Narkomanija

Išsilavinusi šalis – laimingų žmonių šalis

Laimingas žmogus yra išsilavinęs. Patikimai nustatytos laimės sąsajos su įgytos kvalifikacijos lygiu ir mokytųsi metų kiekiu.

Aukštesnis išsilavinimas sukuria daugiau galimybių gauti įvairesnį ir kūrybiškesnio pobūdžio darbą, kuris labiau atitiks asmeninius polinkius ir leis pilniau realizuoti savę. Be to, šio pobūdžio darbas neretai ir geriau apmokamas.

Šiandieną didžiausias vertes sukuria paslaugų, grindžiamų mokslo žiniomis, ekonomikos sektorius. Todėl žinių komponentas versle tampa vis svarbesnis, o fizinis darbas nuvertėja. Daug turtingų šalių, kuriose aukščiausias visuomenės laimės lygis, neturi gausių gamtinių išteklių, bet turi išsilavinusius, gebančius bendrauti ir bendradarbiauti žmones. Tokie žmonės tampa svarbiausiu ekonominiu resursu, todėl įprasto mokymasi standarto – vidurinė mokykla ir 3-4 metai profesinio tobulinimosi nebepakanka, o mokymasis visą gyvenimą tampa ekonomine būtinybe.

Europos Komisija, UNESCO bei kitos tarptautinės organizacijos, pasisakydamos už spartesnę aukštojo išsilavinimo plėtrą, remiasi ekonomikos faktu – nors žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, visose moderniose šalyse gausėjo, bet jų atlyginimai augo sparčiau nei žemesnės kvalifikacijos darbą atliekančių žmonių atlyginimai, o todėl pagrįstai galima teigti, kad išsilavinusių specialistų poreikis nėra patenkintas.

Tai patvirtina ir aplinkybė, kad kilus ekonominiams sunkumams darbo dažniau netenka mažesnio išsilavinimo darbuotojai. Tačiau Lietuvoje nuolat skelbiamos mintys, kad universitetų per daug, kad studentų per daug. Taigi bandoma įbrukti ekonominį atsilikimą lemiančią, orientaciją ir vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia gamtos išteklių naikinimu ir finansinio kapitalo kaupimu.

Todėl būtina ryžtingai didinti išsilavinusių žmonių skaičių. Felicitarinis sprendimas jį didinant – įmokos už studijas turėtų būti padengiamos iš studijavusiojo pajamų mokesčio. Tai leistų jaunuoliams ir merginoms iš bet kurios materialinės padėties šeimų siekti aukštojo išsilavinimo, stabdytų emigraciją, nes tektų arba dirbti Lietuvoje ir mokėti mokesčius, arba susimokėti už mokslą.

Nuolatinio visuomenės švietimo bei ugdymo stoka yra ir kliūtis visuomenės laimės lygio kilimui. Geriausiai apmokami specialistai, tarkim, gydytojai, privalo mokytis visą profesinės veiklos laikotarpį. Šie specialistai turi ne tik būti informuoti apie pokyčius, bet ir įgyti naujų įgūdžių ir tobulinti senuosius. Tokie pat mokymosi pokyčiai turėtų įvykti visose profesinėse grupėse.

Verslas tuo ne visada suinteresuotas, nes jo investicijos į žemesnės kvalifikacijos darbuotojų mokymus sparčiai neatsiperka. Jų nauda atsiskleidžia kylant bendrai darbuotojų kultūrai ir gebėjimams. Be to, mokantis kažko naujo ir įdomaus, stiprėja darbuotojų pasitikėjimas savimi, didėja galimybės efektyviau reaguoti nestandartinėse darbo situacijose.

Tuo labiau verslas nepasirengęs investuoti į mokymus, kurie nėra tiesiogiai susiję su darbuotojų funkcijomis, bet turi poveikį jų saviraiškai, dvasinei gerovei. Taigi, siekiant nuolatinio mokymosi būtini felicitariniai sprendimai – įstatyminės nuostatos, įpareigojančios kelti kvalifikaciją, mokestinės lengvatos besimokantiems ir pan. Tai leistų spartinti žiniomis grindžiamos ekonomikos plėtrą ir kurtų pamatą visuomenės turtėjimui.

