Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Slaptai.lt foto
Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė siūlo šalia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įsteigti patariamąją išorinę tarybą, kuri padėtų įstaigai atsinaujinti. Parlamentarė mano, kad patariamoji išorinė taryba padėtų įstaigai išspręsti įsisenėjusias problemas bei atliepti šių dienų lūkesčius. Parlamentarė atkreipia dėmesį, kad taip pat yra noras koreguoti ir LGGRTC pavadinimą.
P. Kuzmickienė informuoja, kad šiuos įstatymo pakeitimus ketinama registruoti Seimo rudens sesijos metu.
„Mes kaip neabejinga centrui institucija turime prievolę jį prižiūrėti. Galvojame, kad reikia didesnių pokyčių centre ir inicijuojame Genocido tyrimo centro įstatymo pakeitimą. Siūlome, kad atsirastų išorinė patariamoji taryba, kuri būtų suformuota iš Prezidentūros, Vyriausybės, Seimo, taip pat Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetų, Lietuvos istorijos instituto, Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos deleguotų atstovų“, – Eltai teigė P. Kuzmickienė.
Seimo narė mano, kad patariamoji taryba LGGRTC ne tik padėtų spręsti įvairias kylančias problemas, užtikrintų centro veiklos efektyvumą ir aktyvumą vykdant mokslinius tyrimus bei įvairius projektus, tačiau galėtų dalyvauti ir įstaigos vadovo atrankos mechanizmuose.
„Man atrodo, kad tai gan stipriai ir kokybiškai padėtų Genocido centrui atsinaujinti, sudėlioti savo problemas ir, kita vertus, atliepti šių dienų lūkesčius“, – sakė ji.
P. Kuzmickienės teigimu, taip pat svarstoma apie galimybę koreguoti ir LGGRTC pavadinimą.
„Yra noras koreguoti centro pavadinimą, kad aiškiau būtų suprantama tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų, kuo užsiima Genocido tyrimo centras“, – paaiškino ji.
Įžvelgia įsisenėjusias problemas
Politikė atkreipia dėmesį, kad dar prie ankstesniojo LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko įstaigoje prasidėjusios problemos tęsiasi iki šių dienų. P. Kuzmickienė džiaugiasi, kad įsisenėjusias problemas dabartinė centro vadovybė imasi spręsti. Visgi Seimo narė akcentuoja, kad siekiant LGGRTC atsinaujinimo reikalinga ir pagalba iš išorės.
P. Kuzmickienė atkreipia dėmesį, kad svarstymų formuoti patariamąją LGGRTC tarybą Seime kilo jau anksčiau, kai dar vadovaujant ankstesniajam direktoriui A. Jakubauskui parlamentarus pasiekė dalies centro darbuotojų skundai.
„Kuomet vyko su ankstesniu direktoriumi susijusios peripetijos, Seimo valdyba buvo sudariusi darbo grupę. Ir būtent šios darbo grupės viena iš išvadų ir pasiūlymų buvo, kad reikia formuoti instituciją iš išorės, kuri padėtų Genocido tyrimo centrui suprast geriau savo veiklas ir jas įgyvendinti. Tai išorinė taryba iš tos rekomendacijos ir yra atsiradusi. Mes kurį laiką derinome projektus su tuometiniu centru, su istorikų bendruomene ir su Seimo kolegomis, kad atlieptume mūsų visų norą“, – paaiškino ji. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus. Rodyklė. Slaptai.lt nuotr.
Anksčiau Genocido tyrimo centro vadovo pareigas ėjusį A. Jakubauską Seimas po slapto balsavimo atleido 2021 metais. A. Jakubauskas iš pareigų buvo atleistas po kelis mėnesius užsitęsusios krizės centro viduje, kai LGGRTC darbuotojai pareiškė nepasitenkinimą jo vadovavimu. Tai, kad jis nesusitvarko su einamomis pareigomis, konstatavo ir Seimo valdybos sudaryta parlamentarų darbo grupė.
LGGRTC atlikti tyrimai: laisvės kovotojams skirti paminklai pastatyti pažeidžiant reikalavimus bei galimai netinkamai panaudojus lėšas
ELTA anksčiau skelbė, kad LGGRTC įtardamas galimus pažeidimus dėl Lietuvos laisvės kovotojams bei sovietinės okupacijos aukoms skirtų paminklų statymo aplinkybių Iniciavo du vidinius tyrimus. Šių tyrimų išvadose akcentuojama, kad šie paminklai, kurie buvo statyti prie ankstesniųjų LGGRTC vadovybių, gali būti pastatyti pažeidžiant reikalavimus ir netinkamai panaudojant valstybės biudžeto lėšas.
