Baigėsi valandą trukęs V. Putino ir K. Nehammerio susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, balandžio 11 d. (dpa-ELTA). Austrijos federalinis kancleris Karlas Nehammeris po pokalbio su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu apie karą Ukrainoje pareiškė, kad „optimistinio įspūdžio“ nėra. Rusijos kariuomenė ruošiasi puolimui Rytų Ukrainoje, sakė jis pirmadienio vakarą Maskvoje žurnalistams. „Šis mūšis bus vykdomas atkakliai“, – teigė K. Nehammeris.
Todėl civiliai humanitariniais koridoriais turi būti evakuojami į saugias vietas.
K. Nehammeris pirmadienį tapo pirmuoju ES vyriausybės vadovu, kuris nuo karo pradžios prieš daugiau nei šešias savaites susitiko su V. Putinu.
Austrijos kancleris gynė nuo kritikos savo pokalbį su V. Putinu. Jis teigė Rusijos Federacijos galios centre norėjęs kalbėti apie karo baisumus.
„Reikia asmeninės konfrontacijos“, – pabrėžė jis. Susitikimas su V. Putinu esą buvo suderintas su ES vadovais ir Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu.
Centai. Slaptai.lt nuotr.
Manančių, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo, lyginant su praėjusių metų spaliu, padaugėjo 7 proc. punktais.
Tuo tarpu vertinančių šalies ekonominę padėtį kaip blogėjančią padaugėjo 17 proc. punktų, rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu spalį atlikta rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausa. Komentuodami šiuos rodiklius ekonomistai teigia, kad tokie skaičiai kelia nerimą ir atkreipia dėmesį, jog žmonių finansinė elgsena netolimoje ateityje gali neigiamai paveikti šalies ekonomiką.
Finansų analitikas Marius Dubnikovas Eltai teigė apklausą parodžius, kad lietuviai apskritai yra gana pesimistiškai nusiteikę ekonominės padėties šalyje atžvilgiu.
„Tai yra pakankamai reikšmingi skaičiai (…). Galima matyti, kad apskritai didelė dalis visuomenės yra ganėtinai pesimistiškai nusiteikusi, nes 2019 metais Lietuvos ekonominė padėtis tikrai buvo gerėjanti, ypač vasaros gale. Nepaisant to, daugiau nei ketvirtadalis respondentų (27 proc.) atsakė, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo“, – sakė jis.
M. Dubnikovo teigimu, tai, kad daugėja vertinančių savo finansinę padėtį kaip pablogėjusią pandemijos kontekste yra natūralu.
„Tai, kad manančiųjų, jog jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo padaugėjo 7 proc. punktais, yra reikšmingas (…) ir šiek tiek liūdinantis pokytis. Visgi tai yra natūralu, nes tikrai didelė žmonių dalis turėjo išeiti į prastovas, o esančių prastovose pajamos natūraliai krito“, – sakė ekonomistas. Eurai ir centai. Slaptai.lt nuotr.
„Prie šeimos finansinės padėties vertinimo lygiai taip pat galėjo prisidėti ir finansinės būklės nepablogėjimas. Gali būti, kad žmogus ir toliau gauna tas pačias pajamas, bet tai, kad jis negalėjo, pavyzdžiui, vasaros metu keliauti, irgi blogina žmonių savijautą ir veikia bendrą vertinimą“, – pridūrė jis.
Blogėjantys ekonominės padėties vertinimai lemia ir kintančią gyventojų finansinę elgseną, kuri, tikėtina, netolimoje ateityje gali neigiamai paveikti šalies ekonomiką, tikino ekonomistas.
„Bet kokiu atveju šie pokyčiai gali lemti ir žmonių finansinę elgseną. Žmogus, kuris mano, kad jo finansinė būklė blogėja, mažina savo vartojimą, galvoja apie tai, kaip daugiau sutaupyti, atsidėti pinigų, nes galbūt už poros mėnesių situacija blogės. Kai žmonės neleidžia pinigų ir atideda juos ateičiai, nepaisant to, ar jų pajamos mažėjo ar padidėjo, tai niekaip neprisideda prie ekonomikos plėtros ir ją veikia neigiamai“, – kalbėjo jis.
