Filosofas Vytautas Radžvilas: autonomizmas šiandien


Print

Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas.

1.Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos

Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties.

Per visą atkurtos valstybės istoriją turbūt dar nebuvo iškilęs joks kitas klausimas, kurį būtų buvę mėginama išspręsti šitaip nesugebant arba nenorint suvokti ir atvirai įvardyti tikrojo jo turinio bei esmės. Būtent šia prasme apie valstybės užsienio politiką tenka kalbėti pasitelkus apkerėjimo vaizdinį.

Apkerėjimas yra kone masinis. Beveik visi vykstančių diskusijų dalyviai – siūlomų sprendimų šalininkai ir priešininkai – lyg užburti kartoja frazes apie „įtemptus Lietuvos ir Lenkijos santykius“ ir esamą arba galimą valstybės „konfliktą“ su lenkakalbių šalies piliečių bendruomene. Visais atvejais vartojamos tos pačios, lėkštomis mąstymo klišėmis virtusios formuluotės. Skiriasi tik problemos ištakų aiškinimai ir siūlymai, kaip ją spręsti.

Panirus į šitaip apibrėžtą diskusijų lauką nebepastebima, kad įtempti abiejų valstybių santykiai, kaip ir pačioje šalyje tvyranti įtampa, tėra šalutinis ir ne toks jau reikšmingas emocinis fonas, nukreipiantis dėmesį nuo tikrojo ir iš tiesų potencialiai itin pavojingo konflikto, galinčio turėti pragaištingų padarinių visoms į jį įsitraukusioms arba veikiau sumaniai įtrauktoms šalims.

Nėra jokio Lietuvos ir Lenkijos ar mūsų valstybės ir jos lenkakalbių piliečių konflikto. Vyksta Lietuvos valstybės ir sugebėjusios politiškai ir teisiškai legalizuotis šioje valstybėje jai priešiškos jėgos – prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusio TSKP padalinio, vadinto Pietryčių Lietuvos autonomininkais, – sukeltas ir kryptingai eskaluojamas konliktas.

Neįtikėtina, tačiau dėl suprastėjusių santykių su Lenkija ir vidaus trinčių skubama kaltinti Lietuvos valstybę ir muštis į krūtinę dėl jos padarytų tariamų klaidų bei nuodėmių. Tiesiog stebėtinai pamirštami pamatiniai faktai, kurie privalėtų būti išeities ir atramos taškais mėginant rimtai ir giliai apmąstyti iškilusias problemas. Taigi visų pirma pamiršta, kad prieš du dešimtmečius Lietuvoje veikė gausios ir stiprios antivalstybinės jėgos. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę nebūta net menkiausio mėginimo politiškai ir teisiškai neutralizuoti šias jėgas.

Atpirkimo ožiais tapo ir už antivalstybinę veiklą buvo nubausti vos keli viešumoje labiausiai reiškęsi ir todėl gerai įsidėmėti, tačiau, ko gero, anaiptol ne pagrindiniai ir ne pavojingiausi TSKP platformininkai – jedinstveninkai ir Pietryčių Lietuvos autonomininkai.

Kiti pradingo, tarsi mostelėjus burtų lazdele. Kur jie dingo ir ką veikia šiandien – šis svarbus klausimas tapo savotišku tabu ir apie tai nedrįstama net užsiminti. Būtent toks „užmaršumas“ lemia, kad akademinėje ir viešojoje erdvėje svarstant įvairius vadinamojo „lenkų klausimo“ aspektus faktiškai vadovaujamasi prielaida, jog visi Lietuvos pasus paėmę nepriklausomybės priešininkai „praregėjo“ ir tapo lojaliais atkurtosios valstybės piliečiais. Būtent ši iš piršto laužta, – nežinia kuo pagrįsta ir nepatikrinta – prielaida valdo daugiau negu keistus problemų sprendimus siūlančių „ekspertų“, pirmiausia istorikų bei politologų, ir šiuos siūlymus užsimojusių įgyvendinti politikų vaizduotę ir mąstymą.

Vengiama atvirai prabilti ir apie prieš dvidešimt metų padarytą tikrą, o ne įsivaizduojamą milžinišką politinę klaidą. Vadinamųjų „autonomininkų“ nuožmi kova prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo sunki našta ir egzistencinis iššūkis atkurtai ir dėl išlikimo kovojusiai jaunai valstybei. Aplinkybėms susiklosčius nepalankiau, jos padariniai galėjo būti katastrofiški. Kiekviena panašiai nepriklausomybę atkūrusi ir turinti politinį savisaugos instinktą valstybė būtų išmokusi gautą pamoką ir padariusi kuo rimčiausias išvadas.

Deja, Lietuvos valdžios nieko nesuprato ir nieko nepasimokė. Autonomininkų de facto okupuotoje ir atskirtoje šalies dalyje pagrįstai ir teisėtai įvestas tiesioginis valdymas buvo skubotai ir neapdairiai panaikintas neįvykdžius teritorinės-administracinės reformos ir nesuformavus būsimosios savivaldos pareigūnų branduolio iš valstybei lojalių vietos gyventojų. Neatlikus šių absoliučiai būtinų pertvarkymų, teritorija buvo paslaugiai, kaip ant lėkštutės, perduota administruoti ką tik joje siautėjusiems aršiems ir nesutaikomiems valstybės priešams.

Visi jie, išskyrus vienintelį Nepriklausomybės Aktui nepritarusį ir dėl to apgailestaujantį buvusios LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą, niekada nepripažino, kad kovodami prieš atgimstančią Lietuvos valstybę padarė klaidą ar juo labiau tai valstybei yra nusikaltę. Nėra nė menkiausių įrodymų, kad šie žmonės kada nors būtų mėginę išpirkti savo klaidas ir kaltes sąžiningu ir konstruktyviu darbu savo šaliai. Priešingai, tai, kas ištisus du dešimtmečius vyksta buvusiose autonomininkų valdose, sunku pavadinti kitaip, kaip ankstesnės antivalstybinės veiklos tąsa naujomis priemonėmis.

Lietuvos valstybės institucijos ir absoliuti dauguma politikos tyrinėtojų bei komentatorių cechui priklausančių „ekspertų“ į šią veiklą žiūri pro pirštus ir jos tarsi nepastebi. Dėl Pietryčių Lietuvoje vykdomos ardomosios veiklos nerimaujantys piliečiai ir organizacijos, taip pat apie šiame krašte susiklosčiusią padėtį mėginanti informuoti žiniasklaida ne tik negirdimi, veikiau jie visi pašiepiami kaip trumparegiai „nesusipratėliai“ ir „panikos“ skleidėjai.
 
Du dešimtmečiai istorijos požiūriu – tik akimirka. Tačiau panašu, kad Lietuvoje jie prilygsta kone amžinybei. Čia praeities atmintis tokia trumpa, kad net nesugebama atpažinti, kaip nuosekliai ir metodiškai kartojami veiksmai, kurių liudininkais buvo šimtai tūkstančių ir šiandien gyvenančių žmonių. Todėl ir nesugebama įžvelgti ir pripažinti, kad 1991 m. rudenį išsilakstę autonomininkai galėjo paprasčiausiai pasinaudoti TSKP įkūrėjo V. Uljanovo (Lenino) išmintimi, jog kovodama už savo siekius boševikų partija turinti veikti ne tik pogrindyje. Prireikus dera be skrupulų pasinaudoti legaliomis kovos priemonėmis, kurias daro prieinamas „buržuazinė“ parlamentinė demokratija.