„Neturint detalizuotų sprendinių, medžiagų ir kiekių žiniaraščių, neaiškus pagrindas, kuriuo buvo atlikti viešieji pirkimai darbams atlikti, kaip buvo vykdoma atliekamų darbų kontrolė, su kuo buvo derinami sprendinių pakeitimai, kokiu pagrindu buvo atliekami apmokėjimai už įvykdytus darbus. Atsižvelgiant į tai – paminklų įgyvendinimo procesas nebuvo tinkamai valdomas“, – skelbiama LGGRTC vidinio tyrimo išvadose, kurias gavo ELTA.
Taip pat pažymima, kad atliktų darbų aktuose deklaruojami atlikti darbai ne tik neatitinka projektinių sprendinių (atvejais, kai jie pateikti), bet ir faktiškai atliktų darbų kiekių, netinkamai nurodomas atliktų darbų matavimo vienetas.
Tyrimas taip pat konstatuoja, kad atliktų darbų aktuose yra atvejų, kai nurodomi darbai, kurie nėra susiję su projekto įgyvendinimu arba nebuvo faktiškai atlikti. Taip pat yra atvejų, kai darbai ar medžiagos dubliuojamos per kelias sąskaitas-faktūras.
Atsižvelgiant į šiuos nustatytus pažeidimus rekomenduojama atlikti paminklų įrengimo darbų sąmatų ekspertizę.
Reaguodama į šiuos LGGRTC atliktų tyrimų rezultatus Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė džiaugiasi, kad įstaigos užsisenėjusios problemos naujosios vadovybės yra sprendžiamos. Visgi, pasak jos, jei Genocido tyrimo centrui nepavyks šios situacijos išspręsti pačiam, iniciatyvos galėtų imtis Seimas.
„Manau, kad svarbu, jog vadovybė to neignoruoja ir imasi nagrinėti, suprasti problemos dydį ir spręsti tai. Jeigu matysime, kad vis dėlto neužtenka kažkokios valios, nagrinėjimo, tuomet Seimas galėtų apsiimti parlamentinę kontrolę vykdyti“, – sakė P. Kuzmickienė.
„Bet kokiu atveju, esant tokiems įtarimams ir išvadoms manau, kad būtina yra išsiaiškinti situaciją“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad anksčiau atliktas LGGRTC vidinis tyrimas parodė, kad įstaigai priklausančiam Memorialiniam departamentui organizuojant 12-kos paminklų statybą buvo visiškai nesilaikyta projektavimo reikalavimų. Kaip informavo LGGRTC generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys, dėl nesutvarkytų paminklų dokumentų stringa ir jų perdavimo savivaldybėms procedūra.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Atliktas tyrimas apėmė 12 LGGRTC Memorialinio departamento užsakytų paminklų projektų ekspertizę. Tyrimas buvo atliktas dėl Rokiškio rajone LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. signatarams Vytautui Gužui-Kardui ir Leonardui Grigoniui-Užpaliui pastatytų paminklų. Taip pat dėl paminklų skirtų Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirtam paminklui Lazdijuose, Aleksandrui Grybinui-Faustui Šakių rajone, Lazdijų krašto partizanams Seirijuose.
Taip pat aiškintasi ir dėl paminklų skirtų Rygiškių Jono gimnazijos žuvusiems mokiniams Marijampolėje, žuvusiems partizanams palaidotiems Švedriškės kaimo kapinėse Ignalinos raj., sunaikintai LR tarpukario vyriausybei Kaune, Jonui Žemaičiui – Vytautui ir Petrui Bartkui – Žadgailai Raseiniuose, Biržų krašto Dariaus ir Girėno rinktinės bei Vyčio apygardos žaliosios rinktinės partizanams, Prienų ,,Žiburio“ gimnazijos mokiniams ir mokytojams, Aleksandrui Barauskui Ūtos kaime, Varėnos raj.
Bendra šių paminklų suma siekia apie 183 tūkst. eurų.
