Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba. EPA – ELTA foto
Berlynas, liepos 10 d. (ELTA). Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba paragino Vokietiją neblokuoti Ukrainos prašymo dėl spartesnio stojimo į NATO.
Tai pirmadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Ukrainos URM vadovo interviu televizijos kanalui ARD.
„Aš raginu Vokietijos Vyriausybę nekartoti klaidų, 2008 metais padarytų kanclerės Angelos Merkel, kuri aiškiai pasisakė prieš Ukrainos integraciją į NATO. To rezultatas buvo dar agresyvesnis Rusijos elgesys – prisiminkite Sakartvelą, priešiškumą Vakarams ir dabartinę agresiją prieš Ukrainą“, – sakė D. Kuleba.
Anot jo, jau dabar didžioji dauguma NATO narių pritaria spartesniam Ukrainos prisijungimui prie Aljanso.
Portalas primena, kad 2008 metais per NATO viršūnių susitikimą Bukarešte Vokietija ir Prancūzija stojo prieš Ukrainos narystę Aljanse.
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU – Turkijos užsienio reikalų ministras
Ankara, gruodžio 22 d. (dpa-ELTA). Turkija teigia, kad derybos dėl Švedijos paraiškos įstoti į NATO dar toli gražu nebaigtos ir kad reikia imtis tolesnių veiksmų solidarizuojantis su Ankara dėl kovos su terorizmu.
Švedija padarė pažangą vykdydama Turkijos reikalavimus, grindžiamus vasarą pasirašytu memorandumu, sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavusoglu ketvirtadienį Ankaroje surengtoje bendroje spaudos konferencijoje su kolega iš Švedijos Tobiasu Billströmu.
Tačiau jis pridūrė: „Nepasiekėme net pusiaukelės, esame dar tik pradinėje stadijoje“.
Švedija ir kaimyninė Suomija gegužės mėnesį pateikė prašymą dėl narystės NATO, susirūpinusios savo saugumu po Rusijos invazijos į Ukrainą. Tačiau Turkija iki šiol blokuoja jų stojimą, motyvuodama tariama parama grupuotėms, kurias Ankara vadina teroristinėmis.
Birželio susitarime abi Šiaurės šalys, be kita ko, įsipareigojo sustiprinti kovą su terorizmu ir atnaujinti gynybos įrangos pardavimą Ankarai.
„Švedija laikosi savo pažadų. Į susitarimą žiūrime rimtai“, – sakė T. Billströmas, turėdama omenyje neseniai padarytus įstatymų pakeitimus, kuriais siekiama sustiprinti kovą su terorizmu.
Atskirai Ankara reikalauja išduoti dešimtis įtariamųjų terorizmu, įskaitant Švedijoje gyvenantį turkų žurnalistą Bülentą Kenesą. Švedijos Aukščiausiasis Teismas pirmadienį užblokavo B. Keneso išsiuntimą.
Teismo sprendimas „rimtai užnuodijo… nuoširdžias“ derybas su Švedija, pridūrė M. Çavusoglu, tačiau nedetalizavo.
Trečiadienį parlamentarai neeilinėje Seimo sesijoje balsuos dėl Suomijos ir Švedijos stojimo į NATO protokolų ratifikavimo. Tam, kad šios šalys galėtų tapti visavertėmis Aljanso narėmis, pritariamąjį žodį dar turi tarti visų 30 NATO šalių narių parlamentai.
Švedijos ir Suomijos narystės NATO dokumentų ratifikavimui jau pritarė Kanada, Danija, Norvegija, Islandija, Estija, Jungtinė Karalystė, Albanija, Lenkija, Vokietija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Bulgarija, Latvija, Slovėnija bei Kroatija.
Lietuvos politikai akcentuoja, kad, atsižvelgiant į Švedijos ir Suomijos turimus karinius pajėgumus, aukštus demokratijos standartus ir aukštą sąveikumo su NATO lygį, šalių narystė NATO sustiprins ne tik saugumą regione, bet ir visą Aljansą.