Pasinaudodami šia išmintimi, vakarykščiai autonomininkai ir jų reikalo tęsėjai susibūrė į legaliai veikiančią antivalstybinę partiją – Lietuvos lenkų rinkimų akciją, ir tai buvo iš tiesų apgalvotas ir toliaregiškas jų žingsnis. Jų rankose atsidūrė nauji ardomosios antivalstybinės veiklos įrankiai, kuriais – tai reikia pripažinti – jie sumaniai naudojasi.
 
Daugelis viešosios erdvės komentatorių ir net politikų „piktinasi“, kad plušantis Europos Parlamente šios organizacijos vedlys sistemingai iškraipo faktus ir šmeižia Lietuvą dėl lenkų tautinei bendrijai priklausančių jos piliečių teisių menamų pažeidimų. Tačiau nepasakoma, jog tai nėra paprastas šmeižtas. Tarsi nematoma, o gal iš tikrųjų nepastebima, kad Lietuvai turintis atstovauti europarlamentaras šitaip triūsia ne vienas, jis veikia ranka rankon su bendraminte ir bendražyge Tatjana Ždanok – aršiai prieš Latvijos nepriklausomybę kovojusio „Interfronto“ nare, nė nemėginančia slėpti patologinės neapykantos jos neva atstovaujamai, o iš tikrųjų sistemingai ir metodiškai diskredituojamai valstybei.

Žinia, kurią naudodamiesi europarlamentaro statusu ir galimybėmis visai Europai siunčia šie du idėjiškai artimi veikėjai, nėra paprastas melas ir šmeižtas todėl, kad iš tiesų vykdoma nuosekli ir kryptinga dezinformacijos ir propagandos kampanija.

Šių europarlamentarų visai Europai skleidžiama žinia yra ta pati, kurią demokratijos ir tautiniams klausimams jautriems Vakarams kadaise siuntė Kremlius, mėginęs juos atgrasyti nuo paramos Baltijos šalių nepriklausomybės siekiams. Demokratinių šalių visuomenės ir vyriausybės buvo dezinformuojamos ir bauginamos, kad Baltijos šalyse į valdžią veržiasi „nacionalistinės“ ir „fašistinės“ jėgos, kurioms ir terūpi skriausti ar net sunaikinti jose gyvenančias tautines bendrijas ir mažumas.

Dabar tą pačią žinią monotoniškai transliuoja Rusijos valstybinė  propaganda. Pasak jos ruporų, Baltijos valstybėse įsitvirtinę „etnokratiniai“ ir „kvazifašistiniai“ režimai, jose trūksta demokratijos, pažeidinėjamos žmogaus teisės ir engiamos tautinės mažumos.

LLRA lyderis ne tik uoliai kartoja ir skleidžia šią propagandą Briuselio koridoriuose, bet ir paslaugiai teikia jai gyvuoti būtinas melagingas žinias. Tačiau Lietuvoje sugebama tik gailiai dūsauti ir verkšlenti dėl tokio „nesąžiningo“ ir „negražaus“ jos atstovo Europos Parlamente elgesio. Nėra politinės valios ir drąsos pavadinti tokią veiklą tikruoju vardu ir paaiškinti jos esmę bei tikslą užsienio partneriams. O ypač derėtų tiesiai ir atvirai paklausti strategine partnere vis dar laikomos Lenkijos Respublikos vadovų, ko jie iš tiesų siekia remdami asmenį, dalyvaujantį trečiosios šalies vykdomame propagandiniame kare prieš Lietuvos valstybę. Padaryti šių paprasčiausių dalykų nesugebama. Rezultatas – nepabaigiami Lietuvos atgailavimai ir teisinimaisi dėl nebūtų nuodėmių nuolankiai įrodinėjant, kad ji nėra dramblys.
 
Tačiau LLRA vedlio dalyvavimas kitos valstybės vykdomoje antilietuviškoje propagandinėje kampanijoje – tik ledkalnio viršūnė. Kitaip negu pasimetusios ir besiblaškančios Lietuvos visuomenė ir valdžia, LLRA, pirmiausia jos vadovybė, žino, ką daro ir ko siekia, nes turi aiškią, kruopščiai parengtą politinių veiksmų programą ir nuosekliai ją įgyvendina. Tikslas yra tas pats, kaip ir prieš du dešimtmečius. Siekiama visais atžvilgiais – kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ir politiniu – kuo labiau izoliuoti šios organizacijos valdomus Pietryčių Lietuvos rajonus nuo likusios šalies dalies ir, pasyviai stebint Lietuvos visuomenei ir valdžiai, galutinai paversti juos de facto nepriklausomu autonominiu regionu.

Įtvirtinus tokią autonomiją ir šiame krašte pradėjus gyventi vien pagal LLRA nustatytą tvarką, beliktų kantriai išlaukti „geresnių laikų“, kai galbūt vėl rasis palanki proga pakartoti TSKP pirmtakų žygį ir pamėginti paversti šią teritoriją „nepriklausomu“ Padniestrės ar Šiaurės Osetijos tipo pseudovalstybiniu dariniu.

Visa įvykių raida nuostabiai primena Klaipėdos krašto scenarijų, tačiau to panašumo atkakliai nenorima matyti. Veikiau priešingai: bus pasakyta, kad toks įvykių scenarijus gali gimti tik perkaitusioje vaizduotėje, nes Lietuva priklauso taikingų ir draugiškų Europos Sąjungos valstybių šeimai, o jos saugumą patikimai garantuoja galingas NATO gynybinis skydas. Toks „argumentas“ iš tiesų gali pasirodyti svarus ir nuskambėti gana įtikinamai. Juk kur kas sunkiau, negu bėgti nuo nemalonios tikrovės, yra vadovautis nuostata, kad strateginis ir toliaregiškas geopolitinis mąstymas tuo ir skiriasi nuo trumparegiško konjunktūrinio tarpvalstybinių santykių scenarijų dėliojimo, kad jis nebūna esamos padėties mechaniška projekcija į ateitį.

Todėl belieka trumpai priminti: ne tik 1923 m., bet net ir 1932 m. daug kam vis dar atrodė, kad Kaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos visiems laikams. Sugebėję anksti pamatyti virš Lietuvos besitelkiančius geopolitinės audros debesis ir raginę imtis atsargumo priemonių, prof. Kazys Pakštas ir kiti įžvalgesni to meto žmonės buvo mandagiai negirdimi arba vadinamųjų „realistų“ atvirai pašiepiami kaip paikystes svaičiojantys keistuoliai. Iš tiesų būtent jie giliai suprato pamatinį geopolitikos principą: valstybių santykiai yra takūs ir juose nėra nieko amžino. Kaip akivaizdžiai rodo vyraujantis požiūris į vadinamąjį „lenkų klausimą“, ši klaida kartojama, nes aštuoni karčios istorinės patirties dešimtmečiai nieko neišmokė.
 
2. Memel – Wilno: trys svarbiausieji LLRA programos punktai 
 
Norint įsitikinti, kad Memel – Wilno analogija nėra atsitiktinė ir paviršutiniška, tereikia kruopščiau ir dalykiškiau panagrinėti LLRA politinės programos turinį. Pirmasis jos punktas – reikalavimas įteisinti asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo nekalčiausias ir lengviausiai patenkinamas. Kaip teigia šio reikalavimo kėlėjai ir gausūs jo rėmėjai, patenkinti jį esą itin lengva, nes pakanka į lietuvišką abėcėlę įtraukti porą kadaise jose tarsi ir egzistavusių raidžių.

