Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus ketvirtadienį susitiko su NATO karinių oro pajėgų vadavietės vadu generolu Jamesu H. Heckeriu, praneša ministerija.
Pasak Krašto apsaugos ministerijos (KAM), Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje Šiauliuose vykusiame susitikime Ž. Tomkus paprašė NATO karinių oro pajėgų vado asmeninės lyderystės, siekiant dažnesnio ir ambicingesnio oro gynybos priemonių dislokavimo ar realistiškų pratybų Lietuvoje ir regione.
Susitikime aptarti ir NATO viršūnių susitikimo Vilniuje rezultatai, grėsmes saugumui ir oro gynybos svarba regione.
Viceministras akcentavo, kad būtina sutelkti sąjungininkų pastangas NATO oro ir priešraketinės gynybos tolesniam stiprinimui.
„Sprendimas dėl NATO oro gynybos Rotacinio modelio yra priimtas laiku ir ypač reikalingas sėkmingam atgrasymui bei užtikrinant sklandų perėjimą iš NATO oro policijos misijos į oro gynybą. Dabar prioritetas – nedelsiant įgyvendinti NATO oro gynybos rotacinį modelį, pradedant nuo NATO Rytinės dalies“, – sakė Ž. Tomkus.
Savo ruožtu NATO karinių oro pajėgų vadavietės vadas patikino, kad Baltijos regiono oro gynybos situacija jam yra gerai žinoma.
Anot jo, regioninių planų patvirtinimas Vilniuje vykusio NATO viršūnių susitikimo metu yra didelis žingsnis į priekį, kuris įgalina ir realistiškas oro gynybos pratybas regione.
Baltijos šalių gynybos ministrai liepą vykusiame NATO viršūnių susitikime pasirašė bendrą bendradarbiavimo deklaraciją dėl oro erdvės prieinamumo NATO oro veikloms, kurioje nurodoma, kad Aljanso sąjungininkams yra suteikiama galimybė naudotis sujungta Baltijos šalių karine oro erdve NATO pratyboms bei atgrasymui stiprinti.
Rusijai užpuolus Ukrainą dalis lietuvių pasijautė nesaugūs. Saugumo tema skamba žiniasklaidoje, ekspertų ir politikų diskusijose. Ne vienas gyventojas netgi susimąstė apie būstą Vakaruose, o kai kurie reemigrantai sudvejojo, ar verta grįžti gyventi į Tėvynę.
Be išorinės grėsmės, labai svarbi ir šalies kriminogeninė situacija, o tuo Lietuva gali pasidžiaugti. Miestuose ir kaimuose ramu ir taiku, kaip niekada nėra buvę.
Rytų despotijos bando formuoti nesaugumo įvaizdį
Rusija ir Baltarusija sistemingai dirba plėtojant Lietuvos, kaip neaugios valstybės, įvaizdį. Į valstybę, kuri nepasižymi išoriniu saugumu, neateis investicijos, nevažiuos turistai. Iš tokios šalies yra emigruojama.
NATO ženklas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nuolat skleidžiamos paskalos apie „neapginamumą“, NATO nepasirengimą ginti, Suvalkų koridoriaus problemą. Baltarusija organizavo migrantų srautą, kuris turėjo augti, kelti vidaus neramumus, nukreiptus prieš kitataučius, ir pasaulyje formuoti negatyvų požiūrį apie Lietuvą. Prie Sankt Peterburgo ilgai veikė garsusis „Wagner“ trolių fabrikas, kuris skleidė visokias sąmokslo teorijas, skirtas kiršinti visuomenę, kelti jos nepasitikėjimą savo valstybe, politine sistema, partijomis, politikais, politiniais sprendimas ir skleisti idėjas apie maištavimą.
Vakarų požiūris į mūsų saugumą
2022 m., po Rusijos invazijos į Ukrainą, Lietuvoje labai sumažėjo turistų, kurie nelabai skiria, kur ta Lietuva yra. Vien paminėjimas, kad šalia Rusijos, atrodė pavojingu įvertinimu.
Lietuvos narystė ES ir NATO ne visiems yra žinoma, o daugkartiniai visų lygių pareigūnų tikinimai, kad Lietuvos kiekvienas centimetras būtų ginamas, ne visada būna išgirstas.
Tačiau Lietuvos saugumo nuo užsienio grėsmių suvaldymo srityje per šiuos pusantrų metų įvyko milžiniški pasikeitimai. Pati Lietuva padidino gynybos reikmių finansavimą, pradėjo dideles karinės infrastruktūros statybas, ginklų pirkimus. Pasikeitė ir NATO požiūris. Baltijos valstybių gynyba jau sustiprinta, o per kitus metus toliau stiprės.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Dar kartą garantiją Lietuvos saugumui prieš mėnesį patvirtino viešėjęs JAV prezidentas Joe Bidenas. Ar visi išgirdo? Ne. Visuomenėje ir toliau vyrauja svarstymai, o tai gal visgi negintų..
Kariniai ekspertai tvirtina, kad prie Lietuvos sienų Rusijos ir Baltarusijos ginkluotės ir karių yra sumažėję rekordiškai, todėl apie jokią karinę grėsmę kalbėti yra neatsakinga. Lietuvai nedraugiškos valstybės karine prasme yra nusilpusios, o Lietuvoje sąjungininkų karinis dalyvavimas, priešingai, yra labai išaugęs.
„Nesaugios“ valstybės yra susitelkusios
Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kai išorinė grėsmė ne tik nesumažina valstybės patrauklumo ir ekonominės galios, bet sutelkia visuomenę.
Izraeliui yra grasinama nuo pat jo susikūrimo 1948 m. Keli karai, savižudžių išpuoliai, teroristų atakos, raketų sprogimai nepalaužia žydų valstybės. Gyventojų skaičius sparčiai auga, turizmas klesti, o ekonomika yra stipriausia regione.
Šiaurės Korėja. Ginkluotosios pajėgos. EPA-ELTA nuotr.
Pietų Korėjai grasinama turbūt kasdien. Pakeltu balsu TV pranešėjos iš Šiaurės grūmoja karine invazija, o Didysis vadas rūsčiai leidžia įspėjamąsias raketas. Tai niekaip neveikia Pietų Korėjos ekonomikos, kuri yra viena iš stipriausių visame pasaulyje, o pasiekimai technologijų srityje stulbinantys. Panašiai yra ir Taivane.
Japonijos ir Australijos santykiai su Kinija yra iš išskaičiavimo ir jos supranta, kad karinio konflikto atveju šalys būtų įveltos bei taptų Pekino taikiniu. Tai neatbaido investicijų. Abi yra išsivysčiusios ir klestinčios valstybės.
Tai pavyzdžiai, kad Lietuvos tariamas „nesaugumas“ negali sutrukdyti valstybės klestėjimui.
Nusikaltimai šalia namų
Agresijos kiekis visuomenėje yra vienas iš pačių svarbiausių gerovės valstybės rodiklių. Jeigu žmogus nesijaučia saugus grįždamas namo, jeigu bijo išleisti vaiką į mokyklą ar nesaugu išeiti pasivaikščioti į parką, tai ar tai galima kompensuoti didesniu atlyginimu?
Galime pagrįstai didžiuotis ir Lietuvą rodyti kaip kasdienio gyvenimo saugumo salą lyginant su ženkliai nesaugesnėmis emigrantų pamėgtomis Vakarų šalimis. Numbeo.com sudarytame pavojingiausių Europos miestų sąraše dominuoja Vakarų Europa. Marselis, Koventris, Birmingamas, Šarlerua, Liežas ir kiti gerai žinomi Senojo žemyno miestai, kurie yra pagarsėję savo nusikalstamumu. Net mūsų kaimynė Švedija turi rimtų kriminalinių problemų, kurios Lietuvoje būtų skandalingos.
2020 m. Švedijoje registruota 360 atvejų, kai buvo panaudoti ginklai, daugybė atvejų, kai panaudojami sprogmenys. 2023 m. duomenimis ginkluotų nusikaltimų skaičius yra 2,5 karto didesnis nei Europos vidurkis.
Europos Komisija skaičiuoja, kad 2020-2021 m. plėšimų, įsilaužimų ir vagysčių daugiausiai registruojama Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Seksualinių nusikaltimų kreivė kyla kasmet ir ypač paplitusi Prancūzijoje, Vokietijoje ir Švedijoje.
Miega. Slaptai.lt nuotr.
Centrinės ir Rytų Europos šalys daug saugesnės ir yra sąrašo gale. Šiuo požiūriu Lietuva yra saugumo oazė. Lietuvos policijos duomenimis, nusikaltimų skaičius kasmet linkęs mažėti. Lyginant su 2014 m. registruotų atvejų sumažėjo dvigubai, o vyrauja santykinai lengvesni – vagystės ir sukčiavimai. Ypač sumažėjo sunkių nusikaltimų skaičius, nuo 4,1 tūkst. 2014 m. iki 2,5 tūkst. 2022 m. Nužudymų mažėjo daugiau nei du kartus.
Lietuva daugiausiai problemų turi su nuo alkoholio apsvaigusiais asmenimis, ir jų keliamomis bėdomis, taip pat korupcija, bet ir šiose srityse situacija kasmet gerėja. Alkoholio suvartojimas mažėja, o korupcija daug kur jau pasitraukusi.
Putino virėjo gaujos įkurdinimą Baltarusijoje papildė ir paties Putino pareiškimai apie tai, kad Lenkija su Lietuva esą užpuls Baltarusiją, ketina atsiriekti Ukrainos, Baltarusijos teritorijų. Tai, ką Putinas kalba, – su tiesa ir tikrove retai suderinama, tačiau didžiausios jo išsakytos nesąmonės visada turi reikšmę.
Prigožino fizionomija. Youtube.com
Pastarasis pareiškimas analogiškas svaičiojimams prieš Rusijos tiesioginę invaziją į Ukrainą, esą Ukraina puls Rusijos aneksuotas teritorijas, ir tuo bandyta motyvuoti Rusijos įsiveržimą. Taigi, Lietuvos – Lenkijos atžvilgiu įgyvendinamas tas pats komunikacinis modelis. Jis labiau skirtas Rusijos vidaus auditorijai sutelkti, tačiau yra signalas ir Vakarams, kad Rusija invaziją į NATO šalis projektuoja.