Laimingas pacientas

Norint būti sveikesniam reikia pasistengti tapti laimingesniam, nes tyrimai patvirtina, kad laimės išgyvenimas neatsiejamas nuo psichinės ir fizinės sveikatos.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) konstitucijoje siūloma sveikatos samprata apibrėžia ją ne kaip ligos ar negalios nebuvimą, o kaip fizinę, psichikos ir socialinę gerovę, tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar orientuota išimtinai į ligų gydymą. Netgi ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri yra artimiausia laimei, kūrimas ar atkūrimas dažnai nelaikomas sveikatos politikos tikslu. 

Pastarųjų dešimtmečių medicinos mokslo laimėjimai, tobulėjantys vaistai ir medicinos įranga, kylanti gydytojų ir medicinos personalo kvalifikacija neduoda to rezultato, kurio būtų galima tikėtis. Sveikatos organizatorių retai užduodamas klausimas: „Kodėl? Tobulėjimas akivaizdus, o sveikatos apsaugos sistemos vertinimas nėra jai palankus? “

Atsakymas vis tas pat: „Gydymas prilyginta prekei. Sveikatos apsauga tvarkoma tarsi rinka, o todėl pirmenybė mokantiems pinigus, o todėl medikai gaišta laiką ne gydydami, bet rinkdami pacientų parašus, kurie pravers kai reikės bylinėtis.“ Padėtis pasikeistų, jei vertinant sveikatos įstaigas pacientų pasitenkinimas gaunamomis paslaugomis būtų pripažintas svarbiu įstaigos veiklos rodikliu, o vienu iš pagrindinių sveikatos apsaugos sistemos tikslų taptų visuomenės laimės lygio augimas. Tada ji turėtų žymiai daugiau dėmesio skirti streso pasekmėmis silpninti, kančioms palengvinti ir panašioms problemoms spręsti.

Nekelia abejonių, kad modernių visuomenių gyvenimo būdas, sparčios permainos ekonominių ir socialinių santykių srityje, būtinybė įsisavinti gausią informaciją nuolat kelia stresą. Todėl t gausėja kenčiančių nuo depresijos žmonių, kurių, PSO duomenimis, per artimiausią dešimtmetį ir toliau gausės, nes jau šiuo metu jai tenka apie ketvirtadalį visų susirgimų ES šalyse.

Depresija silpnina imuninę sistemą, taigi sąlygoja kitų ligų atsiradimą, ir gali pastūmėti į narkomaniją, piktnaudžiavimą alkoholiu ar savižudybę. Suprantama, ne visos savižudybės susijusios su depresija, tačiau tikrai nemenka dalis jų nulemta minėtų išgyvenimų, yra ribinė jų apraiška.

Lietuvoje nuo Nepriklausomybės aykūrimo nusižudė per 25 tūkst. žmonių. Be to vienas nusižudantis padaro negatyvią įtaką bent dvidešimties žmonių psichinei būklei.^. Taigi turime pusę milijono nuo savižudybių nukentėjusių piliečių.

Požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas yra daug tikslesnis ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP dalis vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tokius skaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė „įkainuota“ 5 milijonais JAV dolerių, Švedijos – 2,4 milijono, Portugalijos – 1 milijonu.

Lietuva pagal įvairius ekonominius ir socialinius rodiklius užima apie 35-50 vietas, todėl ir jos piliečio gyvybės kaina gali būti gretinama su artimų jai pagal šiuos rodiklius šalių piliečių gyvybės kaina. Ji taip pat gali būti nustatoma remiantis Lietuvos teismų praktika. Tokie paskaičiavimai leidžia tvirtinti, kad Lietuvos piliečio gyvybės kaina siekia 200 – 300 tūkst. eurų Taigi dėl nepakankamo valstybės dėmesio piliečių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, nuo Nepriklausomybės atkūrimo dėl savižudybių buvo prarastas bent vienerių metų valstybės biudžetas.

Jei prie šių nuostolių pridėtume kitus su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – patiriamus nuostolius, dar kartą tektų konstatuoti, kad visuomenės laimės lygio ignoravimas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius. Jie visiškai nepateisinami, nes medicinos pažanga leistų daugeliu atveju efektyviai dorotis su šiomis problemomis.

Kas naikina, kas saugo aplinką?

