Lietuvai stojant į NATO ir Europos Sąjungą mūsų padangėje neįtikėtinai išpopuliarėjo posakis apie šalies, taip pat svarbiausių jos institucijų būtinybę atlikti namų darbus, šį konteksto frazeologizmą be didesnių niuansų suprantant kaip įsipareigojimą patiems pasistengti, labiau pasitemti, įdėti daugiau darbo, siekiant prilygti senbuvėms Euroatlantinės sąjungos valstybėms. Tai paraginimas ir pasiraginimas, o taip pat priminimas, kad esą už rankos niekas ten, į geresnį rytojų, tavęs nenuves, jeigu pats to nenorėsi ir nesugebėsi savo pasirinkimo paliudyti darbais. O ar galėtų būti kitaip, – klausiate. Taigi, atrodytų, niekam nė iš tolo negali kilti jokių abejonių dėl šios tezės nelygstančio teisingumo ir jos mobilizacinės vertės.
Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad posakis apie namų darbus tokiame ar panašiame kontekste buvo tiražuojamas taip dažnai, jog per metus kitus ėmė ir beviltiškai susidėvėjo, tad šiandien jau tokį užkeikimą, be visa ko kito, reikėtų traktuoti dar ir kaip stiliaus klaidą, panašiai kaip neskoningumu dėl nuvalkiojimo atsiduoda gydytojų pavadinimas žmonėmis baltais chalatais, talentingą rašytoją Juozą Erlicką nenustojant pravardžiuoti gyvuoju klasiku arba pernelyg ilgai dėvėjus tuštutinės žurnalistikos susigalvotą štampą, kad štai toks Zuroffas yra nacių medžiotojas. Kita vertus, kaip atrodo, anksčiau minėtos klišės apie namų darbus luošumas yra žymiai gilesnio, nesusivedančio vien tik į leksikos ypatybes, pobūdžio, – ji alergizuoja mūsų sielas net ne tiek savo sustabarėjimu ir neišradingumu, kiek blogai pridengtu ydingu konceptualumu, kad neva, norime to, ar nenorime, bet visados esame tik peraugę vaikai, nesubrendėliai, pasekėjai, epigonai, pakeleiviai, geriausiu atveju sugebantys nebent pamėgdžioti ar kopijuoti kažkur pasiteisinusius dalykus. Su nenuslystančiu nuo lūpų posakiu apie tai, kad nėra jokio reikalo išrasti dviračio iš naujo, taigi – užtenka tik gerai atlikti namų darbus, yra pridaiginamas populiacijoje socialiai sukonstruotas defektas, ugdomas inertiškos masės mentalitetas.
Tačiau kiekvieną kartą išrasti iš naujo galima ne tik dviratį, išrasti iš naujo ir tokiu būdu atrasti galima ir pačią Europos Sąjungą. O kai kurie šmaikštuoliai Lietuvos kaimuose, pamėginę iš naujo atrasti dviratį, tarsi ir netyčia pasigamina kosminį laivą, pritaikytą pasiskraidymui į ganyklas ir kitiems gyvulių ūkio plėtotės reikalams.
Žodžiai apie namų darbus įstrigo mūsų bendruomenės pasąmonėje neišdildomu pavidalu, prisikabino kaip kibišas prie sielos, taigi, kaip atrodo, jie dar ilgai bus kartojami įvairiausio plauko valdininkų, o ypač mūsų tautiečių, dirbančių tarptautinėse organizacijose, būdami ant liežuvio galo, nežiūrint tų žodžių nusivalkiojimo laipsnio ir lėkštumo. Todėl sunku atsispirti pagundai suinterpretuoti tokį maniakinį posakį pagal psichoanalitinę manierą kaip ankstyvosios vaikystės trauminės patirties įgarsinimą truputėlį kitame kontekste. Tarkime, tie valdininkai ar tarnautojai ir šiandien yra kamuojami sapnuose užstrigusių vaikystės baimių, kad antroje ar trečioje pradinės mokyklos klasėje neparuošė namų darbų. O kas gali būti baisiau už tokį apsileidimą!?
Sigmundas Freudas sako, kad oralinė, analinė ir genitalinė kūdikio vystymosi fiksacijos pasilieka kaip įspaudas visam likusiam gyvenimui. Savo ruožtu, pratęsiant klasiko minį, neatliktų namų darbų komplekso neurotinį dominavimą būtų galimą vertinti kaip moralinį pareigos košmarizacijos užstrigimą, tarpsnyje nuo infantiliosios vaikystės laikų iki marazmatinės senatvės imtinai.
Bijau pameluoti, tačiau greičiausiai jau iškart po pradinės mokyklos baigimo, tapęs laisvu ir nepriklausomu penktoku ar šeštoku didelėje mokykloje, kur buvo galima lengviau nei anksčiau pasislėpti triukšmingoje moksleivių minioje, nustojau ruošti namų darbus labiausiai radikaliu pavidalu. Taigi, galima sakyti, mano degradavimas prasidėjo labai anksti. Kita vertus, pernelyg ankstyva emancipacija neapsaugojo šių eilučių autoriaus nuo neatliktos pareigos košmarų, prisikabinusių daug vėliau arba, kitaip tariant, sugrįžusių su atsilaisvinusios spyruoklės jėga ir piktumu jau peršokus vaikystės stadiją. Ogi labai panašiai, kaip nepersirgus „kiaulyte“ vaikystėje, suaugusiam pasigauti šią ligą kainuoja nepalyginamai daugiau, ji tampa – didele kiaule, savo ruožtu čia toliau aš ir ruošiuosi papasakoti truputėlį kitą nei neatliktų namų darbų sąžinės mechanizacijos košmarų versiją, kurią drąsiai būtų galima pavadinti profesinio išsigimimo liudijimu.
