Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Šeštadienį Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vyks tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Jis organizuojamas kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį.
Į sąskrydį renkasi buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, Laisvės kovų dalyviai, kitų patriotinių organizacijų nariai, Ariogalos miestelio, aplinkinių rajonų gyventojai ir svečiai iš visos Lietuvos. Tai puiki galimybė kasmet pasimatyti su tais, kurie taip pat patyrė sovietinio okupanto represijas, aptarti svarbius dabarties klausimus.
Šventinė dalyvių eisena ir šiemet patrauks į Dubysos slėnį, kur iškilmingai bus pakeltos vėliavos, bus aukojamos Šv. Mišios tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovotojų aukai pagerbti. Vidudienį bus įžiebtas sąskrydžio aukuras, vyks šventės atidarymas, koncertuos jungtinis tremtinių choras.
Šventinės popietės metu gros liaudiška kapela „Salduvė“. Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Sąskrydyje bus įrengta ir partizanų stovykla, kurioje buvo galima susipažinti su partizanų gyvenimo detalėmis, uniformomis ir ginklais. Vyks įvairios teminės diskusijos, buvo skaitomos paskaitos, pristatomos knygos.
Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Jau tą pačią vasarą kaimas ėmė laidoti nušautus, užmuštus. Ne kare žuvusius, o čia, „išvaduotame“ krašte, be laiko mirusius. Motinų, žmonų, seserų raudos susilieja į vieną viso kaimo raudą, kuri kartu su šermenų giesmėmis ataidi iš toli paslikusios mano vaikystės. Prisimenu ir vėl matau paskubomis iš nedažytų lentų sukaltuose karstuose pašarvotus mano kaimo žmones su plevenančių žvakių atšvaitais ant sustingusių veidų ir rožančiais apvyniotų rankų.
Pirmoji okupantų auka buvo Balsių Albinas. Jį laidojome žydint jurginams, prisimenu ant jo kapo padėtus kraujo spalvos jurginų žiedus. Kaimo vyrai Albinui pavydėdavo jėgos. Jis rankomis tiesindavo pasagą, atkeldavo tarpuvartėje užkliuvusį pilną vežimą mėšlo. Tačiau niekas nepavydėjo šiam kaimo stipruoliui jo dalios.
Nepagailėjo Dievas Balsų Albinui stiprybės. Ką davė, tai davė… Ale kodėl taip nuskraudė atėmęs amą? – kartais, išėjus kalbai apie Albiną, padūsaudavo mano močiutė.
Dailiai nuaugęs, pečiuitas jis traukė merginų akį, jos apgailestaudavo, kad Albinas kurčnebylys, negirdi, negali ištarti nė vieno žodelio. Bandydavo jis kalbėti, bet tos pastangos tapdavo mykimu, dejone. Tekdavo aiškintis gestais ir mimika. Dirbdavo Albinas sunkiausius darbus, mielai talkindavo kaimynams, bet buvo vienišius, užsisklendęs savo begarsiame pasaulyje. Negirdėjau, kad kas būtų tyčiojęsis iš Albino, jį pajuokęs. Gerbė žmonės vaikiną už jo darbštumą, užjautė, kad negali kalbėti. Nekliuvo jis ir kaimo vaikams. Neatsirasdavo tokių, kurie šaipytųsi iš jo, mėgdžiotų jo pastangas šnekėti.
Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai. LGGRTC nuotr.
Balsių Albiną nužudė ankstų rytą, einantį pas Blažį kulti rugių.. Gausi Blažio šeimyna apsieidavo be talkininkų, bet dabar du vyriausieji sūnūs, Petras ir Antanas, kurie visus ūkinius darbus nudirbdavo, vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, išėjo į mišką pas partizanus, nesirodė namie. Priprašytas patalkinti tą rytą Albinas pamiškės keliuku traukė pas Blažius. Į eilinį „ablavą“ susiruošę stribai ir kareiviai važiavo vieškeliu, pamatę jiems įtartiną Albiną, turbūt šaukė jam sustoti. Jisai, aišku, nepstebėjo ir negirdėjo tų jį stabdančiųjų šauksmų. Negirdėjo ir šūvių. Pašautas krito ant žemės ir dar bandė rėplioti. Pribėgę stribai jį pribaigė. Tai matė ir visiems pasakojo Blažių Birutė. Tąsyk darže laužiusi burokalapius kiaulėms. Išgirdusi šūvius ji nesiryžo bėgti namo, persigandusi atsigulė burokų tarpuvagėn, laukė, kuo viskas baigsis. Nustėrusi regėjo, kaip Albinas buvo durtuvais užbadytas. Apie tai pasakodama Birutė dievagojosi, kad aiškiai girdėjusi, kaip mirdamas Albinas atgavęs amą ir šaukęs: „Mama!“
Iš visų tų metų pirmųjų netekčių labiausiai įsiminė kaimyno Stelmoko, kurį mes, vaikai, vadinome dėde Kazimieru, mirtis ir šermenys.
Tai atsitiko tuoj po Visų Šventųjų Šventės. Javai jau buvo iškulti. Tačiau žmonės tą rudenį nesidžiaugė pilnais aruodais. Pyliavos, reikalavimas kone visus grūdus atiduoti valstybei, išsekino aruodus. Bijodami likti be duonos, valstiečiai suskato slėpti dar nespėtus atimti grūdus. Rajonų, valsčių vadovai, pareigūnai turėjo užtikrnti, kad kiekvienas kaimas tokį ar anokį kiekį grūdų nugabens į paruošų punktus organizuotai, taip vadinamose raudonose gurguolėse. Prikrautuose javų vežimuose linksmi valstiečiai, mielai atiduodantys grūdus valstybei. Plazda raudonos vėliavos, skamba dainos, griežia armonika. Jeigu kas nenorės dovanoti grūdų draugui Stalinui, težino iš kur kojos dygsta…
Savaime suprantama, kad tokiame farse niekas nenorėjo dalyvauti. Žinoma, ir grūdų gaila. Kodėl tas Stalinas toks besotis?
Išniekinti partizanų kūnai. LGGRTC foto
Įkaušę skrebai išlandžiojo tą dieną pas mus kluoną, tvartą, lipo net į stubos aukštą, ieškodami paslėptų grūdų. Ačiū Dievui, nerado dėdės Andriaus seklyčios tarpusienyje įrengtos slėptuvės. Būtų aptikę, tai būtų gal toks pat, kaip kaimyno Kazimiero Stelmoko, likimas. Nuo pyliavų dar likusių, paslėptų grūdų pakaušę ieškotojai Stelmokynėje rado kelis maišus neužpajamuotų rugių, slypėjusių peludėje po pelais.
Ak, tu sabotažnike, kalės vaike, keliausi kartu su mumis į valsčių, patupėsi daboklėje, – pareiškė buvęs kailiadirbys Mickus, jau spėjęs pagarsėti savo žiaurumu stribas.
Kazimieras, žodžio neieškantis kišenėje, bandė ginčytis, gal ir priešinosi, nesileido suimamas. Keikdamiesi stribai sukrovė maišus į ilgą porinį vežimą, susėdo ant tų maišų, o perjuostą virve Kazimierą pririšo it šunį gale vežimo.
Du į vežimą įkinkyti arkliai, raginami botagu, lydimi vežime sėdinčių, ginkluotų vyrų kvatojimo, bėga eikliai. Vežimui iš paskos bėga, klumpa Kazimieras. Atsegtos sermėgos skvernai plevena lyg kokio didelio, sužeisto paukščio sparnai. Galop netekęs jėgų verstikuliuoja ir krinta į ratų išmalto kelio purvą. Vežimas nesustojo. Tolo su velkamu žmogumi. Daug kas matė šį klaikų vaizdą. Mačiau ir aš, žiūrėdamas kartu su močiute pro virtuvės langą. Baisėjomės tuo, ką regėjome.
Iskarijotai, bedūšninkai, – piktinosi močiutė, – šit ko susilaukėme iš bolševikų…
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Leisgyvis Kazimieras Stelmokas atsidūrė valsčiaus stribų irštvoje. Mirė nesulaukęs kitos dienos. Įsidėmėtinos buvo jo laidotuvės. Palydėti stribų nukankintą Kazimierą į paskutinę kelionę susirinko visas kaimas. Liūdnai gaudė pagelingas vėjas sūpaudamas kapines juosiančių, jau numetusių lapus klevų šakas, labai dusliai dundėjo ant karsto krintantys, rudens lietų permerktos žemės grumstai.
Vėliau bus susilaukta dar šiurpesnių istorijų. Tremtys, lageriai, išniekintų partizanų kūnų demonstravimas. Tai matėme ir mes, tada buvę vaikai. Tie klaikūs vaizdai neišdilo iš atminties sulaukus senatvės, net paryškėjo dabar, kai vyksta karas Ukrainoje. Kartojasi agresorių nežmoniškumas, jokių taisyklių nepaisymas. Ir iš kur tas žiaurumas? Tai prigmtis ar bedvasio gruoboniškumo instinktas?
Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Jau mažai belikę senolių, galinčių papasakoti apie patirtus praėjusio karo baisumus. Baimėje augo, gyveno turėjusi paklusti okupanto valiai pokarinė karta. Partizanų kovos, tremtinų, politinių kalinių kančios, kitaminčių persekiojimai… Nyku ir liūdna, prisiminus tas slogias dienas.
Smurtas ir priespauda, skaudžios netektys drumstė vaikystės džiaugsmus, visi buvome kaustomi baimės. Bėgantis laikas neištrina iš atminties tų pačių dramatiškiausių pokario istorijų. Manau, kad mano bendraamžiai, tos jau išeinančios pokario metų kartos atstovai, buvę okupacinio režimo liudininkai daug ką galėtų papasakoti. Atminties akimis matau save, mažą berniūkštį pokarinės Lietuvos kaime, kur teko patirti okupantų smurtą ir melą. Matau ir to smurto vykdytojus sužvėrėjusius stribus, plėšikaujančius buvusius rusų kareivius, kuriuos mano kaimo žmonės vadino trofeičikais. Matau duoneliaujančias vokiečių moteris, išniekintus partizanų kūnus, ašarotas tremiamų kaimynų akis…
Nusprendžiau pasidalinti tais prisiminimais su skaitytojais.
Vygandas RAČKAITIS
ABLAVAS (1)
Šitą žodį rašau taip, kaip jį tardavo sunerimę ir išsigandę mano kaimo žmonės. Ką jis reiškia sužinojau tą vasarą, kai karas jau buvo pasibaigęs, mūsų krašte ėmė šeimininkauti rusai. Tada mažai betrūko, kad likome gyvi, nesušaudyti.
Karo dienų ir įvykių aš neprisimenu. Buvau dar per mažas suvokti aplink esantį pasaulį. Menu tik mane labai bauginusias, ieškančias padangėje skraidančių lėktuvų galingų prožektorių šviesas. Man atrodė, kad tos slankiojančios šluotos nušluos žvaigždes nuo dangaus ir visus mus paskandins tamsa. Dar prisimenu į pašešupio lankas nukritusį lėktuvą. Parašiutų šilkas pravertė kaimo merginoms, panorusioms pasisiūdinti nuotakos suknią.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nuslinkus karo pavojams sodiečiai kibo į ūkio darbus. Niekas nenujautė, kas laukia pasibaigus karui, nesitikėjo, kad bus pralieta daug kraujo, degs sodybos, kone į kiekvienus namus belsis mirties grėsmė. O tas įvykis, susijęs su žodžiu ablavas, įsirašė į mano vaikiškos galvelės atmintį taip ryškiai ir detaliai lyg tai būtų įvykę vakar.
Močiutė ir kartu su ją gyvenantis dėdė Andrius džiaugėsi geru rugių derliumi, užderėjo ir vasarojus. Tą dieną vežėme rugius į kluoną. Dėdė Andrius iš gubų nešė rugių pėdus vežiman, ten juos tvarkingai sukraudavo močiutė, jos padėjėja buvo kaime atostogaujanti gimnazistė, mano sesė Laimutė. Talkino ir pas mus atvažiavusieji svečiai, teta Bronė ir jos vyras Povilas. Grėbė šiaudų padraikas ir nešė pagrėbstus į vežimą. Tik mudu su jų sūnumi Mindaugėliu nežinojome ką veikti, bet buvome kartu su dirbančiaisiais.
Su Mindaugėliu aš greitai susidraugavau. Jis gal tik kokiais metais už mane vyresnis, jau ėjo mokyklon. Mane labai juokino tai, kad jis bijojo varlių. Mindaugėlis man pasakojo, jų namuose Kauno Žaliakalnyje šeimininkauja raudonieji, tėvelis labai bijąs rusų. Užtat ir atvažiavę pas mus į Gulbiniškius, gal čia jų niekas neieškos.
Vakarop darbas buvo baigtas, į kluono šalinę sukrauti paskutiniai rugių pėdai. Dėdė Andrius iškinkė arklį, išstūmė tuščią vežimą į kiemą ir išsivedė Bėrį į ganyklą. Netrukus sugrįžo kažko sunerimęs. Pasakojo, sutikęs Petronių Vytelį , kuris sakė, kad kaimą supa kareiviai, o po sodybas pasklidę stribai, ieško vengiančių tarnauti Raudonojoje armijoje vaikinų. Ablavas! Vytelis bėga slėptis miškan. Tada pirmą kartą išgirdau tą mįslingą rusišką žodį, reiškiantį kažką baisaus ir lemtingo. Mūsų kauniečiai svečiai labai nusigando, matyt, žinojo kas yra tas ablavas.
Bėk slėptis ir tu, Poviliuk, – paliepė Bronė savo vyrui. Tasai nieko nelaukęs, tiesiai per ražienas nužingsniavo į artimiausią alksnyną. Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Saulė jau sėdo už vėjo plaikstomų pakluonės gluosnių, parausvėję spinduliai tryško pro mirguojančius lapus, kažko neramiai raibuliavo kiemą apklėtę šešėliai. Nepamačiau, kaip ir iš kur atsiradę įvirto trobon trys vyrai. Du kareiviai ir trečias pusiau kareivis, apsirengęs nei šiaip, nei taip. Kareiviškos kelnės, auliniai batai ir baltų naminių siūlų megztinis. Garbanoti, vario spalvos plaukai sulipę nuo prakaito, blizgantis raudonas veidas. Jis kalbėjo lietuviškai, kamantinėjo, ar nėra šauktinių į kariuomenę, ar nesislepia pas mus fašistai, banditai. Panoro apžiūrėti visus kambarius. Pravėrus seklyčios duris, įsibrovėlių akys nukrypo į stalą, kur gulėjo atversta knyga ir paauksuotais rėmeliais akiniai, ant kėdės atkaltės kabojo gražus tamsmėlis švarkas. Raudonplaukis spoksojo artyn priėjęs prie stalo, paskui atsigręžė ir nuvėręs akimis dėdę Andrių užriko:
Kieno šita drapana? Kur slepiasi tas buržujus?
Nėra pas mus jokių buržujų,- sutrikęs aiškino dėdė. – Švarką aš pirkau turguje, ketinau nešti pas siuvėją pataisyti…
Nekalbėk jerundos, svolačiau! – Plyšojo įširdęs raudonplaukis. Jis išsitraukė po megztiniu už diržo užkištą revolverį ir juo mostaguodamas liepė visiems mums išeiti į kiemą. Stot visiems prie vežimo, – komandavo buržujų ieškotojas. – Greičiau, greičiau, jabujamat.
Negirdėjau, ką kalbėjo dėdė Andrius, teta Bronė, nes mūsų Sargis ėmė pašėlusiai skalyti, tiesiog draskytis nuo grandinės. Šuns lojimas, matyt, erzino atėjūnus. Krūptelėjau išgirdęs paeiliui du šūvius ir pamačiau, kaip Sargis persivertė kūliais ir sudribo ant žemės. Jis dar bandė kelti galvą, laižyti iš šono alvantį kraują, bet jau neįstengė ir išsitiesė visu kūnu.
Vot tak, svolači, – žvarbiu balsu pareiškė egzekutorius, – jei nepasakysite, kur slepiasi tas pabėgėlis, jūs būsite sušaudyti. Poniali?
Nustėrę iš baimės tylėjome. Suklupusi močiutė, apglėbusi mane ir Mindaugėlį, ėmė maldauti:
Šaudykit mane, bet vaikus palikite gyvus… Bijokit Dievo!..
Raudonplaukis atsigręžė į atokiau stovėjusius kareivius ir kažką jiems rusiškai pasakė. Jie nusiėmė nuo pečių šautuvus ir prisiartino.
Skaičiuoju iki trijų, – vėl sugergždė baudėjo balsas, – jeigu tas jūs globotinls brangesnis už pačių gyvybę, tai žinokitės… Vienas!..
Jis mostelėjo kareiviams rankoje laikomu revolveriu. Tie atstatė šautuvus ir nukreipė į mus jų vamzdžius. Už jų nugarų skaudžiai tavaravo kraujo spalva pražydę močiutės jurginai. Aš paleidau savo dūdas, garsiai pravirko Mindaugėlis, tyliai ašarojo mano sesė Laimutė. Dar neištarus lemtingo du, išgirdom slopų tetos Bronės balsą;
Palaukite, aš einu jo ieškot.
Taip pasakius ji sparčiai nužingsniavo link alksnyno šaukdama „Povilai, Poviliuk“. Jai iš paskos panorusį bėgti Mindaugėlį raudonplaukis stvėrė už sprando ir bloškė mane glėbiančiai močiutei. Pasakė:
Bachuras tegu… Visi stovėkit ir laukit. Nė iš vietos! Jei negrįš, sušaudysiu…
Stovėjome mes ilgai. Baisiai ilgai. Atrodė, kad nesulauksime nė Bronės, nė Povilo.
Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kareivai pakabino ant peties šautuvus, vienas dūmijo iš laikraščio susuktą machorką, kitas sėdėdamas ant šulinio rentinio gliaudė saulėgrąžas, lukštai biro į šulinį. Tik raudonplaukis nenurimo, žingsniais matavo kiemą ir vėrė mus plėšrūno žvilgsniu.
Teta Bronė grįžo kartu su Povilu. Jį pamatę „ablavsčikai“ pripuolė prie jo it vanagai prie savo aukos. Neleido nei atsisveikinti, nei pasiimti to išdaviko švarko ir akinių.
Daugiau jau niekada nematėme Povilo. Kaip ir rytojaus dieną išvažiavusios tetos Bronės su Mindaugėliu. Po kiek laiko pasiekė žinios, kad Povilas mirė nukankintas kalėjime, mirė ir Bronė išvežta į Sibirą. Mindaugėlį priglaudė vaikų namai, jo likimas nežinomas.
Ablavas… Paskui, kai tik pasklisdavo žinia apie prasidėjusį ablavą, močiutė imdavo žegnotis, o dėdė Andrius virpančiais pirštais kimšdavo tabaką į riestu cibuku pypkę.
Anykščiuose pėsčiųjų žygiu pagerbti partizanai, padėtos gėlės Laisvės kovotojams atminti. KAM nuotr.
Sekmadienį, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, per 300 anykštėnų ir miesto svečių leidosi į beveik 11 kilometrų žygį Aukštaitijos partizanų takais.