Pateikiamas ir didžiai „kilnus“ tokį žingsnį grindžiantis argumentas – esą šitaip būtų įgyvendintos ne tik kitakalbei tautinei bendrijai priklausančio Lietuvos piliečio žmogaus teisės, bet net ir apsaugota privati jo nuosavybė. Mat asmens pavardė irgi esanti tos nuosavybės dalis. Šis su švelnia silpnaprotyste besiribojantis argumentas rodo, kad persiėmus privačios nuosavybės ideologija, nuo jos galima apkvaisti tiek, jog net nebesugebama suvokti, kad asmens pavardė iš principo negali būti vien privati jo nuosavybė, nes ji pirmiausia yra jo tapatumą nurodantis žymuo ir atpažinimo ženklas bendraujant su kitais žmonėmis. Kitaip sakant, pavardės kaip privačios nuosavybės samprata yra absurdas.

Vien „privati“ pavardė būtų nenaudinga ir nereikalinga pačiam asmeniui, tad turėti tokią pavardę būtų paprasčiausiai beprasmiška. Būtent todėl, kad pavardė skirta ne „asmeniniam vartojimui“, jos žodinė ir rašytinė raiška ir vartosena visur ir visada yra kontekstinė, t. y. kalbinė ir kultūrinė konvencija. Turbūt tik „privačios pavardės“ vaizdinio hipnotizuojančiu poveikiu galima paaiškinti didžiai keistą faktą, kad vykstant diskusijoms dėl asmenvardžių rašybos, taip ir nebuvo iškeltas be galo svarbus ir įdomus klausimas, kodėl asmenvardžių laikyti „privačia nuosavybe“ neskuba kitos Europos Sąjungos šalys?

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos piliečiais tapę lietuviai taip ir neturi progos pasigirti jų pasuose išdidžiai besipuikuojančiomis – č, ž ar ė raidėmis. Maža to, vengiama plačiau ir giliau pasvarstyti dar įdomesnį klausimą, kodėl ES Teisingumo teismas vis dėlto atmetė už Lenkijos piliečio ištekėjusios mūsų šalies pilietės skundą, kuriame Lietuva buvo kaltinama kaip tik dėl šitokios tariamos diskriminacijos – esą dabar galiojanti pavardžių rašybos asmens dokumentuose tvarka pažeidžianti jos teises. O juk šio autoritetingo teismo priimtas sprendimas turėtų būti vertas ypatingo dėmesio. Mat turint omenyje Europos Sąjungoje vyraujančias integracines tendencijas tarsi derėjo laukti visai priešingo ESTT verdikto.

Ko gero, racionaliausias ir įtikinamiausias paaiškinimas būtų toks: kad ir kokie stiprūs „internacionalizmo“ vėjai pučia šių dienų Europoje, teismas vis dėlto suprato, kad, patenkinus ieškovės skundą, faktiškai būtų buvęs paneigtas Europos Sąjungai priklausančių šalių valstybinių kalbų jurisdikcijos tų šalių teritorijoje principas. Vaizdingiau sakant, tokiu sprendimu šios šalys kalbiniu požiūriu būtų buvusios akimirksniu paverstos „Babelio bokštais“, ir šitaip būtų buvusi atverta nesantaikos ir kitų bėdų visoje Europoje Pandoros skrynia. Šiuo atveju sveikas protas, o gal savisaugos instinktas, laimėjo prieš konjunktūrinius ideologinius ir politinius motyvus, ir lemtinga riba nebuvo peržengta.
 
Tačiau Lietuvoje teismo sprendimas faktiškai buvo nuleistas negirdomis ir toliau vaikiškai žaidžiama su ugnimi. Viena svarbiausių tokio lengvabūdiškumo priežasčių neabejotinai yra ta, kad ir įžengus į trečiąjį atkurtos valstybės gyvavimo dešimtmetį vis dar menkai suvokiama, kuo tikra politika skiriasi nuo vargano buitinio politikavimo. Tikra politika visada grindžiama principais, ja siekiama įgyvendinti ilgalaikius strateginius tautos ir valstybės interesus.

Buitinis politikavimas paprastai grindžiamas trumpalaikės ir tariamos naudos motyvais, todėl ilguoju laikotarpiu toji nauda neretai pasirodo esanti tik iliuzinė, o vien jos besivaikanti pseudopolitika – žalinga ir net pragaištinga. Turint nors kiek lakesnę vaizduotę nesunku suvokti, kad pernelyg „lankstūs“ ir „praktiški“ sprendimai gali sukelti itin nepraktiškus padarinius.
 
Šiuo atveju tariamai praktiškas požiūris apakina taip, kad pasiduodama iliuzijai, jog turtinant lietuvių kalbos abėcėlę pakaks ją kukliai papildyti vos dviem – q ir w – raidėmis. Bet juk užmojis įteisinti asmenvardžių rašybą lotyniško raidyno pagrindu sudarytų abėcėlių raidėmis reiškia tai, kad mūsų raidynui tektų svetingai priglobti visą puokštę raidžių su egzotiškiausiais diakritiniais ženklais – tuo nesunku įsitikinti net paviršutiniškai pasidomėjus lotyniškos kilmės raidynų įvairove.
 
Lietuva nėra uždara šalis, joje pamažu gausėja iki šiol čia negyvenusioms tautinėms grupėms priklausančių žmonių. Todėl nuo principų pereinant prie kasdieniškesnių ir praktiškesnių dalykų belieka paklausti: kodėl siūlomų inovacijų skatintojai ir rėmėjai yra šventai įsitikinę, kad patenkinus LLRA reikalavimus lietuviškąjį raidyną „praturtinti“ keliomis lenkų kalbos abėcėlės raidėmis šis reikalas tuo ir baigsis? Jeigu bus paneigtas, t. y. paverstas teisine fikcija, konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės principas, kokiais politiniais ir teisiniais principais bus galima remtis, kai prireiks atmesti analogiškas kitų savitus raidynus turinčių kalbų atstovų Lietuvoje pretenzijas?
 
Priimdamas minėtąjį sprendimą ES Teisingumo teismas pademonstravo sveiką nuovoką: jokia šalis nepajėgtų patenkinti panašių pretenzijų vien dėl techninių priežasčių. Tuo gali įtikinti nedidelis mintinis eksperimentas. Įsivaizduokime kur nors šiauriniame Lietuvos pakraštyje oficialius dokumentus tvarkantį ir savitai rašomą pavardę turintį pilietį, primygtinai reikalaujantį valdžios pareigūno rašyti jo pavardę taip, kaip ji buvo rašoma tolimojoje jo gimtinėje. Kai pareigūnas kompiuterio klaviatūroje neras reikiamos raidės su diakritiniais ženklais, pilietis akimoju susivoks ir paskelbs, kad jis esą „diskriminuojamas“ ir žeminamas piktybiškai iškraipant jo pavardę.

Turint omenyje visoje ES šiuo metu vyraujantį neretai hipertrofuotą jautrumą vadinamajam žmogaus teisių klausimui, darosi aiški ir politinė tokio „lankstumo“ perspektyva: ES teismai bus užversti lavina Lietuvos piliečių skundų dėl tariamų jų teisių pažeidinėjimų. Neabejotina ir tai, kad tokie iš piršto laužti skundai bus meistriškai paversti propagandinį karą prieš Lietuvą maitinančių melagingų ir šmeižikiškų faktų neišsenkamu šaltiniu. Kad tokia perspektyva nėra vien įsivaizduojama, rodo jau minėtas precedentas – ES Teisingumo teismo nagrinėtas pilietės ieškinys Lietuvos valstybei.
 
