2018-03-06 „Vilnijos” draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų sąjūdis”, Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydami panaikinti 2018-02-07 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-1348 „Dėl Lecho Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų”. Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lenko kortos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai vertinimo.
Pareiškėjų vertinimu, gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu kursto tautinę nesantaiką, nes jo vardas siejamas su LLRA-KŠS, kurios viena iš pagrindinių veiklos sričių yra Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos statuso menkinimas, Lietuvos asmenvardžių, vietovardžių, viešųjų užrašų nevalstybine kalba, dvikalbystės Vilniaus apskrityje įteisinimas, lietuvių istorinės atminties niekinimas. Partijos lyderiai šmeižia Lietuvą, jos vadovus, atvirai demonstruoja lojalumą kitai valstybei bei priešina Lietuvos piliečius tautiniu ir kalbiniu pagrindu.
Pareiškėjai nurodė, kad L. Kačinskis Lietuvoje yra žinomas kaip Lietuvai nenaudingos Lenkų kortos iniciatorius. Tai yra vienašališkas ir nediskretiškas Lenkijos veiksmas. Lietuvos interesų požiūriu, tokie veiksmai laikytini tam tikro nelojalumo valstybei išraiška. Lenko korta vertintina kaip įsipareigojimas užsienio valstybei ir galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
L. Kačinskis buvo nuoseklus J. Pilsudskio idėjų tęsėjas, rėmė Lietuvoje veikiančias organizacijas, kurios rūpinasi šio lietuvių tautos priešo atminimo įamžinimu, stato paminklus lietuvius žudžiusios Armijos Krajovos kariams, švenčia Vilniaus užgrobimo metines.
Be to, miesto tarybos sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas. Iš viešai pateiktos informacijos žinoma, kad 2008 m. pats L. Kačinskis įteikė lenko kortas per 70 asmenų, tarp jų ir LLRA-KŠS vadovui V. Tomaševskiui bei kitiems šios partijos nariams, kurie aktyviai proteguoja L. Kačinskio vardo įamžinimą. Lenko korta suteikia jo turėtojui daug politinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių, todėl Vilniaus miesto tarybos nariai, priklausantys LLRA-KŠS frakcijai, taip pat turintys Lenko kortą, nuo balsavimo šiuo klausimu privalėjo nusišalinti.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sprendimas dėl L. Kačinskio gatvės priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento reikalavimus. Jis buvo priimtas skubos tvarka, nepasitarus su visuomene, vietos bendruomenėmis, neatsižvelgus į Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos viešą raginimą neskubėti įamžinti L. Kačinskio atminimo.
2018-10-19 Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą atmetė ir nusprendė, kad pareiškėjai neturi teisės skųsti Vilniaus m. savivaldybės tarybos sprendimo, nes neturi materialinio suinteresuotumo, o ginti viešojo intereso neturi teisės.
Tačiau „Vilnijos” draugija, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga“, „Lietuvos pensininkų sąjūdis”, Leonas Kerosierius ir Eglė Mirončikienė apskundė tokį sprendimą ir 2020-05-20 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, kad tautiniai, patriotiniai jausmai ir draudimas kurstyti nesantaiką yra Konstitucijos saugomos vertybės, todėl teismas privalėjo ištirti, ar gatvės pavadinimas L. Kačinskio vardu pažeidė šias vertybes ir įstatymų saugomą interesą.
2020-11-19, po beveik 3 metų bylinėjimosi Vilniaus apygardos administracinis teismas iš naujo išnagrinėjo „Vilnijos“ draugijos, „Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos“, Lietuvos pensininkų sąjūdžio, Leonao Kerosieriaus ir Eglės Mirončikienė skundą ir jį patenkino visiškai.
Teismas Lietuvos Respublikos vardu panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-02-07 sprendimą „Nr.1-1348 dėl „Dėl Lecho Kačynskio vardo suteikimo gatvei ir jos ribų“.
Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius, duodamas interviu radijui „Govorit Moskva“, pareiškė, kad kreipėsi į Rusijos Generalinę prokuratūrą. Diplomatas pareikalavo, kad Rusijos teisėsauga pradėtų tyrimą dėl nacionalinės ir religinės nesantaikos kurstymo bei ksenofobijos. Labai panašų laišką, remiantis žiniasklaidos pranešimais, Rusijos Generalinei prokuratūrai nusiuntė ir Rusijos armėnų diasporą vienijanti visuomeninė organizacija.