Kas yra paminklai – žino ar bent nutuokia kiekvienas. O kas yra „įpaminklintojai“?
Tuo žodžiu aš vadinu mus visus, kurie gyvename šalia paminklų, praeiname pro juos, apžiūrime (ar nepastebime), pasigrožime ar pakritikuojame… O geriausiu atveju dar ir kokią savo miesto, miestelio, gyvenvietės tradiciją sukuriame, kurioje tam tikras vaidmuo skiriamas būtent paminklui. Pavyzdžiui, kiekvieną valstybinę šventę dažnas miestas miestelis pradeda gėlių puokšte prie Nepriklausomybės paminklo ar kitokio, valstybę simbolizuojančio skulptūrinio kūrinio.
Tiesa, nežinau, ar priskirti prie „įpaminklintojų“ tuos, kurie ne tik kritikuoja ir protestuoja prieš vieną ar kitą paminklą, teisėtai reikšdami savo nuomonę, bet ir ragina kokį nors paminklą nugriauti, sunaikinti? Gal jie vadintini „išpaminklintojais“? Bet tegu gyvenimas pats juos sudėlioja į reikiamas vietas.
Ne be šypsenos prisimenu, su kokiu įtarumu mano gimtojo miestelio žmonės kažkada priėmė paminklą – su gėle rankoje stovinčią jauno žmogaus skulptūrą – skverelyje šalia bažnyčios. Jis buvo skirtas anksti mirusiam, iš mūsų parapijos kilusiam ir į Italiją išvykusiam vienuoliui pagerbti. Net mano mama, mokytoja, šiek tiek prisimenanti tą kaimo vaikiną, skeptiškai (ir ne visai pelnytai) burbtelėjo: „Nojė, nojė. Muokslams sėlpną galvą tetoriejė, ūkė darbams svekatas naožteka, kas balėka – tikta melstėis“ („Taigi, taigi. Mokslams silpną galvą teturėjo, ūkio darbams sveikatos neužteko, kas beliko – tiktai melstis“).
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Bet metams bėgant prie skulptūros žmonės ne tik priprato, bet ir įtraukė ją į miestelio gyvenimą: kadangi vienuolis buvo vardu Petras, kasmetinius šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidus bei su jais susietą miestelio šventę imta pradėti nuo paminklo. Išvakarėse skulptūra švariai nuplaunama, o atlaidų rytą apvainikuojama ąžuolo lapų vainiku. Ir visi šypsosi.
Panašiai miestelio bendruomenė „įpaminklino” ir paminklą, skirtą Laisvės kovų kovotojams, Kardo rinktinės partizanams atminti. Juolab, kad jis atsirado miestelio gyventojo, pasiaukojančiai, net fanatiškai puoselėjančio partizanų atminimą, pastangų dėka. Suprantama ir priimtina bendruomenei pasirodė tiek paminklo intencija, tiek ir jos autoriaus, skulptoriaus pasirinktas vaizdinis sprendimas.
Ir gal būt todėl, kad nesuprato intencijos ir pasirinktų vaizdinių formų, vėliau ta pati bendruomenė skeptiškai priėmė Jakovo Bunkos fondo pateiktą projektą paminklo iš miestelio kilusiam garsiam litvakui, vienam iš sionizmo lyderių Dovydui Volfsonui bei ketinimą miestelio centrinės aikštės šaligatviuose įsprausti plokšteles su miestelyje gyvenusių ir nužudytų žydų pavardėmis.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paminklo D. Volfsonui projektas netenkino vizualiai, nes katalikams žemaičiams priminė žydų kapinėse pastatytus paminklus mirusiems. O juk buvo siūloma tokį paminklą pastatyti miestelio centre. Kapinių paminklą – miestelio centre?!
Diskusija dėl auksaspalvių plokštelių kilo, sužinojus būsimo įrašo tekstą, kuris kai kuriuo aspektu iškreipė istorinę tiesą. Vėliau, kai įrašo tekstas buvo paredaguotas, dvi plokštelės į šaligatvį įspraustos buvo, ir šiandien, išblukintos saulės, liūčių ir daugybės jas trypiančių kojų, jos tapo nepastebimos, nežadinančios istorinės atminties – o juk tokia turėjo būti šio sumanymo intencija.