„Pokario partizanų kovos yra vienas dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kuomet mūsų maža Tauta organizuotai priešinosi okupacijai. Bet galiausiai laimėjome, atkūrę nepriklausomą Lietuvos valstybę, kurią šiandien turime saugoti. Puoselėkime savo istoriją, deramai pagerbkime ir įvertinkime didvyrius,“ – kreipdamasis į žygeivius sakė krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.
Žygio metu aplankytos vietos, kur gyveno, kovojo ir žuvo Šarūno rinktinės štabo nariai Algimantas, Žygimantas ir Daukantas, Vytauto apygardos Liūto rinktinės Deimanto rajono partizanai Audra, Debesis, Dūmas, Jūreivis ir Šerkšnas bei seserys, ryšininkės Emilija ir Ona Mieliauskaitės.
Šalia žygio pradžios taško – Palatavio piliakalnio – anuomet susirinkę partizanai įkūrė LLA Šarūno rinktinę ir vadu išsirinko Antaną Slučką-Šarūną. A. Slučka-Šarūnas Andrioniškio apylinkėse turėjo kelias slėptuves, bet patikimiausia, kurioje ir užgeso jo gyvybė, buvo Jovaišų sodyboje Butkiškio kaime, partizanų dokumentuose vadinta „Voruta“.
Žygio pabaigoje Niūronių kaime, kuriame susikūrė pirmasis visame Anykščių krašte partizanų būrys, vadovaujamas rašytojo J. Biliūno brolio Mykolo sūnaus Jono Biliūno, dalyviai dainavo partizanų dainas ir vaišinosi kareiviškomis vaišėmis.
Anykščiuose pėsčiųjų žygiu pagerbti partizanai. KAM nuotrauka
Gegužės 15 d. Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas drauge su Lietuvos kariuomenės Sausumo pajėgų vadu brigados generolu Raimundu Vaikšnoru atidavė pagarbą partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui. Prie paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos jie padėjo gėlių. Padėtos gėlės Laisvės kovotojams atminti. KAM nuotrauka
S. Daukanto aikštėje prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros surengta Lietuvos valstybės, istorinės, Europos Sąjungos ir NATO vėliavų keitimo ceremonija.
Gėlės partizanams pagerbti šią dieną taip pat padėtos Lietuvos partizanų memorialuose Minaičiuose, Radviliškio rajone, ir Kryžkalnyje, Raseinių rajone.
G. Nausėda dalyvavo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventėje Utenoje. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Šeštadienį Utenoje vykusioje Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventėje dalyvavęs prezidentas Gitanas Nausėda sakė nė kiek neabejojąs, kad tiek kariai, tiek plačioji visuomenė, jei to reikės ir kils pavojus Lietuvai, susitelks į vieną kumštį, ir visi kaip vienas stos į kovą už Lietuvą, už Europą, už demokratiją ir laisvę.
„Šiandien smagu konstatuoti, kad mūsų kariuomenė daro didelius žingsnius į priekį. Ne tik apsirūpindama naujausia technika, didindama savo karių profesionalumą, bet ir bendradarbiaudama su tokiais pat užsienio valstybių koviniais vienetais. Šiandien NATO – stipri kaip niekad, o mes kaip niekada gerai suprantame Aljanso reikšmę. Matydami tai, kas vyksta Ukrainoje, kaip narsiai kovoja Ukrainos didvyriai, mes suvokiame, kad jie kaunasi ne tik už save, bet ir už mus. Už viso demokratinio pasaulio laisvę“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovo žodžiais, šiandien didžiuojamės ne tik kariuomene, bet ir savo partizanais, laisvės kovotojais. „Džiaugiuosi, kad jaunimas turi galimybę keliauti partizanų takais, susipažinti su ta didžiąja auka, kurią jie atidavė ant Tėvynės meilės aukuro“, – teigė šalies vadovas.
Prezidentas dalyvavo Lietuvos valstybės, istorinės, Ukrainos, Europos Sąjungos ir NATO vėliavų pakėlimo ceremonijoje, tylos minute pagerbė Laisvės kovotojus bei kovojančius Ukrainoje, apžiūrėjo Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų padalinių ginkluotės, technikos, ekipuotės, logistikos ekspozicijas.
Dokumentinio filmo Laisvės žvalgas premjeroje. Martyno Ambrazo foto
2022 m. vasario 23 d. Valdovų rūmuose sutiktas režisieriaus Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikais ir Gyvosios atminties programos kuratoriumi Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.).
Jame iš atkartotų praeities detalių, tikslingai pakviestų ekspertų vertinimų ir anksčiau neskelbtų autentiškų bendražygių atsiminimų atskleidžiama motyvuojanti geležinės uždangos kirtimo žygių reikšmė. Režisieriaus užfiksuoti ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo legendos 100-ųjų gimimo ir 70-ųjųmirties metų renginių vaizdai, keičiantys išieškotus netipinius sudėtingo istorinio laikotarpio kadrus bei vertingas rezistencijos nuotraukas,parodo poveikį, kurį Juozo Lukšos fenomenas turi šių dienų visuomenei.
„Susirinkome tam, kad pamatytume istorinę asmenybę, žmogų, kurį galime pavadinti ne tik Lietuvos rezistencijos simboliu, bet ir karinės strateginės komunikacijos guru“, – „Laisvės žvalgo“ premjeros svečiamssakė Krašto apsaugos ministras, istorikas dr. Arvydas Anušauskas.
Jis priminė, kad būtent J. Lukša už gražių žodžių pamatė išdavikišką J. Markulio darbą kitai, ne rezistentų, pusei. „Nors atrodytų, kad Juozas Lukša istorinė asmenybė, likęs praeityje, tačiau jis yra ir dabarties asmenybė, nes iki šiol jo vardą prisimena okupantai, tie žmonės, kurie tarnavo okupantams, tie, kurie juodino rezistenciją. Po šiai dienai jo vardas jų yra siejamas su tais įvykiais, kuriuose jis nedalyvavo, žinant, kokią didžiulę įtaką ir moralinį autoritetą jis turi Lietuvos visuomenei.“ Ministras padėkojo A. Kuzmickui ir D. Žygeliui už indėlį tęsiant J. Lukšos darbą – skleisti svarbią ir tikrą žinią apie lietuvių laisvės kovą.
Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).
Unikaliomis įžvalgomis, lengvais pasakojimais ir įtaigia vaizdo kalba filme perteikiama, kaip tyrinėtojų, menininkų, istorikų, visuomenininkų ir kraštotyrininkų susidomėjimas virsta unikaliais kovotojo įamžinimo ir atminimo ženklais.
Juozas Lukša prie memuarų „Partizanai už geležinės uždangos” rankraščio. Fotografuota 1948 m. Paryžiuje
„Kaip žinia, Juozo Lukšos gyvenimas buvo intensyvus ir fiziškai aktyvus, ir pavojų kupinas. Juozas Lukša Daumantas mums visiems žinomas kaip universali asmenybė ir universalus kovotojas. Perėjęs visus etapus. Jo gyvenimas,pilnas slapto bendravimo, žvalgybinių ir kovinių operacijų planavimo bei vykdymo. Tikriausiai todėl įvairių sričių menininkai, taip pat ir istorikai vis atranda naujų aspektų, kuriais galima ir būtina atskleisti šią unikalią Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio asmenybę“, – filmo „Laisvės žvalgas“ premjeroje sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.
Dokumentiniame filme akcentuota Juozo Lukšos valia veikti bet kokiomis aplinkybėmis. Tas tvirtumas, kario ryžtas ir drąsa, apie kuriuos filme kalba buvęs Specialiųjų operacijų ir pajėgų įkūrėjas ir pirmasis vadaspulkininkas Saulius Guzevičius, vidinius sprendimų motyvus puikiai paaiškinantis kario psichologijos ekspertas Aurimas Navys, išsamiais vertinimais pasidalinantys ginkluotės ar atitinkamų sporto sričių specialistai, yra ir ugdantis, ir įkvepiantis mūsų valstybės kariuomenei, jaunimui, savanoriams, šauliams.
Režisierius Algis Kuzmickas pasakoja, kad parodyti istorikų darbą su šaltiniais, kaip jie atrodo ir ką juose galima atrasti, buvo viena iš kūrybinio sumanymo dalių. „Vartant Juozo Lukšos asmeninę užrašų knygelę ar sovietinių saugumiečių susiūtas baudžiamąsias bylas galima suvokti tą pokario tragedijos mastą, o per vieną lakonišką sakinį pajausti kario ir visos tautos išgyvenimus,“ – paminėjo filmo „Laisvės žvalgas“ režisierius. Jis pabrėžė, kad dokumentika tuo ir ypatinga, kad šiame žanre tenka keisti scenarijų, atsižvelgiant į pašnekovus, jų išsakytas netikėtas mintis, užfiksuotus įvykius, atrastus aspektus.
MGB 1941 Juozai Lukšai sudaryta byla
Primintina, kad filme naudota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimų programų skyriaus Gyvosios atminties programos metu surinkta vaizdo informacija, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Juozo Lukšos gimnazijos Garliavoje, Lietuvos ypatingajame archyve sukaupta ir saugoma medžiaga. Ypatingas dėmesys filme sufokusuotas į nuotraukas, kai kurios jų viešai skelbiamos pirmą kartą.
Renginyje dalyvavo LR Seimo nariai, krašto apsaugos sistemos vadovai, Juozo Lukšos giminaičiai, istorijos ir kultūros pasaulio žmonės, visuomenininkai, partizanų istorijos puoselėtojai, moksleiviai iš Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai.
Renginį vedė Alkas Paltarokas.
Filmas „Laisvės žvalgas“ bus rodomas per televiziją, po to pristatomas įvairiose organizacijose bei galiausiai skelbiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro socialinio tinklo „Youtube“ paskyroje.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Antrojo žygio į Vakarus metu. 1947 metų gruodžio 21 diena
Devynios priežastys, kodėl verta pamatyti naują dokumentinį filmą „Laisvės žvalgas“ apie Juozą Lukšą
LR Seimo paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto jubiliejiniai metai buvo gausūs šiai asmenybei skirtais paminėjimo darbais ir renginiais. Jų pabaigoje buvo baigtas filmuoti ir sumontuotas daugelio istorinių televizijos laidų ir dokumentinių filmų autoriaus, pagal išsilavinimą istoriko-archeologo Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.
„Sulaukus pasiūlymo teko gerai pasvarstyti, ar verta imtis temos: mažiausiai trys JuozoLukšos asmenybei skirti pilno metro dokumentiniai filmai jau realizuoti. O kur dar gausybė televizijos laidų, internetinių portalų ir istorijos mylėtojų sukurtų darbų. Ir tai nenuostabu. Palyginti su kitais laisvės kovų dalyviais Juozo Lukšos palikimas yra nepaprastai turtingas. Todėl jis sulaukė ir sulaukia ypatingo istorikų, rašytojų ir kinematografininkų dėmesio,“ – pripažįsta ne pirmus metus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bendradarbiaujantis kūrėjas. „Eiti pramintais keliais ir pakartoti tai, ką jau darė kiti, nesinorėjo, nors tai kaip proginiam filmui gal ir būtų pateisinama,“ – sako A. Kuzmickas. Pasak filmo autoriaus, darbo procesas turi būti įdomus tiek pačiam kūrėjui, tiek to proceso dalyviams.
O kaip žiūrovams, ar bus įdomus naujas režisieriaus darbas?
Dalinamės, kodėl verta pamatyti naują dokumentinį filmą, net jeigu ir esate susipažinę su visais Juozui Albinui Lukšai skirtais kūrybiniais ir mokslo darbais: straipsniais, laidomis ar kito formato pasakojimais. Filme „Laisvės žvalgas“ rasite dar neskelbtus legendinio didvyrio bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus.
Raktiniu dokumentinio filmo motyvu galima įvardyti Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjo ir pirmojo jų vado pulkininko Sauliaus Guzevičiaus metaforinį Juozo Lukšos testamento būsimiems Lietuvos kariams apibūdinimą – tautos kovos genas. Tai žinia, jog pergalinga kova nebūtinai trumpa, kartais lemtingai užtrunkanti, tačiau reikia būti pasirengus ją kovoti, ugdyti valią priešintis, turėti kovos geną.
Pirma, nauja
Kodėl Juozas Lukša 1950 m. grįžo į Lietuvą?
Su ginklo broliais prieš antrąjį žygį į Vakarus. 1947 m. gruodis
Atsakant į šį klausimą, dažniausiai girdime – „nepaprastai mylėjo tėvynę“, „jautė pareigą“, „buvo davęs priesaiką“ ir pan. Tokie ir panašūs paaiškinimai naudojami daugelyje Juozo Lukšos veiklą analizuojančių ir nušviečiančių darbų. Daliai dabartinių žmonių šios priežastys nėra suprantamas elgesio motyvas.
Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.
Antra, aišku
Kodėl buvo sufabrikuota žinomiausia Juozo Lukšos nuotrauka?
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?
Trečia, tikra
Ką liudijo tyrėjams tuomet gyvi Juozo Lukšos bendražygiai?
Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.
Ketvirta, autentiška
Ar žygių per sieną nuotraukų būta ir Lietuvoje?
Abiejuose geležinės uždangos kirtimo žygiuose į Lenkiją ir Vakarų Europą 1947 m. Juozo Lukšos vadovaujami Lietuvos partizanai turėjo fotoaparatą ir fiksavo žygių akimirkas. Tyrėjai ilgai manė, kad Lietuvoje pasklidusios buvo tik pirmojo sienos kirtimo fotografijos, o antrojo žygio fotomedžiaga mus pasiekė iš Vakarų. Dokumentiniuose kadruose Dalius Žygelis atskleis, kaip tyrinėjant Adolfo Ramanausko-Vanago iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro dovanotų nuotraukų surinktą albumą, viena nuotrauka buvo identifikuota kaip antrojo sienos kirtimo nuotrauka. Tai leidžia teigti, kad antrojo sienos perėjimo nuotraukos turėtos Lietuvoje partizaninio karo metu, nes albumas datuojamas 1950 m. Filme panaudoti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje saugomų nuotraukų vaizdai – puiki iliustracinė medžiagane tik akademinėms istorijos pamokoms.
Juozas Lukša (viduryje) kartu su partizanais-desantininkais grįžęs į Lietuvą Kazlų Rūdos miškuose. 1950 m. spalis
Penkta, originalu
Kas kūrė garso takelį ir kokios kitos iškalbingos meninės raiškos detalės?
„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė patenkinta, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.
Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui padeda formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.
Režisierius ir kūrybinė grupė patenkinti ir tuo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia Daliui Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir augantiems žiūrovams.
Šešta, smagu
Ar lengva pakartoti Juozo Lukšos žygį?
Jeigu sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti atlikti Juozo Lukšos ir jo bendražygių koviniai žygiai, pagelbės filme „Laisvės žvalgas“ Alko Paltaroko atkartotas partizanų maršrutas. Jis vykdytas pagal minimalų kelionių komforto lygį, siekiant žygio sąlygas kuo labiau priartinti prie ano meto realijų ir leidžia įvertinti mūsų partizanų žygius kovinėmis sąlygomis – kai valstybės siena aptverta užkardomis, ją saugo pasieniečiai, ant kulnų lipa ginkluotas priešas.
Juozas Lukša prie memuarų „Partizanai už geležinės uždangos” rankraščio. Fotografuota 1948 m. Paryžiuje
Septinta, nepaprasta
Kaip ekspertų vertinama Juozo Lukšos žvalgybinė veikla?
Buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Arvydas Anušauskas filme teigia, kad Juozas Lukša Vakaruose veikė ir kaip kontržvalgybininkas, Vakarų specialiųjų tarnybų prašymu itin aukštu tikslumu galėjęs nustatyti, kas yra Sovietų Sąjungos šnipas. Tai mažiau žinoma tiek visuomenėje, tiek akademinėje bendruomenėje. Dabartinis krašto apsaugos ministras taip pat analizuoja klausimą, ar iš tiesų sovietai žūtbūt stengėsi sulaikyti Juozą Lukšą gyvą bei primena kitas svarbias istorijos detales.
Aštunta, stipru
Kaip atrodė partizanų desantininkų ginkluotė ir uniformos? Ar žinote Juozo Lukšos grupės nusileidimo parašiutais ypatumus?
Filme „Laisvės žvalgas“ kūrybiškas rekonstrukcinis scenų derinimas su partizanų nuotraukų analize leidžia padaryti matomas tas partizanų desantininkų ginkluotės dalis, kurios paprastai tarsi slėpdavosi kitoje nuotraukų pusėje, t. y. buvo neregimos. Režisieriaus sumanaus filmavimo ir kadruotės dėka tokie vaizdai išplečia pažintinę filmo vertę. Apie Juozo Lukšos ir jo bendražygių naudotus ginklus ir aprangą savo žiniomis dalinasi humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos karių ginkluotės ir uniformų specialistas, istorikas Jonas Vaičenonis.
Be to, pažiūrėjus dokumentinį filmą galima sužinoti, kaip vertinamas partizanų desantas – parašiutizmo sporto asas Alvydas Danilaitis jame komentuoja Juozo Lukšos ir jo bendražygių naktinį šuolį iš žemo aukščio nevaldomu parašiutu nutupiant ant medžių viršūnių.
Devinta, aktualu
Kas įkvepia karius?
Pulkininkas Saulius Guzevičius, Lietuvos specialiųjų operacijų ir pajėgų įkūrėjas ir jų pirmasis vadas filme „Laisvės žvalgas“, aptardamas partizanų veiklos taktiką ir prasmę, sugretina Lietuvos laisvės kovotojus su specialiųjų operacijų pajėgomis, konstatuodamas, kad „galime kovoti su bet kokiu priešu“, svarbu būti „budriems ir budėti“, o „tautos valia priešintis nuolatos turi būti ugdoma“.
Juozas Lukša – DaumantasMGB 1941 Juozai Lukšai sudaryta byla
Filmas „Laisvės žvalgas“ bus rodomas per televiziją, po to pristatomas įvairiose organizacijose bei galiausiai skelbiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro socialinio tinklo „Youtube“ paskyroje.
Dokumentinio filmo „Laisvės žvalgas“ sutiktuvės vyks 2022 m. vasario 23 d. trečiadienį Valdovų rūmuose (Katedros a. 4, Vilnius). Renginio pradžia 15.30 val.
Dalyvauja (su kvietimais): LR Prezidentas, LR Seimo nariai, ministrai, krašto apsaugos sistemos vadovai, Juozo Lukšos giminaičiai, istorijos ir kultūros pasaulio žmonės, visuomenininkai, partizanų istorijos puoselėtojai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai.
Žurnalistų registracija iki 2022 m. vasario 22 d. 17.00 val. el. paštu: komunikacija@genocid.lt
Informacijos šaltinis – Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Ruošdama atminimo paminklo Juozui Lukšai-Daumantui konkurso sąlygas, Vilniaus savivaldybė nustatė tikslią namo, kuriame gyveno laisvės kovotojas, vietą.
