Pranciškus Prusaitis – Lapė
Kėdainių rajone, Gudžiūnų kapinėse, sekmadienį palaidotas Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininkas Pranciškus Prusaitis-Lapė – paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme ir 1963 m. Vilniuje, KGB kalėjime, sušaudytas.
35-erių metų sušaudyto partizano P. Prusaičio-Lapės palaikai buvo paslėpti, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse, rasti ir identifikuoti.
„Dauguma partizanų ginkluotą kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Dešimt metų vykęs pasipriešinimas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal trukmę, visuotinumą ir partizanams nepalankų jėgų santykį. Praeities laisvės kovos mus įkvepia ir primena, kokia didžiulė yra nepriklausomybės kaina“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, pabrėždamas istorijos pažinimo ir deramos pagarbos partizanams, kovojusiems už Lietuvos laisvę, svarbą.
Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybės atstovai. Šv. Mišias Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukojo vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iššovė pagarbos ir atminimo salves, skambėjo Karinio oro pajėgų orkestro trimitininko atliekamos melodijos, praneša Krašto apsaugos ministerija.
1948 m. nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, 20-metis P. Prusaitis įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį. 1949 m. rugpjūtį P. Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos.
Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti. 1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę P. Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
Liepos 18 dieną, sekmadienį, vyks Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės.
Pranciškus Prusaitis–Lapė buvo paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme. Prieš 58 metus Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas, jo palaikai paslėpti.
Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
Atsisveikintisu Pranciškumi Prusaičiu–Lape bus galima 2021 m. liepos 18 d. nuo 9 iki 12 val. Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.).
12-13 val. – Šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus.
13.15 val. iškilmingos laidotuvės Gudžiūnų kapinėse.
Pranciškus Prusaitis-Kiaunė, Kęstutis, Lapė
1928 01 09-1963 07 13
Pranciškus Prusaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio raj.) smulkaus ūkininko 4 vaikų šeimoje. Dviejų metų neteko mamos, nuo vaikystės sunkiai dirbo.
1948 m. gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.
1949 m. rugpjūtį P.Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos. Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti.
P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka P. Prusaičiui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką.Po šio įvykio jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.
1950 m. rugpjūčio 9 d. žuvus Jaunučio būrio vadui R. Šukevičiui-Jogailai, P. Prusaitis-Lapė buvo paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.
Partizano P. Prusaičio-Lapės veikla aukštesniųjų vadų buvo labai vertinama. Partizanų Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis, atestavęs P. Prusaitį, rašė: „yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio Laisvės Kovotojo garbės apdovanojimo.“
1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
Dėl partizanų žūčių jų gretos katastrofiškai mažėjo, todėl 1952 m. pavasarį Prisikėlimo apygardos štabą sudarė tik trys pareigūnai: J. Paliūnas-Rytas, A. Juška-Kariūnas, ir P. Prusaitis-Lapė. Gegužės mėn. Prisikėlimo apygarda buvo visai panaikinta, J. Paliūnas-Rytas paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vadu, o pati rinktinė įtraukta į Kęstučio apygardos sudėtį. P. Prusaitis-Lapė rinktinės štabe ėjo aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas.
Dėl konspiracijos J. Paliūnas-Rytas ir P.Prusaitis-Lapė pakeitė štabo bunkerio vietą įsikurdami Padotnuvio kaime. Štabo perkraustymo reikalais rūpinosi Lapė, į naują bunkerį buvo pernešti ginklai, rotatorius, rašomosios mašinėlės ir spausdinimo priemonės, radijo imtuvas, fotoaparatai, štabo dokumentai ir net 20 kg. popieriaus.
Deja, rinktinės štabui MGB sugebėjo pakišti savo agentą Čestnyj, kuris buvo priimtas į rinktinės štabą darbui su pogrindine spauda. 1952 m. išėjo paskutinis periodinio apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis“ numeris.
1952 m. rugsėjo pabaigoje ryšių punktų tikrinimo metu agentas Čestnyj partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Lapei ir Kariūnui pasidarius bloga, agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo. Patyręs ir nuovokus Lapė suprato klastą ir nedelsdamas MGB agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą MGB suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.
