Tai – pranešimas, kurį filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius perskaitė sausio 16 dieną Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Kaip išsaugoti Europą?“.
Kalbėsiu apie skirtį, kuri įvairiai skaido Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį ekonominį darinį, visas šio darinio saistomas valstybes ir jų visuomenes. Ta skirtis vienaip ar kitaip reiškiasi ir žmonių sąmonėje, kurioje dažnai sulimpa šiaip jau priešingos sąvokos, nesiaiškinant, kokiu pagrindu jos siejamos. Skirtis ideologinė ir politinė, o sykiu ir kultūrinė, nes pats kultūros suvokimas ima priklausyti nuo tos skirties.
Skirtį sunku aiškiai apibrėžti, tačiau įmanoma nusakyti. Vienoje pusėje žmonės, idėjos, valstybės, kurioms svarbu nacionalumas, suverenumas, valstybingumas, kurie yra įsitikinę, kad būtina puoselėti tautos, kaip suvereno, nuovoką bei jauseną, o kitoje – žmonės, tuos dalykus laikantys moderniam žmogui nebūdingomis ir kuo greičiau būtinomis įveikti atgyvenomis, trukdančiomis „atsiverti pasauliui“, „europėti“ ir „globalėti“.
Skirtis tarp dviejų ES raidos vaizdinių – vieni būsimą Europą įsivaizduoja kaip gyvybingą nacionalinių valstybių ir suverenių tautų politinį kultūrinį darinį, kurioje didžiausias turtas ir gyvybingumo šaltinis yra nacionalinės kultūrinės kūrybos energija ir vaisingas tėvynėse įsišaknijusių kultūrų bendravimas, o kiti tą Europą įsivaizduoja kaip federacinę ar unitarinę kosmopolitinę Europą, kuri visokiais būdais kratosi kultūrinio įsišaknijimo, gimtiniškumo, vietoviškumo, skelbdama pasauliui, esą tautos yra tik socialiniai konstruktai, neturintys jokios realios esmės nei prasmės. Kol kas daugelio šalių politiniai elitai, pirmiausia ES politinis biurokratinis elitas, europietiškojo kosmopolitizmo viziją, paremtą gero gyvenimo gundymu, stengiasi įgyvendinti taip, kad daugelio tyrėjų ir politikų aptariamos vadinamosios „demokratijos stokos“ sąlygomis valstybinės tautos net nepajustų, kaip jos iš suverenų virto kultūrinėmis bendruomenėmis bei Europos liaudimi.
Akivaizdu, kad tokios skirties esama visose ES visuomenėse, visuose kolektyvuose, nesvarbu, kaip vieni ir kiti būtų vadinami ar priešinami, pavyzdžiui, liberalai, šiuolaikiniai europiečiai demokratai prieš nacionalistus ir įvairiausius fobus ar europeistai prieš populistus. Pastaruoju metu ta skirtis ima formuoti ES valstybių narių jungtis. Pavyzdys – Vyšegrado valstybės, kurių bendra politika ima oponuoti Vokietijos ir Prancūzijos europinį federalizmą ir tolesnį išvalstybinimą bei išsuvereninimą skatinantiems veiksmams. Esminis šių dienų su nurodyta skirtimi susijęs įvykis, paveiksiantis ES politiką ir jos narių raidą – Brexitas. Juk visiškai akivaizdu, kad pagrindinė britų sprendimo trauktis iš ES priežastis – suverenas, suverenitetas ir valstybingumas. Britai įsitikino, kad tolesnė europinė integracija plečiama „virš pagrindinių sutarčių“ įvairiomis valstybinį suverenitetą silpninančiomis direktyvomis, kurias leidžia Europos federalizavimo ir kosmopolitizavimo ideologija savo veiklą grindžiančios eurobiurokratų institucijos.