Geoinformacinėje sistemoje sutapdinę 1938 m. miesto planą su 1944 m. vasarą daryta miesto nuotrauka iš oro, ir gautą rezultatą palyginę su dabartine padėtimi, savivaldybės specialistai nustatė, kad mediniame vieno aukšto namelyje su mansarda gyveno ir veikė J. Lukša-Daumantas, o šis namelis tuomet stovėjo prie šiandieninio Minties g. 6 daugiabučio.
„Simboliška, kad šis atradimas įvyko ruošiantis skelbti atminimo paminklo J. Lukšai-Daumantui konkursą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Nors sostinė nuo laisvės kovotojo J. Lukšos-Daumanto laikų labai pasikeitė ir to meto namų neišliko, Vilnius jau kurį laiką skaitmenizavo įvairių laikotarpių stambaus mastelio topografinius planus. Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas” specialistai juos orientavo šiuolaikinių koordinačių sistemoje, sluoksniais sutapdino su šių dienų žemėlapiais ir taip nustatė daugelio istorinių objektų vietas.
Šis reikšmingas atradimas, minint sausio 13-ąją ir švenčiant Laisvę, buvo maloni staigmena ir istorikams, džiugi naujiena šių dienų Vilniaus kūrėjams. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Remiantis Klaipėdos universiteto archeologo dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikės dr. Aistės Petrauskienės pateiktais duomenimis, 1946 m. lapkričio–gruodžio mėn. mediniame name Žygio g. 85a, konspiraciniame bute, veikė Vyriausias ginkluotų pajėgų štabas, kuriame dirbo ir Tauro apygardos vadovybės narys, Dailės instituto studentas J. Lukša-Daumantas (su padirbtais Juozo Adomaičio dokumentais). Paaiškėjus Juozo Markulio-Erelio klastai, J. Lukša iš Vilniaus sėkmingai pasitraukė ir tęsė kovą pakaunėje.
Sutapdinę skirtingų laikmečių miesto planus, specialistai pamatė, kad istorinis namas buvo nugriautas iki 1966-ųjų, prieš statant daugiabutį gyvenamą namą Minties g. 6.
„Minties gatvės vieta šalia 6-ojo namo staiga įgavo visai kitą reikšmę – į ją norisi pasižiūrėti, važiuojant pro šalį. Dar svarbiau tai, kad laisvės kovų geografija įgijo naują tašką Vilniuje. Žinome, kad pasipriešinimas okupacijai vyko ir miestuose iki mūsų pergalingo pasipriešinimo 1991-ųjų sausio 13-ąją”, – sako vicemeras Tomas Gulbinas.
Praėjusių metų lapkritį Vilniuje Tuskulėnų, Apkasų ir Minties gatvių sankirtoje atvertas Juozo Lukšos-Daumanto skveras. Žirmūnų trikampyje esančiame skvere suformuota keletas funkcinių zonų su vietomis prisėsti ir bendra vaikų žaidimo aikštele, atnaujinti želdiniai, pėsčiųjų ir dviračių takų dangos. Teritorijoje pasodinta daugiau nei 50 naujų medžių ir krūmų masyvas, apjungiantis žaliąsias erdves ir tampantis žaliaisiais koridoriais. Skvere rekonstruoti seni pėsčiųjų takai, įrengtas naujas dviračių takas, atnaujintas šiuolaikiškas apšvietimas ir mažoji architektūra.
Nuostabą istorikams kelia ne tai, kad buvo nustatyta tiksli Lietuvos partizanų konspiracinio buto vieta Žirmūnuose, bet tai, kad to nebuvo padaryta anksčiau.
„Dirbant su paveldo vietomis, nesvarbu, iš kurio istorinio laikotarpio, kartografinės medžiagos analizė, planų sugretinimas – būtinybė. Šis atvejis rodo, kad darbas nėra toks sudėtingas. Pasidžiaukime dar viena partizaninį karą menančia vieta Vilniuje“, – sako dr. Aistė Petrauskienė.
Atnaujintas laisvės kovotojo J. Lukšos-Daumanto vardo skveras sostinės Žirmūnų mikrorajone. Vilniaus m. sav. nuotr.
Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio nariai sako, kad istoriniai įvykiai neatsiejami nuo žmonių, o žmonės – nuo vietų: „Kai kalbame apie mūsų tautai reikšmingas istorines asmenybes, jų vietos tampa svarbios visuotinai. Aplinka gali keistis, nelikti namo (kaip atsitiko ir šiuo atveju), bet vieta išlieka, su ja – ir vietos dvasia, leidžianti trumpas istorijos akimirkas išvysti platesniame miestovaizdyje“.
Dr. Aistės Petrauskienės ir dr. Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, J. Lukšos-Daumanto namo vietos nustatymas – žingsnelis, siekiant pabrėžti, įsisąmoninti, jog partizaninis karas – tai ne vien miškas ir kaimas. Tokių vietų Vilniuje, Lietuvos sostinėje, yra ir daugiau. Tikimasi, kad netrukus bus nustatytos ir paženklintos tikslios jų vietos.
Vilniaus savivaldybė netrukus skelbs konkursą J. Lukšai-Daumantui įamžinti
Netrukus planuojama paskelbti Paminklinio objekto Laisvės Kovos Karžygiui J. Lukšai-Daumantui idėjos konkursą. Paminklinio objekto sukūrimas, išpildymas bei įrengimas neturės viršyti 300 000 Eur. I vietos projektui bus skiriama 10 000 Eur, II – 7 500 Eur, III – 5 000 Eur.
Konkurso dalyviai turės įamžinti Laisvės Kovos Karžygio J. Lukšos-Daumanto atminimą ir aktualizuoti šios asmenybės reikšmę šiuolaikinei Lietuvai, sukurdami pagarbų, socialiai paveikų, tęsiantį iškilių tautos asmenybių pagerbimo tradicijas, sprendinį.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Lygiai prieš dvejus metus įsigaliojo Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kuriuo pripažįstama, jog sovietų vykdyti veiksmai prieš Lietuvos partizanus gali būti prilyginti genocidui. Aptarti šio sprendimo ir jo nubrėžtos perspektyvos į Vilnių renkasi pasaulinio lygio mokslininkai. Paminklinė lenta sovietinės okupacijos aukoms atminti. Vilnius. Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.
Per pusę amžiaus trukusią sovietų okupaciją Lietuva neteko maždaug penktadalio savo gyventojų. Tačiau prieš šalies gyventojus vykdytų sovietų represijų klausimas plačiau aptarinėti pradėtas tik atkūrus nepriklausomybę.
2019 m. rugsėjo 10 dieną EŽTT užbaigtu teisminio procesu buvo pripažinta, kad partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kankinimus ir nužudymą galima laikyti prieš lietuvių tautą nukreipto genocido politikos dalimi.
Šį penktadienį, rugsėjo 10 d., Mykolo Romerio universitete (MRU) rengiama tarptautinė mokslinė konferencija šiam sprendimui aptarti: „Dveji metai po Drėlingo bylos: pokyčiai ir perspektyvos“.
Konferencijoje pranešimą skaitysiantis EŽTT teisėjas prof. Egidijus Kūris teigia, kad pastarojo sprendimo esmę ir priežastis perprasti nėra paprasta.
„Sprendimas byloje „Drėlingas prieš Lietuvą“ buvo priimtas būtent toks dėl daugelio savitai susiklosčiusių aplinkybių, į kurias skaitantieji ne visada atkreipia dėmesį. O šio dėmesio jos tikrai nusipelno“, – sako prof. E. Kūris. Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Konferencijoje su šiuo sprendimu susijusius aktualius klausimus nagrinės teisės, istorijos ir genocido studijų mokslininkai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Italijos ir Lietuvos.
Pranešimus, be prof. E. Kūrio, skaitys prof. Williamas A. Schabas (Jungtinė Karalystė), buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas prof. Dainius Žalimas ir daugelis kitų mokslininkų. Šiuo renginiu siekiama plėtoti mokslinius tyrimus sovietinių nusikaltimų ir genocido tyrimų srityje.
Pasak MRU tarptautinės teisės prof. Justino Žilinsko, priimtas EŽTT sprendimas nubrėžė naują sovietinių represijų teisinio vertinimo perspektyvą ne tik Lietuvai, bet ir kitoms sovietinę okupaciją patyrusioms šalims bei nuo jų nukentėjusiems gyventojams.
„Drėlingo byla – pirmiausia apie teisingumą, kurio laukta ilgus metus. Tą prigimtinį teisingumą, kuris glūdi formalių normų šešėlyje, kol nusikaltimų aukos laukia ir laukia”, – teigia jis.
Teisingumo deivė
Tarptautinę konferenciją rengia MRU Teisės mokykla, Pasau universitetas (Vokietija), Tartu universitetas (Estija) ir Latvijos universitetas. Konferenciją remia Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuras per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos lėšomis.
Konferencija vyks rugsėjo 10 d. 10.00-12.30 val. Mykolo Romerio universitete I-414 auditorijoje ir bus transliuojama MRU Youtube kanale. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių kalbą.
Norintys dalyvauti, turėtų užpildyti registracijos formą iki rugsėjo 9 d. 19 val.: https://forms.gle/ngAn5XCv6UizB8cc7. Atvykstančius konferencijos stebėti gyvai, prašoma turėti galimybių pasą ir asmens dokumentą.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda lankėsi Ariogaloje Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) sąskrydyje „Su Lietuva širdy“.
Pasak prezidento, visada gera būti gausiame būryje žmonių, kuriuos vienija Tėvynės meilė, pagarba bendrai praeičiai ir teisingos vertybės.
„Daugelį metų Jūs nepaliaudami darbavotės, ir vis dar darbuojatės, Lietuvos naudai. Tikėjote Lietuva ir tuomet, kai mūsų šalies laisvę pasiglemžęs totalitarinis režimas mėgino brutalia jėga Lietuvos žmonių širdyse ištrinti tikėjimą ir viltį. Todėl noriu, kad jūs jaustumėtės vertinami, o mes parodytume jums pagarbą ne tik kalbomis, bet ir jums naudingais sprendimais“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvos žmonės remia tuos, kurie kovoja prieš tironiją, ir drąsiai pasitinka pastarąsias savaites mums tenkančius iššūkius. „Lietuvos istorija įtikinamai parodo – svarbiausios pergalės visų pirma iškovojamos žmonių širdyse“, – savo kalboje sakė valstybės vadovas.
G. Nausėda, kaip pažymima Prezidentūros pranešime, palinkėjo Lietuvos politiniams kaliniams, tremtiniams ir Laisvės kovų dalyviams išlikti stipriems, neišsižadėti savo įsitikinimų ir toliau likti tvirta mūsų valstybės atrama.
LPKTS vienija per 40 tūkstančių dalyvių ir turi 53 filialus visoje Lietuvoje, kurių nariai buriasi į chorus, rengia ekspozicijas, užsiima leidybine bei švietėjiška veikla.
Politinių kalinių ir tremtinių sąskrydis šiemet vyksta jau 31 kartą.
Liepos 18 dieną, sekmadienį, vyks Prisikėlimo apygardos štabo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės laidotuvės.
Pranciškus Prusaitis–Lapė buvo paskutinysis partizanas, sovietų valdžios nubaustas mirties bausme. Prieš 58 metus Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas, jo palaikai paslėpti.
Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
Atsisveikintisu Pranciškumi Prusaičiu–Lape bus galima 2021 m. liepos 18 d. nuo 9 iki 12 val. Gudžiūnų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje (Gudžiūnų sen., Kėdainių raj.).
12-13 val. – Šv. Mišias aukos vyskupas Jonas Kauneckas ir dekanas kun. Norbertas Martinkus.
13.15 val. iškilmingos laidotuvės Gudžiūnų kapinėse.
Pranciškus Prusaitis-Kiaunė, Kęstutis, Lapė
1928 01 09-1963 07 13
Pranciškus Prusaitis gimė 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje (dabar Radviliškio raj.) smulkaus ūkininko 4 vaikų šeimoje. Dviejų metų neteko mamos, nuo vaikystės sunkiai dirbo.
1948 m. gegužę, nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje, įstojo į partizanų gretas – Kudirkos rajono Romualdo Šukio-Jogailos būrį.
1949 m. rugpjūtį P.Prusaitis-Lapė su kitais partizanais į Pietų Lietuvą lydėjo LLKS Gynybos pajėgų štabo Organizacinio skyriaus viršininką Petrą Bartkų-Žadgailą. Žygio metu partizanus apsupo gausios okupantų pajėgos. Užpelkių kautynėse žuvo garsūs partizanai P. Bartkus-Žadgaila, B. Liesys-Naktis, V. Šniuolis-Svajūnas ir dalis palydos. P. Prusaičiui-Lapei su keliais partizanais pavyko prasiveržti.
P. Prusaičiui pavyko prasiveržti ir po mėnesio Pilionių kaime patekus į rusų kareivių pasalą. Susidūrimo metu kulka P. Prusaičiui nutraukė didįjį pirštą, todėl kurį laiką teko slapstytis ir gydytis plaštaką.Po šio įvykio jam buvo suteiktas grandinio laipsnis.
1950 m. rugpjūčio 9 d. žuvus Jaunučio būrio vadui R. Šukevičiui-Jogailai, P. Prusaitis-Lapė buvo paskirtas būrio vadu, o dar po metų – Prisikėlimo apygardos štabo ryšių įgaliotiniu, aprūpinimo skyriaus vadu.
Partizano P. Prusaičio-Lapės veikla aukštesniųjų vadų buvo labai vertinama. Partizanų Vyriausiosios vadovybės Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Merainis, atestavęs P. Prusaitį, rašė: „yra rūpestingas, savarankiškas ir nuovokus, nepriekaištingai vykdo savo viršininkų įsakymus. Vertas aukščiausio Laisvės Kovotojo garbės apdovanojimo.“
1952 m. vasario 16 d. P. Prusaitis už drąsą kautynėse buvo apdovanotas pirmos rūšies laisvės kovos 3 laipsnio kryžiumi.
Dėl partizanų žūčių jų gretos katastrofiškai mažėjo, todėl 1952 m. pavasarį Prisikėlimo apygardos štabą sudarė tik trys pareigūnai: J. Paliūnas-Rytas, A. Juška-Kariūnas, ir P. Prusaitis-Lapė. Gegužės mėn. Prisikėlimo apygarda buvo visai panaikinta, J. Paliūnas-Rytas paskirtas Povilo Lukšio rinktinės vadu, o pati rinktinė įtraukta į Kęstučio apygardos sudėtį. P. Prusaitis-Lapė rinktinės štabe ėjo aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas.
Dėl konspiracijos J. Paliūnas-Rytas ir P.Prusaitis-Lapė pakeitė štabo bunkerio vietą įsikurdami Padotnuvio kaime. Štabo perkraustymo reikalais rūpinosi Lapė, į naują bunkerį buvo pernešti ginklai, rotatorius, rašomosios mašinėlės ir spausdinimo priemonės, radijo imtuvas, fotoaparatai, štabo dokumentai ir net 20 kg. popieriaus.
Deja, rinktinės štabui MGB sugebėjo pakišti savo agentą Čestnyj, kuris buvo priimtas į rinktinės štabą darbui su pogrindine spauda. 1952 m. išėjo paskutinis periodinio apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis“ numeris.
1952 m. rugsėjo pabaigoje ryšių punktų tikrinimo metu agentas Čestnyj partizanus P. Prusaitį-Lapę ir L. Jušką-Kariūną pavaišino apnuodytu hematogenu. Lapei ir Kariūnui pasidarius bloga, agentas pasiūlė vandens, nuo kurio dar pablogėjo. Patyręs ir nuovokus Lapė suprato klastą ir nedelsdamas MGB agentą Čestnyj nušovė, o pats kartu su Kariūnu stengėsi kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos. Tačiau tą patį vakarą MGB suėmė dar apsvaigusį, į koją sužeistą Kariūną, o kitą dieną čekistams apsupus vadavietės bunkerį nusišovė J. Paliūnas-Rytas.
Likęs vienas, sovietų persekiojamas P. Prusaitis 10 metų slapstėsi pas patikimus partizanų rėmėjus. Slapstymosi metu dirbo žemės ūkio darbus, drožinėjo meniškus kryželius, kuriuos palikdavo savo globėjams kaip padėką.
1962 m. Kėdainių kagėbistams pavyko P. Prusaitį-Lapę areštuoti. Kagėbistai tardė visą pusmetį, o po to LSSR Aukščiausiasis Teismas jam paskelbė mirties nuosprendį. 1963 m. liepos 13 d. Vilniuje, KGB kalėjime, 35 m. Pranciškus Prusaitis-Lapė buvo sušaudytas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Pranciškus Prusaitis-Lapė apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties), jam suteiktas Kario savanorio statusas ir majoro laipsnis.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Skulptūra „Vanagas su vanagėliais“. D. Andrijauskaitės (KAM) nuotr.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatyta Lietuvos partizanų vado, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signataro, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūra „Vanagas su vanagėliais“. Skulptūra sukurta pagal garsiąją 1947 m. Bingelių kaimo pakraštyje, netoli Merkinės, darytą Lietuvos partizanų vado fotografiją, kurioje tuometis Merkio rinktinės vadas Vanagas nusifotografavęs su vanagėliais ant pečių, teigiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
Skulptūros autoriai – Gintautas Lukošaitis ir Tomas Vosylius.
„Prireikė nemažai laiko, kad užkastos partizanų fotografijos būtų iškeltos į paviršių. Nuotraukose jauni, gražūs vyrai džiaugiasi oru ir prisijaukintais paukščiais. Idiliškas partizanų paveikslas. Atgavus Nepriklausomybę, buvo tik laiko klausimas, kada viena iš šių nuotraukų virs skulptūra. Prieš daugiau nei metus skulptorius Gintautas Lukošaitis socialiniuose tinkluose pasidalino skulptūros modelio fotografija ir mes, merkiniškiai, nieko nelaukdami susisiekėme su skulptoriumi. Kodėl Merkinėje? Merkinė Vanago kely užėmė reikšmingą vietą. A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Merkinės batalionui, garsiajai Merkinės puolimo operacijai. Jis buvo autoritetingas vadas, ryški asmenybė. Vanago istorija viena iš tūkstančių, tačiau ji tapo išskirtinė – nuo mokytojo iki visos Lietuvos partizanų vado. Vanagas nebuvo karys tik su ginklu, jis buvo karys su plunksna“, – sakė Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Žymiąją nuotrauką padarė Gražina Pigagaitė-Vilbik. Anot jos, ji buvo gavusi iš partizanų kelias užduotis, kurias įvykdžiusi nusipelnė jų pasitikėjimo. Ir tik daug vėliau, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę partizanų nuotraukos po 42 metų slėpimo po žeme tapo matomos, ji suprato, kad tada, 1947-ųjų metų vasarą, prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
A. Ramanauskas-Vanagas (1918–1957 m.) dalyvavo 9 kautynėse, daliai jų pats vadovavo. 1946 m. balandžio 9 d. už organizacinį darbą pasipriešinimo sąjūdyje jis buvo apdovanotas Uolumo juostele, už vadovavimą puolant Merkinę – Narsumo juostele. 1949 m. už narsumą ir nuopelnus pasipriešinimo sąjūdžiui apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1950 m. LLKS tarybos prezidiumas už drąsą, pasiaukojimą, sumanų vadovavimą ir organizacinio darbo nuopelnus A. Ramanauską-Vanagą apdovanojo 1-os ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais su kardais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Kario savanorio statusas, dimisijos brigados generolo laipsnis, prezidento dekretu suteikti 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinai.
