Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, penktadienį dalyvaudamas 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonijoje, pasidžiaugė, kad joje dalyvauja įvairių tautų atstovai – lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai. Tai, pasak Lenkijos vadovo, primena apie šių tautų bendrystę.
„Mes esame daugelio tautų respublikos, kurią drauge kūrė mūsų protėviai, palikimo saugotojai“, – penktadienį Vilniuje vykusioje 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonijoje sakė A. Duda.
Lenkijos vadovas skirtingomis kalbomis pasakė sukilimo dalyvių šūkį: „Už mūsų ir jūsų laisvę“.
„Tokį šūkį, užrašytą ant vėliavų ir giliai širdyse, nešiojo visi mūsų didvyriai sukilėliai“, – sakė A. Duda.
Lenkijos vadovo teigimu, sukilimo dalyvių laidojimo ceremonija primena kaimyninėms tautoms apie jas siejančią bendrą istoriją.
„Esame čia tam, kad mus sieja ta pati, kaip ir tada, prieš 156 metus, atminties ir likimo bendrystė – vertybių ir siekių bendrystė“, – teigė Lenkijos prezidentas.
Kartu A. Duda prisiminė ir partizaninį judėjimą. Tokie įvykiai, pasak jo, parodo laisvės kainą ir dalyvių didvyriškumą. Didvyriškumas, Lenkijos prezidento teigimu, niekada nebuvo ir nėra užmirštas.
„Jie, žuvę prieš 150 metų ir prieš 70 metų, mūsų tautoms yra laisvės didvyriai. Visus juos ištiko tas pats likimas – pasmerkimas, garbės nuplėšimas, nužudymas ir užmarštis, bet mes čia, Vidurio Europoje, su tuo niekada nesusitaikėme. Puoselėjome atminimą, nepaisydami nutylėjimų, garbinome jų žygius tyliai namuose ir kapinėse, o šiandien darome tai iškilmingai kartu, nes vėl esame laisvi žmonės“, – pridūrė A. Duda.
Ceremonijos metu yra laidojami 1863-1864 m. sukilimo vadai Zigmantas Sierakauskas ir Konstantinas Kalinauskas bei dar 18 sukilimo dalyvių, kurių palaikai atsitiktinai buvo rasti Gedimino kalne 2017 m. sausio 3 d., pradėjus kalno šlaitų tvarkymo darbus.
Vadinamasis Memorialo koridorius, ant kurio sienų išgraviruoti žuvusiųjų vardai
Bronius Puzinavičius
Šių metų rugpjūčio 31 dieną Lukiškių aikštėje Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, jog „jaučia alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie dabartį ir ateitį, o apie praeitį, sakė, jog paliktų aikštę gyvą, kad žmonės joje galėtų džiaugtis, žaisti.
Lukiškių aikštė – vis dar be didingo Lietuvos laisvės paminklo. Ir, atrodo, didingas paminklas Laisvei nebebus statomas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiu būdu, manau, Prezidentė faktiškai pritarė Kultūros ministerijos ir Vilniaus savivaldybės pastangoms paneigti Seimo nutarimu įtvirtintą Lukiškių aikštės kaip reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės su laisvės kovų memorialiniais akcentais statusą ir paversti ją vien tik pramogų, poilsio, triukšmingų renginių ir pasilinksminimų arena. Bet ar tokiems dalykams ši aikštė yra tinkamiausia vieta? Juk joje, ar prie pat jos kažkada stovėjo Muravjovo-Koriko kartuvės, buvo NKVD-KGB kalėjimo rūsiai, kuriuose buvo kalinti, kankinti Lietuvos patriotai, vien tik 1944-1947 m. nužudyta beveik 800 žmonių. Ar turėtume pamiršti šiuos istorinius faktus ir jų nepaisyti, nepagarbiai, nerūpestingai ir triukšmingai elgtis, linksmintis būtent tuos įvykius menančiose vietose ar visai šalia jų, po buvusio kankinimo ir žudymo kalėjimo rūsių langais?
Ir kur tada Lietuvos sostinėje tinkamiausia vieta kovotojus už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę menančiam, pagarbą jiems išreiškiančiam bei Lietuvos valstybingumą simbolizuojančiam ir įtvirtinančiam monumentui, kurio jau daugelį metų visai pagrįstai reikalauja Lietuvos rezistentus, laisvės kovotojus, politinius kalinius ir tremtinius atstovaujančios organizacijos, visos Lietuvos patriotinės jėgos?
Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.Estijos Prezidentė pagerbia žuvusiųjų už Tėvynę atminimą prie Nepriklausomybės monumento
Senovės romėnai sakydavo, kad žmonės, nežinantys istorijos, visą gyvenimą lieka vaikais, o praeitis yra pamatas, ant kurio yra statoma ateitis. Ar mes norime būti savo istorijos nežinančiais, į praeitį nežvelgiančiais vaikais ir, praeities nežinodami, jos negerbdami, neturėti tvirtų pamatų ateičiai? Kaip medis gali gyvuoti, augti tik giliai įsišaknijęs žemėje, taip ir tauta savo gyvybės syvus traukia iš praeities, iš savo tėvų, senelių ir prosenelių. Turbūt ne šiaip sau – vien tik dėl žodžių dermės, o ne dėl jų prasmės ir Tautiškoje giesmėje, tapusioje Lietuvos valstybės himnu, skamba žodžiai – „iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Prisiminti savo istorinę praeitį, iš jos pasimokyti, ją įamžinti šiemet turime išskirtinę progą – minime savo valstybės atkūrimo šimtmetį. Šimtmetinį jubiliejų švenčiame ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai. Manau, tai gera proga pasidairyti ir pas juos, pažvelgti, kaip jie pažymi savo valstybių jubiliejų, ką jubiliejaus proga nuveikė savo istorinės atminties puoselėjimo ir įamžinimo srityje. Šį kartą siūlau bent kiek plačiau pasidairyti po Estiją, kuri, kaip žinia, dažnai pristatoma kaip viena sėkmingiausiai besivystanti posovietinė valstybė.
Garbingam šimtmečio jubiliejui Estijoje pradėta rengtis gerokai iš anksto. Kai kurie jubiliejaus verti projektai buvo įgyvendinti iki jubiliejinių metų likus keliems, ar net keliolikai metų. Antai jau 2009 m. Talino centre suformuotoje Laisvės aikštėje buvo pastatytas ir atidengtas Estijos kovų už Nepriklausomybę monumentas – stela, kurią vainikuoja Estijos Laisvės kryžiaus ordino atvaizdas. Būtent čia, šioje aikštėje prie Nepriklausomybės atkūrimą menančio paminklo šių metų vasario 24 d. įvyko pagrindinės Estijos Nepriklausomybės šimtmečio minėjimo iškilmės (neskaitant anksti rytą kiek atokiau rengiamos ir gražia tradicija tapusios Estijos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonijos virš Tompea pilies bokšto Saulei tekant).
Estijos premjeras deda vainiką prie Nepriklausomybės paminklo Taline
Iškilmės Laisvės aikštėje prasidėjo kovotojų už Estijos Nepriklausomybę pagerbimu ir vainikų bei gėlių padėjimo ceremonija prie Nepriklausomybės paminklo. Ceremoniją pradėjo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid. Po jos kovotojų atminimą pagerbė Estijos parlamento vadovas Eikis Nestoras (Eiki Nestor), ministras pirmininkas Juris Ratas (Jüri Ratas), Kariuomenės vadas generolas Rihas Teras (Riho Terras), Talino meras Tavis Asas (Taavi Aas) ir kiti valstybės pareigūnai, visuomeninių organizacijų atstovai.
Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiek vėliau, po vainikų ir gėlių padėjimo ceremonijos, Estijos Prezidentė pagerbė ir pasveikino aikštėje išsirikiavusius Estijos ir jos sąjungininkų karius, jų vėliavas, priėmė aikštėje priešais Nepriklausomybės paminklą surengtą didelį karinį paradą su karinės technikos, taip pat ir sunkiosios, demonstravimu. O Estijos ir kitų Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai Estijos ir Talino padangėje suko ratus visą karinio parado laiką ir virš iškilmių vietos praskrido ne vieną kartą, kaip kad būna pas mus, bet gal kokius 5 kartus, tiksliai net ir nesuskaičiavau. Pas mus Vasario 16 dienos pagrindinių iškilmių Daukanto aikštėje programoje, deja, nebuvo nei deramo kovotojų už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę pagerbimo, nei karinio parado.
Istorinės atminties įamžinimo prasme labai simboliška ir tai, kad Nepriklausomybės šventės ir Estijos valstybingumo šimtmečio iškilmės buvo pratęstos 2016 metais atidarytame didžiuliame 350 m. ilgio ir 34 tūkst. kvadratinių metrų ploto modernios, gal net futuristinės architektūros pastate – naujajame Estijos Nacionaliniame muziejuje, pastatytame visai šalia kito labai svarbaus Estijos kultūros ir mokslo centro – Tartu miesto, buvusioje sovietų karinio aerodromo teritorijoje.
Naujasis Estijos Nacionalinis muziejus – dar viena labai graži, tvari ir ilgalaikė estų tautos ir valstybės dovana Estijos Nepriklausomybės šimtmečiui, bene didžiausia Estijos valstybės investicija kultūros srityje po Nepriklausomybės atkūrimo. Nors muziejaus architektūriniai sprendimai labai modernūs ir šiuolaikiški, bet jo, kaip ir daugelio kitų muziejų ekspozicijos, paprastai koncentruojasi į istorinę praeitį, siekia atskleisti tautų ir kultūrų istorines šaknis, kuriomis maitinasi jų dabartis ir ateitis. Šis muziejus tarsi įkūnija praeities ir dabarties simbiozę, yra ypatingas dar ir tuo, kad jo ekspozicijose siekiama parodyti ne tik estų , bet ir visų ugro-finų nueitą istorinį kelią.
