Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Stokholmas, liepos 21 d. (dpa-ELTA). Po pakartotinio Korano išniekinimo Stokholme Švedijos valdžios institucijos pradeda naują tyrimą dėl galimo kurstymo.
Stokholmo policija, atsakydama į dpa užklausą, penktadienį pranešė, kad pateiktas skundas ir pradėtas preliminarus tyrimas, kuriam vadovauja prokuroras. Vyro, kilusio iš Irako ir surengusio šią akciją, atžvilgiu jau buvo pradėtas tyrimas po birželio 28 dieną Korano deginimo įvykio dėl galimo kurstymo ir ugnies draudimo pažeidimo. Švedija. Protestuotojas Salwanas Momika. EPA-ELTA nuotr.
Ketvirtadienį šis vyras ir dar vienas kampanijos dalyvis Švedijos sostinėje surengė dar vieną prieš islamą nukreiptą mitingą, kurio metu vėl buvo planuojama sudeginti islamo šventraštį. Šį kartą akcija prie Irako ambasados nesibaigė Korano sudeginimu: vyras sutrypė šventosios knygos egzempliorių, taip pat kartu su kitu dalyviu bandė jį padegti, tačiau ugnis neįsiliepsnojo, iš įvykio vietos pranešė Švedijos žiniasklaida.
Vien dėl to, kad policija leido surengti mitingą, įsiutę demonstrantai dar prieš jam prasidedant užpuolė Švedijos ambasadą Irako sostinėje Bagdade.
Religijų kritikai Švedijoje taikoma saviraiškos laisvė. Tačiau kada Korano padegimas peržengia saviraiškos laisvės ribas ir tampa kurstymu, šalies teismas niekada nenagrinėjo.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Roma, liepos 3 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus pasmerkė Korano sudeginimą Švedijoje. „Esu pasipiktinęs ir pasibjaurėjęs“, – sakė jis Saudo Arabijos dienraščio „Al-Ittihad“ leidėjui Hamadui al Kaabiui.
Bet kokią šventa laikomą knygą būtina gerbti iš pagarbos tikintiesiems, pabrėžė Katalikų bažnyčios vadovas. Žodžio laisvė esą niekada neturėtų būti naudojama kaip priemonė niekinti kitus.
Praėjusią savaitę vienas vyras prie pagrindinės Stokholmo mečetės suplėšė ir sudegino Koraną. Švedijos teismai prieš tai nusprendė, kad policija neturi teisės neleisti deginti Korano ir argumentavo tai žodžio laisve. Koranas. Slaptai.lt foto
Korano sudeginimas virtinėje musulmoniškų šalių sukėlė griežtus protestus. Tarp jų yra ir Turkija, kurios parama Švedijai būtina siekiant tapti NATO nare.
Interviu Pranciškus užsiminė ir apie savo sveikatą po pastarosios pilvo operacijos. „Buvo sunku, bet dabar, dėkui Dievui, man jau geriau“, – teigė jis ir padėkojo medicinos personalui už gydymą ir profesionalumą.
Milijonai musulmonų baigė chadžą. EPA – ELTA foto
Meka, liepos 1 d. (dpa-ELTA). Du milijonai musulmonų tikinčiųjų šeštadienį baigė chadžą (piligriminę kelionę į Meką). Šiais metais chadžas vyko Saudo Arabijoje tvyrant iki 48 laipsnių karščiui. Sveikatos ministerijos duomenimis, tūkstančiams piligrimų prireikė medicininės pagalbos dėl šilumos smūgio ir išsekimo.
Pirmą kartą nuo koronaviruso pandemijos pradžios prieš daugiau kaip trejus metus chadžas vėl vyko be ribojimų. Piligrimų skaičius buvo gerokai didesnis nei pernai. 2022-aisiais į Meką atvyko apie milijonas musulmonų, prieš pandemiją jų būdavo apie 2,5 mln.
Chadžas yra vienas iš penkių islamo stulpų. Kiekvienas pamaldus musulmonas, kuris yra sveikas ir gali sau leisti, privalo bent kartą gyvenime apsilankyti musulmonams šventoje Mekoje. Piligriminei kelionei, kuri kartais kainuoja ne vieną tūkstantį eurų, daugelis tikinčiųjų taupo daug metų.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, birželio 29 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui sudeginti koraną, tai dar labiau aptemdė šios Šiaurės šalies galimybes greitai įstoti į NATO.
„Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas ir pridūrė, kad „kuo griežčiausiai“ smerkia incidentą.
Mečetė. Gazachas. Azerbaidžanas. Slaptai.lt foto
Rijadas, balandžio 21 d. (dpa-ELTA). Milijonams musulmonų baigiasi ramadanas. Saudo Arabija, kurioje yra dvi švenčiausios islamo vietos – Meka ir Medina, šį penktadienį paskelbė Id al Fitro šventės, reiškiančios pasninko mėnesio pabaigą, pradžia. Ramadanas penktadienį baigiasi ir daugelyje kitų šalių, pavyzdžiui Jemene, Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Sirijoje. Mečetė Gazache. Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Ramadano pabaiga priklauso nuo jauno mėnulio pasirodymo. Todėl, pavyzdžiui, Irane ir Omane Id al Fitro šventė bus pradėta švęsti šeštadienį. Vadinamosios cukraus šventės proga pirmiausiai vaikai sulaukia dovanų ir saldumynų.
Per pasninko mėnesį, kuris šiais metais prasidėjo kovą, pamaldūs musulmonai nuo saulės patekėjimo iki laidos atsisako maisto, gėrimų, rūkalų ir lytinių santykių. Pasninkas yra tarp penkių pagrindinių musulmonų pareigų.
Skaičiuojama, kad pasaulyje yra 1,9 mlrd. musulmonų. Dauguma jų gyvena Indonezijoje, Indijoje, Pakistane ir Bangladeše.
Informacinės agentūros AFP ir ELTA pranešė, kad vasario 8-ąją Švedijos policija nesuteikė leidimo rengti protestus, kurių metu ketinta viešai deginti Koraną – musulmonams šventą knygą.
Tai – džiugi žinia. Civilizuota, demokratinė Švedija jau seniai turėjo suvokti, jog demonstratyvus, viešas knygų metimas į laužą nėra priimtinas. Ypač nepriimtinas viešas naikinimas knygų, kurios brangios religinėms bendruomenėms. Nejaugi civilizuotoms, išsilavinusioms, demokratinėms valstybėms sunku suprasti, jog viešas Korano pleškinimas liepsnose – tai bjaurus, barbariškas, niekšiškas žingsnis?
Tačiau Korano deginimas miestų aikštėse ir gatvėse turi daugiau nei vieną – padorumo – aspektą. Tai – dar ir gyvybiškai svarbi saugumo tema. Degindami musulmonams šventas knygas mes juos tarsi specialiai erziname, kiršiname, audriname? Kam visa tai? Norime musulmonams parodyti, kad jų nebijome, kad mes – pranašesni, kad giliau suprantame šį pasaulį? Šių eilučių autoriui atrodo priešingai – aikštėse prie ambasadų degindami musulmoniškus šventraščius mes demonstruojame, kad nesame tokie išsilavinę ir civilizuoti, kaip dedamės. Pleškindami Koraną mes tarsi rodome, kokie esame primityvūs, kvaili, barbariški. Išlepinti gero gyvenimo, vaikydamiesi dirbtino originalumo, ieškodami stiprių dirgiklių, jau nebežinome, kaip dar begalėtume kvailioti.
Taigi šiandien džiaugiuosi: švedai prisipažino, jog Korano deginimas galįs išprovokuoti teroro išpuolius Švedijoje arba išpuolius prieš Švedijos interesus. Galų gale švedai viešai praregėjo: „Korano deginimas prie Turkijos ambasados 2023 m. sausio mėnesį padidino grėsmes ne tik Švedijos visuomenei, bet ir pačiai Švedijai, jos interesams užsienyje ir švedams užsienyje. Švedija tapo prioritetiniu išpuolių taikiniu.“
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Teisinga švediška išvada. Seniai derėjo Stokholmui susigaudyti, kuo teisė protestuoti skiriasi nuo sąmoningo bendruomenių kiršinimo. Kažkoks absurdas: ankstesniais kartais Rasmusas Paludanas degindamas Koraną puikavosi prieš kameras, o jį saugojo policijos pareigūnai, kad, gink Dieve, jam niekas nesutrukdytų pleškinti musulmonams šventos knygos, kad niekas jo neužpultų, nesuturėtų jo už degtuką laikančios rankos.