Anot M. Dubnikovo, pirmuosius tokio visuomenės vertinimo padarinius bus galima stebėti praėjus pusei metų.
„Tikriausiai aiškesnius pirmuosius tokio vertinimo efektus ekonomikai pamatysime pasireiškiant po 6-8 mėnesių. Tai yra tam tikras perspėjimas: jeigu tokia situacija užsitęs ir žmonių nuotaikos toliau bjurs, blogės ir ekonominė situacija šalyje“, – tikino jis.
Tuo tarpu turto valdymo bendrovės „INVL Asset Management” vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė teigė, kad tikėtina, jog tiek dėl sezoniškumo, tiek dėl įsibėgėjusios pandemijos žmonių lūkesčiai ateinančiais mėnesiais dar labiau suprastės. Eurai. Keletas kupiūrų. Slaptai.lt nuotr.
„Matyt, žmonių lūkesčiai jau ateinančiais mėnesiais suprastės, nes juos veikia ir sezoniškumas, ir įsibėgėjusi pandemija. Bet to buvo galima laukti: lapkritis-gruodis buvo tie mėnesiai, kurie kėlė nerimą visiems ekonomikos politikos formuotojams ir stebėtojams“, – Eltai teigė ji.
I. Genytė-Pikčienė taip pat pažymėjo, kad nors Lietuva su COVID-19 sukelta ekonomine krize susidorojo gana neblogai, šalyje vis tiek stebima recesija, ir tai verčia visuomenę nerimauti.
„Reikia prisiminti, kad pernai Lietuvos ekonomika dar augo, o šiemet vis tik yra recesija. Nepaisant to, kad atrodome šauniausiai tarp krintančių, mūsų ekonomika vis tiek nekyla ir logiška, kad dėl to kyla daugiau nerimo visuomenėje – tai atspindi ir apklausos (…). Atsiranda daugiau rizikų tiek mūsų eksportuotojams, tiek vidaus rinkoje veikiantiems sektoriams. Aišku, kai kurie sektoriai puikiai susitvarkė su krize, net išlošė iš jos. Bet sektoriams, atsidūrusiems pandemijos epicentre, šie metai tapo gyvybės ar mirties klausimu“, – teigė ji.
„Baltijos tyrimų“ apklausa parodė, kad Lietuvos ekonominę padėtį kaip blogėjančią vertina 44 proc. respondentų.
Tuo tarpu spalio mėnesį trečdalis (34 proc.) suaugusių šalies gyventojų manė, kad jų šeimos finansinė padėtis pastaruoju metu blogėjo, rodo apklausos duomenys.
Ar gali būti dar blogiau? Liaudies išmintis byloja, kad niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau. O patys išmintingiausi sako štai taip: nėra ko nusiminti, bus blogiau. Esą dar ne laikas raudoti, ogi džiaukis tuo, ką dabar turi, vertink dabartį kaip didžiausią dovaną, nes greitai gali netekti net tų paprasčiausių patogumų, kuriuos laikei savaime suprantamais dalykais.
Andai sapnavau, kad prasidėjo pasaulio pabaiga. Vis tik labai nusigandau tik tada, kai ryte perskaičiau Palmyros horoskopą, skelbiantį, jog tos nakties visi sapnai išsipildo. Sunku papasakoti tai, koks jaučiausi tąsyk prislėgtas nerimo, nusiminęs, vaikščiojau panarinęs galvą, nes baisiai graužė sąžinę dėl to, kad galiu užtraukti nelaimę visai žmonijai kaip pasaulio pabaigos užkratas.
