Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.
Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.
O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.
Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.
O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…
Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.
Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.
Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.
Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?
Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos.
Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta” arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.
Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.
Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?
2018.11.13; 11:11