Bendruomenės gali saugoti arba griauti ne tik savo narių sveikatą, bet ir savo aplinką, kuri tikrai veikia žmonių savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Nuolat gausėja tyrimų, patvirtinančių, kad urbanizuotoje aplinkoje išsaugant ir plečiant gamtinius elementus (pvz., sodinant medžius) pastebimai mažėja agresyvaus nusikalstamo elgesio, kad augmenijos buvimas gyvenamuose miestų rajonuose ar verslo centruose gali pagerinti gyventojų ir tuose centruose dirbančiųjų psichinę ir fizinę sveikatą, o mokyklose – mokymosi rezultatus. Žymus psichoanalitikas C. G. Jungas rašė, kad žmogus tampa laimingas, vieningas ir kūrybingas tada, kai jis pasiekia darną su savimi, kitais ir aplinka.

Gamtos saugojimas svarbus ir visuomenės ekonominei raidai, nes gamtos ištekliai yra riboti, o ir pati natūrali gamtinė aplinka yra brangus išteklius.

Žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad bendruomenės, sunaikinusios savo gamtinę aplinką, galiausiai sugriovė pačios save. XXI a. negatyvaus poveikio gamtai mastas jau nebe lokalus, o globalus: keičiasi klimatas, didėja lietaus rūgštingumas, plonėja ozono sluoksnis, menkėja biologinė įvairovė, dirvos erozija mažina derlingos žemės kiekį, dideliuose regionuose ima trūkti švaraus vandens. Analogiškų problemų vardinimą galima tęsti.

Kartu tai verčia klausti: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“. Atsakymas slypi bendruomenių pasaulėjautoje. Nesijaučiantys laimingais, nekenčiantys savęs ir kitų ieško priešo, kurį galėtų apkaltinti savo nesėkmėmis. Priešu tampa ne tik tie, kurie grasina, bet ir tie, kurie kitokie. Priešo aplinka, kuri irgi yra kitoniška, taip pat laikoma „bloga“, o todėl tos aplinkos ne tik kad nereikia saugoti, ją būtina sunaikinti ar bent pakeisti.

Natūralus aplinkos saugotojas yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, nes jo narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai darniai sutaria su aplinka. Migrantai pradedantys veiklą jiems naujose teritorijose, dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo kitoniškumui nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad transnacionalinės korporacijos gana dažnai laiko pelną didesne vertybe nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams ir tik stiprios nacionalinės valstybės yra pajėgios suderinti ekologinius ir ekonominius interesus. Tačiau tai jos padarys tik tada jei aiškiai pasirinks visuomenės raidos tikslus ir numatys ilgalaikės gerovės kūrimo kelią.

Socialinis kapitalas, kultūra lemia gerovę

Aplinka – tai ne tik gamta, bet ir žmonės. Moksliniuose tekstuose jie dažnai vadinami šalies socialiniu kapitalu, o šia sąvoka žymimos ir juos siejančios vertybės – pasitikėjimas, tolerancija, pasirengimas teikti paramą bei pilietinis aktyvumas – savanorystė, dalyvavimas politinių ir nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Požiūrių į socialinį kapitalą ir jo vertinimų įvairovei bendra tai, kad pabrėžiama žmonių tarpusavio ryšių bei paplitusių vertybių įtaka šalies ekonomikos būklei, vadovaujamasi nuostata, kad ją lemia socialinis kapitalas drauge su fiziniu kapitalu (gamybos priemonės) ir finansiniu kapitalu.

Skirtingose šalyse, įvairių laiku atliktuose tyrimuose nustatyta, kad materialinio gyvenimo lygis auga tada, kai žmonės pasitiki valdžios institucijomis ir jėgos struktūromis, bažnyčia ir teisėtvarka bei kitais žmonėmis, dalyvauja nacionaliniuose arba vietos rinkimuose, dalyvauja politinėje veikloje ar bendrauja su savo rinktais politikais, dalyvauja nevyriausybinių organizacijų (NVO) arba kitokioje savanoriškoje veikloje, turi draugų, rūpinasi bendruomenės reikalais.

Priklausymo ryšių ar vienatvės išgyvenimų kultūriniuose skirtumuose gali slypėti atsakymas, kodėl kartais žemesnio ekonominio išsivystymo šalių piliečiai jaučiasi laimingesni nei aukštesnio. Dažnai taip nutinka todėl, kad fiziškai žmogus gali būti vienišas, bet susiejęs save su kultūrinėmis vertybėmis patenkins priklausymo poreikį. O ryšio su simboliais nebuvimas yra moralinė vienatvė, kuri tokia pat nepakeliama kaip ir fizinė.