Likęs vienas, sovietų persekiojamas P. Prusaitis 10 metų slapstėsi pas patikimus partizanų rėmėjus. Slapstymosi metu dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.
1962 m. Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę areštuoti. Kagėbistai tardė visą pusmetį, o po to LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį. 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Pranciškus Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Liepos 4 dieną, sekmadienį, įvyks partizano, Sartų partizanų rajono štabo viršininko Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo laidotuvės. Į gimtinę partizanas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas parvežamas po 59 metų: 1962 m. balandžio 23 d. sovietų valdžia jį sušaudė Vilniaus KGB kalėjimo egzekucijų kameroje ir paslėpė palaikus.
Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
11.00 val. – Šv. Mišios, 12.00 val. išnešamas karstas.Vytautas KazimierasMiškinis-Viesulas bus palaidotas Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje.
Vytautas Kazimieras Miškinis gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime.
Mokėsi Vajasiškio pradžios mokykloje, Degučių mokykloje, vėliau Zarasų ir Salako gimnazijose. Priklausė pogrindinei Salako miestelio jaunimo organizacijai, nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Sovietų saugumas MGB įtarė Miškinį dalyvaujant pogrindyje, todėl jįsekė.
Kaip pažangiausiam Salako gimnazijos mokiniui sovietinės šventės metu jam buvo liepta nešti Stalino portretą. Vytautui atsisakius ir trenkus portretą į žemę, buvo pašalintas iš gimnazijos. Po šio įvykio vengdamas suėmimo Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas – kartu su kovos draugais J. Dudėnu-Vynu, V. Rusakevičiumi-Tigru ir P. Pošiumi-Gediminu sudarė Laisvės partizanų būrio branduolį.
1950 m. gegužę reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų partizanų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) štabo viršininko pareigas. Buvo drausmingas ir pareigingas kovotojas – apie tai liudija paskyrimai į aukštas pareigas ir suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
Iki 1951 m. Žalgirio kuopos partizanai aktyviai kovojo prieš sovietinius okupantus ir vietinius jų kolaborantus, deja, tų metų pabaigoje MGB pavyko nužudyti arba suimti beveik visus Žalgirio kuopos laisvės kovotojus. Gyvi liko ir kovą tęsė tik Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas.
1957 m. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą.
1961 m. spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais ir legalizavusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas.
1962 m. kovo 14 d. Miškinis-Viesulas LSSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje.
1998 m. lapkričio 23 d. Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. sausio 11 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvo sgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniaus našlaičių kapinėse surado paslėptus Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikus: taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – suraskiteVytautą ir palaidokite kaip žmogų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Juozas Barkauskas–Vėjūnas (stovi dešinėje). LGGRTC nuotr.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pranešė, kad pavyko surasti ir atpažinti 11-os ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų palaikus.
Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti ir identifikuoti sovietinių okupantų mirties bausme nubaustų ir sušaudytų partizanų – 33 metų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono štabo viršininko Vytauto Miškinio–Viesulo (sušaudyto 1962 m.) ir 35 metų Prisikėlimo apygardos štabo aprūpinimo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės – paskutiniojo mirties bausme nubausto partizano (sušaudyto 1963 m.) – palaikai.
2019 m. Druskininkų savivaldybės Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš kurių jau atpažinti 7 partizanų ir 2 rėmėjų palaikai, dar 3 asmenų palaikai baigiami identifikuoti.
Leipalingyje atpažinti 16 metų rėmėjas Alfonsas Bubnelis, 18 metų ryšininkas Vytautas Kauzonas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas 39 metų Petras Vilkelis–Barzdukas, Vytenio tėvūnijos partizanai: 21 metų Juozas Barkauskas–Vėjūnas, 21 metų Petras Žakevičius–Tautmylis, 26 m. VDU Medicinos fakulteto studentas Antanas Šerkšnas–Bijūnas, 31 m. Bolius Sotnikas–Milžinas, taip pat Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai: 19 metų Petras Videika–Klevas ir 25 m. Vladas Amšiejus–Neris.
