Gintaras Visockas. Pietų Kaukazo istorija – be armėniškos propagandos ir falsifikacijų


Print
Kadras iš režisieriaus Asif Kapadia sukurto objektyvaus meninio filmo apie Azerbaidžano istoriją. Filmo pavadinimas – „Ali ir Nino“

Esu priverstas grįžti prie kadaise portale Slaptai.lt gvildentos temos, kodėl kai kurie lietuviški leidiniai, rašantys apie Baku – Jerevano konfliktus, nenori priminti, jog Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dviprasmiškų atvejų, kai tyčia ar specialiai nutylima ši aplinkybė, deja, vis dar pasitaiko privačiuose Lietuvos laikraščiuose, portaluose.

Lietuvos pozicija – aiški

Kai rašome apie Krymą, juk būtinai pabrėžiame, akcentuojame, primename, kad jį okupavo Rusija. Kai rašome apie Gruzijos, Moldovos bėdas, visuomet akcentuojame, kokias teritorijas okupavo Rusija. O kai gilinamės į Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykius, tarsi vengiame, tarsi nenorime pabrėžti oficialios lietuviškos pozicijos: Kalnų Karabachas – Azerbaidžano nuosavybė.

Jūsų dėmesiui – vienas iš paskutiniųjų keistųjų pavyzdžių. Šių metų kovo 29-ąją ELTA išplatino pranešimą. Atidžiai perskaitykite.

„Ketvirtadienio rytą Kalnų Karabache per prieštankinės minos sprogimą žuvo trys Didžiosios Britanijos išminavimo organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai. Tai pranešė organizacijos atstovai. Incidentas įvyko nepripažintos respublikos Mardakerto rajono Kazanči gyvenvietėje. Dar du „HALO Trust“ darbuotojai buvo sužeisti, jie nugabenti į ligoninę.

Sprogimo aukos ir nukentėjusieji – Kalnų Karabacho gyventojai. Jie važiavo automobiliu, apžiūrėdami teritoriją.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho konflikto taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“

Štai tokius tendencingumus sunku pateisinti. Net jei ši pozicija prasiveržia netyčia, neturint blogos valios, vis dėlto taip rašyti, kaip informaciją „Kalnų Karabache sprogus minai, žuvo trys organizacijos „HALO Trust“ darbuotojai“ pateikė agentūros ELTA ir TASS, – negalima. Juk šioje informacijoje nėra svarbiausio akcento – kam, vadovaujantis tarptautiniais įstatymais bei visuotiniais teisingumo principais, privalo priklausyti Kalnų Karabachas. Bet Lietuvos nuomonė, dar sykį primenu, – labai aiški. Be jokių „gal“, „tikriausiai“. Oficialusis Vilnius kartu su ES ir NATO partneriais tvirtina, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kad šios žemės iš Azerbaidžano atimtos neteisėtai ir kad jas privalu kuo greičiau grąžinti teisėtam šeimininkui.

Kokie Kalnų Karabacho okupacijos nuotoliai?

Aš neraginu, kad, rašydami apie Jerevano – Baku nesutarimus, dar primintume, kokius nuostolius Azerbaidžanas patyrė dėl Rusijos remiamos Armėnijos išpuolių. Nors šią informaciją taip pat būtų galima skelbti. Pavyzdžiui, oficialusis Baku mano, kad Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų okupcija jam kaštavo 818 milijardų JAV dolerių. Oficialusis Baku taip pat teigia, jog Kalnų Karabachą su karine Rusijos pagalba užimdami armėnų separatistai surengė 103 genocido, 107 – deportacijos, 113 – smurto, 115 – karo nusikaltimų atvejus bei 116 sykių nusižengė tarptautinėms humanitarinėms normoms.

Suprantu, tai – slidi tema. Duomenys nebūtinai absoliučiai tikslūs. Tačiau tai, kad Vakarai traktuoja Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, – nekelia jokių abejonių.

Tad kodėl mes vis dar kartais aiškiai neįvardiname kaltųjų?