Esminis klausimas, kiek ši projekcija reali?
Iš pirmo žvilgsnio – nesąmonė. Tačiau daugeliui, ypač Vakaruose, nesąmone atrodė ir įsiveržimas į Gruziją 2008 m., ir Krymo aneksija 2014 m., ir juolab 2022 m. pradėtas karas prieš Ukrainą. Tad nesąmonėmis tai atrodo tol, kol neįvyksta.
Žinoma, šiuo metu Rusija neturi pajėgumų, kad galėtų iš tokios invazijos daug laimėti, be to, egzistuoja grėsmingo pralaimėjimo rizikos. Tačiau prognozuojant netolimą ateitį – invazijos į Lietuvą variantas susiklosčius aplinkybėms vis dėlto yra galimas.
Pagrindinės aplinkybės yra dvi:
Ukrainoje pamuštas rusų tankas. Demonstruotas Vilniuje, Katedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Pirma. Ukraina reikšmingai pralaimi. Šiuo metu, skaičiuojant jau sunaikintą ir toliau naikinamą Ukrainos ekonomiką, energetiką, turtą ir žmogiškuosius resursus, – svarstyklės ne Ukrainos naudai. O juk Ukrainos materialūs ir žmogiškieji ištekliai nėra begaliniai, gaunama pagalba iš Vakarų toli gražu jų nekompensuoja. Tuo tarpu Rusija katastrofinių nuostolių nepatiria, be to, invazija tikslą „minimum“ jau yra pasiekusi – sukurtas sausumos tiltas į Krymą. Jei šioje vietoje karas bus sustabdytas, 20 proc. teritorijos praradimą ir sugriautą ekonomiką kitaip, nei reikšmingu pralaimėjimu nepavadinsi. Tačiau jei karas bus sustabdytas po metų – kol kas taip pat nėra garantijų (ne norų ir ketinimų, o faktais pagrįstų argumentų), kad situacija bus reikšmingai pagerėjusi.
Antra aplinkybė. Kinijos invazija į Taivaną. Jei Kinija ryšis užimti Taivaną jėga, – o tokį tikslą Si Dzinpingas yra įvardijęs ir jau surengęs plataus masto Taivano užėmimo pratybas – tokiu atveju apie reikšmingą pagalbą Rytų Europai iš JAV galime tik pasvajoti. Grėsmę pripažįsta ir JAV, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl plačiau neatveriami ginklų sandėliai Ukrainos poreikiams. Jei Europos šalys, kaip ir iki šiol, metų metais kurs planus apie saugumą ateityje, bet vangiai ką nors darys užtikrindami saugumą dabartyje, – grėsmė, kad Rusija atsivėrusiu galimybių langu rizikuos pasinaudoti, yra gana didelė.
Abejoju, kad Rusija ryžtųsi pulti Lenkiją, kuri intensyviai tokiam pavojui ruošiasi, be to, turi visas pagalbos linijas iš Europos nevaržomas jokių Suvalkų koridorių. Tačiau trys Baltijos sesės – Rusiją masinantis, lengvesnis ir įkandamas „lango į Europą“ grobis.
Matant dabartinius mūsų valdžios institucijų, kurios ir turi rūpintis Valstybė saugumu, veiksmus, išties kelia nerimą nuojauta, kad vis dar vadovaujamasi rožinėmis įstojimo į NATO metu suformuluotomis perspektyvomis, kai Lietuvos gynybinė doktrina apsiribojo – grubiai pasakius – išauti į priešo pusę kelis šovinius, kad niekas neabejotų, kaip dėl 1940-ųjų, kad Lietuva buvo inkorporuota į SSSR jėga, ir – dėti į kojas tikintis, kol šalis bus amerikiečių ar dar kieno nors vėliau išvaduota.
Abejingasis. Slaptai.lt foto
Šiandien, kai karas atėjo prie Lietuvos sienų, toks mąstymas nebetinka. Juolab, kad ir po 1940 – 1944-ųjų okupacijų Lietuvą išvadavo ne amerikiečiai ar dar kas nors, o patys Lietuvos žmonės (tiesa, aplinkybes tam labiau formavo didžiosios pasaulio galios ir lemtys).
Galime tikėtis, kad tos dvi invazijai palankios aplinkybės niekada nesusiformuos, tačiau galimybės joms atsirasti – visiškai realios. Bent jau kaimyninė Lenkija pavojaus neignoruoja ir imasi labai konkrečių žygių galimoms grėsmėms atremti. Lietuva, – mato (nuolat prezidentas paskelbia, kad „situacija stebima“), tačiau taip pat akivaizdu, kad pasiruošimas grėsmėms vis dar teorijų, projektų ir ketinimų lygmeniuose. Bent jau jokių reikšmingų požymių nepastebėjau. Visuomenė, kaip nežinojo prieš 1,5 m., taip nežino ir šiandien, ką darytų karo atveju; reikšmingai nepajudėjo iš mirties taško ir rezervo bei visuotinės karinės prievolės klausimai. Tai elementarūs dalykai, kuriuos visuomenės atstovai iškėlė jau Rusijos agresijos Ukrainoje pradžioje, labai tiksliai juos įvardino buvęs amerikiečių pajėgų Europoje vadas Europoje B.Hodgesas.
Įvardino, o kas pasikeitė?
Ketinimai grėsmes valdyti po 3 ar 7 metų, – sveikintini. Tačiau tiek Putinas, tiek Si – gal ir susirgę kiekvienas sava didybės manija, bet vadovausis jie sau, o ne mums palankiais terminais ir argumentais.
Darau prielaidą, kad Lietuvoje priimtas sprendimas – „nekelti panikos“. Žmonėms rūpi Jūros šventė, medžiai Basanavičiaus gatvėje, poeto įpaminklinimas ir kt., – svarbūs ir prasmingi dalykai. Krizių išvakarėse Lietuvos vadovai visada priimdavo tą patį sprendimą – „svarbu, kad nekiltų panika“, nes dėl jos esą bus tik blogiau, nukentės ekonomika, išeis investicijos ir t.t. Vis dėlto, krizės ir jų įveikimas parodė, kad nuo jų nukentėdavo piliečių dauguma, nes būdavo krizėms nepasiruošusi, o valdžios elitas, t.y. turintieji visą informaciją, dažniausiai tik išlošdavo ar bent jau nepatirdavo nuostolių. Tad jei ir šiuo atveju, prisidengiant panikos grėsmėmis priimtas panašus sprendimas skatinantis ignoruoti realias grėsmes – prezidento pasiūlytas Baudžiamojo kodekso pakeitimų projektas numatantis griežtinti bausmes už valstybės išdavimą, įgauna naują – gan saviironišką saviprevencijos atspalvį.
Ukrainos pavyzdys, – pasiruošimas Donbaso, ir nepasiruošimas Chersono – Zaporižės gynybai, akivaizdžiai pademonstravo du dalykus. Pirmuoju atveju – tai, kad pasipriešinti įmanoma, net tokiam monstrui, kaip Rusija, jeigu yra tam pasiruošta. Antruoju – kokiu tempu vyksta nepasiruošusios teritorijos užėmimas ir kokia po to teritorijų atsiėmimo kaina bei padariniai.
Kas turėtų nutikti, kad Lietuvos politikai pradėtų mokytis, kaip ir pilotai, – iš svetimų, o ne iš savų klaidų? Retorinis klausimas, nes vieno vaisto nėra. Turbūt niekas kitas, o tik visuomenė gali paskatinti atsakingus už šalies gynybą veikėjus išlipti iš limuzinų (nuo paspirtukų) ir „pajudinti subines“. Jei ir ne iš meilės Lietuvai, tai bent jau iš baimės netekti savo galių. Kitas variantas, judinti subines privers kokie nors Putino virėjo galvažudžių ekscesai pasienyje. Paradoksalu, bet įvykių tam tikroj teritorijoj nebuvimas karo metu – nebūtinai yra „geros žinios“.
Lietuvos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Prieš kelis mėnesius atlikto soc. tyrimo duomenimis, ginklu Lietuvą pasiryžę ginti 14 proc. šalies gyventojų. Skirtingai nuo skeptikų, manau, kad tai ne taip jau mažai. Apie 200 tūkst. vyrų ir moterų nusiteikę invazijai realiai pasipriešinti, tačiau kol kas situacija tokia, kad 80 proc. iš jų, jei ir bandytų, taptų banalia mėsa, geriausiu atveju – išpildytų tik Pilėnų gynėjų misiją.
Ketinimas po keleto metų įsigyti tankų (puolamųjų ginklų) bei vokiečių tankų brigados (t.y. puolamojo vieneto) dislokavimas, turi savo taktinės logikos NATO ir Rusijos karo kontekste (iš esmės – Trečio pasaulinio), tačiau artimesnėje perspektyvoje, tai – vanduo ant putiniškos propagandos malūno (jei NATO dislokuoja puolamuosius ginklus, reiškia – puls). Oro gynybos sistemų įsigijimai, valstybės sienų įtvirtinimas analogiškai Donbaso linijai, veiksmingo kariuomenės rezervo suformavimas ir visuomenės paruošimas karo grėsmėms – dalykai, kurie jau buvo aktualūs vakar, yra šiandien ir bus rytoj. Tačiau diskusijoms apie tai, tarsi suteikta „slaptumo žyma“.
Kai Lenkija šiais metais skiria 3 ir ketina skirti iki 4 proc. BVP šalies gynybai, o Lietuva giriasi, kad jau perkopė 2,5 proc. – kyla logiškas klausimas, kuo Lietuva yra saugesnė už pietinę kaimynę? Aiškaus atsakymo šalies vadovai nėra pateikę, nes samprotavimai apie „kitus poreikis“ (tarsi, jų neturi Lenkija) arba Lietuvos gynybos „pasiekimus ir nuopelnus“ po būsimų 10 metų, niekaip nepadidina saugumo šiandien ir bent jau 1 metams į priekį. Atsakymą dėl šio atsainaus požiūrio randu tik kitais metais vykstančių Prezidento, Seimo, Europos parlamentų rinkimų kontekste, – mąstoma, jog šių sunkių sprendimų pavyks išvengti ir jau kitas Prezidentas, Seimas, EP nariai galės tuo rūpintis. Tačiau gyventojai Lietuvoje, piliečiai, ir prieš, ir po rinkimų – išliks tie patys.