Tačiau ir toliau smagiai bėgo dienos, pasaulis nesibaigė, atsigavau ir aš, nusprendęs, kad mano blogieji sapnai nesipildo, tiesą sakant, kaip ir gerieji. Sunku buvo susitūrėti nepasigyrus kiekvienam sutiktajam, kad mano košmarai neįtakoja pasaulio likimo, nuo mano sapnų pasaulis dar nepražus. Kitas dalykas, kad žmonės kraipydavo galvas kažko nesupratę. Žmonėms apskritai būdinga nesuprasti, jie daug dalykų nesupranta, kol gyvi vaikšto šalia vienas kito, tik perskaitę užrašus kapinėse ant antkapių, kartais ima ir pajunta tai, kaip kažkokia mintis šovė į galvą. Ketinau prašyti savo artimųjų, kad ant mano antkapio būtų iškaltas paauksuotas užrašas: „Čia ilsisi žmogus, kuris neužtraukė pasauliui pabaigos“. Tačiau dabar jau nesu toks tikras nei dėl pasaulio, nei dėl savęs paties.
Kitas pasakys, kad šioje keblioje situacijoje turėtume vengti niūrių minčių, juolab nedora yra skleisti panikos nuotaikas. Dabar – priešingai – turėtume paremti vienas kitą dar ir morališkai, palaikyti užkilusį ūpą aukščiausiame taške, neleisti sau ir kitiems nusiridenti į apačią dvasiškai. Kaip sako rusai, geriau yra kristi į purvą nosimis nei leisti nusmukti dvasia.
Dvasios stiprybės palaikymui pravartu būtų mums visiems rytais išeiti į balkoną ir paploti sau patiems, audringai paploti! Nusipelnėme tokios pagarbos, niekas neturi teisės tuo suabejoti! O jeigu ir mūsų tarpe – neduokDie! – atsiras vienas kitas sunkios dvasios užkrato platintojas, užsilikęs nuo kadais kadės pesimistas, prie kiekvieno likutinio pesimisto reikės pristatyti po du optimistus su civiliniais rūbais. Galop apsipirkti dabar maisto parduotuvėse turėtų būti leista tik su optimisto pažymėjimu, be to, už tiek, kiek esate sukaupęs optimisto taškų.
Optimizmas. Slaptai.lt nuotr.
Kalbėjome apie tai, kaip būtų galima pakelti nuotaiką gyviesiems, tačiau drauge aš noriu paguosti ir nuraminti mirusiuosius: jums vis dėlto pasisekė, nes neteko matyti to, kaip antai išlaisvintoje Tėvynėje prasikala ir jau kelia į viršų galvelę gražiai sužaliavęs policinės valstybės daigelis!
Kai aplink – vieni pesimistai
Buvęs policininkas, dabar vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis grįžtančius tėvynainius pavadino nežmonėmis. O kas čia tokio, – klausiate, – sudėtinga padėtis šalyje, be to, pats laikas būtų pradėti pratintis prie policinės valstybės žargono.
Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis pranešė apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/. Kalbėti nebus uždrausta, gražūs pasisakymai apie valdžią bus net paskatinami dovanėlėmis, tačiau jau dabar, parengiamojoje policinės valstybės stadijoje, yra rekomenduojama kritinius savo pastebėjimus išsakyti į giliai iškastą duobę, po to pasistengiant užkasti ją ir prislėgti dideliu akmeniu, kad pilietinio sąmoningumo žodis neprasisunktų.
Gyvenant pasaulyje, kurio viena iš pagrindinių statybinių medžiagų yra plastmasė, žmogus anksčiau ar vėliau pasiilgsta tikrų dalykų, tikroviškų gestų, reljefiškos realybės spalvų, vėjo atpučiamų kvapų iš neišgalvoto pasaulio.
Andai Justinas Marcinkevičius rašė: Paprasčiausiai pasiilgau arklio/ jo protingų ir gerų akių./ Norisi kažką sunkaus pavalkiot/ arba šiaip – pasiganyt sykiu.