Kaip nurodoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime, Vytauto Didžiojo karo muziejuje skulptūra bus eksponuojama iki šių metų birželio 10 d. Vėliau skulptūra bus pervežta į Merkinę.
Vladas Turčinavičius, teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Man tada (1904-08 m. studijuojant Kijevo universitete – V. T.) kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam , kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas pajustų savigarbą.“
Iš Vinco Krėvės kalbos „Žodis Lietuvai“, 1952 m., Filadelfija[1]
Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus Vilniuje, tęsdamas Krėvės Dainavos padavimais, apsakymais ir ypač dramomis pradėtą tautos atgimimo ir savigarbos ugdymo misiją, organizavo keletą renginių, kuriuose atskleidžiamos lietuvių istorinės asmenybės pristatant jas dabarties visuomenei.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius
Dar 2010 – 11 metais muziejus pristatė literatūrologo, rašytojo Algimanto Bučio knygą „Barbarai vice versa klasikai“, joje istorikas atvėrė poliparadigminį požiūrį į klasikus ir barbarus. 2013 m. pristatėme knygą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ joje tyrėjas įrodė, kad lietuvių literatūros pradžia yra Mindaugo epocha, nes kaip ir aplinkinių tautų literatūros buvo kuriamos religine kalba – lotynų ar pravoslavų. Joje autorius iš istorijos ūkų iškelia lietuvius bizantiškosios krikščionybės šventuosius: kunigaikštį Daumantą, Charitiną Lietuvaitę ir karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką. Muziejus šią knygą pristatė intriguojančio pavadinimo renginiu „Lietuviai partizanai ir šventieji lietuviai“, nes paskutiniuosius Lietuvos partizanus dėl jų pasiaukojimo Tėvynei buvo galima gretinti su šventaisiais, juolab gretinti stačiatikius šventuosius lietuvius su partizanais skatino tai, kad įžymusis partizanas Juozas Lukša prisiėmė slapyvardį Daumantas. Stebėtina, kad mūsų Nacionalinis Radijas ir Televizija – LRT tik 2019 m. ėmėsi pristatyti Pleskavos (Pskovo) pilies statytoją narsųjį lietuvių kunigaikštį Daumantą!? Nors turėtų kaip nacionalinis kanalas šviesti mūsų tautą, atstatant istorinę tiesą, anksčiau nutylėtose ar svetimųjų skleidžiamose Lietuvą menkinančiose istorinėse žiniose.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Gali kilti klausimas: kodėl Krėvės muziejus imasi istorinių-kultūrinių temų siekiančių XIII a. Mindaugo laikus ir dar visa tai derina su XX a. partizanų kova, įžymiuoju partizanu Daumantu – Juozu Lukša. Man taip pat kilo klausimas, kodėl Juozas Lukša pasirinko slapyvardžiu Nalšios kunigaikštį Daumantą. Šį slėpinį atvėrė literatūrologo, kultūrologo ir rašytojo, apdovanoto Lietuvos valstybės premija, Algimanto Bučio knyga „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Autorius lietuvių literatūros pradžią nukelia į XIII a. atverdamas įžymiųjų šventųjų lietuvių hagiografijas (vienuolių ir kilmingųjų biografijas), kurios priskiriamos prie literatūros žanro. Tiesa, jos parašytos ano meto religijos sklaidos kalbomis: pravoslavų, kuria buvo skleidžiama Konstantinopolio bizantiškoji krikščionybė ir lotynų, kuria buvo skleidžiama Romos katalikų krikščionybė, tačiau ano meto visų tautų literatūros buvo rašomos religinėmis kalbomis ir priskiriamos tų tautų literatūrai, todėl lietuvių pareiga dabar, XXI a. šių įžymiųjų lietuvių sukurtas hagiografijas priskirti mūsų literatūrai, kaip daro kitos kaimyninės tautos.
Algimantas Bučys labai įspūdingai ir teisingai rašo: „ …senieji metraščiai bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai ‚prisegti‘ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūros istorijose ir chrestomatijose. Imperinio mąstymo pasekėjai ironiškai vadina šiuos procesus „paveldo dalybomis“, siekdami išsaugoti, „restauruoti“ imperinę paveldo „vienovę“ ir jos pagrindu atgaivinti senas geopolitines iliuzijas bei pretenzijas ir vėl sukurti daugiatautę, bet prorusišką arba prolenkišką supervalstybę, kurioje nebus („nes nebuvo“) „smulkių“ tautinių valstybėlių su „smulkiomis“ tautinėmis kultūromis. Imperinio apetito kankinami politikai, deja, sugeba primesti istorikams ir net kultūros kūrėjams iš principo absurdišką „nutautintos istorijos“ ir „nutautintos kultūros“ viziją, kuri atspindi tik giluminės istorijos ir originalios kultūros paviršines putas.“ Tai tik lozungai naivuoliams, nes globaliam menui, kultūrai palaikyti yra vienintelis šaltinis – senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra. Sąžiningi dabarties kūrėjai vadina save remeikeriais – svetimų kūrinių perdarytojais.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Autorius toliau rašo: „… aš tiktai stengiuosi ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusijos literatūros“ koncepcijai, kuria vadovaujantis šimtmečius buvo slegiama istorinė ir literatūrinė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, latvių, Lietuvos žydų, totorių ir karaimų saviraiška, pasisavinant ir be apeliacijos teisės „prisiteisiant“ didžiajai „Rusijos Literatūrai“ išvardytų ir neišvardintų tautų kūrinius, ypač senųjų laikų, kai viešpatavo senoji slavų kalba, o viduramžių kūrėjai likdavo anonimai.“ XXI a. davė lietuviams ir visoms minėtoms tautoms puikią galimybę be imperinės Rusijos ir Sovietų sąjungos cenzūros rašyti, „tyrinėti ir ATSIKARIAUTI (o ne užkariauti) savo tautos atstovų sukurtos literatūros kūrinius.“
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Taigi, Algimantas Bučys XXI a. pradžioje atveria mūsų tautai lietuvius šventuosius Mindaudo sūnų, karalaitį Vaišvilką, vienuolę Šv. Charitiną Lietuvaitę (Charitina graikiškai: meilingoji, mielaširdystę dalijanti,kunigaikščio Tautvilo giminaitę), kunigaikštį Daumantą ir jų hagiografijas patalpina į mūsų seniausios literatūros chrestomatiją ir vadovėlius. Mes juos čia matome labai drąsius, kupinus naujo tikėjimo į Visagalį Viešpatį, o maldos suteikia jų sieloms stiprybės ir ryžto pasiekti savo tikslus, štai ką gali pasiekti „dvasios milžinų“ (V. Krėvė) žmonės, jei jie tiki ir pasitiki Dievo visagalybe. Čia ir priartėjame prie Vinco Krėvės idėjų, kurios jį užvaldė studijuojant Kijevo universitete ir jo viso gyvenimo darbų prasmė jo žodžiais kalbant buvo: „Aš norėjau atvaizduoti tų žmonių milžinų sielą – senobinę Lietuvą“. Rašytojas rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą, didvyrių paveikslus, kaip „Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką“. XX a. pradžios kūrėjo Krėvės, istoriniais faktais ir idėjomis pagrįstų kūrinių sąsajos su Algimanto Bučio atskleistais mūsų tautiečiais, bizantiškos krikščionybės šventaisiais, kuriuos mums reikia pažinti ir didžiuotis. Apie lietuvių tautos atstovus XIII a. sukurta literatūra, kurią žino viso pasaulio stačiatikių, ortodoksų krikščionybės išpažinėjai, o Šv. Charitiną Lietuvaitę mini ir jai meldžiasi spalio 5 d.
Atsakyti į klausimą, kodėl partizanas Juozas Lukša, pasirinko lietuvių kunigaikščio Daumanto – Šventojo Timotiejaus vardą yra sunkiau, galima tik pabrėžti, kad juos jungė ne materialūs dalykai, bet idėjos ir tikėjimas pasirinktuoju keliu: pirmuoju atveju kova dėl priimtos krikščionybės ir pasiaukojimas jai, o antruoju – tikėjimas, apsisprendimas, kova ir pasiaukojimas dėl Lietuvos laisvės.
Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiek turi įtakos žmogaus sielai tikėjimas ir malda, iliustruoju A. Bučio knygos ištrauka: „Prozos kūriniai apie Daumantą (Šv. Timotiejų – V. T.) liudija nesilpstantį kunigaikščio kultą Pskove. Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją.[…] Šiuo atžvilgiu viduramžiai tėra epizodas žmonijos pastangose suvokti didžiąsias pasaulio galias, tad malda ir čia peržengia ritualines bažnytinių apeigų ribas.” Apie maldos galią byloja ir Naujųjų laikų bedievystės triumfo liudininkas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, savo romane aprašęs apie stichijos galybę ir žmogaus grumtynes su stichija. Romane stichijos galybę įkūnija jūra (regis, dabarties tikrovėje – pandemija), o žmonės tėra jūroje kantriai betriūsiantys. Universali romano idėja nulėmė giluminį maldos nusakymą, ji iškyla virš religijų skirtybės: „Malda – galinga sielos jėga, nesuvokiama jėga. Malda kreipiasi į tamsos kilniadvasiškumą, malda šaukiasi paslapties, pati panaši į paslaptį, ir ima vaidentis, kad prieš nenutilstančią, nepaliaujamą maldą negali atsilaikyti nežinomybė. Vilties prošvaistė – tai paguoda.” Ar visa tai nesisieja su viduramžių prancūzų didvyre Žana d‘Ark, Šventąja Orleano mergele, kuri tikėdama ir prieš mūšį nuoširdžiai iki ašarų melsdamasi Dievui, išvijo okupantus anglus iš Prancūzijos. Štai kaip metraštininkas „Pasakojime apie Daumantą” aprašo Daumantą-Šv. Timotiejų prieš mūšį su įsibrovusiais Rygos magistro kariais į Pskovą: „[…]Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas, išgirdęs apie didžiulę, be Dievo [teisybės] susirinkusią kariuomenę, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais altorių, ir puolė ant kelių, ir ėmė melstis karštai su ašaromis akyse. Ir meldėsi ilgai, tada pakilo. O vienuolyno vyresnysis Izidorius Spaskietis paėmė kardą visų aukščiausių dvasininkų akivaizdoje ir apjuosė kunigaikštį diržu su kardu, ir palaimino didžiuoju kryžiumi, ir išlydėjo. […]” (A. Bučys, 611 psl.)
Daumantas
Keletas minčių iš A. Bučio knygos: „Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į Šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis. Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus – išeivius iš XIII a. Lietuvos. Kiek mes turime tokios garbės išeivių, tokios šlovės lietuvių?” – klausdamas užbaigia autorius.
Viduramžių žmogaus ir galbūt partizano Juozo Lukšos-Daumanto tikėjimą dangiškais globėjais ir Dievu byloja ši ištrauka iš „Maldos į Šventąjį ištikimąjį Kunigaikštį Daumantą Pskovietį stebukladarį”: – „O nuostabusai tarp šventųjų, Dievo numylėtini, Šventasai kunigaikšti Daumantai! Išgirsk mus, tavęspi besimeldžiančius ir tavo pagalbos prašančius. Juk žinome, kokia stipri yra tavo malda Dievo akivaizdoje, ir didi yra tavo meilė tavo žmonėms. Tavoji malda, kol gyvenai žemėje savo gyvenimą, darė nuostabius narsybės stebuklus, o savo meile žmonėms įkvėpdavai visus žygiuoti paskui tave, visame kame sekti tavimi, tavęs, tarsi savo tėvo, klausyti ir Viešpaties valią vykdyti. […] Apjuoski mus malda, tarsi apjuostum savo kardo diržu atsikapoti nuo visų priešų, apsiginti susilaikymo pasnikuose gerais darbais. Kad mums sektųsi dvasios darbuose, padėkokime Viešpačiui Dievui, kuris davė mums tave, tvirtadvasį maldininką ir mūsų užtarėją šitokį mūsų mokintoją, ir nusilenkime Jam, gyvenančiam per visus amžius. Amen.”
Apsisprendimą įsijungti į kovojančių partizanų eiles Juozas Lukša-Daumantas savo testamentinėje knygoje „Partizanai” taip aprašo: „Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo nevieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — partizanų eiles.”
2019 m. balandžio 25 d. muziejus vėl pristatė naujausią A. Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir karalystės. De fakto ir de jure viduramžių Europoje“. Ačiū autoriui už paskutinę savo tyrimų studiją „Lietuvos karaliai ir karalystės”. Šios visos knygos ir muziejaus renginiai ugdo mūsų kartos ir jaunimo tautinę tapatybę, savimonę ir savigarbą, kurios ypač tampa svarbiosglobalizmo amžiuje, nuolatiniame lietuvių ir mūsų valstybės menkinimo informacijos sraute.
Algimanto Bučio veikalai
Norėčiau prigretinti Vinco Krėvės kūrybą kuri atliko analogišką misiją atgimstančiai tautai XX a. pradžioje. Pasitelksiu literatūrologo dr. Regimanto Tamošaičio muziejaus renginyje pasakytas mintis:„Krėvė kaip romantikas turėjo aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, savo kūriniais jis rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios milžinų – Lietuvos kunigaikščių, karalių kultūrą, kaip atsikuriančios valstybės valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Taigi, Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o ryškiausi jo sukurti paveikslai yra baironiškojo ir filosofo Fridricho Nyčės herojai – Šarūnas ir Skirgaila. Savo kūriniais, dramomis Krėvė sukūrė romantinę Lietuvos viziją, sakykime, ideologinį „pradžios mitą“, kuris tapo galingu valstybės ir tautos kultūros kūrimo veiksniu, jis vienijo tautą, ugdė jos kultūrinę savimonę ir sutelkė tautos valią politiniam tikslui – Lietuvos atsikūrimui“. Štai kodėl tinka V. Krėvės muziejuje atverti Algimanto Bučio knygas skaitytojams. Kviečiu skaitytojus ir klausytojus Martyno Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit…“
[1] Vincas Krėvė Mickevičius, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, Čikaga, 1953, p. 186,187.
Ado Jakubausko spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigų atleistas Adas Jakubauskas tvirtina, kad jo vadovavimas Centrui valdantiesiems neįtiko dėl atsisakymo pasiduoti politiniam spaudimui, o Lietuvoje pasikeitusi politinė kultūra skatina telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, kuris užkirstų kelią globalistinėms idėjoms. A. Jakubauskas priduria, kad jis būtų pasirengęs tapti vienu tokio sąjūdžio iniciatorių.
„Lietuvoje keičiasi politinė kultūra. Atėjo laikas telkti žmones į Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, užkirsti kelią globalistų idėjoms ir įtakai, kitaip mes prarasime valstybę ir tautą“,– penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje tvirtino A. Jakubauskas.
Jis pažymi, kad Lietuvai pavyzdžiu galėtų būti Lenkija, kuri, jo nuomone, tinkamai kovoja už savo vertybes.
„Jeigu bus toks poreikis, aš esu pasirengęs būti vienas iš naujojo Lietuvos sąjūdžio telkėjų. Galiu pasakyti, kad toks pavyzdys būtų Lenkijos Respublika, kuri sugeba kovoti už savo vertybes“,– teigė iš LGGRTC vadovo pareigų atleistas A. Jakubauskas.
Pasak buvusio LGGRTC direktoriaus, tikroji jo atleidimo priežastis yra pasipriešinimas neva keliamam politikų spaudimui pasmerkti Lietuvos rezistentus, Birželio sukilimo dalyvius ar Lietuvos aktyvistų frontą.
„Tapau taikiniu dėl to, kad atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui be mokslinių įrodymų, iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius“, – sakė A. Jakubauskas, pridurdamas, kad lūkesčius pasmerkti dalį rezistentų jau yra išsakę ir valdantieji politikai.
„Pastaruoju metu žiniasklaidoje tiek apžvalgininkai, tiek valdantieji politikai nedviprasmiškai išsakė lūkesčius, kad pašalinus mane ir vykdant tolesnius pokyčius Centre, reikėtų pereiti prie dalies rezistentų statuso, titulų ir įamžinimų panaikinimo“, – teigė jis.
ELTA primena, kad Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu iš pareigų atleido LGGRTC direktorių A. Jakubauską. 79 Seimo nariai balsavo už atleidimą, 4 – prieš, vienas biuletenis buvo sugadintas. Tam, kad A. Jakubauskas būtų atleistas, reikėjo bent 71 balso.
Šio centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme.
Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“. Adas Jakubauskas. Spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Darbuotojai taip pat pareiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko, ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitraukiąs iš einamų pareigų.
Pastaruoju metu įtampas pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
LGGRTC vyriausiasis istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Kaip proletaras S.Kiaušinis virto sovietų valdžios priešu
Sovietų valdžia ypatingai didelį dėmėsi skirdavo okupuotų šalių gyventojų registracijai ir jų suskirstymui į priešiškai nusiteikusių ir sovietų valdžios rėmėjų klases. Komunistai savo rėmėjais įvardindavo darbininkus ir varginguosius valstiečius, kuriuos vadindavo proletarais.
Rusijos kariuomenei okupavus kaimynines šalys bolševikų propogandistai skelbdavo, kad Raudonoji armija išvadavo nuo kapitalistų vergovės šių šalių proletariatą, nors okupantams smarkiai apiplėšus užimtas šalis proletariato gyvenimas taip pat smarkiai pablogėdavo.
Proletarinė žmogaus kilmė bei okupantų veiksmų palaikymas užtikrindavo karjerą, padėdavo gaunant žemės ar kito turto atėmus iš tų nelaimingųjų, kuriuos okupantai ir jų vietiniai talkininkai įrašė į priešiškų klasių sąrašus. Pagal Stasio Kiaušinio kilmę, išsilavinimą, turtinę padėtį sovietai net neabejodami jį priskyrė prie proletarų.
Sunkus S. Kiaušinio gyvenimas
Stasį pagimdė vieniša, bežemė ir beturtė motina Ona, dirbusi samdine pas ūkininkus. Vaikas neturėdamas tėvo augo skurdžiai ir, matyt, buvo pravardžiuojamas bei ujamas, nes tuometinėje visuomenėje nebuvo didelės pagarbos nesantuokiniams vaikams bei jų susilaukiusioms motinoms. Stasys baigė tik dvi pradinės mokyklos klases ir nuo 9 metų pradėjo dirbti pas ūkininkus iš pradžių piemeniu, paskui pusberniu, o nuo 16 metų bernu. Sulaukęs 21 m. buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomene. Tarnavo 4-ame pėstininkų pulke Panevėžyje, kariuomenėje pramoko batsiuvio amato. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Stasys prisimindavo kaip vieną iš šviesiausių savo gyvenimo momentų.
