Gintaras Visockas. Rusijoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus išsišokimas


Įvažiavimas į Sumgaitą. Slaptai.lt nuotr.

Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius, duodamas interviu radijui „Govorit Moskva“, pareiškė, kad kreipėsi į Rusijos Generalinę prokuratūrą. Diplomatas pareikalavo, kad Rusijos teisėsauga pradėtų tyrimą dėl nacionalinės ir religinės nesantaikos kurstymo bei ksenofobijos. Labai panašų laišką, remiantis žiniasklaidos pranešimais, Rusijos Generalinei prokuratūrai nusiuntė ir Rusijos armėnų diasporą vienijanti visuomeninė organizacija.

Nepatiko Levo Askerovo straipsnis

Kas gi nutiko? Armėnijai labai nepatiko „Nezavisimaja gazeta“ laikraštyje pasirodęs Levo Askerovo straipsnis „Sumgaitskaja tragedija“.

Armėnijos nepakantumas kitai nuomonei ne tik stebina, ne tik glumina, bet kelia nemalonių asociacijų. Argi istorinės tiesos nustatomos teismo salėje? Nejaugi teisingų faktų ieškoma mojuojant baudžiamojo kodekso straipsniais? Argi padoru, vyriška, demokratiška, sąžininga savo oponentus bauginti finansinėmis baudomis, antrankiais?

Atidžiai perskaičiau L.Askerovo straipsnį „Sumgaitskaja tragedija“ (jo internetinę versiją dabar galima perskaityti čia https://minval.az/news/123963944). Neradau nieko tokio, ko nebūtų galima spausdinti demokratinėje, žodžio laisvę gerbiančioje, istorija besidominčioje  visuomenėje.

Be kita ko, L.Askerovo publikacija labai įdomi. Teksto autorius pasakoja, kaip 1990-aisiais metais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Lubiankoje (KGB irštva) pavyko nusikopijuoti keletą su Azerbaidžanu ir Armėnija susijusių dokumentų. Omenyje turimas tuometinio Azerbaidžano SSR KGB kontržvalgybos pulkininko Tomo Karičadzės tarnybinis pranešimas, adresuotas tuometiniam SSRS KGB generolui – pulkininkui Vladimirui Semičastnui.

KGB karininko tarnybinis pranešimas

KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.

Laiškas rašytas 1963 metais. T.Karičadzė piktinosi, kad tiesioginiai jo viršininkai nereaguoja į jo ataskaitas, kuo iš tiesų užsiima Azerbaidžane veikiančių religinių armėnų organizacijų vadovai. Užuot progagavę religines tiesas tie šventikai skelbia antiazerbaidžanietiškas nuotaikas. Ne tik kursto neapykantą musulmonams azerbaidžaniečiams, bet ir ruošia profesionalius smogikus, kurių tikslas – jėga išstumti visus azerbaidžaniečius iš Didžiąjai Armėnijai reikalingų teritorijų. Jie, remiantis į šias religines bendruomenes tuomet infiltruotų agentų pranešimais, skelbia ne Dievo žodį, o būtinybę kurti Didžiąją Armėniją. Tvirtina, jog šis tikslas pateisina bet kokias priemones. Kritikuoja armėnus, kurie nenori mokėti piniginių įnašų į vadinamąją Didžiosios Armėnijos sukūrimo kasą. Tokie armėnai vadinami išdavikais.

Tuometinis KGB karininkas T.Karičadzė stebėjosi, kodėl apie 1950-1960-uosius metus iš užsienio atkeliami armėnai būtinai apgyvendinami gausiai azerbaidžaniečių gyvenamosiose teritorijose tuo tarsi specialiai kuriant sąlygas nesutarimams nacionaliniu pagrindu.

Koks likimas ištiko šio laiško autorių? Karininkas netrukus buvo palydėtas į pensiją, o po kelerių metų – mirė. Ar mirtis natūrali, – nežinoma. Tik nereikia pamiršti, kas 1963-aisiais metais buvo itin įtakingas Kremliuje. Tai – Anastasas Ivanovičius Mikojanas, didysis Azerbaidžano ir azerbaidžaniečių priešas. Jis maždaug tuo metu ruošėsi užimti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko postą. O čia kažkoks KGB pulkininkas kaltina jį palaikius ir rėmus karingą, didelių tikslų turėjusį armėnų nacionalistų – separatistų pogrindį…

