėje lemia ne tik laisvė derinti darbą su asmeniniu gyvenimu, bet ir darbuotojų ateičiai skirtos kaupimo programos. Manau, kad tai lėmė ir pačių darbdavių dalyvavimas – darbdavių reitinguose aukščiausiose vietose matome įmones, jau turinčias pensijų kaupimo programas. Kad tai yra strateginė valstybės kryptis, rodo ir mokestinės lengvatos socialiai atsakingiems darbdaviams“, – pažymėjo K. Vaškevičius.
2023 metų gegužę tyrimą atliko bendrovė „Norstat“. Apklausoje dalyvavo 1 000 18–74 metų Lietuvos gyventojų.
Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija teigia neignoruojanti mokytojų trūkumo problemos ir ją sprendžianti darbo užmokesčio kėlimu bei skatinimu stipendijomis studijuoti pedagogiką. Tačiau Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas pabrėžia, kad lygiai taip pat svarbu problemą spręsti gerinant darbo sąlygas, kurios, anot jo, šiuo metu yra „košmariškos“.
„Šiuos ministerijos sprendimus spręsti mokytojų trūkumą galima vertinti tik tai kaip parodymą, kad daromi sprendimai. Niekas nedaroma, iš esmės. Tokia regimybė, kad problema yra sprendžiama, bet problema palikta likimo valioje“, – Eltai teigė A. Navickas.
„Esminis dalykas, kodėl nesirenkama mokytojo profesija, yra košmariškos darbo sąlygos, milžniški krūviai, užmokesčiai proporcingai yra labai žemi. Mokytojai uždirba iki 10 eurų per valandą, tai galime įsivaizduoti, už tokį darbą koks tai yra mažas atlygis“, – akcentavo profsąjungos pirmininkas.
A. Navicko teigimu, išlaikyti šiuo metu dirbančių mokytojų ir pritraukti naujų nepadės ir diegiamas įtraukusis ugdymas, kuris padidina klasėje besimokančių vaikų skaičių bei tokiu būdu didinantis pedagogams krūvį.
„Mes matome, kas lemia sąlygas, tai dažniausiai milžiniškos klasės – 30 ir daugiau vaikų. Taip pat matome, kad atkeliauja įtraukusis ugdymas, vėlgi mokytojų sąskaita bandoma išspręsti, galima sakyti, net ir mokinių sąskaita. Ten, kur klasėse po 3–4 specialiųjų poreikių mokinius, rezultatai krenta visos klasės. Tai reiškia, mes turime tikėtis ir suprasti, kad rezultatai, įdiegus įtraukųjį ugdymą, kris visų mokinių.“, – sakė profsąjungos pirmininkas.
„Nes tam nepasiruošta, nėra nei mokytojų padėjėjų, tokie tik bandymai epizodiniai tą spręsti. Klasės labai didelės, tai sudaro apskritai tokią blogą emocinę mokytojų būseną, didelę įtampą, ir tai sudaro tas darbo sąlygas, kad mokytojas perkrautas, emociškai įsitempęs ir iš jo, dirbančio su virškrūviu, negalime tikėtis, kad rezultatai gerės“, – pabrėžė A. Navickas.
Pasak švietimo darbuotojų profsąjungos pirmininko, jei nebus sprendžiamas atlyginimo ir darbo sąlygų klausimas, mokytojų trūkumo problema tik didės. Švietimo ir mokslo ministerija. Slaptai.lt nuotr.
„Atsakymas aiškus, kad jeigu nebus sprendžiamas darbo užmokesčio ir darbo sąlygų klausimas, tai nieko ir nesitikėkime. Mokytojų truks dar labiau, nes žinant mokytojų amžių ir norą pasitraukti iš čia, o matant, kad niekas neateina, tai toliau dar labiau atsivers ši žaizda ir matysis“, – reziumavo A. Navickas.
Remiantis Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) kuruojamos pedagogų poreikio stebėsenos platformos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje ieškoma 245 įvairių dalykų mokytojų bei specialistų, tokių kaip logopedai ir psichologai.
ELTA primena, kad praėjusių metų pabaigoje ŠMSM pakeitė valstybės paramos sistemą pedagogikos studentams. Nuo naujų mokslo metų finansinė parama bus teikiama būsimiems reikalingiausių sričių mokytojams, numatoma galimybė stipendijas didinti nuo maždaug 300 iki 500 eurų.
Ministerijos duomenimis, praėjusiais metais norinčiųjų studijuoti ugdymo mokslų programas padaugėjo. Specialiąją pedagogiką pasirinko trečdaliu stojančiųjų daugiau nei ankstesniais metais. 83 baigiamųjų kursų ir pedagoginių profesinių studijų studentai sudarė išankstinio įsidarbinimo sutartis.
ŠMSM teigimu, su mokytojų trūkumu susiduria ir visos Europos Sąjungos (ES) šalys. Tai šių metų kovo mėnesį vykusiame ES Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto tarybos susitikime pažymėjo už inovacijas, mokslinius tyrimus, kultūrą, švietimą ir jaunimą atsakinga Europos Komisijos narė Mariya Gabriel.
Apdovanoti Vilniaus Metų mokytojai 2021. Sauliaus Žiūros nuotr.
Mokytojų dieną, spalio 5-ąją, sostinėje už pasiekimus, kūrybiškumą, išskirtinę darbo kokybę ir bendruomeniškumą apdovanoti Metų mokytojai. Juos nominavo pati švietimo bendruomenė: tėvai, mokiniai, dėkodami už įkvėpimą, pagalbą ir meilę. 13 laureatų šiemet išrinkti net iš 135 pasiūlytų kandidatų, teigiama savivaldybės pranešime.
„Jūs esate tie, kurie be galo daug atiduodate Vilniui. Kiekvienas jūsų turi savo istoriją ir esate savotiški simboliai. Man labai norėtųsi, kad savo istorijas pasakotumėte, skleistumėte, dalintumėtės, kad galėtume ir kitiems rodyti“, – į apdovanojimų vakarą susirinkusius mokytojus pasveikino Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Už tai, kad puoselėja inovatoriškų, gamtosauginių sveikos gyvensenos idėjų sklaidą, etnines tradicijas mažųjų širdelėse, už daržiuko, kuriame kartu su vaikais augina ir prižiūri daržoves, prieskoninius augalus ir gėles, o vaikai gali pažinti, tyrinėti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, įkūrimą, Vilniaus metų mokytojo vardas suteiktas Vilniaus lopšelio-darželio „Atžalėlės“ mokytojai Aldonai Skamarakienei.
Vilniaus lopšelio-darželio „Ozas“ fizinio ugdymo mokytojas Gytis Kavaliauskas apdovanotas už tai, kad yra mokytojas-kūrėjas. Vilniaus metų mokytojo vardas skirtas už tai, kad be G. Kavaliausko neįsivaizduojami įstaigos, bendruomenės bei ugdytinių renginiai, kuriuose jis įkūnija įvairius pasakų personažus, o kiekviena mokytojo pamoka – nauja patirtis, iššūkis, kurį įveikti pedagogas pasiryžęs padėti kiekvienam. Pedagogas mylimas ne tik vaikų, bet ir tėvų bei kolegų.
Už tai, kad garsėja šachmatininkų būreliu, kuriame vaikai ugdo loginį bei strateginį mąstymą, kad skatina vaikus ieškoti bei atrasti, dalintis ir priimti, džiaugtis ir paguosti, išsipasakoti, padėti bei gerbti, o ugdymą perkelia ir į įvairias miesto erdves, muziejus, kultūros įstaigas, už kantrybę ir puikų gebėjimą vaikus įtraukti į mokslus nuotoliniu ir hibridiniu būdu, metų mokytojo vardas skirtas Vilniaus Filaretų pradinės mokyklos mokytojai Virginijai Mykolaitienei.
Vilniaus metų mokytojai 2021:
Vaida Ambrasaitė – Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija
Tomas Jurgutis – Vilniaus Žemynos gimnazija
Vita Petrauskienė – Vilniaus Žemynos Progimnazija
Audronė Markeliūnienė – Vilniaus Žirmūnų gimnazija
Rūta Bagdonavičienė – Vilniaus Šilo mokykla
Virginija Mykolaitienė – Vilniaus Filaretų pradinė mokykla
Giedrė Paulikaitė-Daugelienė – Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykla
Alicija Beata Nikonovienė – Vilniaus Lazdynų mokykla
Aldona Skamarakienė – Vilniaus lopšelis-darželis „Atžalėlės“
Lina Medeišienė – Vilniaus lopšelis-darželis „Žemyna“
Gytis Kavaliauskas – Vilniaus lopšelis-darželis „Ozas“
Arūnė Anskaitienė – Vilniaus lopšelis-darželis „Vieversys“.
Šiemet pirmąkart buvo pasiūlyta nominuoti komandą. Ja už lyderystę ir buvimą ledlaužiais, pademonstruotą išskirtinį atkaklumą pandemijos akivaizdoje įkvepiant visą mokyklos bendruomenę, už tai, kad Vilniaus Kunigaikščio Gedimino progimnazija pirmoji Lietuvoje pradinukus sugrąžino į klases testuojant kaupinių metodu, o tėvų ir mokinių bendruomenė įtraukiama į diskusijas, sprendimus, įsiklausoma į kitą nuomonę ir ji gerbiama, Vilniaus metų komanda tapo Rimantas Remeika ir Arūnas Penkaitis – Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazija.
Vilniaus metų vadovu tapo dr. Sergejus Neifachas – Vilniaus lopšelis darželio „Jurginėlis“ direktorius. S. Neifachas apdovanotas už nuolatinę pagalbą visų Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigų bendruomenei. Už tai, kad diegia inovacijas, dalijasi žiniomis su kitomis šalies švietimo bendruomenėmis. Tai vadovas, aktyviai įsitraukiantis sprendžiant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams aktualius klausimus, dalyvaujantis įvairiose konferencijose, vedantis praktinius lyderystės mokymus kolegoms, ikimokyklinio ugdymo, metodinių, didaktinių priemonių bei publikacijų autorius, kuriomis nuolat naudojasi švietimo bendruomenė. Vilniaus miestas didžiuojasi ir džiaugiasi turėdamas puikų lopšelio-darželio direktorių, kuris demonstruoja lyderystę ne tik Vilniaus mieste, bet ir visoje šalyje.