Mūsų komunistinio elito spartus „sueuropėjimas“ vyko internacionalizmo ideologijos pagrindu, įgaunant galimybę tvarkyti Lietuvai skiriamus europinius finansus. Tai tarsi užmokestis už tinkamą tautiečių ir piliečių europinimą ir globalinimą „Globalios Lietuvos“ politika, kuri tapo ideologine priedanga, nuslepiančia tikrąją didžiulės emigracijos priežastį – didelės dalies visuomenės nuskurdinimą. Klasinį sovietinį internacionalizmą pakeitė demokratinis kosmopolitinis, pasaulinį finansinį kapitalą aptarnaujantis internacionalizmas, suvienijęs kairiuosius ir dešiniuosius politinius elitus. Kairiojo europiniu tapusio politinio elito persikeitimas aptarnauti pasaulinį finansinį kapitalą išryškėjo subrendus vadinamajai revoliucinei 1968-jų kartai. Juk ir mūsų šalyje greičiausiai europiniais globalistais ir kosmopolitais, atvirai niekinančiais lietuviškąjį patriotinį nacionalizmą, o su juo ir visą moderniosios lietuvybės istorinį kelią, tapo komunistinės ir komjaunimo nomenklatūros atstovai, kuriems netrukus atsirado vietų ir ES struktūrose.
Esama ir civilizacinės mūsų paryškintos skirties dimensijos. Pastaruoju metu stebimas ryškus civilizacinės vaizduotės stiprėjimas ir raiška, nulemianti didžiųjų valstybių geopolitinius veiksmus. Turkija atsigrįžta į Osmanų imperijos civilizacinį paveldą ir pasitelkia jį naujam turkiškajam tapatumui ugdyti, iš dalies atsiribojant nuo sekuliarios kemalistinės tapatumo politikos. Kinija atvirai didžiuodamasi rodo savo kelių tūkstantmečių civilizacinį paveldą ir juo grindžia dabartinius imperinio pobūdžio politinius veiksmus, taip stiprindama ir legitimuodama savąjį pasaulinės galios vaidmenį. Šitai vyksta ir Rusijos politikoje – vis labiau stiprinama civilizacinės politinės ir kultūrinės vaizduotės svarba, juolab kad ji grindžiama išplėtota eurazijininkų idėjų tradicija, kurią šiuo metu skleidžia bene įtakingiausias rusų politinis mąstytojas Aleksandras Duginas.
Panašių reiškinių apstu ir Lotynų Amerikoje, tačiau mums svarbiausia – kas vyksta europinėje bei apskritai Vakarų civilizacijoje, kurios esminę ją silpninančią bėdą nusakė Samuelis Huntingtonas. Pasak jo, Vakarų pasaulio, o ypač Europos Sąjungos išsikrikščioninimas ir besaikis sekuliarizavimasis yra pati pagrindinė civilizacinio silpnėjimo priežastis, ypač aiškiai regima pastaruoju metu kitų civilizacinių darinių stiprėjimo aplinkoje. Islamo pasaulis europiečiams ir vakariečiams turi būti suvokiamas ir kaip pavyzdys, ir kaip iššūkis – tikėjimas yra esminis civilizacinį tapatumą formuojantis ir palaikantis veiksnys.
Mums nepaprastais svarbūs yra ES ir NATO santykiai. Stodami į ES ir NATO niekaip negalėjome suvokti ES tvirtinamos išvalstybinimo ir išsuvereninimo politikos, taip pat ir sudėtingų ES ir NATO vadovaujančių elitų santykių. Supratimas natūraliai vėluoja. Niekas nenori silpnos ES, tačiau jau šiuo metu aišku, kad ES raidai naujos gyvybės gali suteikti tik sparti europinio vadovaujančio elito ir jo išpažįstamos ideologijos kaita. Būtina naujomis sąlygomis atsigrįžti į pirminį ES kūrėjų ideologinį pagrindą – krikščioniškomis vertybėmis grįstą, aiškiai suvereno ir suvereniteto reikšmę suvokiančių nacionalinių valstybių sąjungą, kurios saugumui svarbiausia yra NATO institucija.
