Rizikos kapitalo fondo „Nexture Ventures“ vadovas Ilja Laursas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Valstybės, taikydamos pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos reguliavimus finansų institucijoms, šioms užkrauna prievoles, kurias iš tiesų turėtų vykdyti teisėsauga, mano rizikos kapitalo fondo „Nexture Ventures“ vadovas Ilja Laursas. Verslininkas pastaraisiais metais tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje valstybių taikomus reguliavimus vadina prievarta prieš finansines institucijas.
„Valstybės yra pasirinkusios kelią, kurį aš vadinu atviru finansinių institucijų reketu. Bankams, draudimo kompanijoms, fondams, finansų institucijoms yra sakoma: arba jūs užtikrinkite, kad nebūtų teroristų pinigų plovimo ir t.t., arba mes jus bausime ir atimsime visas licencijas“, – „Žinių radijui“ pirmadienį sakė I. Laursas.
Verslininkas pabrėžia, kad įmonių finansavimas ar sąskaitos atidarymas banke yra visiškai skirtingas procesas nei kliento įgyto turto teisėtumo tikrinimas.
„Mano asmeniniu vertinimu, tai yra bandymas paversti tradicinius, didžiuosius fundamentinius finansinius žaidėjus policininku, atliekančiu valstybės darbą. Tikrinti, ar pinigai sąskaitoje yra teisėtai ar neteisėtai uždirbti, neturėtų būti banko prievolė. Čia yra kitas procesas. Tai yra teisėtvarkos, o ne finansinio žaidėjo klausimas, bet valstybėms patogiau reikalauti to iš finansinio žaidėjo“, – mano jis.
Kontrolė
Pasak „Nexture Ventures“ vadovo, valstybės, užuot vykdžiusios savo funkcijas, pasirinko eiti lengviausiu keliu, tiesiog sugriežtinant finansinių institucijų reguliavimą. Dėl pradėtų taikyti reikalavimų, I. Laurso teigimu, bankai ir kitos įstaigos neretai atsisako pradėti bendradarbiavimą su tam tikrais netipiniais verslais, kadangi dėl biurokratinių reikalavimų kylantys kaštai yra tiesiog per dideli.
„Priežiūros institucijos labai griežtai žiūri į amerikietiškų kompanijų finansų kontrolę. Jeigu kalbame apie kokį nors Lietuvos banką, tai atitikti visus biurokratų reikalavimus, keliamus pinigų pervedimui iš Amerikos į Lietuvą, yra misija neįmanoma arba kaštai yra tiesiog per brangūs. Bankui paprasčiau atsisakyti aptarnauti“, – aiškino verslininkas, kartu pridurdamas, kad dėl keliamų biurokratinių reikalavimų vienai įmonei, norint pradėti veiklą Lietuvoje, būtų reikėję finansų įstaigai pateikti buvusio Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento Donaldo Trumpo asmens tapatybės dokumento kopiją.
„Viena iš biurokratinių prievolių yra atsekti galutinį naudos gavėją. Realybėje tai reiškia, kad jeigu į tave investuoja koks nors amerikietiškas fondas ar kompanija, tai reikia fiziškai pristatyti notaro patvirtintus pasus visų piliečių, kurie stovi už to fondo. Kuo didesni fondai, tuo svarbesni žmonės stovi už to fondo. Vienas startuolis turėjo pristatyti notaro patvirtintą Trumpo paso kopiją, nes jis stovėjo už fondų, kurie norėjo į Lietuvą investuoti didelius pinigus“, – sakė I. Laursas. Policijos automobiliai. Slaptai.lt fotografija
Finansinė sistema netinkama investicijoms
Anot I. Laurso, dėl itin griežtų finansinės priežiūros taisyklių, bankai suvaržo net ir smulkius verslo atsiskaitymus.
„Šiandien pervesti pinigą iš kažkur į kažkur yra loterija. Ir nesvarbu suma, ir mikrosumos dingsta, nepasirodo, užšaldomos. Nes kai bankus verčia ir grasina nubausti ar kitaip paveikti, bankai atsisako dirbti – tiesiog neaptarnauja smulkių, netipinių verslų ar investuotojų“, – sakė I. Laursas.
„Neduok Dieve, turi amerikietišką pasą, nesvarbu, kad Lietuvoje gyveni, (…) esi vienas iš tūkstančio, dėl tavęs bankui reikia vykdyti priežiūrą, susijusią su Amerika, ir viskas. Pasekmės labai baisos“, – sako jis.
Pinigai. Slaptai.lt foto
Verslininko teigimu, smulkus verslas ir mažesnio kapitalo investuotojai dėl to neturi galimybių užsitikrinti finansavimą, esą aptarnauti smulkesnius rinkos žaidėjus investiciniams fondams dėl galiojančių griežtų procedūrų tiesiog finansiškai neapsimoka. Anot jo, Lietuvoje retai aptarnaujamos mažesnės nei 100 tūkst. eurų investicijos.
„Tai yra nuostolinga, nes kai reikalaujama tiek biurokratijos, patikrinimų ir priežiūros, išlaikyti atskirus etatus, vykdyti atskirą kontrolę pasirodo, kad smulkūs klientai yra labai nuostolingi, atsisakoma juos aptarnauti ir viskas“, – sako I. Laursas.
Pasak jo, pinigų pervedimai iš užsienio į Lietuvą yra itin apsunkinti. Kai kurios šalys yra diskriminuojamos, pavyzdžiui, Lietuva atmetė 300 mln. eurų vertės investicijas iš Indijos dėl neva abejotinos indiškų lėšų kilmės.
„Finansinė sistema ne tik kad netinkama investicijoms, bet dar priešinasi joms. Tad ir negalima stebėtis, kad jos nevyksta“, – apibendrino verslininkas.
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Švedijos policija penktadienį suėmė 17-os metų paauglį, kuris įtariamas Geteborgo mieste anksčiau šią savaitę nušovęs policijos pareigūną.
Anot bylos prokuroro, jaunuolis kaltinamas žmogžudyste ir pasikėsinimu nužudyti.
Policininkas nušautas šio trečiadienio vakarą, Geteborgo miesto Biskopsgarden kvartale, garsėjančiame įvairių gaujų nusikaltimas. Vyras po sužeidimų neišgyveno.