Kinijai pasirengti ir surengti plataus masto Taivano užėmimo pratybas neprireikė net vieno mėnesio. Rusijos pramonė persiorientuoja į karo priemonių gamybą. Nors rusiška technika vakarietiškai neprilygsta, tačiau prasčiausias tankas turi nepalyginamą pranašumą prieš A4 formato „ketinimų protokolą“.
Evakuacijos planas. Lenkija
Nesenai Lenkijoje stabtelėjus Augustave, akis užkliuvo už standartinio ženklo aikštutėje prie savivaldybės – „Susirinkimo vieta evakuacijai“. Tylus ir konstruktyvus priminimas Lenkijos gyventojams, kad Suvalkų koridorius už 35 km. Kokie ženklai/ priminimai apie tai yra Lazdijuose, Alytuje, Marijampolėje, Vilniuje? Ar tai taip pat tik retorinis klausimas? Jei nėra ir nebus evakuacijos kelių, yra kitų ir kitokių klausimų, atsakymai į kuriuos aktualūs ir 14 proc. potencialių gynėjų, ir 86 proc. ketinančių emigruoti, pasilikti, kovoti savais būdais. Jei atsakymus turi 1-2 proc. vadinamojo elito, būtų aktualu, konstruktyvu ir sąžininga, – net jei atsakymai ir ne tie, kokius paprastai norime išgirsti, – su visuomene jais pasidalins dabar, o ne po metų kitų, kažkur iš anapus Atlanto.
Nežinau, kaip kitus, bet mane jau pradeda erzinti valdžios veikėjai su gudria šypsenėle globėjiškai aiškinantys, kad „esame saugūs, kaip niekad“, „situacija stebima“, „vokiečių brigada bus“, „planai – atnaujinti“. Užtektų vieno atsakymo, – kiek tų planų įgyvendinome mes procentais. Jau senai nebedegu perdėtu entuziazmu ir iniciatyvumu, todėl tikrai nežinau, kaip geriausiai galėčiau panaudoti ginklų naudojimo įgūdžius, kokius pasirinkimų variantus turės mano artimieji? Dar vienas klausimas, ar neatėjo laikas konstatuoti, kad Ukrainos rėmimas (kuris turi tęstis) nebepakankama priemonė Lietuvos saugumui padidinti.
Moralas logiškas – atgrasymo augimas turi būti tiesiogiai proporcingas grėsmės augimui ir jei vyksme nedalyvausime – augs tik grėsmė.
Aleksandras Valentas (publikuota iš autoriaus Facebook)
Veto antspaudas
Pasibaigus Vilniaus NATO viršūnių susitikimui politikų viešai sakomas optimizmas dėl pasiekimų yra rezervuotas – pripažįstama, kad formuluotė dėl Ukrainos perspektyvos Aljanse galėjo būti konkretesnė. Nepaisant viešai reiškiamo politikų nusivylimo, Lietuva nepasinaudojo veto teise, nors apie tokią galimybę dar prieš renginį viešai svarstė Prezidentūra.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas pripažįsta, kad derantis dėl Ukrainos perspektyvos NATO pritrūko tvirtesnės kitų Rytų flango valstybių paramos. Taip pat, pasak politiko, reikia suvokti, kad veto teisė turėtų būti naudojama tada, kai yra realios galimybės kažką pasiekti. Politikas abejoja, kad šioje situacijoje tokios galimybės buvo.
Savo ruožtu Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Žygimantas Pavilionis stebisi, kodėl Lietuva taip anksti sutiko su iki galo netenkinančiu deklaracijos tekstu. Politikas mano, kad Lietuvos moralinė atsakomybė buvo bent jau palaukti, kol pasisakys į Vilnių atvykęs Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis. Todėl politikas mano, kad Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda su kompromisinėmis formuluotėmis sutiko per anksti.
L. Kasčiūnas: pritrūko tvirtesnės kitų Rytų flango valstybių paramos
NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas pripažįsta, kad NATO viršūnių susitikimo metu prirūko tvirtesnės Rytų flango valstybių paramos.
„Kitų Rytų flango valstybių tvirtesnės paramos pritrūko. Matyt, dėl to, kad kitokią nuomonę turėjusių Aljanso valstybių pusėje buvo pernelyg didelį svorį turinčios valstybės ir tai yra realybė“, – Eltai teigė L. Kasčiūnas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Mes stumdami šį klausimą turime suvokti, kad resursas, kurio reikės užtikrinti įsipareigojimą ukrainiečiams, jau tampant NATO nariais, jis yra didžiųjų valstybių rankose. Tų, kurios turi galią“, – taip pat akcentavo politikas.
NSGK pirmininkas taip pat pripažįsta abejojantis, ar Lietuvos sprendimas vetuoti deklaracijos tekstą būtų kažką pakeitęs.
„Veto irgi turi būti naudojamas tada, kai tu matai, kad realiai gali kažką pakeisti. Nesu tikras, ar buvo tokia situacija“, – sakė jis.
Ž. Pavilionis: turėjome laikytis kiečiau
Savo ruožtu URK pirmininkas Ž. Pavilionis negaili kritikos NATO viršūnių susitikimo metu priimtiems sprendimams. Visgi politikas pripažįsta, kad nedidelė pažanga, siekiant, kad Ukraina gautų pakvietimą į Aljansą, buvo padaryta.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
„Aš (pasiektam rezultatui – ELTA) rašyčiau trejetą ar ketvertą. Manau, čia trečdalis kelio į pakvietimą, bet tas trečdalis yra. (…) Mažą landą pramušėme į tą pakvietimą, kurio taip norėjome. Nes tikrai prieš pusę metų, patikėkite, net nebūtume svajoję apie tai, o prieš metus apskritai iš mūsų būtų pradėję juoktis“, – Eltai teigė Ž. Pavilionis.
Visgi politikas stebisi, kodėl Lietuva taip anksti sutiko su deklaracijos tekstu. Pasak jo, Lietuvos moralinė pareiga buvo bent jau sudaryti galimybes V. Zelenskiui pasisakyti, iki susiderant dėl galutinio teksto.
„Galutinėje fazėje lieka valstybių vadovai, nes mūsų diplomatai, puikiai žinau, kad kovojo iki paskutinės minutės, tol, kol klausimas neperėjo ant vadovų stalo. Kaip ne vieną kartą panašiuose samituose dalyvavęs – ir ES, ir NATO – aš asmeniškai nustebau, kodėl taip anksti mes sutikome su tekstu. Kodėl nepalaukėme prezidento Zelenskio, kuris su visa mūsų simpatija, net ašaromis, aplodismentais, širdimis, matydamas mūsų vėliavas, lipo ant pakylos Lukiškių aikštėje“, – apgailestavo Ž. Pavilionis.
„Ir kai jis lipo ant pakylos, aš supratau, kad tekstas jau buvo suderintas. Man tai pasirodė keista, nes, aš maniau, kad mes jį pasikvietėme tam, kad panaudoti jo, sakyčiau, net unikalią jėgą. (…) Manau, kad būtų buvę protingiau šią jėgą panaudoti iki pat (susitikimo – ELTA) antros dienos ryto“, – sakė jis.
Ž. Pavilionis įsitikinęs, kad Lietuva turėjo pilną teisę pasinaudoti vienbalsiškumo principu.
„Puikiai žinote, kad NATO galioja vienbalsiškumas. Jeigu vengrai ar bet kokia kita šalis laiko įvairius klausimus pakėlusi dėl įvairių dalykų, tai gal ir Lietuva galėjo tą kalaviją pakeltą palaikyti šiek tiek ilgiau, nes laikėme jį už Ukrainą“, – pabrėžė URK pirmininkas.
Jis leidžia suprasti, kad tai, jog iki galo nebuvo pasiryžta spausti NATO partneres dėl Ukrainos perspektyvų NATO, buvo prezidento Gitano Nausėdos atsakomybė.
„Sprendimą tokioje situacijoje priima vadovas. Delegacijos vadovo sprendimas buvo priimtas priimti tekstą anksčiau negu prezidentas Zelenskis užlipo ant pakylos“, – apgailestavo Ž. Pavilionis.
„Stuburą laikyti visada sunku, lengviausia jį nuleisti. Ir stuburo tvirtumas nepriklauso nuo aplinkinių stuburo tvirtumo. Čia tiesiog yra apsisprendimas, kas yra svarbiau. Tai, manau, kad turėjome laikytis kiečiau“, – dar kartą pabrėžė politikas.
R. Lopata: neabejoju, kad apie veto galimybę net nebuvo svarstyta
Savo ruožtu NSGK narys Raimundas Lopata įsitikinęs, kad apie galimybę pasinaudoti veto teisę Lietuva net nesvarstė.
„Neabejoju, kad (veto galimybė – ELTA) net nebuvo svarstyta“, – Eltai teigė R. Lopata.
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Politikas mano, kad Prezidentūros kalbos apie tai, kad veto galimybė galėtų būti svarstoma, buvo skirtos tik vidaus auditorijai.
„Prezidentas žaidė daugiau vidaus rinkai ir tiek“, – sakė parlamentaras.
ELTA primena, kad šią savaitę Vilniuje vykusiame NATO daugiausiai dėmesio sulaukė Ukrainos narystės NATO klausimas. Kyjivas tikėjosi gauti aiškų signalą dėl narystės perspektyvos, tačiau Vakarų lyderiai dar iki prasidedant susitikimui Vilniuje akcentavo, kad tęsiantis karui Ukrainai nebus leista prisijungti prie NATO gretų.
Po ilgų derybų dėl Kyjivo transatlantinės perspektyvos formuluotės susitikimo komunikate, Aljansas patvirtino, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“. Taip pat sutarta atsisakyti narystės veiksmų plano (MAP), patvirtina ilgalaikė karinė parama. Taip pat nutarta oficialiai įsteigti NATO-Ukrainos tarybą ir suglaudinti dvišalius politinius ryšius.
Tačiau lūkesčiai dėl pakvietimo į NATO liko neišpildyti – komunikate nurodoma, kad tam kelias bus atviras tik tada, „kai sąjungininkai pritars ir kai bus įvykdytos sąlygos“. Visgi, kokie yra pastarieji reikalavimai, komunikate nenurodoma. NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Emblema
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino. Taip jis teigė dar prieš paviešinant komunikate nugulusias kompromisines formuluotes.