Čia, šio muziejaus konferencijų salėje, 2018 m. vasario 24 d. vakarą, buvo surengtas Estijos valstybės Nepriklausomybės šventei ir Šimtmečio jubiliejui skirtas iškilmingas priėmimas, kuriame dalyvavo apie 1,5 tūkst. svečių iš Estijos ir užsienio. (Lietuvoje, kiek žinau, tokio, ar panašaus priėmimo šių metų Vasario 16 d. visai nebuvo). Svarbiausioji šių iškilmių viešnia, o kartu ir šeimininkė buvo Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid, į muziejų atvykusi kartu su savo sutuoktiniu Georgijumi-Rene Maksimovskiu (Georgi-Rene Maksimovski).
Karinės technikos paradas Taline 2018 m. vasrio 24 dieną
Priėmime pasakytoje kalboje Prezidentė apžvelgė estų tautos istorinį kelią, jos kovą už laisvę ir nepriklausomybę, ragino savo tautiečius ir toliau saugoti savo estiškąją tapatybę dabartinėje iššūkių kupinoje pasaulio globalizacijos tikrovėje. Ji sakė, kad mažos tautos išlikimo kovoje ypač svarbus vaidmuo tenka mokyklai ir jaunosios kartos ugdymui. Mokykla turi ugdyti veiklius, mąstančius (ir mąstančius estiškai!) Tėvynės patriotus, kurie būtų pasirengę ne tik būti konkurencingi darbo rinkoje, bet ir apginti bei išsaugoti estiškąją tapatybę bei savo tautos egzistenciją ir valstybingumą. Anot Estijos Prezidentės, didelės tautos gali sau leisti, kad visuomeniškai aktyvi ir veikliu patriotizmu pasižyminti būtų tik nedidelė tautos dalis, o mums, mažai tautai, labai svarbu, kad patriotiškai mąstytų ir aktyviai, konstruktyviai veiktų visa tauta. Prezidentė Kersti Kaljulaid savo kalbą baigė kviesdama susitelkti ir dėti visas pastangas, kad Estija būtų išsaugota, paskelbė šūkį „Išsaugokime Estiją“!
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė – nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai, šių metų rugpjūčio 23 – Juodojo kaspino bei Tarptautinę totalitarinių režimų atminties dieną visa Estija ir jos sostinė praturtėjo dar vienu labai svarbiu istorinės atminties įamžinimo objektu. Taline, ant Marjamiagi (Maarjamäe) kalvos buvo atidengtas Komunistinio teroro aukų memorialas, kurio plokštėse lazeriu išgraviruoti daugiau kai 22 tūkstančių komunistinio teroro aukų vardai, palikta vietos ir kitų aukų vardams, jei jie bus atskleisti ir prikelti iš užmaršties. Šį Komunizmo aukų memorialą bendromis pastangomis kūrė Estijos istorinės atminties institutas, Estijos Respublikos Teisingumo ministerija bei renginių ciklo „Estijos Respublikai 100 metų“ organizacinis komitetas. (O kad taip ir pas mus būtų – ne nuolatiniai, neretai tarpusavio rietenomis ir abipusiais kaltinimais virstantys bevaisiai ir nesibaigiantys ginčai, bet darnus ir sutelktas veikimas!).
NATO naikintuvai Talino padangėje Estijos Nepriklausomybės dieną
Memorialą atidarė Estijos Respublikos Prezidentė Kersti Kaljulaid ir, atrodo, joks alergijos priepuolis jos prie šio didelio memorialo neištiko, nes sugebėjo pasakyti netrumpą, turiningą ir progai pritaikytą kalbą, kurioje pasmerkė totalitarizmą, pabrėžė, kokios baisios buvo totalitarinių režimų pasekmės, apie kurias gerai žino estai ir kitos komunistinių režimų jungą patyrusios tautos. Ji sakė, kad ir šiandien dar pasitaiko tokių, kurie teigia, jog vienas ar kitas diktatorius, esą, siekė kilnių tikslų, tik jam nepavyko jų įgyvendinti. Bet mes turime suprasti, kad kiekviena totalitarinė ideologija yra nesutaikomas laisvės priešas, o šia ideologija grindžiamų politinių režimų kainą mes žinome iš savo istorinės patirties. Todėl ir šiandien turime budėti demokratijos, laisvės, žmogaus teisių sargyboje, neleisti, kad politiniai sprendimai būtų priimami vadovaujantis neapykanta ir smurtu. Tik tada galėsime būti ramūs dėl savo vaikų ir kitų būsimųjų kartų ateities.