Vilniaus Metų mokytojams antradienio vakarą „Vilniaus klube“ įteikti unikalūs vardiniai ženklai – ekslibrisai. Laureatams muzikinius sveikinimus skyrė Karina Krysko ir Jeronimas Milius.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius apdovanojo Metų mokytojus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minint Tarptautinę mokytojų dieną, švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius pirmadienį Vilniuje, Valdovų rūmuose, apdovanojo Metų mokytojus.
Nors, pasak ministro A. Monkevičiaus, dėl pandemijos grėsmės šventė šiemet kuklesnė, nuotaika minint Tarptautinę mokytojų dieną džiugi kaip ir visada.
„Labai didžiuojuosi mūsų mokytojais, kurie puikiai susitvarko dabartinėje sudėtingoje situacijoje. Jie yra pavyzdys Europos ir pasaulio mokytojams. Bet kuris dalykas, ar tai būtų muzika, kūno kultūra, matematika, ugdo visapusišką asmenybę, kai tik užmezgamas mokytojo ir mokinio ryšys. O mokytojas laimingiausias tada, kai mato laimingus mokinius, atradusius savo gyvenimo kelią ir sėkmę“, – renginyje kalbėjo ministras A. Monkevičius.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Lukas Savickas, perdavęs ministro pirmininko sveikinimą mokytojams, akcentavo, kad švietimo kokybei ne tiek svarbi aplinka, priemonės, kiek geras mokytojas, be kurio neįmanoma mokymosi pažanga.
Kaip skelbia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, šiemet premijos įteiktos 6 Metų mokytojams. Ne vienas Metų mokytojas, atsiimdamas apdovanojimus, pabrėžė, kad tai ir didžiulis įpareigojimas, ir ne vien jo paties darbo, bet ir visos mokyklos įvertinimas, dėkojo kolegoms, vadovams, šeimos nariams.
Jūratė Orlovienė, Tauragės „Versmės“ gimnazijos geografijos ir ekonomikos mokytoja ekspertė, atsiimdama apdovanojimą, sakė, kad „kiekviena diena mokykloje – mokytojui savitas iššūkis, bet einame tuo keliu sąžiningai ir atsakingai, kaip kiekvienas sugebame“.
Niekada savo pasirinktu gyvenimo keliu prisipažino nesuabejojęs uostamiesčio „Versmės“ progimnazijos technologijų mokytojas ekspertas Aleksandras Ronkus.
Šių metų laureatais taip pat tapo ir Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos skyriaus Šepetos Almos Adamkienės mokyklos-daugiafunkcio centro lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Ramutė Kežienė, Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, biologijos mokytojas Aleksejus Peržu, Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos chemijos mokytoja metodininkė Vaidilutė Šepkauskienė, Alytaus Jotvingių gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė Rasa Zubrickienė.
Per renginį Valdovų rūmuose taip pat buvo įteikta premija šių metų Meilės Lukšienės premijos konkurso laureatui – Vilniaus Šilo mokyklos specialiosios klasės ir etikos 26 metų mokytojui Artūrui Adamui Markevič, dirbti į mokyklą atėjusiam per projektą „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“.
Per renginį apdovanoti bendro Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir portalo „Delfi“ projekto „Ačiū už pamokas“ laimėtojai. Rugsėjo mėnesį esami ir buvę mokiniai tinklalapyje www.aciuuzpamokas.lt galėjo nominuoti savo mėgstamus mokytojus, parašyti jiems padėką arba perduoti „ačiū“ vienu mygtuko paspaudimu. Per keletą savaičių buvo nominuota daugiau nei 250 mokytojų, jiems ištarti per 20 tūkst. „ačiū“.
Mokytojams dėkota ne tik už suteiktas žinias, bet ir palaikymą, pastūmėjimą, diegiamas vertybes, šilumą, supratimą ir pokalbius.
Išrinkti 10 daugiausiai „ačiū“ sulaukusių pedagogų: Vesta Žukienė, Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Vaida Uždavinė, Vilniaus miesto Balsių progimnazija pradinių klasių mokytoja; Saida Šnipienė, Kauno Prano Mašioto pradinės mokyklos radinių klasių mokytoja; Inga Kazlauskienė, Alytaus Senamiesčio pradinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Paulius Sungaila, biologijos mokytojas iš Vilniaus; Jelena Ščiglo, Vilniaus Pavilnio pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Božena Čenko, Šalčininkų r. Kalesninkų Liudviko Narbuto gimnazijos mokytoja; Greta Rekašienė, Šiaulių miesto lopšelio-darželio „Drugelis“ ikimokyklinio ugdymo pedagogė; Vaiva Pocevičienė, Šiaulių miesto lopšelio-darželio „Drugelis“ meninio ugdymo pedagogė; Danguolė Laurenčikienė, Vilniaus Baltupių progimnazijos pradinių klasių mokytoja.
Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius teigia, kad kol kas COVID-19 infekcija yra užfiksuota maždaug 10 procentų visų Lietuvos mokyklų. Ministro turimais duomenims, šiuo metu bendrojo ugdymo sistemoje koronavirusas užfiksuotas 91 mokiniui ir 31 mokytojui. Visgi A. Monkevičius džiaugiasi, kad 82 proc. mokyklų ir toliau dirba įprastai ir tik 1 proc. taiko nuotolinį mokymą.
„COVID-19 palietė apie 10 proc. visų mokyklų. Jeigu bendro ugdymo sistemoje žiūrėtume, vaikų, kurie yra izoliacijoje, yra 1,5 tūkst. Bet tai šiaip nėra daug, tai yra tik 0,4 proc. nuo visų mokinių“, – LRT radijui teigė A. Monkevičius, akcentuodamas, kad saviizoliacijoje esančių mokytojų šiuo metu yra apie 110.
„Šį rytą gavau duomenis, kad bendrojo ugdymo sistemoje yra susirgęs 91 mokinys ir 31 mokytojas“, – pridūrė jis.
Ministras taip pat akcentuoja, kad kol kas mokyklų, kuriose būtų užfiksuotas vidinis koronavirusinės infekcijos plitimas, yra nedaug.
„Užsikrėtimų iš vidaus nėra daug, tai yra keli tokie atvejai Lietuvoje. Ir noriu pasakyti, kad visi tie atvejai yra židiniuose. Ypač tos apimtys dabar auga Raseiniuose, Šiauliuose, Radviliškyje“, – sakė jis.
A. Monkevičius akcentuoja, kad didžioji dalis mokyklų ir toliau dirba įprastu būdu ir tik dalis taiko mišrųjį mokymo metodą.
„82 proc. mokyklų dirba įprastu būdu, 17 proc. – mišriu būdu ir nepilnai procentas yra mokyklų, kurios laikinai pereina į tam tikrą karantiną ir laikinai dirba vien tik nuotoliniu būdu. Tai tas skaičius nėra didelis, stengiamasi, kad pradinukai, ikimokyklinukai nebūtų našta tėvams, kad jos tikrai galėtų veikti net tada, kai rizika yra gana didelė ir tikrai gana šauniai tvarkosi mokyklos“, – patikino jis.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras viliasi, kad nuotolinio mokymo įvedimo Lietuvoje pavyks išvengti.
„Tai yra ir sąmoningumo, kultūros klausimas. Aš manau, kad mūsų valstybė, visuomenė yra pajėgi išvengti visuotinio karantino. Tikrai tai būtų didelė žala. Aš manau, kad pirmiausiai žala – vaikams, bet ir visiems didelė žala. Mes turime susitelkę išvengti šito, o ten, kur yra židiniai susitvarkyti protingai“, – sakė ministras.
Tuo tarpu A. Monkevičius džiaugėsi, kad užsikrėtimų skaičius aukštosiose mokyklose yra gerokai mažesnis ir ten tokių didelių problemų kaip mokyklose nekyla.
„Universitetuose apimtis gerokai mažesnė, studentų skaičius, kurie yra užsikrėtę, yra labai nedidelis, nesiekia 10 nė viename universitete.
Didžiausias šiuo metu yra Vilniaus Gedimino technikos universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno technologijos universitete, bet tai yra 4-6 studentai“, – informavo A. Monkevičius.
Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Po Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM) vykusio pasitarimo su Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠPS) atstovais pranešta, kad profsąjungos nariai nepasirašys atnaujintos sutarties, jei Finansų ministerija neras lėšų įgyvendinti dar liepos mėnesį pasiektą susitarimą nuo ateinančių metų kasmet visiems aukštųjų mokyklų dėstytojams, mokslo darbuotojams ir kitiems tyrėjams ne mažiau kaip 10–čia procentų didinti etatinį (bazinį) darbo užmokestį, kad 2025 metais šių darbuotojų vidutinis darbo užmokestis sudarytų 150 procentų šalies vidutinio darbo užmokesčio.
LŠPS vadovas Egidijus Milešinas sako, kad pedagogai neatsitraukia nei nuo vienos liepą su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sutartos pozicijos.
„Finansų ministerijos pastabose buvo pasakyta: išmeskite, tą, tą ir tą punktus. Tai mūsų pozicija – mes nieko neišmetame ir teikiame atgal. Ir laukiame kaip į tai reaguos Finansų ministerija,“ – sakė E. Milešinas.
„Yra žymiai svarbesnis klausimas: Vyriausybėje priimtas nutarimas, Finansų ministerija dalyvauja šituose susitarimuose, bet atmeta tuos susitarimus. Tai klausimas būtų: ar švietimas yra strategiškai svarbus, ar ne? Ir šitą klausimą mes keliame. Jeigu strategiškai svarbus, tai turi atsirasti tie pinigai, kurie yra numatyti tame susitarime, nes ten yra visiems numatyta, tarp jų ir aukštosioms mokykloms. Apie susitarimą dėl viešojo sektoriaus algų kėlimo kalbu. Jis yra patvirtintas Vyriausybės, bet Finansų ministerija turbūt – ne Vyriausybės dalis, nes žiūri visiškai kitaip…“ – pabrėžė Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė doc. Asta Lapinskienė.