Savo ruožtu prezidentas G. Nausėda neslepė, kad dėl prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimo apie neva „absurdišką“ NATO viršūnių susitikimo formuluotę dėl Ukrainos narystės Aljanse, prie derybinio stalo buvo kilusi emocinė įtampa.
Lietuvos prezidentas pripažino, kad tuo metu buvo atsiradusi galimybė, jog visas NATO viršūnių susitikimas gali apskritai žlugti.
Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, liepos 14 d. (ELTA). Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, komentuodamas NATO viršūnių susitikimo Vilniuje sprendimą dėl Ukrainos, pareiškė, kad Aljansas turėjo ryžtingiau veikti Kyjivo narystės klausimu. B. Johnsonas tai rašo savaitinėje laikraščio „Daily Mail“ skiltyje.
Ekspremjeras pabrėžė, kad Ukraina moka didelę kainą Rusijos sukeltame plataus masto kare, kuris tęsiasi jau daugiau kaip 500 dienų. „Šią savaitę NATO šalių lyderiai turėjo parodyti savo kolektyvinę pagarbą ir dėkingumą už didvyrišką Ukrainos pasipriešinimą kovoje, kurioje nė vienas NATO karys nebuvo sužeistas ir nežuvo, nes mes NATO šalyse žinome – ir nuolat sakome – kad ukrainiečiai kovoja už mus visus“, – pažymėjo jis.
Pasak B. Johnsono, „Vilniaus viršūnių susitikimo išvados nėra tvirtesnės ar įtikinamesnės už 2008 metų išvadas Bukarešte“, todėl „nenuostabu, kad prezidentui Zelenskiui iš pradžių buvo sunku nuslėpti savo nusivylimą“.
„Kada „sąjungininkai sutiks“? Kada sąlygos „bus įvykdytos”? Sprendžiant iš Bukarešto išvadų, sąjungininkai dėl viso to susitarė prieš 15 metų! Kada išmoksime pastarųjų 20 bendravimo su Putinu metų pamoką? Kaip tik mūsų neapsisprendimas, mūsų dvejojimas, mūsų mėginimai vaikytis du kiškius ir paskatino jį įsiveržti“, – pabrėžia B. Johnsonas.
Būtent todėl, pažymi buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas, Aljansas turi kuo greičiau pasiūlyti aiškų Ukrainos stojimo į NATO grafiką. Didžioji Britanija atkakliai dirba neviešą darbą, kad šis tikslas būtų pasiektas, priduria jis.
Šiomis dienomis B. Johnsonas pažymėjo stabilios Vakarai pagalbos Ukrainai svarbą ir perspėjo dėl „nuovargio nuo Ukrainos“.
V. Zelenskis kreipėsi į Lietuvą: Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę. Dainius Labutis. ELTA fotografija
Prezidentas Gitanas Nausėda neslepia, kad dėl prezidento Volodymyro Zelenskio pareiškimo apie neva „absurdišką“ NATO viršūnių susitikimo formuluotę dėl Ukrainos narystės Aljanse, prie derybinio stalo buvo kilusi emocinė įtampa.
G. Nausėda pripažįsta, kad tuo metu buvo atsiradusi galimybė, jog visas NATO viršūnių susitikimas gali apskritai žlugti.
„Drama buvo labai didelė ir aš vienu metu tikrai turėjau pagrindo nuogąstauti, kad tekstas gali staiga tapti daug blogesnis arba bus neįtraukti tie dalykai, kurie yra nepaprastai svarbūs ir mums, ir Ukrainai“, – ketvirtadienį LRT televizijai sakė G. Nausėda.
„Tuo metu tiesiog puikiai suvokiau, kad mes jau pasiekėme maksimumą ir bet koks mėginimas eiti toliau sužlugdys patį Vilniaus viršūnių susitikimą. Aš labai atsakingai tai sakau. Taip galėjo atsitikti“, – pažymėjo prezidentas.
G. Nausėda neatskleidžia, kurios partnerės į V. Zelenskio pareiškimą reagavo aštriausiai. Visgi, pažymi prezidentas, emocinga lyderių reakcija buvo trumpalaikė.
„Apskritai nuotaika buvo tokia, kad na, žiūrėkite, mes stengiamės padaryti viską, ką galime, tikrai dedame daug pastangų ir mes tikrai nenusipelnome galbūt tokio įvertinimo kaip absurdas ar dar kažkaip panašiai. Tai buvo labai trumpalaikis momentas ir ne tiek svarbu, kaip ten kas buvo, bet svarbiausia, kaip viskas baigėsi“, – teigė prezidentas. Volodymiras Zelenskis – Vilniuje. Dainius Labutis. ELTA fotografija
Anot G. Nausėdos, kai kurioms Aljanso narėms pasipiktinimą sukėlęs V. Zelenskio „Twitter“ įrašas galėjo būti ne tik emocinė, bet ir derybinė išraiška.
„Pirma, tai yra emocinis fonas. (…) Suprantu prezidento Zelenskio tviterio įrašą, apskritai suprantu, jog emocinis fonas yra toks, kad mes turbūt net negalime įsijausti į padėtį žmogaus, kuris vadovauja valstybei, besiginančiai nuo kruvino agresoriaus“, – sako G. Nausėda.
„Antra, tai yra taip pat ir derybinis svertas, nes tuo metu sprendimai dar nebuvo priimti“, – pažymi prezidentas.
ELTA primena, kad šią savaitę Vilniuje vykusiame NATO daugiausiai dėmesio sulaukė Ukrainos narystės NATO klausimas. Kyjivas tikėjosi gauti aiškų signalą dėl narystės perspektyvos, tačiau Vakarų lyderiai dar iki prasidedant susitikimui Vilniuje akcentavo, kad tęsiantis karui Ukrainai nebus leista prisijungti prie NATO gretų.
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
Po ilgų derybų dėl Kyjivo transatlantinės perspektyvos formuluotės susitikimo komunikate, Aljansas patvirtino, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“. Taip pat sutarta atsisakyti narystės veiksmų plano (MAP), patvirtina ilgalaikė karinė parama. Taip pat nutarta oficialiai įsteigti NATO-Ukrainos tarybą ir suglaudinti dvišalius politinius ryšius.
Tačiau lūkesčiai dėl pakvietimo į NATO liko neišpildyti – komunikate nurodoma, kad tam kelias bus atviras tik tada, „kai sąjungininkai pritars ir kai bus įvykdytos sąlygos“. Visgi, kokie yra pastarieji reikalavimai, komunikate nenurodoma.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino. Taip jis teigė dar prieš paviešinant komunikate nugulusias kompromisines formuluotes.
Volodymyras Zelenskis – renginyje „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO”. ELTA / Dainius Labutis
Ukraina apgins ir savo, ir sąjungininkų laisvę, sako Vilniuje viešintis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
„Čia, Vilniuje, mes matome Europos progresą. Čia žmonės žino, kas yra saugumas ir kaip jį pasiekti. Ir žino, kad saugumas yra kartu su Ukraina“, – antradienio vakarą Lukiškių aikštėje baigiamosios akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ renginyje sakė Ukrainos prezidentas.
„Ukrainos vėliavos Lietuvos gatvėse vienareikšmiškai įrodo – mes jau esame sąjungininkai ir Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę“, – patikino V. Zelenskis.
Kreipdamasis į lietuvius, Kyjivo lyderis dėkojo už suteiktą karinę bei humanitarinę pagalbą, šalyje priimtus Ukrainos karo pabėgėlius.
„Aš dėkingas tau, Vilniau, ir visiems Lietuvos miestams, miesteliams ir kiekvienam, kuris palaikė Ukrainą, kad priglaudė mūsų žmones, kurie pas jus, Lietuvoje, gelbėjosi nuo karo veiksmų“, – kalbėjo prezidentas V. Zelenskis.
Jis dėkojo Lietuvai ir už tvirtą poziciją dėl Ukrainos transatlantinės perspektyvos NATO Aljanse.
„Dėkui jums už jūsų pagalbą mūsų gynybai ir jūsų labai aiškią, sąžiningą ir drąsia poziciją dėl Ukrainos pakvietimo į NATO“, – dėkojo prezidentas.
Tvirtina, kad Ukraina užtarnavo narystę NATO: klausia, ar tai per didelis noras
V. Zelenskis akcentavo, kad atvyko į Vilniaus NATO viršūnių susitikimą tikėdamas, kad sulauks sprendimų dėl narystės, kurių Ukraina, pasak jo, nusipelnė.
V. Zelenskis kreipėsi į Lietuvą: Ukraina apgins ir savo, ir jūsų laisvę. Dainius Labutis. ELTA fotografija
„Atvažiavau šiandieną čia su savo tikėjimu, su tikėjimu į sprendimą, su tikėjimu į partnerius ir su tikėjimu į stiprų NATO. Tai yra į NATO, kuris neabejoja, kuris nepraranda laiko“, – kalbėjo V. Zelenskis.
„Ir aš tai norėčiau, kad mūsų tikėjimas taptų įsitikinimu į tuos sprendimus, kuriuos mes visi užtarnavome. Mes visi užtarnavome ir kiekvienas iš mūsų laukia: kiekvienas mūsų karys, kiekvienas mūsų pilietis, kiekviena mūsų mama, kiekvienas mūsų vaikas. Ar tai yra per didelis noras?“, – kėlė klausimą Ukrainos prezidentas.
„NATO suteiks Ukrainai saugumą. Ukraina padarys NATO stipresnę. Šlovė Ukrainai, šlovė Lietuvai“, – teigė V. Zelenskis.
„Niekada ir niekam negalima dairytis į Maskvą“
Renginio metu Lukiškių aikštėje iškelta Ukrainos vėliava, kuri į Lietuvą buvo atnešta bėgikų iš pat Bachmuto. Kreipdamasis į susirinkusius žmones, V. Zelenskis pabrėžė – „niekada ir niekam negalima dairytis į Maskvą“.
„Mūsų karinė vėliava iš Bachmuto reiškia, kad niekada niekam – ir lietuviams – niekada neprireiks kovoti prieš rusų karius“, – sakė Ukrainos prezidentas.