Memorialo atidarymo iškilmėse dalyvavęs Estijos Teisingumo ministras Urmas Reinsalas (Reinsalu) padėkojo visiems, kurie vienu ar kitu būdu prisidėjo prie šio memorialo sukūrimo, o ypač tiems, kurie rinko medžiagą apie komunistinio teroro aukas. Jis sakė, kad Memorialo atidarymo iškilmių dieną atiduodame pagarbą Estijos žmonėms – vyrams, moterims, vaikams, kurie tapo teroro ir prievartos aukomis. Dėl nacių ir sovietų suokalbio nepriklausomybę praradusi Estija neteko penktadalio savo gyventojų. Čia, šiame memoriale, aukų artimieji ir visi mes galėsime pagerbti visus tuos, kurie buvo nužudyti, žuvo kovoje arba būdami tremtyje, toli nuo savo namų. Daugelio jų palaidojimo vieta nėra žinoma. Todėl memorialas su ant jo sienų išgraviruotais žuvusiųjų vardais bus jų atminimo ir pagarbos jiems teikimo vieta bei priminis dabartinei ir ateities kartoms apie totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus.
Estijos istorinės atminties instituto atstovė Sandra Vok (Vokk) savo kalboje pabrėžė, jog nacizmo nusikaltimai yra jau gana gerai žinomi pasaulyje ir pasmerkti. To, deja, dar negalima pasakyti apie komunistinių režimų nusikaltimus. Dėl raudonojo teroro didžiulių nuostolių patyrė ir estų tauta bei kitų tautybių Estijos gyventojai. Todėl Estijai tenka ypatingai svarbus vaidmuo skelbiant pasauliui tiesą apie komunizmo nusikaltimus. Tikriausiai ir mes, lietuviai, sekdami estų pavyzdžiu, turėtume dar aktyviau ir išraiškingiau prie to svarbaus ir prasmingo darbo prisidėti.
Estijos Prezidentė kalba Komunizmo aukų memorialo atidarymo iškilmėse
Estijos Respublikos Nepriklausomybės šimtmečio proga sukurtą ir Taline, ant Marjamiagi kalvos atidarytą Komunistinio teroro aukų memorialą sudaro dvi dalys – „Kelias“ ir „Tėviškės sodas“. Kelią sudaro memorialinis koridorius, ant kurio sienų, kai jau minėta, išgraviruoti daugiau kaip 22 tūkstančių žuvusiųjų vardai, daugelio kurių palaidojimo vietos nėra žinomos. Šis koridorius simbolizuoja totalitarinio režimo žiaurumą ir nežmoniškumą. Ramybę ir saugumą teikia „Tėviškės sodas“, pasodintas priešais memorialo sieną, kurios plokštumą iš sodo pusės puošia darbščiųjų bitelių atvaizdai.
Priminę ir glaustai aptarę tik kai kuriuos labai svarbius ir reikšmingus pastarojo laikotarpio ir ankstesnių metų Estijos veiksmus istorinės atminties įamžinimo bei kultūros puoselėjimo srityje, prisiminę tik mažą dalelę Estijos Prezidentės ir kitų valstybės pareigūnų pasakytų kalbų, labai svarbių tautos savivokai ir jos išlikimui, manau, galime konstatuoti, jog Estija, jos aukščiausio rango valstybės pareigūnai, visa estų tauta, pasitikdami savo valstybės Nepriklausomybės šimtmetį, ir šiais, jubiliejiniais metais, nuveikė daugiau ir reikšmingesnių, išliekamąją vertę turinčių darbų negu mes, gražiau ir prasmingiau paminėjo savo valstybės jubiliejų.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Estijos pirmoji pora atvyksta į priėmimą, surengtą Estijos Nepriklausomybės šimtmečio proga
Kodėl taip yra? Priežasčių matyt tiek daug, kad ir ant jaučio odos dydžio lapo jų nesurašysi. Pasakysiu tik tiek, kad gal ir mes visi, mūsų visuomeninės organizacijos, judėjimai, kiti piliečių sambūriai dėl to esame kalti, nes nesugebame susitelkti, vieningai ir tvirtai pareikalauti, kad mūsų aukščiausio lygio rinktieji, ar paskirtieji valstybės pareigūnai nesibodėtų paminklais ir kitais istorinės atminties įamžinimo projektais, nesityčiotų iš „praeities šešėlių“, nebijotų „galvoti apie praeitį“, girdėtų patriotinių jėgų balsą, nestrigtų bevaisių ir beprasmiškų, dirbtinai konstruojamų diskusijų, „švogerysčių“ ir korupcijos voratinkliuose, bet laiku priimtų reikalingus sprendimus ir, dirbtinai nevilkindami, juos įgyvendintų, o neatidėliotų iki kitų jubiliejų, kuriuos vėl pasitiks visiškai nepasiruošę.
XXX
Parengta pagal: 1) 100th Anniversary of the Estonian Republic; 2) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 3) The President of the Republic at the Republic of Estonia Independence Day celebration at the Estonian National Museum; 4) A Memorial for the Estonian Victims of communism in Maarjamae is open; 5) Estonia opens Memorial in remembrance of 22000 victims of communism; 6) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia; 7) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) opens in Tartu; 8) 5 Reasons You should visit the Estonian National Museum in Tartu.
