I. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinio finalo retrospekcija (matomoji pusė) – 2


Print

2. Nutautėjimo formulė – aštuntoji

Griežtai ir tiksliai suformuluotas nutautėjimo dėsnis ypač retai sutinkamas tuometinės Europos moralistikoje. Taigi jis atrodo ypač originalus visame  universalaus švietėjiško XVIII a. kosmopolitizmo fone. Tačiau mūsų tyrimui jis dvigubai įdomus, nes gana netikėtai artikuliuoja ne tik tradicinę Lietuvoje  lietuvių nutautėjimo temą, bet ir lenkų nutautėjimo tendenciją, galutinai išryškėjusią XVIII šimtmetyje.

Išskaičiuodamas Abiejų Tautų Respublikos didikų, arba, kaip anais laikais sakydavo „ponų“ (ponai, panowie), kaltes, nežinomas autorius iškėlė didikams, jo nuomone, patį didžiausią kaltinimą, didesnį netgi už jų leistą pirmąjį valstybės padalijimą 1773 m., kai valstybė prarado 211 tūkstančių km²  ir  4 su puse milijonus gyventojų. Ir štai koks tas didžiausias kaltinimas:

„ponai yra padarę lenkams didesnį blogį nei krašto padalijimas. Išnaikino tautinį charakterį. (Zatracili narodowy charakter)“.

Ne vienas veikalo puslapis skirtas parodyti ir įrodyti, kaip nutautėjimas vyko. Pirmiausia išryškėjo moralinė bajorijos degradacija ir jos paskatos:

„Bajoras ( szlachcic) buvo bebaimis, dabar visko bijo, iš oraus pavirto niekingu, iš gimusio laisvei virto paklusniu, jau  prinokusiu sunkiausiai nelaisvei. Tą liudija padalijimai“.

Ir dėl visko kalta visokeriopa socialinė ir administracinė priklausomybė nuo ponų didikų:  „Žinome, kad be garsiausios didikų giminės ( popularniejszej familii ) leidimo negalima buvo būti ne tik civiliu valdininku, bet ir neįmanoma buvo tapti klebonu, kanauninku nei dekanu, provinciolu, pamokslininku, vienuolyno vyresniuoju“.

 Didikų visagalybė ugdė tautoje vergystės ir paklusnumo filosofiją:

 „Kas norėjo turėti ramybę, ūkį ir teisingumo garantiją, pats atsiduodavo galingo magnato globai. Tėvai  nuo mažens vaikus ėmė pratinti prie niekšybės, mokino menkystės, naikino juose valią ir ištvermę, taip reikalingą laisvam žmogui, kasdien demonstravo jiems tuos niekšingus būdus, kuriais ponams tarnaudami susikrovė savo neteisėtus turtus. Dvasininkai savo akademijose, vienuoliai iš sakyklų, mokytojai pasaulietinėse mokyklose, visi jie kiekvienų iškilmių proga čirškėte čirškėjo liaupsindami dorybes, pilietinius nuopelnus ir teisingumą visų tų, kas didžiausias nedorybes, skriaudas ir nusikaltimus darė“. 

Moralinę tautinio charakterio degradaciją neišvengiamai lydėjo vis labiau plintantis tautos tradicijų niekinimas, virtęs, jei tartume Z.Freud terminais, degraduoto individo kompensacine savigyna. Savo tautos niekinimo kompleksas įsišaknijo, autoriaus nuomone, tiek didikų, tiek bajorų savimonėje:

„Antai bajorų dauguma, pripratinta prie teisėtumo nebuvimo, nusižengimų ir pykčio pametė gėdą ir net nustojo jausti ir suvokti, kad tėra savo ponų nedorybės įrankis. O ta didikų giminė, kuri turėjo mažiau šalininkų bajorijoje ir nepajėgė sunaikinti savo priešininkų didikų giminės, pakeitė savo įniršį į panieką nuosavai tautai. Ėmė šaipytis iš visko, kas buvo Lenkijoje. Suniekindavo vietinius papročius, tyčiojosi iš liaudies manierų, bajoro paprastumą ir nuoširdumą ėmė vadinti sarmatizmu.