„Ši mūsų vėliava reiškia, kad niekad daugiau nebus jokių deportacijų iš Baltijos šalių į Sibirą, niekada nebus Lenkijos padalinimo ir niekada nieks nepažemins Vengrijos. Niekada niekas nematys tankų Prahoje, nebus jokio Žiemos karo Suomijoje, niekada nebus jokios okupuotos Europos“, – teigė jis.
V. Zelenskį Lukiškių aikštėje pasitiko ir pasveikino G. Nausėda
Lukiškių aikštėje prezidentą V. Zelenskį pasveikino ir šalies vadovas Gitanas Nausėda. Jis pabrėžė neabejojantis, kad Ukraina taps NATO nare ir Aljansas neturi „teisės elgtis kitaip“.
Lukiškių aikštėje baigiamosios akcijos „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO“ renginyje. ELTA. Dainiaus Labučio fotografija
„Noriu pasidžiaugti tuo, kad einame į priekį, ir tikiu, kad tikrai Ukraina bus NATO narė. Mes neturime teisės elgtis kitaip“, – pažymėjo G. Nausėda.
„Šiandien ta kaina, kurią moka Ukraina, yra pati didžiausia – kraujo kaina. Ir savo kraujo kaina jie perka mums laiką, kad galėtume pasiruošti ir duoti tvirtą atkirtį Rusijai. Nepraeis Rusija, sustos ji tenai, įklimps ir bus išspirta atgal“, – pažymėjo jis.
Į Vilnių V. Zelenskis antradienį atvyko Lenkijos valstybiniu lėktuvu.
ELTA primena, kad Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas antradienio vakarą pareiškė, kad Ukraina kvietimo į NATO sulauks, kai bus įvykdytos reikiamos sąlygos.
„Mes aiškiai pasakėme, kad pakvietimas bus pateiktas tada, kai bus įvykdytos reikiamos sąlygos“, – Vilniuje teigė generalinis sekretorius.
Pasak NATO generalinio sekretoriaus Aljanso sąjungininkės antradienį susitarė dėl tvirtos ir vieningos bei teigiamos žinutės Ukrainai, taip pat dėl tebesitęsiančios paramos ir dėl kelio, kuris ves link narystės.
Prieš atvykdamas į viršūnių susitikimą V. Zelenskis pareiškė, kad „absurdiška“ nenustatyti Ukrainos narystės NATO termino ir kad neatrodo, jog narės būtų pasirengusios pakviesti Ukrainą į Aljansą arba padėti jai tapti nare.
ELTA primena, kad antradienį Vilniuje prasidėjo dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas. Ukraina tikisi sulaukti konkretaus sprendimo dėl savo narystės Aljanse.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas susitiko su ES vadovu dėl Švedijos siekio įstoti į NATO. EPA-ELTA nuotr.
Po NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pirmadienį Vilniuje, NATO viršūnių susitikimo išvakarėse, surengto Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano ir Švedijos ministro pirmininko Ulfo Kristerssono susitikimo NATO vadovas pranešė, kad „prezidentas R. T. Erdoganas sutiko pritarti Švedijos narystei NATO“.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas sutiko perduoti Švedijos prašymą įstoti į NATO savo parlamentui patvirtinti, pranešė Aljanso vadovas po derybų Vilniuje su R. T. Erdoganu ir U. Kristerssonu.
J. Stoltenbergas sakė, kad Turkija sutiko judėti į priekį, ir paskelbė: „Tai – istorinė diena“. „Tai padarys NATO sąjungininkes stipresnes ir saugesnes“, – pridūrė jis.
Švedijos užsienio reikalų ministras Tobiasas Billstromas sakė, jog premjeras ir prezidentas sukirto rankomis, o tai reiškia, kad dabar prasidės ratifikavimo procesas.
Bendrame trijų lyderių paskelbtame pranešime nenurodyta, per kiek laiko Turkijos parlamentas turi ratifikuoti Švedijos paraišką. Ją ratifikavo visos NATO narės, išskyrus Turkiją ir Vengriją.
Šis netikėtas pranešimas paskelbtas po to, kai R. T. Erdoganas anksčiau pirmadienį susiejo Švedijos narystę NATO su įstrigusių Turkijos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje atgaivinimu.
Po trišalių derybų paskelbtame pareiškime sakoma, kad Turkija ir Švedija glaudžiai bendradarbiaus „koordinuodamos kovą su terorizmu“ bei stiprins dvišalius prekybos ryšius.
„Švedija aktyviai rems pastangas atgaivinti Turkijos stojimo į ES procesą, įskaitant ES ir Turkijos muitų sąjungos modernizavimą ir vizų liberalizavimą“, – sakoma pareiškime.
Prezidentas Gitanas Nausėda. NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. ELTA / Josvydas Elinskas
Prezidentas Gitanas Nausėda sveikina NATO viršūnių susitikimo išvakarėse Turkiją ir Švediją pasiekus sutarimo dėl Stokholmo narystės Aljanse.
„Vilniuje įvyko lūžis dėl Švedijos stojimo į NATO! Tikėtina, kad Aljansas pasveikins Švediją kaip pilnateisę narę“, – pirmadienio vakarą savo „Twitter“ paskyroje rašė šalies vadovas.
„Tai ženkliai sustiprins Baltijos jūros regioną ir visą Aljansą. Esame vieningi ir esame stiprūs!“ – džiaugėsi G. Nausėda.
Vilniaus viršūnių susitikimo išvakarėse NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kartu su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu bei Švedijos premjeru Ulfu Kristerssonu susėdo prie bendro derybų stalo išspręsti dvišalius nesutarimus. Prieš susitikimą viltasi, kad Ankara atsisakys vetuoti Švedijos narystę.
Po keletą valandų trukusių derybų, vėlų pirmadienio vakarą pranešta, kad Turkijos prezidentas sutiko nedelsiant pateikti šalies parlamentui ratifikuoti Švedijos stojimo protokolą.
Turkijos vadovybė blokavo Švedijos stojimą, teigdama, kad Stokholmas esą nepakankamai kovoja su „teroristinėmis organizacijomis“, turėdama omenyje kurdų Darbininkų partiją. Be to, pokalbius tarp šalių lyderių apsunkina ir pastaruoju metu Stokholme užfiksuotas incidentas, kai protesto metu buvo sudegintas Koranas.
Savo ruožtu NATO plėtros procesus vilkina ir Vengrija, paskelbusi, kad balsavimą dėl dokumentų ratifikavimo nukėlė iki rudens.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą, Švedija ir Suomija pasiprašė priimamos į NATO. Suomija tapo oficialia Aljanso nare nuo šių metų balandžio.
Galingi, nes vieningi
Berlynas, liepos 9 d. (dpa-ELTA). Prieš ateinančią savaitę Vilniuje vyksiantį NATO viršūnių susitikimą Ukraina toliau spaudžia aljanso nares susitarti dėl vienareikšmiško įsipareigojimo priimti šalį į Vakarų gynybos aljansą.
„Vilniuje vyksiančiame viršūnių susitikime tikimės aiškaus ir nedviprasmiško kvietimo bei krypties prisijungti prie NATO“, – dpa teigė Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Oleksijus Makejevas.
Pasak ambasadoriaus, nors per dieną įstoti nepavyks, jis tikisi, kad NATO nebeleis palikti dviprasmybių.
Antradienį ir trečiadienį Lietuvos sostinėje Vilniuje susitiks 31 NATO valstybės vadovai. Jie aptars ir Ukrainos narystės NATO perspektyvas.
O. Makejevas perspėjo, kad nedera kartoti 2008 m. Bukarešte vykusio NATO viršūnių susitikimo klaidų. Tuomet būtent Vokietija, vadovaujama tuometinės kanclerės Angelos Merkel, prieštaravo, kad Ukraina būtų greitai priimta į aljansą. „Jei Ukraina jau 2014 m. būtų buvusi NATO narė, tikrai nebūtų buvę Krymo aneksijos, karo Donbase ir dabar vykstančio Rusijos plataus masto agresijos karo“, – sakė ambasadorius.
O. Makejevas atkreipė dėmesį į neseniai atliktą apklausą, kurios duomenimis – daugiau nei pusė vokiečių pasisako už Ukrainos prisijungimą prie NATO anksčiau ar vėliau. „Jei jau dabar daugiau nei pusė apklaustųjų Vokietijoje pasisako už tai, kad Ukraina įstotų į NATO, vadinasi, suprantama, kad mūsų narystė reiškia ne eskalaciją, o kelią į taiką“, – sakė jis. „Vienintelis būdas nutraukti Rusijos agresiją prieš Europą yra pasiųsti stiprų signalą iš 2023 m. NATO viršūnių susitikimo, kuris turi visas galimybes įeiti į istoriją“, – tvirtino Ukrainos ambasadorius Vokietijoje.
Šeštadienį paskelbtoje „YouGov“ apklausoje 42 proc. respondentų Vokietijoje pasisakė už Ukrainos prisijungimą prie NATO pasibaigus Rusijos invazijai.
Net 13 proc. pasisakė už skubų prisijungimą dabartinio karo metu. Tik 29 % iš esmės nepritaria Ukrainos prisijungimui prie aljanso.
Telefonas mobilusis. Slaptai.lt nuotr.
Šeštadienį reklaminės akcijos „Call Russia“ iniciatoriui Tomui Balžekui paskelbus, kad iniciatyva stabdoma, į tai sureagavo ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Anot ministro, ši akcija, išplatinta likus vos keletui dienų prieš NATO viršūnių susitikimą, yra nederama.
„Demokratiškoje ir laisvoje Lietuvoje verslas ir nevyriausybinės organizacijos yra savarankiški bei gali nepriklausomai siūlyti savo idėjas bei akcijas visuomenei. Tačiau ši akcija akivaizdžiai pasirodė netinkamu metu ir netinkamoje vietoje ir, mano manymu, su netinkama žinia. NATO summitas pirmiausia yra apie Lietuvos didesnį saugumą, mūsų sąjungininkus Aljanse bei tikslą kuo labiau padėti ukrainiečiams laimėti karą ir kuo greičiau į aljansą pakviesti Ukrainą“, – Eltai teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
G. Landsbergio teigimu, sostinės reklaminiuose stenduose pasirodžiusi kampanija yra pernelyg dviprasmiška ir, kaip parodė šeštadienio incidentai Vilniuje, supriešinanti visuomenę.