Nuotraukos iš Vikipedijos anglų kalba: 1) War of Independence Column in Tallinn; 2) Freedom Square in Tallinn; 3) Independence Day Parade on Tallinn‘s Freedom square; 4) The Estonian National Museum (Eesti Rahva Muuseum) in Tartu; 5) A Memorial to the victims of communism opens in Estonia – vaizdai.
Jeigu kas šiandien paklaustų lietuvių, kuri našta sunkesnė, nelaisvės ar laisvės, gal nedaug atsirastų sąžiningų, kurie atvirai pripažintų: laisvės našta yra kur kas sunkesnė.
Bet jų galime ir neklausti, nes realybė pati už save kalba: tauta nyksta, valstybė tuštėja, pagaliau, laisvės neatlaikęs griūva, nyksta ir pats Lietuvos valstybės simbolis – Gedimino kalnas…
Laisvės naštos neatlaikiusi, pompastiškų kalbų srautuose tirpsta ir Tėvynės meilė, kuria mes, lietuviai, garsėjome sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais. Žodžiai apie Tėvynę liko, Himną valstybinių švenčių progomis dar sugiedame, bet jau… raukomės, bambame, kad perdaug mūsuose valstybės, valstybinių švenčių, kurios nebe džiugina, o vargina…
Ir kas liūdniausia, kad nuo savo valstybės, nuo jos vingiuotos istorijos pavargo ne kokie sąvartynų vargetos, ne po europas skraidantys susireikšminę „tautos tarnai“ ar verslininkai, o pedagogai – žmonės, kurie visais laikais saugojo savo širdyse laisvos Lietuvos viziją, savo darbu pasiaukojamai puoselėjo pilietinį idealizmą, tautines tradicijas ir ugdė jas jaunose kartose.
Nuovargis – emocinis, ideologinis, kūrybinis – prasikiša ir ima dominuoti visur, ko tik besiimtume. Jo apraiškos jau buvo žymios atstatant Valdovų rūmus, kai korumpuotų valdininkų ir nesąžiningų statybininkų švaistūniškumo nuvarginti ir išerzinti net šviesūs žmonės ėmė raginti visai atsisakyti tos valstybiškai svarios idėjos – atstatyti pirmosios lietuvių sukurtos valstybės, LDK, didybę liudijantį architektūrinį paminklą.
Dabar negražiai putojama dėl Lukiškių aikštės, tiksliau – dėl paminklo lietuvių laisvės kovų aukoms bei didvyriams įamžinti. Tie, kurie turi teisę priimti sprendimus, ignoruoja visuomenės aiškiai išsakytą pritarimą Vyčio skulptūrai, graibosi kitokių projektų (gal dar vieno vamzdžio laukia?), bet pastarieji jau tokie silpni, tokie jau be aiškios idėjos, be talento kibirkštėlės, kad ir galinga ranka nekyla jų palaiminti. Tad nenuostabu, kad pasigirsta siūlymų, jog Lukiškių aikštei reikia duoti laiko „nurimti“, nestatyti joje jokio paminklo, o gražiai sutvarkyti ir paversti „normalia rekreacine erdve, nekeliančia jokių emocijų. Ji turi tapti vieta tiesiog ramiai pasėdėti – vienas suvalgys makdonaldą, kitas parūkys, jei dar leis, trečias su šuniu ateis“ – siūlo istorijos mokytojas ekspertas, ir nebežinai, ar tai – ironija, ar nevilties apimtą pedagogą ištikęs „Šustauską – į merus“ priepuolis.
Priešingos nuomonės yra kitas, jaunosios kartos istorikas. Jam Lukiškių aikštė – valstybinė reprezentacinė aikštė, kuri turėtų skelbti „lietuvių tautos valstybingumo žinią“, nes „tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai“.
Nors labai gerbiu istoriką-ekspertą, bet, žinant Lukiškių aikštės ir aplink ją sutelktų pastatų istoriją, galvoje niekaip netelpa siūlymas TOKIĄ aikštę paversti poilsio zona alaus mėgėjams ir patogiu viešuoju tualetu mūsų keturkojams draugams. Beje, ne taip seniai su „Lietuvos žinių“ skaitytojais dalinausi naujausiu Lukiškių aikštės istorijos tęsiniu, siužetu apie tai, kaip paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ją, iš Maskvos į Vilnių palaikyti lietuvių laisvės atskubėjo Muravjovo-Koriko brolio proproanūkė ir pataikė (su gėlėmis) į Lukiškių aikštės pakraštyje vykusį jos giminaičio įsakymu pakartų dviejų sukilėlių perlaidojimą… Pamėginkite įsivaizduoti, kaip ji ateinančiais metais vėl su gėlėmis atvyksta į Lukiškių aikštę… ir renkasi, ant kokio šuns kakučio jas padėti! Bijau, kad Liza Muravjova pagalvos, jog ji bus be reikalo paskubėjusi su savo atsiprašymais ir raginimais atleisti liūdnai pragarsėjusiam jos pro-pro-…
Kodėl šiandien taip sunkiai įgyvendinami projektai, susiję su mūsų senesne ar naujesne istorija? Gal būt nebeliko talentingų, iškilių skulptorių, tokių kaip Stasys Kuzma? O gal jaunesnioji skulptorių karta, gal ir nestokojanti gebėjimų, dėl mūsų pasirinktos liberalios švietimo sistemos ydingumo yra suskurdusi savo dvasia ir pasiklydusi (paklaidinta?) vertybėse, todėl daugiausia, ką ji sugeba – tai suraityti kokį nors vamzdį?