Galiausiai sprendžiant asmenvardžių rašybos reikalą nevalia išleisti iš akių dar vienos itin svarbios aplinkybės, galinčios tapti svariu argumentu. Jau seniai pastebėta, kad keliant reikalavimą Lietuvai įteisinti asmenvardžių rašybą originalo kalba kažkodėl vadovaujamasi dvigubais standartais ir panašūs reikalavimai nekeliami kitoms šalims. Šiaip ar taip, sunku įsivaizduoti, kad greitai (jeigu apskritai kada nors) galėtų išaušti dieną, kai, pavyzdžiui, kitose ES valstybėse arba JAV bus pulta autentiškai, t. y. su visais diakritiniais ženklais, rašyti lenkiškus asmenvardžius.

Tokios viltys nesiejamos net su mūsų kaimyne Latvija, kur asmenvardžiai originalo kalba rašomi tik antrame paso puslapyje, o pats įrašas turi ne juridinę, o veikiau simbolinę reikšmę. Primygtinis spaudimas Lietuvai elgtis kitaip atrodo keista ir paaiškinimo būtinai reikalinga išimtis. Pamąsčius, kodėl Latvijoje galiojanti asmenvardžių rašymo tvarka tenkina, o siūloma panaši Lietuvoje – ne, peršasi tik vienas racionalus ir stulbinamai banalus atsakymas.

Latvijoje nėra perspektyvų sukurti lenkakalbių gyventojų autonominio krašto, tad šis klausimas nelaikomas politiškai aktualiu ir nematoma prasmės be reikalo gadinti santykius su šia valstybe. Ten lošiama kita – vadinamųjų rusakalbių gyventojų – korta.
 
Antrasis autonomininkų politinės programos punktas laikytinas pirmojo tęsiniu – tai reikalavimas jų valdomoje teritorijoje įteisinti vietovardžių rašymą nevalstybine kalba. Pirmiausia pasakytina, kad patenkinus šį reikalavimą senoviniai, prasmingi, gražūs, dažnai ir poetiški šio krašto pavadinimai – tokie kaip Šalčininkai, arba Šalčios žemė, – būtų sudarkyti, iškraipyti ir paversti tokiomis keistenybėmis kaip Solečniki – neatpažįstamais ir karikatūriškais beprasmiškų garsų deriniais.

Tačiau reikalas nėra vien estetinis – šio klausimo politinė potekstė ir implikacijos nepalyginti svarbesnės. Tiesą sakant, pamiršti jas įmanoma tik turint itin trumpą istorinę atmintį. Užmaršiems šio reikalavimo rėmėjams tenka priminti, kad TSKP jedinstveninkų ir autonomininkų spaudoje mirgėjo straipsnių, kuriuose nertasi iš kailio įrodinėjant, kad būtent Solečniki, o ne kažkokie Šalčininkai esąs senovinis ir tikrasis šios gražios vietovės pavadinimas. Prieš du dešimtmečius Lietuvos visuomenė pajėgė suprasti, kad šios pseudomokslinės rašliavos paskirtis yra pramanytais kalbiniais „argumentais“ pagrįsti sukilusių prieš Lietuvos Respubliką separatistų užmačias atplėšti dalį jos teritorijos.
 
Šiandien nemenka tos visuomenės dalis „europeizuota“ tiek, kad jau nebeįstengia atpažinti, jog už LLRA reikalavimo rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne lietuvių kalba, o ypač versti juos į lenkų kalbą slypi ankstesnysis autonomininkų tikslas kalbiškai nužymėti ir nuo likusios valstybės dalies geografiškai bei politiškai atriboti jų kontroliuojamą regioną. Kartu būtų toliau įtvirtinama ir įteisinama jų pirmtakų ir idėjinių vedlių skleista melaginga istorijos versija, kad šie rajonai nėra Lietuvos tikrųjų etninių žemių dalis.

Tai savaime reikštų, kad juose nuo seniausių laikų gyvenantys lietuviai ir kiti vietos gyventojai būtų priversti jaustis gyveną ne savo protėvių žemėje, nes būtų jau oficialiai laikomi „įnamiais“ ir „svečiais“, nežinia kada ir kaip čia atsibasčiusiais ir apsistojusiais ginčytinoje ir tik laikinai Lietuvos Respublikai priklausančioje teritorijoje. Kad tikslas yra būtent toks ir jo atkakliai siekiama, akivaizdžiai patvirtina paties Valdemaro Tomaševskio viešai išsakyta principinė nuostata, jog ne Pietryčių Lietuva turi integruotis į Lietuvos Respublikos gyvenimą, bet priešingai – visi joje gyvenantys arba apsigyvenantys šalies piliečiai turi integruotis ir prisitaikyti prie LLRA įvestos tvarkos.

Sunku įsivaizduoti, kaip dar tiesmukiškiau ir aiškiau būtų galima pasakyti, kad LLRA, kaip ir jos pirmtakai TSKP autonomininkai, Pietryčių Lietuvos nelaiko ir nepripažįsta Lietuvos valstybės dalimi. Deja, Lietuvoje vyraujanti „stručio“ politika skatina kišti galvą į smėlį, vos tik susiduriama su nemalonia tikrove. Todėl šis atvirai paskelbtas separatistinis credo, kaip ir daugybė kitų šio politiko akibrokštų, buvo aptakiai įvertintas kaip nekaltas pasikarščiavimas.
 
Ne kas kita, o ta pati lietuviškoji stručio politika verčia pamiršti seniai žinomą tiesą, kad daugybės konfliktų ir karų įžanga kaip tik būdavo ginčai dėl etninės bei istorinės teritorijų priklausomybės, ir kalbiniai argumentai neretai nulemdavo. Todėl save gerbianti ir sveiką savisaugos instinktą turinti valstybė seniai privalėjo aiškiai pareikšti savo požiūrį vietovardžių rašybos klausimu.

Šiuo atveju galima ir būtina principinga ir tvirtai ginama nuostata: niekas neneigia, kad dėl įvairių istorinių aplinkybių Pietryčių Lietuvoje atsirado gausi lenkiškai kalbanti tautinė bendrija, tačiau nei ji, nei kiti šio regiono gyventojai neturi turėti nė mažiausių abejonių, kad ši teritorija kada nors buvo ar bus pradėta laikyti ne etninių ir istorinių Lietuvos žemių dalimi.

Todėl neturėtų būti daromos jokios nuolaidos, keliančios abejones dėl politinės ir valstybinės šių rajonų priklausomybės ir neatsakingiems politikieriams padedančios kurstyti dalies naivių šio krašto gyventojų iliuzijas, kad jie gyvena „svetimos“ valstybės „užgrobtoje“ žemėje ir kada nors ši padėtis gali pasikeisti. Tvirtai ir nuosekliai laikytis šios nuostatos yra vienintelis būdas padaryti galą TSKP autonomininkų inspiruotoms ir LLRA veikėjų toliau kurstomoms politinėms spekuliacijoms šia tema.
 
Trečiasis ir galbūt svarbiausias naujųjų autonomininkų programos punktas yra pasiekti, kad valstybinė lietuvių kalba šiame regione būtų suvokiama ir oficialiai traktuojama kaip „svetimos“ Lietuvos valstybės primesta kalba, be kurios geriausia būtų apsieiti arba pramokti jos tik tiek, kiek ja šnekėti yra būtina ir neišvengiama, kol tenka – be abejo, laikinai – dalyvauti tos valstybės viešajame gyvenime ir tvarkyti įvairius kasdieniškus reikalus. Būtent tokią prasmę turi ir V. Tomaševskio ne kartą viešai deklaruota nuostata, jog LLRA niekada nesutiks, kad būtų suvienodinti lietuvių kalbos valstybinio egzamino reikalavimai visiems šalies abiturientams.