Pasak E. Milešino, visi punktai, dėl kurių buvo sutarta liepos mėnesį, surašyti į atnaujintos sutarties projektą ir išsiųsti Vyriausybei bei Finansų ministerijai. Per savaitę tikimasi gauti atsakymą. Jei jis bus teigiamas, dar po savaitės tikimasi sutartį pasirašyti.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, išėjęs dar pasitarimui su pedagogais nepasibaigus, žurnalistams tvirtino, kad dėl daugelio dalykų yra sutarta, ir pareiškė viltį, kad sutartis bus netrukus pasirašyta. Jis esą sveikintų, jei visos profesinės sąjungos pasirašytų bendrą šakos sutartį.
„Aš manau, kad geriausia būtų, jei būtų vieningas bendra švietimo šakos kolektyvinė sutartis, bet jau ir šita atnaujinta tą duotų (būtų naudinga visiems. – ELTA), jei galiotų pagrindiniai dalykai, kurie susiję su darbo užmokesčiu, su kitais aktualiais klausimais, kurie svarbūs kiekvienai mokyklai, kiekvienam mokytojui, kad jie galiotų bendrai visai valstybei,“ – sakė A. Monkevičius.
Pasak ministro, pedagogai kėlė klausimą dėl sutartų dalykų galiojimo visiems, ne tik profesinių sąjungų nariams.
„Kam galios šitas susitarimas? Nes toks išaiškinimas yra, kad tos atskiros kolektyvinės sutartys turėtų galioti tik profesinių sąjungų nariams, bet ne visam sektoriui. Bet irgi, atrodo, randame tam tikrus sprendimus, teisininkai patarė, dėl jų dabar bandome diskutuoti, susitarti. Ir jau galutinį variantą kaip projektą mes teiktume Vyriausybei. Susitarimas turbūt būtų toks, kaip ir Darbo kodeksas numato, kad susitarimai, kurie po to bus susiję su teisės aktų keitimu, galiotų visiems to sektoriaus darbuotojams, o tai, kas yra nuostatuose, kiek papildomai skiriama atostogų, kitos nuostatos – tik profesinių sąjungų nariams,“ – sakė A. Monkevičius.
Teisininkų aiškinimu, į dar 2017 metais Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pasirašytos sutarties atnaujinimą įtraukti papildomų profesinių sąjungų nėra teisinės galimybės.
Mokytojų streikas, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atliktas tyrimas dėl neteisėtos įtakos politikams, politologų nuomone, yra tarp svarbiausių 2018 m. politinių įvykių. Politologai, vertindami besibaigiančius metus, taip pat akcentuoja politinę fragmentaciją, apkaltų oponentams organizavimą ir laikinųjų tyrimų komisijų kūrimą, politikų siekį keisti Konstituciją, opozicijos pasyvumą bei brangiai valdantiesiems, ypač premjerui Sauliui Skverneliui, kainavusias klaidas, tarp kurių, Vyriausybės vadovo ištrinto pasisakymo istorija, nesugebėjimas suvaldyti mokytojų streiko bei įtariai pasitiktos kalbos apie siekį nuversti „valstiečių“ valdžią.
Didelių permainų 2019 m., politologų nuomone, tikėtis nereikėtų. Pasak jų, dėl to, kad pastaraisiais metais nemažą laiko dalį atėmė nekonstruktyvios, visuomenę skaldančios politinės grumtynės, o 2019 m. laukia net treji rinkimai, vargu ar reikėtų tikėtis politiškai vaisingesnių ar, kaip žada valdantieji, dėl mokesčių reformos, turtingesnių metų. Pasak politikos ekspertų, socialiniu ir ekonominiu požiūriais gyvenimas Lietuvoje gali labiau priminti „amerikietiškus kalnelius“, o ir politinės įtampos, aiškina politologai, ateinančiais Kiaulės metais gali tik dar labiau didėti.
2018 metai buvo gausūs valstybei svarbių įvykių. Lietuvą aplankė popiežius Pranciškus, šalis minėjo savo šimtmetį, pagerbtas ir perlaidotas tautos didvyris partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Tačiau valstybei svarbūs minėjimai ir vizitai nesugebėjo konsoliduoti politikų ir atnešti konstruktyvios politinės rimties. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus Algio Krupavičiaus, valstybės šimtmečio minėjimu taip ir nepavyko Lietuvos politinėje realybėje įspausti ryškesnio ir ilgalaikio politikų ir visuomenės konsolidacijos pėdsako, todėl, teigė jis, trumpam šmėstelėjęs bendrumo jausmas išsisklaidė ir metų pabaigoje vėl regime fragmentuotą bei konfliktišką politinę atmosferą.
Nors, sutinka politologai, pastarieji metai pasižymėjo politine konfrontacija bei aukšta temperatūra valdančiųjų ir opozicijos santykiuose, jų manymu, galima išskirti ir svarbių, pozityviai vertinamų proveržių. Pirmiausia, pabrėžia politikos ekspertai, tai stiprėjantis ir naujas raiškos formas įgaunantis pilietinio sąmoningumo jausmas. Nepaisant to, kad mokytojų streikas, samprotauja politologai, įsisiūbavo dėl valdžios nesugebėjimo užtikrinti tinkamo dialogo bei pedagogų jaučiamos nevilties, pats procesas, tvirtino jie, signalizuoja apie visuomenėje stiprėjančias pilietinės visuomenės tendencijas.
„Mokytojų streiko radikalumas ir rezultatyvumas, mano galva, yra kokybiškai naujas dalykas Lietuvoje. Jis liudija pilietinės visuomenės budimą“, – mano Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius. Jo teigimu, įvertinant mokytojų streiko reikšmę bendrame 2018 m. politinių įvykių kontekste, su valdžia ietis surėmusios pedagogų profsąjungos lyderį Andrių Navicką būtų galima apskritai įvardinti ryškiausia besibaigiančių metų asmenybe.
MRU docento įžvalgoms antrino ir A. Krupavičius. Jis pabrėžė, kad valdžiai nusileisti nepanorę pedagogai tapo įkvėpimu ir pavyzdžiu kitoms Lietuvos visuomenės grupėms.
„Mokytojų streikas parodė, kad valdžia negali kalbėti, jog jų sprendimams visi pritaria. Streikas atskleidė, kad konfliktuojant su valdžia taip pat galima pasiekti tam tikrų teigiamų rezultatų. Labai svarbu ir tai, kad mokytojų streikas įnešė pilietinio aktyvumo ne tik tarp pedagogų – vėl apie savo reikalavimus pradėjo kalbėti gydytojai, mokslininkai pasakė savo nuomonę. Visa tai rodo, kad valstybėje stiprėja pilietinis aktyvumas. Nors šis aktyvumas kyla iš nevilties, pilietinės visuomenės prasme tai yra teigiamas reiškinys“, – samprotavo A. Krupavičius.
Tačiau MRU dėstytoja Rima Urbonaitė neskubėjo mokytojų streikui suteikti svarbiausio metų įvykio statuso. Pasak jos, Lietuvoje vykusių streikų istorija rodo, kad tokios akcijos yra greitai užmirštamos, kita vertus, pabrėžė ji, pedagogams streiko metu keliant konkrečius reikalavimus, visuomenė neskubėjo su mokytojais ir jų problemomis konsoliduotis ar jiems reikšti paramą.
„Gali nutikti ir taip, kad mokytojų streikas greitai pasimirš. Nors tai ir buvo labai stiprus spyris Vyriausybei ir konkrečiai premjerui, tačiau dar nėra aišku, ar tas streikas turės ilgalaikių pasekmių. Nepaisant to, kad premjeras su kai kuriomis savo citatomis mokytojų atžvilgiu gerokai persistengė, visuomenė nebuvo tokia konsoliduota. Taigi, aš manau, kad mokytojų streikas buvo ryškus 2018 m. epizodas, tačiau svarbus pirmiausiai dėl to, kad buvo pasirinkti dar nematyti streikavimo būdai, apsigyvenant Švietimo ir mokslo ministerijoje“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Kaip vieną ryškiausių 2018 m. politinių įvykių, politologai taip pat išskyrė NSGK atliktą politinės korupcijos tyrimą, kuriame figūravo verslo koncernas „MG Baltic“. Tačiau, pabrėžė politikos ekspertai, vargu ar lūkesčiai, kurie buvo sukelti pristatant NSGK atlikto tyrimo išvadas, visuomenėje bus pateisinti.
V. Valentinavičiaus teigimu, garsiai valdžios pristatyta kova su politine korupcija, užsibrėžimas naikinti valstybei kenksmingus politikų ir stambiojo verslo ryšius, ilgainiui iškrypo ir paskendo be saiko steigiamų laikinųjų tyrimo komisijų gausoje.
„Valdančiosios daugumos inicijuojamas pseudokovos su korupcija kalnas Seime auga. Jos veiksmai, kai taikiniu tampa visi, išskyrus valdančiuosius, devalvuoja tikrosios kovos su korupcija procesą. Kitaip tariant, Seime vykstanti komisijų kova su korupcija iš tikrųjų yra labai siaurakaktiškas partinis rinkiminis interesas“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
R. Urbonaitė, apibendrindama, 2018-uosius, pabrėžė, kad pastarieji metai išsiskyrė politiniu triukšmu, apkaltų organizavimu oponentams ir politinio turinio stoka. Pasak jos, už tai didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti gausiausios frakcijos Seime – valdantieji „valstiečiai“ ir opozicijoje esantys konservatoriai. Politologė pabrėžė, kad šių partijų santykiai, dažnai išvirstantys į aštrias asmenines politikų konfrontacijas, prisidėjo ir skaldant visuomenę.
Be kita ko, samprotavo R. Urbonaitė, tam tikrų transformacijų galima įžvelgti ir partinėje sistemoje, kai didžiausią visuomenės dėmesį susirenkant konservatoriams ir „valstiečiams“, likusios partijos, neišvengdamos vidinių konfliktų ir skaldymosi, liko savotiškame šešėlyje.
Politologai akcentavo, kad kritikuotini ne tik valdančiųjų 2018 m. žengti žingsniai. Opozicija, pasak jų, pastaraisiais metai taip pat politiniu sumanumu nepasižymėjo, priešingai – apsiribojo ne visada konstruktyviu valdančiųjų kritikavimu ar tiesiog pasyviu laukimu, kol šie padarys dar vieną nedovanotiną klaidą.