Apie 8–9 praeito amžiaus dešimtmetį buvusį ES kūrėjų elitą pakeitė subendrintas neomarksistinis neoliberalistinis, bankinį kapitalą aptarnaujantis elitas. Jis ėmėsi kurti kosmopolitinio pavyzdžio pilietišką europinę multikultūrinę liaudį unitarinės ES vizijos pagrindu. Nacionaliniai skirtingumai imti vaizduoti kaip laisvam finansinio kapitalo tekėjimui trukdantys ir dėl to naikintini barjerai. ES, taip pat ir daugelio Europos šalių viršūnėse atsidūrė bankų bei finansinių korporacijų statytiniai. Tada ėmė klostytis tam tikra, šiuo metu vis labiau ryškėjanti naujosios ES ir NATO santykių kolizija. ES raida ir plėtra vyko vis daugiau suverenių valstybinių galių perkeliant Briuselin, taip pat į įvairių niekieno nerinktų tarptautinių organizacijų būstines, šitaip vis sparčiau įgyvendinant federalizacijos viziją.
Tačiau NATO buvo ir iki šiol yra suverenių valstybių sąjunga. Tad ES plotmėje valstybės išsisuverenina ir išsivalstybina, o NATO plotmėje – išlaiko suverenitetą. Galima numanyti, kad toks NATO vaidmuo naujojo ES elito buvo suvoktas kaip trukdis numatytam raidos scenarijui įgyvendinti. Todėl buvo išplėtota ES „taikaus nusiginklavimo“ politika, karines išlaidas perkeliant ant JAV pečių, o savąsias skiriant pavyzdiniam multikultūrinės gerovės dariniui kurti, šitaip oponuojant toms pačioms Jungtinėms Valstijoms. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, intelektualinis kairuoliškas liberalus Europos politinis ir akademinis elitas, ėmęsis aptarnauti finansinį kapitalą, išlaikė ir stiprų antiamerikietišką užtaisą. Pavyzdys čia prancūzų akademiniai sluoksniai, kurie didžia dalimi formavo ir naująją europinę multikultūrinę politiką bei nuostatą priešintis amerikietiškajam kultūriniam ir ekonominiam „imperializmui“.
Agresyvūs Rusijos veiksmai jos kaimynių atžvilgiu ir ES politinio elito negebėjimas tinkamai atsakyti į karinius iššūkius privertė naująją JAV administraciją šitą nutylimą konfliktą iškelti viešumon ir pareikalauti deramo sutarto gynybos finansavimo. Valstybių narių suvereniteto klausimo aspektas ryškus ir ES politinio elito vis atsinaujinančiuose svarstymuose apie būtinumą kurti ES ginkluotąsias pajėgas – kuriant tokias pajėgas būtų galima perimti dalį ES narių valstybinio suvereniteto, kuris dabar nepasiekiamas „glūdi“ NATO organizacijoje. Federalizacijos vizijos apakintas europinis politinis elitas pastaruoju metu stengiasi imtis praktinių žingsnių šiai idėjai įgyvendinti, nors ir ne karybos specialistams akivaizdu, kad ES karinių pajėgų kūrimas silpnins NATO ir galimybes kuo greičiau atsakyti į vis naujus karinius iššūkius. Ironiška, kad kaip tik Rusija labiausiai ir palaiko ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo idėją.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad JAV ėmėsi savo politiką viešai grįsti suvereniteto supratimu, politinius veiksmus kreipiant suvereniteto stiprinimo linkme. Toks „posūkis“ iškelia dvišalių santykių svarbą ir savaip silpnina įsigalėjusių tarptautinių organizacijų valdžią, kurią ypač jaučia mažosios šalys. Juk ir įsilinguojanti JAV ekonominė kova su Kinija vyksta apeinant Pasaulinę prekybos organizaciją. Todėl ES politiniam elitui teko iškęsti netikėtą JAV akibrokštą –Jungtinėse Valstijose buvo pažemintas ES diplomatinis statusas. ES diplomatinei atstovybei iš tradicijos buvo teikiamas valstybinis rangas, tačiau prieš kurį laiką jis imtas ir prilygintas tarptautinių organizacijų rangui.