Taigi nutiko tai, kas privalėjo nutikti. Įsižeidė musulmoniškoji Turkija. Prisiminkime: Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad Švedija nustotų remti „kurdų teroristus“. Oficialusis Stokhomas iš pradžių atkirto – čia ne jūsų reikalas. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad švedai niekam neleistų savo šalyje viešai deginti Korano. Oficialusis Stokholmas vėl atkirto: „tokie štai švediški įstatymai, todėl nesikiškite į mūsų vidaus reikalus“.
Koranas. Slaptai.lt foto
O paskui švedai, koks paradoksas, oficialiai kreipiasi į Turkijos valdžią prašydami, kad turkai nedelsdami ratifikuotų Švedijos stojimo į NATO aljansą dokumentus. Turkija teisingai atšovė: jums nerūpi mūsų bėdos, mums nerūpi jūsų vargai. Mano supratimu, turkiškas atkirtis buvo kur kas teisingesnis, suprantamesnis nei švedų mikčiojimai, esą kurdai ir Koranas … neturi nieko bendro su kolektyvine gynybos sistema. Oficialiai – nesusiję. Bet ir Korano deginimas, pripažinkime, nė kiek nepanašus į žodžio laisvę, į saviraiškos laisvę.
Švedijos slaptoji tarnyba SAPO jau perspėjusi savo visuomenę apie padidėjusią terorizmo grėsmę tiek Švedijai, tiek Švedijos interesams. Bet ar SAPO žino, kas toji menkai žinoma maža Švedijos asociacija „Apallarkerna“ ir su ja susidraugavęs ponas R. Paludanas, aikštėse deginantis Koraną?
Tikiuosi, kad Turkija ir Švedija ilgainiui ras „bendrąjį vardiklį“. Tačiau paskutinieji įvykiai tegul bus rimta turkiška pamoka ne tik švedams, norvegams ir suomiams, bet visam NATO aljansui: „draugystė privalo būti abipusė“. Atsikvošėkime. Liaukimės kvailioję. Juk dar nežinia, kada ir kaip baigsis Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą. Jei mums svarbiau laužo liepsnose supleškinti keletą musulmoniškų šventraščių nei draugystė su įtakinga musulmoniška Turkijos valstybe, mes – didžiuliame pavojuje.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, spalio 23 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pasiūlė surengti referendumą dėl konstitucijos pataisos, kuri garantuotų teisę moterims valstybinėse institucijose, mokyklose ir universitetuose dėvėti musulmoniškas skaras. „Jei turite drąsos (…), surenkime referendumą“, – sakė jis per televiziją.
Taip prezidentas reagavo į opozicijos lyderio Kemalo Kilicdaroglu iš pasaulietinės Liaudies respublikonų partijos (CHP) pasisakymą. Šis neseniai pasiūlė priimti įstatymą, kuris garantuotų teisę dėvėti skaras. Debatai dėl musulmoniškų skarų dėvėjimo Turkijoje atsinaujino prieš kitais metais planuojamus prezidento ir parlamento rinkimus. CHP vadovas savo pasiūlymu norėjo paneigti būgštavimus, kad jo partija pergalės rinkimuose atveju vėl uždraus dėvėti galvos apdangalus. „Mes praeityje padarėme klaidų dėl galvos apdangalų“, – pripažino K. Kilicdaroglu.
Dauguma Turkijos gyventojų yra musulmonai, tačiau Konstitucijoje įtvirtintas religijos ir valstybės atskyrimas. Nepaisant to, R. T. Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) 2013 metais panaikino ilgai galiojusį draudimą valstybinėse įstaigose dėvėti musulmoniškas skaras. R. T. Erdoganas šio draudimo atšaukimą vis pateikia kaip pavyzdį to, kaip jo partija gina pamaldžius musulmonus nuo pasaulietinių partijų. Tačiau priešingai nei dešimtajame dešimtmetyje, šiandien nė viena partija Turkijoje nepasisako už musulmoniškų skarų draudimą. Musulmoniška skarelė
R. T. Erdoganas dabar siūlo Konstitucijos pataisą dėl teisės dėvėti skaras pateikti parlamentui. Kad tokia pataisa būtų priimta be referendumo, reikia 400 parlamentarų balsų. Tai reiškia, kad pataisai turi pritarti ir CHP. Priešingu atveju, gavus 360 parlamentarų pritarimą, iniciatyva būtų perleista gyventojams. „Jei ši problema nebus išspręsta parlamente, leisime dėl jos spręsti žmonėms“, – sakė R. T. Erdoganas.