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, problemas mūsų valdžia moka išpūsti ne tik iš paminklų. Šiomis dienomis sostinės meras, nevargindamas nei savo liberalių smegenų, nei vilniečių istorinės sąžinės, lengvu rankos mostelėjimu pasiūlė išbraukti iš sostinės vietovardžių pavadinimus, įamžinusius tiek rašytojo komunisto Petro Cvirkos, tiek diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Generalinio štabo viršininko, Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministro Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos atminimą.
Tipiškas tiek istoriškai, tiek ir politiškai nemąstančio žmogaus sprendimas. Ir būtent tokį Vilniaus ir Lietuvos istorijos „žinovą“ vilniečiai išsirinko meru! Ką tas faktas pasako apie pačius vilniečius?
O kai išsirenkama savo istorijos nepažįstanti ir netgi ją ignoruojanti valdžia, kas belieka istorijos mokytojui? Arba pilietiškai supykti ant tokios valdžios ir savo auklėtiniams diegti meilę istorijai, arba vaikiškai, mokiniškai supykti ant istorijos.
Istorikas Saulius Jurkevičius, regis, pasirinko antrąjį kelią. Paklaustas, ką jis manąs apie valstybines šventes, mokytojas, vienos geriausių respublikoje mokyklų direktorius atsakė: „Tos trys šventės man atrodo keistokai. Liepos 6-oji – apskritai fikcinė, visai neaišku, ar Mindaugas buvo karūnuotas tą dieną, ar ne tą. Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios tąsa. Reikėtų atsiremti į Vasario 16-ąją ir vieną kartą pasakyti, kad užtenka mums tų švenčių. Dabar atrodo, kad kuo daugiau švęsime, tuo stipriau mylėsime. Tada imkime ir įkalkime į kalendorių dar vieną, ketvirtą, valstybės minėjimo dieną, progų dar yra. O kai įkalsim penktą, tada išvis pradėsim tos valstybės nebekęsti“.
Išties, švenčių, kurias švenčiame valstybiniu lygiu, trūkumu skųstis negalime. Yra valstybei reikšmingų datų minėjimas, yra krikščioniškos, katalikiškos šventės. Ir lyg to būtų maža, dar švenčiame Gegužės 1-ją bei Jonines. Pastarosios džiugina nebent alaus mėgėjus ir aludarius. Bet pedagogui istorikui jos neužkliuvo. Jis pavargo tik nuo švenčių, kurios žymi svarbiausias Lietuvos valstybės istorijos datas.
Išties, nedaug Europoje valstybių, kurios turi bent kelis savo gimtadienius. Bet tokia jau ta mūsų valstybė: išnyranti iš istorinės nebūties, ne vieną kartą agresyvių kaimynių ištrinama iš istorijos puslapių – ir vėl prisikelianti kaip valstybė. Ir ne tik prisikelianti pati, bet savo pavyzdžiu įkvepianti likimo seses…
Bet tai taip nedraugiška, taip netolerantiška ją praryti norėjusių didžiųjų valstybių atžvilgiu! Ir koks blogas pavyzdys kitoms geopolitikos nykštukėms, pagaliau ir pačiai Lietuvai. Juk jeigu kokia nors išpuikusi didvalstybė vėl sumanytų okupuoti/inkorporuoti/aneksuoti Lietuvą, lietuviai, ko gero, vėl prisimintų savo istoriją, valstybės atgimimus, ir vėl išslystų iš „mylinčios“ didvalstybės gniaužtų. Ir tektų nuo tokios vingiuotos istorijos pavargusiems mokytojams švęsti dar vieną valstybės at-gimtadienį!
Neee! Geriau jokių aikščių su valstybės istoriją reprezentuojančiais paminklais ir kuo mažiau valstybinių švenčių…
Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.
O jei rimtai – labai labai liūdna. Jokiu būdu nenoriu kalti prie kryžiaus vien mokytojų. Jie ne daugiau už kitus mūsų valstybės piliečius kalti, kad nepriklausomos, eilinį kartą (!) atkurtos Lietuvos valstybės valdžia tyčiojasi iš mūsų istorijos, iš švietimo, iš kultūros, leidžia svetimiems diktuoti, kaip, kokiomis raidėmis mums rašyti, kokias šventes švęsti, kokius didvyrius pagerbti, o kokius ištrinti iš tautos atminties. Maža to, kas gali paneigti, kad valdžia su valstybės tarnautojais, su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais nesielgia taip, kaip vienos savivaldybės meras, kuris paklusti nenorėjusiai kultūros darbuotojai pasakė: „Nepamirškite, kad jūs – samdoma darbuotoja!“?