Nepatiko Levo Askerovo straipsnis
Kas gi nutiko? Armėnijai labai nepatiko „Nezavisimaja gazeta“ laikraštyje pasirodęs Levo Askerovo straipsnis „Sumgaitskaja tragedija“.
Armėnijos nepakantumas kitai nuomonei ne tik stebina, ne tik glumina, bet kelia nemalonių asociacijų. Argi istorinės tiesos nustatomos teismo salėje? Nejaugi teisingų faktų ieškoma mojuojant baudžiamojo kodekso straipsniais? Argi padoru, vyriška, demokratiška, sąžininga savo oponentus bauginti finansinėmis baudomis, antrankiais?
Atidžiai perskaičiau L.Askerovo straipsnį „Sumgaitskaja tragedija“ (jo internetinę versiją dabar galima perskaityti čia https://minval.az/news/123963944). Neradau nieko tokio, ko nebūtų galima spausdinti demokratinėje, žodžio laisvę gerbiančioje, istorija besidominčioje visuomenėje.
Be kita ko, L.Askerovo publikacija labai įdomi. Teksto autorius pasakoja, kaip 1990-aisiais metais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Lubiankoje (KGB irštva) pavyko nusikopijuoti keletą su Azerbaidžanu ir Armėnija susijusių dokumentų. Omenyje turimas tuometinio Azerbaidžano SSR KGB kontržvalgybos pulkininko Tomo Karičadzės tarnybinis pranešimas, adresuotas tuometiniam SSRS KGB generolui – pulkininkui Vladimirui Semičastnui.
KGB karininko tarnybinis pranešimas
KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.
Laiškas rašytas 1963 metais. T.Karičadzė piktinosi, kad tiesioginiai jo viršininkai nereaguoja į jo ataskaitas, kuo iš tiesų užsiima Azerbaidžane veikiančių religinių armėnų organizacijų vadovai. Užuot progagavę religines tiesas tie šventikai skelbia antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Ne tik kursto neapykantą musulmonams azerbaidžaniečiams, bet ir ruošia profesionalius smogikus, kurių tikslas – jėga išstumti visus azerbaidžaniečius iš Didžiąjai Armėnijai reikalingų teritorijų. Jie, remiantis į šias religines bendruomenes tuomet infiltruotų agentų pranešimais, skelbia ne Dievo žodį, o būtinybę kurti Didžiąją Armėniją. Tvirtina, jog šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Kritikuoja armėnus, kurie nenori mokėti piniginių įnašų į vadinamąją Didžiosios Armėnijos sukūrimo kasą. Tokie armėnai vadinami išdavikais.
Tuometinis KGB karininkas T.Karičadzė stebėjosi, kodėl apie 1950-1960-uosius metus iš užsienio atkeliami armėnai būtinai apgyvendinami gausiai azerbaidžaniečių gyvenamosiose teritorijose tuo tarsi specialiai kuriant sąlygas nesutarimams nacionaliniu pagrindu.
Koks likimas ištiko šio laiško autorių? Karininkas netrukus buvo palydėtas į pensiją, o po kelerių metų – mirė. Ar mirtis natūrali, – nežinoma. Tik nereikia pamiršti, kas 1963-aisiais metais buvo itin įtakingas Kremliuje. Tai – Anastasas Ivanovičius Mikojanas, didysis Azerbaidžano ir azerbaidžaniečių priešas. Jis maždaug tuo metu ruošėsi užimti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko postą. O čia kažkoks KGB pulkininkas kaltina jį palaikius ir rėmus karingą, didelių tikslų turėjusį armėnų nacionalistų – separatistų pogrindį…
Viso L.Askerovo straipsnio perpasakoti neįmanoma – jis labai ilgas, išsamus. Tepridursiu, kad jame rašoma ir apie tai, jog 5-ąjame XX amžiaus dešimtmetyje iš Armėnijos buvo brutaliai išvyta apie 200 tūkst. azerbaidžaniečių (azerbaidžaniečiai masiškai iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho vyti ir apie 1970- 1980 uosius metus). Daug vietos L.Askerovo publikacijoje skirta etniniam Azerbaidžano armėnui Eduardui Grigorianui, kuris, apsimetęs azerbaidžaniečiu, ne tik pats žudė, bet ir vadovavo Sumgaite surengtoms žudynėms, rašoma apie tai, kaip 1988-aisiais buvo blokuojama bet kokia Armėnijai nepalanki informacija, prisimenama dviejų šimtų Azerbaidžano mokslininkų, visuomenininkų, inteligentų pasirašyta telegrama, adresuotą tuometinei Armėnijos SSR valdžiai prašant liautis kursčius antiazerbaidžanietišką isteriją, informuojama buvus kolektyvinį iš Armėnijos išvytų azerbaidžaniečių skundą, kurį Michailas Gorbačiovas begėdiškai ignoravo…
Kur derėtų ieškoti istorinės tiesos?