Visi šie laisvės kovų dalyviai žuvo Leipalingio valsčiuje.
Keturi iš jų žuvo 1949 m. kovo 9 dieną, kai okupantai aptiko Norkūnų kaime esantį bunkerį (žuvo partizanai Bolius Sotnikas–Milžinas ir Juozas Barkauskas–Vėjūnas) ir Smališkės kaime Onos Paliutienės namuose esantį bunkerį (iš čia žuvusių atpažinti partizanai Petras Vilkelis–Barzdukas ir Petras Žakevičius–Tautmylis). Iš stipriai sudarkytų palaikų galima daryti prielaidą, kad MGB-istai į O. Paliutienės namuose esantį bunkerį buvo įmetę granatą.
1949 m. lapkričio 14 d. agentui smogikui suorganizavus fiktyvų susirinkimą Panaros pamiškėje žuvo partizanai Vladas Amšiejus–Neris ir Petras Videika–Klevas bei du ryšininkai, iš kurių atpžintas Vytautas Kauzonas.
Partizanas Antanas Šerkšnas–Bijūnas žuvo 1947 m. per čekistų surengtą pasalą Dulgininkų ir Valančiūnų kaimų sandūroje.
Jauniausio rasto pasipriešinimo dalyvio 16-ečio Alfonso Bubnelio palaikus čekistai buvo užkasę Leipalingio NKVD būstinės kieme.
1991 m. Leipalingio gyventojų iniciatyva iš įvairių miestelio vietų buvo iškasti ir Leipalingio kapinėse palaidoti 34 pokario pasipriešinimo dalyvių palaikai. 2019 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva ir užsakymu palaikai buvo reekshumuoti, palaikų ir artimųjų DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiųjų tapatybę nustatė Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyresnioji ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros dr. Justina Kozakaitė.
Ieškodamas partizanų palaikų ir remdamasis archyvinių duomenų fragmentais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centras taip pat organizavo ir koordinavo archeologinius tyrimus Vilniaus Našlaičių kapinėse, kurių metu 2018 m. buvo surasti partizanų Adolfo Ramanausko–Vanago ir Albino Ivanausko–Topolio, 2019 m. – Antano Kraujelio–Siaubūno ir Juozapo Streikaus–Stumbro, 2020 m. – Vytauto Miškinio–Viesulo ir Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai.
LGGRT centro užsakymu Našlaičių kapinių kompleksinius archeologinius tyrimus vykdė Vilniaus universiteto archeologas dr. Gintautas Vėlius; palaikų paieškas ir atpažinimą Našlaičių kapinėse ir Leipalingyje koordinavo LGGRT centro Memorialinio departamento vyr. patarėjas Eugenijus Peikštenis, istorinius tyrimus vykdė ir artimųjų mėginius surinko vyr. istorikai Rimantas Zagreckas ir Dalius Žygelis.
Šiais metais Našlaičių kapinėse bus tęsiami archeologiniai tyrimai, Leipalingyje bus ieškoma dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti palaikai.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Antradienį Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse bus atidengtas antkapinis paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarui, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui, Lietuvos valstybės vadovui, kovojusiam su sovietų okupacija.
Minint antrąsias A. Ramanausko-Vanago laidotuvių metines, šv. Mišias Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje aukos Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Paminklo atidengimo renginyje taip pat dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, premjeras Saulius Skvernelis ir kiti aukščiausi šalies pareigūnai.
Komisija, sudaryta iš kultūros, meno, kitų sričių atsakingų institucijų atstovų, įvertino 14 pateiktų projektų ir išrinko nugalėtoją atsižvelgusi į paminklo idėjinių ir plastinių sprendinių meninę kokybę, meninės idėjos autentiškumą, išraiškos priemonių ir reikšmių tikslingumą. Taip pat buvo atsižvelgta į kontekstą – paminklo ir antkapio ansamblio dermę su Lietuvos valstybės vadovų laidojimo vietoje esančia kapaviete.