Bet…visgi, kur tas kelias, kuris vestų į šventovę? Galbūt, į ją veda ne vienas kelias, bet man, pavyzdžiui, patinka tas, kurį nurodo jaunosios kartos istorikas Vytautas Sinica: „Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose (! – J.L.) iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi“.
Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją – lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai?
93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z.Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.
Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?
– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?
– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.
Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo.
Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“
Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.
Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti.
– Ar per visą jūsų patirtį Vilniaus universitete buvo toks laikotarpis, kad nebūtų egzistavusi Lietuvių kalbos katedra ar rektorius, kuris būtų siekęs ją naikinti ar sujungti?
– To nebuvo ir būti negalėjo. Tokį rektorių pasiųsčiau velniop. Dar visa laimė, kad, kaip suprantu, bent klasikinės filologijos pavadinimas išlieka, nors ir sujungtos su kitomis specialybėmis į kažin kokį dirbtinį darinį. Panaikinti klasikinės filologijos padalinį būtų pati didžiausia kvailystė. Pats Vilniaus universitetas prasidėjo nuo lotynų kalbos studijų, t.y. nuo to, ką dabar vadiname klasikine filologija. Be klasikinių kalbų ir lituanistika sunkiai įsivaizduojama. Net pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotyniškai, o kur dar Pilypas Ruigys, Mykolas Lietuvis, Kojelavičius ir kiti? Tai į ką čia panašu, kad Lietuvoje niekas nemokės perskaityti jų raštų? Pats mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo lotynų kalbos mokytojas. Į visa tai dabar numoti ranka, naikinti? Sunkiai suvokiama nesąmonė.
– Kaip būtumėte reagavęs, jei tokia iniciatyva būtų iškelta jums einant švietimo ir mokslo ministro pareigas?
– Aišku kaip dieną: neprileisčiau to. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais ir pagalvoti nebuvo galima. Aš būčiau iš karto velniop pasiuntęs tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą.
Negalima savo rankomis griauti tai, ką universitetas yra sukūręs. Didžiąją gyvenimo dalį tyriau lietuvių kalbą, jos istoriją, kartu ir pačios mūsų tautos istoriją. Švietimo ministro pareigos man buvo kaip teorinių lituanisto tyrimų praktinė tąsa. Kaip ugdysime jaunąją kartą, tokią ir ateitį turėsime. Tada svarbiausias uždavinys buvo sudaryti Rytų Lietuvos moksleiviams galimybę mokytis lietuvių kalba. Nors visko, ką buvau užsibrėžęs, pabaigti nepavyko, džiaugiuosi, kad pasiekiau tam tikrą lūžį, kurio jau niekas nepanaikins.
Negaliu suprasti, kokia tos pertvarkos priežastis. Kaip jie tai aiškina?
– Na, teigiama, kad dėl šių permainų taps efektyvesnė universiteto vadyba, universitetas pakils tarptautiniuose reitinguose…
– Kokia čia dar, atsiprašant, vadyba? Tai griovimas. Kaip universitetas kils, jei išdraskoma tai, kas iki šiol gerai veikė? Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių. O man rūpi ateitis, o ne artimoji jo būklė. Dėl to aš jiems kartais užlipu ant nuospaudos. Dabartinėje situacijoje tik tą ir tegaliu. Nesuprantu, kodėl dabar tam niekas rimtai nepasipriešina?
– Galbūt lituanistikoje nebeliko tokio masto asmenybių, kokių buvo Jūsų kartoje.
– Iš tiesų gaila, kad Amžinybėn jau išėjo tokie mano kolegos kaip Aleksas Girdenis, dialektologijos specialistas, kartu su kuriuo kadaise paskelbėme naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ar mano bičiulis Vytautas Mažiulis, didžiausias prūsų kalbos specialistas. Jie to neleistų. Darėme viską, kas įmanoma, kad išsaugotume lituanistiką net gūdžiausiu sovietmečiu. Deja, mano senųjų bičiulių nebėra, o ir man nedaug beliko.
– Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad lituanistika, mūsų laikais, kaip atrodo, stumiama į užribį, augo tais laikais, kai ją slėgė sovietmečio suvaržymai?
– Lituanistika mums buvo tarsi Tautos dvasios apraiška. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus universitetas pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Pradėjome leisti žurnalą „Baltistica“, netrukus turėjome jau ne vieną mokslų daktarą (dab. habilituotą daktarą – red. past.), pasirodė virtinė reikšmingų lituanistikos mokslo darbų. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą.
– Galbūt lituanistikos institucinis atstovavimas nebereikalingas, nes mūsų dienomis lietuvių kalbai nebeliko jokių rimtų grėsmių?