Štai dabar ir prisipažinsiu, kad viešojoje erdvėje labiausiai ilgiuosi Arvydo Šliogerio (nieko nesakykite, dėl garsiausiojo Lietuvos filosofo sugretinimo su arkliu mano sąžinė nėra rami), kurio interviu TV, radijo programose ir interneto spaudoje aktualiais nūdienos klausimais beveik visados primindavo labai aitraus prieskonio padulkenimą, išties kažką panašaus į papipirinimą, suteikiantį žiniasklaidos patiekalui tam tikrą pikantiškumą. Tikriausiai negalima pernelyg piktnaudžiauti kulinariniais palyginimais, tačiau tiesa yra tokia, jog A. Šliogerio atsakymais į žurnalistų klausimus galima mėgautis, o tam tikra prasme – čia sukuriama proga žiniasklaidos produkto vartotojui išbandyti savojo skonio sugebėjimus priimant (nepriimant) užaštrintą žaismingumą ir paradoksų keblumą. Neretai profesorius savo mintis išsakydavo labai drastiškai, o tai, žinoma, yra geras būdas pažadinti apsnūdusią publiką.
Kita vertus, aš čia nesiruošiu nei šio žinomo žmogaus pergirti, nei tuo labiau supeikti, toliau, skaitytojui leidus, atkreipdamas dėmesį tik į minimo filosofo raiškos viešojoje erdvėje tariamą prieštaringumą, kai anksčiau ne kartą išsakęs sutirštintos konsistencijos kritines pastabas mūsų politinės sistemos atžvilgiu, išviešinęs savo rezignaciją, kitą kartą profesorius jau įkvėptai ragina tapti beatodairiškais optimistais.
Paspartintos nuotaikų kaitos fenomenu tokio neva ambivalentiškumo nepaaiškinsi. Kaip atrodo, tam tikros dviprasmybės šioje vietoje neįmanoma išvengti iš principo, nes, – ilgiau pagalvoję – visi dėl to sutiktume, – kritikuojantis gyvenimo negeroves žmogus, besipriešinantis blogybėms ir tokiu pagrindu pats įsiveliantis į politines batalijas pilietis, turi būti optimistas aukščiausiu laipsniu, t. y. žmogumi, kuris tiki, jog viską galų gale galima pakeisti į gerą.
Kitu atveju nebūtų verta burnos nė aušinti… Žinia, ne kiekvienas politikas iš pašaukimo išpažįsta tokį pasitikėjimą gera dalykų prigimtimi, nes ir pati politika pagal apibrėžimą yra ne tikėjimo porūšis, o kova dėl valdžios, dažnai suprantamos kaip savitikslis orientyras.
Savo ruožtu kovoje dėl valdžios kaip savaiminės vertybės sugebėjimas išnaudoti kito žmogaus ydas, silpnybes ir baimes, t. y. mokėjimas aktualizuoti blogį neretai yra veiklos sėkmės sąlyga. Kita vertus, šio teiginio apie tikintį pesimistą negalima apversti, t. y. būtų klaida manyti, jog viešai išpažįstantis optimizmą žmogus visados tokiu būdu tik maskuoja savo netikėjimą, juodžiausią neviltį.
Tiesą sakant, siekiant didesnio aiškumo temos požiūriu, klausimą reikia kelti daug radikaliau, išplėtojant jį iki kraštutinio taško, maksimaliai, o tai reiškia, nebijant suabejoti dėl to, ar tokių nusiteikimų kaip optimizmas ir pesimizmas įvardijimas iš principo gali tapti politologinėm kategorijom, ar legalus čia dalykas yra išlikę ideokratiniai refleksai, ar nėra taip, jog bandymas moralizuoti šia tema tik dar labiau užpainioja reikalo esmę?
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sovietmečio kalambūras ,,eina pesimistas, o iš paskos du optimistai su civiliais rūbais” savaip primena, jog optimizmas šioje epochoje buvo privaloma dorybė. Demokratinė visuomenė turi visai kitus orientyrus, tačiau ir mūsų laikais neretai yra bandoma sugėdyti oponentą dėl to, jog anas esą nepakankamai džiaugiasi šalies laimėjimais, naryste NATO ir ES, nepriklausomu valstybės būviu, demokratine tvarka. Taigi tarsi ir privalomu dalyku tampa džiugesio labiau ar menkiau išplėtotu pavidalu demonstravimo ritualai, lygiai tiesa yra tai, jog ir modernioje visuomenėje kritika yra toleruojama tik iki tam tikro laipsnio, bandant įskiepyti ribos, kurios nevalia peržengti, pojūtį.