Taigi L.Askerovas viename iš įtakingų Rusijos leidinių paskelbė savo versiją. Kas čia smerktino? Regis, viskas taip paprasta: jei Armėnija nuoširdžiai nori žinoti, kas nutiko 1988-ųjų metų vasario 27-28 dienomis netoli Baku prie Kaspijos jūros įsikūrusiame Sumgaito mieste, L.Askerovo teiginius tegul analizuoja mokslinėse konferencijose, viešose diskusijose, ginčijasi laikraščių, internetinių portalų puslapiuose, rašo knygas, dirba archyvuose, montuoja dokumentines juostas, kuria meninius filmus… Bet kam mojuoti kuoka ir vėzdu?
Daugiau nei trisdešimties metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja: ne visuomet teisūs tie, kurie teismuose dedasi labai įsižeidę ir triukšmingai gina savo garbę. Žurnalistinė patirtis taip pat nuolat primena: teismų salėse ne visuomet triumfuoja tiesa. Kartais tiesiog nepalankiai susiklostydavo politinė konjunktūra, ir tiesa būdavo iškeičiama į politinę naudą. Nes teisėjai – taip pat žmonės. Jie irgi klysta, jie irgi bijo.
Dar net neprasidėjus teisminiams ginčams įtariu, jog ginčą narpliosiantys Rusijos teisėsaugos atstovai (jei Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas nebus atmestas) gali būti tendencingi. Juk Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė (Azerbaidžane nėra Rusijos karinės bazės). Akivaizdu, kad Armėnija – Rusijos sąjungininkė. Tai – rimtas argumentas teisėjams, kurią pusę jiems derėtų palaikyti.
Taip pat žinoma, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu per pastaruosius kelerius metus susitiko mažų mažiausiai devynetą kartų. Tai dar vienas akivaizdus argumentas, kodėl Armėnija ir Rusija yra bičiuliai, partneriai, draugai. Argi Rusijos teisėsauga drįs atmesti Rusijos sąjungininkės poziciją?
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Be to, jei tuometinė Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba 1988-ųjų vasarį organizavo prieš Azerbaidžaną nukreiptą provokaciją, vadinasi, šiai tiesai išplaukus į paviršių bus didžiai asmeniškai nepatenkintas Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikantis V.Putinas. Kad ir kaip žiūrėsime į šį galvosūkį, Kremlius negali džiūgauti, jei išplistų informacija apie vos prieš tris dešimtmečius sukurptą KGB provokaciją, nusinešusią žmonių gyvybių. Juolab sunku patikėti, kad 1988-aisiais metais KGB nieko nežinojo, nieko neįtarė, nieko nenujautė dėl Sumgaite bręstančių nacionalinių įtampų.
Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios aplinkybės. Nei Gruzijai (1989), nei Azerbaidžanui (1990), nei Lietuvai (1991) nepavyko išvengti sovietų armijos siautėjimų. Ypač dėl sovietų kariaunos nukentėjo gruzinai (vadinamojo „kastuvėlių baliaus“ metu užudyta apie 30 žmonių, daugiausia moterų) ir azerbaidžaniečiai (139 žuvę, 612 suluošintų). O štai Armėnija tokio išpuolio išvengė.
Armėnija – Kremliaus numylėtinė
Kai kurie istorikai (pavyzdžiui, Algimantas Kasperavičius) yra rašę, esą 1990-aisiais į Azerbaidžano sostinę Baku sovietų kariuomenė buvo įvesta tam, kad apsaugotų ten gyvenusius armėnus nuo azerbaidžaniečių išpuolių.
