Lietuvoje įsivyrauja seniai nematytas chaosas. Nors demokratija skelbia, kad suverenitetas priklauso tautai, o ši valdo per savo rinktus atstovus, valdžią šiandien perima teismai.
Šį rudenį viena po kitos pasipylė naujienos apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimus, kuriais Lietuvos piliečiams leista pasuose asmenvardžius rašyti norima kalba vietoje valstybinės. Visi turėjo girdėti, kad dėl lenkų reikalaujamo asmenvardžių rašymo Seime kariaujama jau dešimtmetį, tačiau galutinio sprendimo nepasiekta. Pagal įstatymus, tą gali padaryti tik Seimas, tačiau netikėtai padarė apygardos lygio teismai, kelis kartus priėmę itin liberalius sprendimus ir paaiškinę, kad užleisdami valstybinės kalbos vietą pasuose tik užtikrina „žmogaus teises“.
Demokratinėje valstybėje įstatymai turi derėti su Konstitucija, o teismų sprendimai – su galiojančiais įstatymais. Hierarchija tarsi aiški, tačiau šį rudenį buvo apversta aukštyn kojomis. Minėta savo savivale Vilniaus apygardos teismas paneigė beveik viską, kuo remiasi demokratinė politinė santvarka.
Konstitucinis Teismas dar 2009 metais yra išaiškinęs, kad įrašai pasuose kitomis kalbomis galimi tik papildomų įrašų puslapyje, o ne vietoje valstybinės kalbos. 2014 metais numatyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali leisti įstatymu įteisinti išimtis. Išimtys buvo leistos pilietybę gavusiems užsienio piliečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.
Seimas šia galimybe kol kas nepasinaudojo ir joks tą leidžiantis įstatymas nebuvo priimtas. Neleido to ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), 2017 metų pradžioje priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, jog paso įrašai kita kalba galimi tik papildomų įrašų puslapyje. Beveik visa žiniasklaida skelbė priešingai. Aukštesnių teismų sprendimai suformuoja doktriną, kuria turi vadovautis žemesnieji teismai. Ir vėl nesvarbu. Savavališkais sprendimais apygardos teismas paneigė ir Konstituciją, ir galiojančius įstatymus, ir teismų doktriną. Nepriklausomai nuo to, ką manome asmenvardžių klausimu, vardan teisminės sistemos stabilumo turime tikėtis, kad sprendimas bus skundžiamas, o LVAT pakartos savo išvadas.
Teismai valstybę ant galvos stato ne tik asmenvardžių rašymo klausimu. Šis tėra pavyzdys. Jau metų pradžioje Vilniaus apylinkės teismas leido moteriai pase įsirašyti vyrišką lytį, neatitinkančią jos biologinės lyties. Toks sprendimas ir vėl įteisina tai, ko iki šiol nėra įteisinęs Seimas. Ir vėl motyvuojama tuo, kad teisėjų nuomone, egzistuoja teisė būti pripažintam esant norimos lyties, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktika.
Europoje jau porą dešimtmečių kalbama apie tai, kad teismai vis labiau kišasi į politinius sprendimus, o atsakomybės besikratantys politikai mielai užleidžia jiems savo pareigas. Tai vadinama politikos juridizacija. Lietuvoje šis reiškinys įgavo išties radikalias formas.
Reikia pripažinti, kad dėl to didele dalimi kaltas pats Konstitucinis Teismas, pats ignoruojant teisinės valstybės principus. Įsimintinas 2014 m. liepos 11 d. sprendimas. Dar 1994 metais buvo išaiškinta, kad Seimas jokiais atvejais negali varžyti tautos iniciatyvos rengti referendumą dėl Konstitucijos keitimo, nes tauta yra aukščiau Seimo ir Konstitucijos, pirminis jų valdžios šaltinis. 2014 m. nutarta priešingai ir Seimui suteikta veto teisė. Kartu pasakyta, kad Konstitucijos negalima keisti atsisakant demokratijos ar nepriklausomybės. Jokiu būdu nesiūlant keisti kurį iš šių dalykų, būtina pripažinti, kad Konstitucijos 148 straipsnis tiesiogiai leidžia tokį pakeitimą, nurodydamas, kad tam reikalinga ¾ balsų dauguma. Taip Konstitucinis Teismas atvirai paneigė tiek savo ankstesnius sprendimus, tiek patį Konstitucijos tekstą.
Jeigu Konstitucinis Teismas gali sau leisti ignoruoti ir keisti viską, kas yra virš jo, kodėl to paties negali daryti žemesnieji teismai? Žinoma gali! Ir daro. Konstitucinis Teismas pradėjo šį chaosą, tačiau pats niekada neras jėgų jo užbaigti. Valstybės gelbėjimas nuo teismų savivalės yra tik jos piliečių rankose.
Informacijos šaltinis – propatria.lt
2017.11.13; 03:01