Anksčiau – dažniau, tačiau iš šiandien dar kartas nuo karto sapnuoju tą patį sapną, kad neva, pasiklydęs labirinte, nerandu auditorijos, kur turėčiau pradėti skaityti naujų mokslo metų paskaitas. Visa naktis prabėga klaidžiojant po klaikiai nykų labirintą ir nerandant auditorijos durų. Dar baisiau būna, kai prisisapnuoja, kad pamiršau paskelbti ir perskaityti kažkokį fantasmagorinį paskaitų kursą, tačiau niekas to nepastebėjo ar apsimeta nepastebėję, štai dekanas gudriai merkia akį, o studentai krykštauja iš džiaugsmo.
Per daugybę prabėgusių metų nepraleidau nė vieno užsiėmimo, nė vieno susitikimo su studentais! Žinia, vargu ar tai yra sektinas pavyzdys, greičiau toks kvaziuolumas, kaip jau užsiminiau, yra patologijos arba apsigimimo rodiklis, trumpai tariant, yra nenormalumas.
Net kai dirbdavau 2,5 etato krūviu, o, įpusėjus semestrui, neretai įsisiautėdavo gripo epidemijos, aš pats susirgdavau nuo persitempimo ar pasigavęs virusą tik pasibaigus semestrui ir prasidėjus pirmai atostogų dienai. Kita vertus, ištaikęs momentą taip išponėti mano kūnas, vėl strimgalviais, paspartintu tempu, pralenkdamas visus numatytus grafikus, palikęs nesunaudotas vaistų krūvas ant palatos spintelės, grįždavo į reikiamą darbui būseną paskutiniosiomis atostogų dienomis. Ligoninę paprastai palikdavau anksčiau nei leisdavo gydytojai, nejausdamas kokių nors ryškesnių, trukdančių pasinerti į darbus negalavimų. Juokingiausia yra tai, – čia iš tiesų būtų galima užspringti nuo juoko, – kad net vėžį išsigydyti (arba – apsigydyti) pavyko neatsitraukiant, kaip sakoma, nuo gamybos linijos, nenutraukiant jaunosios kartos galvų štampavimo proceso.
Iš tiesų, nieko gero, kai pareigos supratimas tampa gelžbetoniniu įpročiu, o sąžinė – įgyja mechaninį pobūdį. Tačiau drauge turiu neatremiamą pasiteisinimą, kad taip visados elgiuosi ne aš pats, o mano kūnas, tokiu užkalbėjimu pasilikdamas savo tikrajam „aš“ labiau patogią stebėtojo poziciją.
Tačiau ar leistina psichinės higienos požiūriu susvetimėti savo kūnui iki tokio lygio, sudvigubėti vienas prieš kitą taip, jog nuosavas kūnas čia pradedamas atpažinti kaip kažkoks svetimkūnis? Geriau pagalvojęs, prisipažįstu, kad ir aš neturiu teisės visiškai išsižadėti tolimos giminystės ryšio užmezgamo įsipareigojimo savo kūnui, nori nenori, prisiimdamas už jį atsakomybę kaip už tokį debilą, kurį reikia prižiūrėti, maitinti, vesti pasivaikščioti, stebėti, kad vienas nepasiklystų tarp žmonių minioje, kartas nuo karto išleisti pas mergas, ir t. t., ir pan. Kita vertus, mainais už maistą, rūbą ir kasdieninę priežiūrą tas mano dorai įsiręžęs, bet kvailokas kūnas privalo nudirbti visus mano darbus, kai aš pats tuo metu esu linkęs pasvajoti, nugrimzdęs į nepasiekiamų pasaulių tolius, kur mano tikrasis „aš“ drebučių pavidale maitinasi vien tik idilijomis.
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad čia nesu nei pirmas, nei paskutinis, štai viena miela kolegė yra prisipažinusi, kad kartą paskaitą nuo pradžios iki pabaigos gausiai susirikusiai studentų auditorijai perskaitė giliai įmigusi, sapnuodama apie mūsų, kolegų porelės, pasivaikščiojimus nerealiai mėlynos jūros pakrante. Bandau įsivaizduoti, kad to nesusipratimo niekas nepastebėjo, reglamento pažeidimai neišėjo į viešumą, nes visa auditorija su dėstytoja priešakyje tąsyk užmigo vienu palaimingu ritmu, kiekvienam sapnuojant savo sapnus, o tuos studentus iš anos paskaitos, svyrinėjančius po visą Lietuvą lunatikų takeliais, apdujusiomis akimis žiūrinčius į pasaulį, nesunku užtikti ir šiandien. Kaip žinome, ne vienas iš jų tapo žinomu politiku.
O ką jūs galvojate apie dažnai žmonių pasvarstymuose sutinkamą, vienokia ar kitokia forma išsakomą teiginį, kad tai Dievas mums uždavė namų darbus, pašaukdamas į būtį? Ar tai reiškia, kad toks mechaninis, o gal skaitmeninis Dievas, užkraudamas padidintą namų darbų naštą, gali pratęsti ir mūsų būtį? Kažką panašaus ir skelbia reinkarnacijos arba, kitaip tariant, metempsichozės teorija, kurstanti iliuziją, kad daug kartų bus leista pabandyti išpirkti savo kaltę.
O krikščionybė ir čia išsiskiria savo iliuzijas naikinančiu kraupiu tiesmukišku, skelbdama, kad namų darbai jau nepadės ir kito karto nebus.
2021.06.10; 08:24