Žinoma, tai – demagogija. Bet vadovaujantis A.Kasperavičiaus logika būtų galima paklausti: o kodėl sovietų kariauna nebuvo įvesta į Armėniją, kai iš Jerevano ir kitų Armėnijos rajonų buvo masiškai vejami dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių tautybės žmonių? Kodėl Maskva į Sumgaitą tirti 1988-ųjų vasario mėnesio incidento atsiuntė gausią tyrėjų, tardytojų, ekspertų grupę, o kai azerbaidžaniečiai buvo brutaliai išstumiami iš Jerevano, į Armėniją nepasiuntė nė vieno tyrėjo? Šis klausimas, man regis, iškalbingas.
Armėnijos ambasadoriaus Rusijoje sprendimas keistas dar ir dėl to, kad Rusijos spaudoje azerbaidžanietiškąją versiją apie Sumgaite nutikusius tragiškus įvykius skelbiančių publikacijų neteko pastebėti (žinoma, visos Rusijos spaudos aprėpti neįmanoma). Tad „Nezavisimaja gazeta“ puslapiuose pasirodęs L.Askerovo tekstas, pateikiantis Azerbaidžanui palankius argumentus, Rusijos spaudoje skelbiamas bene pirmą kartą per 32 metus. Pirmą sykį Rusijos spaudoje pateikiama kita nei Jerevano peršama nuomonė: 1988 metų vasario 27-28 dienomis Sumgaite pogromus prieš armėnų tautybės žmones organizavo ne azerbaidžaniečių nacionalistai (azerbaidžaniečiai tebuvo akli vykdytojai, kuriais gudriai pasinaudota). Remiantis L.Askerovu, prieš Azerbaidžaną sukurptą provokaciją parengė ranka rankon dirbusios tuometinė SSRS slaptoji tarnyba KGB, Kremlius ir separatistinės Armėnijos organizacijos. Šios jėgos pasaulio visuomenės akyse siekė sukurti žiaurių, fanatiškų azerbaidžaniečių, su kuriais neįmanoma kartu gyventi, įvaizdį. Kitas tikslas – įbauginti armėnus, kurie nepalaikė separatistinių Armėnijos organizacijų, kursčiusių planus nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą.
Šią versiją, žinoma, sustiprina dar ir tai, kad 1988-ųjų kovo 1 dieną buvo suimtas pogromuose prieš armėnų tautybės piliečius dalyvavęs armėnų kilmės vyras Eduardas Grigorianas. Proarmėniškoje spaudoje tvirtinama, kad E.Grigorianas tebuvo eilinis politika neužsiimantis chuliganas. Azerbaidžano teisėsauga įrodinėja priešingai – jis buvo vienas iš tų, kurie vadovavo pogromams.
Įsidėmėtina ir tai, kad, remiantis viešojoje erdvėje skelbiama informacija, pogromuose dalyvavusiam E.Grigorianui kur kas labiau pasisekė nei azerbaidžaniečiams. Jis nebuvo nei sušaudytas, nei nuteistas ilgus dešimtmečius kalėti. Jis buvo uždarytas į belangę 12 metų, bet paskui perduotas Armėnijai ir 1992-aisiais sulaukė Armėnijos malonės. Armėnija paleido jį į laisvę. Armėnai amnestuoja savo tautietį, kuris mušė, prievartavo, žudė Sumgaite gyvenančius … armėnus! Argi nėra keista?
Tiems, kurie susidomės šia istorija, siūlau perskaityti ne tik L.Askerovo straipsnį, bet ir Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo veikalą „Sumgaitas, 1988“, kuris buvo išleistas 2014 metais.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…
Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.
Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.
Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.
Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.
Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.
V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.
Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.
Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.