Milijonas piligrimų meldėsi ant Arafato kalno. EPA-ELTA nuotr.
Meka, liepos 8 d. (dpa-ELTA). Milijonas maldininkų penktadienį, antrąją hadžo dieną, meldėsi ant Arafato kalno netoli Saudo Arabijos Mekos miesto.
Daugeliui tikinčiųjų šis ritualas buvo jų religinio gyvenimo kulminacija. Jie prašė nuodėmių atleidimo ir Dievo malonės. Svilinant 40 laipsnių karščiui, daug piligrimų nuo saulės slėpėsi po skėčiais.
Hadžas sušvelnintomis koronaviruso sąlygomis prasidėjo ketvirtadienį. Šiais metais į Meką suplūdo gerokai daugiau pamaldžių musulmonų nei pernai, kai jų buvo apie 60 000. Prieš pandemiją hadže dalyvaudavo 2,5 mln. maldininkų.
Šiais metais iš dalies sušvelninta kaukių prievolė. Be to, pirmą kartą nuo pandemijos pradžios vėl leista atvykti musulmonams iš užsienio. Tačiau tikintieji turi būti ne vyresni kaip 65 metų amžiaus ir visiškai paskiepyti nuo koronaviruso.
Hadžas yra vienas penkių islamo stulpų. Kiekvienas pamaldus musulmonas, kuris yra sveikas ir gali sau leisti, privalo bent kartą gyvenime apsilankyti Mekoje.
Arafato kalnas yra už 20 km į rytus nuo Mekos. Teigiama, kad pranašas Mahometas čia prieš 1 400 metų pasakė paskutinį savo pamokslą. Pagal hadžo ritualą piligrimai lieka ant kalno iki sutemstant ir atsiduoda maldoms bei Korano skaitymui.
Tūkstančiai musulmonų Pietų Azijoje protestavo prieš pranašo Mahometo įžeidimą. EPA – ELTA foto
Naujasis Delis, birželio 10 d. (dpa-ELTA). Tūkstančiai musulmonų penktadienį Indijoje, Bangladeše ir Pakistane išėjo į gatves, protestuodami prieš Indijos valdančiosios partijos atstovų paniekinamus pasisakymus apie pranašą Mahometą. Demonstracijos, dažnai netoli mečečių, vyko trijose sostinėse bei kituose miestuose.
Protestus sukėlė Indijos valdančiosios partijos atstovės per televiziją išsakyti įžeidžiantys žodžiai apie Mahometą. Kiek vėliau pranašą tviteryje įžeidė kitas partijos atstovas. Taip jie sukėlė didelį įtūžį virtinėje musulmoniškų šalių. Kai kurios šalys išsikvietė Indijos diplomatus ir pareikalavo viešo atsiprašymo.
Indijos diplomatai ir Užsienio reikalų ministerija atsiribojo nuo partijos atstovų pasisakymų.
Indija yra daugiausiai gyventojų – daugiau kaip 1,3 mlrd. – turinti pasaulio demokratija. Dauguma jų yra induistai. Tačiau šalyje gyvena ir per 200 mln. musulmonų.
Kritikai kaltina premjero Narendros Modžio partiją vis labiau žeminant musulmonus.
Pasaulio musulmonai švenčia Id al Fitrą. Vaizdas Gazoje. EPA-ELTA nuotr.
Kairas, gegužės 2 d. (dpa-ELTA). Dauguma musulmonų visame pasaulyje pirmadienį švenčia Id al Fitro šventę – pirmąją po to, kai daugelis šalių panaikino prieš dvejus metus įvestus kovos su koronavirusu apribojimus.
Id al Fitras pažymi šventojo islamo pasninko mėnesio Ramadano pabaigą.
Saudo Arabija, švenčiausių islamo vietų tėvynė, paskelbė, kad pirmadienį prasideda tris dienas truksianti Id al Fitro šventė – viena švenčiausių islamo kalendoriaus datų.
Tą patį padarė ir daugelis kitų šalių. Kai kurios kitos, pavyzdžiui, Afganistanas, šventė sekmadienį.
