Eidamas 93-uosius metus, mirė rašytojas Jonas Mikelinskas.
Skelbiame jo knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” (“Mintis”, 2009) žodį skaitytojui.
Jonas Mikelinskas
Žodis skaitytojui, arba Pratarmė
Visų žiauriausia tironija ta, kuri žengia su teisėtumo priedanga ir su teisingumo vėliava
Susipažinau su istoriko, profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus atsakymais į “Lietuvos ryto” korespondento Vytauto Bruverio klausimus (žr.”Lietuvos rytas”, 2005 m. gruodžio 19 d., Nr. 294) ir nebegaliu atsikratyti klausimu pavirtusios minties: kodėl šiandien Lietuvoje yra taip, kaip yra?
Pirmiausia tenka pasakyti, kad tasai korespondento ir istoriko pokalbis dienraštyje pavadintas grėsmingai – “Lietuva žudoma iš vidaus ir iš išorės”. Dar prieš atsakydamas į klausimus profesorius Egidijus Aleksandravičius tvirtina: “jog pagrindiniai visuomenės gyvybingumo ir atsparumo šaltiniai – istorinė atmintis bei politinė sąmonė – šiandien yra visiškai išsekę”.
Argi nebaisu? Bet tai tik pradžia, o toliau dar bus kraupiau.
Į korespondento klausimą: Kalbame apie niūrią visuomenės būklę. Baisu netgi klausti, į ką ji galiausiai gali išvirsti?” – istorikas E.Aleksandravičius, be viso kito, atsako: “Posovietinei nomenklatūrai, kuri šiandien galutinai yra sudariusi sąjungą su “naujųjų lietuvių” sluoksniu, nereikalinga jokia visuomenė.”
Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių keistu nesusipratimu, net tikru apsėdimu, kone prakeikimu tapo įprotis kovoti ne su nelemto reiškinio ar blogio priežastimis, o su jo pasekmėmis. Ir ryškiausias, klasiškas tokios akcijos pavyzdys yra kova su pasauliniu terorizmu, įgijusi globalinį mastą po to, kai 2001 metais rugsėjo 11 dieną buvo Niujorke susprogdintas finansinės oligarchijos simbolis – dangoraižiai dvyniai.
O gal tą elegantišką bylą pradėti ne nuo to? Tad nuo ko? Na kad ir nuo to, kaip kadaise rašiau:
“Kai 1978 metais Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, kalbėdamas Harvardo universiteto absolventų diplomų įteikimo proga, iškėlė pasiaukojimo visuomenės labui būtinybę ir pabrėžė, kad reikia šiuo metu ginti ne tiek žmogaus teises, kiek pareigas, jis buvo nesuprastas. Kodėl? Ogi vien todėl, kad ten visa žiniasklaida dieną naktį kala žmonėms į galvą – kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip jam patinka, kad ten vengiama kalbėti apie gerą ir blogą žmogų, o kalbama tik apie skirtingus gyvenimo būdus ir stilių, kad ten vertybių šaltiniu paverčiama ne tiek sveiko žmogaus prigimtis, kiek Homo sapiens rafinuoti kaprizai”(žr.”Žmogus ir jo legenda”, p.98-99).
Trečioji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Iš atsakymų į “Lietuvos aido” redaktoriaus Algirdo Pilvelio klausimus.
Tomas Venclova mane sudomino dar tada, kai jis nebuvo asmenybė, o tik Vilniaus A.Vienuolio vidurinės mokyklos abiturientas. Mat dirbdamas Švietimo ministerijoje galėjau susipažinti su jo lietuvių kalbos abitūros egzamino rašiniu, kuris mane sudomino neįprastu kitiems brandumu. Net jį, tą jo rašinį, paskelbiau savo recenzijoje apie 1954 metų Lietuvos abiturientų rašinius žurnale “Tarybinė mokykla”. Neatslūgo mano susidomėjimas Tomu Venclova ir vėliau. O jo didelis straipsnis, publikuotas 1990 metais savaitraštyje “Gimtasis kraštas”, – “Nepriklausomybė ir atsakomybė” tiesiog privertė mane rašyti jam didelį atvirą laišką, analizuojantį jo mintis, išreikštas tame straipsnyje. Ypač mane nustebino toks T.Venclovos tvirtinimas: “Vos prieš kelerius metus gyvenimas okupuotoje Lietuvoje atrodė giliai beprasmis ir žeminantis žmogų, o tarybinis okupacinis režimas – nė per colį nepajudinamas, amžinesnis už Egipto piramides” (pajuodinta mano – J.M.).