Įtariamasis gyvena tame pačiame kvartale ir veikiausiai priklauso vietos gangsteriams.
Šis nusikaltimas švedams, ypač dirbantiems teisėsaugos srityje, įvarė daug siaubo. Po įvykio surengtos didelės įtariamųjų gaudynės ir apklausta maždaug 200 žmonių.
Kaip skelbta anksčiau, minėtame rajone neretai kyla konfliktų, todėl policija čia aktyviau budi.
Incidentas įvyko toje miesto dalyje, kurioje pasitaiko ir susišaudymų tarp vietos nusikalstamų grupuočių.
Šis nusikaltimas itin sukrėtė visuomenę. Buvo iki pusės stiebo nuleistos vėliavos.
George Floydas. EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Joe Bidenas tikisi, kad teismas priims teisingą verdiktą byloje dėl George`o Floydo mirties.
„Aš privačiai kalbėjausi su G. Floydo šeima, tai gera šeima. Jie ragino siekti santarvės ir rimties nepriklausomai nuo to, koks bus verdiktas, – pareiškė J. Bidenas, antradienį Baltuosiuose rūmuose atsakydamas į žurnalistų klausimus. – Aš meldžiuosi, kad verdiktas būtų teisingas, nes, mano nuomone, liudijimų yra pakankamai“.
Buvusio policininko Dereko Chauvino, kaltinamo netyčiniu afroamerikiečio G. Floydo nužudymu, teismo procesas vyksta Mineapolyje (Minesotos valstija). Jis prasidėjo kovo 8 d.
Praėjusių metų gegužės 25 d. D. Chauvinas, sulaikydamas G. Floydą, panaudojo smaugiamąjį veiksmą. Netrukus po to afroamerikietis mirė ligoninėje. Gegužės 26 d. D. Chauvinas ir dar trys pareigūnai, dalyvavę sulaikant G. Floydą, buvo atleisti iš darbo.
JAV nacionalinė gvardija skirs apie 250 kariškių saugumui Vašingtone užtikrinti, kadangi, paskelbus nuosprendį D. Chauvino byloje, gali kilti protestai.
Eisena Vilniaus centre. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Sambūrio „Patriotiški lietuviai“ ir kitų aktyvistų iniciatyva penktadienį Vilniaus arkikatedros aikštėje buvo surengta eisena kaip atsakas į prieš dvi savaites vykusias eitynes, palaikančias „Black Lives Matter“ judėjimą. Lietuvių gyvybės svarbios. Aktyvistų eisena Vilniaus centre. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kaip skelbiama eisenos „Lietuvių gyvybės svarbios“ aprašyme, dalyviai žygiuoja pagerbdami žuvusius už Lietuvos Nepriklausomybę lietuvius ir reikšdami solidarumą birželio 1 dieną nušauto policininko Sauliaus Žymanto šeimai bei artimiesiems.
Dalyvauti eisenoje susirinko keliasdešimt aktyvistų. Kaip žurnalistams sakė plakatą su užrašu „Susitelkimas“ laikantis eitynių dalyvis Tauras, renginys svarbus, siekiant „atkurti teisingumą“.
„Tai svarbu, nes mes čia gimę, mes čia augę, mes čia dirbame – tai mūsų šalis, kurioje mes gyvename, čia mūsų vaikai. Norisi, kad jie nepaliktų Tėvynės, neišvažiuotų. Svarbu, kad tauta pagaliau susitelktų ir išsaugotų savo šalį, papročius, šeimą, kad atkurtų teisingumą žmonėms, brangintų kiekvieną pilietį. Kad valdžia suprastų, jog tauta turi teisę kalbėti apie tai, kas negerai, turi reikalauti iš valdžios, kad tie negerumai, kurie lydi mus trisdešimt metų, turi būti pašalinti. (…) Tam ir yra susitelkimas“, – teigė eisenos dalyvis.
Lietuvių gyvybės taip pat – svarbios. Akcijos dalyvis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.Kas svarbiausia. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kitas eitynių dalyvis žurnalistams sakė, kad renginio tikslas yra parodyti pasipriešinimą „rasistinei organizacijai „Black Lives Matter“.
„Tikslas yra parodyti, kad Lietuva nepasiduos leftizmui, Lietuva nepasiduos kultūriniam marksizmui ir Europa nenueis su visomis kitomis Vakarų valstybėmis, kurios savo noru save naikina“, – sakė jis.
Eitynėse aktyvistai dalyvavo pasidabinę vėliavomis ir apsauginėmis veido kaukėmis su žodžiais „Lietuvybė dusinama“ bei plakatais, raginančiais išsaugoti lietuvybę.
Renginyje dalyvavo ir viešumoje jau pagarsėjusi lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė. Ji prieš kelias savaites „Black Lives Matter“ judėjimą palaikančius plakatus nuplėšė nuo JAV ambasados tvoros.
Mineapolyje dėl demonstracijų dislokuota 500 JAV nacionalinės gvardijos kariškių. EPA-ELTA nuotr.
Po tris naktis iš eilės rengtų smurtinių protestų dėl juodaodžio George’o Floydo nužudymo, šiauriniuose JAV miestuose Mineapolyje ir Sent Pole dislokuota 500 nacionalinės gvardijos kariškių.
„Mūsų pajėgos apmokomos saugoti gyvybes, ginti nuosavybę ir užtikrinti žmonių teisę rengti taikias demonstracijas“, – teigė Minesotos nacionalinės gvardijos padaliniui vadovaujantis generolas majoras Jonas Jensenas.
Dislokavimas buvo pradėtas pernakt, demonstrantams Mineapolyje ir Sent Pole nusiaubus ir sudeginus dešimtis pastatų. Protestuotojai pirmąsias demonstracijas surengė antradienį, siekdami parodyti nepasitenkinimą dėl policijos pareigūnų smurto prieš afroamerikiečius.
Jų reakciją sukėlė juodaodžio George’o Floydo nužudymas, kurį nufilmavo ir paviešino vienas praeivis. Incidento metu policininkas keliu spaudė antrankiais surakinto G. Floydo kaklą, kol šio gyvybė užgeso.