Islamo mėnesių pradžia ir pabaiga nustatoma pagal tai, kada pasirodo jaunatis.
Pastaruosius dvejus metus musulmonai šventė, laikydamiesi komendanto valandos ir socialinės distancijos priemonių, įvestų kovojant su koronaviruso pandemija. Pasaulio musulmonai švenčia Id al Fitrą. Vaizdas Indonezijoje. EPA-ELTA nuotr.
Pirmadienį Saudo Arabijos šventojo miesto Mekos Didžiojoje mečetėje buvo matyti tūkstančiai maldininkų, kurie anksti ryte atliko specialias Id maldas. Panašios scenos buvo matomos ir kitų šalių, tokių kaip Egiptas, Marokas ir Jordanija, mečetėse ir aplink jas.
Id al Fitras paprastai pažymimas susibūrimais, naujais drabužiais ir sausainiais su datulėmis ar riešutais.
Tačiau džiaugsmą mažina kylančios maisto ir degalų kainos.
Praėjusį mėnesį Tarptautinis valiutos fondas pareiškė, kad karas Ukrainoje daro didelį poveikį Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regionui (MENA), nes dėl didesnių maisto kainų ir galimo tiekimo trūkumo kyla problemų dėl pagrindinių maisto produktų, pavyzdžiui, kviečių, įperkamumo ir prieinamumo.
TVF prognozuoja, kad šiais metais infliacija MENA regione išliks didelė ir sieks 13,9 procentų.
Prasideda musulmonų pasninko mėnuo ramadanas. EPA-ELTA nuotr.
Rijadas, balandžio 2 d. (dpa-ELTA). Pasaulio musulmonai pradeda ramadaną. Šeštadienis yra pirmoji pasninko mėnesio diena, pranešė valstybinė Saudo Arabijos naujienų agentūra SPA, remdamasi atitinkamo teismo patvirtinimu. Karalystėje yra abi švenčiausios islamo vietos: Meka ir Medina. Ramadano pradžia priklauso nuo jauno mėnulio pasirodymo ir todėl atskirose šalyse gali šiek tiek skirtis.
Ramadano pasninkas yra vienas iš penkių islamo stulpų. Per ramadaną musulmonai nuo saulės patekėjimo iki laidos negali valgyti, gerti, rūkyti ir mylėtis.
Ši knyga turėtų būti Jums įdomi, mat daug rašote ir, kaip matyti, objektyviai rašote apie Armėnijos priešpriešą bendraujant su Turkija ir Azerbaidžanu. Žodžiu, atkreipkite dėmesį, kad JAV yra išleistas mokslinis veikalas štai tokiu pavadinimu: „Armėnija: „krikščioniškos“ valstybės terorizmo paslaptys“ (leidykla – St. John Press, Teksasas). Labai svarbu, kad knygos autorius yra ne turkas, ne azerbaidžanietis, o Amerikoje gyvenantis krikščionis Samuelis Vimas. Dar svarbu, kad Samuelis Vimas – buvęs Arkanzaso valstijos teisėjas, teisininkas. Todėl puikiai supranta, kas yra įrodymai ir kuo jie skiriasi nuo nuomonės.
Kodėl siūlau atkreipti dėmesį į šio autoriaus knygą, kai vėl rašysite apie Armėnijos šiokiadienius? Pagrindinis autoriaus klausimas: kodėl amerikiečiai dažnusyk priešiškai žiūri į musulmonus, o musulmonai neigiamą nuomonę turi apie JAV? Teisininko S. Vimo išvada – dėl to kalta Armėnija. „Mažytė valstybėlė Armėnija, pačiais įvairiausiais būdais išnaudodama po visą pasaulį išsibarsčiusius savo tautiečius, kryptingai kurpė dirbtinai surežisuotus, tendencingus, tikrovę iškraipančius antimusulmoniškus pasakojimus ir juos platino visomis įmanomomis priemonėmis Vakaruose.“ Šią išvadą autorius brėžia po to, kai kruopščiai išstudijavo Vašingtono, Paryžiaus, Romos, Maskvos, Stambulo archyvus.