Atitarnavęs kariuomenėje dar 4 metus dirbo samdiniu pas ūkininkus. Suėjus 27 metams ėmesi savarankiško darbo, išsinuomavo patalpas Anykščiuose ir pradėjo dirbti batsiuviu. Šiuo amatu vertėsi 7 metus iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Vedė 39 metų jau prie sovietų valdžios 1945 m. Pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940 m.) susirado lengvesnio ir geriau apmokamo prižiūrėtojo darbo Lukiškių kalėjime Vilniuje. Matyt, okupantai priėmė dėl proletarinės kilmės, nepriekaištingos reputacijos bei mokėjimo elgtis su ginklu, nors rusų kalbos nemokėjo.
Bet tarnyba truko nepilnus metus, nes prasidėjus karui kalėjimo administracija su čekistais išsivarė kalinius į geležinkelio stotį ir išvežė į Rusiją, prižiūrėtojai buvo palikti Vilniuje. Likęs be tarnybos S.Kiaušinis grįžo į Anykščius ir užsiregistravo komendantūroje. Buvo apklaustas ir iš karto paleistas, jokių nuobaudų už darbą kalėjime negavo, S.Kiaušiniui leido dirbti batsiuviu Anykščiuose. (Čekistas Aleksankinas 1947 m. apklausdamas S.Kiaušinį kaip įtariamąjį niekaip negalėjo patikėti, kad 1941 Birželio sukilimo dalyviai nenubaudė S.Kiaušinio už darbą Lukiškių kalėjime, todėl primigtinai reikalavo patvirtinti, kad jis registracijos metu pasirašė, nes čekistinė logika jam sakė, kad S.Kiaušinio nebaudė dėl to, kad jį sukilėliai užverbavo kaip savo agentą, todėl ir paleido).
Vokiečių okupacijos metai S.Kiaušiniui praėjo be nuotykių darbuojantis Anykščiuose batsiuviu. 1944 m. vasarą grįžus į Lietuvą rusų kariuomenei ir čekistams S.Kiaušinis vėl nutarė grįžti į valstybinę tarnybą ir pradėjus okupantams kurti skrebų būrius, vienas pirmųjų įstojo į Kurklių valsčiaus skrebų būrį. Kaip matyti iš Kurklių skrebų būrio vado 1947 m. prieš suėmimą S.Kiaušiniui rašytos charakteristikos ir šio būrio skrebų liudijimų S.Kiaušinis nebuvo uolus skrebas ir kartais skųsdavosi sunkia tarnyba. Tarnybinėje charakteristikoje jo viršininkas parašė „dirbo nęsažiningai, ne visada vykdė būrio vado nurodymus. Yra pasišalinęs iš tarnybos niekam nieko nepranešęs, kartu su skrebu Justinu Blažiu dažnai gerdavo. Tarp skrebų buvo uždaras, bet kartais išgėręs neigiamai pasisakydavo apie sovietų valdžią, skųsdavosi sunkia tarnyba“.
Skrebas Ivanas Jakimovas apie S.Kiaušinį atsiliepė taip: „Į tarnybą jis žiūrėjo prastai, pasitaikydavo, kad kautynėse su banditais (partizanais) parodydavo savo bailumą. Būryje būdavo uždaras ir tylus“.
Skrebas Stasys Leita apie S.Kiaušinį: „Į tarnybą žiūri neigiamai, dažnai išgėrinėja, kartais be leidimo išeidavo iš būrio, o kur jis eidavo, aš nežinau“.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Tokia buvo čekistų labiausiai gerbiamų ir turinčių jų akyse didžiausią autoritetą Kurklių skrebų nuomonė. Net 5 broliai Jakimovai tarnavo Kurklių skrebų būryje, o S.Leita buvo šio būrio vadu. Kurklių skrebams 1944-1946 m. tikrai buvo baisu eiti į tarnybą, nes 1944 rugpjūčio 29 ir 1944 rugsėjo 7 dienomis A.Bagdono-Aro būrio partizanai buvo užėmė Kurklių miestelį ir abu kartus paleido į laisvę suimtuosius, tuo metu skrebai vos suspėjo pabėgti iš miestelio. 1945 balandžio 13 d. Kurklių skrebų būrys, vadovaujamas J.Brazausko, buvo patekęs į partizanų pasalą miške prie Gudonių kaimo, žuvo 7 skrebai ir 3 pateko į partizanų nelaisvę, iš kurių 2 partizanai sušaudė. 1946 kovo 6 d. patekę į partizanų pasalą žuvo Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius J.Šantaras, partorgas A.Čiukšys, vykdomojo komiteto pirmininkas J.Kulikauskas ir 2 skrebai.
Gal būt S.Kiaušinis bijodamas dėl savo gyvybės nutarė baigti savo trumpą (dirbo tik 4 mėnesius) skrebo karjerą. Tuo labiau, kad jam pasitaikė gera proga – okupacinė valdžia nutarė didinti savo rėmėjų skaičių kaimuose ir pradėjo dalinti nacionalizuotą žemę bežemiams ir mažažemiams. S.Kiaušinis padavė prašymą jo šeimai (kaip tik tais pačiais metais po ilgo viengungiško gyvenimo būdamas 39 metų jis vedė) skirti žemės sklypą Paulinavos dvare. Dvaras iki okupacijos priklausė 1941 m. birželio mėnesį į Krasnojarsko kraštą ištremtiems Mikalajūnams. Sąlygos ūkininkauti buvo tinkamos, sovietai negailėdami Kiaušinių šeimai skyrė 8 ha 6,5 arus geros žemės, apgyvendino juos dvaro pastate kartu su naujakurių Mišinių šeima, atvykusia ūkininkauti į Paulinavą iš Jononių kaimo Alantos valsčiaus. Gyvulius naujakuriai galėjo laikyti dvaro ūkiniuose pastatuose.
Bet, matyt, laimingiems naujakuriams tuo metu nesakė, kad žemę jie gauna laikinai tik iki kolchozų sukūrimo. S.Kiaušinis nebijojo sunkaus darbo, nes ilgą laiką dirbo samdiniu pas ūkininkus. Bet ūkininkauti sovietų valdžios dovanotoje žemėje Kiaušiniams teko tik 8 mėnesius. Nekviestais svečiais, apsigyvenusiais ištuštėjusiame po 1941 m. birželio dvare, susidomėjo vietiniai Lietuvos partizanai. Jiems sovietų valdžios naujakuriai buvo įtartini, jie pagrįstai manė, kad jie gali būti čekistų užverbuoti, todėl naujakuriais domėjosi ir rinko apie juos informaciją.
Partizanai greitai išsiaiškino, kad S.Kiaušinis buvęs skrebas ir pareikalavo atiduoti šautuvą, bet Kiaušinis jo neturėjo ir gavo gerai į kailį, išeidami iš jo namų partizanai pasakė, kad jeigu neatiduos šautuvo, tai jį nušaus. Tokią versiją apie susidūrimą su partizanais Paulinavoje čekistui Aleksankinui per tardymą papasakojo 1947 m. pats S.Kiaušinis. Per 8 mėnesius, kol S.Kiaušinis gyveno Paulinavoje, partizanai jį aplankė 3 kartus, bet nesušaudė, matyt, susitarė su partizanais, kaip jis galėtu jiems padėti.
Kitokią įvykių versiją 1947 m čekistui Aleksankinui apie S.Kiaušinio susitikimus su partizanais papasakojo jo artimiausi kaimynai, dvare gyvenę Juozas ir Rozalija Mišiniai. Jie tvirtino, kad pas pas S.Kiaušinį dažnai lankėsi partizanai, jis juos gerai priimdavo ir pavaišindavo, teikdavo jiems žinias. Rozalija informavo čekistą Aleksankiną, kad ji girdėjusi, kaip S.Kiaušinis prašė partizanų, kad jie nušautų žmonos brolį Praną Savicką ir kad šį prašymą partizanai įvykdė 1945 m. pavasarį. Taip pat Mišiniai papasakojo Aleksankinui, kad 1945 m. rudenį pas juos atėjo 8 partizanai ir smarkiai sumušė Juozą Mišinį, konfiskavo jų kiaulę ir keletą daiktų. Netrukus po šio įvykio Kiaušiniai išsikėlė gyventi į Kurklius, o Stasys Kiaušinis vėl įstojo į Kurklių skrebų būrį, bet atvykdavo į Paulinavą sėjos metu arba nuimti derliaus sklype, kur jam dovanojo sovietų valdžia.
Atvykęs į Paulinavą 1946 pavasarį Stasys Kiaušinis užėjęs pas J.Mišinį į namus išvadino jį sovietų šnipu ir pasakė: „aš žinau, kas tu per žmogus, davė kartą tau į skūrą partizanai ir dar duos, paskui sumušė Mišinio žmoną ir 13 metų sūnų, juos išvadinęs komunistų politrukais ir pasakė: „aš jums parodysiu, kaip padėti komunistams. Jus turite išvykti iš Paulinavos“.
Apie šiuos įvykius iki S.Kiaušinio suėmimo, anot Mišinių, jie niekam nėra sakę, nes jo bijojo. S.Kiaušinis gyvendamas Paulinavoje dažnai konfliktavo su kaimynais Mišiniais. Ypač S.Kiaušinį piktino, kad Mišiniai negerbia jo darbo ir nuosavybės, kasdien tyčia paleidžia savo gyvulius ganytis jo pasėliuos. Taip jis tvirtino tardytojui Starkovui.
Dabartine biurokratine kalba, Mišinius galima būtu pavadinti žmonėmis, stokojančiais socialinių įgūdžių. Matyt, tokių žmonių anūkai ir dabar tebevirtina pasiklausę savo senelių, kad visi buvo vienodi „doram“ ūkininkui, tik vieni ateidavo dieną, kiti naktį”. Dėl kaimynų ir aplink vykstančio karo S.Kiaušinio noras gyventi kaime ir ramiai ūkininkauti žlūgo, 1945 m. rugsėjo mėnesį jis antrą kartą įstoja į Kurklių skrebų būrį. Byloje trūksta duomenų tvirtinti, kad jis vėl tapo skrebu tik savo noru arba tai padarė paprašytas partizanų ar tiesiog jų bijodamas, bet pakanka informacijos teigti, kad jis nuoširdžiai nekentė okupantų valdžios ir sovietinių aktyvystų. Nuolat konfliktavo su kaimynėmis skrebų ir aktyvystų žmonomis. Toks sunkus S.Kiaušinio gyvenimo etapas pilnas vidinių ir išorinių konfliktų tęsėsi pustrečių metu iki pat jo suėmimo.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Visi liudininkai, apklausti S.Kiaušinio baudžiamojoje byloje, pastebėjo, kad jis mėgsta išgerti, o išgėręs daužo arba mėto savo šautuvą ir keikia skrebišką tarnybą. Toks buvo savotiškas šio žmogaus protestas prieš nekenčiamą darbą. Bet S.Kiaušinis nebuvo visiškai degradavęs sovietinis pilietis, turėjo žmoną ir du mažamečius vaikus ir stengėsi juos išlaikyti bei ginti. Nors išgėręs kartais plūsdavo savo žmoną, bet prieš ją rankos nekėlė. Tai būtų iškarto pastebėjusi ir apie tai čekistui Aleksankinui pasakiusi duodama parodymus tame pat kambaryje už pertvaros gyvenusi kaimynė Uršulė Šantarienė. S.Kiaušinio žmona Anastasija Savickaitė buvo darbšti moteris, ne tik rūpinosi šeima, bet stengėsi uždirbti papildomų pajamų veldama namuose veltinius ir juos parduodama miestelio gyventojams.
S.Kiaušinis padėdavo jai parduoti šią produkciją, todėl jis labai pyko ant dar vienos kaimynės skrebo J.Mačionio žmonos Veronikos ir pagrįstai iš jos reikalavo sumokėti už dvi poras jos prašymu pagamintų veltinių, bet V.Mačionienė visus metus taip ir neatsiskaitė, o kai S.Kiaušinį suėmė, buvo viena iš tų liudininkų, kuri davė jam nepalankius įrodymus.
Labiausiai S.Kiaušinį sukrėtęs ir supykdęs iš gyvenimo Kurkliuose įvykis – jo mažamečio sūnaus dingimas. Sūnus Stasys buvo tik 2,5 metų, kai jį iš kiemo niekam nematant išsivedė 9 metų Kiaušinių kaimynės U.Šantarienės duktė Angėlė ir nuvedusi į lauko tualetą paliko užkabinusi durys. Mažasis S. Kiaušinis galėjo įkristi į išmatų duobę ir ten nuskęsti, nors to neatsitiko, bet vaikas, kai jį surado, buvo labai išsigandęs.
Neaišku, ką po šio įvykio pasakė S.Kiaušinis savo kambario kaimynei U.Šantarienei, bet, matyt nepagyrė. Tokie mažesni ir didesni buitiniai konfliktai buvo miestelių ir miestų gyventojų kasdienybė. Toks sunkus ir įtemptas buvo tikro proletaro pagal kilmę S.Kiaušinio gyvenimas nuo pat gimimo. Iš jų penkius savo gyvenimo metus S.Kiaušinis praleido sovietiniame „rojuje“ ir dar dešimt metų po to sovietiniame „pragare“ lageryje. Jį į tą pragarą atvedė gyvenimas „klietkinyke“, sunkus choleriškas charakteris ir palaidas liežuvis. Toks, atsiprašant, šūdinas buvo tikro proletaro ir skrebo gyvenimas.
S. Kiaušinio gyvenimas skrebų „klietkinyke“ Kurkliuose
S.Kiaušinis apsigyveno Kurkliuose 1945 rugsėjo mėnesį ir gyveno miestelyje bei dirbo skrebu iki pat suėmimo dienos 1947 birželio 26. Nors miestelis einant frontui smarkiai nenukentėjo, bet tuo laiku labai aštri buvo gyvenamojo ploto problema. Iš kaimų į miestelį bijodami partizanų bei jų paskatinti atbėgo sovietų valdžios rėmėjai ir jų šeimos, įsikūrė čekistų vidaus kariuomenės NKVD (nuo 1946 m. MVD) įgula, atvažiavo bei pareikalavo sau butų įvairaus plauko čekistai bei operatyvininkai.
Pirmaisiais partizaninio karo metais kaimuose partizanai veikė gana aktyviai, todėl sovietai vengė ardyti tremtinių namus ir juos vežti į miestelį, be to, pirmasis po karo 1945 metų trėmimas nebuvo toks masinis. Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė su piliečiais, gyvenusiais kaime ir palaikiusiais sovietų valdžią, elgėsi mandagiai. Atėjęs į namus jiems pasiūlydavo keltis į miestelį arčiau savo valdžios, tai yra keisti savo namus kaime į kambariuką miestelyje, o žemės sklypą į daržiuką, bet jeigu sutikdavo partizanams padėti, jų iš kaimo nevarydavo. Montė sakydavo, jeigu savo valdžią gerbi ir myli, dėl jos reikia aukotis ir šie žodžiai labai paskatindavo sovietų valdžios rėmėjus greitai išvykti gyventi į miestą arba miestelį.
Kaip Kurklių krašto partizanai gausino miestelio gyventojų skaičių, nėra gerai žinoma, bet iš naujakurių Mišinių ir Kiaušinių gyvenimo aprašymo matyti, kad jų santykiai su partizanais buvo gana sudėtingi ir komplikuoti. Sovietų valdžia buvo patenkinta, kad J.Kiaušinis grįžo į tarnybą skrebų būryje ir jo šeimai skyrė pusę didelio kambario miestelio centre stovėjusiame name. Šį pastatą vietiniai vadindavo skrebų bendrabučiu, nes jame gyveno vien sovietų aktyvystų ir skrebų šeimos, kiti klietkinyku, nes kambariai tarp šeimų buvo padalinti lentinėmis pertvaromis.
Darbovietė – Kurklių valsčiaus skrebynas S.Kiaušiniui tai pat buvo netoli toje pačioje gatvėje. Skrebai buvo įsikūrę buvusioje vaistinėje, aplink būstinę buvo išsikasę apkasus, pastatą saugodavo visą parą. Atrodė, kad gyvenimas susitvarkė, bet čia vėl Kiaušiniui nepasisekė su kaimynais. Jie buvo įtakingi sovietiniai aktyvystai, už lentinės sienos tame pačiame kambaryje gyveno Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus J.Šantaro trijų asmenų šeima. J.Šantaro žmona Uršulė nuolat skųsdavo S.Kiaušinį valdžiai už gėrimą ir antisovietines kalbas.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Matyt, tai buvo įprastinė šios moterytės veikla ir gyvenimo būdas, todėl net čekistai ilgą laiką netikėjo, kad du kartus skrebas, sovietams dirbęs nuo 1940 m., gali keikti sovietų valdžią. Sovietinio tipo bendrabutis buvo labai geras komunistų valdžios išradimas, kuris mažiausiomis sąnaudomis leido kontroliuoti didelį žmonių skaičių, jis gerokai palengvindavo agentūrinį darbą gyventojų tarpe. Gyvenimas viename kambaryje su kaimynu labai palengvindavo tokių informatorių kaip U.Šantarienė darbą. Labiausiai U.Šantarienė užpyko ir nutarė, kad truks pliš, bet S.Kiaušinį pasodins po vieno jos barnio su kaimynu, kuris įvyko kelios dienos iki U.Šantarienės vyro žūties. Apklausiant ją kaip liudytoją S.Kiaušinio byloje čekistui Aleksankinui ji tvirtino, kad jai užsistojus S.Kiaušinio žmoną, kurią tuo metu jis plūdo, S.Kiaušinis jai pasakęs „nesipūsk kad tavo vyras valsčiaus sekretorius, jo dienos jau suskaitytos, užteks čia viršininkauti, tuoj tu nebūsi Šantarienė“.
Praėjus kelioms dienoms (koks sutapimas) iš tikrųjų U.Šantarienė neteko savo vyro. Tuo metu patekę į partizanų pasalą žuvo 3 aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai Kurklių valsčiuje. Kurklių valsčiaus kompartijos sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Uršulės vyras.
Antisovietinių S.Kiaušinio kalbų perklausa
S.Kiaušinio kaimynė U.Šantarienė visada įdėmiai klausėsi kiekvieno Kiaušinių ir jų svečių pokalbio. Matyt, tą darydavo ir netyčia, nori ar nenori, vis tiek girdėsi, ką kaimynas kalba, kai gyveni su juo viename kambaryje ir tavo gyvenamąjį plotą nuo jo skiria tik plonų lentų pertvara. Kadangi į Uršulės nuolatinius skundus prieš S.Kiaušinį niekas rimtai nereagavo ir skaitė, kad S.Kiaušinį jį skundžia dėl buitinių konfliktų, U.Šantarienė nutarė pasikviesti į savo kambarį kelias savo drauges, kad jos kartu pasiklausytų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų ir su Uršule vėliau paliudytų, kad S.Kiaušinis yra užsimaskavęs sovietų valdžios priešas. Ta diena atėjo netrukus, nes S.Kiaušinis mėgo pagerti savo kambaryje su bičiuliais skrebais Justu Blažiu ir Motiejum Šimulioniu.