Dėl šių reikalavimų ir toliau deramasi taip, tarsi ši programinė ir nuosekliai praktiškai įgyvendinama LLRA pozicija būtų niekada neišsakyta ir niekam nežinoma. Faktas, kad didelė dalis lenkiškas mokyklas baigiančių mokinių tinkamai neišmoksta valstybinės kalbos, jau du dešimtmečiai yra kruopščiai slepiama vieša, tad visiems puikiai žinoma paslaptis. Šių eilučių autorius tai žino ne iš nuogirdų, o iš praktinės patirties. Net ir be detalesnių tyrimų akivaizdu, kad nelietuviškas mokyklas baigusius studentus pagal lietuvių kalbos mokėjimą galima sąlygiškai suskirstyti į tris grupes.

Pirmoji yra puikiai lietuviškai kalbantys ir rašantys jauni žmonės – tokių tikrai esama. Antriesiems priskirtini gana gerai buitinėmis temomis šnekantys, tačiau daug šiurkščių gramatinių rašybos klaidų darantys studentai. Tačiau yra ir gausi trečioji grupė – tie, kurių lietuvių kalba yra apgailėtinas žargonas, tikra kalbos parodija ir kurių parašytuose tekstuose neįmanoma įžvelgti net menkiausių mokykloje privalomų įgyti gramatikos žinių pėdsakų. Kokios yra šioms grupėms priklausančio jaunimo skaičiaus proporcijos, be abejo, galėtų atskleisti tik išsamus tyrimas, kurį seniai privalėjo atlikti už švietimo reikalus atsakingos valstybės institucijos. Tačiau tokių duomenų nėra, ir tai yra iškalbingas Lietuvos valstybės negalios ženklas.

Tokia valstybinė nepatogių ir nemalonių faktų nutylėjimo politika baigėsi tuo, kad net aukščiausiems šalies vadovams tautinių bendrijų reikalais patarinėję asmenys galėjo sau leisti drąsiai klaidinti jų darbdavius, visuomenę ir daugelį metų skleisti melą, kad visi lenkiškas mokyklas baigę moksleiviai „puikiai“ moka valstybinę kalbą. Ir tik pajudinus baigiamojo egzamino klausimą iš mirties taško yla išlindo iš maišo.

Paaiškėjo, kokiu mastu ir kaip įnirtingai sabotuojamas valstybinės kalbos mokymas LLRA kontroliuojamose mokymo įstaigose. Isteriška ir agresyvi reakcija į turintį pagaliau įvykti vienodą egzaminą visiems šalies moksleiviams savaip net naudinga. Bent jau tuo, kad net ir karščiausiems stručio politikos adeptams tapo nebeįmanoma toliau vaidinti nežinant tos viešos paslapties, jog per ketvirtį amžiaus nuo nepriklausomybės atkūrimo visose Lietuvos mokyklose taip ir nepradėta geranoriškai, atsakingai ir deramu lygiu mokyti valstybinės kalbos. Dalis abiturientų ją gerai išmoksta tik todėl, kad atsiranda pilietiškesnių, o kartais gal tik toliaregiškesnių ar praktiškesnių tėvų ir mokytojų.

Jie supranta, kad nemokant valstybinės kalbos neįmanoma visavertiškai dalyvauti viešajame šalies gyvenime ir deramai įsitraukti į profesinę veiklą, todėl savo iniciatyva pasirūpina, neretai įveikdami jiems sąmoningai daromas kliūtis, kad jų vaikai tinkamai išmoktų lietuvių kalbą. Tikėtina, kad tarp ją puikiai mokančių abiturientų, kurių skaičius nežinomas arba laikomas paslaptyje, yra ir kovos prieš šią kalbą aršiausių vedlių atžalos.

Skatindami paprastus Pietryčių Lietuvos žmones nesimokyti lietuvių kalbos ir kurdami kliūtis jos mokyti, bet patys būdami užkietėję ir apsukrūs sovietinio raugo nomenklatūrininkai, jie puikiai supranta šios kalbos mokėjimo svarbą ir apdairiai – dėl viso pikto – pasirūpina savųjų vaikų vieta ir ateitimi nekenčiamoje Lietuvos valstybėje.

Kalbos nemokančiųjų laukianti dalia – likti antrarūšiais ir marginalizuotais visuomenės nariais bei šalies piliečiais – skirta ne jų, o šio krašto „prastuomenės“ vaikams. Nomenklatūrinio LLRA elito interesas kuo ilgiau užkonservuoti tokią „prastuomenę“ ir padaryti ją kiek įmanoma gausesnę – akivaizdus. Jam gyvybiškai svarbi valstybinės kalbos nemokanti, neišprususi, nekvalifikuota, nuo likusios šalies visuomenės ir darbo rinkos atskirta pigi ir, svarbiausia, politiškai lengvai manipuliuojama darbo jėga.
 
Tačiau LLRA pastangos „apsaugoti“ jų valdomos teritorijos gyventojus nuo lietuvių kalbos turi gilesnę potekstę. Tikrasis politinis jų vykdomos kovos prieš lietuvių kalbą tikslas yra praktiškai parodyti, kad ir atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje nepaisant visų permainų tarybų valdžia ir jos įvesta tvarka čia tebėra gyva. Niekinamas požiūris į lietuvių kalbą ir jos atsainus mokymas buvo neatsiejama tos tvarkos dalis. Tereikia prisiminti, kad ir sovietmečiu nelietuviškose mokyklose formaliai buvo „mokoma“ ir lietuvių kalbos.

Tikrovėje šis „mokymas“ virto farsu ir veikiau buvo priemonė ugdyti tarybinio „proletarinio internacionalizmo“ dvasią. Lietuvių kalbos pamokos faktiškai buvo pasityčiojimo iš jos spektakliai, turėję tik stiprinti kitakalbio jaunimo įsitikinimą, kaip beprasmiška ir juokinga mokytis apgailėtinos ir tarybinėje „broliškų tautų“ imperijoje pasmerktos išnykti, tad neturinčios ateities „čiabuvių“ kalbos.
 
 Nepriklausomybės tarpsniu požiūris į lietuvių kalbą ir sovietinė jos mokymo tvarka iš esmės nepasikeitė. Kaip ir sovietmečiu, jos mokomasi ir išmokstama tik savanoriškai, nes Lietuvos valstybė ne tik neturi politinės valios įgyvendinti visavertį privalomąjį lietuvių kalbos mokymą, bet ir savo elgesiu demonstruoja, kad be šios kalbos galima puikiausiai išsiversti. Jos nemokantiems moksleiviams paslaugiai atvertos net universitetų durys. Gerai ją mokantieji diskriminuojami ir, vaizdžiai kalbant, paliekami kvailių vietoje. Tokia „natūrali“ diskriminacija yra kaip tik tai, ko reikia LLRA veikėjams. Juk šitaip savaime, be jokių propagandinių kalbų, palaikomos ir ugdomos jaunimo antipilietinės ir antivalstybinės nuostatos. Sunku įsivaizduoti geresnį būdą skiepyti jaunimui nepagarbą ir priešiškumą lietuvių kalbai ir pačiai valstybei, negu praktiškai jam „įrodyti“, kad Lietuvos Respublika yra tik greitai ištirpsiantis miražas.