Karininkai ir karininkės budėjimą pradės naktį ir misijas atliks rotacijos principu, nuo pirmadienio ryto jie vietos ir valstijos policijos pajėgoms padės palaikyti taiką, teigiama nacionalinės gvardijos pranešime.
„Nacionalinė gvardija teiks paramą civilinės valdžios institucijoms tol, kol įsakymais bus siekiama apsaugoti žmones ir turtą“, – sakė gvardijos atstovai.
Amerikoje nerimsta protestai dėl juodaodžio žūties. EPA-ELTA nuotr.
JAV Mineapolio mieste, Minesotos valstijoje, jau kelias dienas nerimsta protestai dėl afroamerikiečio žūties aplinkybių.
Dėl brutalios vyro mirties kaltas policijos pareigūnas.
Mieste kilo riaušės, buvo padeginėjami pastatai. Pranešama apie demonstrantų susirėmimus su policininkais, parduotuvių apiplėšimus ir padegimus.
Policininkai prieš įtūžusius protestuotojus panaudojo ašarines dujas ir gumines kulkas. Per protestus, kaip pranešama, žuvo vienas žmogus.
Protestus paskatino juodaodžio Floydo George’o mirties aplinkybės. Gatvėje praeivio nufilmuotame ir paviešintame vaizdo įraše matyti, kaip sulaikytas F. George’as guli ant žemės, jo rankos surakintos antrankiais, o baltaodis policininkas keliu laiko prispaudęs jo kaklą. Galima girdėti, kaip F. George’as sako, kad negali kvėpuoti. Kiek vėliau ligoninėje jis buvo paskelbtas mirusiu.
Debatai Jungtinėse Valstijose dėl policijos pareigūnų jėgos panaudojimo prieš juodaodžius netyla jau ne vienerius metus.
Prancūzijos sostinėje Paryžiuje peiliu ginkluotas vyras užpuolė policijos pareigūnus centrinėje policijos būstinėje ir keturis iš jų mirtinai sužalojo, informuoja BBC.
Užpuolikas, kuris, kaip teigiama, taip pat buvo policijos darbuotojas, nukautas.
Miesto centre įsikūrusi policijos būstinė yra netoli Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Saugumo sumetimais uždaryta šalimais esanti metro stotis.
Incidentas įvyko apie 13.00 val. vietos laiku.
Apie užpuolimą pranešama praėjus dienai po Prancūzijos policininkų protesto dėl didėjančio smurto prieš juos ir prastų darbo sąlygų.
Kažin, ar premjeras Saulius Skvernelis, išvadindamas „niekšais“ tuos Lietuvos piliečius, kurie buvo šokiruoti, jog popiežių Pranciškų prie lėktuvo trapo pasitiko nelietuviško gymio lietuvaitė, prisiminė šiuos pacituotuosius poeto Maironio satyros žodžius?
Nors ką čia aš…. dar neaišku, ar jis apskritai prisimena, jog Lietuva turėjo tokį poetą-kunigą, kuris, viena vertus, labai lyriškai, romantiškai apdainavo geltonplaukes, geltonkases lietuvaites, o, kita vertus, kaip botagu nučaižė valdžios žmones, kurie ir siurbėlės, ir niekšai, ir bastūnų gauja… Maža to, netaktiškai teiravosi, „Ar, trindami baltas rankas,/ Nerausite už pašalinį /Tamsių įplaukėlių šaltinį /Ne vienas kai kas.“? Ir galiausiai atvirai tėškė: „Be sąžinės kyšių lupikai!“
Na, bet tai – Maironis, kuris savo kritiką skyrė XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos valdžiai. O premjeras Skvernelis niekšais išvadino kai kuriuos savo vadovaujamos Lietuvos piliečius ir pilietes. Gal būt, kai kurie jų išties „bastūnai“, jei tuo žodžiu leistume sau pavadinti emigravusiuosius iš Lietuvos. Gal būt, tarp jų surastume ir „siurbėlių“… Bet ar premjero postą užimančiam žmogui šiandien dera kreiptis į tautą taip, kaip kažkada kreipėsi poetas-satyrikas?
Be to, dar nenuėjo į nebūtį karta, kuri skaitė ir tebeskaito Maironį, kitus poetus, jo pasekėjus, kūrusius tą stereotipu tapusį lietuvaitės paveikslą („Geltonplaukės, puikios visos, šneka ten, oi, šneka…“), kuris, gal būt, nesuvirpino geležimi apkaustytos policininko širdies, bet nusėdo į pačias meniškų polinkių žmonių sielos gelmes!
Ir ką? Ką daryti jiems šiandieninėje margų margiausių lietuvaičių Lietuvoje, jei jiems tradicinė, supoetinta šviesiaplaukė kaip apibendrintas lietuvaitės įvaizdis mielesnė, nei juodaplaukė tamsiaodė?
Gal kas patars, kad reikėjo nepraleisti progos patylėti. Gal būt…, bet kaip tada su mūsų į kairę ir į dešinę deklaruojama nuomonių ir žodžių laisve? O ką jau besakyti apie premjerą, kuris vien jau dėl užimamos padėties tiesiog privalo ypatingai atidžiai apgalvoti kiekvieną savo žodį ir būti pavyzdžiu tautai, kada kalbėti, KĄ sakyti ir KAIP pasakyti…
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kiek besvarstytume, visgi tenka pripažinti, kad abi pusės neišlaikė tolerancijos ir takto egzamino, kurį tyčia ar netyčia suruošė Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai.
Bet ar tas egzaminas buvo būtinas? Juk, pavyzdžiui, penktokui niekas neruošia žinių patikrinimo iš dešimties ar dvylikos metų mokyklos kurso… O mūsų visuomenė dar tik pratinasi nekrūpčioti, neaikčioti garsiai, susidūrus su jų nuomonės ar įpročių neatitinkančiu reiškiniu.
Na, sakykime, organizatoriai norėjo ypatingai pamaloninti popiežių, vaiko lūpomis prabilę į jį italų kalba… Atleiskite, o kodėl italų? Kodėl ne ispanų, kalba šalies, kur jis gimė ir kur pragyveno didžiąją savo netrumpo gyvenimo dalį?
O gal reikėjo išrikiuoti visą vaikų margumyną: kažkas taria žodį lietuvių kalba, žodį ispanų, žodį italų, žodį anglų?… Gal tokiu atveju niekam nebebūtų draskiusi akių prie kalbos priderinta vaikų odos ar plaukų spalva?
