Rankose naujas istorinis romanas – Vydo Asto „Amžinoji kryžkelė“ (2013). Jame talentingai pavaizduota, kiek Lietuvos valstybės vyrai Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Skirgaila, kariai, jų motinos, broliai, seserys bei mylimosios (kitaip sakant, paprasta liaudis) padėjo pastangų dėl to, kad mūsų tauta išliktų istorijos verpetuose, politinėse kryžkelėse.
Apie lietuvių valstybės vadovams bei visai tautai dažnai iškilusius sudėtingus politinius bei egzistencinius išbandymus rašoma ir giliuose Petro Dirgėlos, Jono Laucės, Rimanto Marčėno istoriniuose romanuose. Tai – senieji amžiai. Šiandien, „pažvelgus pro langą“, kaip kartais pašmaikštaujama – dvidešimt pirmasis šimtmetis. Praėjo jau 1000 metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose analuose. Išlikome ne tiktai Kvedlinburgo metraštyje, bet ir dabartyje, kuri yra ne kas kita, kaip nenumaldomai tiksintis istorinis laikrodis.