Tačiau leiskite pabandyti įsijausti į žmogaus, nesugebėjusio maksimaliai nudžiugti, naštą, kartu atkreipiant dėmesį į tas aplinkybes, kurios iš dalies pateisina jo skepticizmą, legaliu dalyku leidžia laikyti tuos negatyvius išgyvenimus, dėl kurių jautresnė būtybė patiria dvigubą diskomfortą, nes be visa ko dar pradeda gėdytis pats savęs ir tokiu būdu visiškai susipainioja frustracijos prieštarose.
Ieškant labiau subalansuoto įvardijimo, temos esmės klausimą galima suformuluoti taip: kokios gi yra plačiai mūsų dabarties visuomenėje suvešėjusio NESMAGUMO šaknys?
Čia nesiruošiu minėti atskirų pavyzdžių, nes šiuo atveju ne nuoseklus išskaičiavimas ir iliustracijų gausa leidžia pajusti tikrąją problemos apimtį. Kita vertus, tik prabėgomis užsiminsiu apie tokias sistemines nelaimes kaip sveikatos apsaugos (ne)pertvarkymas ir vadinamoji aukštojo mokslo reforma. Džiaugtis čia iš tiesų nėra kaip, o optimizmą galima išsaugoti iš esmės tik vieninteliu būdu, t. y. prisimenant jau seniai atrastą šūkį: nėr ko nusiminti, bus dar blogiau!
Iš tiesų taip ir bus, jeigu nesukaupsime valios esminių permainų labui. Dumblinos pelkės burbuliavimo ir rūgimo energija šiandien yra vos ne vienintelis energijos tipas, palaikantis sveikatos apsaugos sferos gyvybingumą, o universitetų dedamas pastangas išgyventi, mažėjant studentų skaičiui, toli gražu neturime jokio preteksto pavadinti reforma.
Kita vertus, neduokdie Lietuvoje susidurti su teisėsauga. Tuomet, žmogau, suprasi, kad esi visiškai nesaugus, beteisis, mažareikšmis, taip nuotaiką gali susigadinti visam gyvenimui.
Čia paminėtos sferos yra labai svarbios užtikrinant žmogaus gyvenimo kokybę. Tačiau nepalieka įspūdis, jog pats svarbiausias temos požiūriu dalykas vis dar nenusistovi, neužsifiksuoja ir pastoviai prasprūsta pro akis. Nepalieka įspūdis, jog kažkas yra ne taip(tokį išsireiškimą vartodavo vienas a. a. bičiulis tuo atveju, kai neaiškus nerimas pasiekdavo aukščiausią tašką) mūsų gyvenime labiau esmiškai, labiau fundamentalia prasme nei tos ar kitos sferos patologija.
Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.
Kaip atrodo man, širdį graužia, nesmagumą pastoviai augina daugiau ar mažiau įsisąmonintas (kartais krebždantis tik pasąmonės kertelėje) žinojimas, jog kažkas pavogė laisvės paslaptį. Taip leiskite įvardyti tą situaciją, kai visa laisvės metafizika, visi gražiausi ir doriausi nepriklausomybės siekio lozungai grupelės žmonių yra pavartojami savanaudiškų, neretai kraštutinai egoistinių, net nusikaltėliškų interesų įtvirtinimui. Tokie žmonės dar yra linkę pamokyti gražaus elgesio taisyklių ir nepraleis progos nepapriekaištavę dėl nesugebėjimo mąstyti valstybiškai arba patriotizmo stokos. Nesmagu, kai šitaip…
Savo ruožtu nesmagumas dėl šiandienos nesuponuoja vakarykštės dienos ilgesio. Kaip atrodo man, pats laisvės ir okupacijos laikotarpių pastovus lyginimas yra labai dviprasmiškas veiksmas, nes laisvė yra vertinga ne dėl palyginimo, o savaime, ne sąlygine, o absoliučia prasme.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Nusprendė pamiegoti. Bet ar tai reiškia, kad visi lietuviai – girtuokliai ir pesimistai? Slaptai.lt nuotr.