V. Valentinavičiaus teigimu, opozicija taip ir nesugebėjo surasti balso oponuojant valdantiesiems. Jam pritarė ir R. Urbonaitė. Jos nuomone, opozicija nebuvo konstruktyvi, dažnai per daug dėmesio skyrė asmeniam oponentų žnaibymui. Politologė pabrėžė, kad opozicija turėjo puikią progą konstruktyviai įsitraukti sprendžiant streikuojančių mokytojų keliamas problemas, tačiau, aiškino ji, buvo apsiribota elementariu politikavimu.
Politologų nuomone, 2019 metų svarbiausiu įvykiu, ko gero, taps prezidento rinkimai, kuriuose, priešingai nei buvo pastaruosius du kartus dalyvaujant dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei, intriga išliks iki paskutinių rinkimų akimirkų.
R. Urbonaitė pabrėžia, kad jau pirmuosius Naujųjų metų mėnesius visuomenės dėmesį turėtų prikaustyti kol kas dar neatsakytas klausimas, ar „valstiečių“ kandidatu prezidento rinkimuose taps S. Skvernelis. Šiam nusprendus kandidatuoti, teigė ji, kiltų nemažai klausimų, tiek dėl Vyriausybės tolesnio darbo, tiek dėl jo turimo potencialo pasirodyti solidžiai vyksiančiuose rinkimuose.
Nors, aiškina politologai, šalies vadovo rinkimai nustelbs Europos Parlamento ir savivaldos rinkimus, pastarieji taip pat bus svarbus veiksnys 2019 m. vyksiančių politinių procesų žemėlapyje. Viena vertus, kalbėjo R. Urbonaitė, savivaldos rinkimai bus puiki proga politikams ir politinėms partijoms pasitikinti turimas jėgas, kita vertus, tvirtino ji, pavasarį vyksiantys rinkimai prisidės prie politinės įtampos šalyje augimo.
„2019 metais vyksiantys rinkimai pasižymės pigiais rinkiminiais triukais. Todėl valdantieji ir opozicija toliau vienas iš kito darys priešus, kaltins dėl visko vieni kitus ir mes iš esmės matysime 2018 m. vykusios politikos pratęsimą, galbūt net aštresnėmis formomis“, – kalbėjo R. Urbonaitė.
Politologai išskyrė ir, jų manymu, valdantiesiems ir konkrečiai premjerui S. Skverneliui brangiausiai kainavusias klaidas. Tarp tokių klaidų – nesugebėjimas suvaldyti mokytojų streiko, delsimas iš švietimo ir mokslo ministrės pareigų atleisti Jurgitą Petrauskienę, medikų ir mokytojų pasipiktinimą sukėlusi S. Skvernelio ir R. Karbauskio komunikacija, siekis keisti konkrečius Konstitucijos straipsnius, galiausiai ažiotažą sukėlusi Vyriausybėje ištrinto S. Skvernelio pasisakymo istorija bei premjero kalbos apie planuojamą „valstiečių“ valdžios nuvertimą.
Šias klaidas, pasak A. Krupavičiaus, lydėjo valdančiųjų susipriešinimas su visuomene ir žiniasklaida. VDU profesorius pažymėjo, kad už visa tai daugiausiai, ko gero, sumokės premjeras S. Skvernelis, palaidodamas savo turėtas ambicijas atsisėsti ir į aukščiausią valstybės postą.
„Premjeras pirmiausia sugebėjo susipriešinti su daugeliu visuomenės grupių, nors dar prieš metus turėjo nuosaikią paramą. Tuomet blogio įsikūnijimas valdančiojoje koalicijoje buvo Ramūnas Karbauskis ir iš dalies Agnė Širinskienė, o premjeras buvo savotiška atsvara, jį net vadino „geruoju policininku“. S. Skvernelis pagrįstai buvo laikomas vienu iš realiausių kandidatų užimti prezidento postą. Dabar tikriausiai jis liks tik dešimties procentų kandidatu“, – samprotavo A. Krupavičius.
Savo ruožtu R. Urbonaitė kaip svarbią klaidą pabrėžė valdančiųjų nesugebėjimą įgyvendinti priimtų įstatymų. Pasak jos, valdantieji ypač „užbuksavo“ įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ar etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įstatymą.
„Kad ir koks geras būtų įstatymas, jo rezultatai priklauso nuo įgyvendinimo ir jei jam tinkamai nepasiruoši – lauk bėdos“, – tvirtino politologė.
MRU docentas į pagrindines valdančiųjų padarytas klaidas žvelgė abstrakčiau. Pasak V. Valentinavičiaus, pagrindine šių metų valdančiųjų klaida galima vadinti tai, kad valdžia neturi aiškios politikos krypties ir reformomis vadina tai, kas iš tikrųjų yra tiesiog grubi optimizacija.
„Nors S. Skvernelis ir mėgsta kalbėti apie neva vykdomas reformas, bet tai, kas daroma su universitetais ar mokyklomis, yra ne reforma, o, geriausiu atveju, neprofesionali optimizacija. Todėl visi rimti šios Vyriausybės darbai, kaip kova su alkoholiu, Lietuvos geležinkelių išvalymas, urėdijų reforma buvo padaryti dar pernai. Šiemet mes tokių dalykų jau nebematome. Ar tai galima vadinti klaida? Mano manymu, tai yra tiesiog nusiteikimas nieko rimto nedaryti ir užsiiminėti rinkimų akcijomis“, – apibendrino V. Valentinavičius.
Į mokytojų palaikymo akciją „Paskutinis skambutis“ ir mitingą prie Vyriausybės, preliminariais policijos duomenimis, sekmadienį atvyko apie 6 tūkst. žmonių.
Mokytojų mitingas prie Vyriausybės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kaip Eltai sakė vidaus reikalų ministrą pavaduojantis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, tikslingai į akciją susirinko apie 5 tūkst. žmonių, bet nemažai vilniečių trumpam prisijungdavo pamatę besibūriuojančius mokytojus ir juos palaikančius kitų profesijų žmones, mokinius, studentus. Į sekmadienį Vilniuje surengtą „Paskutinio skambučio“ akciją žmonės suvažiavo iš visos Lietuvos.
„Kaip ir tikėjomis, viskas vyko taikiai. Reikia padėkoti mokytojams už supratimą, kad didelei visuomenės daliai, ypač jaunesnei kartai, jie yra pavyzdys. Ši akcija mums visiems įrodymas, kad, net ir esant labai įkaitusiai situacijai, mokytojai išlieka inteligentiški, santūrūs”, – po mitingo sakė E. Jankevičius.
Ministras priminė premjero Sauliaus Skvernelio pažadą, kad derybos su mokytojais bus tęsiamos toliau.
„Aš asmeniškai tikiu, kad abi pusės ras sutarimą“, – Eltai sakė E. Jankevičius.
Policijos departamentas taip pat pranešė, kad protesto akcijos metu didelių incidentų neužfiksuota.
ELTA primena, kad „Paskutinio skambučio“ mitinge prie Vyriausybės, kurį sekmadienio popietę pradėjo aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė, reikalauta ne tik detalizuoti, kaip vyks derybos su mokytojų profesinėmis sąjungomis, bet ir stabdyti mokesčių reformą bei biudžeto priėmimą, kurį Seimas numato priimti antradienį.
Mokytojų mitingas prie Vyriausybės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Kas, jei ne mes, galime apginti mokytojus, kurie yra viso mūsų gyvenimo dalis, – mokė mus, moko mūsų vaikus. Per 50 profesinių sąjungų prisijungė prie mokytojų palaikymo”, – sakė mitingą vedusi K. Savickytė-Damanskienė.
Kaip priminė ji, protestas – taikus, ir kvietė pastebėjus provokacijas apie tai pranešti pareigūnams.
Į susirinkusią minią įraše kreipėsi iš Švietimo ir mokslo ministerijos nesitraukiantys mokytojai, kuriuos mitingo organizatoriai vadino šios dienos herojais.
Mokytojai priminė, kaip vystėsi derybos, ir pabrėžė, kad yra pasiryžę bet kam, nes, jei nieko nedarysime, po 5 ar 10 metų švietimo nebeturėsime.
Kaip pabrėžė mokytojai, jie antrą savaitę tapę situacijos įkaitais, tačiau džiaugiasi, kad pagaliau buvo išgirsti ne tik profesinės bendruomenės, bet ir kitų profesinių organizacijų bei paprastų piliečių.
„Trauktis negalim, nes už mūsų stovi tėvai, vaikai, visa švietimo bendruomenė. Kaip pabrėžė mokytojai, nereikia iliuzinių reformų, kurias mokytojai jau lengvai atpažįsta. Manau, kitą savaitę mes suprasime, ar mūsų politikai gerbia šalies žmones, ar turi nors kiek širdies, kuri būtina, norint valdyti valstybę. Ačiū visiems palaikantiems, pamoka tęsiasi”, – sakė ŠMM esančių mokytojų atstovė.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas dėkojo visiems atėjusiems. „Labai prašau visų susirinkusių ir politinių jėgų – susitelkime ir iškelkime mokytojo vardą aukščiau politinių intrigų“, – kvietė A. Navickas.
Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius pabrėžė, kad metų metus Lietuvos švietimo sistema reformuojama be aiškaus tikslo ir supratimo.
Pasak S. Jurkevičiaus, nenusisekusios reformos privedė prie rimtos būklės mūsų švietimą. Rugsėjį pradėta dar viena, tačiau etatinis darbo apmokėjimas, licėjaus direktoriaus žodžiais, virtęs parodija, propagandinis lozungas „Už viską bus apmokėta” skamba kaip anekdotas. Mokyklos priverstos murkdytis smulkmeniškuose skaičiavimuose, supriešinti mokytojai, o mokyklų vadovai tapę reformos aukomis.
„Sisteminė švietimo negalia – negebėjimas vykdyti reformų“, – pabrėžė S. Jurkevičius. Pasak jo, šiandien visi matome, kad valstybės nesugeba sukurti ne tik skaidrios ir aiškios darbo apmokėjimo tvarkos, bet ir nesuvokia, kokia ji turėtų būti.