Knyga – storoka. 400 puslapių. Bet juose – ne beletristika, o ypač daug dokumentų kopijų, bylojančių apie Armėnijos klastas ir tendencingumus. Autorius pastebi: „Tragiška, kadangi JAV gyvenanti mažytė armėnų kilmės amerikiečių bendruomenė šalyje sugebėjo dešimtmečiais plėtoti neapykantą Turkijai, kuri, kaip bežiūrėsi, yra sena ir patikima JAV sąjungininkė… Aš aptikau faktų, kaip armėnų kilmės amerikiečiai, siekdami išpešti kuo daugiau pinigų, skelbė daug neteisingų žinių apie tragiškus 1915-ųjų metų įvykius. Pinigų savo neva skriaudžiamai valstybėlei kaulino iš visur, kur tik įmanoma, kur tik pavykdavo įpiršti nuomonę, esą „bjaurūs musulmonai skriaudžia vargšus krikščionis armėnus“.
Autorius ir apgailestauja, ir stebisi, kadangi, jo požiūriu, armėnų kilmės amerikiečiams pavyko apkvailinti amerikiečius, įkalti jiems į galvas neteisingas klišes, esą musulmonai nuo seniausių laikų skriaudė armėnus krikščionis. Neva skriaudžia net dabar.
Be kita ko, autorius naudoja ir armėniškus šaltinius, armėniškas versijas. Jo knyga puikiai sudėliota: skaitytojui paliekama teisė pačiam lyginti skirtingas nuomones ir spręsti, kas teisus.
Samuelio Vimo knyga apie Armėnijos intrigas
Pabaigai pasakysiu šitaip. Šią kygą verta išsiversti ir į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, tuomet sužinosime, kokie armėnai iš tiesų yra krikščionys, kodėl Jerevano pretenzijos Turkijai – nepagrįstos, kaip savąją bažnyčią Armėnija panaudoja kurstant terorizmą, kaip armėnų teroristinės organizacijos žudė Karabache gyvenusius musulmonus, kaip Amerikoje gyvenantys armėnų kilmės amerikiečiai politinių intrigų pagalba trukdo Vašingtonui normaliai bendrauti su Ankara ir Baku.
Viename iš knygos viršelių užrašyta: „Šią knygą būtina perskaityti visiems JAV krikščionims ir mokesčių mokėtojams“. Mano supratimu, nekenktų su ja susipažinti ir lietuviams, tiek katalikams, tiek ateistams.
Nes mus, sprendžiant iš gausių slaptai.lt publikacijų, irgi bando apgauti, apkvailinti. Ne sykį jau ir apkvailino.
Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.
XXX
Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.
Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).
XXX
Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:
(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime.
Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?
Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?
XXX
Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
XXX
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.
Turkijos kariuomenė
Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.
XXX
Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.
Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?
XXX
Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.
Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas
Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?
XXX
Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).
Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.
Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“
Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.
Popiežiaus Pranciškaus ir Irako šiitų religinio lyderio didžiojo ajatolos Ali al-Sistani susitikimas. EPA – ELTA nuotr.
Popiežiaus Pranciškaus ir Irako šiitų religinio lyderio didžiojo ajatolos Ali al-Sistani susitikimas byloja apie religijų dialogą ir jų suartėjimą. Tai pirmadienį per spaudos konferenciją pareiškė oficialus Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Saeedas Khatibzadeh`ė.
„Popiežiaus susitikimas su Irako religiniu autoritetu rodo religijų dialogą ir jų suartėjimą“, – teigė Irano diplomatas. Jis pridūrė, kad „popiežiaus kelionė į Iraką buvo labai svarbi“.
Pasak S. Khatibzadeh`ės, „tautos narsa, valdžios išmintingumas ir kovoje su ekstremizmu ir užsienio sąmokslais pralietas kraujas padėjo Irakui pasiekti tokį saugumo lygį, kuris leidžia rengti tokius konstruktyvius vizitus“.
Pranciškus tapo pirmuoju Romos katalikų bažnyčios vadovu, apsilankiusiu Irake. Kovo 6 d. jis susitiko su Irako šiitų religiniu lyderiu Ali al-Sistani. Pašnekovai aptarė persekiojimą ir diskriminaciją šiuolaikiniame pasaulyje ir religijų dialogo svarbą siekiant užkirsti jiems kelią.
Šveicarai referendume sprendžia, ar uždrausti burkas. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Šveicarija referendume balsuoja, ar uždrausti dėvėti burkas – visą kūną dengiančius musulmonių moterų drabužius – bei kitus viso veido apdangalus.