Nemanau, kad tik Žemaitijos „įpaminklintojai“ yra tokie priekabūs naujai kuriamoms skulptūroms ar į jas pretenduojančioms „vizualizacijoms“. Dauguma vilniečių ir Vilniaus svečių po šiai dienai purtosi iš pasibjaurėjimo, išvydę Neries krantinėje rūdijantį Vamzdį. Daug iečių buvo sulaužyta ir dėl projektuojamo paminklo Lukiškių aikštėje. O kai galiausiai vadinamasis Vytis buvo įkurdintas prie Kauno pilies, prieštaringi vertinimai netyla iki šiol.
Aš irgi labai atidžiai apžiūrinėjau tą skulptūrą ir mėgavausi jos sukeltais gausiais, greičiau teigiamais, negu neigiamais potyriais.
Kadangi nesu iš augalotosios dvimetrinių lietuvaičių kartos, žiūrėdama į paminklą iš priekio, praktiškai mačiau tik gerai įmitusio eržilo pilvą su raiškiais lyties požymiais. Apėjus skulptūrą ir atsistojus prie jos dešiniojo (jei žiūrėtume nuo žirgo galvos į jo uodegą) šono, atsivėrė galimybė aprėpti visumą, ir tuomet išjaučiau įspūdingą kontrastą tarp galingo, itin karingai nusiteikusio, nasrus grėsmingai iššiepusio žirgo ir jaunučio, švelnių bruožų raitelio, kuris menkai tepriminė žygiuose bei mūšiuose užgrūdintą Vytį. Bet manęs tai nė kiek nešokiravo. Priešingai: aš, žemaitė, priėmiau skulptūrą kaip pelnytą padėką ir pagarbą ištikimiausiam Lietuvos karžygių, vyčių bendražygiui, neretai ir gelbėtojui – žemaitukų veislės tvirtam, ištvermingam, raumeningam Žirgui. O eržilas Žirgu tampa tik dėka raitelio. Dėka Vyčio. Argi ne? O jei taip, tai skulptūra verta gyventi tarp žmonių, vertabūti priimta, „įpaminklinta“.
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.
Suprantu, kad mano komentaras ne vieną skaitytoją šokiruos, o skulptorius profesionalus gal ir papiktins: ar ne per daug leidžia sau kažkokia moterėlė, nenusimananti skulptūros meno ir skulptoriaus darbo subtilybėse? Atsakau: ne, ne per daug. Skulptūros, mano įsitikinimu, kuriamos tam, kad būtų matomos, kad į jas būtų žiūrima. Jos statomos miestų miestelių viešosiose erdvėse, kad su jomis būtų gyvenama ir susigyvenama. Tik tokiu būdu jos yra „įpaminklinamos“.
O jei autorių ar kritikų-profesionalų netenkina toks „įpaminklinimas“, tai testovi tie kūriniai skulptorių dirbtuvėse ar muziejuose, nepretenduodamį į kasdienį (su)gyvenimą su visuomene, su tauta, su bendruomene, su eiliniais žiūrovais-praeiviais…
Šiuolaikinio meno pavyzdys. „Skulptūra” ant Žaliojo tilto Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai santykius tarp skulptoriaus kūrinio ir žiūrovų, „įpaminklintojų“, sukomplikuoja tokie kūriniai, kurie, viena vertus, skirti žinomai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui įamžinti, tačiau, kita vertus, kurie be išsamios pažinties su autoriaus koncepcija, lieka nesuprasti ir nepriimtini tiek žiūrinčiojo akiai, tiek ir širdžiai.
Taip man nutiko, pamačius žinomo ir gerbiamo skulptoriaus kūrinį, skirtą dar labiau žinomai asmenybei. Kol neperskaičiau pavadinimo, galvojau, kad prieš mane – paminklas kokiam nors konclagerio kaliniui ar suskurdusiam, išbadėjusiam kaimo piemenėliui. Perskaičiusi užrašą, sužinojau bent tiek, kam skirtas paminklas. Bet tada dar labiau suglumino aliuzija į kalinį ar piemenėlį. Ir tik kai man nuodugniai buvo perpasakota skulptoriaus koncepcija, protas liko užganėdintas, tačiau širdis, emocijos taip ir liko „nakontėnas“ (žem. „nepatenkintos“).