Nepaisant prasidėjusio ratifikavimo proceso, esama būgštavimų, kad žalią šviesą šių šalių narystei ne iš karto uždegs Turkijos parlamentas, nors su Ankara buvo sudarytas principinis susitarimas dėl jos anksčiau išsakytų prieštaravimų.
2014 metais Suomijai ir Švedijai už indėlį į NATO operacijas ir kitas veiklas buvo suteiktas Sustiprintų galimybių partnerių statusas, kuris leidžia dar labiau gilinti politinį ir praktinį bendradarbiavimą. 2022 m. gegužės 18 d. Suomija ir Švedija, atsižvelgdamos į saugumo situacijos pokyčius po Rusijos agresijos prieš Ukrainą, pateikė oficialias paraiškas prisijungti prie NATO.
Gruzija (Sakartvelas). Slaptai.lt nuotr.
Tbilisis, birželio 24 d. (AFP-ELTA). Penktadienį kartvelai ketina surengti naują mitingą už narystę Europos Sąjungoje (ES), blokui nesuteikus Sakartvelui kandidatės statuso ir pareikalavus plataus masto reformų.
Sakartvelas pateikė narystės ES prašymą kartu su Ukraina ir Moldova netrukus, kai Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą.
Ketvirtadienį ES lyderiai suteikė Kyjivui ir Kišiniovui oficialų kandidačių statusą, tačiau pareiškė, kad Tbilisis gali tapti oficialiu kandidatu tik tada, kai bus pašalintos neišspręstos problemos. Vis dėlto jie „pripažino Sakartvelui Europos perspektyvą“ – šį žingsnį prezidentė Salome Zurabišvili gyrė kaip „istorinį“. „Esame pasiryžę ateinančius mėnesius dirbti, kad gautume kandidatės statusą“, – ketvirtadienį sakė S. Zurabišvili.
Svarbiausios Sakartvelo demokratinės grupės ir opozicinės jėgos paskelbė apie masinį mitingą penktadienio vakarą, didindamos spaudimą valdančiajai partijai „Sakartvelo svajonė“, kuri kaltinama dėl papablogėjusių santykių su Briuseliu.
„Kad ir kokius pažadus duotų Sakartvelo vyriausybė, netikime, kad ji gerbs savo pačios žodžius“, – feisbuke pareiškė mitingo organizatoriai. „Mes, Sakartvelo žmonės, privalome prisiimti atsakomybę už reikalaujamų reformų įgyvendinimą. Sakartvelo žmonės turi apginti savo europietišką pasirinkimą“.
Penktadienį paskelbtame pareiškime „Sakartvelo svajonė“ gynė savo demokratinius laimėjimus ir kaltino opoziciją „planais nuversti valdžią organizuojant antivyriausybinius mitingus“.
Per didžiausią pastarųjų dešimtmečių demonstraciją pirmadienį mažiausiai 120 tūkst. kartvelų išėjo į gatves palaikyti šalies narystės ES siekį. Mitingo organizatoriai tuo metu paskelbė apie „naują tautos judėjimą“, kuris apims opozicines partijas, bet jame dominuos pilietiniai aktyvistai.
Sakartvelo kandidatūros atidėjimas buvo savaime suprantamas sprendimas, praėjusią savaitę Europos Komisijai pareiškus, kad iki 2022 m. pabaigos Tbilisis turi įgyvendinti plataus masto politines reformas, kad galėtų oficialiai pradėti kelią į narystę. ES sąlygos suteikti Sakartvelui kandidatės statusą apima politinės poliarizacijos nutraukimą, pažangą žiniasklaidos laisvės srityje, teismų ir rinkimų reformas bei „deoligarchizaciją“. Sakartvele – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Anksčiau šį mėnesį Europos Parlamentas priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, raginančią ES paskelbti sankcijas turtingiausiam Sakartvelo žmogui Bidzinai Ivanišviliui dėl jo „destruktyvaus vaidmens“ Sakartvelo politikoje ir ekonomikoje. B. Ivanišvilis tikina pasitraukęs iš politikos.