Skandalinga energetika. Pasirodo, tai, kad 2025 m. Lietuva, Latvija ir Estija nutrauks paskutinį elektros energijos ryšį su Rusijos ir Baltarusijos energetine sistema ir galutinai įsijungs į kontinentinės Europos energetinį tinklą, visai nėra toks gėris, kaip kalbama Lietuvoje. „Litovskij kurjer“ teigimu, kitose šalyse toks planas laikomas jei ne skandalingu, tai mažų mažiausia netikėtu. Dėl jo ginčijamasi netgi pačiame Briuselyje! Nesutaria ir Baltijos šalys tarpusavyje. Ir Lenkija baiminasi praradimų, kad energijos srautai iš Lietuvos ir Švedijos sumažins vietinių elektrinių pelningumą…
Esą ir patys lietuviai neslepia, kad projekte dar daugiau klausimų, nei atsakymų, o Europos Sąjungos palaikymas – kol kas irgi visiškai deklaratyvus. Ir šiaip, kvailučiai mes, nes greičiausiai elektros energija galutiniam vartotojui brangs, nukentėsime ekonomiškai. Turbūt greitai pasiprašysime atgal į pigų didžiosios kaimynės glėbį…
Saugokime propagandininkus. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atidarė Vilniuje tarptautinę konferenciją „Žurnalistų saugumas – nauji iššūkiai ir koordinuotas atsakas“, rašo „Litovskij kurjer“. Bet ten dalyvavusiai „Russia Today“ televizijos žurnalistei labai nepatiko ministro žodžiai, kad tokie kanalai, kaip „Russia Today“, neturi nieko bendra su žurnalistika.
Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.
„Žurnalistai, dirbantys valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje, irgi žurnalistai!“ – skundėsi taip ir neišdrįsusi prisistatyti šios televizijos darbuotoja. Ir pareiškė, kad, jei jau čia konferencija, kurioje svarstomi žurnalistų saugumo klausimai, tai ir „Russia Today“ žurnalistai turi teisę į saugumą. Hm. Gal ji taip subtiliai prašėsi politinio prieglobsčio, o mes, stuobriai, nesupratome?
Oazė ekstremistams. Rusijos opozicionieriaus Viačeslavo Malcevo bendražygis, koalicijos „Naujoji opozicija“ vadovas ir „Rusiško maršo“ organizatorius Jurijus Gorskis, nuo liepos 7 d. buvęs namų arešte, savo feisbuko paskyroje paskelbė pabėgęs nuo KGB, kirtęs ES sieną ir „su švaria sąžine iškeliavęs į lietuviškas žemes“. Apie tai pranešė laikraštis „Obzor“.
Gana neutraliai pranešė. Parašė, kad Gorskis liepos 5 d. buvo sulaikytas įtariant ekstremizmu. Kokiu ekstremizmu – neparašė. Gal audė džichadisto diržą ar, dar baisiau, skatino žmones eiti į gatves ir reikšti savo nuomonę. „Kodėl šitų kontrų Rusijoje nesmaugia, aš nesuprantu“, – po straipsniu piktinasi jokio smurto ir neapykantos neskatinantis komentatorius, kurio IP adresas mūsų saugumui turbūt jau žinomas.
Nemoka skraidyti. Kas čia lojo, kad rusų kariniai lakūnai virš Baltijos skraido nutrūktgalviškai? Štai NATO žvalgybinis lėktuvas praskrido virš civilinio lainerio А–321 tik 150 m atstumu! Ir laineris tas skrido iš Helsinkio į Miuncheną. Tuoj saviškius į Baltiją numuš…
„Primename, kad birželio gale rusų naikintuvas SU–27 nugynė NATO F–16, kai pastarasis virš Baltijos mėgino prisiartinti prie lėktuvo, kuriuo virš Baltijos skrido RF gynybos ministras Sergejus Šoigu“, – kažkaip grėsmingai primena „RuBaltic.ru“.
Prarastoji pramonė. Sovietiniu periodu Baltarusija ir „trys Baltijos seserys“ turėjo panašią ekonomikos struktūrą su aukštosiomis technologijomis aprūpinta sunkiąja pramone, tačiau po SSSR griuvimo ekonominiai keliai išsiskyrė: Baltarusija sukūrė jungtinę valstybę su Rusija ir taip išsaugojo bei modernizavo sovietinį industrinį palikimą, o Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą ir visą stambią pramonę prarado, rašo „RuBaltic.ru“.
Tais senais gerais laikais Baltarusija ir Baltijos šalys buvo pramoninis regionas, pramonė jų ekonomikos struktūroje sudarė per 60 proc. Baltarusija turėjo MAZ, BelAZ, „Atlant“, „Vitiaz“, „Gorizont“. Baltijos šalys – Ignalinos AE, RAF, „Radiotechnika“, VEF, „Punane Ret“. Lietuva, Latvija ir Estija buvo Sovietų Sąjungos Silicio slėnio analogas. Aišku, paveldėtos gamyklos buvo nerentabilios, jas reikėjo modernizuoti, optimizuoti ir t.t., tačiau Baltijos šalys šių pramonės objektu atžvilgiu jokios valstybinės politikos neturėjo.