Vyriausybės vykdyto konkurso komisijos sprendimu antkapinio paminklo A. Ramanauskui-Vanagui skulptūrinę-architektūrinę idėją įgyvendino paslaugų viešojo pirkimo laimėtojai – autorių grupė – Algirdas Kuzma ir UAB „Arches“.
A. Ramanausko-Vanago palaikai 2018 m. rasti Antakalnio Našlaičių kapinėse ir tų pačių metų spalio 6 d. palaidoti Antakalnio kapinėse, Valstybės vadovų panteone, primena ELTA.
Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Albinas Dručkus-Sūnus (k) ir Juozpas Streikus-Stumbras (d). Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų nuotr.
Sekmadienį Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse bus laidojamas partizanas, Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras.
Prieš 58 metus, 1962 m. rugpjūčio 17 d., sovietų valdžia J. Streikų-Stumbrą sušaudė Vilniaus KGB kalėjime. Jo palaikai rasti pernai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
J. Streikus-Stumbras nuo 1941 iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai, rašoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.
Nuo 1944 m. liepos mėnesio – tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėnesį paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.
Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.
J. Streikui-Stumbrui sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista ir sovietų klasta, kaip skelbiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pranešime, nepavyko.
Nuslopus partizaniniam karui ir LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą, 1958 m. liepos 22 d. J. Streikus-Stumbras legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streikumi-Girėnu.
Tačiau brolius Streikus sovietų valdžia apgavo, 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą – mirties bausme, Izidorių – 15 m. lagerio.
„Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką? Juozapas Streikus-Stumbras – suimtas. LYA archyvo nuotr.
Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai…”, – teisiamas kalbėjo J. Streikus-Stumbras.
J. Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.
1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, prezidento 2001 m. dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamuose, Vilniaus universiteto archeologo Gintauto Vėliaus vykdomuose tyrimuose Vilniaus Našlaičių kapinėse aptikti 5 asmenų palaikai su šautiniais sužalojimais. Genetiniai tyrimai patvirtino vienų iš jų tapatybę – tai paskutinio su ginklu rankose žuvusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai.
LLKS Žėručio rajono štabo viršininko, kovojusio ir besislapsčiusio Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonuose, A. Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.
1965 m. kovo 17 d. būdamas kagėbistų apsuptyje Antanas Kraujelis-Siaubūnas buvo priverstas nusišauti. A. Kraujelio sunaikinimo operacijai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. lt. Marijonas Misiukonis – vėliau KGB pulkininkas, LSSR vidaus reikalų ministras, generolas-majoras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras.
Plačiau apie Antaną Kraujelį-Siaubūną ir jo palaikų paieškas bus kalbama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Vilniaus universiteto atstovų spaudos konferencijoje, kuri įvyks ketvirtadienį, birželio 20 d., 10 val. Tuskulėnų memoriale (Žirmūnų g. 1F), Konferencijų salėje.
Spaudos konferencijos dalyviai:
Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo, hab. m. dr. Janina Šyvokienė-Kraujelytė
LGGRTC gen. direktorė Birutė Burauskaitė
LGGRTC Memorialinio departamento vyr. patarėjas Eugenijus Peikštenis
LGGRTC vyr. istorikas Dalius Žygelis
VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Vėlius
VU Medicinos fakulteto ir Istorijos fakulteto dr. Justina Kozakaitė.
Nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Trečiadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pradėjo nagrinėti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys Viačeslavas Titovas sulaužė tarybos nario priesaiką.
Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, grįsdama savo prašymą pateikti išvadą dėl savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymo, teigia, kad V. Titovo veiksmai viešai menkinant Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo atminimą, skleidžiant žinomai neteisingą informaciją apie šį asmenį, prieštarauja Konstitucijai ir pažeidžia Lietuvos valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintus elgesio principus.
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos teigimu, tokie savivaldybės tarybos nario veiksmai gali būti laikomi savivaldybės tarybos nario priesaikos sulaužymu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas planuoja bylą išnagrinėti lapkričio mėnesį.