„Sakartvelo svajonės“ vyriausybė sulaukia vis didesnės tarptautinės kritikos dėl menkstančios demokratijos, tai rimtai kenkia Tbilisio ir Briuselio ryšiams.
E. Macronas – Moldovoje. EPA – ELTA foto
Paryžius, birželio 15 d. (dpa-ELTA). Moldovos galimybėms įstoti į Europos Sąjungą (ES) greičiausiai įtakos turės besitęsianti Rusijos invazija į kaimyninę Ukrainą ir regione įsivyravę neramumai, trečiadienį per vizitą Kišiniove pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Jis tai sakė Moldovos sostinėje ir pabrėžė, kad, jei padėtis būtų normali, Moldova tikriausiai neturėtų šansų įstoti. Tačiau invazija keičia situacijos vertinimą, pažymėjo jis. Kartu jis teigė, kad ES plėtra neturėtų būti laikoma vieninteliu būdu užtikrinti stabilumą Europoje.
Moldova nervingai stebi, kaip Rusija nuo vasario puola Ukrainą. Maskva iš dalies teisina savo veiksmus tariamu poreikiu padėti etninių rusų separatistinėms grupuotėms, atplėšusioms regioną Ukrainos rytuose. Moldova taip pat turi atsiskyrusią teritorijos dalį, kurią remia Rusija.
Įvairūs Rusijos pareigūnai pastarosiomis savaitėmis užsiminė, jog tikisi kontroliuoti pakankamai Ukrainos teritorijos, kad gaėtų nutiesti sausumos tiltą į Uždniestrę – separatistų kontroliuojamą Moldovos dalį.
E. Macronas patikino Moldovą, kad Vakarų šalys bando priversti nutraukti karą taikydamos sankcijas. Tikslas yra nutraukti kovas paverčiant Rusijos karo išlaidas nepakeliama našta. Tačiau E. Macronas taip pat perspėjo, kad jei Moldovai ateis laikas siekti narystės, bus tam tikrų sąlygų. „Tikiuosi, galėsime duoti aiškų atsakymą stojimo tema, – sakė jis. – Beveik neabejotina, kad bus tam tikrų sąlygų, kad būtų galima judėti į priekį“.
Suomijos vėliava (Finland)
Stokholmas, balandžio 13 d. (AFP-ELTA). Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin trečiadienį pareiškė, kad šalis „per kelias savaites“ apsispręs, ar pateikti paraišką dėl narystės NATO.
„Manau, kad tai įvyks gana greitai. Per kelias savaites, ne per kelis mėnesius“, – sakė S. Marin žurnalistams Stokholme vykusioje spaudos konferencijoje su Švedijos ministre pirmininke Magdalena Andersson.
Švedija taip pat svarsto narystės NATO klausimą po to, kai Rusija vasario 24 dieną įsiveržė į Ukrainą.
ES slopina Ukrainos viltis dėl greitos narystės. EPA-ELTA nuotr.
Versalis, kovo 11 d. (dpa-AFP-ELTA). ES šalių lyderiai slopina Ukrainos viltis dėl greitos narystės Europos Sąjungoje (ES). Versalyje vykstančio ES viršūnių susitikimo pareiškime teigiama: „Ukraina priklauso mūsų Europos šeimai“. Tačiau konkrečių pažadų Kyjivui dėl greito įstojimo į Bendriją po aštuonias valandas trukusių konsultacijų nebuvo duota.
Ukrainai tik pažadėta toliau stiprinti ryšius ir gilinti partnerystę ir taip remti ją jos europietiškame kelyje. Be to, akcentuota, kad Europos Komisijai pavesta greitai įvertinti Ukrainos paraišką dėl narystės.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dėl Rusijos karo prieš jo šalį vasario pabaigoje pateikė paraišką dėl šalies narystės ES. Tačiau prisijungimas prie Bendrijos yra ilgas ir sudėtingas procesas. Net jei Europos Komisija teigiamai įvertintų paraišką, stojimo derybų pradžios gali tekti ilgai palaukti, nes tam turi pritarti visos šalys.