1947 birželio 15 d. išgirdusi, kad pas S.Kiaušinį atėjo į svečius M.Šimulionis, liepė dukrai Angelei nubėgti pas kaimynes ir pakviesti į S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausą. Visos jos mielai sutiko tai padaryti, nes gyvenimas miestelyje buvo nuobodus, bent kiek skurdžią buitį praskaidrindavo tik alkoholio vartojimas ir apkalbos. Visos šios perklausos dalyvės, suėmus S.Kiaušinį, buvo apklaustos kaip liudininkės, ko labiausiai ir siekė šio sambūrio šeimininkė U.Šantarienė. Perklausoje dalyvavo: nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus Jono Šantaro žmona Uršulė Šantarienė, skrebo Juozo Dūdos žmona Petrusė Dūdienė, skrebo Povilo Mačionio žmona Veronika Mačionienė ir nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Kulikausko žmona, kandidatė į VKP (b) eiles Emilija Kulikauskienė.
Apie tai, ką išgirdo savo kambaryje birželio 15 d., U.Šantarienė čekistui Aleksankinui pradėjusiam S.Kiaušinio bylą papasakojo taip: „ Iš pradžių S.Kiaušinis garsiai numetė savo šautuvą ant grindų ir pasakė; „Ech ir kokio velnio aš tave tampau, bet paskui pakėlė jį nuo grindų pabučiavo (pas. įdomu kaip U.Šantarienė sugebėjo matyti kiaurai per lentų sieną) ir pasakė: na, tuoj ateis kiti laikai, ir aš pasuksiu šį durklą į kitą pusę. Prisiekiu kad šiuo durklu nuleisiu kraują mažiausiai 4 bolševikams, pirmiausiai savo viršininkams ruskiams, kurie atsiųsti čia iš Rusijos gaudyti miškuose mūsų brolių, kovojančių už Tėvynės išlaisvinimą. Aš iš karto be teismo užmušiu tuos niekšus, kurie padeda komunistams. Pirmieji mano sąraše bus Šantarienė, skrebas Dūda ir jo boba Petrusė Dūdienė, nes tai pirmieji komunistų politrukai. Juos reikia jau dabar užmušti, nelaukiant permainų, tada liks daugiau mūsų žmonių laisvėje, o jeigu aš to negalėsiu padaryti, tai sumokėsiu dvi algas savo draugams, kad juos pašalintų. Na užteks bolševikams gerti lietuvių kraują, ateis mūsų laisvė, bet kad tai įvyktų tik pašaukus, turi stoti visa tauta. O bolševikai yra amžinai alkani ir toliau tokie liks“.
Gal būt lygiai tokių žodžių girdint draugui skrebui M.Šimulioniui S.Kiaušinis ir nesakė, bet žinodamas, kad U.Šantarienė jo įdėmiai klauso, neabejotinai jai ir jos draugei netiesiogiai pagrasino.
Išklausę visų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų prie degtinės butelio trys draugės ir kaimynės U.Šantarienė, P.Dūdienė ir V.Mačionienė apskundė S.Kiaušinį už antisovietines kalbas ir grąsinimus. Šis trejukės pasisedėjimas nulėmė tolesnį S.Kiaušinio likimą. E.Kulikauskienė išėjo iš U.Šantarienės kambario neišklausiusi S.Kiaušinio kalbų ir vėliau per apklausą tvirtino, kad niekada negirdėjo jo kalbant prieš sovietų valdžią. Neaišku, ką apie antisovietines savo draugo S.Kiaušinio kalbas būtu pasakęs su juo tuo metu gėręs M.Šimulionis, bet čekistas Aleksankinas nesuspėjo jo paklausti, nes praėjus kelioms savaitėms po svečiavimosi pas S.Kiaušinį jį rado nužudytą prie Kurklių malūno.
Čekistas Aleksankinas pradeda bylą prieš skrebą S.Kiaušinį
Apklausti dėl antisovietinių kalbų. skrebai J.Blažys, S.Leita ir I.Jakimovas tvirtino, kad jie negirdėjo S.Kiaušinio kalbant prieš sovietų valdžią, bet jų parodymų išteisinti S.Kiaušinį neužteko. Lemiami apkaltinant S.Kiaušinį buvo kaimynės U.Šantarienės parodymai, kurią apklausęs kaip liudininkę bei pasidomėjęs, ką žino apie S. Kiaušinį, MGB agentai iš Kurklių, Ukmergės apskrities MGB skyriaus jaun. leitenantas operatyvinis įgaliotinis čekistas Aleksankinas pradėjo žymaus sovietų valdžios priešo S.Kiaušinio bylą.
Apkalbėdama kaimyną U.Šantarienė ne tik kaltino S.Kiaušinį, bet ir guodėsi čekistui Aleksankinui tokiais žodžiais: „Ką aš jam padariau, aš jokio pykčio jam nejaučiu, bet jis vis tiek mane vadina komunistų politruke ir žada užmušti. Aš daug kartu esu girdėjusi, kaip S.Kiaušinis kalbėjo, kad valdžia greitai keisis ir komunistų Lietuvoje neliks“. U.Šantarienė taip pat Aleksankinui tvirtino, kad S.Kiaušinis yra partizanų ryšininkas. Ji papasakojo apie vieną S.Kiaušinio pokalbį su žmona. Ji pasakė savo vyrui girdėjusi, kad iš Kurklių valsčiaus nežinia kur dingo Češūnas, palikęs savo namus ir beveik visą turtą. S.Kiaušinis žmonai atsakė: „Matai, žmona, kai aš būdavau čia vietoje, Kurkliuose, iš anksto visus įspėdavau ir jie su visu savo turtu suspėdavo pabėgti, bet aš nebuvau tik 2 dienas, ir Češūno niekas neįspėjo, todėl jis turėjo bėgti palikęs savo turtą.
U.Šantarienė taip pat papasakojo čekistui Aleksankinui S.Kiaušinio pokalbį su jo žmonos seserimi Polina Justinavičiene. Ji tiksliai prisiminė, ką jie abu kalbėjo prieš du metus 1945 m. balandžio mėnesį S.Kiaušinio kambaryje. Tuo metu P.Justavičienė buvo atvykusi pas Kiaušinius iš savo namų Balninkėlių kaime ir pasiskundė S.Kiaušiniui, kad jį 3 paras niekur negalėjo išvykti iš savo namų, nes pas ją svečiavosi partizanai ir niekur neišleido. Bet kai ji partizanams pasakė, kad ji būtinai turinti aplankyti savo svainį skrebą S.Kiaušinį Kurkliuose, ją iš karto partizanai išleido paprašę iš jo sužinoti, kas šiuo metu vyksta Kurkliuose. S.Kiaušinis į tai žmonos seseriai atsakęs: „Jeigu jie dar per tave norės kažką sužinoti, negalvok, Polia, kad aš esu skrebukas, aš visada tau padėsiu“. Kaltinimus prieš S.Kiaušinį Aleksankinui tai pat padėjo suformuoti ir buvusių kaimynų Juozo bei Rozalijos Mišinių parodymai ir „negraži“ charakteristika iš darbovietės.
S. Kiaušinio „golgotos“ pradžia kaltinimai ir tardymas
S.Kiaušinis buvo suimtas 1947 m. birželio 26 d. savo namuose. Čekistas Aleksankinas kaltinimo išvadoje įvardino net 4-ius Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnius, kuo jis yra kaltinamas; 58-1. kontrrevoliucinė veikla, 58-1b kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas (pas. skrebai buvo prilyginami kariškiams). 58-2. dalyvavimas ginkluotame sukilime, bandymas užgrobti valdžią ir 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Aleksankinas buvo uolus jaunas čekistas, kuris taikė kaltinamajam ir fizinio poveikio priemones. Tai matyti iš dažnai S.Kiaušinio tardymo protokoluose įrašytų frazių; „jūs sakote netiesą“, „užteks neigti parodymus“ ir pan. Daug ką pasako ir labai ilgas tardymo laikas. S.Kiaušinis buvo tardomas pusę metų nuo birželio 26 d. iki gruodžio 29 dienos.
Bet šis S.Kiaušinis buvo tikrai kietas net čekistui Aleksankinui. Belieka stebėtis šio žmogaus ištverme, nes tardydavo beveik kiekvieną naktį arba dieną, o atsisakius patvirtinti pateiktus kaltinimus, kankindavo įvairiais būdais, dažniausiai daužydavo gumuota lazda, neleisdavo išsimiegoti, mušdavo per padus su liniuote arba šautuvo grūstuvu, kartais badydavo panages įkaitintom adatom, spausdavo pirštus ar lyties organus tarp durų, arba geležiniu specialiai pagamintu lanku spausdavo galvą. Kiti tardytojai mėgdavo svilinti ugnimi pirštus arba užpakalį.
Kankinimo būdai priklausė nuo tardytojo fantazijos ir patirties. Neaišku, kokius kankinimo būdus taikė Aleksankinas S.Kiaušiniui, bet jam niekaip nepavyko įrodyti, kad S.Kiaušinis turėjo ryšių su partizanais ir dirbo jų naudai ar kad bandė nuversti sovietų valdžią. Matyt, S.Kiaušinis atsilaikė todėl, kad buvo užgrūdintas sunkaus fizinio darbo, kurį jam teko dirbti beveik visą gyvenimą, bei nepriteklių, kuriuos teko patirti nuo vaikystės, todėl jis visus kankinimus atlaikė ir visus kaltinimus atkakliai neigė. Padėjo kai kurių skrebų bei kandidatės į VK (b) narius E.Kulikauskienės parodymai jo naudai ir tai, kad atsisakė per akistatą savo parodymų Rozalija Mišinienė, su S.Kiaušiniu gyvenusi Paulinavoje ir ankščiau tvirtinusį, kad S.Kiaušinis nuolat palaikė ryšius su partizanais ir prašė jų užmušti savo žmonos brolį P.Savicką.
Įvertinęs visas aplinkybęs čekistas Aleksankinas nutarime dėl kaltinimo pateikimo paliko tik vieną straipsnį: 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Taip triumfavo sovietinis teisingumas ir čekistinis gailestingumas.
Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.
Bet tai nebuvo bylos nagrinėjimo ir kaltinimo pabaiga. S.Kiaušinis ir toliau neigė vienintelį jam likusį kaltinimą dėl antisovietinės propagandos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Ukmergės MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Pochomičiovas pakeitė tardytoją vietoje jaunojo Aleksankino, paskyrė labiau patyrusį vyr. leitenantą Starkovą. Jis dar kartą apklausė visus liudininkus S.Kiaušinio byloje ir patį kaltinamąjį. Per šias apklausas (pas. tai rodo byloje išlikę protokolai) paaiškėjo, kad S.Kiaušinis buvo susipykęs su visais tais asmenimis, kurie davė jam nepalankius parodymus. Starkovui papasakojo ir kodėl jie pykdavosi. Paiškėjo, kodėl S.Kiaušinis buvo susipykęs ir su kaimynu skrebu Juozu Dūda bei jo žmona Petruse. Kartu su J.Dūda vieną kartą jam reikėjo eiti sargybą prie Kurklių milicijos skyriaus ir J.Dūda be jokios priežasties neaišku į ką pradėjo šaudyti iš automato, grumtynių metu S.Kiaušiniui su milicininku Bareiša pavyko girtą Juozą Dūdą nuginkluoti. Po tokios sargybos į namus J.Dūda grįžo apdaužytas, guzuotas ir suplėšytais drabužiais, be to, vyresnybės buvo nubaustas, dėl to sutuoktiniai Dūdai pyko ant S.Kiaušinio.
Kai Starkovas antrą kartą apklausė liudininkes, dalyvavusias S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausoje U.Šantarienės kambaryje, nei viena iš jų savo parodymų nepakeitė, pakartojo tai, ką jau buvo sakiusios Aleksankinui. Tik V.Mačionienė pridėjo, kad neva ji yra girdėjusi, kaip negražiai S.Kiaušinis yra atsiliepęs apie rusų kariškius. Tai buvo, kai pro jų namus, kur gyvena skrebai, žygiavo 20 rusų kareivių. Išėjęs į prieangį S.Kiaušinis neva pasakęs „atžygiavo mūsų apryti, broliai, ateikite iš miškų, muškite juos ir nebijokite“.
Bet šita V.Mačionienės „teisybe“ Starkovas, matyt, nepatikėjo, nes S.Kiaušinio apie tai net nepaklausė. Savo parodymus prieš S.Kiaušinį papildė ir jo buvęs kaimynas iš Paulinavos Juozas Mišinys, prisiminęs seną istoriją iš 1945 m. rudens, kai pas jį į svečius užėjęs gerai išgėręs S.Kiaušinis numetė ant grindų savo šautuvą. J.Mišinis tuomet jo mandagiai paklausęs: „Kodėl tu daužai savo šautuvą, taip daryti negerai“.
S.Kiaušinis jam tada atsakęs: „Tu ką, galvoji, kad aš jį tampau iš didelio noro, mane tai privertė daryti komunistai. Aš šiandien su tuo šautuvu į nieką nešaudau ir nešaudysiu, bet ateis laikas, kada rasiu į ką šauti“.
Kadangi kaltinamasis viską neigė, Starkovas nutarė daryti teisminį eksperimentą.
Sovietinis teisingumas triumfuoja
1947 gruodžio 19 d. į Kurklių miestelį atvyko MGB skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas Starkovas ir Ukmergės apskrities 3-ojo rango prokuroras Konevskich. Juos pasitiko Kurklių valsčiaus MGB skyriaus leitenantas Grumbinas bei Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai Adėlė Subaitė, Juozas Skrebėnas ir Povilas Valiauga. Atvykę prie skrebų bendrabučio svečiai pasidalino į 2 grupes. Anastasijos Kiaušinienės kambario pusėje susėdo prokuroras Konevskich, A.Subaitė ir J.Skrebėnas, U.Šantarienės kambario pusėje čekistai Starkovas, Grumbinas, P.Valiauga ir pati U.Šantarienė.
Iš pradžių buvo kalbama vienoje S.Kiaušinio kambario pusėje, o klausomasi U.Šantarienės pusėje, paskui atvirkščiai. Teisminio eksperimento išvada tokia; 1. Kambario pertvara padaryta iš 1,5 mm storio lentų, per pertvarą praėjimo nėra. 2. Kalbant ramiu balsu ne visi žodžiai suprantami, bet atsižvelgiant į tai, kad S.Kiaušinis antisovietiškai kalbėjo būdamas girtas ir šūkavo, todėl jo balsas girdėjosi gerai. 3. Tuo vadovaujantis konstatuojame, kad U.Šantarienė ir kitos liudytojos, buvusios tuo metu jos bute, S.Kiaušinio žodžius suprato ir girdėjo aiškiai.
Šiuo teisminiu eksperimentu buvo padėtas taškas pusmetį vykusiame skrebo ir antisovietinio veikėjo S.Kiaušinio bylos nagrinėjime. Nors ir kaip atkakliai besigynė S.Kiaušinis, jis buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-10. straipsnį už antisovietinę propagandą ir agitaciją 10 lagerio ir 5 metus be pilietinių teisių. Reiškia, gavo lygiai tokio paties dydžio bausmę, kokia buvo taikoma ir daugumai Lietuvos partizanų ryšininkų ir net kai kuriems partizanams.
1948 kovo 21 d. Stasys Kiaušinis iš Lietuvos buvo išvežtas į lagerį Sibire Tiumenės srityje pavadintu „Statyba Nr. 501“, 1952 spalio 11 d. jis buvo perkeltas iš Sibiro į Vytergolagą Rusijos europinėje dalyje Vologdos srityje, bet tolesnis Stasio Kiaušinio likimas nėra žinomas.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, antradienį pagerbtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto atminimas. Prie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro paminklo aikštėje prie Krašto apsaugos ministerijos padėtos gėlės.
„Lietuvos valstybės atkūrimo diena – tai šalies valstybingumo, diplomatijos, pilietinės visuomenės kūrybos šaltinis. Valstybė – tai dinamiška, nuolat auganti vienovė, kurios pagrindą sudaro mūsų piliečiai. Žmonės, pasiruošę ne tik kurti, bet ir ginti savo šalį, savo laisvę, norą gyventi demokratijos vertybių pagrindu. Nepriklausomybės pradžia nuo pat 1918 vasario 16 d. – tai tęsiami darbai mūsų valstybingumui“, – sakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, padėjęs gėlių prie partizanų generolo, Lietuvos valstybės vadovo, kovojusio su okupacija, J. Žemaičio-Vytauto paminklo.
Pagerbimo ceremonijoje taip pat dalyvavo Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys. Garbės sargybos kuopos kariai atliko salves, visi pagerbė Deklaracijos signatarą tylos minute, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų pagerbimas taip pat vyko Rasų kapinėse.
Vakare, 18.30 val., Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventinį koncertą „Lietuvos valstybės keliu“ transliuos LRT.
Juozas Barkauskas–Vėjūnas (stovi dešinėje). LGGRTC nuotr.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pranešė, kad pavyko surasti ir atpažinti 11-os ginkluoto pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų palaikus.
Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti ir identifikuoti sovietinių okupantų mirties bausme nubaustų ir sušaudytų partizanų – 33 metų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono štabo viršininko Vytauto Miškinio–Viesulo (sušaudyto 1962 m.) ir 35 metų Prisikėlimo apygardos štabo aprūpinimo skyriaus viršininko Pranciškaus Prusaičio–Lapės – paskutiniojo mirties bausme nubausto partizano (sušaudyto 1963 m.) – palaikai.
2019 m. Druskininkų savivaldybės Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš kurių jau atpažinti 7 partizanų ir 2 rėmėjų palaikai, dar 3 asmenų palaikai baigiami identifikuoti.
Leipalingyje atpažinti 16 metų rėmėjas Alfonsas Bubnelis, 18 metų ryšininkas Vytautas Kauzonas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas 39 metų Petras Vilkelis–Barzdukas, Vytenio tėvūnijos partizanai: 21 metų Juozas Barkauskas–Vėjūnas, 21 metų Petras Žakevičius–Tautmylis, 26 m. VDU Medicinos fakulteto studentas Antanas Šerkšnas–Bijūnas, 31 m. Bolius Sotnikas–Milžinas, taip pat Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai: 19 metų Petras Videika–Klevas ir 25 m. Vladas Amšiejus–Neris.
Visi šie laisvės kovų dalyviai žuvo Leipalingio valsčiuje.
Keturi iš jų žuvo 1949 m. kovo 9 dieną, kai okupantai aptiko Norkūnų kaime esantį bunkerį (žuvo partizanai Bolius Sotnikas–Milžinas ir Juozas Barkauskas–Vėjūnas) ir Smališkės kaime Onos Paliutienės namuose esantį bunkerį (iš čia žuvusių atpažinti partizanai Petras Vilkelis–Barzdukas ir Petras Žakevičius–Tautmylis). Iš stipriai sudarkytų palaikų galima daryti prielaidą, kad MGB-istai į O. Paliutienės namuose esantį bunkerį buvo įmetę granatą.
1949 m. lapkričio 14 d. agentui smogikui suorganizavus fiktyvų susirinkimą Panaros pamiškėje žuvo partizanai Vladas Amšiejus–Neris ir Petras Videika–Klevas bei du ryšininkai, iš kurių atpžintas Vytautas Kauzonas.
Partizanas Antanas Šerkšnas–Bijūnas žuvo 1947 m. per čekistų surengtą pasalą Dulgininkų ir Valančiūnų kaimų sandūroje.