Antroji publikacija iš Jono Mikelinsko knygos “Niurnbergo šešėlyje: publicistika” – Vilnius: “Mintis” 2009. Sutrumpintas straipsnis “Ždanoviška mokykla ar ždanoviška siela?”
Gavęs iš dienraščio “Respublika” žurnalistės Aldonos Atkočiūnaitės Leonido Donskio straipsnį “Didžiausia grėsmė šaliai? Ar viso labo tik juokinga pelytė?”, susiradau ten man skirtą filipiką “Mes ir jie”, susipažinau ir susimąsčiau. Kas tai? Praradusio bet kokią proto kontrolę mažaraščio sapaliojimas ar iš amžių glūdumos ataidėjęs riksmas: “Nukryžiuot jį!”
Ilgai galvojau, reaguoti ar ne? Juk kokia gali būti kalba su įniršusiu subjektu, kuris nesiteikia ar nesugeba net tavo studijos pavadinimo perskaityti. Bet, kita vertus, nedavė ramybės ir mintis: “Jeigu šiandien gali jis tai, kas buvo ir nebuvo daugiau kaip prieš tuziną metų iškelti, ir iškelti su tokiu apkramtytu bei vienpusiškai sureikšmintu pavadinimu “Mes ir jie”, kartu su grėsminga ždanoviška retorika, tai nėra abejonės, jog čia kruopsčiai apgalvota, o gal net ir suderinta “su aukščiau stovinčiomis organizacijomis” akcija.
Tokių knygų labai mažai. Tokių rašytojų turime vieną kitą. Tokių, kurie nebijotų Efraimo Zurofo, ketinančio Lietuvą persekioti šimtą metų. Kurie nebijojo žurnalisto Saliamono Vaintraubo ir nebijo istorikų Sauliaus Sužiedėlio, Liudo Truskos, Alfredo Bumblausko, Edvardo Gudavičiaus, filosofo (?) Leonido Donskio, poeto Tomo Venclovos… Tokių, kurie patriotų nevadina idiotais, kurie sako tiesą apie Vinstoną Čerčilį ir Niurnbergo procesą, apie globalizmą ir kapitalo diktatūrą, apie “daugelio mūsų rašytojų, poetų, menininkų, žurnalistų, istorikų, filosofų, sociologų ir visokių kultūrtregerių, sakytum, bendras pastangas kuo greičiau ir įžūliau žmogų sukompromituoti, nužeminti, nužmoginti, sugyvulinti… Pavaizduoti jį kaip egoistą, žydšaudį, praradusį sąžinę asmenį, žemųjų instinktų vergą, prievartautoją ir t.t.”
Knygynuose pasirodė šeštoji rašytojo Jono Mikelinsko publicistikos knyga „Niurnbergo šešėlyje“ (V., 2009). Prieš ją buvo „Kelionė į Delfus“ (1994); „Ave, Libertas“ (2001); „Žmogus ir jo legenda“ (2002); „Kodėl yra taip, kaip yra?“ (2004); „Kada KODĖL taps TODĖL“ (2004). Rašytojo publicistikoje – visi tautos sopuliai, negandos ir skriaudos, užliejus ją jau nacionalinių komunistų raudonajai bangai po 1992 metų rinkimų. Knygoje „Niurnbergo šešėlyje“ analizuojamos mūsų negandos geopolitikos kontekste. Tai padeda suvokti, kodėl yra taip, kaip yra.
Stebina rašytojo politinis įžvalgumas, jo nagrinėjamų reiškinių ir jų pasekmių valstybės politiniam ir socialiniam gyvenimui gilumas, jo pavydėtinas darbingumas ir produktyvumas. Knygoje „Niurnbergo šešėlyje“ surinkti ir publikuoti rašytojo pastarųjų penkiolikos metų publicistikos straipsniai ir eseistinė apysaka „Doktrinos šešėlyje arba šeimininko gimimas“, polemika su „Lietuvos ryto“, „Šiaurės Atėnų“, „Respublikos“ straipsnių autoriais, atsakymai į „Lietuvos aido“, „Metų“, „Lietuvos ryto“ redaktorių klausimus, trys pareiškimai (S. Alperavičiui, J. Šmulkščiui ir D. Kuodytei).