„Akcijos organizatorių pasirinkta žinia bei forma sukelia dviprasmišką įspūdį, neperduoda tos žinios, kurios nuoširdžiausiai siekia Lietuvos visuomenė, supriešina mus belaukiant summito. Gerai, kad akcijos organizatoriai išgirdo visuomenės reiškiamą nuomonę ir ištaisys padarytą klaidą“, – pažymėjo ministras.
ELTA primena, socialiniuose tinkluose kilus diskusijai apie akcijos „Call Russia“ tinkamumą, šeštadienį Vilniuje sugadinti keletas minėtą iniciatyvą skelbiančių reklaminių stendų.
Sostinės centre, Gedimino prospekte, vienas tokių stendų su užrašu „Ar skambinai Rusijai šiandien?“, buvo apvyniotas juoda celofanine plėvele.
Socialiniuose tinkluose paplito ir daugiau nuotraukų apie celofaninė plėvele Vilniuje apvyniotus reklaminius „Call Russia“ stendus, kai kurie jų apipaišyti užrašais „F-16!“.
Reaguojant į incidentus sostinėje, akcijos iniciatorius Tomas Balžekas šeštadienio vakarą savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasidalijo įrašu, kuriame praneša, kad reklaminė kampanija stabdoma.
„Tai, kas buvo grįsta tik gerais ketinimais, sukėlė didelį visuomenės pasipriešinimą“, – teigė jis socialiniame tinkle.
Komentuodamas daug neigiamo visuomenės vertinimo sulaukusią iniciatyvą, jos autorius pripažįsta, kad ją rengiant klaidų vis dėlto išvengta nebuvo.
„Kartu pripažįstu, kad dabar planuojant komunikacijos kampaniją padaryta klaidų. Manau, kad komunikacijos žinutė turėjo būti aiškesnė, nekelti dviprasmiškų minčių, neva skatiname skambinti ir tartis su putinu. Kategoriškai atmetu tokias prielaidas ir intencijas“, – sakė T. Balžekas.
R. T. Erdoganas: Ukraina nusipelno narystės NATO. EPA-ELTA nuotr.
Ankara, liepos 8 d. (dpa-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė paramą Ukrainos narystei NATO. „Nėra abejonių, kad Ukraina nusipelno narystės NATO“, – sakė jis penktadienį Stambule po susitikimo su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Kartu R T. Erdoganas pabrėžė, kad kare tarp Rusijos ir Ukrainos „abi pusės“ turėtų „grįžti prie taikos derybų“.
R. T. Erdoganas, be to, paskelbė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas rugpjūčio mėnesį pirmą kartą nuo Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. vasario 24 d. apsilankys Turkijoje. Susitikime su V. Putinu esą bus kalbama ir apie susitarimo dėl ukrainiečių grūdų eksporto pratęsimą. Šio susitarimo galiojimas baigiasi liepos 17 d.
Pasak R. T. Erdogano, jis apie grūdų susitarimą kalbėjosi ir su V. Zelenskiu. „Tikimės, kad susitarimas bus pratęsiamas bent kartą per tris mėnesius, o ne kas du mėnesius. Mes to sieksime ir mėginsime bendrą galiojimo terminą pratęsti iki dviejų metų, – kalbėjo R. T. Erdoganas spaudos konferencijoje su V. Zelenskiu. – Esu įsitikinęs, kad visos suinteresuotos šalys, suprasdamos globalią atsakomybę, atitinkamai elgsis“.
Rusija po invazijos į Ukrainą praėjusių metų vasarį kelis mėnesius blokavo kaimyninės šalies grūdų eksportą. 2022 m. vasarą, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms (JT) ir Turkijai, abi karo šalys pasiekė susitarimą, vėl leidusį laivais gabenti ukrainietiškus grūdus. Pastarąjį kartą susitarimas gegužės viduryje buvo pratęstas dar dviem mėnesiams.
Antrankiai
Stokholmas, liepos 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Švedijos teismas nuteisė kalėti turką už „mėginimą finansuoti terorizmą“ paremiant prokurdišką organizaciją. Tai pirmas toks nuosprendis šioje Skandinavijos šalyje, siekiančioje Ankaros pritarimo narystei NATO.
Vyras, Stokholmo apygardos teismo apibūdintas kaip vyresnis nei 40 metų iš Turkijos kilęs kurdas, pripažintas kaltas ir dėl turto prievartavimo sunkinančiomis aplinkybėmis bei nusikaltimo, susijusio su šaunamuoju ginklu. Teismas jam skyrė ketverių su puse metų laisvės atėmimo bausmę ir deportaciją ją atlikus.
Vyras buvo sulaikytas sausį, kai prie vieno Stokholmo restorano grasino ir šaudė. Teisėjas Mansas Wigenas sakė, kad jis „ginklu mėgino gauti pinigų iš Stokholmo kurdų verslininko Kurdistano darbininkų partijai (KDP)“. Pasak teisėjo, KDP vykdė Europoje plačią lėšų rinkimo programą, įskaitant turto prievartavimą. Nuteistojo advokatas sakė su nuosprendžiu nesutinkantis ir jį apskųsiantis.
Turkija blokuoja Švedijos pastangas įstoti į NATO ir kaltina Skandinavijos šalį teikiant prieglobstį „teroristams“, ypač KDP nariams. Ankara prašo Stokholmo išduoti dešimtis žmonių. Pernai liepą Švedija sugriežtino kovos su terorizmu įstatymus, palengvindama baudžiamąjį persekiojimą už teroristinių organizacijų finansavimo veiklą. Tai pirmas kartas, kai naujasis įstatymas jau pritaikytas prieš KDP rėmėją.
Nuosprendis paskelbtas tuo metu, kai NATO būstinėje Briuselyje susitinka aukšti Turkijos ir Švedijos diplomatai. Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas trečiadienį Baltuosiuose rūmuose taip pat susitiko su JAV prezidentu Joe Bidenu aptarti įstrigusios narystės. NATO narės spaudžia Turkiją uždegti žalią šviesą Švedijai iki viršūnių susitikimo Lietuvoje, jis Vilniuje vyks liepos 11-12 dienomis. Turkija ir Vengrija yra vienintelės NATO narės, dar neratifikavusios Švedijos paraiškos, tam reikia visų narių pritarimo.
Turkijos vėliava
Ankara, liepos 4 d. (AFP-ELTA). Antradienį Turkija perspėjo nepasiduosianti spaudimui priimti Švediją į NATO ir sakė vis dar vertinanti, ar Šiaurės šalies narystė būtų naudinga, ar pakenktų blokui.
Užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas išsakė šiuos teiginius likus dviem dienoms iki susitikimo su Švedijos kolega Briuselyje aptarti Stokholmo pastangas, kad Švedija taptų 32-ąja JAV vadovaujamo gynybos Aljanso nare.
NATO tikisi pasveikinti Švediją dar prieš Lietuvoje liepos 11-12 dienomis vyksiantį Aljanso lyderių viršūnių susitikimą. Tačiau Turkija ir kita NATO narė Vengrija atidėlioja ratifikavimą dėl įvairių nesutarimų tiek su Stokholmu, tiek su Briuseliu. Šalims siekiant tapti NATO narėmis būtinas visų galingiausios pasaulyje gynybos organizacijos narių pritarimas.
Per televizijos transliuotą spaudos konferenciją H. Fidanas sakė, kad Turkija niekada nesutiks „su laiko spaudimu kaip metodu“.
Ankarą nuvylė Stokholmo policijos sprendimais išduoti leidimus protestams, per kuriuos prieš islamą nusistatę veikėjai prie Turkijos ambasados ir mečečių degino koraną. Pastarasis toks protestas surengtas pirmąją musulmonų religinės šventės „Eid al-Adha“ dieną praėjusią savaitę ir sulaukė musulmonų pasmerkimo. H. Fidanas pasitelkė šį incidentą kaip pavyzdį, kad Švedija nevykdo įsipareigojimų, prisiimtų prieš metus Madride gavus pirminį Turkijos palaikymą. Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
„Švedijos saugumo sistema nepajėgi sustabdyti provokacijų. Tai atneša į NATO ne daugiau jėgos, o daugiau problemų“, – sakė jis ir pridūrė, jog kalbant apie strategiją ir saugumą, kai aptariama Švedijos narystė NATO, svarbu tai, ar ji „duos naudos, ar bus našta“.
Švedijos vyriausybė sekmadienį kaip „islamofobišką“ pasmerkė korano deginimą praėjusią savaitę. Tačiau užsienio reikalų ministerijos pareiškime pabrėžiama Švedijos Konstitucijos saugoma teisė į susirinkimų, žodžio ir demonstracijų laisvę. Stokholmo policija prieš protestą nusprendė, kad su korano deginimu susijusi rizika „nebuvo tokio pobūdžio, kad pagal galiojančius įstatymus būtų galima pateisinti sprendimą atmesti prašymą“.
Jei paklaustumėte, kas, mano manymu, šiandien vadovauja NATO aljansui, pusiau juokais, pusiau rimtai atsakyčiau – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ne Jensas Stoltenbergas, ne JAV prezidentas Joe Bidenas, ne Prancūzija, ne Vokietija, o būtent V. Putinas.
Žinoma, toks pareiškimas – per daug griežtas, per daug kategoriškas. Ir vis tik manau turįs teisę kritikuoti Aljansą griežtai ir kategoriškai. Kadaise leidau specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, kuriame 1998 – 2003-aisiais paskelbiau pluoštą šiai politinei – karinei struktūrai palankių vertinimų. Už NATO propagavimą Lietuvoje tuometinių Krašto apsaugos ministrų buvau apdovanotas net Padėkos ir Garbės raštais, ženkliukais ir medaliais. Mat anuomet kiekviena proga tvirtinau, jog Lietuva be NATO – Lietuva be ateities. Taip maniau nuoširdžiai, be menkiausių dvejonių.
Šiandien įsitikinęs panašiai – be NATO skėčio tikrai prapultume. Tačiau, kai 2022-ųjų vasarį Rusija užpuolė Ukrainą visa savo galia, pasitikėjimas NATO padorumu, vieningumu ir raumenimis sumažėjo. Sumažėjo ne iki minimumo, bet pasitikėjimas tirpsta kiekvieną dieną. Vadinamasis NATO lietsargis – skylėtas. Dabar net ir primityviam piliečiui aišku, kodėl NATO nei anksčiau, nei dabar nenori į savo gretas priimti Ukrainos. Kalta ne ukrainietiška korupcija, kuri neva veržiasi per kraštus. Kalti ne griežti NATO standartai, kurių Ukraina neva dar nepasiekusi. Kaltas Vašingtono, Berlyno ir Paryžiaus bailumas, cinizmas bei išdavystės.