Nustojo dėvėti lenkiškus drabužius, prisikvietė į namus svetimtaučių, ėmė skiepyti vaikams kartu su auklėjimu neapykantą lenkams, vežiojo vaikus po svetimus užsienius, kalė jiems į galvas, kad lenkų kalba ir drabužis yra menkystos kalba ir apdaras. Aš pats ne kartą, bet visados su pagrįsta panieka stebėjau tų niekšiškų tėvų išaugintus ir jau pasenusius sūnus, kurie viską iš Lenkijos turi, bet iki šiolei lenkiškai kalbėti nemoka.

Ir dar pusė bėdos būtų, jeigu tos piktybiškos didikų giminės tik savo pačių vaikuose būtų išugdę pasibiaurėjimą tėvyne. Ne, jie girdė neapykanta tautai visus, kas prie jų rūmų šliejosi. Naikino juose meilę kraštui, perdirbinėjo senus ir jaunus protus pagal svetimtaučių kurpalius.

Šitaip ir kita lenkų dalis pavirto lenkų priešais. Netekęs pamato, šviesos, doros, bet visko iš visur prisigraibęs lenkas dabar buvo nei šaltas, nei šiltas, nei neva vokietis, nei neva prancūzas, nei italas, nei anglas, visko iš kitų tautų buvo jame kažko prigraibyta. Gyveno Lenkijoje, bet neturėjo Tėvynės, vadino save piliečiu, o buvo Žečpospolitos valstybės nedraugas. Bet ir tas lenkų pavertimas Lenkijos nedraugais nepatenkino didikų giminės ambicijų. Siekdami galutinio savo keršto, galutinio savo giminės priešininkų sudorojimo, nebodami, kad pražudys šalį, pasišaukė progai pasitaikius svetimšalių kariuomenę“.

Kaip matom, aštuntos formulės nusakytas nutautėjimo ratas užsidaro galutiniu valstybingumo praradimu. Naujiena čia tik tokia, kad savo tautinį charakterį praradusio žmogaus nebejaudina netgi Tėvynės valstybingumo praradimas:

„ Šitaip išauklėtas pilietis bajoras nebeturėjo savos valios. Nebejautė savo sielos. Lenkas visiškai prarado teisingumo ir teisės supratimą. Visi  kartojo: tribunolai, žemietijos ir miestelių teismai, seimai ir seimeliai, ir dėl to, kad jiems buvo leista kartoti visus tuos žodžius, įsitikinus, jog jie ir yra jų laisvės pamatas, visi jie net nežinojo tų įstaigų ir statutų esmės.

Matydami, kad viskas ten vyksta pagal stipresniojo teisę, nustojo net piktintis, visai vis tiek, kas nugalėjo – išdavystė ar prievarta.[…] Neįsivaizduojant teisingumo kraujas nebeužverda netgi susidūrus su didžiausia neteisybe. Žmogui visai vis tiek, ar įstatymo nepaisymas, ar paklusnumas įstatymui, jam vienodai rodo. Melagingai prisiekti jis dabar gali lengvai.

Tautos vardo šlovė, tėvynės meilė  jau neįkvepia pasiaukojimui. Nėra dvasios tvirtybės. Visko bijomasi. Žmogus jau nebejaučia, kad mirtis yra mielesnė už negarbingą nelaisvę. Taip yra“.

Čia tenka pridėti šiokį tokį komentarą, skirtą dabartiniams lietuvių skaitytojams.

Mūsų nagrinėjamo teksto autorius ne kartą pabrėžia, jog jis „kreipiasi kaip lenkas į lenkus“, tačiau jo išvados apie lenkų nutautėjimą turi daug platesnės tarptautinės ir teorinės reikšmės. Čia ne vieta minėti lietuvių nutautėjimo problemas ir eigą amžių bėgyje, juolab kad daugelis šių problemų yra plačiai ir gana nuodugniai apžvelgtos mūsų istorikų (K. Avižonis ir kt.), aprašiusių Lietuvos polonizaciją, ypač po Liublino unijos (1569 m.).