Kyjivo reikalaujamą greitą narystę, be kitų, atmeta Prancūzija, Nyderlandai ir Liuksemburgas.
„Nėra skubaus narystės proceso“, – Versalyje sakė Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Ruttė. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pabrėžė, kad ES negali „pradėti stojimo derybų su šalimi, kurioje vyksta karas“.
Briuselis, kovo 5 d. (ELTA). Europos Sąjunga prisijungė prie Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) narių sprendimo sustabdyti Rusijos ir Baltarusijos narystę šioje organizacijoje.
Taip ES ir bendramintės partnerės reaguoja į Rusijos invaziją prieš Ukrainą ir Baltarusijos dalyvavimą neišprovokuotoje ir nepateisinamoje agresijoje prieš Ukrainą, sakoma Vokietijos išplatintame pranešime.
BJVT yra regioninis bendradarbiavimo forumas tarp 11 Baltijos jūros valstybių ir ES. Europos Sąjunga pritaria kitų BJVT narių (Danijos, Estijos, Islandijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos) sprendimui stabdyti Rusijos ir Baltarusijos narystę tol, kol bendradarbiavimą bus galima tęsti vadovaujantis pagarba ir pagrindiniais tarptautinės teisės principais.
1992 m. BJVT steigiamajame dokumente pabrėžiama pagarba Jungtinių Tautų Chartijai, Helsinkio baigiamajam aktui, Paryžiaus Chartijai ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) dokumentams. Rusija yra viena iš BJVT įkūrėjų, o Baltarusija yra narė stebėtoja. Šiuo metu Norvegija pirmininkauja organizacijai ir užtikrins jos veiklos pokyčius dėl pasikeitusios situacijos.
Europos sienos. Slaptai.lt nuotr.
Liubliana, spalio 6 d. (AFP-ELTA). Europos Sąjungos (ES) lyderiai trečiadienį atsisakė nustatyti tvarkaraštį, pagal kurį Vakarų Balkanų valstybėms būtų suteikta narystė, nors patikino regioną, kad blokas ir toliau įsipareigojęs jas priimti.
Didėjant susirūpinimui, kad nusivylimas dėl ilgo laukimo gali pastūmėti kai kurias kandidates arčiau Rusijos ir Kinijos, Briuselis nori parodyti, kad jis ir toliau yra geriausia viltis kaimynėms.
Tačiau per susitikimą su Albanijos, Bosnijos, Serbijos, Juodkalnijos, Šiaurės Makedonijos ir Kosovo vadovais nebuvo jokio proveržio jų kelyje į narystę. Vietoj to 27-ių šalių klubas per viršūnių susitikimą Brdo pilyje Slovėnijoje, šiuo metu pirmininkaujančioje ES, kalbėjo apie milijardų dolerių vertės paramą rytinėms savo kaimynėms.
„Vakarų Balkanai yra tos pačios Europos dalis, kaip ir Europos Sąjunga. Turime tą pačią istoriją. Mus vienija tie patys interesai, tos pačios vertybės, esu įsitikinusi, ir tas pats likimas, – sakė Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen. – Europos Sąjunga nėra užbaigta be Vakarų Balkanų“.
„Geostrateginis interesas“
ES plėtra, kadaise buvusi svarbiausia bloko politikoje, pastaraisiais metais sustojo. Kai kurios turtingesnės narės bijo sukelti naują migracijos bangą, o kai kurios pretendentės patiria sunkumų vykdydamos reikalaujamas reformas, ypač diegiant demokratines normas.
Galutinėje aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracijoje po ilgų derybų teigiama, kad blokas „dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą plėtros procesui“. Tačiau taip pat sakoma, kad pirmiau ES turi „pagilinti savo pačios raidą ir garantuoti savo gebėjimą integruoti naujas nares“.