Pagaliau, ar surėmusieji ietis dėl vaiko išorės, pasidomėjo, ką gi tokio mergaitė su gėlėmis pasakė popiežiui jam suprantama kalba? Pasisveikino „Labas rytas“, „Sveiki atvykę“ ar „Garbė Jėzui Kristui“? Juk atvyko ne šiaip sau garbingas pareigas savo šalyje einantis asmuo, o viso pasaulio katalikų Tėvas, Papa, ir pirmiausia atvyko ne į nuo bet kokios religijos nutolusią Estiją, ne į įvairių konfesijų turtingą Latviją, kur katalikai sudaro anaiptol ne pačią gausiausią bendruomenę, o į Lietuvą, kur net 80 procentų gyventojų skelbiasi esą katalikais.
Noriu tikėti, kad Popiežiaus sutiktuvių organizatoriai pirmiausia galvojo ne apie formą, ne apie tai, kaip aprengti ar kokia kalba kalbės pasitinkantys vaikai, bet kokią pirmąją žinią nuo Lietuvos visuomenės jie perteiks garbingam svečiui… Gaila, kad tarp daugybės nuomonių, atsiliepimų komentarų, kilusių dėl pirmųjų Popiežiaus minučių Lietuvos žemėje, neteko aptikti būtent tos detalės: kokiais žodžiais vaikų lūpomis pasitiko aukštąjį svečią Lietuvos katalikų bendruomenė.
Susidaro įspūdis, kad kažkas labai norėjo, kad Lietuva pasirodytų esanti labiau kosmopolitiška, labiau įvairiaspalvė, negu ji yra iš tikrųjų – ir susilaukė konfūzo, išprovokavę konfliktą.
Valdžia jau daug metų – turiu galvoje ne tik šią vyriausybę, kurioje kultūrą kuruoja neaiški būtybė (neaiški savo santykiu su tikrąja, ne Gariūnų kultūra), bet ir daug ankstesniųjų, – tik žodžiais puoselėja kultūrą, švietimą, o darbais ir nutarimais nuolat mažina išlaidas toms sritims. Ir štai rezultatas, kuris šokiravo ir premjerą. Šokiravo taip, kad savo reakcija jis ir pats nukrito žemiau kultūringo žmogaus plintuso, išvadinęs kažkurią dalį daug metų nukultūrinamos visuomenės „niekšais“.
Maironis
Aš, tiesą sakant, nė nežinau, kada, kokį žmogų derėtų (būtų galima?) pavadinti „niekšu“. Gal išdaviką? Apgaviką, nuskriaudusį juo pasitikėjusį silpnesnį žmogų, vaiką ar senolį? Gal smurtautoją, pakėlusį ranką prieš nekaltą ir beginklį?
Nežinau, nežinau… Tačiau bet kokiu atveju, Premjerui viešai švaistytis tokiais apibūdinimais nedera jau vien dėl to, kad jo apdergtas žmogus yra silpnesnis, turi mažiau galių ir galimybių taip pat viešai ir nebaudžiamai „duoti grąžos“, apginti savo orumą.
Iš amžių glūdumų ataidi išmintis: kam daug duota, iš to daug ir reikalaujama. Tad ir iš premjero laukiama, kad jis elgtųsi, kalbėtų, kaip žmogus, kuriam „daug duota“, o ne kaip eilinis tvarkdarys-policininkas.
Antraip bus, kaip pranašavo Poetas: „Gal titulus, garsą sau gauste,/ dėmės nuo kaktos nenuplauste/ ne vienas kai kas.“
Laukinės antys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kokie išliks Lietuvos istorijoje 2017-ieji arba 27-ieji šalies Nepriklausomybės metai? Jau galima apibendrinti, kad, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, prabėgęs laikas netapo išskirtiniu – atėjo, ėjo ir išsisklaidė užmarštyje.
Jei kažkas ir turėjo didesnių lūkesčių – tai daugumai jie neišsipildė, ambicingi planai įvardinti dar 2016-aisiais, nukelti į neapibrėžtą ateitį, tiktai šalies premjeras žada, kad tikrosios reformos ir pokyčiai prasidėsią 2018-aisiais ir tokiais pareiškimais šiurpina tuos, kurie patyrė 2017-ųjų reformas, gąsdina tuos, kuriems reformos dar gresia ir, jei suteikia viltį, – tai tik tiems, kurie reformoms vis dar priskiria pozityvią reikšmę.
Atrodytų, kad mūsų politikai pamiršo jau prieš tūkstančius metų suformuluotą kinų išminčių sentenciją: „Blogiausias palinkėjimas žmogui – palinkėti jam gyventi reformų laikotarpiu“. Kinų išminčiai turėjo galvoje paprastus žmones, šalies gyventojų daugumą, o ne reformų kūrėjus ir įgyvendintojus.
Tik politikų sąmonėje reformos asocijuojasi su geraisiais dalykais, nes jomis sukėlus didesnę ar mažesnę sumaištį įvairiose ūkio, visuomenės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, visada sukuriame palankesnė terpė įtakai pelnyti. Reformuojant institucijas atleidžiami vieni žmonės ir atsiranda galimybė įdarbinti saviškius, reikalingesnius. Reorganizuojant ūkio objektus, atsiranda galimybė susikurti pajamų šaltinius tam atvejui, kai rinkėjai nebus palankūs partijai ir oficialias valdžios institucijų kėdes teks ilgesniam ar trumpesniam laikui užleisti, galiausiai ir pats reformų vykdymas sukuria laikinų pajamų šaltinių visokiems universalios paskirties politikų konsultantams ir pagalbininkams.
Jeigu nedarytų reformų, netgi žmogiškosios politikų ambicijos būtų nepatenkintos, jie nepasijaustų reikšmingi, įtakingi ir, iš viso, – reikalingi. Išgąsdinti reformavimo valdžios institucijų valdininkai susigūžia, sliūkina pas politikus, klaupiasi „rankos bučiniui“, o ką gi darys nabagėliai, jei nieko be valdiškų popierėlių tvarkymo daugiau nemoka, šeimas maitinti juk reikia. Nevalstybinių institucijų atstovai irgi su lobistų, bendrų pažįstamų pagalba ar kitokiais kanalais pradeda veržtis pas politikus bandydami kažką įrodyti, argumentuoti, nusipirkti ar padovanoti. Politikams tai patinka, nauji ar seni jie bebūtų.