Armėniški mitai nėra tiesa

Lietuvoje gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią dar žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Todėl krikščioniškai Lietuvai neva privalu palaikyti armėnus. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą apie Azerbaidžano istoriją „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau prof. Vytauto Daujočio replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Tąsyk nesiginčijau. Ir vis dėlto keista, kad kai kurie mūsų šviesuoliai, įskaitant ir internetinius komentatorius, primygtinai liepiančius šių eilučių autoriui „liautis ginti musulmonus“, puikiai prisimenama, ką prieš tūkstantį metų veikė armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi žymiai vėliau, sakykim, prieš šimtą arba du šimtus metų, – nenori prisiminti. Net jei iš tikrųjų prieš keliolika šimtmečių egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos būtent pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti kadaise valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikys pavojingais bepročiais.

Beje, kokiais argumentais remiantis (Turkija ir Azerbaidžanas savo archyvus atvėrė istorikams, politikams, žurnalistams, o Armėnija – ne) armėnams galima pretenduoti į Kalnų Karabachą? Juk per pastarąjį tūkstantmetį nutiko daug svarbių, neginčijamų įvykių, bylojančių, jog Pietų Kaukaze paskutiniaisiais šimtmečiais dauguma gyventojų buvo ne armėnai, o azerbaidžaniečiai. Pavyzdžiui, dar 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Tai – ne išsigalvojimas. Ką jau bekalbėti apie tuomtinę Kalnų Karabacho nacionalinę sudėtį?

Kaip kolonizuotas Pietų Kaukazas?

Nejaugi mes tokie akli, kad nežinome, jog Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 vykdė brutalų, kryptingą Kaukazo kolonizavimą. Tiksliau tariant, kolonizavo Pietų Kaukazą ne vien rusų, kiek Rusijos imperijai lojaliais armėnų tautybės žmonėmis. Kaip rašo publicistas Leonas Jurša praėjusiais metais išleistoje monografijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017-ieji, Mokslotyros institutas), „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį ne vieną dešimtmetį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tad prof. V. Daujočiui ir jo bendraminčiams siūlyčiau domėtis ne tik tuo, kas tuose kraštuose dėjosi prieš 1000 metų, bet ir įvykiais, kurie nutiko prieš 100 ar 50 metų. Taip bus racionaliau.

Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia

Ypač nederėtų pamiršti, kada sustiprėjo mitai apie neva kadaise egzistavusią Rytų ir Vakarų Armėniją. Ogi tada, kai Sovietų imperiją valdė Stalinas, specialiai kiršinęs tautas drastiškai perbraižydamas žemėlapius bei dirbtinai organizuodamas tautų kraustymus. Nejaugi imsime ir aklai patikėsime akademikais, istorikais, kurie rašė armėnų tautos istoriją akylai prižiūrint Stalinui? Šios versijos Armėnijoje mielai tiražuojamos.

Armėnija tampa Rusijos gubernija

O dabar – apie naujausius laikus, bylojančius, kad Armėnija ir šiandien tebėra Rusijos provincija.

Jau senokai Armėnijoje dislokuotoje 102-ojoje Rusijos karinėje bazėje (pagal sutartį ji ten dar labai ilgai veiks) nūnai formuojamas karinės policijos padalinys. Apie tai pranešė Rusijos karinių pajėgų Pietų karinės apygardos spaudos tarnyba. Naują padalinį sudarys specialistai, kurie įgijo papildomą parengimą karinės policijos mokymo centre Vladikaukaze. Apie tai rašo armėniškas leidinys 1in.am.

Pirmiausia, koks teisinis šio žingsnio pagrindas? Nejaugi Armėnijos ir Rusijos susitarimas numato karinės policijos padalinių dislokavimą 102-ojoje karinėje bazėje? Toks žingsnis panašus į vienašališką Maskvos iniciatyvą.

Rusija kelia pavojų Pietų Kaukazui

Kitas klausimas – ar tai byloja, jog Rusija gausina savo karinį buvimą Armėnijoje neturėdama jokio teisinio pagrindo (Rusijos – Armėnijo sutartis dėl karinės bazės dislokavimo Giumri mieste nenumato karo policijų)? Ir kodėl Rusija gausina pajėgas šioje Pietų Kaukazo valstybėje? Nejaugi nesuvaldo situacijos? Galų gale ar Rusijos karo policija patruliuos tik Giumri, ar turės teisę patruliuoti ir, sakykim, Jerevane?

