Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Paryžius, vasario 5 d. (AFP-ELTA). Vandalai Vidurio Prancūzijoje apgadino Alžyro karo didvyrio, kuris priešinosi Prancūzijos vykdomai šios Šiaurės Afrikos šalies kolonizacijai, skulptūrą, likus vos kelioms valandoms iki jos atidengimo šeštadienį, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistai.
Apatinė plieninės skulptūros dalis Ambuazo mieste, kur 1848–1852 m. buvo kalinamas emyras Abdelkaderas, buvo smarkiai apgadinta per išpuolį, surengtą vykstant rinkimų kampanijai, per kurią dominuoja griežta retorika dėl imigracijos ir islamo.
Ambuazo meras Thierry Boutard‘as pareiškė, kad jam „gėda“ dėl asmenų, kurie už tai atsakingi, ir jis nusprendė tęsti inauguracijos ceremoniją. „Man buvo gėda, kad kas nors taip gali pasielgti su meno kūriniu ir menininku“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Policija pranešė tirianti įvykį.
Skulptūra buvo užsakyta minint 60-ąsias Alžyro nepriklausomybės nuo Prancūzijos metines. Ji buvo iškovota po žiauraus aštuonerius metus trukusio išsivadavimo karo, kuris ir toliau nuodija abiejų šalių santykius. Paminklą pasiūlė istorikas, prezidento Emmanuelio Macrono įpareigotas pamąstyti, kaip būtų galima išgydyti prisiminimus apie karą ir 132 Prancūzijos valdymo Alžyre metus.
Abdelkadero, islamo mokslininko, tapusio kariniu lyderiu, kuris priešinosi prancūzų valdymui, bet Prancūzijoje buvo laikomas didvyriu už tai, kad vėliau gynė krikščionis Artimuosiuose Rytuose, skulptūra žvelgia per Luaros upę į pilį, kurioje jis buvo įkalintas. Alžyro vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Atidengimo ceremonijoje dalyvavęs Alžyro ambasadorius Prancūzijoje Mohamedas Antaras Daoudas pasmerkė išpuolį kaip „neapsakomą niekšybę“ ir sakė esąs įsitikinęs, kad susitaikymo procesas tarp dviejų šalių tęsis.
XIX amžiaus pabaigoje „pikčiausiu Prancūzijos priešu“ pramintas emyras Abdelkaderas laikomas vienu iš šiuolaikinio Alžyro įkūrėjų dėl jo vaidmens mobilizuojant pasipriešinimą Prancūzijos valdymui. Tačiau jo vadovaujamas maištas žlugo, ir jis pasidavė prancūzų pajėgoms, kurios jį nugabeno į Prancūziją, ten jis su šeima ketverius metus praleido saugomas Ambuazo pilyje. Vėliau persikėlė į Siriją, kur pelnė tarptautinį pripažinimą už krikščionių gynimą per sektantų išpuolius. Jis buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu – aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu už pastangas nutraukti persekiojimą.
Nikolia Sarkozy. EPA-ELTA nuotr.
Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pirmadienį teisme atmetė jam keliamus kaltinimus kyšininkavimu. 65-erių eksprezidentas sakė „niekuomet nepadaręs nė menkiausio korupcinio nusikaltimo“.
Jis demonstravo „įtūžį“ ir „pasipiktinimą“ procesu ir pareiškė viltį, „kad bus išteisintas dėl šios niekšybės“.
N. Sarkozy gresia iki 10 metų laisvės atėmimo dėl kyšininkavimo ir nelegalaus poveikio teisėsaugai. Prokuratūra antradienį ketina skelbti, kokią bausmę siūlo buvusiam šalies vadovui.
Konservatorius N. Sarkozy nuo 2007 iki 2012 metų vadovavo Prancūzijai. Jis kaltinamas 2014-aisiais papirkęs Aukščiausiojo teismo prokurorą, kad gautų informacijos apie prieš jį vykdomą tyrimą.
Sujudino, sukrutino visuomenę Laisvės premijos laureatės, vienuolės Nijolės Sadūnaitės kalba, nuaidėjusi iš Seimo tribūnos sausio 12-tą dieną.
Vieniems kalba pasirodė kontraversiška, ne vietoje pasakyta ir ne apie „tai“ pakalbėta. Kiti gina ir sesers Nijolės teisę kalbėti apie tai, kas jai rūpi ar skauda, ir pačią pasirinktą temą: priminti vadinamąją „Garliavos bylą“ bei nuo visuomenės slepiamą Deimantės Kedytės likimą.