Išdidesni, jaunesni, įgiję paklausias pasaulio rinkose specialybes piliečiai, nusispjauna per kairį petį ir išvažiuoja iš tėvynės, tačiau juk ir jiems širdyje gimtinės poreikis pasilieka – tai bendražmogiškas prigimtinis jausmas, bemaž instinktas, nepriklausantis nuo laikinų dabarties sąlygų ir aplinkybių.
Pilka ir anonimiška Seimo dauguma
Istorijoje šie metai ir Lietuvą ištikusi valdančioji dauguma bei jų profesionalų vyriausybė išliks kaip nekompetentingiausių reformų laikas. Kad nieko gero iš valdančiųjų negalima laukti, buvo suprantama jau nuo pat pradžių, pasigilinus į rinkimus laimėjusiųjų biografijų detales, išsilavinimo vienpusiškumą, politinės patirties ir nuovokos stoką – tad nieko nuostabaus, ko nebuvo galima tikėtis, neįvyko. Galbūt tik iš pradžių nustebino valdančiosios grupuotės sektantiška elgsena, tam tikras užsidarymas citadelėje, vengimas kontakto su visuomene, socialinėmis, profesinėmis grupėmis, savo sričių specialistais. Tačiau, geriau pagalvojus, tokia elgsena – dėsninga. Žmonėms neišmanyti nėra malonu, o ypač nemalonu, kai tas neišmanymas viešai atskleidžiamas, tad ir buvo vengiama potencialiai grėsmingų situacijų ir nuo kompetentingesnių auditorijų slapstomasi.
Valstiečių ir žaliųjų partijos veidu natūraliai esantis šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, iš esmės lieka vieninteliu partiją viešai reprezentuojančiu personažu, nors žaliai persidažiusių valstiečių Seime bemaž 60. Humoristinių laidų kūrėjai, tiesa, suranda tarp jų ir daugiau dėmesio vertų veikėjų, tačiau ar suranda jų politikos, ekonomikos, kultūros, socialinių reikalų analitikai?
Gražuolis antinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Agrochemijos pramonės magnatas, dar vadinamas bei pats norintis juo būti „pilkasis Seimo kardinolas“, o kitiems – Naisių dvarponis, Lietuvos piliečių nepradžiugino nei prasmingos išminties perlais, nei reikalingais ir lauktais darbais, tik pademonstravo visišką panieką ne tik kultūrai, bet ir apskritai bet kokiai kompetencijai tapdamas Kultūros komiteto Seime pirmininku. Lyderio vengimas atsakomybės, kurį pademonstravo atsisakymas užimti vieną iš postų, derančių rinkimus laimėjusios partijos vadovui (Seimo pirmininko ar premjero), demonstruoja ir visos žaliųjų valstiečių partijos vertybinį tipą – užslėpti nepilnavertiškumo kompleksai, kurių, jei sąmonė ir neatskleidžia – tai išduoda pasąmonė, liko nenugalėti.
Ko gero, visa žaliųjų–valstiečių partija norėtų būti tais „pilkaisiais kardinolais“, gal vienas kitas toks ir yra tapęs savoje parapijoje, bet, apskritai, jiems tai pavyksta tik iš dalies – kardinolais netampa, bet išties yra pilki – beveidžių, neturinčių vertybių, prisitaikančių, besislapstančių už kitų pilkųjų nugarų, anonimiškų personažų masė. Į priekį išstūmusi savo pilkiausiąjį ir patenkinta, kad viešumoje narstomo vadovo pozicijoje nereikia atsidurti jiems patiems. O R. Karbauskis viešumoje neblizga, nors ir oligarchas, tačiau žmogelis, kaip žmogelis – tai į neaiškius santykius su partijos moterimis įsivelia, tai postringauja apie žiniasklaidos ir kitų priešų prieš jį mezgamus sąmokslus – spalvų asmenybei tokios kalbos neprideda. Kiek viename kaimelyje ar žmonių grupėje tokių dalykų ir žmonių pasitaiko. Kitaip tariant, stora piniginė sudarė galimybes ateiti į Seimą, net rinkimus laimėti, bet iš buities į būties lygmenį asmenybės nekilstelėjo.
Ir be kompetencijos, ir be vertybių
Iš esmės, tokios prastos kompetencijos sudėtis, kokia yra dabar, į Seimą buvo išrinkta tik vieną kartą, nors lyginti šiuos atvejus ir nelabai korektiška – tai pats pirmasis 1990-ųjų metų Atkuriamasis Seimas. Jis buvo išrinktas tam, kad paskelbtų Nepriklausomybę, to siekė absoliuti dauguma tautos. Kompetencija šiuo atveju bemaž nevaidino jokio vaidmens, nes Nepriklausomybės paskelbimas buvo vertybinis apsisprendimas. Tokį pat sprendimą, kokį priėmė 1990-ųjų metų akto signatarai, būtų padarę ir 90 proc. bet kurių kitų Lietuvos piliečių tapę Seimo nariais. Signatarai įėjo į istoriją, užėmė joje pelnytai garbingą vietą.
Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Tačiau tolimesnė Atkuriamojo Seimo veikla kuriant valstybę nebuvo labai sėkminga, gal tik atskirų jos narių Seime ir už jo ribų idealizmas, pasišventimas, vertybių ir principų turėjimas gelbėjo, kad valstybė nesubyrėjo nei savo dvasia, principais, moralinėmis vertybėmis ir valingu įsitvirtinti pasaulio tautų tarpe siekimu. Byrėjo tik socialiniai santykiai, ekonomika, kuri ilgainiui užėmė pagrindinę vietą politikų, o ir visuomenės vertybinėse skalėse. To meto Seimo narių – signatarų nekompetenciją, padarytas klaidas galima nurašyti tam nežinomybės laikotarpiui, į kurį žengė visos laisvės siekiančios šalys, nes niekas neturėjo patirties, nebuvo išbandęs ir niekas negalėjo patarti, kad būtent taip, o ne kitaip darant bus geriau. Sprendimų reikėjo patiems ieškoti ir tenka tik apgailestauti, kad ne visi jų buvo rasti geriausi, nes dabartinės Lietuvos autsaiderystės Europoje pagrindai visgi turi atskaitos tašką. Deja, jis sutampa su valstybės pradžia – tokia yra taisyklė, nepriklausomai nuo to, kad dalis tikslų ir net svarbiausias jų, pati Nepriklausomybė, buvo pasiekta.
