Nemirtingoji mafija
Roma, gegužės 6 d. (dpa-ELTA). Mafijos samdomi žudikai planuoja susidoroti su pagrindiniu Italijos prokuroru, teigiama penktadienio žiniasklaidos pranešime. Jame sakoma, kad pareigūnus apie pavojų įspėjo užsienio žvalgybos agentūra.
Planuojama ataka dar labiau šokiruoja italus šaliai artėjant prie 30-ųjų metinių, kai mafija surengė mirtiną išpuolį prieš mafijos narius persekiojusį teisininką Giovanni Falcone. Jis mirė 1992 m. gegužės 23 d., kai greitkelyje netoli Palermo jam pravažiuojant automobiliu sprogo bomba. Per sprogimą taip pat žuvo jo žmona ir trys asmens sargybiniai. Po dviejų mėnesių dar vienas sprogdinimas nusinešė teisėjo gyvybę. Šie incidentai smarkiai įsirėžė į italų atmintį.
Mafijos pistoletas
Šį kartą tariamas taikinys yra Nicola Gratteri, Pietų Italijos apygardos prokuroras, pastaraisiais metais esmingai prisidėjęs persekiojant „‘Ndrangheta“ klano narius. Apie tai pranešė laikraštis „Il Fatto Quotidiano“.
Pasak laikraščio, „‘Ndrangheta“, viena galingiausių šalies mafijų, nori jį susprogdinti. Grupė koordinuoja didelę narkotikų prekybos tarp Europos ir Pietų Amerikos dalį. Remdamosi perspėjimu, Italijos saugumo tarnybos pastarosiomis savaitėmis sustiprino N. Gratteri ir jo šeimos apsaugą, rašo laikraštis. Tai reiškia papildomus asmens sargybinius, taip pat N. Gratteri leista naudotis specialiu automobiliu, kuris sutrikdo signalus, o tai neleidžia susprogdinti ant automobilio sumontuotų bombų mobiliojo telefono signalu.
N. Gratteri buvo kandidatas į aukščiausias šalyje pareigas kovoje su mafija, bet pralaimėjo jas Neapolio apygardos prokurorui Giovanni Melillo.
Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris. EPA – ELTA nuotr.
Europos Komisijos (EK) pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jeanas-Claude’as Junckeris) pareiškė, kad italai turi daugiau dirbti, būti mažiau korumpuoti ir nustoti kaltinti Europos Sąjungą dėl vargingą pietinę šalies dalį kamuojančių problemų.
J. C. Junckeris tokią nuomonę išsakė Briuselyje vykusioje konferencijoje dėl Europos ateities per surengtą klausimų ir atsakymų sesiją.
Paklaustas, ką Europa galėtų padaryti, kad padėtų jauniems žmonėms tokiuose regionuose kaip Pietų Italija, J. C. Junckeris atsakė labai mylintis šią šalį, bet pridūrė: „Nebegaliu sutikti, kad viską, kas Pietų Italijoje yra ne taip, galima paaiškinti faktu, kad ES arba Europos Komisija daro nepakankamai.“
„Italai turi pasirūpinti skurdžiais savo šalies regionais. Tai reiškia – daugiau darbo, mažiau korupcijos, rimtumo“, – sakė J. C. Junckeris.
Be to, EK vadovas paragino Italiją „nežaisti žaidimo“, kai dėl visų bėdų kaltinama Bendrija, ir pridūrė: „Nacionalinės valstybės – pirmoje vietoje, antroje – Europa.“
Tokius J. C. Junckerio komentarus iš karto pasmerkė kraštutinių dešiniųjų lyderis Matteo Salvinis, kurio vadovaujama partija „Lyga“ ketvirtadienį sudarė populistinę koaliciją su „Penkių žvaigždučių“ judėjimu. M. Salvinis EK vadovo pasisakymus pavadino „gėdingais ir rasistiniais“.
Tuo metu EK atstovė agentūrai AFP aiškino, kad J. C. Junckeriui priskiriami žodžiai buvo paimti iš konteksto.