Lietuvos kultūros politika teik realų žmonių vieningumą, tiek jų ryšį su simboliais palaikoma gana silpnai. Ji nepakankamai orientuota į pasididžiavimo savo šalimi, jos istorija, tautinėmis vertybėmis ugdymą. Diegiantys globalų, korporacinį identitetą skelbią ginantys menininko pasirinkimą – ką ir kaip kuri. Felicitarinė kultūros politika teigia, kad nemažiau svarbus visuomenės pasirinkimas – kokią kūrybą remti.

Mažiau valdininkų profesionalų – darnesnė bendruomenė

Žmogiškieji ryšiai, pilietinis aktyvumas t. y. socialinis kapitalas gali riboti valdžios savivalę. Tyrimai patvirtino, kad dalyvavimas savanoriškose organizacijose neretai suteikia daugiau laimės nei atlyginimas už profesionalią veiklą. Taip pat nustatyta, kad bendruomenės, mažinančios profesionalių valdininkų ir politikų skaičių, įtraukiančios piliečius į valdymą, yra laimingesnės.

Tuo keliu turėtų eiti ir Lietuva. Galimybė jį pasirinkti tikrai yra, nes ne visi dirbantys profesinį darbą žmonės patiria pakankamą pasitenkinimą jame, todėl jiems reikia pasiūlyti prasmingas veiklas, kurios jungtų žmones. Čia tiktų prisiminti ir dirbančius nepilną darbo savaitę, pensininkus ir dar neįgijusius profesinės patirties jaunus žmones. Įtraukus visų minėtų grupių atstovus į valdymą, bendruomenės reikalų tvarkymą atsirastų galimybės teikti tas paslaugas, kurias pernelyg brangu finansuoti samdant profesionalus.

Ši, kaip ir kitos su laimės lygio kilimu susijusios veiklos kryptys, duoda ir nemenką ekonominę naudą. Daugelyje šalių NVO veikla plečiasi ir jau dabar sukuria žymią dalį BVP. Pagal Jungtinių Tautų specialistų skaičiavimus, visuomeninis sektorius moderniose šalyse sukuria apie 5 proc. BVP, o Kanadoje ir JAV jo dalis viršija 7 procentus BVP. Taigi Amerikoje jis gali būti gretinamas su statybų sektoriumi (5,1 proc. BVP) ar finansinio tarpininkavimo sektoriumi, kurį sudaro bankai ir draudimo kompanijos. ( 5,6 proc. BVP).

Vis dėlto įprastais ekonominiais ir politiniais būdais remiant NVO negalima tikėtis sparčios ir žymios jų veiklos plėtros, nes tiek politikų, tiek visuomenės nuostatų kaita yra ilgas procesas. Ji paspartintų piliečių įtraukimo į bendruomenei reikšmingų darbų atlikimą būdas – „koprodukcija“, t. y. bendra piliečių ir viešųjų tarnybų veikla, siūlant platesnes, žmogiškas paslaugas ir taip atkuriant moderniose visuomenėse susilpnėjusius bendruomeninius ryšius. Pavyzdžiui, savanoriai drauge su gydytojais lanko sergančius bendruomenės narius, moko kalbos ir pan.

Todėl koprodukcija virsta praktiniu veiksmu, kuriančiu naujas galimybes, ir įtraukiančiu į bendruomenės problemų sprendimus piliečius, kurie liaujasi buvę pasyvūs profesionalų teikiamų paslaugų vartotojai. Vietoj to žmonės užmezga santykius paremtus jų gebėjimų pripažinimu, pradeda teikti paslaugas savarankiškai. Toks pokytis lemia, kad gerovės gavėjas tampa ir gerovės teikėju, o šiame virsme, savojo naudingumo ir savosios vertės suvokimo augimas pasitarnauja socialinio kapitalo gausinimui.

Felicitarinis pasiūlymas – „laiko“ pinigai

Visada yra kokių nors bendruomeninių darbų, tačiau bendruomenė ne visada turi pakankamai pinigų, kad užmokėtų už juos profesionalams, užtat visada esama žmonių, kurie įstengtų tai padaryti. Jiems irgi turi būti atlyginta. Bet jiems galima atlyginti ne pinigais, o paslaugomis ar kuo kitu, ko jiems reikia. Tai esminis pokytis, kuris keičia savanoriškos, labdaringos, bendruomenei reikalingos veiklos vertę ir pagerina koprodukcijos kūrėjų gyvenimą, nes žmonėms, kurie yra laikomi „problematiškais“ leidžia pasijusti naudingais.