– Grėsmės niekur nedingo. Imkime svetimų asmenvardžių rašybą. Tas įstatymas turi būti priimamas labai apdairiai, kitaip valstybė turės bėdų. Na, gerai, kažkas gauna naują asmens dokumentą – su pirmajame lape originaliai įrašyta pavarde, su visomis lenkiškomis raidėmis. Tada tą rašybą reikia įvesti į visas sutartis, visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus ir t.t. Nes kitaip ateina žmogus į banką, ir niekas jam nieko neduoda, nes pavardė užrašyta ne taip. Visa tai padaryti – milžiniškos išlaidos. Dėl to įstatymą reikia taip suformuluoti, kad visas tas išlaidas, susijusias su naujai įrašyta tapatybe, žmogus dengtų iš savos kišenės, o ne iš valstybės, t.y. mūsų visų. Tad jeigu tai neišvengiama, tada bent turi būti aiškiai pasakoma: nori keisti pavardės rašybą – teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.
– Prezidentė savo metinėje kalboje itin daug kritikos pažėrė švietimo reformatoriams, supeikė jų neįgalumą. Ar pelnytai?
– Jau anksčiau esu sakęs, kad reformuojant švietimą ne išviršines jo formas reikia kaitalioti, bet žiūrėti turinio. Ugdyti Tėvynės meilę ir patriotizmą, neniekinti tokių sąvokų kaip tautiškumas ir lietuvybė. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas yra reikalinga kaip oras.
Nereikia žavėtis tokiomis neva moderniomis pažiūromis kaip tvirtinimas, esą šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau yra pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ar panašiai. Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. Reikia neniekinti lietuvių kultūros, o Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka amžini. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. Tai, kas tikrai svarbu, liks svarbu visada. Auginkime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą ir prieš nieką nesižeminkime.
– Atrodo, niekas valstybėje jau nežino, kaip tai pasiekti.
– Pradėkime nuo konkrečių dalykų. Pirmiausia reikia sustabdyti lietuvių kalbos ir lituanistikos griovimą. Ne naikinti lituanistines katedras Vilniaus universitete, ne jungti su kažkuo į dirbtinius darinius, o priešingai – stiprinti, saugoti ir puoselėti. Kaip minėjau, lituanistikos prioritetas yra šalies įstatymuose, o įstatymus reikia vykdyti. Kokia nauda iš įstatymo, jei gyvenime jis nevykdomas? Atrodo, reikia konkretesnių, aiškiau apibrėžtų teisinių priemonių lituanistikos prioritetui įgyvendinti. Kitaip tai liks tik tušti žodžiai.
Galbūt mano pažiūros mūsų dienų „moderniems“ žmonėms pasirodys pasenusios, bet aš jų nekeisiu. Mano pažiūros susiklostė dar prieš karą ir karo metu Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau. Toks jau esu, toks ir mirsiu.
– Profesoriau, ar nėra keista, kad šiandien, užuot žengę į priekį, turime įtikinėti dėl savaime suprantamų dalykų, kad iš naujo mokytumės vertybių?
– Prieš keliolika metų rašiau, kad į ateitį žiūriu optimistiškai, kad lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą, niekada neužges. Bet dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto nedžiugina. Tada rašydamas tuos žodžius nelaukiau, kad vos po keliolikos metų lituanistikai Vilniaus universitete iškils ta grėsmė. Tai kažkoks farsas. Juk mūsų laikai atnešė tiek daug gero. Vien techninės galimybės ko vertos. Jei dabar būčiau jaunas mokslininkas, išnaudočiau moksliniame darbe visas tas puikias technines galimybes, kurių tada nė nesapnavome. Gal tuo tik mano gyvenimas ir skirtųsi, jei reikėtų jį nugyventi ir vėl. Bet pagrindinis principas išliktų nepajudinamas: mokslas turi tarnauti gyvenimui ir savajai Tautai.
Per savo ilgą gyvenimą esu matęs ir šilto, ir šalto. Dabar mano gyvenimo kelias jau artėja prie saulėlydžio, aš tai žinau ir jūs tai žinote. Man skaudu matyti tas tragikomiškai neatsakingas iniciatyvas, apie kurias kalbėjome. To negalima leisti. Turime būti tvirti ir išmintingi.
23 d. gegužės mėn 9 valandoje ryto Varnių pristovas, tame tarpe užvaduotojas Plungės pristavo, su žandarais ir urėdninkais atsibaladojo į Šlaveitų sodžių Darbėnų parakvijos, kame prie savo uošvio gyveno garsus apylinkėje palangos daktaras Vaineikis (1); iškrėtė namus ir, nieko neradęs, išvažiavo atgal, bet 12 valandoje nakties vėl sugrįžo, daktarą Vaineikį suėmė ir išdangino į Šiaulius.
Už ką ir dėl ko, niekas nežino. Visa apylinkė gailestauja, nustojusi gero gydytojo ir tikro žmonių prieteliaus. <…>