Siūloma, kad, išskyrus kelias išimtis, visiems gyventojams būtų draudžiama viešose vietose dengti savo veidus. Tokį pasiūlymą pateikė dešiniųjų pažiūrų antiislamistinė grupė, kuriai 2009 metais referendume pavyko pasiekti, kad būtų uždrausta naujų minaretų statyba šioje šalyje.
Panašūs burkų draudimai jau galioja Austrijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje.
Nors iš pradžių gyventojai šią iniciatyvą užtikrintai palaikė, dabar, remiantis naujausiomis apklausomis, sumažėjo žmonių, ketinančių draudimui ištarti „taip“. Todėl nelengva nuspėti sekmadienį vyksiančio balsavimo rezultatus.
Iš viso balso teisę Šveicarijoje turi maždaug 5,4 mln. gyventojų.
Be to, tame pačiame referendume šveicarai spręs ir dėl laisvos prekybos sutarties su Indonezija bei dėl elektroninių asmens tapatybės kortelių. Pastarasis klausimas vertinamas prieštaringai, nes dokumentus išduotų privačios įmonės.
Popiežius susitiko su didžiuoju ajatola Ali Sistani. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus, atvykęs į Iraką su istoriniu vizitu, šeštadienį susitiko su didžiuoju ajatola Ali Sistani, kuris yra vienas iš šiitų religinių lyderių.
Susitikimas šventajame Nadžafo mieste vyko už uždarų durų. Kaip pažymi naujienų agentūra „The Associated Press“, jam buvo rengiamasi ne vieną mėnesį, išsamiai aptariant visas detales. Pagrindinė pokalbio tema buvo persekiojimą patyrusios krikščionių mažumos padėtis Irake.
Popiežius Pranciškus atskrido į Bagdadą penktadienį. Tai pirmasis Katalikų bažnyčios vadovo vizitas į Iraką ir pirmoji pontifiko kelionę į užsienį nuo koronaviruso pandemijos pradžios. Popiežius ketina vizito metu paraginti įvairių religijų atstovus siekti taikos ir brolybės.
Krikščionių lyderių vertinimu, Irake liko mažiau kaip 250 tūkst. krikščionių, dauguma jų gyvena Ninevijos lygumoje ir Irako Kurdistane.
Didysis ajatola Ali Sistani, kurio autoritetą pripažįsta įvairios Irako politinės jėgos, 2014 metais paragino žmones kovoti su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija.
Prancūzijos moksleiviai tylos minute pagerbė islamisto nužudytą mokytoją. EPA-ELTA nuotr.
Tylos minute mokiniai ir mokytojai Prancūzijoje pagerbė spėjamo islamisto nužudytą istorijos mokytoją Samuelį Paty‘į. Pirmadienį, pasibaigus rudens atostogoms, mokyklos visoje šalyje buvo paragintos 11.00 val. nutraukti pamokas ir minutei sustingti tyloje.
Spalio 16-ąją, paskutinę mokslo metų dieną prieš rudens atostogas, 18-metis čečėnų kilmės rusas prie mokyklos Paryžiaus priemiestyje nupjovė 47-erių mokytojui galvą. S. Paty su savo moksleiviais pamokoje nagrinėjo nuomonės laisvės temą ir rodė pranašo Mahometo karikatūras.
Išpuolis sukėlė pasibaisėjimą visoje Prancūzijoje. Šalį sukrėtė ir kitas išpuolis, kai praėjusį ketvirtadienį 21 metų tunisietis Nicos bažnyčioje mirtinai subadė tris žmones. Prancūzijos tarnybos ir šiuo atveju kalbėjo apie islamistinę ataką.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pirmadienį „Snapchat“, „Instagram“ ir „Facebook“ tinkluose tiesiogiai kreipėsi į 12 mln. šalies moksleivių: „Šiandien, per pamoką, jūs pagerbsite Samuelį Paty‘į. Mes visi apie jį galvosime, jūs ir jūsų mokytojai“.
Po mokytojo nužudymo E. Macronas aiškiai pasisakė už nuomonės laisvę ir gynė pranašo Mahometo karikatūrų paskelbimą Prancūzijoje. Tai sukėlė didžiulius protestus daugelyje musulmoniškų šalių.
