palaimintasis

Trumposios naujienos

Popiežius Pranciškus paskelbė palaimintuoju buvusį pontifiką Joną Paulių I. EPA-ELTA nuotr.

Vatikanas, rugsėjo 4 d. (AFP-ELTA). Per mišias šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus paskelbė palaimintuoju buvusį pontifiką Joną Paulių I. Italui, kuris 1978 metais mirė praėjus tik 33 dienoms po savo išrinkimo Katalikų bažnyčios vadovu, „su šypsena“ pavyko „perteikti Viepšaties gerumą“, tūkstančiams tikinčiųjų sakė Pranciškus. Mišiose dalyvavo ir Italijos prezidentas Sergio Mattarella.
 
Iš Šiaurės Italijos kilęs Jonas Paulius I, kurio tikrasis vardas yra Albino Luciani, popiežiumi buvo išrinktas 1978 metų rugpjūčio 26-ąją – tada jam buvo 65-eri. Dėl savo mielumo jis įėjo į istoriją kaip „besišypsantis popiežius“. Praėjus tik 33 dienoms po išrinkimo Jonas Paulius I mirė nuo širdies infarkto. Jis buvo trumpiausiai pareigas ėjęs popiežius šiuolaikinės Bažnyčios istorijoje.
 
Praėjusį spalį Vatikanas pripažino Jonui Pauliui I priskiriamą stebuklą – staigų sunkiai sergančio vaiko išgijimą Argentinoje po to, kai vienas kunigas meldėsi mirusiam popiežiui. Stebuklo pripažinimas yra sąlyga beatifikacijai.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.09.05; 07:37
Aktualijos

Šeštadienį Molėtų rajone, Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, iškilmingas padėkos Šv. Mišias už Mykolo Giedraičio pripažinimą palaimintuoju aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos vyskupai.
 
Iškilmių dalyviams sveikinimo žodį perdavė išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, pal. M. Giedraičio giminės atstovai, kiti svečiai.
 
Kaip padėkos Šv. Mišių homilijoje pabrėžė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, palaimintasis Mykolas visada siekė būti su Jėzumi. Likdamas vienuoliu broliu, jis norėjo būti vienybėje su Juo, kontempliuoti Nukryžiuotąjį, tarnauti Eucharistijos slėpiniui, tiesiog gyventi šalia Jėzaus, kuris yra Švenčiausiajame Sakramente.
 
Krokuvos arkivyskupas metropolitas Marekas Jędraszewskis šventiesiems priskyrė galią vienyti mus su Dievu, visokio šventumo versme.
 
„Šventieji sudaro pačią Bažnyčios gyvenimo šerdį. Šventieji šiai Bažnyčiai suteikia universalų, visuotinį matmenį, dėl to ji nuolat pranoksta valstybių, tautų ir visuomenių sienas ir jungia jas į vieną Dievo tautą. Šventųjų dėka, kad ir kur pasaulyje atsirastume, visuomet jaučiamės esą namie”, – kalbėjo Krokuvos arkivyskupas metropolitas.
 
Pal. M. Giedraitį arkivyskupas M. Jędraszewskis vadino dar vienu dvasiniu tiltu, jungiančiu Lenkiją su Lietuva ir leidžiančiu išgyventi vienos Dievo tautos bendrystę.
 
Iškilmėse Krokuvoje už M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui įteikta pal. M. Giedraičio relikvija po padėkos Šv. Mišių buvo įnešta į Giedraičių koplyčią. Ypatingos šventės proga tikintieji relikviją galėjo pagerbti prisiliesdami prie jos.
 
Lietuvos vyskupų konferencija primena, kad prieš 400 metų didikų Giedraičių pastatytoje Videniškių bažnyčioje ir vienuolyne šiame krašte gimęs M. Giedraitis šventuoju pradėtas laikyti tuoj po savo mirties.
Dar XVI a. Krokuvos vyskupija ėmėsi veiksmų, būdingų skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje viešai gerbti. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole.
 
M. Giedraičio beatifikacijos byla pradėta 1634 metais, tačiau tik 2018-ųjų lapkričio 7 dieną Apaštalų sostas paskelbė dekretą, pripažindamas Dievo tarno M. Giedraičio herojiškas dorybes ir patvirtindamas jo kultą, gyvavusį nuo neatmenamų laikų.
 