Pesimizmas. „Girtuoklių, savižudžių ir emigrantų šalis: kodėl Lietuvoje karaliauja pesimizmas“ – tokį straipsnį skelbia „RuBaltic“. Na, ir toliau pavaro: du trečdaliai šalies gyventojų mano, kad situacija šalyje blogėja, amerikiečių sociologai priskiria lietuvius prie mažiausiai reiškiančių teigiamas emocijas.
Nors šalies valdžia pasakoja apie ekonominę sėkmę ir gyvenimo lygio kilimą, Lietuvoje karaliauja socialinis pesimizmas, gimdantis rekordinį tiek Europos, tiek pasaulio mastu alkoholizmą, savižudybių skaičių ir emigraciją.
Toliau pasidžiaugiama, kad Rusija geria mažiau už Lietuvą, o ir savižudybių skaičiumi gerokai atsilieka. Ir apskritai, rusofobija Lietuvoje serga daugiausia valdančioji klasė, apsėsta skausmingų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
O paprasti lietuviai neserga. „RuBaltic“ tiesiai neparašo, bet turbūt turėtume patys susiprasti, kad kaip nors humaniškai ar kitaip eliminavę valdančiąją klasę nustotume gerti, žudytis ir emigruoti. Pirmyn, vergai nužemintieji!
Lietuviams pasisekė: Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ir drąsi, ir griežta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neklusnioji Grybauskaitė. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko naujas JAV sankcijas prieš Rusiją, net kai oficialūs Briuselio atstovai išreiškė susirūpinimą dėl jų, rašo „Obzor”. Esą visai neseniai Europos Komisija pasisakė, kad JAV projektas gali turėti įtakos ES energetinei nepriklausomybei ir ES pasirengusi imtis priemonių, kad taip neįvyktų.
O mūsų Prezidentė teigia, kad principinė JAV Kongreso pozicija – tai rimtas signalas Rusijai, kad nuolaidžiavimo energetiniams Kremliaus projektams ir kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką nebus. Išeina, kad neteisingai sako. Matyt, reiktų nuolaidžiauti Kremliui, nes Briuselis taip liepia.
Politinis kalno griovimas. „Lietuvos sostinės simbolis – mūsų problemų indikatorius“ – tokiu straipsniu Gedimino kalno šlaitų įsitvėrė „Litovskij kurjer“. Pakalbino žymų (?) Vilniaus kultūrologą Valerijų Zubakovą. O šis ir rėžė atsakingai, kad kaltas pasikeitęs klimatas, bet ne išorėje, o galvose tų žmonių, kurie vietoj techninių sprendimų ėmėsi grynai politinių.
Ir nuskuto kalną. Matyt, neturėję specialaus išsilavinimo žmonės, nesusiję su statybomis, kultūros paveldo saugojimu, jų galvose buvę tik „gražūs vaizdai ir preudoistorinės asociacijos“.
Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susidomėjote, kur čia politika? Garsus kultūrologas paaiškina skundimosi „visi vagys“ stiliumi: senus specialistus nuėmė, nes šie paseno, o nauji, matyt, ir institutų nelabai lankė. Biudžeto milijonai buvo iššvaistyti medžių kirtimui, dabar dar milijonai bus iššvaistyti bandymams išsaugoti kalną.
Ir kai kas jau trina rankas, galvodamas, kaip tie milijonai bus „įsisavinti“. Juk sprendimą priims anoniminiai nebaudžiami politikai.
Taip, daug konkrečių faktų apie tai žino kultūrologas. Gaila, kad nė vienu nepasidalino…
Psichinė būklė. Koks gyvenimas Lietuvoje, tokios ir emocijos, – teigia „Litovskij kurjer“, remdamasis „Gallup“ tyrimu, kurio metu buvo įvertinta 142 šalių gyventojų emocinė būklė. Lietuviai atsidūrė tarp tų, kurie mažiausiai parodo teigiamų emocijų. O „Litovskij kurjer“ jau anksčiau rašė, kad Lietuvos gyventojų psichinė būklė – viena blogiausių ES.