Rinkos ekonomika žmonės vertina pagal pajamas ir vartojimą. Todėl jie nuolat „atmetami“, nes yra per jauni, per seni, nepakankamos kvalifikacijos ir pan., kad gautų pinigus. Bet tai nereiškia, kad jie negali atlikti naudingo vaidmens. Tereikia struktūros, kuri leistų bet kam atlikti darbus reikalingus bendruomenei, nes kiekvienas tikrai turi kažką, ką galėtų duoti, ir jei tai daro, tiek jis, tiek bendruomenė tampa laimingesnė ir turtingesnė.

Tokioje bendruomenei naudingų veiksmų sistemoje šalia finansinio atlygio už darbą turi atsirasti „laiko pinigai“, t. y. laiko, skirto bendruomenės poreikiams tenkinti, apskaita ir galimybė keisti vienas paslaugas į kitas paslaugas ar vertes. Toks paslaugų mainų modelis, kuriame naudojama “valiuta” yra laiko vienetas ne tik kuria gerovę, bet stiprina socialinį kapitalą, kelią visuomenės laimės lygį. Laiko banko nariai uždirba kreditus už kiekvieną valandą, kurią jie praleidžia padėdami kitiems bendruomenės nariams, o laiko bankai dirba koordinuodami sandorius.

Pirmasis „laiko bankas“ Didžiojoje Britanijoje buvo įkurtas 1998 metais. Nuo to meto laiko bankų praktika sparčiai plinta, nes jie palaiko kaimynystės atnaujinimo, sveikatos gerinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi, aplinkos saugojimo ir kitas bendruomenei svarbias veiklas.

Ar Lietuvos valdžia padeda piliečiams tapti laimingesniais?

Vyriausybė, Seimas ir savivaldos institucijos, visa tai kas vadinama valdžia, gali reikšmingai paveikti visuomenės laimės lygį. Sudarydama prielaidas darbo vietų kūrimui bei pajamų augimui ir jas perskirstydama, remdama šeimas, prisidėdama prie socialinio kapitalo gausinimo valdžia arba didina, arba klaidingais veiksmais mažina pasitenkinimą atskiromis visuomeninio gyvenimo sritimis. Vienose valstybėse valdžiai tai pavyksta sėkmingiau, kitos nuolat patiria sunkumus.

Pasaulio bankas vertina valstybių pasiekimus ir galimybes. Šie vertinimai leidžia spręsti ir apie valdymo kokybę, nes apima gana daug sričių – piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, žodžio, spaudos, susirinkimų ir kitas laisves; politinį stabilumą, valdymo efektyvumą, viešųjų tarnybų gebėjimus; valstybinį ekonominės plėtros reguliavimą, įstatymo viršenybę, nusikaltimo ir smurto sutramdymą, teisėsaugos veiklos efektyvumą, korupcijos kontrolę. Pagal šiuos vertinimus Lietuvai teko 44 vieta pasaulyje. Tradicinių partijų atstovams atrodo, kad tai pasiekimas. Ar žmonės neteisūs kritiškai vertindami jų valdymą ir tokį „pasiekimą“?

Įtikinančiai atrodytų atsakymas: „Ir taip, ir ne“. Valdymo kokybė atitiko tradicinės ekonomikos ir tradicinės politikos sampratas. Jei valdymas būtų buvęs kiek geresnis – rezultatai irgi būtų geresni. Esminis klausimas, kurį privalome užduoti: “Kiek geresni? Penkiais, dešimčia, ar net dvidešimčia procentų?” Vargu ar kas, realistiškai vertinantis esamą valdymo sistemą, teigtų, kad galima būtų tikėtis dar aukštesnių pasiekimų. Todėl tradicinės partijos nieko perspektyvaus nebegali pasiūlyti. Todėl jų politika vis labiau grimzta į tuščias partinių vadukų asmenines rietenas.

Todėl siekiant geresnio valdymo reikia nebetobulinti „blogybės“, o iš esmės keisti valdymo tikslus.

Jais pasirinkus laimės ekonomikos kūrimą, felicitarinės politikos principų įgyvendinimą būtų galima tikėtis ir esminių valdymo kokybės pokyčių, kurie pasireikštų nepasitenkinimo valdymu mažėjimu ir bendru visuomenės laimės lygio kilimu. Todėl būtini veiksmai, grąžinantys pasitikėjimą valdžia. O jų esmė labai paprasta – norim, kad piliečiai būtų laimingesni ir turtingesni privalom išplėsti jų dalyvavimą valstybės reikalų sprendime.

(Bus daugiau)

2016.09.28; 05:50