Jauniausio rasto pasipriešinimo dalyvio 16-ečio Alfonso Bubnelio palaikus čekistai buvo užkasę Leipalingio NKVD būstinės kieme.
1991 m. Leipalingio gyventojų iniciatyva iš įvairių miestelio vietų buvo iškasti ir Leipalingio kapinėse palaidoti 34 pokario pasipriešinimo dalyvių palaikai. 2019 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva ir užsakymu palaikai buvo reekshumuoti, palaikų ir artimųjų DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiųjų tapatybę nustatė Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyresnioji ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros dr. Justina Kozakaitė.
Ieškodamas partizanų palaikų ir remdamasis archyvinių duomenų fragmentais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centras taip pat organizavo ir koordinavo archeologinius tyrimus Vilniaus Našlaičių kapinėse, kurių metu 2018 m. buvo surasti partizanų Adolfo Ramanausko–Vanago ir Albino Ivanausko–Topolio, 2019 m. – Antano Kraujelio–Siaubūno ir Juozapo Streikaus–Stumbro, 2020 m. – Vytauto Miškinio–Viesulo ir Pranciškaus Prusaičio–Lapės palaikai.
LGGRT centro užsakymu Našlaičių kapinių kompleksinius archeologinius tyrimus vykdė Vilniaus universiteto archeologas dr. Gintautas Vėlius; palaikų paieškas ir atpažinimą Našlaičių kapinėse ir Leipalingyje koordinavo LGGRT centro Memorialinio departamento vyr. patarėjas Eugenijus Peikštenis, istorinius tyrimus vykdė ir artimųjų mėginius surinko vyr. istorikai Rimantas Zagreckas ir Dalius Žygelis.
Šiais metais Našlaičių kapinėse bus tęsiami archeologiniai tyrimai, Leipalingyje bus ieškoma dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti palaikai.
Šešiasdešimt vienas (61) LGGRTC darbuotojas pasirašė laišką, adresuotą Lietuvos valdžiai
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, susipažinę su savo kolegų išreikšta nuomone apie šiuo metu vykstančius pokyčius mūsų Centre, apgailestaujame, kad keli kolegos pasisakė visų Centro darbuotojų vardu. Esame už tai, kad visas iškilusias problemas reikia spręsti bendru visų Centro darbuotojų sutarimu.
Centras per tris veiklos dešimtmečius atliko svarių istorinių tyrimų bei istorinės atminties įamžinimo darbų Lietuvos piliečių kalinimo, trėmimo, pokario rezistencijos, holokausto, partizanų ir jų vadų tyrimo ir atminimo įamžinimo srityse. Atlikti labai svarbūs ir reikšmingi Centro istorikų tyrimai, analizės, kurios teiktos šalies institucijoms, užsienio partneriams, publikuotos viešai. Centras organizuoja žuvusių partizanų, ryšininkų ir kitų pokario partizaninių kovų metu dingusių asmenų paieškas ir identifikavimą, vykdo muziejinę bei edukacinę veiklą.
Atliktų istorinių archyvinių tyrimų pagrindu statomi paminklai, inventorizuojamos memorialinės vietovės ir statiniai, teikiami siūlymai juos traukti į Kultūros vertybių registrą. Šių tyrimų pagrindu suteikiami kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio statusai, rengiamos genocido aukų ir laisvės kovotojų biografijos, ruošiami tremties vietų ir sovietų lagerių aprašymai bei žemėlapiai, partizaninių kovų žemėlapiai, vykdoma leidybinė veikla ir kt.
Tik visi kartu, neišskiriant nei vieno darbuotojo ir nei vieno Centro padalinio, galime įgyvendinti mūsų institucijos misiją ir siekti tikslų.
Mūsų atlikti darbai rodo, kad išmanome savo darbą, gerbiame deklaruojamas vertybes.
Visi esame Centro darbuotojai, norime jame dirbti ir tęsti savo pradėtus darbus.
Tikime, kad esame pajėgūs patys kompetentingai spręsti problemas įstaigos viduje, o kilusius tarpusavio nesutarimus – kolegišku bendru sutarimu.
Galime patikinti, kad Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą.
Sovietų sąjunga ir nacistinė Vokietija, pagal slaptą Molotovo-Ribentropo suokalbį, 1939 metais užpuolė Lenkiją ir per tumpą laiką ją okupavo. Pasinaudojusi, iki tol taikiais ir patikliais tarpvalstybiniais santykiais su Lietuva, grąžino, tarsi jos bičiulė, lenkų okupuotą Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvos kariuomenė į Vilnių įžengė be kliūčių. Džiūgavo kariai ir visa Lietuva.
Tačiau tokiam džiūgesiui buvo labai gerai sumąstyta sovietų klasta. Netrukus Sovietų Sąjunga ultimatumu pareikalavo, kad netrukdomai būtų įsileistos sovietinės armijos įgulos. Lietuva priėmė ultimatumo reikalavimus ir sovietinė armija, be pasipriešinimo, okupavo kraštą. Dviejų nusikalstamų valstybių suokalbis, 1940 metais nutraukė neutralios, taikios Lietuvių tautos savarankišką gyvenimą. Lietuvos okupacija buvo padiktuota iš viršaus paklusus agresoriaus ultimatumui, o pasipriešinimas kilo iš vidaus – iš tautos gelmių. Prasidėjęs masinis teroras ir krašto sovietinimas įtikino tautą, kad taikus pasidavimas veda į pražūtį.
Praslinkus keliems mėnesiams po okupacijos, tauta atsitokėjo. Įvairios pogrindinės organizacijos, inteligentija, jaunimas pradėjo jungtis į stambesnius pasipriešinimo okupacijai darinius. Ypač sukruto iš Lietuvos pasitraukę, likimo nublokšti į Berlyną, Lietuvos intelektualai,
karininkai. Berlyne, 1940m. lapkričio 17 d., buvo įkurtas Lietuvių Aktyvistų Frontas (toliau – LAF). Aktyvistai susirinko plk. Kazio Škirpos bute ir nutarė sutelkti visas lietuvių aktyviąsias jėgas kovai už Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Vadovauti LAF ėmėsi Kazys Škirpa. Aktyvistų tarpe buvo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos būsimi aktyvūs nariai J.Paragis, J.Jurkūnas, J.Dženkaitis,
K.Brunius, A.Valiukėnas, St.Puodžius, V.Paragis. LAF šūkis buvo: Kovok! Tvirtais žingsniais, drąsiai pirmyn – už naują, laisvą Lietuvą!
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Beje, šiomis dienomis Vidmantas Valiušaitis archyvuose surado apdegusį LAF įkūrimo Berlyne originalą. Šiais metais pažymime ir LAF-o 80 metų sukaktį. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (toliau – LLKS) buvo įkurta 1940 m. gruodžio 26 dieną. Jos veiklą galima suskirstyti į šiuos etapus: aktyvi neginkluota kova prieš sovietinius, fašistinius okupantus ir armija krajova Vilniaus krašte 1940-1945 metais, iš Lietuvos nuo sovietinio teroro pasitraukusių intelektualų, diplomatų JAV, Vokietijoje ir kitose valstybėse veikla, ginkluota partizanų ir pogrindininkų kova, politinių kalinių sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose antrosios sovietinės okupacijos metu 1945-1990 metais veikla ir jos veikla atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
LLKS steigėjai buvo tautinių, patriotinių pažiūrų inteligentijos atstovai. Jos vadovybė sukūrė visą Lietuvą apimantį, konspiracinį bendražygių tinklą. Sąjungos veikla buvo suskirstyta ir veikė visuose keturiuose apskrities centruose. 1941 metais LLKS su LAF sudarė bendrą vadovybę su plačiai išsišakujusiu tinklu šalyje ir užsienyje. Pagrindinis jų tikslas buvo pasiruošti ginkluotam sukilimui. Visų patriotinių organizacijų bendros veiklos ir visos tautos valios dėka sukilėliai išvadavo Lietuvą nuo sovietinių okupantų. Vokiečių kariuomenė per Lietuvą žygiavo be kliūčių. Sukilėlių galutinę pergalę įkūnijo Laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Pradžioje Lietuvos visuomenė į vokiečių karius žiūrėjo kaip išvaduotojus, manant, kad kitoks priešas, kitoks pasipriešinimas, kitokia priespauda. Tačiau tikrasis „išvaduotojo“ veidas atsiskleidė žiauriu elgesiu su žydais, jų žudynės.
Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.
Po šešių savaičių Laikinosios Vyriausybės veikla buvo uždrausta. LAF ir LLKS dar kurį laiką veikė kartu, 1941 m. rugsėjo 20 d. paskelbė memorandumą, paskelbė protestą dėl Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo vilkinimo. Tačiau kitą dieną vienas iš memorandumo kūrėjų – Leonas Prapuolenis buvo suimtas ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą. LAF veikla buvo uždrausta.
LLKS pasirinko pasyvų kovos kelią. 1941 m. spalio mėn. paskelbė viešą laišką, atsiskyrė nuo LAF ir perėjo į pogrindį, įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą. 1942 metais LLKS vadovybę sudarė Klemensas Brunius, Jurgis Valiulis, Izidorius Kurklietis, Povilas Žičkus, Algirdas Vokietaitis, Kostas Ptašinskas. Vokiečių okupacijos metais LLKS priklausė per 3000 prisiekusių narių, leido laikraščius „Apžvalga“, „Laisvas žodis“, „Laisvės Kovotojas“. Pastarasis, 1942–1944 metais buvo leidžiamas 2 kartus per mėnesį 5000 egz. tiražu. Jis buvo spausdinamas Kaune brolių Paragių, Mildažių sodybose – tų šeimų brolių, seserų, K.Brazausko, I.Kurkliečio, Z.Zubrio pastangomis. LLKS Kaune turėjo savo radijo stotį „Laisvoji Lietuva“, kurios laidos buvo girdimos Švedijoje ir kitose valstybėse.
Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus taip pat buvo LLKS narys, karui baigiantis dalyvavo Sedos kautynėse. LLKS veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metais ir karo metu plačiai aprašyta Algirdo Vokietaičio „Raštai“, Juozo Grušio „LLKS 1940-2000 metais“, Mečislavo Treinio „Gyvenimas – meteoro skrydis“, Jūratės Vyliūtės „Kapitono Igno byla“, „Brolis Vincentas“, Juozo Jankausko „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ knygose.
Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai daug aktyvių LLKS narių pasitraukė į užsienį arba stojo į ginkluotą partizaninę kovą prieš okupantus. Baigiantis partizanų kovai ir daugeliui jų žuvus, kova nesibaigė. Žuvusius ir suimtuosius pakeitė studentai, moksleiviai ir patriotinis jaunimas. Ženkli jų dalis atsidūrė kalėjimuose, sovietinėse koncentracijos stovyklose. Ten, sunkiai pakeliamomis sąlygomis, tęsė kovą
– atkūrė tuo pačiu pavadinimu aktyviai veikiančią LLKS, Sojuz borcov za svobodu (Kovos už laisvę sąjunga), kuriai priklausė ir kitų tautų politiniai kaliniai.
Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuviai leido laikraščius „Šiaurės pašvaistė“, „Protėviu keliu“, „Varpas“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Toli nuo Tėvynės“. LLKS lageriuose rengė streikus, sukilimus, vykdė diversijas, sprogdino šachtų įrengimus. Kartu su ukrainiečiais buvo pagrindiniai 1953 – 1955 politinių kalinių sukilimų organizatoriai. Politinių kalinių sukilimai privertė sovietų vyriausybę paleisti į laisvę milijonus politinių kalinių. Aktyviausi pasipriešinimo, sukilimų, streikų vadovai buvo Stasys Ignatavičius, Ignas Uogintas, Petras Paulaitis, generolas Motiejus Pečiulionis, Kazimieras Michelevičius, Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Edvardas Laugalys, Petras Aleksiūnas, Povilas Vaičekauskas, Vytautas Svilas, Edvardas Svilainis, Pranas Veverskis, Povilas Zagreckas, Juozas Grušys, Jonas Navickas, Stasys Laskauskas, Jonas Dailidė, Justas Šilinas, Vladas Šiška, Jonas Valaitis, Jonas Dailidė, Martinas Kemtys, Vincas Korsakas, Feliksas Kirvelaitis, Bronius Kinertas, Adomas Lukoševičius, Liudas Bručas, Eligijus Smetona, Antanas Petrikonis, Apalonija Navickienė, Jonas Navickas, Algimantas Ruzgys, Povilas Kriščiūnas, Juozas Tribušauskas, Stasys Ulevskis, kunigai Kazimieras Vaičionis ir Pranas Račiūnas, Placidas Vyturys, Zenonas Paldavičius, Povilas Ulozas ir daugelis kitų.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Dalis politinių kalinių po 1955 metų sukilimo už sukilimo organizavimą buvo išblaškyti po kitus lagerius, kai kurie pateko į Vladimiro kalėjimą. Jame buvo kalinami Edvardas Burokas, Vytautas Vaineikis, Povilas Ulozas, Povilas Zagreckas, Justas Šilinas, Martynas Kemtys, Vladas Šiška. Čia juos sutiko, kalinami už sukilimų organizavimą, kitų tautų politiniai kaliniai.
2000 metais, Vilniaus tarptautinime komunizmo nusikaltimams įvertinti kongrese, Edvardo Buroko pakviestas svečias iš Izraelio, Taišeto politinis kalinys Feliksas Krasavinas kalbėjo, kad sovietiniuose lageriuose lietuviai buvo pati tvirčiausia ir patikimiausia politinių kalinių dalis, organizavę sukilimus, sužlugdžiusi GULAG-o sistemą. Jis išreiškė viltį, kad komunizmo nusikaltimai įstatymu pirmiausia bus įvertinti Lietuvoje. Tuo paseks ir kitos sovietiniame narve buvusios tautos. Komunizmą jis įvertino baisesniu už fašizmą. Jis sakė: Niurnbergas-2, komunizmo įvertinimas, turės įvykti. Tokiems nusikaltimams senatis negalioja.
Subyrėjus sovietinių lagerių sistemai, politiniams kaliniams per kančias sugrįžus į Tėvynę, kova buvo tęsiama. Nuo 1956 m. LLKS vadovavo generolas Mečislovas Pečiulionis, nuo 1960 – Petras Paulaitis. 1975 – 1988 metais LLKS leido pogrindinį laikraštį „Varpas“. Ypač aktyvūs „Varpo“ leidyboje buvo Vytautas ir Stanislava Vaineikiai, broliai Edvardas, Antanas ir Jonas Burokai, kunigas Juozapas Dabravolskas, Petras Grainys, Jonas Kujalis, Vincas Korsakas, Stasys Ulevskis ir kiti.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, LLKS nariai ir jų bendražygiai, kartu su visa Lietuvos patriotine visuomene įsijungė į kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę pagarsinimą ir įamžinimą – statė jiems atminimo ženklus, paminklus, perlaidojo pelkėse, grioviuose, miškuose ir kitose vietose išniekintų partizanų, iš Sibiro ir kitų šalių ištremtų ir mirusių ten nuo šalčio ir bado, palaikus. Visi džiaugėmės, kad tikslas pasiektas, nepriklausomybė atkovota. Deja apsirikome. Buvusioji komunistinė nomenklatūra, nepriėmus desovietizacijos įstatymo, sugrįžo į valdžią, užėmė postus visose aukščiausiose šalies institucijose, perėmė į savo rankas spaudą, televiziją. Mokslo ir mokymo įstaigose, žemės ūkyje, teismuose išliko komunistine ideologija persisunkę funkcionieriai ir tarnautojai.
Vėliau jie, vadinamos „prichvatizacijos“ būdu, perėmė visą turtą, bankus ir per trumpą laiką tapo turtuoliais. Prasidėjo aktyvi šmeižto kampanija prieš partizanus, apkaltinus juos taikių gyventojų žudymu, žydšaudyste. Beveik visuose teismuose partizanai, jų šeimos nariai už padarytą skriaudą ir žalą, pralaimėjo bylas. Tik keliems KGB tarnautojams, stribams buvo pritaikyta bausmė, dažniausia lygtinė, už nusikaltimus ir Lietuvos genocidą, o pati sovietinė „grietinėlė“ LKP CK ir VLKJS CK – didžiausia komunistinių nusikaltimų Lietuvoje organizatorė, liko visai nepaliesta. Todėl LLKS 1995 metais atkūrė savo veiklą ir vėl pradėjo leisti savo mėnesinį žurnalą „VARPAS“.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
LLKS užsibrėžė tikslą viešinti neokomunistų, įvairaus plauko kosmopolitų, globalistų kenksmingas Lietuvos valstybei užmačias, auklėti jaunimą patriotine dvasia, rinkti ir propaguoti istorinę medžiagą apie laisvės kovas, remti laisvės kovotojus, partizanus ir jų šeimas. Vaisingai dirbo šviesios atminties LLKS narys Vilius Bražėnas išleidęs 4 knygas ir paruošęs daugybę publicistinių straipsnių, Edvardas Burokas išleidęs „Pūtėme prieš vėją“ 5 tomų seriją apie politinių kalinių veiklą sovietiniuose lageriuose, sukilimų organizavimą. Petras Girdzijauskas parašęs knygą apie Joną Žemaitį- Vytautą „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“, Eugenijus Stancikas – apie jaunimo pogrindines organizacijas, Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė – 2 knygas – „Gulago partizanai“ ir „Kalinio dalia“, Juozas Parnarauskas – „Gyvenimo tėkmėje“, Vytautas Bačius „Sutrypti metai“. Antanas Seikalis, žuvusio 1954 m. Kengyro sukilime Povilo brolis, parašė ir išleido knygą „Vidurnakčio apasionata“, Povilo Seikalio atminimas įamžintas Naujųjų Rasų kenotafe. 2015 metais pasirodė suomių rašytojo Jukka Rislakki knygoje „Vorkuta. Sukilimas lageryje“ aprašomas kalėjimo sąlygomis leistas LLKS „Varpas“, įdėti atsišaukimai kviečiantys sukilti, Vorkutos sukilimo organizatorių nuotraukos.
LLKS atliko svarbius darbus Vilniuje, Naujųjų Rasų kapinėse įamžinant kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimą. Kartu su architekte, LLKS nare, Živile Mačioniene buvo suformuotas LIETUVOS LAISVĖS KOVOTOJŲ MEMORIALAS. Jis pradėtas rengti 2005, o baigtas 2012 metais. Trylikoje kenotafų (kenotafas – tuščias, simbolinis kapas) įamžinta per 500 asmenų, pradedant ministrais pirmininkais, ministrais, generolais, dvasininkais, 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilėliais, partizanų vadovybe, žuvusiais Vorkutos ir kitų sukilimo dalyviais, baigiant politiniais kaliniais, Armijos krajovos aukomis.
Viena granitinė plokštė skirta sovietinių aukų Lietuvoje statistikai, anglų ir lietuvių kalbimis.