„ES fondų lėšų įsisavinimas (Pietų Italijoje) galėtų būti pagerintas, kad žmonės galėtų greičiau patys pajusti rezultatus“, – sakė ji ir pridūrė, kad „ES ir toliau kalbėsis su Italija, siekdama užtikrinti, jog pagalba pasiektų tas vietas, kurioms jos labiausiai reikia.“
Visoje Italijoje kalbama viena kalba, dominuoja viena religija, gyvena viena tauta, tačiau skirtumai išlieka dideli.
Nuo pat šalies susivienijimo 1861 metais teritoriją galima dalyti į dvi dalis – Šiaurės Italiją ir centrines sritis bei Pietų Italiją. Šiauriečiai turtingi, pietiečiai ne. 2009 m. finansų krizė labai skaudžiai smogė Pietų Italijai, skirtumai dar labiau padidėjo, todėl politikai vėl bando skatinti pietiečių gerovės spurtą.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Pietų Italijoje krizė tęsėsi 7 metus
2015-ieji buvo pirmieji metai, kai Pietų Italija, arba Mezzogiorno, kaip šią valstybės dalį vadina patys italai, fiksavo nedidelį ūkio ūgtelėjimą. Vos 0,8 proc. – nedaug, bet tai gera žinia po 7 metų nuosmukio. Skaičiuojama, kad pietiečių ekonomika susitraukė 13,5 proc. Tai turėjo katastrofiškų pasekmių visam regionui. Mažėjo investicijų, neaugo atlyginimai, didėjo nedarbas. Tokia bloga ir ilgai besitęsianti ekonomikos būklė atsiliepė ir žmonių nuotaikoms. Net 1,6 mln. žmonių emigravo į šiaurines teritorijas arba užsienį, o regione kūdikių gimė mažiausiai per visą 150 metų istoriją!
Per ekonomikos krizę mažėjo investicijų, verslo įmonių, jų apyvarta ir darbuotojų skaičius. Per trumpą laiką prarasta apie 0,5 mln. darbo vietų. Dėl tokio privataus sektoriaus susitraukimo viešasis sektorius labai prastai rinko mokesčius. Savivaldybės didino skolas, bet taip pat mažino ir išlaidas. 2013 m. Pietų Italijoje viešųjų investicijų mastai buvo nukritę iki 1996 m. lygio.
Atkurti tai, ką prarado Pietų Italija per krizę, gali prireikti 10 ar net daugiau metų, o juk skirtumai ir iki krizės tarp abiejų Italijos dalių buvo dideli.
Šiaurės ir Pietų Italija skyrėsi visada
Tipiški pietiečiai savo išvaizda yra tamsesnių plaukų, juodų akių, žemesnio ūgio, ugningo charakterio, kalba daug gestikuliuodami, tačiau mėgsta siestą ir lėtą gyvenimo tempą. Apie pietiečius šiaurinėje Italijos dalyje populiarūs anekdotai ir juokingos istorijos. Tai stereotipai, kuriuos galima mėginti paneigti, bet objektyvi statistika neleidžia abejoti – Mezzogiorno stipriai ekonomiškai atsilieka nuo šiaurinės dalies ir taip yra jau 150 metų.
Pietuose vidutinis atlyginimas mažesnis beveik 20 proc., o nedarbas dukart didesnis. Moterys dirba tik kas trečia, taigi net Graikija, kurioje dirba tik 43 proc. moterų, atrodo labai gerai. Matant tokius prastus rodiklius, nestebina ir tai, kad tarp pietiečių skurdas gresia 28 proc. gyventojų.
Pietų srityse vyrauja žemės ūkis, turizmas, su jūra susietos ekonominės veiklos, o šiaurėje sutelkta šalies pramonė, gamyba, finansų ir prekybos centrai. Daug kartų buvo mėginama industrializuoti Mezzogiorno. Labai didelė reforma buvo vykdoma XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje. Ji susidėjo iš dviejų dalių – žemės reformos ir didelės valstybinių investicijų programos. Žemės reforma buvo siekiama įsisteigti daug naujų mažo ir vidutinio dydžio ūkių, o valstybės investicijos turėjo pritraukti privataus kapitalo, skatinti industrializaciją bei įmonių plėtrą. Programa nepasiteisino. Mezzogiorno vis tiek liko ekonomiškai prasčiau išsivystęs kraštas, o valstybės skirti pinigai buvo išvogti, išeikvoti ir išleisti ne pagal paskirtį.