M. Giedraičio beatifikacijos bylą teikė Katalikų Bažnyčia Lenkijoje, todėl pirmosios padėkos Šv. Mišios už garbingojo M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju šių metų birželio 8 dieną buvo švenčiamos Krokuvoje.
Ekvipolentinės beatifikacijos dekrete apie M. Giedraičio dorybių herojiškumą ir kultą nuo neatmenamų laikų rašoma, kad apie 1420 metus kilmingoje šeimoje, Giedraičiuose, netoli Vilniaus gimęs M. Giedraitis gavo tvirtą religinį ir kultūrinį lavinimą, puoselėjo pamaldumą Nukryžiuotajam Kristui.
 
Pagal anuometinę tradiciją Mykolas turėjo tapti riteriu, tačiau jo fizinė negalia neleido jam to padaryti. Būsimasis palaimintasis įstojo į Atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Žinoma, kad išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą, vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir Mykolą. Čia jis ir užbaigė noviciatą, Krokuvoje davė vienuoliškus įžadus ir apsigyveno Šv. Morkaus reguliariųjų atgailos kanauninkų konvente.
 
Palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos akademijoje, 1465 m. gaudamas laisvųjų menų magistro laipsnį. Gyveno kukliai ir pamaldžiai. Prižiūrėjo šventovę, rūpinosi jos švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Daugybė žmonių kreipdavosi į M. Giedraitį patarimo ir pagalbos įvairiais dvasiniais reikalais, taip pat užklupus gaisrams, ligoms ar kitokiems išbandymams. Mykolas stengėsi su visais susitikti, visiems padėti. Pal. M. Giedraičio užtarimui amžininkai priskyrė ir ne vieną išgijimą.
 
Tiksliai žinoma Mykolo mirties data – 1485 metų gegužės 4-oji. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Videniškiuose kiekvieno mėnesio 4 dieną meldžiamasi pal. M. Giedraičio litanija, vidurdienį bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios.
 
M Giedraitis – trečiasis palaimintuoju paskelbtas lietuvis po Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.23; 05:00
Fotoreportažai

Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Utenos apskrityje. Jis buvo antras iš trijų vaikų giliai tikinčių pasiturinčių valstiečio Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės šeimoje. 1873 m. liepos 1 d. buvo pakrikštytas parapinėje Aluntos bažnyčioje.

Būdamas ketverių neteko motinos, kuri mirė sulaukusi vos 27-erių metų. Jau vaikystėje išryškėjo jo didelis polinkis į mokslus. Pabaigęs licėjų Daugpilyje (Latvija), 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) seminariją. Tačiau jo požiūris į kunigystę buvo toks griežtas ir pagarbus, kad, jau būdamas seminaristas ir nesijausdamas vertas kunigystės pašaukimo, metams iš seminarijos pasitraukė. 1895 m. toliau tęsė teologijos studijas ir 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Buvo vikaras Varaklianuose ir klebonas Bikavoje (Latvija). Nuo 1910 m. buvo vikaru Šv.Kotrynos bažnyčioje Sankt Peterburge (Rusija). Mogiliovo vyskupijos vyskupas darbininkų kvartale jam patikėjo pastatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau statybos darbus pertraukė 1917 m. įvykusi revoliucija.

1923 m. T. Matulionis kartu su Mogiliovo vyskupu Janu Cieplaku ir kitais penkiolika Petrogrado kunigų pirmą kartą buvo suimtas NKVD agentų ir nuteistas trejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Maskvos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose. Praėjus dvejiems metams, 1925 m. vasario 25 d., savo parapijiečių dėka, buvo išleistas iš kalėjimo. Grįžęs į Petrogradą, kuris tuo metu buvo pervadintas Leningradu, ėjo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono pareigas. 1928 m. gruodžio 28 d. popiežiaus Pijaus XI sutikimu slapta nominuotas tituliniu Matregos vyskupu ir paskirtas Leningrado apaštalinio administratoriaus koadjutoriumi. 1929 m. vasario 9 d. taip pat slapta iš Leningrado apaštalinio vikariato vyskupo Antono Maleckio priėmė vyskupo šventinimus.