Norėčiau tik priminti beveik niekados neminimą Lietuvos istoriografijoje reiškinį, kad lietuvių diduomenės ir bajorijos lenkėjimas buvo tik dalis universalesnio aukštuomenės nutautėjimo proceso, vykusio Abiejų Tautų Respublikoje.

Aukščiau mes išsiaiškinome, kad lenkai, lygiai taip kaip lietuviai, ėmė ženkliai ir gana sparčiai prarasti savo „tautinį charakterį“. Gyvendami unijinėje valstybėje lenkai, deja, taip pat nelenkėjo, neugdė ir nestiprino savo tautinio charakterio, o priešingai –  Žečpospolitos piliečiu save laikęs lenkas „dabar buvo nei šaltas, nei šiltas, nei neva vokietis, nei neva prancūzas, nei italas, nei anglas, visko iš kitų tautų buvo jame kažko prigraibyta. Gyveno Lenkijoje, bet neturėjo Tėvynės“.

Kitaip sakant, metas naujai ir plačiau pažiūrėti į gana nuvalkiotą Lietuvoje (ypač interneto svetainėse) lietuvių sulenkėjimo ir lenkinimo, Lietuvos polonizacijos temą. Vadinamos aukštuomenės nutautėjimas ir panieka savai tautai, savam kraštui, tautos papročiams ir tradicijoms gimsta, tarsi „daiktas savyje“, iš pačios aukštuomenės, vadinamojo elito kultūrinės menkybės.

Niekas jos per prievartą neverčia nutautėti – ji pati, nevisavertiškumo komplekso persekiojama, ima beždžioniauti, mėgdžioti „aukštesnių kultūrų“ madas, manieras, drabužius, stengiasi kalbėti „aukštesnės aukštuomenės“ kalba, puola kartoti svetimas madingas idėjas, nesigėdina bet kokia proga pabrėžti savo elitinį išrinktumą ir savo panieką „tamsiam ir varganam“ gimtajam kraštui.

Lietuvių literatūroje šis įdomus, bet mažai tyrinėtas „nutautėjimas iš principo“ yra taikliai užfiksuotas šiandien beveik užmiršto, žemaičius šlovinusio rašytojo Jono Goštauto (1800 – 1871) memuaruose. Dalyvavęs 1831 m. sukilime prieš Rusijos valdžią, teisėjas Goštautas turėjo bėgti po sukilimo pralaimėjimo iš Lietuvos ir kartu su daugeliu lietuvių ir lenkų bėglių atsidūrė Paryžiuje.

Norėdamas įsijungti į tenykštį saloninį emigrantų iš Lenkijos ir Lietuvos gyvenimą, Goštautas parašė lenkų kalba atsiminimus apie sukilimo eigą Lietuvoje. Jo knyga "Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją“, anonimiškai išleista Paryžiuje lenkų kalba 1839 m., paliudija, kad  anuomet magnatų buityje būdavo naudojama ne tik lenkų kalba.

Būta, matyt, ir lietuvių didikų rūmuose pastangų dar labiau išsiskirti iš aplinkos – jau ne tik lietuviškos, bet ir lenkiškos. Aprašydamas bajorų priėmimą maršalo rūmuose (maršalui svarbu įsigyti bajorų simpatijas prieš seimelių rinkimus), J. Goštautas ironiškai pastebi, kad net „ponia maršalienė, taikydamasi prie aplinkybių, buvo itin lipšni, net teikėsi keletą kartų nusižeminti – prašneko lenkiškai, nors jos įprastinė kalba yra prancūzų“.

Tačiau iš to paties aprašymo visiškai aišku, kad svečiai bajorai ničnieko nesupranta prancūziškai, nes čia pat prie stalo ta pati ponia maršalienė  kuo ramiausiai kalbasi su savo pussesere gan prasta prancūzų kalba, visu balsu skųsdamasi, kad jai tenka priiminėti šitokią minią „kvailų plikšių“, t. y. bajorų:

Ak, mano brangute! Jeigu tu žinotum, kad man darosi bloga vien jau nuo jų drabužių smarvės! Bet ką padarysi…

Tuo metu nieko nesuprantantys bajorai kuo ramiausiai vaišinasi, gražiai šypsodamiesi poniai maršalienei.