Tai va. Taip ir gyvenam šiandien – išbadėję, apskurę. Didžiausias eurointegracijos „bonusas“, pasak „RuBaltic“, kad galime laisvai judėti po ES. Rezultatas – pusė darbingų gyventojų pabėgo į kitas ES šalis. Taip pasirašėme sau mirties nuosprendį. O laimingi ir ramūs baltarusiai džiaugiasi ir klesti. Ura.
Vargšai braliukai. Latvijos Seimo valdančiosios koalicijos atstovas Edvīns Šnore lengvai ir žaismingai, oficialiai ir viešai lygino rusus su etėlėmis, nė trupučio nesibaimindamas kaltinimų kurstant rasinę ir nacionalinę nesantaiką, – piktinasi Rusijos naujienų agentūra „RuAn.info“.
Naujienų agentūra neketina atsukti kito skruosto – ilgiausiame straipsnyje cituoja 1935 m. Maskvoje išleistą knygą, kurioje latviai apibūdinami kaip siaubingai nuskurdę, moterys – apsirengusios tik vienu skuduru, kuris vos pridengia nuogybes. Latviai miega ant plikos žemės, valgo vien grikių duoną, raugintus kopūstus ir neraugintus agurkus. O pirmasis latvių kalbos vadovėlis išleistas tik 1868 m. ir rusų kalba. O raštą latviai gavo tik 50 metų anksčiau už čiukčius…
Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taikiniai. Turbūt dėl aukščiau cituojamo pasisakymo smarkiai įsižeidė ir „Vesti.lv“: „Didžiuokitės, latviai! Jus paims į karą su Rusija vietoj taikinių!“ Ir cituoja buvusią Latvijos prezidentę Vairą Vikę–Freibergą, kad tik pusė latvių turi intelektą. Esą, nors tiksli citata – pusė Latvijos gyventojų, bet eksprezidentė rusų niekada nelaikiusi žmonėmis…
Siena. Lenkija nori atsitverti nuo Ukrainos siena, – praneša naujieną rusų bendruomenės Latvijoje portalas „baltijalv.lv“. Ups. Paspaudus antraštę paaiškėja, kad ne tik su Ukraina, bet ir Baltarusija. Dar toliau paskaičius – kad ne dėl politinių priežasčių, o dėl kiaulių maro. Bet taip, šaunuoliai, propagandininkai, reikiama mintis vienoje kitoje galvoje jau gyva…
Pulkininkas. Ukrainos kontržvalgyba sulaikė Donbaso kovotojų instruktorių pulkininką Valerijų Gratovą, praneša „Gordonua.net“. Rusų pulkininkas su padirbtu Ukrainos pasu keliavo į nepripažintą Prisdniestrę, kad ten užimtų vadovaujanti postą.
Gratovas sulaikytas specialiosios operacijos metu. Jis jau ne pirmą kartą ketino nukeliauti į Pridniestrę su padirbtu pasu, apsimetęs į akis nekrentančiu pensininku, kukliu darbo veteranu.
Kauno Sąjūdžio Taryba reikalauja nesvarstyti LR Seime įregistruoto Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto Nr. XIIIP-535, kuriame leidžiama Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes pirmąjame LR Paso puslapyje rašyti nelietuviškomis raidėmis.
Tai prieštarauja LR Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui bei Vyriausiojo Administracinio Teismo nutarimui. Jokie Tarptautiniai teisės aktai nereikalauja pažeisti valstybės konstitucijos ir kitų galiojančų teisės aktų.
Rinkėjai neįpareigojo teikti šį įstatymo projektą. LR Seimo nariai, pateikę šį įstatymo projektą, laužo Lietuvos Konstituciją, o kartu ir Seimo nario priesaiką, todėl verti apkaltos. Šis įstatymo projektas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir kursto nacionalinę nesantaiką.
Lietuvių kalbos norminimą pradėjo lietuvių kalbos patriarchas Jonas Jablonskis, sovietų okupacijos metais tęsė jo išugdyti kalbininkai, todėl mums būtina ją išsaugoti.
Reikalaujame svarstyti ir priimti TALKOS pasiūlytą įstatymo projektą, už kurį pasirašė daugiau kaip 69 tūkst. Lietuvos piliečių.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba.