O paprasčiausias būdas tai „įrodyti“ – apginti ir išsaugoti privilegiją nesimokyti šios valstybės oficialios kalbos. Reikia pripažinti, kad TSKP–LLRA autonomininkai keliomis galvomis pranoksta jų spaudimo ir šantažo įbaugintą Lietuvos valdžią ir trumparegiškai mąstančią visuomenės dalį. Mat jie puikiai suvokia ne tik politinį savosios kovos prieš valstybinę kalbą tikslą, bet ir didžiulę moralinę ir simbolinę tos kovos prasmę. Kaip ir sovietmečiu, jiems ir toliau yra labai svarbu moraliai ir psichologiškai žeminti lietuvių tautą ir menkinti jos atkurtos valstybės garbę bei orumą.

Privilegijos nesimokyti lietuvių kalbos išsaugojimas todėl ir būtų ne tik politinė, bet ir moralinė bei simbolinė antivalstybinio gaivalo pergalė – ji „pastatytų į vietą“ savo valstybę, įžūliai išdrįsusią atkurti „čiabuvių“ tautelę. Tokia pergalė prikišamai ir vaizdžiai liudytų: siekėte kažkokios nepriklausomybės, dėjote dėl jos aukas, bet varganos jūsų pastangos buvo ir liks tuščios ir beprasmiškos. Padėties šeimininkai ir toliau esame mes, nes gyvenate ir gyvensite pagal mūsų diktuojamas sąlygas ir tvarką. Ir kol kas jie savaip yra teisūs – nes laimi.

Kai pačiame Vilniaus centre vyko iš Pietryčių Lietuvos mokyklų suvežtų moksleivių „protesto akcija“, Lietuvos valdžios institucijose taip ir neatsirado nė vieno politiko ar pareigūno, kuris būtų išdrįsęs drąsiai pažvelgti į tikrovę ir atvirai pasakyti: ši ir panašios „protesto akcijos“ yra ne kas kita, o kovos dėl nepriklausomybės laikotarpiu TSKP jedinstveninkų ir autonomininkų rengtų antivalstybinių mitingų tęsinys save nepriklausoma drįstančioje vadintis Lietuvos valstybėje.
 
Žvelgiant per šios nuosekliai ir tvirtai vykdomos politinės programos prizmę jau nepakanka santūriai ir mandagiai pasakyti, kad daugybės „plačiai mąstančių politikų“ ir „europiniais standartais besivadovaujančių ekspertų“ skleidžiami teiginiai, esą Lietuvos valstybė pati „sugadino“ santykius su Lenkija ir Lietuvos lenkų tautine bendrija, yra ne tik klaidingi, bet ir absurdiški. Šie „politikai“ ir „ekspertai“ neįstengia arba nenori matyti ir pripažinti akivaizdaus ir nepaneigiamo fakto, kad Lietuvos valstybė ne tik nenukrypstamai laikosi elgesio su etninėmis mažumomis ir tautinėmis bendrijomis europinių standartų, bet gerokai juos pranoksta.

Juk tiksliai vertinant ir apibūdinant esamą padėtį, galima tvirtai pasakyti, kad Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos ir bendrijos ne tik turi visas tarptautinių konvencijų ir sutarčių laiduojamas teises, bet – griežtai kalbant – švietimo ir kultūros srityse joms suteiktos privilegijos, apie kurias jų tautiečiai kitose šalyse gali tik pasvajoti.

Svaidymasis priekaištais ir kaltinimais Lietuvai dėl „sugadintų“ ar „bloginamų“ santykių su kaimynais savaime pradeda reikšti jau ne vien paprastą trumparegiškumą ir kvailumą, bet kažką dar blogesnio – jis vis labiau primena mazochistinę vakarykščio baudžiauninko ar vergo saviplaką. O tai yra tebesitęsiančio moralinio ir politinio Lietuvos visuomenės ir valstybės pakrikimo ir bestuburiškumo požymis. Turbūt neįmanoma rasti kitos Europos valstybės šalies, kuri taip klusniai leistųsi vedžiojama už pavadžio ją sunaikinti trokštančių vidaus jėgų ir taip nuolankiai skubėtų tenkinti kitų valstybių primetamus jos suverenitetą ribojančius ir orumą žeminančius reikalavimus.
 
3. Memel – Wilno. „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ 
 
Toks jeigu ne visuotinį, tai tikrai masinį apsėdimą liudijantis aklumas reikalauja paaiškinimo. Greičiausiai jį lemianti priežastis yra ne viena. Tačiau svarbiausia, ko gero, yra okupacijos laikotarpiu spėjusi įvykti tautinės ir valstybinės sąmonės atrofija. Lietuvą okupavusi imperija darė tai, ką tokiais atvejais daro visos imperijos – okupuotos šalies gyventojus stengėsi paversti ištikimais ir klusniais savo valdiniais. Iš tautos sąmonės buvo siekiama su šaknimis išrauti visus prisiminimus apie tarpukario Lietuvos Respubliką, visais įmanomais būdais diegiamas įsitikinimas, kad pats šios valstybės atsiradimas 1918 m. buvo kažkokia istorinė klaida ar nesusipratimas.
 
Šios pastangos nenuėjo veltui. Atkuriant valstybę šis įsitikinimas jau buvo spėjęs giliai įsišaknyti daugybės piliečių sąmonėje ir net virsti „natūralia“ ir „savaime suprantama“ nuostata.  Dauguma valstybei formaliai atstovaujančių ir jos interesus privalančių atkakliai ginti politikų ir pareigūnų gali vadintis įvairiai – prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, ambasadoriais ar dar kitaip, – tačiau jų žodžiai ir veiksmai negailestingai išduoda, kad minėtoji nuostata gyva ir puikiai veikia.

Iškilus su Lietuvos gyvybiniais interesais susijusiam klausimui, jie automatiškai pradeda mąstyti ir elgtis ne kaip nepriklausomos ir suverenios valstybės reprezentantai, o kaip kokiai nors kitai valstybei priklausančią teritoriją administruojantys pareigūnai, pasirengę stropiai įvykdyti kiekvieną aukštesnės valdžios siunčiamą direktyvą.
 
Būtų nesąžininga tokiu pataikavimu kaltinti vien politikus. Pietryčių Lietuvos reikalų „ekspertais“ tituluojamų žinomų istorikų ir politologų patarimai bei siūlymai, kaip dera spręsti šio regiono problemas, daugeliu atveju tiesiog glumina, nes sunku patikėti jų autorius turint bent elementarią nuovoką, jog apskritai egzistuoja toks dalykas kaip Lietuvos valstybės interesai.

Tiesą sakant, kartais susidaro įspūdis, jog nesuvokiama, kas apskritai yra pati valstybė. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kaip gali būti viešai išsakomi ir ką galėtų reikšti teiginiai, kad Lietuvos valstybė privalo stengtis, jog tautinėms bendrijoms ir mažumoms joje „patiktų“ gyventi.

Savaime suprantama, jokia piliečių diskriminacija tautiniu pagrindu yra iš principo nepateisinama ir neleistina – visų valstybės piliečių teisės ir pareigos turi būti vienodos. Tačiau įžvalga, kad valstybė piliečiams turi „patikti“, jau yra visai kas kita. Ją reikėtų vertinti kaip visiškai naują pasaulinės politinės minties žodį, nes dar niekas nėra pasakęs, jog valstybė gali egzistuoti ir išlikti visomis išgalėmis stengdamasi pelnyti jos piliečių palankumą ir meilę. Pavertus tokį santykį su piliečiais pamatiniu valstybės egzistavimo principu, akimirksniu subyrėtų bet kuri valstybė, kuri gali „nepatikti“ piliečiams dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad reikalauja mokėti mokesčius.
 