Tačiau J. Goštauto nostalgiški prisiminimai iškalbūs ir bendresne nutautėjimo prasme. Kaip suprancūzėję didikai laiko lenkų bajorus „kvailais plikšiais“, taip sulenkėję bajorai lietuviškai kalbančius žmones, kitaip tarus, valstiečius vadina „chamų paderme“, kurios atstovai neverti nei žmogaus vardo, nei žmogaus teisių.

Kaip tai mužiką, chamą, nevalia užmušti? – skundžiasi Teisėjaičiui įniršęs bajoras. – Argi jis ne man priklauso? Gal dar tamstelė pasakysi, kad man nevalia jį, kiek aš noriu, į lažą varyti, nes jau girdėjau, kad kažkur naujos mados filosofai pasakę, kad visi žmonės esą lygūs! Kokios nesąmonės! Kokia kvailystė! Akiplėšiškumas! Aš bajoras, iš prigimties kandidatas į sostą, lygus chamui!!!

Nei J. Goštautas, nei jo teigiamasis herojus – bajoras Teisėjaitis, be abejo, nepritaria panašiam „senos mados“ filosofavimui. Bet kiti knygos epizodai liudija, kad bajorų ir „chamų padermės“ riba buvo ne tik socialinė, luominė, bet ir tautinė. Savo lenkų skaitytojams autorius skuba pranešti, kad „lietuvių valstiečių dainos dainuojamos jų gimtąja lietuvių kalba, taip, kaip ir kalbama. Šioje kalboje, kilusioje iš senosios letų kalbos, nėra nieko panašaus į lenkų kalbą“.

Ir tarsi dar labiau pabrėždamas kalbinę tautinę prarają tarp Lietuvos sulenkėjusios bajorijos ir lietuviškai šnekančių valstiečių, J. Goštautas liudija, kad lietuvių bajorai, kurie po abiejų tautų unijos, Vladislovui Jogailai valdant, perėmė rezidavusio anuomet Krokuvoje karaliaus dvaro papročius ir kalbą, tarpusavyje kalba lenkiškai, bet su valstiečiais turi kalbėti lietuvių kalba, kurią taip ir išmoksta.

Žinoma, Lietuvos bajorija kalbos požiūriu nebuvo vienalytė ar ištisai tiek sulenkėjusi, kad turėtų iš naujo mokytis savo gimtosios kalbos.

Būta ir gražių išimčių – tiek teritorinių, ypač Žemaitijoje, tiek ir ideologinių, kai pažangesnė bajorijos dalis, po Žečpospolitos žlugimo, ypač XIX a. pradžioje, ėmė suvokti ir ginti tautinius lietuvių interesus, nebijodami nei apsijuokti, nei chamais pasirodyti.

Jiems aiškiai simpatizuojantis J. Goštautas su malonumu atpasakoja anekdotišką epizodą, kaip tose pačiose rūmų vaišėse du apsišvietę ir išsilavinę žemaičių bajorai, puikiai suprantą prancūziškai, nutaria atsirevanšuoti poniai maršalienei:

„Žemaitis su ponu Teisėjaičiu, kurie tai girdėjo ir suprato, negalėjo sutramdyti teisėto pasipiktinimo, kurį juose sukėlė šitoks išpaikimas ir veidmainiškumas, tad nusprendė atsikeršyti. Žemaitis pirmas ėmė garsiai kalbėti su savo bičiuliu žemaitiškai. Ši kalba nuo lietuvių skiriasi tik ištarimu.

Ponia maršalienė, šitai pastebėjusi, tarė nepatenkinta:

– Ar ponai tik ne nuo Žemaitijos pasienio?

– Taip, aš esu net iš pačios Žemaitijos gilumos, – atsakė Žemaitis.

– Tai nuostabu, – tarė maršalienė, – kad tamsta taip gerai kalbi lenkiškai. Bet vis dėlto tamstai visuomet maloni tamstos provincinė žemaitiška kalba.