Viso L.Askerovo straipsnio perpasakoti neįmanoma – jis labai ilgas, išsamus. Tepridursiu, kad jame rašoma ir apie tai, jog 5-ąjame XX amžiaus dešimtmetyje iš Armėnijos buvo brutaliai išvyta apie 200 tūkst. azerbaidžaniečių (azerbaidžaniečiai masiškai iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho vyti ir apie 1970- 1980 uosius metus). Daug vietos L.Askerovo publikacijoje skirta etniniam Azerbaidžano armėnui Eduardui Grigorianui, kuris, apsimetęs azerbaidžaniečiu, ne tik pats žudė, bet ir vadovavo Sumgaite surengtoms žudynėms, rašoma apie tai, kaip 1988-aisiais buvo blokuojama bet kokia Armėnijai nepalanki informacija, prisimenama dviejų šimtų Azerbaidžano mokslininkų, visuomenininkų, inteligentų pasirašyta telegrama, adresuotą tuometinei Armėnijos SSR valdžiai prašant liautis kursčius antiazerbaidžanietišką isteriją, informuojama buvus kolektyvinį iš Armėnijos išvytų azerbaidžaniečių skundą, kurį Michailas Gorbačiovas begėdiškai ignoravo…

Kur derėtų ieškoti istorinės tiesos? 

Taigi L.Askerovas viename iš įtakingų Rusijos leidinių paskelbė savo versiją. Kas čia smerktino? Regis, viskas taip paprasta: jei Armėnija nuoširdžiai nori žinoti, kas nutiko 1988-ųjų metų vasario 27-28 dienomis netoli Baku prie Kaspijos jūros įsikūrusiame Sumgaito mieste, L.Askerovo teiginius tegul analizuoja mokslinėse konferencijose, viešose diskusijose, ginčijasi laikraščių, internetinių portalų puslapiuose, rašo knygas, dirba archyvuose, montuoja dokumentines juostas, kuria meninius filmus… Bet kam mojuoti kuoka ir vėzdu?

Daugiau nei trisdešimties metų sukaupta žurnalistinė patirtis byloja: ne visuomet teisūs tie, kurie teismuose dedasi labai įsižeidę ir triukšmingai gina savo garbę. Žurnalistinė patirtis taip pat nuolat primena: teismų salėse ne visuomet triumfuoja tiesa. Kartais tiesiog nepalankiai susiklostydavo politinė konjunktūra, ir tiesa būdavo iškeičiama į politinę naudą. Nes teisėjai – taip pat žmonės. Jie irgi klysta, jie irgi bijo.

Dar net neprasidėjus teisminiams ginčams įtariu, jog ginčą narpliosiantys Rusijos teisėsaugos atstovai (jei Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas nebus atmestas) gali būti tendencingi. Juk Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė (Azerbaidžane nėra Rusijos karinės bazės). Akivaizdu, kad Armėnija – Rusijos sąjungininkė. Tai – rimtas argumentas teisėjams, kurią pusę jiems derėtų palaikyti.

Taip pat žinoma, kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu per pastaruosius kelerius metus susitiko mažų mažiausiai devynetą kartų. Tai dar vienas akivaizdus argumentas, kodėl Armėnija ir Rusija yra bičiuliai, partneriai, draugai. Argi Rusijos teisėsauga drįs atmesti Rusijos sąjungininkės poziciją?

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Be to, jei tuometinė Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba 1988-ųjų vasarį organizavo prieš Azerbaidžaną nukreiptą provokaciją, vadinasi, šiai tiesai išplaukus į paviršių bus didžiai asmeniškai nepatenkintas Sovietų Sąjungos žlugimą katastrofa laikantis V.Putinas. Kad ir kaip žiūrėsime į šį galvosūkį, Kremlius negali džiūgauti, jei išplistų informacija apie vos prieš tris dešimtmečius sukurptą KGB provokaciją, nusinešusią žmonių gyvybių. Juolab sunku patikėti, kad 1988-aisiais metais KGB nieko nežinojo, nieko neįtarė, nieko nenujautė dėl Sumgaite bręstančių nacionalinių įtampų.  

Nederėtų pamiršti ir dar vienos svarbios aplinkybės. Nei Gruzijai (1989), nei Azerbaidžanui (1990), nei Lietuvai (1991) nepavyko išvengti sovietų armijos siautėjimų. Ypač dėl sovietų kariaunos nukentėjo gruzinai (vadinamojo „kastuvėlių baliaus“ metu užudyta apie 30 žmonių, daugiausia moterų) ir azerbaidžaniečiai (139 žuvę, 612 suluošintų). O štai Armėnija tokio išpuolio išvengė.