Tarptautiniai ekspertai mano, kad 102-oji bazė Giumri jau seniai virto nestabilumo židiniu, darydama blogą įtaką kriminogeninei situacijai mieste. Jeigu karinės policijos padaliniai karinės bazės teritorijoje dislokuojami tam, kad užkirstų kelią nevaldomai savivalei, tai Rusija norom – nenorom pripažįsta, kad situacijai valdyti būtina papildoma jėga. Kita vertus, net Rusijos spauda rašo, kad nestatutiniai santykiai Rusijos armijoje yra neveiksmingo valdymo rezultatas, keliantis vidinius pavojus.

Azerbaidžano ekspertai įtaria, kad Rusijos karo policija įkurdinama Armėnijoje tam, kad, prireikus galėtų įtakoti vidaus politiką. Maskva ne kartą užsiminė apie savo pareigą tramdyti visas „spalvotąsias revoliucijas“ visoje posovietinėje erdvėje. O Armėnijoje – ne viskas klota rožėmis. Armėnijoje – milžiniška korupcija. Žmonės gyvena labai skurdžiai. Šalies turtus valdo buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano klanai, todėl masiškas armėnų nepasitenkinimas – įmanomas scenarijus. Juolab kad prieš keletą metų armėnai masiškai išėjo į gatves pasipiktinę aukštomis kainomis būtiniausioms prekėms.

Problema turi ir kitą svarbų komponentą. Rusijos ir Vakarų priešpriešos fone Rusija akivaizdžiai gausina savo karinį buvimą Armėnijoje. Rusijos karinė bazė Giumri mieste tampa gėdingu Armėnijos kolonizavimo simboliu (panašiai – kaip ir Rusijos karinės bazės Baltarusijoje).

Svečiai iš Rusijos

Įdomu ir tai, kad pastarąjį mėnesį Armėnijoje apsilankė iškart dvi Rusijos parlamentinės delegacijos. Prieš porą savaičių į Jerevaną atvyko Federacijos Tarybos delegacija, vadovaujama Tarptautinių reikalų komiteto vadovo Konstantino Kosačiovo, o šiomis dienomis parlamente viešėjo Valstybės Dūmos deputatai, vadovaujami NVS reikalų ir ryšių su tėvynainiais komiteto pirmininko pavaduotojo Konstantino Zatulino. Vizitai – neatsitiktiniai. Rusijai aršiai konfrontuojant su Vakarais Kremlius intensyviai ieško sąjungininkų rytuose. Bet sunkiai randa. Azerbaidžanas, Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgiztanas stengiasi nepasiduoti Kremliaus spaudimui ir vilionėms. Belieka mažytė Armėnija, pati save įspraudusi į kampą dėl liguistų norų turėti valstybę nuo jūros iki jūros.

Užuot tapusi didžia, Armėnija praranda ir tai, ką turėjo, ką turi. Šiandien Armėnija faktiškai yra Rusijos gubernija. Didžioji dalis Armėnijos įmonių – Maskvos rankose. Politinis elitas seniai tapo Rusijos pastumdėliu. Dar pridurkime, kad “nepriklausomos“ šalies sienas saugo kariškiai iš 102-osios karinės bazės Giumri, ir viskas bus aišku.

Beje, prisiminkime rusų kariškio Valrijaus Permiakovo, išžudžiusio armėnų šeimą, istoriją. Kruvinas susidorojimas su armėnų šeima neprivertė armėnų politikų mažiau bičiuliautis su Kremliumi. Maža to, Armėnijos dalyvavimas V. Permiakovo teisme buvo tik formalus. Kaip turi būti baudžiamas šauktinis, sprendė ne Armėnija.

Žodžiu, įvykiai Armėnijoje ir aplink Armėniją – verti Lietuvos dėmesio. Tik reikia išmokti atskirt pelus nuo grūdų. Per daug ilgai į Pietų Kaukazo istoriją žvelgėme vien Maskvos ir Jerevano akimis.

2018.04.11; 08:00