Šito mūsų mūsų visuomenę suskaldžiusio skaudulio galėjo nebūti, jei valstybinės institucijos, pareigūnai, būtų profesionaliai, t. y. – pagal Konstituciją, pagal įstatymą ir įsiklausę į sąžinės balsą, – atlikę savo pareigas. Tačiau akis badė pareigūnų – vykdytojų aklas paklusnumas tiems, kurie davė atitinkamus nurodymus, spjovę ir į demokratiją, ir į demokratinės visuomenės teisę žinoti, matyti, išgirsti tiesą.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Po tokios totalios ir agresyvios propagandinės kampanijos, į kurią anuomet buvo įtrauktos plačiausios teisėsaugos ir žiniasklaidos priemonės, nukreiptos formuoti Kedžių kaip nusikaltėlių klano įvaizdį, sunku net mėginti formuluoti kažkokią „objektyvesnę“ poziciją, juolab, kad prabėgo jau keleri metai… Bet pro rūpestingai kuriamą paslaptingumo uždangą visgi prasmuko keletas epizodų, kurie neleidžia patikėti oficialia, valdžios brukama versija ir prisidėti prie to choro, kuris šiandien priekaištauja seseriai Nijolei.
Pirmas epizodas: tai tiesiogiai TV transliuota D. Kedytės atėmimo iš tetos ir senelių scena, kuri tiek teprimena demokratinę ir teisinę valstybę, kaip ir NKVD, ir KGB apsilankymai naktį SSSR piliečių namuose, išsivežant šeimos galvą ar visą šeimą į saugumo rūsius… Tam, kas tą sceną matė, sunku patikėti, kad būtent „už tokią Lietuvą mes kovojome“…
Tą klaikią prievartos sceną mačiau ir aš, todėl atvirai pareiškiu, jog premjeras, sakydamas, kad viskas, ką pasakė N. Sadūnaitė, „neatitinka tikrovės. Nė viename žodyje nėra tiesos“ – arba pats klysta, nežinodamas tos „tikrovės“, arba ciniškai meluoja, tikėdamas, jog bet kuriuo atveju, net ir meluodamas, jis būtų ką tik „pašertų“ prokurorų išteisintas.
Antras veiksmas, kuris verčia abejoti Garliavos proceso skaidrumu bei objektyvumu – tai teismo sprendimai, diskredituojantys žinomą mokslininkę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę gydytoją onkologę, humanistę ir doriausią žmogų Laimą Bloznelytę – Plėšnienę, bet iš tikrųjų diskreditavę pačius „teisininkus“.
Beje, tai būtų ne pirmas teisininkų – teisėjų, prokurorų – savidiskreditacijos aktas. Galima prisiminti prieš porą metų plačiai nuskambėjusią mokytojo matematiko, Kauno technologijos universiteto gimnazijos įsteigėjo ir ilgamečio jos direktoriaus Bronislovo Burgio bylą, kai vienos gimnazijos taisykles pažeidusios ir už tai iš gimnazijos ragintos pasitraukti moksleivės tėvai iškėlė direktoriui bylą už neva jų dukters persekiojimą ir t.t. ir t.t. Įdomi šio proceso eiga: Kauno apylinkės teismas pripažino direktorių kaltu ir nuteisė; Kauno apygardos teismas šį sprendimą atšaukė, pripažinęs direktorių nekaltu. Tačiau Kauno apylinkės teismo prokuratūra nepasidavė, išteisinamąjį sprendimą apskundė LR Aukščiausiajam teismui, bet, savo ir ją spaudusių asmenų gėdai, galiausiai pralaimėjo, „galutinai ir neskundžiamai“.
Šiuo atveju teisybė triumfavo, bet labai sunkiai, o neteisybė sulaužė mokytojo karjerą, laimei, nepalaužusi jo paties. Buvęs gimnazijos vadovas neslėpė, kad dėl įvykio patyrė patyčias ir iš žiniasklaidos, ir iš teisėsaugos. Tačiau – „Už tikrus dalykus reikia mokėti krauju… Negalima atsiklaupti prieš niekšybę“, – teisme kalbėjo nusipelnęs pedagogas.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Atrodo, klauptis prieš niekšybę norinčių nėra taip daug, kaip klupdančiai valdžiai norėtųsi. Sausio 14-sios popietę Valdovų rūmuose įvyko renginys, skirtas pagerbti naująją laisvės premijos laureatę sesę Nijolę. Salė, skirta trims šimtams žmonių, nebegalėjo sutalpinti norinčių, kurių susirinko keliskart daugiau.
Pasak FB savo įspūdžiais iš šio renginio pasidalijusio Andriaus Navicko, tvyrojo ypatingai skaidri atmosfera, kuri skatino „kalbėti apie tas pamokas, kurias Dievas mums siunčia per sesę Nijolę“. Todėl ir pats A. Navickas padėkojo sesei Nijolei „su visais jos spygliais“, be kurių ji „nebūtų tokia tikra“.
O visuomenei svarbu išgirsti, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie neprarado noro bei sugebėjimo mokytis. Todėl teisus mokytojas (prisiminkime: nėra buvusių mokytojų, kaip nėra ir buvusių kagėbistų) Bronislovas Burgis, teigdamas, jog, renkantis skirtingus būdus, įvairias priemones kovai su neteisybe, melu, šmeižtu, negalima daryti vieno: atsiklaupti prieš niekšybę…