Tolimesni bandymai taisyti reformą, licėjaus vadovo įsitikinimu, norimo rezultato neduotų. „Būtina nevykusią reformą atšaukti ir grįžti prie buvusios apmokėjimo tvarkos, padidinant koeficientus už mokytojų atliekamą tiesioginį darbą“, – pabrėžė S. Jurkevičius.
Į „Paskutinio skambučio“ mitingą susirinkę tūkstančiai žmonių sekmadienį gyva grandine susikabino rankomis nuo Seimo iki Švietimo ir mokslo ministerijos, pravingiuodami pro didžiąją dalį kitų ministerijų. Po to visi susirinko prie Vyriausybės išdėstyti esminių, su profesinėmis sąjungomis suderintų, reikalavimų.
Pirmasis – stabdyti gruodžio 11 dieną numatytą valstybės biudžeto priėmimą, atsižvelgus į ekspertų rekomendacijas perskirstyti ir atrasti lėšų mokytojų atlyginimams pakelti.
Antras reikalavimas – sudėlioti aiškias datas, kaip bus vykdomos derybos su mokytojų profesinėmis sąjungomis.
Profesinių sąjungų nuomone, mokesčių reforma yra žalinga Lietuvos viešajam sektoriui ir turėtų būti stabdoma. Profesinės sąjungos mano, kad premjero pasiūlytas derybų grupės modelis dėl viešojo sektoriaus yra skubotas ir neefektyvus. Profesinės sąjungos reikalauja, kad deryboms šiais klausimais vadovautų iki Naujųjų metų sudarytas komitetas iš kompetentingų ekonomikos ekspertų, profesinių sąjungų atstovų, visuomenės veikėjų ir kitų suinteresuotų asmenų.
Kaip mitinge patikslino K. Savickytė-Damanskienė, palaikymą mokytojams pareiškė per 50 Lietuvos profesinių sąjungų. Akcijos dalyviai dainavo, kalbėjosi apie būtinybę palaikyti vieni kitus, tikslą susitarti taikiai, vylėsi, kad valstybės vadovai nebegalės ignoruoti profsąjungų keliamų reikalavimų, matydami tokį palaikymą, atkreips dėmesį į viso viešojo sektoriaus problemas, kurios buvo išdėstytos mitinge prie Vyriausybės.
„Su mokytojais ir už mokytojus. Atėjo metas parodyti, kad pedagogai yra ne vieni. Parodyti, kad visuomenė solidarizuojasi ir kiekvieno mokytojo reikalas tampa bendru reikalu. Jeigu yra viena protesto akcija, kurioje privalu sudalyvauti – tai „Paskutinis skambutis“, – socialiniuose tinkluose kviesdamas palaikyti mokytojus teigė A. Tapinas.
Vidaus reikalų ministerija (VRM) penktadienį išplatintame pranešime pakvietė žmones protestuoti taikiai.
Mokytojams mitinguojant prie Seimo – nerimo signalai iš ŠMM. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtą streiko savaitę pamokų neves apie 1400 mokytojų. Preliminariais Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, pirmadienį streikas vyks 60 (apie 3 proc.) švietimo įstaigų.
Iš jų streiką tęs 53 ugdymo įstaigos, prie jų naujai prisijungs 7, streiką nutrauks 17.
Iš viso Lietuvoje veikia 2000 švietimo įstaigų, jose dirba apie 45 tūkst. pedagogų.
ELTA primena, kad pirmadienį Vyriausybėje numatyta aptarti ketvirtą neterminuoto streiko savaitę pradėjusių mokytojų reikalavimus, dėl kurių praėjusį ketvirtadienį buvo 13 valandų deramasi Švietimo ir mokslo ministerijoje drauge su visomis profsąjungomis ir Vyriausybės atstovais.
Kaip teigė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, pedagogų profesinių sąjungų siūlymai Vyriausybėje bus aptarti, visų pirma, atsižvelgus į 2019 metų valstybės finansinius įsipareigojimus.
„Bus ieškoma realių galimybių ir konkrečių būdų skirti daugiau lėšų švietimo sričiai, aptarsime ilgalaikį pedagogų poreikių įgyvendinimo planą“, – Vyriausybės pranešime cituojamas premjeras.
Iš streiką palaikančių mokytojų mitingo, kuris vyko prie Seimo, penktadienio vakarą į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) grįžę čia daiktus palikę mokytojai duris rado užrakintas.
Kaip Eltai sakė per langą į ŠMM įlipusi Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė Iveta Nadzeikienė, jį atidaryti paprašė viduje buvusių kolegų.
„Dabar 200 žmonių, kurie grįš iš mitingo, taip pat į ŠMM lips per langą”, – sakė pastarąsias naktis ŠMM nakvojusi Vilniaus licėjaus mokytoja ekspertė.
Kaip pabrėžė mokytoja, Švietimo ir mokslo ministerijoje liko ne tik jos, bet ir kitų tris paras mokykloje nakvojusių mokytojų daiktai, piniginės.
„Palikome viską, ką buvome atsinešę, o grįžę radome duris užrakintas. Apsaugos darbuotojas raktus turi, bet neatrakina. Nežinau, kaip ministerijos darbuotojai, likę padirbėti ilgiau ir radę užrakintas duris, išėjo namo, bet manau, kad juos išleido per duris. Nemačiau, nes pakilau pasižiūrėti, kokia situacija pas mokytojus, kurie nėjo į mitingą, liko ministerijoje: išvaryti, išnešti ar su antrankiais, į kameras jau susodinti sėdi ar dar kas”, – jaudinosi Eltos pašnekovė.
Kaip skelbė ELTA, vos prasidėjus streikui pritariančių švietimo darbuotojų mitingui prie Seimo, profsąjungos sulaukė nerimo signalų iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM).
Kaip telefonu mitinguotojams sakė ŠMM likę mokytojai, jie yra varomi iš ministerijos, nes baigėsi darbo valandos.
Mes mokytojų nevarome, tačiau ministerija užrakinama, darbas baigėsi, o savaitgalį ŠMM nedirba. Taip situaciją Švietimo ir mokslo ministerijoje Eltai komentavo įstaigos atstovai. Paklausti, ką patalpose darys mokytojai, jie sakė, kad tiesiog bus.
Kaip vėliau paaiškėjo, užrakintoje ministerijoje liko ne tik streikuojantys mokytojai, bet ir keli ilgiau padirbėti pasilikę darbuotojai.
Budėtojui nurodyta neatrakinti durų, tačiau į ŠMM patalpas keli iš mitingo grįžę mokytojai, Seimo narys Nagis Puteikis ir žurnalistai įlipo per langą. Ar tokiu pat būdu teks iš darbo išeiti darbuotojams, kol kas neaišku, ŠMM durys lieka užrakintos.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas Andrius Navickas situaciją vadino apgailėtina.
„Ministerija juk yra visos švietimo bendruomenės. Pati ministrė sakė, kad ŠMM durys visiems yra atviros, kad norima derybų, o dabar mokytojai jėga išvaromi. Nejaugi mokytojai negali stebėti proceso. Mums keista, kad ir derybų metu buvo išjungtas internetas”, – žurnalistams kalbėjo į mitinguojančius mokytojus kreipęsis LŠDS pirmininkas.
A. Navickas netiki, kad mokytojai bus jėga išvaryt iš ŠMM. „Tai būtų visiškas nesusipratimas”, – sakė profsąjungos vadovas, mitinge mokytojus, mokyklų vadovus ir švietimui neabejingus žmones kvietęs rinktis į diskusiją apie švietimo ateitį būtent Švietimo ir mokslo ministerijoje.
„Jei ŠMM neįsileis, nežinau, kur eisim. Lauke kažkur rinksimės ar ieškosime kitos salės”, – sakė A. Navickas.
Paklaustas, kaip vertina prezidentės išsakytą kritiką valdantiesiems dėl švietimo politikos ir teiginį, kad tolimesnis ministrės Jurgitos Petrauskienės darbas jai kelia abejonių, A. Navickas antrino prezidentei. „Akivaizdu, kad ši ministrės darbo diena turi būti paskutinė”, – konstatavo LŠDPS vadovas.
ELTA primena, kad trylika valandų trukusiose Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), Vyriausybės atstovų ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų derybose pavyko susitarti tik dėl dalies keltų reikalavimų, tad streikui pritariantys mokytojai ir savaitgalį buvo pasiruošę praleisti ministerijoje.
Streikui pritariantys mokytojai penktadienį rinkosi į mitingą prie Seimo. Jo tikslas – atkreipti Seimo dėmesį į mokytojų keliamas problemas.
„Seimo narių žodis bus labai svarbus, nes pagrindiniai sprendimai bus priimami būtent Seime. Be to, sunku tikėtis rasti kelis šimtus milijonų siekiančių papildomų išteklių mūsų reikalavimams patenkinti“, – Eltai sakė LŠDPS pirmininkas.
Kaip skelbė ELTA, esminės diskusijos derybose kilo dėl LŠDPS reikalavimo nuo sausio 1 dienos 20 proc. didinti mokytojų algas. Vyriausybės atstovų teigimu, tai neįmanoma, turint omenyje, kad reikėtų per 130 papildomų milijonų, o kitų metų valstybės biudžetas jau svarstomas Seime.
Trečią savaitę streikuojančių mokytojų reikalavimus, dėl kurių ketvirtadienį buvo 13 valandų deramasi Švietimo ir mokslo ministerijoje, Vyriausybė aptars pirmadienį.
Pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, pedagogų profesinių sąjungų siūlymai Vyriausybėje bus aptarti, visų pirma, atsižvelgus į 2019 metais prisiimtus valstybės finansinius įsipareigojimus.
„Bus ieškoma realių galimybių ir konkrečių būdų skirti daugiau lėšų švietimo sričiai, aptarsime ilgalaikį pedagogų poreikių įgyvendinimo planą“, – Vyriausybės pranešime cituotas premjeras.
Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad 2019 metų biudžeto projekte švietimo sritis jau dabar yra antra pagal lėšų didėjimą. Kitais metais šiai sričiai finansavimas auga iš viso 185 mln. eurų. Todėl, pasak S. Skvernelio, čia turi vyrauti ne emocijos ir dalijami nepamatuoti pažadai, o reikia sudėlioti įsipareigojimus taip, kad Vyriausybė juos tikrai įgyvendintų.
ŠMM duomenimis, penktadienį streikavo 70 mokyklų, 13-oje iš jų dėl streiko pamokų nevedė po 1-3 pedagogus. Iš viso Lietuvoje yra per 2000 ugdymo įstaigų.
Prie Seimo prasidėjo mokytojų protesto akcija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vos prasidėjus streikui pritariančių švietimo darbuotojų mitingui prie Seimo, profsąjungos sulaukė nerimo signalų iš Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM).
Kaip telefonu mitinguotojams sakė ŠMM likę mokytojai, jie yra varomi iš ministerijos, nes baigėsi darbo valandos.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas Andrius Navickas situaciją vadino apgailėtina.
„Ministerija juk yra visos švietimo bendruomenės. Pati ministrė sakė, kad ŠMM durys visiems yra atviros, kad norima derybų, o dabar mokytojai jėga išvaromi. Nejaugi mokytojai negali stebėti proceso. Mums keista, kad ir derybų metu buvo išjungtas internetas”, – žurnalistams kalbėjo į mitinguojančius mokytojus kreipęsis LŠDS pirmininkas.
A. Navickas netiki, kad mokytojai bus jėga išvaryt iš ŠMM. „Tai būtų visiškas nesusipratimas”, – sakė profsąjungos vadovas, mitinge mokytojus, mokyklų vadovus ir švietimui neabejingus žmones kvietęs rinktis į diskusiją apie švietimo ateitį būtent Švietimo ir mokslo ministerijoje.
„Jei ŠMM neįsileis, nežinau, kur eisim. Lauke kažkur rinksimės ar ieškosime kitos salės”, – sakė A. Navickas.
Paklaustas, kaip vertina prezidentės išsakytą kritiką valdantiesiems dėl švietimo politikos ir teiginį, kad tolimesnis ministrės Jurgitos Petrauskienės darbas jai kelia abejonių, A. Navickas antrino prezidentei. „Akivaizdu, kad ši ministrės darbo diena turi būti paskutinė”, – konstatavo LŠDPS vadovas.
ELTA primena, kad trylika valandų trukusiose Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), Vyriausybės atstovų ir švietimo darbuotojų profesinių sąjungų derybose pavyko susitarti tik dėl dalies keltų reikalavimų, tad streikui pritariantys mokytojai ir savaitgalį buvo pasiruošę praleisti ministerijoje.
Streikui pritariantys mokytojai penktadienį rinkosi į mitingą prie Seimo. Jo tikslas – atkreipti Seimo dėmesį į mokytojų keliamas problemas.
„Seimo narių žodis bus labai svarbus, nes pagrindiniai sprendimai bus priimami būtent Seime. Be to, sunku tikėtis rasti kelis šimtus milijonų siekiančių papildomų išteklių mūsų reikalavimams patenkinti“, – Eltai sakė LŠDPS pirmininkas.
Kaip skelbė ELTA, esminės diskusijos derybose kilo dėl LŠDPS reikalavimo nuo sausio 1 dienos 20 proc. didinti mokytojų algas. Vyriausybės atstovų teigimu, tai neįmanoma, turint omenyje, kad reikėtų per 130 papildomų milijonų, o kitų metų valstybės biudžetas jau svarstomas Seime.
Trečią savaitę streikuojančių mokytojų reikalavimus, dėl kurių ketvirtadienį buvo 13 valandų deramasi Švietimo ir mokslo ministerijoje, Vyriausybė aptars pirmadienį.
Pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, pedagogų profesinių sąjungų siūlymai Vyriausybėje bus aptarti, visų pirma, atsižvelgus į 2019 metais prisiimtus valstybės finansinius įsipareigojimus.
„Bus ieškoma realių galimybių ir konkrečių būdų skirti daugiau lėšų švietimo sričiai, aptarsime ilgalaikį pedagogų poreikių įgyvendinimo planą“, – Vyriausybės pranešime cituotas premjeras.
Vyriausybės vadovas atkreipė dėmesį, kad 2019 metų biudžeto projekte švietimo sritis jau dabar yra antra pagal lėšų didėjimą. Kitais metais šiai sričiai finansavimas auga iš viso 185 mln. eurų. Todėl, pasak S. Skvernelio, čia turi vyrauti ne emocijos ir dalijami nepamatuoti pažadai, o reikia sudėlioti įsipareigojimus taip, kad Vyriausybė juos tikrai įgyvendintų.
ŠMM duomenimis, penktadienį streikavo 70 mokyklų, 13-oje iš jų dėl streiko pamokų nevedė po 1-3 pedagogus. Iš viso Lietuvoje yra per 2000 ugdymo įstaigų.
Streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Likę nakvoti Švietimo ir mokslo ministerijoje mokytojai entuziazmo nepraranda. Susėdę prie stalo laukia ministrės Jurgitos Petrauskienės. Pasak jų, nei naktį, nei trečiadienio vakarą ministrės nesulaukė. Tačiau rytą mokytojų aplankyti į ministeriją užsuko socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas. LSDP pirmininkas pabrėžia, kad Vyriausybės pozicija yra neadekvati: tiek premjeras, tiek ministrė demonstruoja jėgą.
,,Vertinu Vyriausybės poziciją labai prastai, akivaizdu, kad tiek premjeras, tiek ministrė demonstruoja jėgą. Mėgina palaužti, mėgina pademonstruoti jėgą priešinant švietimo darbuotojų bendruomenę ir profesines sąjungas. Tai yra žala socialiniam dialogui, demokratijai plačiąja prasme. Tai absoliučiai nepriimtina normalioje civilizuotoje valstybėje“, – Eltai sakė G. Paluckas.
Pasak LSDP lyderio, ministrei reikėtų trauktis.
,,Aš manau, kad ministrei ne tik dėl šito reikėtų pasitraukti, ministrė sukaupė neigiamą politinį kapitalą, supriešino visą akademinę bendruomenę, aukštųjų mokyklų bendruomenes. Tai unikalus atvejis, kai sukėlus tokį susipriešinimą, tokį nesutarimą ministrė neprisiima jokios politinės atsakomybės ir ieško kaltų tarp tų žmonių, kurie gina savo teises“, – teigė G. Paluckas.
Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderis Andrius Navickas teigė, kad trečiadienio vakarą buvo užsukęs tik Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas.
Ministrės patarėja Gabrielė Vasiliauskaitė tikisi kad ketvirtadienio popietę susitarimas su profsąjungomis bus pagaliau rastas.
,,Šiandien, 10 valandą, kviečiami visi profsąjungų vadai, bus toliau svarstomas ministrės pateiktas protokolas profsąjungoms. Jos taip pat pateikė savo siūlymus ir toliau bus derinami tie punktai (…) Profsąjungos pateikė savo pasiūlymus ir mes toliau juos visus svarstysime“, – Eltai sakė G. Vasiliauskaitė.
Maždaug trys dešimtys pedagogų, trečiadienį nesulaukę realių derybų su ministre, naktį liko Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Streikuojančių mokytojų ir premjero Sauliaus Skvernelio vertinimai dar kartą radikaliai išsiskyrė. Premjeras streiką organizuojančią Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą (LŠDPS) kaltina tuo pačiu, kuo šios sąjungos lyderis Andrius Navickas kaltina Vyriausybę – verčiant kentėti dėl streiko mokytis negalinčius vaikus ir jų tėvus.
S. Skvernelis po Vyriausybės posėdžio teigė, kad streikuojančiai profsąjungai nerūpi nei vaikai, nei tėvai. Premjeras taip pat sukritikavo ir vienos mokytojos, trečiadienį dalyvavusios Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, eilėmis išsakytą prašymą Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), kad ši įsiklausytų į mokytojų patiriamus sunkumus. Premjeras tai įvardino nekonstruktyviu elgesiu ir leido suprasti, kad pats netiki, jog konstruktyvus dialogas su streikuojančia profsąjunga yra lengvai pasiekiamas.
„Matome, kad (streikuojantiems mokytojams. – ELTA) nei vaikai, nei tėvai nėra vertybė. Dar daugiau, jeigu į konkrečius siūlymus yra deklamuojamos eilės, eilėraščiai, kai paklausiama, tai turbūt konstruktyvumo surasti bus sunku“, – sakė S. Skvernelis ir ragino grįžti prie ugdymo proceso atnaujinimo. Tačiau, pabrėžė premjeras,
Vyriausybė nėra linkusi derėtis tik su streiką organizuojančia profsąjunga. Pasak S. Skvernelio, bus kalbamasi su visomis, prie streiko neprisijungusiomis profsąjungomis. Vyriausybės vadovas akcentavo, kad ministerija yra pasiryžusi įsiklausyti į pedagogų reikalavimus, tačiau, premjero nuomone, pasirinktas dalies pedagogų kelias streikuoti yra netinkamas.
„Su nė viena atskirai (profsąjunga. – ELTA) nebus deramasi, noriu taip pat pabrėžti, kad vienos profesinių sąjungų (LŠDPS. – ELTA) pasirinkta protesto forma iš tikrųjų kenkia ugdymo procesui, todėl kenčia vaikai, kenčia tėvai. Labai gaila, kad tokia forma yra pasirinkta. Yra siūlomas dialogas, yra siūloma sukonkretinti, ką konkrečiai norima keisti. Tikrai galiu pabrėžti, kad nepriklausomai, kas bus švietimo ministras ar ministrė, nuo reformų Vyriausybė nesitrauks, jos bus toliau įgyvendinamos, ir tos reformos bus ir finansuojamos, ir, esminis dalykas, mes esame linkę girdėti ir derėtis kartu su visa bendruomene, bet neužsiimti tokia forma, kokia šiandien, deja, yra“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Galiausiai S. Skvernelis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai neturėtų laukti valstybės pinigų, kompensuojant už streiko metu praleistas valandas.
„Taip pat noriu paminėti, kad streiko metu valandos nebus apmokėtos valstybės“, – sakė premjeras. Pasak S. Skvernelio, tai turės padaryti pačios profsąjungos.