Kaip bebūtų, tačiau tuomet tai buvo vertybes turinčių žmonių Seimas. O dabartinis Seimas – ir be kompetencijos, ir be vertybių. Susiklosčiusi situacija nėra kažkokios anapusinės erdvės – Seimo ir jo narių problema. Valdžios galios Seime yra sutelktos ir nesvarbu kiek moka ir išmano valstybės valdymo reikalus Seimo nariai ar visiškai jų neišmano, tačiau tomis suteiktomis galiomis naudojasi, o klaidų ir jų „mokymąsi“ valdyti valstybę pasekmes neišvengiamai patiria visi šalies piliečiai.
Opozicija su pozicija supanašėjo
Deja, bet pilkųjų Seimo sutemų neišsklaido ir kt. Seime susirinkusių partijų atstovai. Konservatorių partija su jų patriarcho prof. Vytauto Landsbergio statytiniu jaunuoju Landsbergiuku klaidžiojo tarp 3 pušelių – tai bandė bendradarbiauti su pilkaisiais–žaliaisiais valstiečiais, tai jiems oponavo, tačiau realia Seimo opozicija taip ir netapo. Visas pastangas skyrė ne tam, kad su kita panašia politine jėga, Liberalų sąjūdžiu, susitelktų ir sukurtų realią kitokios, alternatyvios politikos Seime atsvarą, bet pasistengė, kad jų galimas opozicijos partneris būtų sunaikintas. Galima konservatorius suprasti, nes kova už tą patį elektoratą tarp jų ir liberalų buvo motyvuota, tad ir arši, tačiau Lietuva iš šios kovos tikrai nieko nelaimėjo. Rezultatas toks, kad dabartinė Seimo opozicija yra tokia pat pilka, kaip ir pozicija.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įdomų precedentą sukūrė ir lūkesčių apie socialiai orientuotos partijos atsiradimą sukėlė Socialdemokratų partijos (frakcijos) skilimas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė, nors dar ir negalima jų visiškai į nebūtį nurašyti. Grėsmė, kuri gali neleisti šiai partijai žengti į reikšmingesnį vaidmenį kuriant šalies ateitį buvo akivaizdi nuo pat pradžių ir, deja, ji pasitvirtino. Nepaisant progresyvių ir regresyvių, jaunųjų ir senųjų Socialdemokratų partijos narių skirtumų, žmonės ir jauni, ir seni į šią partiją telkėsi ne per paskutines 5 minutes, o tais laikais, kai šiai partijai vadovavo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir kt., jau pasitraukę anapilin ar tik iš politikos veikėjai. Taip pat ir šiuo metu nuo Socialdemokratų partijos atsidalinę ir įkūrę Seime senosios sovietinės nomenklatūros atstovų Socialdemokratų darbo frakciją, nariai. Kad įvyktų kokie nors vertybiniai lūžiai šios sovietinės nomenklatūros atstovų suburtos partijos narių sąmonėje, reikia laiko ir žmogiškosios stiprybės, net pasiaukojimo, kuris tikrai nebūdingas žmonėms, kuriems partija buvo tik sėkmingam karjeros darymui reikalinga priemonė.
Nedaug ką spalvingo galima pasakyti apie likusias parlamentines partijas, išskyrus liberalus, tačiau ir juos galima palikti murkdytis patiems susikurtose korupcijos ir „išskaidrėjimo“ schemose ir problemose. Ir Liberalų, ir Lietuvos lenkų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kadangi Seime nėra opozicinės jėgos prie kurios galėtų šlietis, visos jos daugiau ar mažiau šliejosi prie pozicijos, kadangi taip buvo asmeniškai naudingiau. Buvo galima pelnyti vieną kitą kaulą nuo šeimininkų stalo, kurių gali tikėtis ir ateinančiais šuns metais. Tačiau, neišvengiamai, šios partijos taip pat drauge su pozicija „papilkėjo“. Jokių aiškiai išreikštų vertybių, idėjų, sprendimų jos 2017 m. nepateikė.
Marga vyriausybė ir pilietinės visuomenės paklausa
Skirtingai nuo pilkojo Seimo, Vyriausybė 2017 m. visai neprastai žibėjo – ne profesionalia kompetencija, o labiau atvirkščiai, tačiau dėmesį į save traukė. Be abejo, ryškiausias vyriausybės personažas, kaip ir dera, buvo premjeras Saulius Skvernelis. Iš pradžių jis savo tiesmukiškumu ir arklišku humoru labiau juokino nei pelnė prielankumą, tačiau susidorojęs su viešųjų ryšių valdymo problemomis – vyriausybė šiems tikslams gali skirti nemažai resursų – išties pradėjo spinduliuoti patrauklumu ir pelnyti balus būsimųjų prezidento rinkimų reitinguose.
Vyriausybės veikla, kaip ir Seimo, kompetencijos stokojo, daugelyje ministerijų vyravo ta pati sektantiška elgsena specialistų atžvilgiu, tačiau premjeras visus metus tryško ryžtingumu ir entuziazmu.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Kodėl visuomenei S. Skvernelis taip patinka – atsakymai nėra labai malonūs ir pozityvūs? Šalyse, kuriose kaip ir Lietuvoje egzistuoja milžiniška socialinė atskirtis, žmonės jaučia prielankumą jėgos, kariškos laikysenos atstovams. Pavyzdžių apsčiai matome Lotynų Amerikos šalyse, Azijoje ir kt. trečiojo pasaulio kraštuose. Lietuva, nors ir įstojusi į Europos Sąjungos turtingųjų klubą, gerovės savo piliečiams nesukūrė, nuo trečiųjų pasaulio šalių galimybių, teisių ir laisvių nenutolino. Teisingumo lūkesčiai visuomenėje tokiose šalyse, panašių veikėjų, kaip ir mūsiškis S. Skvernelis, sumaniai išnaudojami pelnant populiarumą, siekiant asmeninės gerovės, į kurią tiesiausias kelias – kuo aukštesnė vieta valdžios piramidės viršūnėje. Sumanumo S. Skverneliui 2017-aisiais tikrai netrūko.