Kodėl Pietų Italija nepraturtėja?
Mokslininkai jau daugybę metų laužo galvas, kas vyksta su Mezzogiorno. Prirašyta daugybė studijų, mokslinių darbų ir atlikta tyrimų. Kiekviena vyriausybė Romoje tvirtina savo skatinimo planus pietinėms sritims, bet situacija iš esmės negerėja.
Eiliniai gatvėje sutikti italai turi savo atsakymus, kurie nėra moksliškai pagrįsti, bet daug žmonių jais tiki. Pasak tokių kalbų, pietinės sritys daug metų buvo veikiamos arabų ir Bizantijos kultūrų, šiaurinė – germanų. Taigi žmonės pagal regionus skiriasi išvaizda ir savo genais. Kitas populiarus aiškinimas, kad pietuose karšta ir žmonės paprasčiausiai „tingi dirbti“.
Mokslininkai nesutinka su tokiais teiginiais ir pateikia racionalesnius aiškinimus. Ekonomikos profesorius Paolo Pinotti teigia, kad dėl pietinės dalies atsilikimo kalta mafija. Ji trukdo verslumui, skatina mokesčių nemokėjimą, trukdo efektyviai veikti teisėtai valdžiai, grobsto valstybės pinigus ir apskritai neigiamai veikia gyventojų iniciatyvumą. Sociologas ir politologas Robertas D. Putnamas savo tyrimais nustatė, kad italai pietiečiai yra abejingi pilietinei veiklai ir tik nedaugelis dalyvauja asociacijų, klubų, bendruomenių, partijų veikloje. Visai atvirkščiai yra Šiaurės Italijoje, kur daugiau kaip 90 proc. gyventojų dalyvauja bent vienos nevyriausybinės organizacijos veikloje. Panašūs skirtumai yra tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų, Rytų ir Vakarų Europos.
Kiti ekspertai dėl prastos Mezzogiorno ekonomikos ir socialinės būklės kaltina didelę ir prastai veikiančią biurokratiją, išvešėjusią korupciją bei neveikiančią valstybės teisės sistemą.
Naujas planas Pietų Italijai
Italija garsėja ne tik dideliais regioniniais skirtumais, bet ir labai nepastovia valdžia. Premjerai ir ministrai keičiasi dažnai, todėl viešasis sektorius nespėja adekvačiai reaguoti į kintančią situaciją. 2015 m. vyriausybė Romoje vėl atkreipė dėmesį į Mezzogiorno problemas ir parengė solidų paketą priemonių, kaip suvaldyti krizę bei paskatinti augimą.
Valstybės pareigūnai kartu su Europos Sąjungos ekspertais domėjosi kitų šalių, tokių kaip Lenkija, patirtimi, kaip paskatinti ūkio plėtrą. Buvo išskirti prioritetai: skatinti vietos verslą ir kviesti užsienio investuotojus. Tam ketinama taikyti laisvosiose ekonominėse zonose pasiteisinusią praktiką: atleidimą nuo mokesčių, mokesčių atidėjimus, garantijas smulkiems kreditams mažoms įmonėms, lengvinti biurokratinius suvaržymus verslui ir kt. Kartu paskelbta apie didelio masto ES bei valstybės investicijas į susisiekimo infrastruktūrą ir uostų plėtrą pritraukiant privačias lėšas. Palyginkite, į šiaurinių regionų infrastruktūrą ketinama nukreipti 4,6 mlrd. eurų, o į pietinių – 11,4 mlrd.
Prieš metus Italijos vyriausybės pradėtos ekonomikos skatinimo priemonės jau davė šiokių tokių vaisių pietuose – padaugėjo darbo vietų, smarkiai išaugo turistų skaičius, be to, buvo geras derlius ir ekonomika po 7 depresijos metų stabilizavosi. Ar ilgam, ar problemos jau suvaldytos? Pietų Italijos regiono reikalų ekspertas Alessandro Laterza sako: „Jeigu netikėsime, kad problemas galima išspręsti, visos pastangos iš anksto bus pasmerktos žlugti“.
