2. Nutautėjimo formulė – aštuntoji
Griežtai ir tiksliai suformuluotas nutautėjimo dėsnis ypač retai sutinkamas tuometinės Europos moralistikoje. Taigi jis atrodo ypač originalus visame universalaus švietėjiško XVIII a. kosmopolitizmo fone. Tačiau mūsų tyrimui jis dvigubai įdomus, nes gana netikėtai artikuliuoja ne tik tradicinę Lietuvoje lietuvių nutautėjimo temą, bet ir lenkų nutautėjimo tendenciją, galutinai išryškėjusią XVIII šimtmetyje.
Išskaičiuodamas Abiejų Tautų Respublikos didikų, arba, kaip anais laikais sakydavo „ponų“ (ponai, panowie), kaltes, nežinomas autorius iškėlė didikams, jo nuomone, patį didžiausią kaltinimą, didesnį netgi už jų leistą pirmąjį valstybės padalijimą 1773 m., kai valstybė prarado 211 tūkstančių km² ir 4 su puse milijonus gyventojų. Ir štai koks tas didžiausias kaltinimas:
„ponai yra padarę lenkams didesnį blogį nei krašto padalijimas. Išnaikino tautinį charakterį. (Zatracili narodowy charakter)“.