Joje įrašyta: VIEŠPATIE, SUTEIK AMŽINĄJĄ RAMYBĘ LIETUVIŲ TAUTOS VAIKAMS, 1918 – 1990 METAIS KOVOJUSIEMS, MIRUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ, SOVIETMEČIU PERSEKIOTIEMS, NUKANKINTIEMS, ĮKALINTIEMS, IŠTREMTIEMS, NUŽUDYTIEMS IR PASITRAUKUSIEMS IŠ TĖVYNĖS NUO KOMUNISTINIO TERORO.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
LLKS prisidėjo prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Vilniuje, atidengto Kovo 11–ajai skirto paminklo „Žinia“ pastatymo. Ant postamento šono iškaltos raidės- Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungai- 70 metų. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios LLKS siekė, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Pastaruoju metu Lukiškių aikštės suformuoto Šimtmečio rato centro ertmėje įamžinta ir iškilmingai pašventinta per 100 relikvijų suvežtų iš Žalgirio, Saulės, Salaspilio, žymiausių partizanų mūšių ir žūties vietų, Kražių skerdynių, 1863 m. sukilėlių vadovų, nužudytų Lukiškių aikštėje ir užkastų Gedimino kalne, Nepriklausomybės kovų 1918 m., 1941 m. birželio – 22-28 d. sukilimo žūties vietų.
Lukiškių aikštėje 2002 metais LLKS rūpesčiu pastatytas įspūdingas, meniškas, menantis 1863 sukilimo aukas kryžius savo įrašu raginantis, kad aikštėje būtų įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių atminimas. LLKS ir visos patriotinės organizacijos tikėjosi, kad 2018 metais bus pastatytas paminklas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Deja, tai nebuvo padaryta. Tikimės, kad šiais metais,
įsigaliojus priimtam Lukiškių aikštės, kaip reprezentacinės aikštės su Vyčio simboliu įstatymui, artimiausiu metu paminklas bus pastatytas.
Ukmergės r. Jogvilų kaime ir Molėtų r. Inturkės miestelyje pastatėme paminklus pogrindinio LLKS leidinio „Varpo“ leidėjams. Dar turime planų Naujųjų Rasų kapinėse įamžinti naujuose kenotafuose, kituose sovietų lageriuose nužudytų politinių kalinių atminimą.
LLKS nuolat reikalauja, kad būtų įvertinti komunizmo nusikaltimai, kad Lietuvos Respublikos įstatymu TSKP skyrius, Lietuvos komunistų partija būtų įvertinta kaip neteisinė, represinė ir nusikalstama organizacija, uoliai vykdžiusi okupantų nurodymus, naikinusi lietuvių tautą, griovusi Lietuvos Nepriklausomybės pamatus, susprogdinusi Trijų Kryžių kalną, Kalvarijas Vilniuje ir Vepriuose, uždariusi Lietuvos šventoves, persekiojusi katalikų tikėjimą, visus tikinčiuosius, vykdžiusi susidorojimą ir terorą prieš dvasininkus, savo nutarimais 1957 metais uždraudusi lietuviams politiniams kaliniams ir tremtiniams grįžti į Lietuvą.
Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Mes esame nepakantūs, kad savo veiklą vienpusiškai vykdo Tarptautinė nacių ir sovietinių nusikaltimų komisija, vadovaujama E. Zingerio, daugiausia nagrinėjanti tik nacių nusikaltimus, kad veikia represuoto lenkų karininko-gydytojo Kekšto namuose Venclovų muziejus, kad stovi paminklas P.Cvirkai, kad nepagrįstai, kaltinami nacizmu ir holokaustu plk. Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis, Jonas Noreika – Generolas Vėtra, Prezidento Antano Smetonos sūnėnas Juozas Krikštaponis ir daugelis kitų. Mes gynėme ir ginsime Lietuvos Konstituciją, valstybinę lietuvių kalbą, kad pataikaujant Lenkijai ir „autonomijos“ Vilniaus krašte kūrėjams, būtų keičiamas nusistovėjęs mūsų raidynas.
Mūsų tolimesnis siekis, lieka ir toliau reikalauti, kad iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio išnyktų gatvių pavadinimai su kolobarantų pavardėmis, kad sovietinių karių kapai būtų iškelti iš miestų ir miestelių centrų į tam skirtas vietas. Būtina nuolat ieškoti ir rasti visų Lietuvos partizanų ir kitų patriotų palaikus, dūlančius pelkėse, grioviuose, miškuose, po pastatytais namais ir kitose vietose. Lietuvos didvyriai turi būti iškilmingai
palaidoti. Tai ateities užduotis jaunimo kartai. Naujai paskirto užsienio reikalų ministro pareiga ir siekis, suderinus su Rusijos ir kitų valstybių vadovais surasti Butyrkų kalėjime Jono Žemaičio-Vytauto, kituose kalėjimuose sušaudytų mūsų valstybės vadovų, 1941 m. sukilėlių, partizanų vadovybės, pareigūnų, generolų, dvasininkų palaikus arba atvežti bent iš tų vietų relikvijas- žemės žiupsnius.
LLKS yra per 220 narių. Labai populiari Lietuvoje, JAV ir kitose valstybėse buvo mūsų internetinė svetainė www.llks.lt, kurią administravo žurnalistas Antanas Ališauskas. Internetine svetaine domėjosi ne tik Lietuvoje, bet daugiau nei 50 valstybių, vien JAV – per 7 tūkst. skaitytojų.
Deja, A.Ališauskas eidamas 67 metus mirė. Šiuo metu atnaujiname svetainės veiklą. Jai vadovauja ir administruoja aktyvus LLKS narys
Robertas Ščerbavičius su savo sūnumi Aisčiu. Susirgus „Varpo“ ilgamečiam redaktoriui Algimantui Zolubui, „Varpo“ leidimas buvo laikinai sutrikęs. „Varpo“ redagavimą perėmė Gediminas Ruzgys.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius, TS – LKD partijos narys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2020 metų gruodžio mėn pasirodys 312-tas „Varpo“ numeris (leidinys atkurtas 1996 m.). LLKS 80–ojo jubiliejaus proga norėtume padėkoti už aktyvią veiklą LLKS nariams Raimundui Kaminskui, Kęstučiui Balčiūnui, Laimui Dieniniui, Eugenijai Ibenskienei, Gintautui Mackoniui, Jonui Vasiliauskui, Antanui Burokui, neseniai tapusiam LLKS nariu architektui Kęstučiui Akelaičiui, Arvydui Gelžiniui, Petrui Girdzijauskui, Vytautui Keršanskui, Alvydui Malinauskui, Povilui Mataičiui, Reginai Smetonaitei, Romui Šauliui, Janinai Šivokienei, Zigmantui Vašatkevičiui, Sofijai Vyliūtei, Dainiui Vaineikiui – broliui Pauliui, Rimai Vaitonienei, Šarūnui Valentinavičiui, Seimo nariams Audroniui Ažubaliui, Laurynui Kasčiūnui, Pauliui Saudargui ir kitiems garbiems mūsų nariams. Dėkingi mūsų rėmėjams, Seimo nariams Radvilei Morkūnaitei – Mikulėnienei, buvusiam kariuomenės vadui, generolui Arvydui Pociui, mūsų narei, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkei Angelei Jakavonytei, Vidmantui Valiušaičiui, Gintarui Šidlauskui, Daliui Stancikui, prof. Alfonsui Vaišvilai ir kitiems.
LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.
Esame dėkingi Juozo ir Aleksandros – Kazickų šeimos fondui, šio fondo Niujorko biuro generalinei direktorei mūsų rėmėjai Neilai Baumilienei, už finansinę paramą. Fondo dėka atliekame tuos darbus, kurie reikaligi mūsų veiklai ir laikraščio „Varpas“ leidimui.
Visada prisimename tuos LLKS narius, kurie per okupacijas žuvo, buvo nukankinti arba mirė sovietų ir nacių koncentracijos stovyklose. Tai broliai Vytautas ir Zenonas Blynai, Klemensas Brunius, Stasys Jaciunskas, Izidorius Kurklietis, Juozas Rudokas, Antanas Valiukėnas, Ignas Vylius, Aleksandras Liudas Viršila. Pastaraisiais metais į amžinybę palydėjome Vorkutos sukilimo dalyvius Petrą Aleksiūną, Povilą Kriščiūną, LLKS aktyvius narius žurnalistą ir inžinierių Antaną Ališauską, Apolinarą Janušauską, Vytautą Bačių, Jurgį Naviką, dr. Juozą Parnarauską, „Varpo“ dailininką Antaną Šakalį. Tesuteikia Viešpats jiems amžinąją ramybę.
Mūsų visuomeninės organizacijos užduotis puoselėti laisvės kovų istorinę atmintį, apsaugoti mūsų tautą, kalbą nuo svetimų mums globalizmo, perdėto liberalizmo ir visiškos laisvės apraiškų, siekiančių sovietinius nusikaltimus nustumti į užmarštį, paliekant tai istorijai.
Rugsėjo 5-osios mitingas prie Prezidentūros. Ginama K.Škirpos ir J.Noreikos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Istorijos ratas nenumaldomai sukasi, keičiasi žmonių kartos. Lietuvių istorijos drama, tragedija, kančia ir netektys vis labiau užklojamos praeities skraiste, skęsta užmarštin. Beveik trys mūsų tautos kartos gimė ir augo sovietmety, mokėsi ir studijavo sovietinėse mokyklose, brendo istorijos falsifikacijos ir ateizmo atmosferoje, geležiniu dangčiu uždengtame narve. Mūsų tikslas išlikti tol, kol bus įstatymu galutinai įvertinti komunizmo nusikaltimų padariniai, kol nebus atverti teisingumo vartai. Kova už Lietuvos laisvę dar
nebaigta.
Nuoširdžiai sveikiname visus LLKS narius, mūsų remėjus, patriotinių visuomeninių organizacijos vadovus su garbingu LLKS 80-uoju jubiliejumi. Linkime išvengti „koronos“, padaryti dar daug kilnių, garbingų darbų Tėvynės labui.
Nuoširdžiausiai sveikiname su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais 2021 metais.
LLKS valdybos pirmininkas Ernestas Subačius, LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas
Utenos rajono Papiškių kaime buvusioje Pinkevičių sodyboje surastas ilgiausiai prieš sovietų okupaciją ginklu kovojusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno bunkeris-slėptuvė.
Iš visų žinomų partizaninių slėptuvių ši įrengta vėliausiai – 1960 m. Slėptuvė unikali ir dar dviem požymiais: jos sienos ne medinės, kaip įprasta, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė buvo ir jos įrengimo darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis ir įrengtas namas. Dėl šio slėptuvės unikalumo kagėbistai slėptuvės maketą naudojo kaip mokomąją priemonę KGB aukštojoje mokykloje Maskvoje.
Dalį slėptuvės kagėbistai buvo aptikę 1965 m., kai ten slėpėsi A. Kraujelis-Siaubūnas. Remiantis kagėbistų apmatavimais bei slėptuvės nuotraukomis iki šiol manyta, kad slėptuvė nebuvo įgilinta į žemę, o užėmė tik taip vadinamo papečkio erdvę ir buvo sunaikinta. Atlikti archeologiniai tyrimai paneigė šią versiją – rasta į žemę įgilinta slėptuvė. Tikėtina, kad šis atradimas taps pagrindiniu naujai kuriamo partizano Antano Kraujelio muziejaus eksponatu.
1953 m. gegužę sovietų okupaciniams represiniams organams areštavus vyriausiąjį Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą baigėsi organizuotas partizaninis pasipriešinimas. Tačiau pavienis partizaninis pasipriešinimas tęsėsi dar ilgus metus. Net po 1960 m. Lietuvos miškai ir kaimai slėpė apie 10 iki mirties kovoti pasiryžusių Lietuvos laisvės kovotojų. Vienas iš jų – Antanas Kraujelis-Siaubūnas – partizanas nuo 1948 m. rudens iki 1965 m. pavasario.
1954 m. paskutinis A. Kraujelio-Siaubūno bendražygis Vladas Petronis-Nemunas, neatlaikęs sunkios partizano dalios, pasidavė okupacinei valdžiai. Apklausiamas V. Petronis taip charakterizavo Siaubūną: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Žiemą iš slėptuvės išeina retai, eina ne keliais, o laukais (naktį arba prieš rytą). Vasarą slapstosi krūmuose, klojimuose, pirtyse. Siaubūnas niekada dėl nieko nesitaria iš anksto. Jei pajunta, kad jį kas nors pastebėjo, dingsta į kitą vietą sunaikindamas pėdsakus. Su pagalbininkais kalbasi be liudininkų. Žmonių, kuriuos kviesdavo KGB, Siaubūnas vengia, nes laiko juos užverbuotais.“
1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė Utenos rajone, Papiškių kaime, pas svainį Antaną Pinkevičių. A. Pinkevičius buvo vedęs A. Kraujelio žmonos Janinos seserį Oną; anksčiau už partizanų rėmimą buvo teistas 10 metų. Čia, statant namą, po duonkepe krosnimi buvo įrengta slėptuvė, kurioje esant reikalui slėpdavosi A. Kraujelis.
1964 m. gruodį KGB gavo operatyvinių duomenų apie tai, kad A. Kraujelis gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius. Saugumiečiai nuodugniai iškratė namą, bet po krosnimi išradingai pasislėpusio A. Kraujelio nerado. Gruodžio 25 d. A. Kraujelis sugebėjo niekieno nepastebėtas iš sodybos pasišalinti ir čia vėl pasirodė tik 1965 m. vasarį.
Partizanu Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
1965 m. kovo 16 d. vakare A. Kraujelis padarė nedidelę, bet lemtingą klaidą: paprašė žmonos Janinos Snukiškytės atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai stebėjo Pinkevičių sodybą. Ištrauktos slidės kagėbistams sukėlė naujus įtarimus.
1965 m. kovo 17 d. rytą Pinkevičių sodybą apsupo didelės saugumiečių ir ginkluotų kareivių pajėgos. A. Kraujelio žmona J. Snukiškytė pasakoja: „Tik spėjom pavalgyt, pamatėm, kad ginkluoti kareiviai supa sodybą, trobesių pusėn bėga saugumiečiai. Jie iškrėtė daržinę, tvartą, visur durtuvais ir virbais išbadė. Gal manė, kad yra koks slaptas išėjimas iš trobos. Po to gryčion įėjo Utenos saugumietis Sergejus Tichomirovas, kiti ir pradėjo plėšti grindis iš visų krosnies pusių. Jie numanė, kur turi būti slėptuvė, tik gal dar abejojo, ar Antanas ten yra. Nepaliesta liko koridoriaus sienutė ir pati krosnis. Ėmė aiškintis, kas gali būti po ja, ir pastebėjo, kad krosnies pamatas kitoks. Tuomet pradėjo ardyti sienutę, kuri buvo ne ištisinė, o dirbtinai sudurstyta iš medelių.“
Aptikę slėptuvę, saugumiečiai šeimininkui Antanui Pinkevičiui liepė ją atidaryti, o tuo metu A. Kraujelis iš slėptuvės paleido automato seriją. Buvo sužeistas šeimininkas ir du milicininkai – vyresnysis seržantas Vytas Žukevičius bei jaunesnysis seržantas Rimas Kublickas. Po to A. Kraujelis iš slėptuvės metė granatą. Nors granata ir nesprogo, bet smarkiai išgąsdino saugumiečius – visi išlėkė iš trobos į lauką. Tuo pasinaudojęs A. Kraujelis iššoko iš bunkerio, sudegino turėtus dokumentus ir užlipo į palėpę. Ten buvo apšaudytas ir sužeistas. Nenorėdamas gyvas pasiduoti, pagal partizaninę tradiciją nusišovė.
Saugumiečiai slėptuvę nufotografavo ir kratos akte surašė slėptuvės apmatavimus: 94x132x69 cm. Vėliau Antano Kraujelio slėptuvės maketas buvo naudojamas kaip mokomoji priemonė Felikso Dzeržinskio aukštojoje KGB mokykloje Maskvoje.
* * *
Antano Kraujelio atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondui įsigijus Pinkevičių namą ir pradėjus ruošti būsimo muziejaus projektą, fondo direktoriaus Viliaus Maslausko iniciatyva šį lapkritį Pinkevičių sodyboje buvo atlikti archeologiniai tyrimai. Tyrimus organizavo ir koordinavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas Dalius Žygelis, juos atliko Kultūros vertybių globos tarnybos specialistai – vadovas, archeologas Linas Kvizikevičius ir archeologė Vitalija Vėževičienė. Tyrimus finansavo Krašto apsaugos ministerija.
Atsisveikinimas su partizanu Antanu Kraujeliu-Siaubūnu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prieš tyrimus D. Žygelis apklausė liudininkus, išstudijavo Lietuvos ypatingajame archyve saugomą medžiagą ir nustatė, kad 1960 m. A. Kraujelis naują slėptuvę įsirengė svainiui Antanui Pinkevičiui statant namą. Liudininkai nurodė vietą, kur 1965 m. A. Kraujelio žūties metu stovėjo duonkepė krosnis, po kuria buvo įrengta slėptuvė. Pagal KGB išmatavimus ir nuotraukas slėptuvė turėjo užimti tik taip vadinamo papečkio erdvę. Kadangi duonkepė krosnis apie 1971 m. buvo nugriauta, o jos vietoje pastatytas koklinis pečius, kuris vėliau taip pat buvo nugriautas, atrodė, kad slėptuvė sunaikinta.
Tačiau atlikus archeologinius tyrimus nustatyta, kad slėptuvė vis tik buvo įgilinta į žemę, o KGB matavimai – netikslūs. Archeologinių tyrimų metu nustatyta, kad slėptuvės ilgis yra 1 m. 70 cm.
Slėptuvės dugnas išklotas skirtingo pločio (10–26 cm) lentomis; sienos lygios, sumūrytos iš tašytų akmenų. Pietinėje slėptuvės pusėje, 1 m. 32 cm. nuo šiaurinės sienelės, ant metalinio kampuočio sudėjus masyvius akmenis įrengta niša, prailginanti apatinę slėptuvės dalį iki 1 m. 70 cm. Tikėtina, kad tokia konstrukcija buvo neišvengiama siekiant padaryti duonkepei krosniai tvirtesnį pamatą ir tuo pačiu suteikiant galimybę besislepiančiam asmeniui patogiau įsitaisyti – ištiesti kojas. Taip pat buvo surasta ventiliacinė sistema – vakarinėje slėptuvės pusėje įrengta su dūmtraukiu susisiekianti anga.
Slėptuvė, kurioje slėpėsi Antanas Kraujelis. Nuotr. Iš LGGRTC ir LYA archyvų
Archeolognių tyrimų metu atrasta slėptuvė unikali tuo, kad buvo įrengta vėlyviausiu partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu 1960 m. Jos sienos ne kaip įprasta medinės, o sumūrytos iš akmenų, todėl slėptuvės erdvė išliko nepakitusi. Netradicinė buvo ir darbų seka – pirmiausiai įrengta slėptuvė, o tik paskui ant jos sumūryta duonkepė krosnis.
* * *
Antano Kraujelio palaikai surasti 2019 m. birželio 13 d. (per Antanines) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inicijuotų ir vykdytų archeologinių tyrimų metu Vilniaus Našlaičių kapinėse. Palaikai surasti po kelių dešimtmečių A. Kraujelio artimųjų, istorikų ir archeologų vykdytų paieškų.
2019 m. spalio 26 d. ilgiausiai prieš sovietų okupaciją kovojusio partizano palaikai iškilmingai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale.
Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