Matyt, aiškaus, akimis pagaunamo ryšio nebuvimas tarp skulptoriaus vizijos ir žiūrinčiojo suvokimo šiandien kelia diskusijas dėl neseniai Liubave atidengto paminklo partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Tiesa, man paminklas, kokį aš jį pamačiau TV, padarė gerą įspūdį, bet pagerėjo jis vėlgi po to, kai išsiaiškinau tą „daiktą savyje“ – autoriaus koncepciją.
Na, kad aš ne tokia jau visiška neišmanėlė skulptūrų ir žmonių-žiūrovų santykių klausimuose, liudytų šios vasaros akcija, pagyvinusi mano gimtojo miestelio gyvenimą ir papuošusi jį dar viena skulptūra, skirta daugiatautės miestelio bendruomenės istorijai. Ji užbaigė kelis metus trukusį nesusikalbėjimą tarp Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo administratoriaus ir miestelio bendruomenės.
Nesusikalbėjimo esmė – skirtingas požiūris į žydų ir lietuvių santykius iki Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto, tiksliau, į tai, kaip ir ką iš tos istorijos atminti ir minėti.
Bendruomenė, biblioteka, gimnazija keletą paskutinių metų organizavo renginius, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne tiek žydų ŽUDYNĖMS, kiek žydų bendruomenės GYVENIMUI ir tiems lietuviams, žemaičiams, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybe, gelbėjo kraštiečius žydus. Todėl bendruomenė santūriai ir su išlygomis priėmė Jakovo Bunkos fondo iniciatyvą statyti miestelio centre paminklus ir ženklus žydų žudynėms priminti (nes jų jau ir taip netrūksta) ir siūlė daugiau dėmesio skirti gyvenimui, žmonių gerumui, taurumui, prisiminimui tų, kurie Gelbėjo.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien Darbėnų bendruomenė gali pasidžiaugti: miestelyje šią vasarą atidengtas paminklas, kuriame gražiai dera ir patraukli forma – stilizuota, iš metalo obelis su ant jos pakibusiais obuoliais, – ir idėja: atminimas tų vietinių žmonių, kurie gelbėjo, ir kurie buvo išgelbėti. Neužmirštas ir Dovydas Volfsonas.
Na, ko gero, labiausiai džiaugiuosi aš, kad nepaisant nuolatinių grubių užsipuldinėjimų, kaltinimų antisemitizmu ir kitomis panašiomis „nuodėmėmis”, įgyvendinta tapo būtent ta idėja, kurią gynėme mes, bendruomenės Tarybos nariai: prisiminti ir priminti tai, kas bendro lietuvių ir žydų (su)gyvenimo etape buvo gera ir verta perduoti ateities kartoms.
Malonu, kad šitą idėją išjautė ir gražiai pabrėžė paminklo atidengime dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski. Ji pasidžiaugė, kad Darbėnų miestelis – pirmas toks Lietuvoje, kuris pagerbė būtent žydų gelbėtojus, ir kai dabar kas norės prisiminti tuos taurius žmones, tegu žino: Darbėnų miestelio centre stovi obelis, šalia kurios galima pastovėti, pasėdėti, sušilti širdimi, kur galima padėti asmeninį atminimo simbolį – gėlę ar akmenėlį. Būtent taip ši skulptūra ir būtų „įpaminklinta“.
Beje, tai ne vienintelis paminklas, šią vasarą apgyvendintas miestelyje: vasarai vos prasidėjus, buvo atidengtas ir pašventintas įspūdingas paminklinis akmuo, įamžinęs vietą, kur prieš kelis šimtmečius stovėjo pirmieji katalikų maldos namai – koplytėlė.
Motiejus Valančius. Wikipedia.org
O kad ši vasara „derlinga“ paminklų visoje Lietuvoje, liudija dar ir netoli Darbėnų esančiame, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnų kaime įsikūrusiame muziejuje atidengta miniatiūrinė skulptūra „Vargo mokyklėlė“, jaudinanti savo idėja („koncepcija“…) ir vizualiniu įkūnijimu. Ji skirta paminėti 220-ąsias šio Didžiojo Žemaičio, Lietuvos švietėjo gimimo metines, vaizduoja sėdintį berniuką su knyga ant keliukų ir ją skaitantį. Autoriai – Darbėnų seniūnijoje įsikūrę menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai.