Galingi, nes vieningi. Slaptai.lt foto
Kaltas ir padorumą, sąžiningumą, teisingumą neva puoselėjančių Vakarų egoizmas: vardan pigesnių dujų ir naftos paaukosime Kremliaus diktatoriui Čečėniją, Gruziją (Sakartvelą), Ukrainą, Moldovą, jam turėtų užtekt šių teritorijų, ir tuomet gyvensime ilgai, turtingai, ramiai.
Bet juk senų seniausiai buvo aišku lyg giedrą dieną šviečiant ryškiai Saulei – V. Putinui neužteks. Jis ne sykį viešai šūkavo, girdi, Maskva privalo grąžinti istorinį teisingumą – atkurti Sovietų Sąjungą. Kaip Vašingtonas, Berlynas ir Paryžius elgsis tuomet, kai, palaužusi ukrainiečius, Rusijos karinė armada pasuks Lietuvos link? Turiu blogų įtarimų: Vakarai net nemirktelėję paaukos tris Baltijos šalis, gal dar ir Lenkiją. Pasiteisinimų suras į valias: neatitiko aukštų demokratijos normų, negerbė nelegalių migrantų, nemylėjo seksualinių mažumų, puoselėjo antisemitizmą, kišosi į teismų vidaus reikalus. Žinoma, šitaip kalbėdamas vėl šaržuoju, ironizuoju, tyčia painioju argumentus. Formaliai nė vienos valstybės išspirti iš NATO neįmanoma. Jei šalis trokšta pasilikti, išmesti iš NATO nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos teisiškai neįmanoma. Bent jau tokių precedentų NATO istorijoje dar nepasitaikė nė vieno.
Joe Bideno kritimai
Bet štai dantimis ir nagais ginti nuo galimos Rusijos agresijos Baltijos šalis – argi būtina? Esu beveik tikras: jūs, vakariečiai, surasite pasiteisinimų. Apsimesite, jog nespėjote atlėkti į pagalbą, apkaltinsite savo žvalgybas, jog Džeimsai Bondai iš CŽV nepamatė, kaip Kremlius ruošiasi naujai invazijai Baltijos jūros link, narsiai besiginantiems lietuvių, latvių ir estų kariams vietoj ginklų siųsite šalmus ir tvarsčius, keletą metų konferencijose ir seminaruose prabangiausiuose viešbučiuose puotaudami ramiai šnekučiuosite, ar leistina lietuviams duoti toliašaudžių patrankų, galingų tankų, modernių naikintuvų, mat padūkėliai „pribaltai“, tik pamanyk, dar apšaudys Rusijos ir Baltarusijos teritorijas ir tokiais nepamatuotais žingsniais sukels Trečiąjį pasaulinį karą. O jei V. Putino šutvė pagrasins senatvės negalių kamuojamam JAV prezidentui J. Bidenui atominiu ginklu, šiandieninė Baltųjų rūmų administracija greičiau klusniai atsiklaups ant kelių, nei pasielgs vyriškai, kyštelėdama diktatoriui panosėn tvirtą kumštį.
J. Bidenas – ne Ronaldas Reiganas, ne Margaret Tečer. Šiandieniniai Vakarų lyderiai – silpni, bailūs, išlepinti, neturintys elementariausio „garbės kodekso“. O gal net – sąmoningi išdavikai. Mano žvilgsnis pirmiausia krypsta į vos ant kojų bepastovinį, nuolat kritinėjantį, nuolat snūduriuojantį J. Bideną. Panašu, kad tarp J. Bideno ir V. Putino senų seniausiai sudaryti slapti susitarimai dėl Ukrainos. J. Bideno grupuotė tiesiog leido Kremliaus diktatoriui šeimininkauti Ukrainoje. J. Bidenas pažadėjo užmerkti akis į V. Putino nusikaltimus Ukrainoje. J. Bideno bendraminčiai svarstė: „Jei Ukrainą paaukosime V. Putinui, Kremlius liausis mosavęs kumščiais, tuomet Europoje įsivyraus politinis bei ekonominis stabilumas. V. Putinui tetrūksta Ukrainos…“
Sakote, kad blefuoju, kritikuodamas J. Bideną? Bet juk 2022-ųjų vasarį jis akivaizdžiausiai prievartavo V. Zelenskį kapituliuoti pabėgant į Ameriką? Juk būtent J. Bideno parėdymu iš Ukrainos karo išvakarėse liepta gėdingai sprukti amerikiečių diplomatams. Beje, o kaip pasielgė tuometinis JAV prezidentas demokratas Barakas Obama (J. Bidenas tuomet kuravo Ukrainos reikalus), kai 2014-aisiais „žalieji žmogeliukai“ įsiveržė į ukrainietišką Krymą? Ragino oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Kas uždraudė Ukrainai anuomet perduoti letalinių ginklų? Nobelio taikos premijos laureatas demokratas B. Obama, kurio dešinioji ranka buvo Demokratų partijos atstovas J. Bidenas! Tad ar nuostabu, kad į prezidento postą J. Bideną įstūmę demokratai (iš tiesų – socialistų, kairiųjų partija) Kijevui taip silpnai tepadeda ginklais šiandien? B. Obama ir J. Bidenas – abu labu tokie.
Vėl kaltinsite mane tendencingumu? Įrodinėsite, jog viešojoje erdvėje pilna komentarų, kurių autoriai įrodinėja, esą JAV ir Europa padeda Ukrainai daugiau, nei prašo patys ukrainiečiai? Nežiūrint, kokių komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų klausytis. Jei užtenka Julijos Latyninos, Aleksejaus Arestovičiaus, Marko Feigino, Andrėjaus Piontkovskio, Jurijaus Šveco įrodinėjimų, tuomet tikrai susiformuos įspūdis, jog įvykiai klostosi Ukrainai daugmaž palankia kryptimi. Tuomet tikrai įmanoma patikėti, jog Ukraina gavo 98 ar net 99 proc. to, ko reikia persilaužimui karo frontuose.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Tačiau egzistuoja kita versija, kurią, pavyzdžiui, skelbia JAV gyvenantis ir dirbantis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas. Viename iš paskutiniųjų videointerviu kanale youtube.com jis tvirtino, jog Amerika su Europa jau perdavė Ukrainai apie 34 milijardus dolerių. Tarsi daug. Bet juk reikėtų bent 10 kartų daugiau, nes būtent maždaug tiek karo reikmėms išleidžia Rusija. Tuomet jėgos taptų apylygės. Tad skirtumas, kiek karo reikalams išleidžia Ukraina ir kiek Rusija, – kaip diena ir naktis. Esant tokiai tvarkai Ukraina nepajėgi laimėti.
Taip, viešoji erdvė šiandien užversta pranešimais, girdi, JAV davė Ukrainai ir tokių, ir anokių ginklų, ir dabar, šią akimirką, dosniai dalina, ir ateityje dar atveš … kiek reikės. Bet atidžiau pasižvalgius, toji pagalba, pasak A. Ilarionovo, panaši į pipete lašinamą vandenį sausros iškamuotai žemei, nei į tikrą pagalbą. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis yra sakęs, tai A. Ilarionovo pastaba, kad Ukrainos kariuomenei, kad ji galėtų rimtai kariauti, verkiant reikia daugelio ginklų rūšių bent 25 kartus daugiau, nei ji šiuo metu turi.
Kaip vadinamąją „pipetinę pagalbą” Ukrainai teisina J. Bideno grupuotė? Šiandieniniai Baltieji rūmai surado, regis, puikų pasiteisinimą: jei JAV duos visko Ukrainai, ko jai reikia, įskaitant ir modernius tankus, naikintuvus, artilerijos sistemas, Kremlius griebsis atominių ginklų. Labai patogi pozicija norint pasiteisinti: nepadedame Ukrainai, nes bijome atominio karo. Bet juk šią J. Bideno „išmintį“ leistina perfrazuoti kiek kitaip: paaukosime Rusijos imperijai ir Lietuvą, Latviją bei Estiją, nes nenorime, kad V. Putinas sukeltų atominį karą. Arba štai taip: nejaugi lietuviai, latviai ir estai tokie kvaili, naivūs ir trumparegiai, kad patikėjo, esą Vašingtonas dėl Baltijos šalių kariaus su Rusija?
Konstantinas Borovojus (politikas – kairėje) ir žurnalistas Vitalijus Dikij
Imkime kitą šiuo metu JAV gyvenantį rusų politiką – Konstantiną Borovojų. Ar juo galima pasitikėti? Nežinau. Galiu tik tiek priminti: jis kaltino V. Putiną, kad šis specialiai sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje, Buinaske ir Volgodonske (tuomet K. Borovojų suskubo apšaukti bepročiu), jis smerkė V. Putiną, kai šis pradėjo antrąjį karą prieš Čečėniją (K. Borovojų tuomet kaltino palaikant teroristus), jis smerkė Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais, JAV Kongrese senų seniausiai perspėjo amerikiečius, kokį milžinišką pavojų kelia V. Putinas (JAV politikai apkaltino jį tauškiant nesąmones, mat V. Putinas – Vašingtono draugas), jis senų seniausiai perspėjo JAV specialiąją tarnybą FTB (Federalinis tyrimų biuras) dėl galimų teroristinių išpuolių JAV teritorijoje (FTB tuomet kaltino, kad K. Borovojus specialiai kiršina JAV ir Rusiją), jis kaltino JAV specialiųjų tarnybų vadovus, kurie anuomet kaip ekspertus įsileisdavo tarsi draugus Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojus, K. Borovojus iki šiol nesiliauja kartojęs, kad JAV teritorijoje tiesiog knibžda įvairiausio kalibro rusų šnipų, kurie šiandien tapo sumaniais propagandistais…
Kiaulės snukis. Youtube.com
Šiandien K. Borovojus įsitikinęs, jog V. Putinas sugebėjo įtikinti J. Bideną, kad šis Rusijai paaukotų Ukrainą. Neprivertusi V. Zelenskio kapituliuoti 2022-ųjų pavasarį, J. Bideno administracija ėmėsi klastingo plano. Ginklų ir šaudmenų duoda Ukrainai – vos vos, tačiau slapta ragina kuo greičiau pradėti vadinamąjį kontrpuolimą. J. Bidenas tikisi, jog Ukraina, neturėdama užtektinai ginklų ir šaudmenų, bet pradėjusi rimtus karo veiksmus, greit išeikvos visas savo atsargas, patirs didelių nuostolių, ir tuomet Ukrainą bus lengva pasodinti už derybų stalo su V. Putinu. Suprask, Ukraina privalo paaukoti žemes, kurias užgrobė V. Putinas, bei susitaikyti su Krymo praradimu. Tokia neva realybė.