Tuo tarpu LŠDPS trečiadienio rytą Seime kalbėjo priešingai. A. Navickas teigė, kad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė žaidžia vaikų ir mokytojų likimais. Po Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio, kuriame dalyvavo J. Petrauskienė ir iš įvairių Lietuvos miestų atvykę mokytojai, A. Navickas neslėpė nepasitenkinimo ministrės dalintais pažadais bei žengtais žingsniais, reaguojant į protestuojančių pedagogų keliamus reikalavimus. Pasak jo, ministerija vis dar neįsiklauso į protestuojančių profsąjungų reikalavimus.
„Akivaizdu, kad bandoma susitarti ir atsižvelgti į tas profesines sąjungas, kurios neatstovauja mokytojams (..) Ir tada jie susitaria dėl dalykų, kurie esminės įtakos mokytojams neturi“, – aiškino A. Navickas.
Pasak jo, ministerija sąmoningai derybas nori vesti su streike nedalyvaujančiomis ir ugdymo proceso nenutraukusiomis profsąjungomis.
„Turite tartis su tais, kurie yra sustabdę ugdymo procesą“, – kreipdamasis į J. Petrauskienę pabrėžė A. Navickas.
„Jei mes norime kalbėti dėl streiko nutraukimo ir ugdymo proceso atkūrimo, tai jūs turite suprasti, dėl ko sustojo ugdymo procesas. Juk yra pateikti aiškūs reikalavimai“, – kalbėjo LŠDPS lyderis.
LŠDPS primena streiko reikalavimus: mokytojo etatą turėtų sudaryti 36 valandos, iš kurių ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų; mokytojo etatas gali būti dalinamas tik išlaikant tą pačią kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičiaus proporciją; valandos etatui skaičiuojamos ne metams, o savaitei; turi būti parengta pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, o nuo 2019 m. sausio 1 d. jų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc.; ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogų etate turėtų būti ne mažiau kaip šešios nekontaktinės valandos; įsipareigoti mažinti vaikų/mokinių skaičių grupėse/klasėse.
Dėl pedagogų streiko pirmadienį kai kuriose mokyklų nevyks pamokos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) neatšaukia pirmadienį numatyto pradėti neterminuoto pedagogų streiko.
Kaip Eltai sakė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, mokyklų, kurios prisijungs prie neterminuoto streiko, skaičius tikslinamas, tačiau jau dabar aišku, kad prie akcijos jungsis ir kaimų, ir didžiųjų gimnazijų pedagogai.
„Neterminuoto streiko metu nevyks ugdymo procesas. Mokyklos, kurios pirmadienį streikuos, apie tai informavo bendruomenes“, – pridūrė A. Navickas.
Viena iš mokyklų, kurios, profsąjungos vadovo žiniomis, streikuos – Vilniaus Žemynos progimnazija.
Neterminuotas pedagogų streikas rengiamas dėl dalies pedagogų nepasitenkinimo naująja etatine apmokėjimo sistema.
Streiką organizuojanti LŠDPS reikalauja įdiegti etatinį modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiu kaip 18 kontaktinių valandų. Taip pat – pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. bei mažinti vaikų skaičių klasėse.
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Prieš metus, belaukiant 2017 m. rugsėjo 1-sios, žinomas politikas Gabrielius Landsbergis, su būreliu vaikų ir žmona – pedagoge, kaip retas kitas Seimo narys, augte suaugęs su mokykla, paatviravo apie Rugsėjo pirmąją: „Kai pradėjome su Austėja draugauti prieš aštuoniolika metų, vieną dalyką išmokau iškart – Rugsėjo pirma yra šventa. Tokia šventa, kad ruoštis jai reikia pradėti rugpjūčio viduryje.“
Atidžiai apžiūrėjau tuometinius populiarius žiniasklaidos šaltinius, ir niekur neradau prieštaraujant minčiai, jog Rugsėjo 1-ji – „šventa“.
Neprieštaravo nė valdantieji. Galima buvo pagalvoti, kad jų tyla reiškia pritarimą. Bet ne veltui valdančiąją daugumą sudaro „valstiečiai“: jie, regis, gyvena pagal gyvulių ūkio įstatymus, kurių pirmasis skelbia: „Tylioji kiaulė giliąją šaknį knisa“.
Ir iškniso: prabėgo tik metai, tačiau kaip pasikeitė aplinka! Šiandien, likus iki Rugsėjo 1-sios mažiau nei savaitei, vargu ar rasime Lietuvoje bent vieną ne nostalgiškais, į praeitį nuplaukusiais, o realiais darbiniais ryšiais su mokykla susijusius specialistus, pedagogus, kurie neveidmainiaudami pasakytų, jog „Rugsėjo pirmoji – šventa“.
Šiemet – nei šventės, nei, tuo labiau, šventumo. Viskas susijaukė. Negana mokytojų darbo apmokėjimo reforma vadinamo uragano, įvedant etatinio apmokėjimo tvarką, bet ir kalendorius nuvylė. Rugsėjo 1-ji įpuolė į nei šiokią, nei tokią dieną, į šeštadienį, kuri, nebūdama „šventa“, yra eilinė nedarbo diena visiems darbo žmonėms. O mokytojas, liberalų-marksistų supratimu, yra toks pat darbo žmogus, kaip ir vairuotojas, gydytojas, ministras, barmenas, kuriems ar rugsėjo, ar gruodžio pirmoji vienodai reikšminga tik pagal tai, į kurią savaitės dieną ji „įkrenta“ tais metais: jei sekmadienis, tai „šventa“, jei šeštadienis, tai – „nedarbo”, ir baigtas kriukis!
Prisipažįstu: neprisimenu tokios nevykusios mokslo metų pradžios nuo tų laikų, kai, pati, apsiginklavusi diplomu, išėjau į gyvenimą „nešti šviesos ir tiesos”… Visada tai buvo išskirtinė, neeilinė diena, naujo ateities kartos ugdymo ciklo pradžia.
Šiemet Rugsėjo 1-ji nebe šventė, o tik eilinio grupinio darbo sezono pradžia.
Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Rajonuose mokyklų vadovai, išvarginti nervingos vasaros, kai iki pat paskutinės atostogų savaitės vis dar neaišku, ką ir kaip skaičiuoti, nebenori tradicinių bendrų, mokslo metų pradžią „skambinančių” konferencijų, susitikimų. Vienintelis jų noras – kaip nors viską suskaičiuoti, „įtilpti“ į turimas lėšas ir … kad iš mokyklų neimtų bėgti galutinai nusivylę ir pasipiktinę pedagogai.
Rajonų politikai, atsakingi už švietimą, tupi suskliautę ausis, nes ausys nebeišlaiko pačių riebiausių makaronų, kuriuos jiems yra kabinusi valdžia: Seimo Švietimo komitetas vis dar kažką vapa apie „mažų mokyklų išsaugojimą”, o Švietimo ministerija pateikė toookią mokytojų ir administracijos krūvių (nuo jų priklauso atlyginimas) skaičiuoklę, kad, nenorėdami varyti į bankrotą savo savivaldybių, rajonų politikai turės priiminėti sprendimus uždaryti visas mokyklėles, kuriose mažiau nei 120 mokinių.
Mat, (ne)išmintingu ministerijos sprendimu, vienas administratoriaus-direktoriaus etatas skiriamas tik tokiai švietimo įstaigai, kuri auklėja ne mažiau 120 vaikų. O jei „tik“ 110 ar dar mažiau, savivaldybe, malonėk papurtyti savo kišenę!.. Jei nori išsaugoti kokią mažutę mokyklėlę su 30-50 vaikų, galima pasirinkti: neremontuoti šaligatvių, sumažinti lėšas jaunimo laisvalaikiui ar kokioms nors sveikatinimo programoms, sumažinti gatvių apšvietimą, atsisakyti kitų gyvenimą patogesniu, jaukesniu darančių „smulkmenų”…
Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau tokie skaičiavimai šalyje, kuri nebeturi nė trijų milijonų gyventojų, kur nuo vienos iki kitos mokyklos, retėjant gyventojams, ne tik dešimt, bet ir penkiolika, ir daugiau kilometrų, panašesni į pasityčiojimą arba į nedovanotiną nekompetenciją, o ne į vyriausybės rūpestį, kad nesulaukėtų Lietuvos provincija, kad joje augtų šviesus, žingeidus jaunimas, savo šalies patriotai.
Šiaurės vakariniame Lietuvos pakrašty, Skuodo rajone yra mielas bažnytkaimis Lenkimai, šalia kurio – pirmojo lietuviškai rašiusio Lietuvos istoriko Simono Daukanto gimtinė.
Nežinau, kokia mokyklėlė buvo Lenkimuose „Smetonos laikais”, bet sovietmečiu čia buvo vidurinė. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, neužilgo mokykla susitraukė iki pagrindinės, o šiandien – jau tik daugiafunkcis centras su pradine mokyklėle… O kas toliau?
Tad kur šiandien gimsta ir mokosi daukantai? Ir kas moko juos, būsimuosius daukantus? Valančius? Kudirkas? Maironius ir Marcinkevičius?
Vietoj atsakymo – klaustukai su šauktukais…
Pedagogė Judyta Tekingunduz iš Mažeikių dalinasi tokiu pastebėjimu: „Kadangi pagal visų Europos agentūrų duomenis, švietimo sektoriaus darbuotojai yra sąrašo apačioje, o tai reiškia, kad pasiekėme dugną ir giliau nebėra kur, todėl drąsiai galime teigti, kad mes – Europos ubagai. Su aukštuoju išsilavinimu, oria laikysena ir prestižiniu pavadinimu“.
Kol kas, pasiklausius tiek mokyklų vadovų, tiek mokytojų atsiliepimų, susidaro įspūdis, kad ir ši reforma siekia to paties tikslo, kaip ir anksčiau liberalų vykdyta mokyklų „krepšelizacija”: sutaupyti valstybės biudžeto lėšas. To siekiama, verčiant uždarinėti „mažas“ mokyklas ir/ar sumažinti pedagogų skaičių.