Galbūt dar nuo sovietinių laikų Lietuvoje įsišaknijęs įdomus visuomenės narių santykis su policininkais: kai prie piliečio eina policininkas, žmogelis pirmiausia neapsidžiaugia, kad bus apgintas, bet išsigąsta galvodamas, kokį nusižengimą bus padaręs. Taip pat galvoja ir policininkas: „vis viena žmogelis bus kažkokį nusižengimą padaręs, mažiausiai, bent jau pažeidęs eismo taisykles“. „Policinio“ mąstymo žmonėms pasaulyje paprasčiau, kadangi visi kiti „yra pažeidėjai“, tereikia tik mokėti tai įrodyti ir pastebėti, o po to jau lengva valdyti situaciją – susitarti, atleisti ar nubausti. Esminė nelaimė ištinka, kai šie žmonės iš gatvės pakliūna į ne tariamo, o tikrojo visuomenės elito tarpą, nes jiems nebūdinga pasižiūrėti į save veidrodyje.
Apie S. Skvernelio bėdas su turto kilme ir kt. pilkosiomis zonomis yra 2017 m. rašęs politologas dr. Raimundas Lopata, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tema nesulaukė. Gal išties – juk kiekvienas, taip pat ir žurnalistai, kur nors yra nusižengę – „mažiausiai, bent jau pažeidę eismo taisyklės“. Iš kitos pusės, sudėtinga ko nors tikėtis iš žiniasklaidos, kuriai taikomos tokios pačios išlikimo versle sąlygos, kaip ir vinių gamintojams. Žiniasklaida vis dažniau tampa tik verslu, atitinkamai, ir jos vertybėmis tampa verslo vertybės – pelnas, nesvarbu kokiais būdais pelnytas. Kad kitokia žiniasklaida Lietuvoje nebepaklausi, puikiai pademonstravo 15min.lt žurnalisto Dovydo Pancerovo bandymas demaskuoti Seimo narį Artūrą Skardžių. Demaskavo, įrodė ir suinteresuotus santykius su verslininkais, ir abejotiną lojalumą Lietuvos valstybei, o koks gi rezultatas? Pilkajam Seimui A. Skardžius pasirodė reikalingesnis nei pilietinė visuomenė.
Praeities klaidos – dabarties paklaidos
Tenka įvardinti ir dar vieną reikšmingą pokytį, kuris prasidėjo 2014-iais, tačiau būtent dabar galima teigti, kad procesas užbaigtas ir įvykęs – tai euro įvedimas ir kainų šuolis. Kainų pakėlimas 3,45 karto vis sunkiau tampa politikams paneigiamu faktu ir vis akivaizdesniu, asmeniškai patiriamu piliečiams. Kalbama ne tik apie staigų socialinės atskirties padidėjimą. Įvyko vertybinis pokytis. Pasinaudojimas euro įvedimu kainoms pakelti – verslą visuomenės akyse diskreditavo ilgiems metams, o gal ir negrįžtamai. Be abejo, ne visi verslininkai pasipelnė, kai kurie kaip tik patyrė tokių pat sunkumų kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tie, kurie turėjo galimybių pasipelnyti, be jokių skrupulų tai ir padarė.
Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Kainų litais sulyginimo su kainomis eurais pavyzdžiai 2017 metais tapo populiariausia tema, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose. Suprantama, kad atlyginimų „sumažėjimą“ 3,45 karto piliečiai pastebėjo, netgi jei jis ir nebuvo toks drastiškas, tačiau akivaizdu, kad po euro įvedimo didžioji dalis visuomenės staigiai nuskurdo. Nors populiarūs bankų ekonomistai postringauja, kad bet koks atlyginimų didinimas padidintų infliaciją, iššauktų naują kainų augimo bumą, tačiau pamiršta pridurti, kad kainų augimą visų pirma skatina verslininkų godumas, paprasčiausia žmogiška savybė, kuri ir Lietuvos verslininkams, paaiškėjo, nėra svetima.
Tai, kad verslo įvaizdis visuomenėje subyrėjo –visuomenė nuo to sveikesne netapo. Ar verslui dėl to tapo geriau? Tam kuris laiko save visuomenės dalimi, ko gero, geriau netapo, tačiau tokia jau verslo prigimtis, kad jis save pirmiausia laiko rinkos dalimi, o tik po to visuomenės. Verslui pagrindinis tikslas pelnas – kai kainas kėlė vieni, kėlė ir kiti, net ir suabejodami sąžiningumu tuo, ką daro. Kelio atgal gal ir nebus. Turtingųjų elito atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies įvyko ir šalis gyvens jau šioje, naujoje realybėje.
Tiek pilkojo Seimo, tiek margosios S. Skvernelio vyriausybės nariai mėgsta eskaluoti ir pabrėžti ankstesnių politikų padarytas klaidas. Tiesos tokiuose pasakymuose dažniausiai esama. Tačiau, kiek tas praeities klaidas pirštais bebadytum ir po televizijos laidas „benešiotum“ – situacija nepasikeis. Kol kas jau nebe naujasis Seimas ir nebe naujoji vyriausybė dar nei vienos praeityje politikų padarytos klaidos neištaisė. Nors sąlygos kurti šalies gerovę šiuo metu yra labai palankios – jau praėjo daugiau nei 5 metai, kaip įveikta ekonomikos krizė, į Lietuvą dar vis plaukia Europos Sąjungos pinigų srautai, ironiška, bet žmonės Lietuvoje vis trumpiau gyvena, tad vyriausybei vis mažiau pinigų reikia socialinėms reikmėms. Tiesa, piliečiai emigruoja, tačiau tuo pačiu emigruodami jie mažina ir bedarbių skaičių šalies viduje.
Gal kas matė prezidentę?