O ką apie valstybinį suverenitetą galvoja mūsų politinis bei ekonominis elitas, lietuviškieji oligarchai? Jų mąstymas regimas veiksmuose. Suskubta besąlygiškai pasirašyti JT Migracijos paktą, kuris akivaizdžiai įtvirtina naujas galimybes riboti valstybinį suverenitetą. Kaip tik dėl šios priežasties tą paktą atsisakė pasirašyti Jungtinės Valstijos, detaliai grėsmės suverenitetui požiūriu paaiškindamos tokį savo žingsnį. Lietuvai apie jokius suverenitetus galvoti nereikia, nes jai iškilusi daug svarbesnė užduotis – mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės „pasaulinė“ karjera. O ji ne taip jau menkai priklauso nuo šiuo metu dar tebevaldančio europinio politinio elito, nuo J.-C. Junckerio ir A. Merkel, kurie yra aršiausi visokių migracijų skatintojai.
Tad būtina daryti „namų darbus“, nekreipiant dėmesio į visoje Europoje stiprėjančius judėjimus, palaikomus suvereniteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjos, bei įvairių valstybių politinius „atsigrįžimus“ į savąjį suverenitetą.
Juk ir dabartinė Lenkijos valdžia labiausiai susirūpinusi savuoju suverenitetu, kaip tik suvereniteto klausimas ir yra pagrindinė jos kolizijų su ES politinių elitu priežastis. Lenkija suverenitetą stiprina ir plėtodama dvišalius įvairiapusius, ypač karinius, santykius su JAV, prisiimdama JAV forposto ES vaidmenį. Suprantama, padedama pačių Jungtinių Valstijų. Dvišaliams santykiams su Lenkija plėtoti deda pastangas ir Italija, kuri kartu su Lenkija tikisi kartu kurti „naująją Europą“, vokiečių ir prancūzų ašiai priešinant lenkų ir italų. O mūsų Seimo pirmininkas tuo metu virkauja apie būtinumą pasipriešinti kylančiai „nacionalizmo ir vartotojiškumo“ bangai. Toks tad mūsų politinio elito geopolitinio išmąstymo gylis.
Savaip mūsų aptariama skirtis ir su ja susijęs suvereniteto klausimas bei suvereniteto nuovoka ima skirti ir svarbias mūsų institucijas – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas. Neseniai nuskambėjo tyrimo apie pasirengimą ginti Tėvynę skaičiai. Apgailėtini skaičiai, kurių neįmanoma įvynioti į jokių išlaisvėjimų vatą. Krašto apsaugos ministerijos atstovų samprotavimuose pasigirdo pageidavimų kurti stiprų istorijos pasakojimą, kuriame būtų iškelta pokario pasipriešinimo svarba. Klausimas – kodėl reikėjo trisdešimties nepriklausomybės metų, kad šitai būtų suvokta, kodėl visus tuos dešimtmečius visaip buvo skatinami ir valstybiniais apdovanojimais dabinami iš pokario pasipriešinimo šaipęsi istorikai ir kitokie kultūrininkai, kurie ir į Vilniaus okupavimą bei prijungimą prie Lenkijos žvelgė kaip į nesusipratusius lietuvius civilizuojantį Lenkijos politinio elito žingsnį, stiprinantį puoselėtiną lietuviškąją lenkybę.
Mūsų vaikams „įmontuojamas“ toks „atviras“ istorijos pasakojimas, kuriame nebeliko atskiros Lietuvos valstybės istorijos. Lietuvos švietimo sistema jau pasirengusi priimti naują centralizuotai kuriamą Europos istoriją, išvengsiančią nacionalinių valstybių istorijų ir jose pagerbiamų nacionalinių didvyrių bei kultūros veikėjų, nes vienaip ar kitaip jie prisidėję prie nacionalizmo blogio. Kadangi kol kas istorija yra ir bus tik vienos ar kitos tautos istorija, kurios užduotis – laiduoti tautinį bei nacionalinį tapatumą ir tautos, kaip istorijos subjekto, valstybingumo teisėtumą, tai kuriamoji nacionalumą ir valstybingumą peržengianti naujoji Europos istorija bus tik vienokių ar kitokių istoriniais vadinamų faktų aprašymas, turėsiantis ugdyti ir naujojo kosmopolitinio darinio liaudies tapatumą, jau nesusijusį su jokia konkrečia tėvyne bei tėviške ir nesuterštą jokiais „žemės ir kraujo“ ar krikščionybės sentimentais.