Kai kas gali paprieštarauti: savivaldybėms suteikta teisė pačioms finansuoti tas mokyklas, kurių išlaikymui valstybė pristigo lėšų, tačiau savivaldybės to nedaro, gal būt, tyčia, „sabotuodamos“ gražiausias Švietimo ministerijos iniciatyvas.
Taip, gerbiamieji, aš neperdedu: raštuose, kuriuos į savivaldybes siunčia ministerija, jau pasirodė šis, stalininių represijų laikus primenantis grėsmingas žodis „sabotažas“. Prisigyvenome… Gal dar ir represijų sulauksime?
Taip, rajonų politikams palikta teisė nuspręsti išlaikyti nors ir du mokinius turinčias mokyklas … iš savo, iš savivaldybės surenkamo biudžeto. Bet rajonuose dauguma politikų – ne avantiūristai (kaip Vilniuje), o ūkiškai mąstantys žmonės. Ir jei tuo pačiu metu, kai vyksta mokytojų darbo apmokėjimo reforma, kita tos pačios vyriausybės ministerija imasi vykdyti mokesčių reformą, kurios pasėkoje savivaldybės, net ir išsinerdamos iš nuosavų kelnių, nebesurinks tiek mokesčių, kiek surinkdavo pernai ar užpernai, rajonų politikai supranta, kad verk neverkęs, o mažosioms mokykloms atėjo paskutinioji…
Rugsėjo 1-oji. Beauštanti aušrelė. 2014 metai. Vytauto Visocko nuotr.
Rašau šias eilutes, o prieš akis – Savivaldybių švietimo konferencijos, kuri turi vykti rugpjūčio 28 d., programa. Joje numatyta daug įdomių pranešimų. Bus ir toks: „Savivaldybių vaidmuo, kuriant gerą mokyklą“.
Įdomu, ar pranešime bus apibrėžta, kokią mokyklą Švietimo ministerija laiko gera?
Tą, kurioje daug moksleivių? Kurioje – tik aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos mokytojai, už savo darbą gaunantys orius (o ne ubagiškus) atlyginimus?
O gal tą mokyklą, kurios mokiniai, gavę atestatą, neišsilaksto po šalis plačiausias, bet įgytas/įdiegtas žinias ir gebėjimus pritaiko, vysto ir puoselėja čia, gimtajame krašte?
Beje, po interneto platybes klajoja graži legenda: Vokietijoje mokytojo profesija esanti viena geriausiai apmokamų valstybėje. Kai teisėjai, gydytojai bei inžinieriai ėmė klausinėti kanclerės Angelos Merkel, kodėl jų alga mažesnė nei mokytojų, Merkel neva atsakiusi: „Kaip aš jus galiu lyginti su tais, kurie jus išmokė?“
Buvo taip, ar ne, ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad iš Merkel atsakymo paaiškėjo, kodėl mūsų valstybėje viskas čiuožia žemyn: todėl, kad prie valstybės vairo stovi žmonės, kuriuos mokė… orūs, diplomais nuogybę prisidengę ubagai.
Tai tiek ir tos šventės… Nes ubagams kiekviena diena – tai kova už būvį! Net jei ta diena – Rugsėjo 1-j…
Su reformų pažadais į valdžią atėjęs valstiečių ir žaliųjų kinkinys, iš pradžių opozicijos kritikuotas už reformų vilkinimą, dabar taip įsibėgėjo, kad tik laikykis!
Pradėję nuo moralei ir skrandžiui įdomių dalykų (alkoholio ribojimas, nauja vaistų įsigijimo tvarka, mokinių meniu praturtinimas margarinu…), ministrai ėmėsi čiupinėti ir valstybės biudžetui jautrias vietas: pedagogų darbo apmokėjimą, mokesčius, pensijas…
Opozicija, atrodo, jau nebespėja reaguoti, tik negarsiai aikčioja, o į pedagogų, pensininkų ar apmokestinamųjų stūgavimus nereaguoja valdžia – visi tie reformas inicijuojantys ir skubinantys ministrai bei jiems padedantys biurokratai.
Kad visuomenė ir valstybė reformų „nusipelnė“, mažai kas abejoja. Bet dar mažiau kas supranta, kodėl jos kuriamos ir diegiamos taip skubiai, remiantis ne susitarimais, įrodymais, argumentais, diskusijomis, o primityviu valdžios „buldozeriu“.
Iš pirmo žvilgsnio, stipriausia visų reformų dalis – ankstyvesnių reformų ar esamos padėties kritika, kuri ir sukuria pamatą naujoms reformoms.
O iš antro ar trečio žvilgsnio jau pasimato silpnosios pusės. Jos dažniausiai būna specifinės kiekvienai reformuojamai sričiai, su vienu bendru, nerimą keliančiu bruožu: skuba, su kokia tos reformos yra stumiamos.
Kadangi man likimas rinkėjų pasirinkimo ir mero potvarkio pavidalu lėmė rūpintis švietimo reikalais, švietimo reforma tapo nuolatinio dėmesio objektu.
Iš pradžių tik stebėjau ir stebėjausi, nes „reformatoriai“ tyliai, už aukštų kabinetų sienų triūsė Vilniuje, ministerijoje, o savivaldybes pasiekdavo tik prieštaringi gandai.
Buvo užsimota nuo „mokinio krepšelio“ pereiti prie „klasės krepšelio“.
Kol apačios aptarinėjo galimus rezultatus, ministerijoje dėl kažkokio sąmonės nušvitimo buvo nutarta iš pradžių paleisti pilotinį projektą: pagal „klasės krepšelį“ pasiūlyta gyventi ir dirbti tik kelių rajonų mokykloms.
Pamačius, jog sąmyšio ir neaiškumų toks krepšelis sukelia dar daugiau, nei prieš tai naudotasis „mokinio krepšelis“, projektas buvo sustabdytas, ir nutarta kurti naują projektą, kuriame klasės krepšelio idėjos likučiai būtų praturtinti etatinio pedagogų darbo apmokėjimo idėja.
Logiška buvo tikėtis, jog ir šita idėja, prieš ją diegiant į visas respublikos savivaldybes ir mokyklas, bus aprobuota keliose savivaldybėse. Bet, matyt, ministerijos reformatoriams skirtas „nušvitimo“ limitas tam periodui buvo išeikvotas, tad ministerija užgulė reformą visu biurokratiniu korpusu, gąsdindama ir save, o dar labiau – savivaldybes, jog pagal naująjį darbo apmokėjimo modelį mokyklos turės pradėti gyventi jau nuo šių metų rugsėjo 1-os dienos.
Dienos naujienomis besidomintys skaitytojai tikriausiai jau žino, kaip neigiamai tokį sumanymą priėmė Vilniaus ir kai kurių kitų miestų savivaldybės, reikalaudamos arba atšaukti, arba stabdyti, lėtinti reformų vežimo riedėjimą.
Ministerija tačiau negirdi, nereaguoja, tik kviečia atskiromis grupelėmis tai vienų, tai kitų mokyklų direktorius „apmokymams“, kaip reikės apskaičiuoti pedagogų krūvius ir atlyginimus pagal naujas lenteles. Ir kaskart būdavo pateikiami nauji variantai, pakeitimai, gal būt, patobulinimai…
O laikas jau net ne bėga, o skrieja juodbėriais žirgais…
Nenumaldomai artėja mokslo metų pabaiga, pedagogams, direktoriams ateina atostogų metas, tačiau naujoji apmokėjimo sistema vis dar nepatvirtinta jokiais įstatymais, poįstatyminiais aktais, aprašais… Reformos galimos pasekmės Damoklo kardu tebekaba virš rajonų savivaldybių, grasindamos sujaukti ir jau patvirtintą 2018 m. biudžetą, ir sureguliuotą mokyklų tinklą, ir turimų pedagogų etatų skaičių.
Kyla klausimas: nejaugi ministerija, žinodama (ir ne kartą primindama), jog mokyklų steigėjos yra savivaldybės, iš kurių biudžetų švietimo reikmėms yra išskiriama svari suma, nebežino, kad savivaldybės savo biudžetus tvirtina ne prieš rugsėjo pirmąją, o baigiantis kalendoriniams metams?
Finansinė logika ir pagarba pedagogams reikalautų naują darbo apmokėjimo sistemą įgyvendinti jau naujais biudžetiniais metais, kad būtų teisingai apskaičiuotas finansavimas, o naujasis biudžetas suformuotas 2019 metams.
Bet juodbėriams žmogiška logika ir emocijos – nė motais. Jiems rūpi tik pinigai.
Vyriausybė, kaip jau žinome, ką tik „prastūmė“ kitą – finansų, mokesčių – reformą, kuri stipriai kirs per savivaldybių biudžetus.
Seimo dauguma nubalsavo už tokius mokesčių ir pensijų sistemos pakeitimus, dėl kurių jau kitais metais biudžeto pajamos sumažės 320 mln. eurų, o 2021 m. į valstybės biudžetą bus surinkta 750 mln. eurų mažiau pajamų iš Gyventojų pajamų mokesčio. Tai reiškia, kad bus nuskurdintas (dar labiau!) viešasis sektorius.
Kaip apskaičiavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Andrius Kubilius, 180 mln. eurų papildomų lėšų kitais metais būtų užtekę tam, kad visiems 35 000 vidurinių mokyklų mokytojams atlyginimai galėjo būti padidinti, kiekvienam pridedant po 300 eurų „į rankas“.
A. Kubilius spėja, jog kai valdžia daro tokius sprendimus, neapskaičiuodama jų ilgalaikių pasekmių visam viešajam sektoriui, „tai ji yra arba visiškai kvaila arba turi užduotį galutinai sugriauti viešąjį sektorių, o tuo pačiu ir pačią valstybę“.
Ką sugriaus tokios reformos, parodys gyvenimas, bet šiaip ar taip, naujas pedagogų darbo apmokėjimo modelis turi vieną, viešai neįvardijamą tikslą: pasinaudodama šia reforma, vyriausybė nori priversti savivaldybes naikinti mažesnes mokyklas ir atleidinėti mokytojus, taip „sutaupant“ lėšų bent jau esamų algų lygio išlaikymui.
Štai ir paaiškėjo, kur šuoliuoja valstiečių juodbėriai: pirmyn, į gūdžią praeitį…