Skirtingai nuo aukščiau aptartų skulptūrų, paminklų, paminklinių ženklų, šį kartą nurodžiau autorių pavardes. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad nuraminčiau neramią sąžinę. Mat, prieš keletą metų miestelio bendruomenės Taryba (ir aš su ja) nesuprato ir nepriėmė vieno jų kūrybinio sumanymo, kuris mums, nuo moderniojo meno atokiau besilaikantiems žmonėms pasirodė pernelyg abstraktus. Užtat šis naujausias Rasos ir Gedimino kūrinys, sprendžiant iš atsiliepimų, iškart “įkrito į širdį“ daugeliui, kas tik turėjo progą jį pamatyti. O tiems, kurie dar tik atvyks į Nasrėnus, linkiu susirasti skulptūrėlę erdvioje, medžiais apaugusioje sodyboje, paglostyti galvelę vaiko, kurį pasiekė Vyskupo paskleista žinių Šviesa, ir palinkėti jam, kad užaugęs jau pats šviestų Lietuvai, Žemaitijai, puoselėdamas ir skleisdamas Vyskupo Motiejaus dvasinį palikimą.
Karo muziejus pristato išskirtinę monetą – dvigubą auksinį dukatą. Muziejaus nuotr.
Per savo šimtametę veiklą Vytauto Didžiojo karo muziejus (įsteigtas 1921 m. vasario 16 d. Kaune) išgyveno pakilius kūrybos periodus ir sunkius okupacijų laikus. Per jo veiklos metus muziejaus rinkinius praturtino istorinės vertybės, atskleidžiančios ne tik karybos tradicijas, bet ir turtingą Lietuvos praeitį. Šiuo metu, kaip praneša Vytauto Didžiojo karo muziejus, vien tik numizmatikos rinkinyje saugoma ir tiriama 39 tūkstančiai numizmatikos, faleristikos bei bonistikus eksponatų. Tarp jų – ir reta auksinė moneta – dvigubas dukatas (it. Doppio Ducato), nukaltas 1509–1522 metų laikotarpiu Šiaurės Italijoje, Feraros kunigaikštystėje (kalyklos meistras Paulo Zerbinato). XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Feraros kunigaikštystė tapo tarptautiniu kultūros centru, garsėjančiu architektūra, muzika, literatūra ir vizualiaisiais menais.
Monetos averse pavaizduotas profiliu pasisukęs į kairę 3-iasis Feraros kunigaikštis Alfonsas I d,Este su šarvais. Aplinkui, ties monetos kraštine, lotyniškai parašyta „Kas yra Dievo“. Įdomus faktas, kad kunigaikščio pirmoji žmona buvo Ana Marija Sforca (1476–1497) – Bonos Sforcos teta. Bona Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 metų balandžio 18-ąją, kai, palikusi Šiaurės Italiją, ištekėjo už karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Po dvejų metų ji pagimdė sūnų Žygimantą Augustą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, primena muziejininkai, driekėsi platus Bonos Sforcos asmeninių valdų tinklas su dvarais, kaimais, miesteliais bei savivaldžiais miestais. Šiose žemėse įvykdytos reikšmingos ūkio reformos. Tad žinant Bonos Sforcos ryšius ir monetos kalybos datą, galima spėti, kad dvigubas auksinis dukatas į Lietuvos teritoriją pateko atvykus Bonai Sforcai. Monetos viršutinėje dalyje išmušta kiaurymė ir įverta grandelė. Tikėtina, kad moneta naudota kaip asmens papuošalas.