Tad patys darykite išvadas, prie kurių komentatorių verta priskirti K. Borovojų – prie patikimųjų ar prie tų, kurie tepasakoja, koks puikus J. Bidenas, kokia vieninga NATO, kokie patikimi vokiečiai ir prancūzai.
Duok Dieve, kad šios prognozės nepasitvirtintų. Ir vis tik ramybėje nepalieka A. Ilarionovo ir K. Borovojaus skelbiamos versijos.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Vakarai vėluoja reaguoti į Rusijos veiksmus. Pasak jos, NATO jau pavėlavo įgyvendinti atgrasymo strategiją, todėl dabar Aljansui ir visoms narėms svarbu stiprinti savo gynybą. Taip pat, anot D. Grybauskaitės, vėluojama ir su sprendimų priėmimu, todėl kai kurie liepą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime planuojami sprendimai gali būti nepakankami.
„Kaip ir minėjau – su atgrasymu pavėlavome, dabar reikia gintis. (…) Kaip paskutiniai įvykiai parodė, situacija Rusijoje gali labai greitai keistis, o matant šituos nusikaltėlių santykių aiškinimusis, aišku, kad ši šalis yra nenuspėjama, labai pavojinga ir bet kada gali virsti agresija ir prieš NATO šalis“, – teigė D. Grybauskaitė.
„Investuoti jau vėluojame, tiek Lietuva, tiek NATO. Sprendimai, kurie bus priimti NATO viršūnių susitikime – jie svarbūs, bet tuo momentu turbūt jau bus nebepakankami. Ir tai reiškia, kad galima tikėtis, jog, Ukrainos pergalė ir tokia grėsmė, kokia buvo pademonstruota viduje Putinui, gali tik paskatinti šitos šalies desperaciją ir agresyvumą tiek Ukrainoje, tiek mūsų atžvilgiu“, – pabrėžė ji.
Nors Aljanso veiksmus atgrasant Rusiją D. Grybauskaitė vadina pavėluotais, kartu ji pažymi, kad Lietuva savo ruožtu yra padariusi viską, ką galėjo. Ji teigia ir pati savo kadencijų metu dėl Lietuvos saugumo padariusi viską, kas tuo metu buvo įmanoma.
„Išvadą darau tik tokią, kad kai kalbėjome, mūsų klausėsi, bet negirdėjo. (…) Aš prisiėmiau smūgį tiesiai į save, kai viena pirmųjų po 2014 m. Krymo okupacijos įvardinau, kad Rusija demonstruoja teroristinės valstybės požymius. Tuo metu buvau kritikuojama, kad kalbu per aštriai ir pernelyg suaštrinu situaciją. Deja, beveik viskas, ką kalbėjau, realizavosi ir dabar jau kiti Vakarų politikai kalba tą patį, tik su 8 metų pavėlavimu“, – žurnalistams sakė D. Grybauskaitė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dabar vyksta panašiai – mes perspėjome (dėl Rusijos agresijos – ELTA) – jau ne tik Lietuva, bet ir visos Baltijos šalys, Lenkija – mus vėl girdi, bet ne visai įsiklauso. Su pagalba Ukrainai (Vakarai – ELTA) vėluoja, skiriamos nepakankamos pajėgos, ypač oro gynybos mūsų regionuose. Taigi, tikrai to kalbėjimo, įtikinėjimo reikia ir toliau, ir ne tik atsisukus atgal sakyti, kad mes buvome teisūs, bet kad mes teisūs ir dabar. Ir kad ir dabar reikia mūsų klausyti“, – pabrėžė kadenciją baigusi šalies vadovė.
D. Grybauskaitė pažymėjo, kad Rusijos virsmas agresore šalimi jai buvo akivaizdus iškart po Krymo aneksijos.
„Dar 2009-aisiais Europoje vyravo iliuzijos apie tai, kad su Rusija bus galima atšildyti santykius. Tuo labiau, kad JAV laimėjo rinkimus prezidentas Obama ir tas „perkrovimo mygtukas“ iš tiesų buvo viena iš politinių idėjų. Juo labiau, kad tuo metu Rusijos prezidentu buvo ne Putinas, o Medvedevas. Taigi, iliuzijų buvo daug. Gerokai vėliau tos iliuzijos sklaidėsi, o po Krymo okupacijos buvo visiškai akivaizdu, kad Rusija, deja, pasitraukia iš bendradarbiavimo kelio ir tampa agresore“, – pažymėjo D. Grybauskaitė.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilnius, birželio 22 d. (ELTA). Ketvirtadienio vakarą užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis pokalbyje teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
„Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“, – sakė G. Landsbergis.
Kaip skelbiama URM pranešime žiniasklaidai, G. Landsbergis pabrėžė Turkijos svarbą teikiant paramą Ukrainai, aktyviai dalyvaujant užtikrinant ukrainietiškų grūdų tiekimą į pasaulio rinkas.
Ministrai taip pat aptarė dvišalius santykius, situaciją regione, kitus artėjančio NATO viršūnių susitikimo Vilniuje klausimus, praneša URM.
Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.
Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.
Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.
Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.
O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.
Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.
Kinijos karys. Youtube.com
Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.
Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.
Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!
Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.
Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.
Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.
Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Berlynas, birželio 19 d. (Ukrinfom-ELTA). NATO šalys sutinka su tuo, kad Ukraina taps Aljanso nare, bet per Vilniaus viršūnių susitikimą oficialaus jos pakvietimo prisijungti prie NATO klausimas nebus svarstomas.
Tai pirmadienį Berlyne per bendrą spaudos konferenciją su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu pareiškė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, praneša „Ukrinform“.
NATO ženklas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šeštadienį sostinėje prie Baltojo tilto vyks baigiamasis NATO ir visuomenės bendrystei skirtas renginys iš NATO festivalių ciklo „Galingi, nes vieningi!“.
Anot festivalio organizatorių, prasidėjęs Lietuvos įstojimo į NATO aljansą 19-ikos metų paminėjimo ekspozicija Vilniaus gynybinės sienos Bastėjoje, pakeliavęs po Kelmę ir Prienus, NATO festivalis sugrįžta į Vilnių su griausmingu finaliniu akordu. Tai – baigiamasis renginys visuomenei prieš istorinį NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, kuris įvyks liepos 11–12 dienomis.
Festivalio dieną sostinės gyventojams ir svečiams bus pristatytos Lietuvoje dislokuotos NATO sąjungininkų pajėgos, jų naudojama moderniausia karinė technika ir ginkluotė. Lietuvos kariuomenės ir visuomenės šventės atidarymą skelbia šūviai iš senoviškos patrankos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„NATO viršūnių susitikimas Vilniuje – neabejotinai reikšmingiausias tarptautinis renginys Lietuvoje per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Viso pasaulio dėmesys liepos viduryje bus nukreiptas į Lietuvos sostinę, esančią vos už 30-ies kilometrų nuo rytinės NATO sienos.
Tai ne tik simboliška, bet ir ypatingai svarbu visam mūsų regiono saugumui. Norime, kad kiekvienas šalies gyventojas suprastų šio istorinio įvykio reikšmę, pasijustų esantis galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalimi ir pasidžiaugtų per 19-a narystės NATO aljanse metų sukurta Lietuvos ir sąjungininkų solidarumu ir vienybe“, – sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Festivalyje – NATO kariai, naujausia karinė technika ir ginkluotė
Skelbiama, kad erdvėje prie Baltojo tilto renginio dieną išsirikiuos šiuo metu Lietuvoje dislokuotų NATO valstybių pajėgų kariai. Vilniečiai pamatys JAV bataliono karinę techniką – tanką „Abrams“ ir šarvuotąją pėstininkų kovos mašiną „Bradley“, NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės kariai pademonstruos tanką „Leopard 2“, pėstininkų kovos mašiną „Marder“, transporterį „Patria“ ir žvalgybos mašiną „Fennek“. NATO vėliavos. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Taip pat Lietuvos kariuomenė pristatys pėstininkų kovos mašiną „Vilkas“, savaeigę haubicą „PzH 2000“, šarvuotąjį visureigį JLTV, oro gynybos sistemą NASAMS ir kitą karinę techniką. Anot organizatorių, kiekvienas iš apsilankiusiųjų turės galimybę pabendrauti su Lietuvos ir sąjungininkų kariais, apžiūrėti įvairią lengvąją pėstininkų ginkluotę ir ekipuotę.
Programa danguje ir scenoje
Festivalis „Galingi, nes vieningi!“ prasidės trispalvių ir NATO vėliavų eitynėmis Baltuoju tiltu. Iškart po to susirinkusius sveikins akrobatinis trijų lėktuvų grupės „ANBO“ sinchroninis skrydis „Sparnas prie sparno!“, nudažysiantis Vilniaus dangų trispalvės spalvomis. Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Renginiui baigiantis dangų raižys ir NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse atliekančių Portugalijos oro pajėgų naikintuvai F-16.
Festivalio metu susirinkusiems paruošta ir įtraukianti diskusijų programa. Žinomi Lietuvos visuomenininkai, žurnalistai, politologai diskutuos apie visuomenės atsparumą technologijų amžiuje, piliečių vaidmenį valstybės gynyboje, aptars NATO viršūnių susitikimo Vilniuje svarbą. Diskusijas moderuos muzikantas, šaulys Gabrielius Liaudanskas Svaras.
Viso renginio metu didžiojoje scenoje gros įvairiausių stilių lietuviškos muzikos grupės – nuo ramių dainų iki alternatyvaus roko. Scenoje pasirodys ir „Baltasis Kiras“, ir grupė „ba.“, Monika Liu ir daugelis kitų.