Armėnija – Kremliaus numylėtinė

Kai kurie istorikai (pavyzdžiui, Algimantas Kasperavičius) yra rašę, esą 1990-aisiais į Azerbaidžano sostinę Baku sovietų kariuomenė buvo įvesta tam, kad apsaugotų ten gyvenusius armėnus nuo azerbaidžaniečių išpuolių.

Žinoma, tai – demagogija. Bet vadovaujantis A.Kasperavičiaus logika būtų galima paklausti: o kodėl sovietų kariauna nebuvo įvesta į Armėniją, kai iš Jerevano ir kitų Armėnijos rajonų buvo masiškai vejami dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių tautybės žmonių? Kodėl Maskva į Sumgaitą tirti 1988-ųjų vasario mėnesio incidento atsiuntė gausią tyrėjų, tardytojų, ekspertų grupę, o kai azerbaidžaniečiai buvo brutaliai išstumiami iš Jerevano, į Armėniją nepasiuntė nė vieno tyrėjo? Šis klausimas, man regis, iškalbingas.

Armėnijos ambasadoriaus Rusijoje sprendimas keistas dar ir dėl to, kad Rusijos spaudoje azerbaidžanietiškąją versiją apie Sumgaite nutikusius tragiškus įvykius skelbiančių publikacijų neteko pastebėti (žinoma, visos Rusijos spaudos aprėpti neįmanoma). Tad „Nezavisimaja gazeta“ puslapiuose pasirodęs L.Askerovo tekstas, pateikiantis Azerbaidžanui palankius argumentus, Rusijos spaudoje skelbiamas bene pirmą kartą per 32 metus. Pirmą sykį Rusijos spaudoje pateikiama kita nei Jerevano peršama nuomonė: 1988 metų vasario 27-28 dienomis Sumgaite pogromus prieš armėnų tautybės žmones organizavo ne azerbaidžaniečių nacionalistai (azerbaidžaniečiai tebuvo akli vykdytojai, kuriais gudriai pasinaudota). Remiantis L.Askerovu, prieš Azerbaidžaną sukurptą provokaciją parengė ranka rankon dirbusios tuometinė SSRS slaptoji tarnyba KGB, Kremlius ir separatistinės Armėnijos organizacijos. Šios jėgos pasaulio visuomenės akyse siekė sukurti žiaurių, fanatiškų azerbaidžaniečių, su kuriais neįmanoma kartu gyventi, įvaizdį. Kitas tikslas – įbauginti armėnus, kurie nepalaikė separatistinių Armėnijos organizacijų, kursčiusių planus nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą.

Separatizmas – mitas ar tikrovė?

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Šią versiją, žinoma, sustiprina dar ir tai, kad 1988-ųjų kovo 1 dieną buvo suimtas pogromuose prieš armėnų tautybės piliečius dalyvavęs armėnų kilmės vyras Eduardas Grigorianas. Proarmėniškoje spaudoje tvirtinama, kad E.Grigorianas tebuvo eilinis politika neužsiimantis chuliganas. Azerbaidžano teisėsauga įrodinėja priešingai – jis buvo vienas iš tų, kurie vadovavo pogromams.

Įsidėmėtina ir tai, kad, remiantis viešojoje erdvėje skelbiama informacija, pogromuose dalyvavusiam E.Grigorianui kur kas labiau pasisekė nei azerbaidžaniečiams. Jis nebuvo nei sušaudytas, nei nuteistas ilgus dešimtmečius kalėti. Jis buvo uždarytas į belangę 12 metų, bet paskui perduotas Armėnijai ir 1992-aisiais sulaukė Armėnijos malonės. Armėnija paleido jį į laisvę. Armėnai amnestuoja savo tautietį, kuris mušė, prievartavo, žudė Sumgaite gyvenančius … armėnus! Argi nėra keista?

Tiems, kurie susidomės šia istorija, siūlau perskaityti ne tik L.Askerovo straipsnį, bet ir Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo veikalą „Sumgaitas, 1988“, kuris buvo išleistas 2014 metais.

Apie jį jau esame rašę publikacijoje „Sumgaito detektyvas“ (https://slaptai.lt/sumgaito-detektyvas/).

Dėmesio verta knyga.

2020.03.06; 08:09

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.