Neverta apsigaudinėti: tokia hipertrofuota „tolerancija“ yra ne kas kita, o aiškus neįtikėtinai nususintos tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Baigiantis sovietmečiui net akademiškesnių humanitarinių ir socialinių mokslų – apie TSKP istoriją, „mokslinį“ ateizmą ir komunizmą neverta net kalbėti – žmonėms faktas, kad gyvena kadaise nepriklausomoje, tačiau okupuotoje valstybėje, jau nebuvo, vaizdžiai kalbant, egzistencinė problema, o paprasčiau – visai nerūpėjo.

Nors dar šnekantys lietuviškai ir turintys šiokių tokių sentimentų savo kultūrai ir kraštui, jie visais atžvilgiais jau buvo tapę lojaliais Tarybų šalies piliečiais. Su Komunistų partijos programiniuose dokumentuose nubrėžta „broliškų tautų“ susiliejimo perspektyva iš esmės jau buvo susitaikyta, o daugeliui ji atrodė priimtina ir net artintina.
 
Atkūrus nepriklausomybę toji ištautinta ir išvalstybinta sąmonė išliko ir tebeegzistuoja įvilkta į sumodernintą ir „versternizuotą“ žodyną. Atvirą ideologinį angažavimąsi „komunizmo statybos“ reikalui pakeitė „vertybinio neutralumo“ nuostata, po menamo „objektyvumo“ kauke iš tikrųjų slepianti senąjį įprotį būti pasiruošus tarnauti bet kuriam šeimininkui. Lietuvos Respublikai atsirasti leidęs Jono Basanavičiaus projektas dekonstruojamas su tokiu pat ir net didesniu įkarščiu negu sovietmečiu. Ypač aršiai puolamas ir griaunamas jo branduolys – moderniosios Lietuvos tautinę ir valstybinę savimonę grindžiantis tariamai „nemoksliškas“ ir „romantiškas“ istorinis pasakojimas.

Akademinė ir populiarioji spauda užtvindyta rašiniais, kurie kiekvienoje normalioje šalyje būtų vienareikšmiškai priskiriami antivalstybinės ardomosios propagandos žanrui. Tam tikru atžvilgiu susiklosčiusi padėtis net prastesnė negu sovietmečiu. Mat neretai valstybės idėjiniai pagrindai dekonstruojami dangstantis „europinių vertybių“ sklaidos širma. Neįtikėtina, bet faktas: Lietuva yra turbūt vienintelė Europos, gal ir pasaulio, šalis, kurioje tautos išnykimas paskelbiamas strateginiu valstybės politikos tikslu. Žinomų ekspertų grupės sukurta ir Vyriausybės patvirtinta ilgalaikė šalies raidos strategija numato patraukliai skambančią „globalios Lietuvos“ viziją.

Tačiau atidžiau įsigilinus į šios vizijos turinį ir esmę, netrunka paaiškėti, kad jos konceptualinė ašis yra tas pats sovietmečiu populiarus tautų susiliejimo „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ motyvas. Skiriasi tik žodynas. Užuot atvirai kalbėjus apie susiliejimą, lietuvių tautai brėžiama šiuolaikiškesnė perspektyva ne išlikti savo žemėje ir valstybėje gyvenančia visaverte politine tauta, o tapti išvietinta – po visą pasaulį pasklidusia ir pasaulinėje žmonijoje be pėdsakų ištirpsiančia „virtualia“ bendruomene.
 
Apskritai reikia pasakyti, kad Pietryčių Lietuvos problema iškilo pačiu laiku ir tapo tikru lakmuso popierėliu, negailestingai parodžiusiu apgailėtiną tautinės ir valstybinės sąmonės būklę. Visiškas didelės visuomenės dalies, o ypač politinių ir akademinių sluoksnių, nesugebėjimas adekvačiai perprasti šios problemos esmės ir pasiūlyti jos mastą ir svarbą atitinkančius sprendimus yra aiškiausias įrodymas, kad ir toliau puikiai veikia sovietinių okupantų visuomenės sąmonėje įdiegta, nepriklausomybės tarpsniu taip ir nesugebėta ištrinti tautos ir valstybės savanoriško su(si)naikinimo programa.

Blogiausia, kad šios programos šerdį sudaranti mentalinė nuostata – įsitikinimas, jog modernioji Lietuvos valstybė buvo „istorinė klaida“, – įskiepyta taip giliai ir tvirtai, kad dažnai ja vadovaujamasi visiškai nesąmoningai. Todėl priekaištai, kad šių dienų neojedinstveninkams pataikaujantys politikai arba į jų propagandos dūdą pučiantys ekspertai ir komentatoriai išduoda valstybę ir jos interesus, ne visada yra teisingi. Išdavystė paprastai būna sąmoningas veiksmas, kai žinoma, kas, kodėl, kam ir už kiek yra išduodama.

Ko gero, didžiausia šių dienų Lietuvos problema ir nelaimė yra kita: atkurtoji valstybė net po dviejų dešimtmečių taip ir neįsitvirtino daugybės, gal net daugumos, jos piliečių sąmonėje ir jiems iš tikrųjų neegzistuoja. Tokie formalūs piliečiai, tarp kurių gausu politinio, akademinio ir verslo elito atstovų, į Lietuvos Respubliką faktiškai tebežvelgia LTSR gyventojo – buvusios TSRS piliečio – akimis. Ilgus dešimtmečius bruktas požiūris, kad Lietuva iš principo negali gyvuoti kaip savarankiška valstybė, jiems tapo natūralus ir savaime suprantamas, o būdamas šitaip giliai internalizuotas, jis virto antrąja prigimtimi ir veikia kaip neįsisąmoninta mąstymo bei elgesio nuostata.

Todėl nors šitokie piliečiai gyvena tarsi vėl nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, jie iš tikrųjų nepajėgia įsivaizduoti tos respublikos kitaip, kaip tik kokios nors kitos valstybės dalies – būtinai didesnio politinio darinio provincijos. Tenka pripažinti, kad šiuo atžvilgiu okupacijos sąlygomis gyvenęs ir ugdytas šiandieninis šalies politinis ir akademinis sluoksnis ne taip jau smarkiai skiriasi nuo dar ilgiau ir griežčiau „auklėto“ kitų buvusių tarybinių respublikų elito. Netikėtai žlugus TSRS ir joms tapus savarankiškomis valstybėmis, jų „viršūnės“ buvo tokios pasimetusios ir sutrikusios, kad nežinojo, nei kas yra toji tarsi iš dangaus nukritusi ir visai netrokšta nepriklausomybė, nei ką su ja daryti.
 
Gyvename keistu savosios istorijos tarpsniu. Riba tarp sąmoningos išdavystės ir įpročio aklai paklusti tapo tokia paslanki, kad darosi sunku atskirti piktavališką kenkimą savajai valstybei nuo paprasčiausio nemąstančio plaukimo pasroviui. Tačiau abiem atvejais padariniai yra tie patys. Metus atgalinį žvilgsnį į visą atkurtosios nepriklausomybės laikotarpį nesunku įsitikinti, kad neleistino ir nusikalstamo nuolaidžiavimo TSKP–LLRA autonomininkams istorija yra tik du dešimtmečius trunkančio Lietuvos keliaklupsčiavimo prieš „civilizuotą pasaulį“ logiškas ir nuoseklus padarinys, tik epizodas ištisinėje vergiško padlaižiavimo stipresniesiems protrūkių grandinėje.