Tai ne istorijos pasakojimas, o socialinės inžinerijos programos dalis, įvilkta į istorinio pasakojimo apvalkalą. Toje istorijoje neliks jokių nacionalistiniais vadinamų pasipriešinimų. O juk mūsų pokario pasipriešinimas – tai tas pats komunistų aršiai naikintas ir eurofederalistų nuožmiai trinamas iš viešumos lietuvių buržuazinis nacionalizmas. Nejau Krašto apsaugos ministerijai prireikė lietuviškojo nacionalizmo? Manau, joks mūsų drąsiausias pareigūnas nedrįstų to viešai pasakyti. Nors nei vengrams, nei lenkams, nei amerikiečiams šiuo metu nacionalizmas neatrodo esąs visaip naikintinas „užkratas“.
Gi Užsienio reikalų ministerija savo vadovo ir atstovų lūpomis kalba kitaip – visaip stengiamasi iškelti ir paskleisti „Globalios Lietuvos“ idėją, o su ja ir įtvirtinti dvigubą pilietybę. O juk ideologinė nuostata, kad Lietuva yra visur, kur tik lietuvio gyvenama, tai pats tikriausias užkratas, silpninantis Tėvynės išskirtinumo, jos šventumo nuovoką. Kodėl žmonės turėtų aukoti savo gyvybes už teritoriją, kurią sudaro kažkieno nuosavybėj esantys žemės sklypai? Juk kilus pavojui daug paprasčiau būti „globaliu šiuolaikišku lietuviu“ ir gyventi kur panorėjus, kur šilta ir gera. Juolab kad, pavyzdžiui, iki Ispanijos ar Vokietijos agresyvūs Rusijos veiksmai neatsiris.
Tad kokia ateitis ES laukia nacionalinių valstybių? Valstybinio suvereniteto ir nacionalinės valstybės atžvilgiu išskyrėme tam tikras ideologines ir politines prieštaras, kurios ryškėja ir ES raidoje, ir geopolitikoje, ir didžiųjų valstybių santykiuose, ir tautų bei visuomenių savimonėje. Trumpai tariant – išsuvereninimo ir atsuvereninimo, išnacionalinimo ir atnacionalinimo tendencijas. Konkrečios valstybės likimas priklausys nuo daugelio aplinkybių, tačiau pirmiausia – nuo jos politinio ir kultūrinio elito savipratos ir įsipareigojimo nacijai ir valstybei. Nuo tos savipratos priklauso ir esminis kiekvienos valstybės dėmuo – švietimo sistemos veiklos pobūdis. Kaip tik švietimo sistemos pirminė užduoti – ugdyti jaunuomenės valstybingumo jauseną, išskirtinį Tėvynės, gimtosios kalbos ir jos pagrindu kuriamos kultūros svarbos suvokimą, padėti kultūrai tvirtinti nacionalinį tapatumą.
Tačiau ta užduotis turi tapti esmine valstybės politikos gaire, politikų ir mokytojų bendruomenės suvokiama kaip savaime suprantama ideologija. Kol kas drąsiai ir „atvirai“ išsivalstybiname, o Tėvynės gynybai stiprinti siūlome bunkerį Lukiškių aikštėje, kuriame mūsų valstybės vadovai galės įsirengti ir parodomąją vadavietę.
Matyt, tikimasi, kad šis pasauliui lietuvių modernumą ir atvirumą rodysiantis valstybinis statinys, iškilsiantis visiems pirmiesiems mūsų valstybės politikams tvirtai surėmus pečius, tikrai atgrasys didžiąja mūsų kaimynę, o jaunimo ir visos pažangiosios dvipilietės visuomenės širdyse įžiebs neblėstantį pasididžiavimą „Globalia Lietuva“.
2019.01.19; 07:45