Deklaracija priimta po to, kai valstybės narės atmetė šeimininkės Slovėnijos reikalavimą įsipareigoti iki 2030 m. priimti Vakarų Balkanų kandidates. Europa. Patikimi kaimynai. Slaptai.lt nuotr.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel sakė prieštaraujanti, kad būtų nustatytas narystės proceso galutinis terminas, nes jis „galiausiai daro mums spaudimą“. Bet ji vis tiek tvirtino, kad ES turi „didžiulį geostrateginį interesą“ galiausiai įsileisti Vakarų Balkanų šalis.
Tai atspindi vis didėjantį ES susirūpinimą dėl Maskvos ir Pekino, išsiuntusių į regioną milijonus vakcinų nuo koronaviruso, veiksmų.
Maskva palaiko glaudžius kultūrinius ryšius su draugiškomis stačiatikių tautomis, o Pekinas suteikė regionui didelių paskolų, įskaitant prieštaringai vertinamą 1 milijardą dolerių keliui.
Juodkalnija patiria sunkumų ją grąžinti. Atsakydama į tai, ES skyrė regionui „precedento neturintį“ 30 mlrd. eurų ekonominių investicijų paketą. Pareigūnai taip pat pažadėjo „apčiuopiamą“ pagerėjimą Balkanų žmonėms, pavyzdžiui, padidinti skiepų normas, kad šiemet jos atitiktų ES lygį, ir panaikinti tarptinklinio ryšio mokesčius.
Tai gali būti menka paguoda šalims kandidatėms, kurioms vis dar skauda, kad 2019 m. Prancūzija, Danija ir Nyderlandai pirmiau pradėjo stojimo derybas su Albanija ir Šiaurės Makedonija. Nuo tada Bulgarija tapo pagrindine pažangos kliūtimi, kilus ginčui dėl istorijos ir kalbos atsisakiusi leisti Šiaurės Makedonijai pradėti procesą. Abiejų šalių vadovai susitiko su kolegomis iš Prancūzijos bei Vokietijos, tačiau jokios pažangos nepasiekė prieš kitą mėnesį Bulgarijoje vyksiančius rinkimus.
„Jokių iliuzijų”
Europos muitinės. Slaptai.lt nuotr.
„Neturiu iliuzijų dėl greito įstojimo į ES, – sakė Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius, kurio šalis pateikė stojimo į ES prašymą 2009 metais. – Politiniai ES poreikiai yra tokie, kad Balkanų plėtra nėra nei dominuojanti, nei populiari tema“.
Prieš viršūnių susitikimą Briuselis laimėjo nedidelę diplomatinę pergalę tarpininkaudamas susitarimui, kad būtų sumažinta tarp Serbijos ir Kosovo prapliupusi įtampa. Buvę priešai susidūrė kaktomis, kai Kosovas uždraudė įvažiuoti į jo teritoriją automobiliams su serbų valstybiniais numeriais.
Kosovas paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos 2008 m., praėjus dešimtmečiui po nepriklausomybės siekusių etninių albanų partizanų ir serbų pajėgų karo. Maždaug 100 šalių, tarp jų ir visos ES narės, išskyrus penkias, pripažino šį žingsnį, bet ne Serbija ir jos sąjungininkės Kinija bei Rusija. ES tarpininkavo prieš dešimtmetį prasidėjusiam dialogui tarp dviejų Balkanų kaimynių, tačiau santykių normalizuoti nepavyko.
Sekmadienį, kovo 29-ąją, sukanka 16 metų, kai Lietuva tapo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) nare.
Apie Lietuvos siekį prisijungti prie NATO prabilta Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, o pirmasis Lietuvos delegacijos vizitas į Aljanso būstinę įvyko 1991 m. gegužę. Tuomečio faktinio Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio kelionė į Briuselį buvo neoficiali, nes oficialaus vizito suorganizuoti nebuvo galimybės. Oficialų Vilniaus pageidavimą jungtis prie Aljanso išreiškė prezidentas Algirdas Brazauskas, o kvietimo pradėti derybas dėl prisijungimo Lietuva sulaukė 2002 metais, tuomet Prahoje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu.