Žodžiu, blogai. Turbūt reikia arba emigruoti, arba grįžti. Patys žinote kur.
Vagiame iš latvių. Tęsiama lietuvių ir latvių supriešinimo linija. Anksčiau teigta, kad latviai pateks į lietuvių energetinę vergovę. O praeitą savaitę „Litovskij kurjer“ atrado, kad lietuviai ir vagia iš latvių. Tiksliau, Latvijoje sukasi lietuviškos automobilių vagių gaujos, kurios pavogtus automobilius, savaime suprantama, dažniausiai pervaro į Lietuvą. Toliau parduoda į ES šalis, Rusiją, Tadžikistaną. Bet dažnai ir pačios lietuviškos gaujos jais naudojasi – kitų nusikaltimų atlikimui.
Įklimpome. Lietuva negali baigti Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbų be ES finansavimo ir taip sudaro ekologinio pavojaus riziką savo, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonams, – rašo rusiška „Sputnik.lt“ versija, remdamasi baltarusišku portalu „news.21.by“.
Kol Vilnius visu balsu kaltina kaimynę Baltarusiją dėl Astravo AE statybų, kad ši elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų, patys lietuviai nesugeba užbaigti Ignalinos AE uždarymo. Taigi, Lietuva vis dar neatsisveikino su nesaugia branduoline energetika, tad tiek Baltarusija, tiek pasaulio bendruomenė turi daug daugiau priežasčių reikšti pretenzijas Lietuvai, ne Baltarusijai.
Tik priežastis propagandai. Baltarusijos ir Rusijos kariniai mokymai „Zapad 2017“ – tik priežastis propagandai prieš Rusiją ir Baltarusiją, teigia analitiniu save vadinantis portalas „RuBaltic.ru“. Esą, Vakarų šalyse pasirodė daugybė pranešimų, pranašaujančių Rusijos Federacijos įsiveržimą į Baltijos šalis, Ukrainą, tos pačios Baltarusijos okupaciją. Tačiau „RuBaltic“ ramina: į Baltarusiją neatvyksta Rusijos kariuomenė, tik nekalti ekspertai – tiekimo specialistai, ryšininkai, inžinieriai. Tad Vakarų spaudimas – ne racionalus, o emocionalus. Įsukta Vakarų struktūrų propagandinė mašina – nes „visa tai labai patinka politiniams oponentams Baltijos šalyse ir Lenkijoje“.
Reikalauja griežtumo. Rusija turėtų griežtai reaguoti į rusofobijos išpuolius, teigiama „RuBaltic“ straipsnyje, kuriame šnekinamas Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas. Straipsnis pilnas nelabai gudriai apsuktos demagogijos. Esą, respublikoje bandoma perrašyti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Rusakalbių piliečių reikalaujama išduoti sovietinių karių išlaisvintojų atminimą. Čia vis apie tą patį NATO filmą apie pokario pasipriešinimo dalyvius.
Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais.
V. Titovas išreiškė gana naują nuomonę: Rusija turėtų griežčiau reaguoti į bandymus falsifikuoti istoriją ir į politinio elito rusofobinius išpuolius. Tačiau paklaustas apie konkrečią situaciją, diplomatiškai suka uodegą: skandalas dėl „miško brolių“, pasak pono (draugo?) Titovo, labai sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Rusija, kaip ir Lietuva, turėtų šiuo atveju švelniau reaguoti, tačiau pamiršti apie Baltijos šalių partizanų nusikaltimus negalima.
Į straipsnio pabaigą V. Titovas visai nusiramina, pamiršta, kad kvietė Rusiją griežčiau kovoti su rusofobija. Jo nuomone, į visus ginčytinus ir skausmingus dalykus reikia reaguoti ramiau, nereikia jų paversti absurdu. Istoriją juk visada perrašinėjo…
Štai kur tikras, lankstus politikas!
P.S. Mieli slaptai.lt skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