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar vienas įdomus politikos pokytis nutikęs Lietuvoje 2017 metais – dingo prezidentė! Paskutinį kartą Dalia Grybauskaitė ryškiau viešumoje pastebėta kažkur Laplandijoje susitikime su Seniais Šalčiais, nykštukais, snieguolėmis ir kt. pasakų personažais. Be abejo, toks prezidentės „nepastebimumas“ perdėtas, bet ir tiesos esama. Ryžtingos, nevengiančios pareikšti savo nuomonės svarbiausiais klausimais visuomenėje prezidentės 2017 metais nebematėme. Nors, apskritai, prezidentūros kompetencijos sritys ypatingos kritikos nenusipelno, svarbiausia jų, – išlieka šalies užsienio politikos tęstinumas. Taip pat geros nuotaikos tvyro krašto apsaugos sistemoje, nors ir sunku spręsti, ar tos nuotaikos susiję su tuo, kad didėja finansavimas šiai sričiai Lietuvai pagaliau bemaž pasiekus įsipareigojimą skirti 2 proc. gynybos reikmėms, ar todėl, kad mūsų kariūnams nereikia kariauti, pakanka tik karui ruoštis. Prezidentės nuopelnų esama, nors šiais metais jie nebebuvo originalūs, drąsūs ir todėl mažiau pastebimi.
Krašto apsaugos ir, ypač užsienio politikos sąlyginis pozityvas, ko gero, susijęs ir su tuo, kad į šias sritis pernelyg nesikišo pilkojo Seimo atstovai bei nieko apie užsienio politiką neišmanantis premjeras. Neatmestina prielaida, kad egzistuoja ir tam tikras susitarimas tarp valdžių – kaip toj lietuvių liaudies pasakėčioj porinama: „Policininkas įsipareigojo nekaišioti reguliuotojo lazdelės į svetimas intymias vietas, už tai pelnė garantiją, kad jam netrukdys darbuotis rankelėmis su savimi ar su jam patikėtais bandymų triušiais“.
Kai tų bandomųjų triušių vaidmenyje atsiduria eiliniai Lietuvos piliečiai, ant kurių kailio politikos meno subtilybių mokosi naujai iškepto politinio elito žvaigždės, nenuostabu, kad 2017-ieji tapo ir didžiausios piliečių emigracijos iš Lietuvos metais.
Šuniška perspektyva
Įžengiant į naujuosius 2018-uosius metus – prognozės nėra tokios jau prastos. Nors ir žiauria kaina pilkieji politikai bus šio to išmokę, be to apsiraminę, susitaikę su tuo, kad iš jų kvailų sprendimų garsiai šaipomasi, o gerieji yra visuomenės nepastebimi, nepriklausomai, kiek patys tais geraisiais darbais besigirtų. Kandi žiniasklaida, visuomenė taip pat negeranoriška politikos naujokams, nes tas „geranoriškumas“ per rinkimus labai jau skaudžiai per kišenes ir per gyvenimo sąlygas Lietuvoje sugrįžo.
Šalyje prasideda 2018-ieji. Paprastiems mirtingiesiems jie bus tokie patys, kaip ir 2017-ieji ar kurie nors dar ankstesni. Tačiau įdomu, kokius metus pradeda mūsų politinis elitas – ar geltonojo šuns, ar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo? Pasirinkimas – vertybinis. Deja, 2017-aisiais dažniau dominavo šuniški sprendimai, tad ir naujaisiais ypatingų vertybinių pokyčių ir gilesnės politinės išminties būtų naivu tikėtis.
Kaip bebūtų, S. Skverneliui ateinantys metai turėtų būti puikūs. Kaip ne kaip, bet šaunus mūsų premjeras yra kaip iš akies trauktas Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“ herojus Šarikovas. Tačiau prisimenant šį M. Bulgakovo kūrinį, prisimenama ir jo atomazga, kuri Šarikovui nebuvo labai maloni.
Po 2018-ųjų ateis ir 2019-ieji, ir yra pagrįstos tikimybės, kad genialus rašytojas bus numatęs ateities dėsningumus.
Buvusiai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) tyrėjai Ramunei Šlaičiūnienei, jos sutuoktiniui buvusiam Lukiškių kalėjimo direktoriaus pavaduotojui Viliui Šlaičiūnui ir buvusiam Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus policininkui Algirdui Jančiauskui nepavyko išvengti bausmės už padarytus korupcinius nusikaltimus.
Vakar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) atmetė nuteistųjų kasacinius skundus ir paliko galioti 2014 m. birželio 26 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį. Buvusi FNTT tyrėja buvo pripažinta kalta ir nuteista dėl piktnaudžiavimo tarnyba, jai skirta beveik 22 500 eurų dydžio bauda.
Buvęs Lukiškių kalėjimo direktoriaus pavaduotojas pripažintas kaltu ir nuteistas dėl prekybos poveikiu, jam teismas skyrė beveik 12 900 eurų dydžio baudą.
Buvęs Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus policininkas pripažintas kaltu dėl prekybos poveikiu, jam skirta didesnė nei 15 000 eurų dydžio bauda.
Ikiteisminį tyrimą atlikę Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos pareigūnai nustatė, kad nuteistieji Vilius Šlaičiūnas ir Algirdas Jančiauskas reikalavo iš V. V. 20 tūkst. litų kyšio ir per du kartus priėmė reikalauto kyšio dalį (10 tūkst. litų) už tai, kad būtų priimtas palankus sprendimas FNTT tyrėjos Ramunės Šlaičiūnienės atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl V. V. sugyventinės.
LAT teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Slaptai.lt nuotraukoje: Specialiųjų tyrimų tarnybos būstinė Vilniuje.
Informacijos šaltinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba.
Ir atsitik tu man šitaip, vos tvirtesnį tašką policininkas Antanas padėjo pažeidimo protokole, o rašiklis ėmė ir nulūžo.
Svarbiausia, ne pirmą kartą šitaip.
Turėjo tokį gražų rašiklį, gal net ne kinišką, tarnybos vadas išduodamas griežtai prisakė: „Žiūrėk man, kad jėgą naudotum saikingai, pats žinai – krizė“. Atrodo, ir stengėsi, bet šis zaraza vis tiek nuėjo šipuliais.
Kam dabar pasiskųsi, kad neturi kuo teisės pažeidimo protokolą surašyti? Kolegos irgi nepaskolins – visi šitaip deda. Ne į krūmus deda, o taškus… išlindę iš krūmų.