Lietuvos įstojimo į NATO data yra 2004-ųjų metų kovo 29-oji. Šią dieną Vašingtone buvo deponuoti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo raštai. o po kelių dienų Trispalvė buvo iškilmingai pakelta prie Aljanso būstinės Briuselyje.
Kartu su Lietuva į NATO įstojo dar 6 valstybės – Estija, Latvija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. Tai buvo penktoji Aljanso plėtros banga nuo jo įkūrimo 1949 metais.
„Lietuvos teritorinį saugumą jau šešiolika metų kartu su Lietuvos kariuomene užtikrina ir NATO. Dėkojame sąjungininkams, ypatingai- esantiems Lietuvoje. Tikiu, kad būdami vieningi ir imdamiesi visų reikiamų priemonių, atgrasysime visus matomus ir nematomus priešus”, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Jis pabrėžia, kad nors šiuo metu pasaulį apėmusi koronaviruso Covid-19 pandemija ir gali koreguoti kariuomenės veiklą, bet nekoreguoja esminių NATO tikslų. Aljansas yra pajėgus ir toliau vykdys savo įsipareigojimus ir nekeis savo sutartos politikos.
Šiaurės Atlanto sutartimi Lietuva yra įsipareigojusi nuosekliai didinti nacionalinius pajėgumus ginkluotam užpuolimui atremti.
Sąjungininkės kartu stengiasi užkirsti kelią konfliktams ir išsaugoti taiką, o, tam nepavykus, yra įsipareigojusios vienos Aljanso narės užpuolimą laikyti jų visų užpuolimu. Tačiau jokie aljansai neapsaugos to, kuris savo saugumu nesirūpina pats.
Reaguodama į neigiamas saugumo aplinkos tendencijas, Lietuva padidino finansavimą gynybai. 2018 m. šis rodiklis pirmą kartą pasiekęs 2 proc. bendrojo vidaus produkto, buvo išlaikytas ir 2019 m., o parlamentinės šalies politinės partijos yra įsipareigojusios iki 2030 m. šiai sričiai skirti 2,5 proc. BVP.
Modernizacijai ir karių aprūpinimui skiriama beveik 30 proc. gynybos biudžeto. Tuo pat metu daug dėmesio skiriama ir karinės infrastruktūros atnaujinimui ir plėtrai, kuri būtina ne tik mūsų stiprėjančiai kariuomenei, bet ir sąjungininkų kariams, dislokuotiems Lietuvoje.
Šiandien narystę NATO palaiko beveik 90 proc. Lietuvos žmonių.
NATO sąjungininkai, suprasdami, kad Baltijos šalys ir Lenkija yra labiausiai pažeidžiamos agresyvios Rusijos politikos, čia dislokavo NATO priešakinių pajėgų batalionus, skirtus atgrasyti potencialius agresorius ir remti vietos pajėgas kilus konfliktui. Šiose priešakinėse pajėgose drauge tarnauja kariai iš beveik visų NATO šalių.
Be to, nuo pat įstojimo į NATO pradžios Baltijos šalių oro erdvę saugo NATO oro policijos misija. Lietuvoje taip pat veikia NATO Energetinio saugumo kompetencijų centras.
Lietuva, dalyvaudama tarptautinėse operacijose ir misijose įvairiose pasaulio vietose, prisideda prie regioninio ir tarptautinio saugumo plėtros. Krašto apsaugos ministerijos duomenimis, vien per praėjusius metus Lietuvos kariai dalyvavo dešimtyje tarptautinių operacijų Europoje, Afrikoje, Azijoje, Viduržemio jūroje ir Indijos vandenyne.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.
Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…
Štai čia ir apsistokime.
Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.
Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.
Turkijos vėliava
Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.
Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…
Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.
Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.
Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.