1929 m. lapkričio 25 d. vyskupas T. Matulionis buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas kalėti Baltojoje jūroje esančiame Solovkų salų lageryje, kuris buvo vienas iš žiauriausių Sovietų Sąjungos lagerių. 1933 m. gegužę buvo nubaustas vieniems metams izoliavimo bei sunkiųjų darbų. Tų pačių metų spalio 19 d., Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, kartu su kitais dešimt kunigų ir trimis pasauliečiais išlaisvintas jis išreiškė norą atsidėti apaštalavimui Rusijoje, tačiau buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Po metų nuvyko į Vatikaną, kur jį 1934 m. kovo 24 d. privačioje audiencijoje priėmė Popiežius Pijus XI. Po to T. Matulionis vyko į JAV, Šventąją Žemę ir Lenkiją. Grįžęs į Lietuvą garbingasis Dievo tarnas buvo nominuotas Kauno vyskupu augziliaru, o 1938 m. paskirtas Kauno seserų benediktinių bažnyčios rektoriumi. 1938 m. spalio 13 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas vyskupą T. Matulionį paskyrė oficiolu. 1940 m. balandžio 19 d. vyskupui T.Matulioniui patikėtos Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos, tačiau dėl sovietų įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. vyskupas šias pareigas ėjo labai trumpai.

1943 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu garbingajam Dievo tarnui patikėtos naujos pareigos: jį popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupu. Po metų, 1944 m., sovietų armija antrą kartą užėmė Lietuvą ir komunistų režimas vėl pradėjo persekioti Bažnyčią. 1946 m. gruodžio 18 d. Kaišiadorių vyskupas suimtas trečią kartą, o 1947 m. rugsėjo 27 d. nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Iš pradžių jis buvo nugabentas į Oršos kalėjimą, o iš ten perkeltas į Vladimiro kalėjimą.

1954 m. atlikęs bausmę garbingasis Dievo tarnas buvo perkeltas į Potmos (Rusija) invalidų namus ir tik 1956 m. grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo grįžti į Kaišiadoris, T.Matulionis įsikūrė Birštono klebonijoje, kur jį nuolatos sekė KGB agentai. Nepaisydamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos jis vis labiau rūpinosi Kaišiadorių vyskupijos valdymu ir Bažnyčios Lietuvoje reikalų tvarkymu. Vyskupus ir kunigus jis ragino nesileisti į kompromisus ir nekolaboruoti su režimu.

1957 m. gruodžio 25 d., vykdydamas popiežiaus valią, be komunistų režimo sutikimo ir norėdamas užtikrinti vadovą Kaišiadorių vyskupijai, vyskupu pašventino Vincentą Sladkevičių, kuris vėliau tapo kardinolu.

Po metų Kaišiadorių vyskupas buvo ištremtas į Šeduvą, toliau nuo savo vyskupijos. 1960 m. gegužės 31 d. Šventasis Tėvas Jonas XXIII T.Matulioniui suteikė Šventojo Sosto asistento titulą, o 1962 m. vasario 9 d. – arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 17 d. namuose, kuriuose buvo apgyvendintas Teofilius, įvyko labai nuodugni krata, o po trijų dienų arkivyskupas mirė. Rugpjūčio 23 d. Dievo tarnas buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus Šventųjų skelbimo kongregaciją įgaliojo paskelbti dekretą dėl Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio kankinystės bei jo paskelbimo palaimintuoju.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017 metų birželio 25 diena, Vilnius

to rot
Aktualijos

Po­pie­žiaus Be­ne­dik­to XVI ypa­tin­gas pa­siun­ti­nys į palaimintojo Pet­ro To Ro­to gi­mi­mo šim­tų­jų me­ti­nių iš­kil­mę Pa­pua Nau­jo­joje Gvi­nė­jo­je pa­kvie­tė ti­kin­čiuo­sius gerb­ti šei­mos ir ka­ta­li­kiš­kos san­tuo­kos ver­ty­bes, bū­ti vi­suo­met iš­ti­ki­mus Evan­ge­li­jai.

Kar­di­no­las Džo­zefas Ze­nas va­do­va­vo ju­bi­lie­jaus iš­kil­mių šv. Mi­šioms pal. P. To Roto, ka­ta­li­kų ka­te­che­to ir kan­ki­nio, tė­viš­kė­je, Ra­ku­nai kai­me.

Su po­pie­žiaus ypa­tin­guo­ju pa­siun­ti­niu kar­di­no­lu J. Ze­nu kon­ce­leb­ra­vo apaš­ta­liš­ka­sis nun­ci­jus Pa­pua Nau­jo­jo­je Gvi­nė­jo­je ar­ki­vys­ku­pas San­to Gan­ge­mi, Ra­bau­lo ar­ki­vys­ku­pas Fran­ces­co Pan­fi­lo, ki­ti kraš­to ga­ny­to­jai ir apie ke­tu­rias­de­šimt ku­ni­gų, da­ly­vau­jant val­džios at­sto­vams ir ke­liems tūks­tan­čiams ti­kin­čių­jų.

Continue reading „Japonijos vyskupai atsiprašė už palaimintojo Petro To Roto mirtį” →