Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Socialdemokratams iškėlus klausimą dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko konservatoriaus Lauryno Kasčiūno kompetencijų eiti šio komiteto pirmininko pareigas dėl jo su žmogaus teisėmis susijusių pasisakymų, pats L. Kasčiūnas priekaištauja socialdemokratams dėl pigaus politikavimo, geopolitinio neraštingumo ir mėginimo jį terorizuoti bei linčiuoti už pažiūras.
„Manau, kad pirmiausia tai yra pigus politikavimas. Už to pigaus politikavimo slypi ir keli man nerimą keliantys ženklai. Visų pirma, tai nesuvokimas išvis, kaip funkcionuoja ir dėl ko funkcionuoja NATO kaip gynybinė organizacija. Reikia prisiminti ir tai, kad būtent socialdemokratai praėjusios kadencijos Seime nepasirašė bendro parlamentinio partijų susitarimo dėl finansavimo didinimo gynybai, sugriovė konsensusą. Mano požiūriu, tai savotiškai kišo pagalius Lietuvos įsipareigojimams NATO, tai kažkuria prasme bandė susilpninti mūsų pozicijas NATO, priešino gynybos finansavimą su kitomis išlaidomis. Manau, kad apie tai visų pirma reikia kalbėti, kai kalbi apie tai, kas gali kenkti mūsų narystei NATO. Gintauto Palucko socialdemokratai būtent tuo ir pasižymėjo“,– Eltai sakė Seimo NSGK pirmininkas L. Kasčiūnas.
Jis taip pat įžvelgia socialdemokratų visišką geopolitinį neraštingumą. „Taip komentuoti gali tik geopolitiškai visiškai neraštingi žmonės. Gaila, kad socialdemokratija virsta socialdemokratijos parodija“, – apgailestavo politikas.
Jam nerimą kelia ir tai, kad dabar iš esmės negali turėti kitokios nuomonės vertinant vieną ar kitą kandidatą į bet kokias pareigas.
„Natūralu, kad mes visi turime pažiūras, bet dabar už pažiūras bandoma žmogų terorizuoti ir linčiuoti. Ar galima socialdemokratams, kurie skelbiasi liberaliosios demokratijos gynėjais, liberaliosios demokratijos vardu persekioti kitaminčius, žmogų, mąstantį kitaip? Aš manau, kad tai yra didžiausias smūgis demokratijos sampratai. Negalima tolerancijos sąvokos pasisavinti, negalima nurodinėti nei kitiems politikams, nei visuomenei, ką ir kaip toleruoti, nes tai jau tampa netolerancija ir nedemokratija. Tai, ką jie daro, yra netolerantiška ir nedemokratiška. Tai šitoje vietoje man yra labai gaila, kad socialdemokratija šiandien Lietuvoje virto šita karikatūra ir parodija“, – kalbėdamas su Eltos žurnaliste apgailestavo L. Kasčiūnas.
Gintautas Paluckas. Mariaus Markevičiaus (ELTA) nuotr.
Socialdemokratai pareiškė, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, jų nuomone, stokoja kompetencijų eiti šio komiteto pirmininko pareigas. Seimo socialdemokratai kelia klausimą dėl L. Kasčiūno viešai skelbiamų nuostatų suderinamumo su Lietuvos naryste NATO ir kitais tarptautiniais įsipareigojimais, primena ELTA.
Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Sysas atkreipia dėmesį, kad L. Kasčiūnas sistemingai naudojasi savo, kaip komiteto pirmininko, padėtimi „transliuoti“ žinutėms, nesuderinamoms su Lietuvos įsipareigojimais lygybės, nediskriminavimo ir įvairovės principams.
Pasak A. Syso, nuo L. Kasčiūno nuolat kliūva teisininkams ir visuomenininkams, dirbantiems žmogaus teisių srityje, ypač tiems, kurie specializuojasi LGBT teisių srityje: jis nuolat kartoja, esą jų „pasaulėžiūra“, „ideologija“ ir įsipareigojimas bendruomenėms yra kliūtis jiems eiti atsakingas pareigas. Algirdas Sysas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jam kyla klausimas, ar politikas, kuriam iš principo nepriimtinos demokratinės Šiaurės Atlanto gynybos aljanso ir kitų strateginių partnerių nuostatos, gali vadovauti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui?
„Kiekviena savo buvimo šioje pozicijoje diena šis politikas daro žalą ne tik tarptautinei Lietuvos reputacijai, bet ir šalies galimybėms stiprinti savo pozicijas ir autoritetą strateginėse Vakarų šalių struktūrose“, – konstatuoja socialdemokratai.
Socialdemokratai pažymi, kad visuose savo dokumentuose NATO yra įtvirtinusi griežtą draudimą diskriminuoti asmenis dėl lytinės orientacijos, lyties, rasės, etninės kilmės, religijos, tautybės, negalios ar amžiaus.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.
Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.
Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai laišku paprašė TSPMI administraciją prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.
TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.
VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).
VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.
Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:
Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).
Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.
Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių:
Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.
Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.
Prašome VU Senatą ir Tarybą:
Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.
VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:
Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.
Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.
Raginame:
Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos Helsinkio grupė Stasys Stungurys
Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.
Kodėl daugelis įvykių, ne tik istorinių, bet ir dabarties, Lietuvoje mistifikuojami arba aptraukiami rūku, arba dar blogiau – pateikiami kaip absoliutus melas?
Į tokį klausimą atsakyti gana sudėtinga…
Didelė dauguma visuomenės narių, patekusių į valdžios institucijas, bet kokiomis priemonėmis siekia patogios, niekuo neįpareigojančios ramybės, saldaus gėrėjimosi savimi ir savo buvimu valdžioje bei noru ją išlaikyti bet kokia kaina. Sovietinė sąmonė ir suvokimas, giliai įsišakniję valdžios viršūnėse, išliko, nes įvyko tik paviršinis persidažymas, panašus į tokį, kuris statyboje vadinamas „kosmetiniu remontu“.
Pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta kalbų bei diskusijų apie toleranciją. Ypač yra užsipuolama lietuvių tauta, kuri, daugelio „tikrų“ europiečių nuomone, yra homofobiška bei labai nepakanti kitų tautybių, religijų, rasės, o ypač lytinės orientacijos žmonėms.
Tokie kaltinimai man sukelia daug pamąstymų. Kiek žinau iš savo istorijos žinių, Lietuvoje nuo pat Kunigaikščių Gedimino bei Vytauto laikų gyveno daug labai skirtingų tautų: lietuviai, rusai, vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai ir kt. Tačiau tais laikais, bent perskaičius įvairius istorinius šaltinius bei vadovėlius, atrodo, jog niekas nesiskųsdavo lietuvių priešiškumu.