Paryžiuje prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Paryžiuje penktadienį prie buvusios satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijos surengtas, kaip įtariama, teroristinis išpuolis – jo metu peiliu sunkiai sužaloti du žmonės.
Išpuolis surengtas tuo metu, kai mieste buvo teisiami asmenys, bendrininkavę surengus 2015 metų išpuolį žurnalo redakcijoje. Žurnalas sukėlė pasaulio musulmonų įniršį, teismo pradžią pažymėdamas naujų karikatūrų, kuriose vaizduojamas pranašas Mahometas, paskelbimu.
2015 metų sausio 7 dieną surengto išpuolio metu žuvo dvylika žmonių, įskaitant kelis žymius Prancūzijos karikatūristus.
Paryžiaus policija pranešė, kad penktadienio išpuolio metu buvo „kritiškai sužeisti“ du žmonės, o incidentą tiria specialieji antiteroristiniai prokurorai. Anksčiau buvo skelbiama informacija, kad išpuolyje subadyti keturi žmonės, dviejų aukų būklė – kritinė.
Netrukus po išpuolio netoli Bastilijos aikštės buvo suimtas vienas įtariamasis. Jam gresia kaltinimai „su terorizmu susijusiu pasikėsinimu nužudyti“ ir „bendrininkavimu su teroristais“, sakė policija ir prokurorai.
Netoli aikštės taip pat buvo suimtas ir antras įtariamasis, naujienų agentūrai AFP sakė vienas šaltinis. Anksčiau buvo skelbiama, kad būta dviejų užpuolikų, tačiau policija vėliau pabrėžė, kad veikė tik vienas žmogus.
„Sužeisti du kolegos“
Naujienų agentūros „Premieres Lignes“ darbuotojas sakė, kad išpuolio metu buvo sužeisti du jo kolegos. Prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.
„Du kolegos gatvėje rūkė cigaretes. Išgirdau riksmus. Priėjau prie lango ir pamačiau vieną kruviną kolegą, kurį vaikėsi mačete apsiginklavęs vyras, – sakė darbuotojas. – Žinome, kad buvo sužeisti du mūsų kolegos, tačiau šiuo metu daugiau informacijos neturime.“
Pranešama, kad buvo uždarytos penkios vietovėje esančios mokyklos. Iš vietovės niekam neleidžiama nei išeiti, nei į ją patekti.
„Paryžiuje įvyko rimtas įvykis“, – sakė Prancūzijos ministras pirmininkas Jeanas Castexas, turėjęs netrukus kreiptis į žurnalistus vizito šiaurės Paryžiuje metu, tačiau vizitą nutraukė ir išvyko į Vidaus reikalų ministerijos krizių centrą.
Jis pridūrė, kad išpuolis surengtas „priešais“ buvusią žurnalo redakciją Paryžiuje. Saugumo sumetimais paslaptimi laikomas dabartinis redakcijos adresas.
Saudo Arabijoje musulmonai pradeda chadžą. EPA-ELTA nuotr.
Laikantis griežtų saugumo priemonių, trečiadienį musulmonai pradeda chadžą – piligriminę kelionę į Meką Saudo Arabijoje.
Dėl koronaviruso pandemijos šiais metais chadžo apeigose galės dalyvauti tik keli tūkstančiai tikinčiųjų – pernai jų buvo 2,5 mln. Pirmą kartą šiuolaikinėje šalies istorijoje chadže negalės dalyvauti už Karalystės ribų gyvenantys musulmonai.
Per penkias dienas truksiančias chadžo apeigas tikintieji, be kita ko, turės laikytis atstumo ir dėvėti kaukes. Prieš ir po chadžo jiems privalomas karantinas. Chadžas dėl epidemijų ir konfliktų praeityje ne kartą buvo atšauktas.
Kad būtų pateisintas globalus piligriminės kelionės pobūdis, pirmenybė dalyvauti chadže suteikta Saudo Arabijoje gyvenantiems užsieniečiams musulmonams. Tik 30 proc. apeigų dalyvių bus Saudo Arabijos piliečiai.
Chadžas yra vienas penkių islamo stulpų. Kiekvienas pamaldus musulmonas, kuris yra sveikas ir gali sau leisti, privalo bent kartą gyvenime apsilankyti Mekoje.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.
Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.
Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.
Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