– Toutes les langues nont celles des hommes, par conséquent, bonnes à s’en servir, et il n’est du qu’aux nigauds (itin pabrėždamas tuos žodžius) de donner la préférence aux unes, an détriment des antres *, – atsakė jai žemaitis prancūziškai.

– Ak, kokia nelaimė! / Nous sommes traties, – tarė maršalienė savo seseriai. – Qui est ce qui pouvait s’en doutes?[1][2] – Ją ėmė tampyti mėšlungis, ponas maršalas su visa svita atskubėjo jos gelbėti, ją nunešė į lovą“.

Kiek ironiškai bevaizduotų J. Goštautas išpuikusią didikę, vis dėlto reiktų pripažinti, jog pastaroji puikiai išmano, kaip yra tvarkomas vienos ar kitos kalbos įdiegimo mechanizmas. Besipiktindama, „iš kur tam driskiui atėjo į galvą kalbėti prancūziškai“, ji čia pat daro visiškai teisingą išvadą:

Štai kaip esti, kai blogai tvarkomos mokyklos ir universitetas. Na, palauk! Reikia parašyti ponui senatoriui Novosilcovui, – blogai jis sutvarkė Lietuvos mokyklas.

Sunku pasakyti, kiek čia būta didikės išminties, kiek paties J. Goštauto ironijos, bet jo „pasakojime apie Lietuvą ir Žemaitiją“, atrodo, gana tiksliai atsispindėjo įvairių kalbų „hierarchija“, kokia ji nusistovėjo Lietuvoje ties XVIII ir XIX amžių riba.

Taigi, neteisinga būtų manyti, kad visos anoniminio lenkų rašytojo suminėtos postunijinės Lenkijos istorijos, valstybingumo, buities ir tautinės kultūros degradavimo  tendencijos lietė tik Lenkiją.

Degradacijos išvengė tik lietuviškai atkakliai tebešnekantys kaimiečiai, nors jie visus tuos šimtmečius tebuvo beteisė ir beraštė baudžiauninkų masė, neturinti jokios įtakos didžiajai politikai ir kultūriniam krašto gyvenimui. Ir atvirkščiai – tauta tarsi automatiškai prarasdavo kone kiekvieną išėjusį mokslus žmogų.

Jau kito, 1863 m. sukilimo prieš rusų valdžią dalyvis Mikalojus Akelaitis (1829 – 1887), taip pat pasitraukęs po sukilimo pralaimėjimo į Paryžių ir ten miręs, savo memuaruose  liudija, jog tėvai, giminės ir pažįstami su paniekinimu žiūrėdavo į jaunikaitį, kuris, išėjęs mokslus, pasidarydavo administracijos teismo valdininku, įstodavo į vaito raštinę ar ėjo tarnauti į dvarą. Lietuviai sakydavo apie tokį tautietį, kad išėjo į bajorus.

Šiandien galima būtų pridėti – „išėjo ir iš tautos“, kadangi lietuvių tautai jis jau būdavo prarastas. Susidarė tarsi užburtas ratas: norint tarnauti savo tautai, reikia išeiti mokslus, o nuėjus mokytis – išmokstama ne lietuvių, o svetimos kalbos, nesuprantamos arba nereikalingos lietuvių tautos daugumai.

Grįžtant prie mūsų aptarinėjamo 1790 m. pasirodžiusio Perspėjimo Lenkijai, tenka pastebėti, kad XVIII a. autorius skausmingai ieško Žečpospolitos žlugimo priežasčių. Jo įsitikinimu, viena svarbiausių priežasčių – netikęs žmogus valdovo soste.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

Algimanto Bučio knygos “Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija" (Vilnius, 2009) ištrauka.

(Bus daugiau)

2013.08.04


*Visos kalbos yra sutvertos žmonėms ir todėl visomis tinka kalbėti; tai tik kvailių plikšių išmonė teikti pirmenybę vienoms, pažeminant kitas.

[2]  Mes išduotos! Kas galėjo pamanyti.


Prisijunkite prie diskusijos