ELTA primena, kad sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, kad A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.
V. Titovas nepripažįsta, kad sulaužė tarybos nario priesaiką ir teigia esąs nepagrįstai persekiojamas.
A.Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ginkluotųjų pajėgų vadas, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, brigados generolas.
1949 metais su kitais partizanų vadais pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Jis buvo suimtas 1956 m. ir sovietų pareigūnų kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.
Seimas, atsižvelgdamas į A. Ramanausko-Vanago gimimo 100-ąsias metines, 2018-uosius paskelbė A. Ramanausko-Vanago metais.
A.Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. A. Ramanausko-Vanagas palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago artimieji – dukra ir anūkė – sako, kad A. Ramanauskas dabar priklauso visai Lietuvai.
„Tai yra visos Lietuvos žmogus, nes jis atidavė save Lietuvai ir Lietuva jo nepamiršta“, – po penktadienį Vyriausybės kanceliarijoje vykusio pasitarimo, kuriame tartasi dėl būsimų laidotuvių, sakė A. Ramanausko Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Ji pabrėžė, kad iš pasitarimo, kurio metu su atsakingų institucijų atstovais apsikeista nuomonėmis dėl A. Ramanausko-Vanago laidotuvių, matanti vienareikšmišką supratimą, kad jos tėvas buvo aukščiausias to meto pareigūnas.
Susitikime dalyvavusi partizanų vado vaikaitė – pulkininkė leitenantė Inga Jancevičienė – taip pat pabrėžė, kad A. Ramanauskas-Vanagas nėra privatus asmuo, anot jos, tai valstybės žmogus.
„Tai yra valstybės žmogus. Jis savo gyvenimą atidavė Lietuvai. Tai nėra privatus asmuo, mes jį matome kaip valstybės žmogų“, – paklausta, kur norėtų, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai būtų palaidoti sakė I. Jancevičienė.
Ji prisiminė, kad jos senelė – A. Ramanausko-Vanago žmona – yra sakiusi, jog ji ir garsusis jos vyras niekada nesuabejojo savo pasirinkimu kovoti ir siekti nepriklausomos Lietuvos.
„Tai ką mes turime, yra įrodymas, kad jie teisingai darė“, – pabrėžė I. Jancevičienė ir pridūrė, kad užrašyti prisiminimai apie jos senelį tapo kur kas aiškesni pasirinkus karininkės kelią.
„Aš manau, kad man pasirinkus tą kelią, man aiškiau pasidarė ir jo skaityti atsiminimai“, – pabrėžė Pulkininkė leitenantė I. Jancevičienė.
„Manau, kad jis yra tas asmuo, kuriame tarsi sugula tos kovos prasmė ir aš matau iš pokalbių ir iš žmonių, kad ir jie supranta, ir aš džiaugiuosi, kad ta kova yra vertinama, kad jie yra vertinami“, – apibendrino A. Ramanausko-Vanago vaikaitė.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado artimieji žurnalistams neišdavė kur norėtų, kad A. Ramanausko-Vanago palaikai būtų palaidoti.
„Visokių yra minčių ir pasiūlymų. Juos reikia apsvarstyti ir įvertinti. Tai mes nutarsime savo šeimos rate pirmiausia. Tada ir bus galutinis sprendimas“, – sakė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Penktadienį Vyriausybės kanceliarijoje vyko pasitarimas, kurio metu su artimaisiais ir atsakingų institucijų atstovais apsikeista nuomonėmis dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago laidotuvių.
Po susitikimo Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis žurnalistams sakė, kad kol kas konkrečių sprendimų nepriimta. Tačiau, tikino A. Stončaitis, dėl palaikų perlaidojimo ketinama apsispręsti dar birželio mėnesį.
A.Ramanausko-Vanago laidotuvėms nuspręsta sudaryti Valstybinę laidotuvių komisiją, kurios sudėtis bus patvirtinta kitą savaitę.
A.Ramanausko-Vanago palaikai buvo rasti vadinamosiose Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