Ryškiausiu perlu turbūt laikytinas pasaulio istorijoje vargu ar girdėtas LR Seimo „žygdarbis“, kai tautos ir valstybės likimą daugeliui dešimtmečių turėjusi nulemti Lisabonos sutartis buvo patvirtinta jos neskaičius. Dėl tų pačių priežasčių kai kuriems Lietuvos istorijos mokslo korifėjams yra pernelyg sunku suprasti tiesą, kurią nesunkiai suvokia visi blaivios nuovokos nepraradę ir tautinę bei valstybinę sąmonę dar turintys šalies piliečiai.
 
Kad ir kokios sudėtingos ir toliau tyrinėtinos būtų abiem pusėms tragiškai pasibaigusio XX a. pradžios lenkų ir lietuvių konflikto priežastys ir aplinkybės, nėra nė mažiausių abejonių dėl vieno pamatinio dalyko: giliausia ir svarbiausia šio konflikto priežastis buvo ta, kad to meto Lenkijos visuomenė, ypač politinis elitas, nepajėgė susitaikyti su faktu, jog į pasaulinės istorijos areną žengia naujas veikėjas – moderni ir savarankiška norinti būti politinė lietuvių tauta. Kitaip sakant, konfliktas kilo todėl, kad lietuviams nenorėta pripažinti teisės, kurios jau XIX a. siekė ir kurią išsikovojo kitos imperijų ilgai valdytos Europos tautos, – teisės sukurti nepriklausomą valstybę.

Užuot pripažinę ir gynę šią fundamentalią ir nepaneigiamą tiesą, tokie istorikai kurpia pasakojimą apie XX a. iš kažkur išdygusius „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“ bei neva dėl pastarųjų kaltės prasidėjusį „dviejų lietuvių tautų“ vidaus pilietinį karą. Šiame pasakojime garsiai aidi marksistinis klasių kovos, arba klasinio pilietinio karo, motyvas. Tokie pasakojimai tam tikra prasme yra grįžimas į okupantų užsakymu Juozo Žiugždos sukirptos ir liūdnai pagarsėjusios Lietuvos sovietizuotos istorijos laikus. XXI a. pradžioje rašoma Lietuvos istorija daugeliu atžvilgiu tėra kiek atnaujintas ir prie pasikeitusių realijų pritaikytas, trumpai sakant – „europeizuotas“ šios sovietizuotos istorijos variantas.

Tai yra radikaliai antilietuviška, XX a. „buržuazinio nacionalistinio“ valstybingumo tradiciją toliau atkakliai menkinanti ir neigianti, bet jau „europinių vertybių“ retorika dangstoma neomarksistinė Lietuvos istorijos versija. Toks požiūris į savo valstybę lemia, kad šalies humanitariniuose ir socialiniuose moksluose ne tik vengiama pareigos gaivinti ir stiprinti tautiškumo bei valstybingumo pradus, bet, kaip ir sovietmečiu, visuomenė gąsdinama pramanytais „nacionalizmo“ baubais, o kiekvienoje tautinės bei valstybinės sąmonės apraiškoje budriai ieškoma „siauro etnocentrizmo“ šmėklų.

Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje sveikos tautinės savigarbos reikia ieškoti su žiburiu, o vergiškai keliaklupsčiauti prieš visus „didžiaisiais broliais“ laikomus „strateginius partnerius“ ne tik nesigėdijama, bet tokia praktika paversta oficialia valstybės politika ir ja veikiau didžiuojamasi.
 
Neretai būgštaujama, kad užėmus tvirtą poziciją LLRA neojedinstveninkų atžvilgiu dar labiau pašlis ir taip gana įtempti Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai. Tokie būgštavimai taps niekiniai, jeigu Lietuva elgsis kaip tikra valstybė ir sugebės aiškiai suformuluoti bei atvirai perteikti partnerei tvirtas savo nuostatas ne tik dėl padėties Pietryčių Lietuvoje, bet ir dėl pamatinių abiejų šalių santykių principų. Šie santykiai galėtų būti ne tik partneriški, bet ir bičiuliški.

Tačiau jeigu paaiškėtų, kad Lenkija jų nepasirengusi gerinti, jie turi likti sudėtingi, nes geriau laikinai kęsti menkus kaimynų ginčus ir barnius, negu neatsakinga nuolaidžiavimo politika brandinti rimtą konfliktą, kuriam kaip tik ir kruopščiai purena dirvą LLRA autonomininkai. Taip jau susiklostė, kad Lenkija neapdairiai parėmė prieš Lietuvos valstybę veikiančią politinę jėgą, todėl pati privalo rasti drąsos ir jėgų išsipainioti iš nemalonios ir pavojingos padėties. Stebint kai kuriuos šios šalies vadovų veiksmus ir pareiškimus, susidaro įspūdis, kad nesuvokiama, jog Lietuvos spaudimo politika nėra toliaregiška ir kaip tik naudinga trečiosioms šalims.
 
Visiškai akivaizdu, kad ši didelė valstybė turi visas prielaidas ir galimybes tapti Vidurio rytų Europos geopolitiniu traukos centru, tačiau panašu, kad šios galimybės yra laidojamos. Tokiu centru Lenkija galėtų tapti natūraliai, bet su viena būtina sąlyga. Ji turėtų nekartoti praeities klaidų ir pagaliau suvokti, kad XX a. pradžioje įvykę pokyčiai yra negrįžtami: atskirų gudų, lietuvių ir ukrainiečių tautų bei valstybių buvimas yra neatšaukiama geopolitinė realija, su ja derėtų susitaikyti.

Tai reiškia, kad sąmoningos ar nesąmoningos pastangos paversti buvusios Abiejų Tautų Respublikos erdvę vieningu geopolitiniu vienetu remiantis valstybių nelygiateisiškumo ir vasaliteto principais yra iš anksto pasmerktos žlugti. Įmanoma tik glaudi suverenių ir lygiateisių valstybių sąjunga. Deja, kol kas judama ne jos link, – tokia perspektyva veikiau tolsta.

Nejaugi iš tiesų nesuvokiama, kad dabartinė Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu yra atidžiai stebima visose bendrą valstybę – ATR – kadaise sudariusiose šalyse ir duoda peno propagandai, siekiančiai gaivinti ir politiškai išnaudoti anaiptol ne šviesiausius prisiminimus apie mūsų keturių tautų ir valstybių santykius pirmaisiais XX a. dešimtmečiais?!
 
Galiausiai kad ir kaip klostytųsi santykiai su kaimynine šalimi, Lietuvos valstybė privalo atikti moralinę ir politinę pareigą savo piliečiams ir ryžtingai ištaisyti prieš dvidešimt metų padaryto tikro nusikaltimo Pietryčių Lietuvai padarinius. Šis nusikaltimas visai nesusijęs LLRA autonomininkų keliamais priekaištais ir reikalavimais. Tikrasis nusikaltimas buvo tas, kad Lietuvos valstybė visus šio regiono gyventojus lengva ranka atidavė į autonomininkų sukurtą ir įtvirtintą neokomunistinę vergiją.

Todėl jau XIX a. sukilimuose skambėjęs ir Sąjūdžio vėl iškeltas šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ po dviejų nepriklausomo gyvenimo dešimtmečių kiek netikėtai vėl tapo aktualus ir turi būti paverstas realiais Lietuvos valstybės darbais ginant visų jos piliečių laisvę, santarvę ir bendrąjį gėrį.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – filosofas Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius.

Informacijos šaltinis – „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.

2014.11.08; 17:36


Prisijunkite prie diskusijos