Anot Muziejaus fondų saugotojo Edvino Vaidoto, kaip ši moneta pateko į Lietuvos teritoriją, iš tiesų yra mįslė. Į Vytauto Didžiojo karo muziejų ji buvo pristatyta 1967-aisiais. Moneta rasta XIX a. išartuose Plemborto dvaro (Raseinių r.) laukuose. Šis dvaras pirmą kartą Raseinių žemės teismo knygose minimas 1586-aisiais. Tuomet jis priklausė Žemaitijos kaštelionui Mikalojui Tolvaišai, vėliau – jo sūnui Adomui. 1642 metais dvarą, kaip Joanos Tolvaišytės kraičio dalį, perėmė Minsko ir Žemaitijos kaštelionas Jonas Alfonsas Lackis, paskui – įtakinga vengrų kilmės Eperješų giminė. 1775 metais dvarą įsigijo Žemaitijos tijūnas Stanislovas Daugirdas, o nuo 1891-ųjų dvare šeimininkavo archeologas, muziejininkas ir dailininkas Tadas Daugirdas. Plemborgo dvaras Daugirdų giminei priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
1967-aisiais išskirtinė vertybė – dvigubas auksinis dukatas – pateko į Kauno valstybinio istorijos muziejaus (nuo 1990 metų – Vytauto Didžiojo karo muziejus) rinkinius. Muziejui šią retą monetą, norėdamas, kad ji būtų prieinama visuomenei, padovanojo poetas, filosofas ir kovotojas už Lietuvos laisvę Mindaugas Tomonis (1940–1975), turėjęs nedidelę numizmatikos kolekciją.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Deja, likimas jam nebuvo malonus. Dirbdamas Paminklų konservavimo institute, M. Tomonis 1974 metais viešai atsisakė vykti į Kryžkalnį ištirti paminklo sovietinei armijai būklės. Negana to, savo rašytame pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o visų svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Po to, kai M. Tomonis atsisakė vykti į karinius SSSR kariuomenės mokymus, o Ateizmo muziejaus lankytojų knygoje parašė du ilgus tekstus, kuriuose atvirai pasmerkė sovietinę ateizmo propagandą, jis, kaip tuo metu buvo įprasta susidoroti „su netinkamais žmonėmis“, du kartus buvo priverstinai „gydomas“ psichiatrinėje ligoninėje.
1975 metų lapkričio 5 dieną ant geležinkelio bėgių rastas mįslingai žuvusio M. Tomonio kūnas, tragišką kovotojo už laisvę, dovanojusio retą vertybę – dvigubą dukatą, istoriją priminė Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejaus atstovė Dovilė Andrijauskaitė.
Kas yra UNESCO – žinome visi. Didelis ir mažas. O jei kam trūksta informacijos, labai lengva susirasti oficialų lietuvišką unesco.lt puslapį ir susipažinti su svarbiausiomis šios organizacijos veiklos kryptimis.
Štai nedidelė ištrauka iš unesco.lt puslapio:
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization –UNESCO) buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio 16 dieną. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
UNESCO globojama veikla siekiama užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės principams, skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyčių, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kaip tai įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje (Charter of the United Nations) ir UNESCO Konstitucijoje (UNESCO Constitution).
Organizacijos vykdomi informacijos mainai bei žinių sklaida prisideda prie žmogiškųjų ir institucinių gebėjimų vystymosi tarptautinėje erdvėje švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šiandieną UNESCO narėmis yra 193 valstybės ir 11 asocijuotų narių.
Sprendžiant iš šios ištraukos, UNESCO – pati gražiausia, padoriausia, sąžinigiausia, humaniškiausia organizacija visame Žemės rutulyje. Labai puiku, labai gražu, kad „Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta dar 1991 m. spalio 7 dieną“. Priklausyti tokiai organizacijai – didelė garbė.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Kaip esama iš tikrųjų? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokiais įtarimais Azerbaidžanui svaidytis nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Taigi Azerbaidžanui nereikalingi Vakarų perspėjimai. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus šlykščius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Žodžiu, ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Dar vienas armėnų separatistų vandalizmo pavyzdys
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegaciją, kuri išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, rūpi pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Teksaso policija. EPA-ELTA nuotr.
JAV vidaus saugumo departamentas ketina liepos 4-ąją, Nepriklausomybės dieną, nusiųsti specialiuosius būrius saugoti paminklų nuo vandalų. Tai trečiadienį pranešė laikinasis žinybos vadovas Chadas Wolfas.
„Artėjant liepos 4-ajai aš daviau nurodymą iš anksto komandiruoti greitojo dislokavimo grupes, kad visoje šalyje per Nepriklausomybės šventę būtų apsaugoti monumentai ir statulos“, – sakė pareigūnas.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas birželio 26 d. pasirašė potvarkį dėl paminklų apsaugos, numatantį griežtas laisvės atėmimo bausmes vandalams.
Masinės riaušės ir protesto akcijos prieš rasinę nelygybę ir policijos savavaliavimą kilo daugelyje šalies valstijų po policijos sulaikyto afroamerikiečio George`o Floydo mirties Mineapolyje. Protestuotojai taip pat ėmė griauti paminklus įvairioms istorinėms asmenybėms, tarp jų – Amerikos atradėju laikomam Kristupui Kolumbui.
